Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3709-392/2011 pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei ir Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Sprendime kai kurie argumentai prieštarauja vieni kitiems. Byla išnagrinėta skubotai, neįsigilinus į teiktus prašymus, o ieškovės prašymai atmesti nepagrįstai ir nemotyvuotai. Teisėjas buvo šališkas bei priklausomas nuo atsakovų. Teisėjas, nagrinėdamas bylą, buvo priklausomas nuo atsakovo Teisėjų tarybos, kuri turi teisę spręsti jo karjeros, išrinkimo į teisėjų savivaldos organų narius, drausminės atsakomybės, atleidimo iš teisėjo pareigų ir kitus klausimus. Toks teisėjas negali objektyviai ir sąžiningai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo bei pagrįsto sprendimo. Teisėjas taip pat yra priklausomas profesinės karjeros prasme nuo atsakovo Lietuvos Respublikos Prezidentės, kuri ne tik skiria teisėją į pareigas, bet ir turi diskrecinę teisę atleisti iš pareigų. Teisėjas priklausomas ir nuo Teisėjų tarybos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko G. K., kurio pateiktą išvadą ginčijo ieškovė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G. K. išreiškė neigiamą nuomonę dėl ieškovės veiksmų savo išvadoje, kuri turėjo įtakos ne tik teisėjo sprendimui, bet gali turėti įtakos ir aukštesnių instancijų teismų sprendimams. Teisėjas buvo šališkas, nes 2011 m. vasario 17 d. priėmė nutartį, kuria nusprendė bylą skirti nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje 2011 m. balandžio 11 d., tačiau tą dieną vedė ne parengiamąjį, o teismo posėdį. Tą patvirtina 2011 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio protokolas. Ieškovė, pateikdama patikslintą ieškinį ir gavusi atsakovų atsiliepimus, teikė dubliką, tačiau negavo atsakovų triplikų. Tokiu būdu buvo apsunkinta ieškovės procesinė padėtis, o teisėjas nepagrįstai suvaržė ieškovės procesines teises teikti prašymus, prašyti išreikalauti įrodymus. Toks teisėjo elgesys traktuotinas kaip esminis civilinio proceso įstatymų pažeidimas, o sakymas netiesos ir sąmoningas proceso dalyvių klaidinimas nesuderinamas su teisėjo vardu. Abejonių dėl teisėjo nešališkumo kėlė ir jo elgesys 2011 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio metu. Teisėjas skyrė didelį dėmesį atsakovams (pvz. kelis kartus posėdyje kreipėsi į atsakovus su žodžiu „pasitarkime“). Teisėjo šališkumas bei neobjektyvumas pasireiškė ir tuo, kad teisėjas be motyvų atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tiek nagrinėjantis bylą teisėjas, tiek atleistas iš pareigų teisėjas, tiesiogiai yra susiję tiek su Prezidento, tiek Teisėjų tarybos institutais. Yra pagrindas manyti, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 6 ir 7 dalies, 70 straipsnio 1 ir 2 dalies normos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai. Tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Nemotyvuotai teisėjas atmetė ir prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, taip pažeisdamas CPK nuostatas, kur numatyta, kad teismo priimtos nutartys (tiek žodinės, tiek rašytinės) turi būti motyvuotos.Teismas priėmė nutartį, kuria įpareigojo ieškovę pateikti vieningą ir galutinį ieškinį, nors to CPK nenumato. Objektyviai nagrinėti bylą trukdė ir ta aplinkybė, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę, jog Teisėjų tarybos nutarimai neskundžiami. Kadangi Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretas remiasi Teisėjų tarybos nutarimu patarti atleisti D. M. iš teisėjo pareigų, tai nenuginčijus Teisėjų tarybos nutarimo neįmanoma nuginčyti Lietuvos Respublikos Prezidentės dekreto. Teismas pažeidė CPK 186 straipsnio 6 dalį, kur numatyta, kad prieš vykdant šalies apklausą, šalis prisiekia ir pasirašo priesaikos tekstą. Teismas prisiekti ieškovei nesiūlė, ji nepasirašė priesaikos. 2011 m. birželio 27 d. parengiamojo teismo posėdžio metu teismas nutarė išreikalauti iš Kaišiadorių apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-12-548/2011 esančią originalią buto, adresu Vydūno al. 11-3, Kaune, Registrų centro bylą, taip pat Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 3 d. sprendimo už akių egzempliorių ar jo kopiją su originaliu teisėjos D. M. įrašu „nuosavybės teise“, išreikalauti iš Kauno miesto apylinkės teismo civilines bylas Nr. P2-644-521/2010, Nr. 2-5566/2000 Nr. 2-2447-521/2010. Teismui šie įrodymai nebuvo pateikti. Pareiškus analogišką prašymą, teisėjas jį atmetė, paklausęs atsakovų atstovų, ar jie šiais įrodymais remsis. Teismas pažeidė rungimosi bei šalių procesinio lygiateisiškumo principą, o tai trukdė priimti teisingą, objektyvų ir nešališką sprendimą. Prašoma išreikalauti iš Generalinės prokuratūros Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-3212/2004 egzempliorių su originaliu prierašu sprendimo rezoliucinėje dalyje „nuosavybės teise“ ir pabaigoje esančiu prierašu „įterptu „nuosavybės teise“ tikėti teisėja“ bei asmens parašu su įskaitoma pavarde, išreikalauti iš Kauno miesto apylinkės teismo civilines bylas Nr. P2-644-521/2010, Nr. 2-5566/2000 Nr. 2-2447-521/2010. Sprendimo už akių egzempliorius su originaliu prierašu sprendimo rezoliucinėje dalyje reikalingas, nes ieškovė mano, kad sprendimo nuorašas suklastotas. Bylos Nr. P2-644-521/2010, Nr. 2-5566/2000 Nr. 2-2447-521/2010 reikalingos nagrinėjant ieškinio dalį dėl Teisėjų tarybos nario G. K. 2010 m. rugpjūčio 18 d. „Teisėjos D. M. 2010 m. rugpjūčio 2 d. skundo tyrimo išvados“ Nr. (l/20)-5T-488.Teismas netinkamai vertino Generalinio Prokuroro rašto teisėtumą ir pagrįstumą. Nesant apkaltinamojo nuosprendžio asmens kaltumas negali būti konstatuojamas. Teisėjo vardo pažeminimu atsakovų atstovai bei teismas laiko ranka padarytą įrašą sprendimo nuoraše, tačiau jo originalo nėra. Jis ieškovei sukėlė abejones dėl autentiškumo, tačiau teismas netenkino prašymo išreikalauti šio dokumento originalą. Teisėjų etikos ir drausmės komisija, konstatuodama, kad teisėja D. M. aiškiai aplaidžiai neatliko savo pareigų, peržengė kompetencijos ribas. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. protokolas yra ginčo objektas, nes jame suformuotas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas, šiuo protokolu buvo remiamasi svarstant atleidimą iš teisėjos pareigų. Tais atvejais, kai pagrindinė priežastis, dėl kurios teisėjas procesinius veiksmus atliko ir sprendime padarė klaidą, yra kito asmens apgaulė, negali būti daroma išvada, kad teisėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje. Teismas neįsigilino į Teisėjų etikos ir drausmės komisijos protokolinio sprendimo argumentus, jų pagrįstumą, taip pat kaip ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija nesigilindama pakartojo Kauno apygardos teismo rašte išdėstytas išvadas. Teismas neišreikalavo sprendimo su prierašu originalo, todėl nepatvirtintas jo tikrumas ir atimta galimybė ieškovei prašyti ekspertizės. Teisėjų etikos ir drausmės komisija, nagrinėdama Kauno apygardos teismo pirmininko teikimą ir paaiškėjus, kad ieškovės, kaip teisėjos, veiksmai priimant sprendimus už akių yra susiję su procesiniais sprendimais ir teisingumo vykdymu, neturėjo teisės nagrinėti jų teisėtumo, nes minėti sprendimai turėjo būti skundžiami aukštesnės instancijos teismui. Ieškovė neturėjo galimybės prieštarauti dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. protokolo išvadų, nes Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 41 punktas nustato, kad komisijos sprendimai neskundžiami. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. protokolas sukėlė esminius neigiamus teisinius padarinius, kadangi 2010 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė, įvertinusi Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvadoje Nr. 48P-98-(7.8.4), taip pat Teisėjų etikos ir drausmės komisijos posėdžio 2010 m. balandžio 14 d. protokole nurodytus aiškiai aplaidaus teisėjos D. M. pareigų atlikimo faktus, dekretu Nr. 1K-413 prašė Teisėjų tarybą patarti dėl ieškovės atleidimo iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvados dėl ieškovės veiklos vertinimo pateiktos, vertinimo komisijos posėdžių datos nustatytos ir pranešta apie tai ieškovei nesilaikant Aprašo 7, 8, 11 punktuose nustatytų terminų ir tvarkos. Ieškovės D. M. veikla galėjo būti vertinama už ne ankstesnį laikotarpį kaip nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. Komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvada Nr. 48P-98-(7.8.4) dėl teisėjos D. M. veiklos vertinimo padaryta remiantis dviejų teisinių institucijų dokumentais. Vienas jų - Teisėjų garbės teismo 2005 m. gegužės 4 d. sprendimas. Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija išvadą grindė nebegaliojančia nuobauda. Kitas dokumentas - Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2007 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 18P-19 „Dėl atsisakymo iškelti drausmės bylą teisėjai D. M.“. Jame konstatuota, kad „pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie tai, jog priimdama aptariamą 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartį, teisėja D. M. būtų padariusi pareiginį nusižengimą - aplaidžiai atlikusi savo pareigas“, o „net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad teisėja D. M. padarė pareiginį nusižengimą, nebūtų pagrindo jos traukti drausminėn atsakomybėn dėl pasibaigusio senaties termino.“ Komisija galėjo nustatyti veiklos trūkumus, tačiau negalėjo įvardinti, ar tai yra teisėjo vardą žeminantis poelgis, nes tai gali nustatyti Teisėjų garbės teismas. Teisėjų taryba ir Lietuvos Respublikos Prezidentė, remdamiesi šiuo dokumentu, priėmė nepagrįstus sprendimus, prieštaraujančius teisiniams aktams. Neobjektyvi Komisijos išvada susipažinti pateikta tik 2010 m. liepos 7 d., o jos apskundimo laikas - iki 2010 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidentei jau 2010 m. birželio 18 d. Komisijos medžiaga pateikta kaip galutinė. Prezidentė, gavusi neobjektyvią išvadą, su kuria ieškovė nebuvo supažindinta, priėmė dekretą Nr. 1K-413, kuriuo paprašė Teisėjų tarybą patarti dėl D. M. atleidimo iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų taryba 2010 m. liepos 30 d. posėdyje patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš pareigų nepasibaigus Komisijos išvados apskundimo laikui. Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvada Nr. 48P-98-(7.8.4) neatitinka įstatymų nuostatų, Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašo III skyriuje nustatytų teisėjų veiklos vertinimo kriterijų ir yra niekinė. Teismas nepaaiškino, kuri išvados dalis nesusijusi su atleidimu iš teisėjo pareigų, todėl neaišku, ką turėjo omenyje, nes skundžiamos išvados pagrįstumo nenagrinėjo.Teismas nenagrinėjo Teisėjų tarybos nario G. K. išvados. Būdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku G. K. turėjo nusišalinti nuo išvados rašymo. Jis išreiškė savo išankstinę nuomonę, pažeidė teisėjų etikos kodeksą, nes viešai išsakė bylos baigtį. Tarybos nariui nėra suteikta teisė daryti išvados. Ištyręs skundą jis gali pateikti tik savo nuomonę dėl skundo pagrįstumo. Nei teisėjas G. K., nei Teisėjų taryba 2010 m. rugsėjo 3 d. ieškovės skundo tirti neturėjo teisės, nes iš teisėjo pareigų ieškovė buvo atleista 2010 m. rugpjūčio 4 d. Skundą tirti paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Visų instancijų teismams nagrinėjant civilinę bylą dėl neteisėto atleidimo iš pareigų, jo išsakyta išankstinė nuomonė turės tiesioginę įtaką. Tai yra teismų nepriklausomumo principo pažeidimas. Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija pažeidė Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašo 11 punktą, kad teisėjas, kurio veikla bus vertinama, apie tai informuojamas raštu ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki nustatytos komisijos posėdžio dienos. Ieškovė neturėjo galimybės tinkamai pasiruošti Komisijos posėdžiui. Ji apie Komisijos posėdį buvo informuota prieš 12 dienų, kuriomis nagrinėjo bylas. Kauno apygardos teismo informaciją apie ieškovės įvertinimą ji gavo elektroniniu paštu dieną prieš Komisijos posėdį. Ji dėl laiko stokos nebuvo tinkamai pasiruošusi atsakyti į Komisijos pirmininko klausimus. Komisijos posėdyje ieškovei nebuvo išaiškintos teisės, ji nežinojo, kad gali reikšti pretenzijas dėl termino, skirto pasirengti posėdžiui, trukmės, prašyti atidėti posėdį ar prašyti skirti papildomą laiką jam pasirengti. Informavimo apie Komisijos posėdį termino nesilaikymas pažeistas iš esmės, o ne formaliai.Ieškovė skundu nesutiko su Komisijos išvadoje pareikšta nuomone dėl jos nagrinėtų bylų, kuriose, Komisijos nuomone, buvo vilkinamas procesas, atsainiai organizuojamas darbas. Ieškovė prašė civilines bylas Nr. P2-644-521/2010 ir Nr. 2-5566/2000 išreikalauti apžiūrai, tačiau teismas prašymo netenkino, netyrė nurodytų aplinkybių, todėl prašoma išreikalauti iš Kauno apylinkės teismo civilines bylas Nr. P2-644-521/2010 ir Nr. 2-5566/2000. Civilinės bylos Nr. 2-2447-521/2010 medžiaga išanalizuota paviršutiniškai. Ieškovė prašė išreikalauti apžiūrai civilinę bylą Nr. 2-2447-521/2010, tačiau teismas prašymo netenkino. Ieškovė taip pat prašo išreikalauti iš Kauno apylinkės teismo civilinę byla Nr. 2-2447-521/2010. Komisija, vertindama ieškovės veiklą, išvadoje rėmėsi ne tik 2007-2009 m., bet ir 2005 m. veiklos rodikliais, be to, Komisija skundžiamą išvadą priėmė vadovaudamasi jai pateiktais įvairių teisinių institucijų dokumentais, kuriuose dalis nurodytų faktų negalėjo turėti įtakos ieškovės veiklos vertinimui (pvz. Teisėjų garbės teismo 2005 m. gegužės 4 d. sprendimu paskirtos nuobaudos - papeikimo nebegaliojimas), dalis faktų įvertinta neobjektyviai. Įrodinėdamas Komisijos išvados teisėtumą, ir teigdamas, kad Komisija, darydama išvadą dėl teisėjos D. M. veiklos 2007-2009 metais, teisėtai rėmėsi 2005 metais paskirta nuobauda, kurios galiojimas išnykęs prieš ketverius metus, G. K. pažeidė Konstitucijos 31 straipsnyje nustatytą principą. Kilus abejonių dėl sprendimo nuorašo, kuriame yra prierašas, autentiškumo, teismas neišreikalavo sprendimo, užkirsdamas kelią prašyti ekspertizės. Teismas, neištyręs visų aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės elgesys nesuderinamas su teisėjo garbe, neatitinka Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pakenkė teismo autoritetui bei pažemino teisėjo vardą. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad Teisėjų taryba 2010 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 13P-109-(7.1.2) pagrįstai patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, o Lietuvos Respublikos Prezidentė, gavusi šį patarimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą dekretą Nr. 1K-445, kuriuo atleido ieškovę iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.Teisės aktai nenumato Teisėjų tarybos 2010 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 13P-109-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti D. M. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų“ apskundimo tvarkos. Tai riboja konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Panaikinus šį nutarimą, būtų pagrindas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. rugpjūčio 4 d. dekretą Nr. 1K-445. Prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis bei 121 straipsnis, kuriuose nenumatyta Teisėjų tarybos nutarimų apskundimo tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmens teisės kreiptis į teismą principui. Ieškovė neturėjo galimybės prieštarauti ir dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. protokolo išvadų, kadangi Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 41 punktas nustato, jog šios komisijos sprendimai neskundžiami. Teismas prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 41 punktas neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai atmetė nepagrįstai. Neigiamas pasekmes priimant ginčijamus Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretą ir Teisėjų tarybos nutarimą sukėlė būtent Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. protokolo išvados bei 2010 m. birželio 8 d. Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvada Nr. 48P-98-(7.8.4). Ieškovės konstitucinę teisę į teisminę gynybą suvaržė teismo atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą bei Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Tiek Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. protokolas, tiek 2010 m. birželio 8 d. Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvada Nr. 48P-98-(7.8.4) sukėlė ieškovei esminius neigiamus teisinius padarinius.Atleidimas iš pareigų priimant Prezidentui dekretą atleisti teisėją iš pareigų pažeminus teisėjo vardą yra drausminės atsakomybės priemonė, todėl ji turėtų būti traktuojama kaip drausminė nuobauda. Turi būti taikomi visi drausminės nuobaudos skyrimą reglamentuojantys aktai, tarp jų ir senaties institutą reglamentuojantys norminiai aktai. Ieškovės manymu, Konstitucijoje įtvirtinta Prezidento diskrecijos teisė nėra absoliuti. Teismas dėl šių argumentų nepasisakė ir jų nevertino.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-937/2011). Kadangi ieškovė apeliaciniame skunde kelia ir procesinio teisinio pobūdžio klausimus, kurie yra svarbūs apeliacinio skundo nagrinėjimui iš esmės, teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl jų.

Dėl žodinio apeliacinės bylos nagrinėjimo

CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliantės apeliaciniu skundu, atsiliepimais į apeliacinį skundą, bylos medžiaga, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į apeliacinį skundą yra išsamiai išdėstyti ginčo esmę sudarantys argumentai, pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010, išaiškinta, kad <...> bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų tarybos 2010 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 13P-120-(7.1.2) „Dėl D. M. skundo dėl Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvados Nr. 48P-98-(7.8.4)“ ginčijimo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad tas nutarimas nesukėlė ieškovei jokių tiesioginių padarinių, sietinų su jos atleidimu iš teisėjos pareigų savo elgesiu pažeminus teisėjo vardą. Ieškovė pasinaudojo įstatyme numatyta teise kreiptis į teismą dėl, jos įsitikinimu, neteisėto atleidimo iš pareigų, jos Konstitucinė teisė į teisminę gynybą nebuvo pažeista. Ieškovė pagal teisės aktų nuostatas pasinaudojo galimybe skųsti Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 48P-98-(7.8.4), t.y. pasinaudojo išvados apskundimo teise. Todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl aukščiau paminėtų Teismų įstatymo normų konstitucingumo įvertinimo.

Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą

Teismų įstatymo 85 straipsnio nuostatos numato, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, sprendžianti drausmės bylų teisėjams iškėlimo klausimus. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiklą reglamentuoja Teisėjų tarybos tvirtinami Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatai. Pagal Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 41 punktą Komisijos priimti sprendimai neskundžiami.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 41 punktas, kuriuo nustatyta, jog Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimai neskundžiami, gali prieštarauti Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. Nagrinėjamu atveju pagal byloje sprendžiamo ginčo apimtį Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas nesukėlė ieškovei tiesioginių padarinių. Teisinius padarinius gali sukelti tik Teisėjų garbės teismo sprendimai, kurie yra skundžiami Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Nagrinėjamu atveju tiesioginius padarinius pagal byloje sprendžiamo ginčo esmę dėl ieškovės atleidimo iš teisėjos pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, sukėlė Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. rugpjūčio 4 d. dekretas Nr. 1K-445 „Dėl Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. M. atleidimo“ ir Teisėjų tarybos 2010 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. 13P-109-(7.1.2) „Dėl patarimo Prezidentei atleisti D. M. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų“. Dėl šių aktų teisėtumo ir pagrįstumo pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiama iš esmės. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina ieškovės prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracini teismą su prašymu tirti nurodytų nuostatų konstitucingumą.

Dėl bylų išreikalavimo

Apeliantė prašo išreikalauti iš Kauno miesto apylinkės teismo civilines bylas Nr. P2-644-521/2010, Nr. 2-5566/2000 ir Nr. 2-2447-521/2010. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys tokiam prašymui nepritaria.

Paminėtas apeliantės prašymas dėl aukščiau nurodytų bylų išreikalavimo siejamas su Teisėjų tarybos nario G. K. 2010 m. rugpjūčio 18 d. „Teisėjos D. M. 2010 m. rugpjūčio 2 d. skundo tyrimo išvada“ Nr. (1/20)-5T-488. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra tikslinga tenkinti prašymą dėl paminėtų bylų išreikalavimo. Visų pirma, paminėtina tai, kad tiek Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvada, tiek Teisėjų tarybos nario G. K. išvada dėl D. M. skundo nesaistė Lietuvos Respublikos Prezidentės kreipimosi į specialią teisėjų instituciją patarimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 8 d. nutarimas). Be to, nagrinėjamu atveju aplinkybės, kurias apeliantė siekia įrodinėti aukščiau nurodytomis prašomomis išreikalauti bylomis, neturėjo įtakos ieškovės atleidimui iš pareigų savo elgesiu pažeminus teisėjo vardą. Šioje byloje esminę reikšmę sudarė ieškovės atliktų veiksmų kitose bylose - Nr. 2-15653/2003 bei Nr. 2-3213/2004 įvertinimas. Šios bylos yra pridėtos prie nagrinėjamos bylos, todėl teisėjų kolegija netenkina prašymo išreikalauti ieškovės nurodytas kitas bylas.

Dėl sprendimo už akių (nuorašo) originalo išreikalavimo bei ekspertizės paskyrimo

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, vadovaudamasi galiojančiu teisiniu reguliavimu, negali sutikti su skundo motyvais, kad nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus ir šališkas, kad sprendime kai kurie argumentai prieštarauja vieni kitiems. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai išnagrinėjo bylą, todėl negalima sutikti su apeliantės teiginiais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Dėl bylą nagrinėjusio teisėjo galimo šališkumo bei priklausomumo nuo atsakovų ir apeliantės nurodytų kitų civilinio proceso teisės pažeidimų

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės teiginiais, kad teismas, nagrinėdamas ieškinį, buvo šališkas bei priklausomas nuo atsakovų - Teisėjų tarybos bei Prezidentės, kurie sprendžia teisės aktais jų kompetencijai priskirtus klausimus, kad teisėjas negalėjo objektyviai ir sąžiningai išnagrinėti civilinės bylos ir priimti joje teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime pažymėjo, jog <...> vien tai, kad Respublikos Prezidentas sprendžia ar dalyvauja sprendžiant klausimus, susijusius su teisėjų karjera, - skiria ir atleidžia apylinkių, apygardų teismų, pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjus <...>, - nėra pagrindas abejoti teismų ir teisėjų nepriklausomumu nagrinėjant teisėjo atleidimo iš pareigų bylas teisme, kurio teisėjus skiria Prezidentas. Jeigu būtų sutikta su argumentais, jog tai, kad apygardų teismų teisėjus skiria ir atleidžia, jų profesinės karjeros klausimus sprendžia Prezidentas, yra pagrindas abejoti apygardos teismo nepriklausomumu ir nešališkumu, kai šio teismo nagrinėjamos bylos šalis yra Respublikos Prezidentas, reikėtų konstatuoti, kad Lietuvoje nėra nė vieno teismo, kuris yra nepriklausomas ir kuris gali nešališkai išnagrinėti bylą, kurios šalis yra Respublikos Prezidentas. Akivaizdu, kad toks konstatavimas dėl Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies nuostatos „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui būtų konstituciškai visiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegija įvertindama Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose nustatytą teisėjų (teismų) nepriklausomumo principą, konstitucinę doktriną teisėjų nepriklausomumo klausimu, negali pritarti apeliantės teiginiams, jog joks teisėjas, kurį iš teisėjo pareigų gali atleisti Respublikos Prezidentas savo dekretu, besiremdamas savo diskrecijos teise, nėra pajėgus visiškai laisvai ir objektyviai išnagrinėti bylą dėl kito teisėjo atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidento dekretu

Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatyta speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip svarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas“, ji yra atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą“. Taigi teisėjų kolegija remdamasi aukščiau nurodyta Konstitucinio Teismo doktrina taip pat nepritaria apeliantės teiginiams, kad bylą nagrinėjas teisėjas buvo priklausomas nuo Teisėjų tarybos.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantės minimos aplinkybės, pateikiamas subjektyvus jų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas (teisėjas), nagrinėdamas bylą, buvo šališkas ir priklausomas nuo atsakovų.

Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su skundo argumentais, kad teismas (teisėjas) yra priklausomas ir nuo Teisėjų tarybos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko G. K., kurio pateiktą išvadą ginčijo ieškovė.

Teisėjas, vykdydamas teisingumą, nėra ir negali būti pavaldus jokiam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui. <...> Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivalda suponuoja ir tai, kad joks pavienis šios valdžios pareigūnas negali būti traktuojamas kaip visos teisminės valdžios vadovas ar atstovas santykiuose su kitomis valstybės valdžiomis, jokia teisėjų (teisminės valdžios) institucija negali būti traktuojama kaip visai teisminei valdžiai vadovaujanti institucija. Specialios teisėjų institucijos (Teisėjų tarybos) įgaliojimų negali perimti ar pasisavinti joks pavienis pareigūnas (inter alia joks teisėjas ar kitas teisminės valdžios pareigūnas, jokio teismo pirmininkas), taip pat kokia kita institucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumą teisiniame santykyje su Teisėjų tarybos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku G. K. laikytini nepagrįstais bei neteisingais.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 15 d. nutartimi (1 t., 154-155 b. l.) įpareigojo ieškovę D. M. pateikti teismui vieningą ir galutinį ieškinį, kuriame būtų nurodyti visi jos keliami ieškininiai ir procesiniai reikalavimai bei juos pagrindžiantys argumentai. 2011 m. sausio 10 d. teisme buvo gautas patikslintas ieškinys (1 t., 157-178 b. l.). Atsakovai į patikslintą ieškinį teikė atsiliepimus (1 t., 1-25 b. l.). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. nutartimi nutarė civilinę bylą skirti nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje 2011 m. balandžio 11 d. (1 t., 26 b. l.). 2011 m. balandžio 11 d. bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2011 m. birželio 20 d. Ieškovė tuo pagrindu, esą teisėjas 2011 m. balandžio 11 d. vedė ne parengiamąjį, o teismo posėdį, teisėjui reiškė nušalinimą (1 t., 74-76 b. l.). Vilniaus apygardos teismo pirmininko pareigas laikinai ėjusi Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2011 m. birželio 21 d. nutartimi ieškovės D. M. pareiškimo dėl teisėjo V. K. nušalinimo netenkino. Nutartyje pažymėta, kad <...> 2011 m. balandžio 11 d. posėdžio rūšis turi būti nustatoma visų aplinkybių visumoje. <...> 2011 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje teisėjas, atsižvelgęs į ieškovės D. M. ir jos atstovų prašymus bei paaiškinimus, 2011 m. balandžio 11 d. teismo posėdį traktavo kaip parengiamąjį, todėl visi ieškovės prašymai buvo nagrinėjami. Ieškovės D. M. procesinės teisės teikti prašymus nebuvo suvaržytos (2 t., 90-92 b. l.). Taigi apeliantės apeliaciniame skunde teikiami argumentai dėl teisėjo galimo šališkumo, kurie siejami su teismo posėdžio forma, jau yra tinkamai įvertinti neskundžiama nutartimi dėl teisėjo nušalinimo klausimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pasirengimo bylos nagrinėjimui žodiniu ar rašytiniu būdu tikslas - paruošti bylą nagrinėti iš esmės. Parengiamojo teismo posėdžio metu teismas galutinai išsiaiškina šalių nuomonę ginčijamais klausimais, aplinkybes ir įrodymus, kuriais jų nuomonė grindžiama, t. y. parengiamajame teismo posėdyje galutinai suformuluojamas ieškinio dalykas ir pagrindas bei atsakovo gynybinė pozicija. Gi teisminio nagrinėjimo metu ištiriami rengiantis teisminiam nagrinėjimui pateikti įrodymai ir išklausomi šalių tų įrodymų tyrimo rezultatų vertinimai. Atsižvelgiant į civilinės bylos iškėlimo teisme, parengiamojo teismo posėdžio ir teisminio nagrinėjimo tikslus, darytina išvada, kad preliminariai susipažinti ir net vertinti įrodymus ieškinio priėmimo savo žinion ir parengiamojo teismo posėdžio stadijoje įstatymas nedraudžia <...> (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008). Pagal 2011 m. balandžio 11 d. posėdžio protokolo turinį, vertinant tai, kokie jame buvo atlikti procesiniai veiksmai, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju buvo apsunkinta ieškovės procesinė padėtis, suvaržytos ieškovės procesinės teisės teikti prašymus, išreikalauti rašytinius įrodymus ir pan. Pagal aptariamo posėdžio protokolą matyti, kad ieškovės prašymai buvo reiškiami, jie buvo sprendžiami. Nagrinėjamu atveju teisėjo procesinio pobūdžio veiksmų negalima traktuoti kaip civilinio proceso įstatymo pažeidimo. Be to, vėliau 2011 m. birželio 27 d. teismas priėmė nutartį skirti bylą nagrinėti iš esmės teismo posėdyje 2011 m. rugpjūčio 29 d. (2 t., 105-106 b. l.). Taigi teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais dėl parengiamojo teismo posėdžio eigos vertinimo.

Apeliantė teisėjo šališkumą sieja ir su teisėjo elgesiu teismo posėdžio metu. Tokie argumentai buvo teikiami ir ieškovės prašyme dėl teisėjo nušalinimo (2 t., 74-76 b. l.). Jau minėtoje nutartyje, kuria buvo sprendžiamas teisėjo nušalinimo klausimas, nurodyta, kad <...> perklausytas 2011 m. balandžio 11 d. posėdžio garso įrašas, kuris patvirtino, jog teisėjas dėmesingai reaguoja į abiejų šalių prašymus ir paaiškinimus, o teisėjo vartota sąvoka „pasitarti“ šiuo atveju suprantama, kaip abiejų šalių nuomonės išklausymas (2 t., 90-92 b. l.). Kadangi tokie apeliantės argumentai jau yra tinkamai išnagrinėti sprendžiant klausimą dėl teisėjo nušalinimo, kai buvo išklausytas ir posėdžio garso įrašas, teisėjų kolegija pritaria pateiktam jų įvertinimui ir nagrinėjamos bylos medžiagos pagrindu negali daryti priešingos išvados.

Pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumą apeliantė sieja taip pat su tuo, kad jis be motyvų atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą bei Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Tokia pati nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Taigi joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties kreiptis ar atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigta Konstitucijos 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 110 straipsnio 2 dalyje, CPK 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismo (teisėjo) diskrecijos teisė spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindo buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). Tokios pačios taisyklės taikytinos ir vertinant pirmosios instancijos teismo atsisakymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Skundžiamame sprendime yra išdėstyti išsamūs motyvai (žr. 2 t., 159-160 b. l.), kodėl pirmosios instancijos teismas netenkina prašymo kreiptis tiek į Konstitucinį Teismą, tiek į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Vien tai, kad teismas, turėdamas diskrecijos teisę spręsti tam tikrą klausimą, netenkina prašymo, tarp jų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ar Vyriausiąjį administracinį teismą, nesudaro pagrindo teigti, kad jis, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas.

Teismas, tuo atveju, kai ieškinys yra keletą kartų tikslinamas arba pildomas, siekdamas procesą padaryti aiškesnį, turi teisę įpareigoti ieškovą pateikti vieningą (vientisą) ir galutinį ieškinį. Nors toks procesinis veiksmas įstatyme nėra aiškiai nustatytas, tačiau jis atitinka teisėjo vadovavimo procesui principo, taip pat įstatyme nustatytų civilinio proceso tikslų turinį. Todėl pirmosios instancijos teismo teisėjo nustatyto įpareigojimo pateikti patikslintą ieškinį taip pat negalima vertinti kaip jo šališkumo ar esminio proceso pažeidimo padarymo faktą.

Apeliantė teiginius, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl to, kad Teisėjų tarybos nutarimai yra neskundžiami, grindžia tik subjektyviu aplinkybių aiškinimu. CPK 185 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Be to, dar kartą pažymėtina, kad Teisėjų tarybos patarimas atleisti teisėją – tai vienas iš teisėjo atleidimo iš pareigų procedūros metu priimamų dokumentų, kuris yra neatsiejamai susijęs su Prezidento dekretu teisėją atleisti iš pareigų, o reikalavimai panaikinti šiuos aktus turėtų būti nagrinėjami kartu, ką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai bylose, kuriose kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo ginčijami ir Teisėjų tarybos nutarimai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-383/2007, 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12/2008, 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-433/2009, 2010 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-63/2010). Teisėjų tarybos nutarimo, kuriuo patarta ieškovę atleisti iš pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, teisėtumo bei pagrįstumo vertinimas buvo atliktas ir pirmosios instancijos teisme.

Aplinkybė, kad teisme apklausiant ieškovę D. M. ši nebuvo prisaikdinta, neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 186 straipsnio 6 dalis, 329 straipsnio 1 dalies nuostatos). Vien tai, kad teismas vieno posėdžio metu nutarė tenkinti prašymą ir išreikalauti iš Registrų centro buto bylą, baudžiamojoje byloje esantį Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 3 d. sprendimo už akių egzempliorių ar jo kopiją su originaliu D. M. įrašu, išreikalauti iš Kauno miesto apylinkės teismo civilines bylas Nr. P2-644-521/2010, Nr. 2-5566/2000 ir 2-2447-521/2010, o šių įrodymų negavus kitame teismo posėdyje atmetė pakartotiną prašymą dėl jų išreikalavimo, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas buvo šališkas. Vertinant pradinį ir vėlesnį teismo posėdžio protokolus pažymėtina tai, kad pakartotinai sprendžiant klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, bylos kontekste buvo papildomai diskutuojama dėl paminėtų įrodymų reikalingumo nagrinėjamai bylai ir nuspręsta prašymo dėl jų išreikalavimo netenkinti. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjui taip pat buvo pareikštas nušalinimas, tačiau jis buvo netenkintas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi. Nutartyje pažymėta, kad <...> įrodymų išreikalavimas yra atskiras teismo procesinis veiksmas dar neišnagrinėtoje civilinėje byloje, kuris iš anksto negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas. Reikšdama nušalinimą teisėjui ieškovė neturi pagrindo remtis tuo, kad teismas neišreikalavo įrodymų byloje, kadangi procesinių veiksmų pagrįstumas, sprendžiant teisėjo nušalinimo klausimą, nėra vertinamas. Priešingu atveju būtų pažeistas teismo nepriklausomumo principas (2 t., 123-124 b. l.). Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės teiginiams, kad atmetus prašymą išreikalauti įrodymus buvo pažeistas rungimosi bei lygiateisiškumo principas. Teismo procesui vadovauja tik pats teismas. Jis, gavęs vienos iš šalių prašymą, teiraujasi kitų proceso dalyvių nuomonės dėl šio prašymo pagrįstumo, tačiau tik pats pagal konkrečios bylos apimtį ir nagrinėjamų klausimų esmę kiekvienu atveju sprendžia, ar yra tikslinga jį tenkinti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantė nepagrįstai bando suabsoliutinti atsakovų atstovų nuomonės dėl įrodymų neišreikalavimo įtaką bei reikšmę teismui.

Dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolo Nr. 24P-4

Vertinant atskirų įrodymų reikšmę nagrinėjamam ginčui, visų pirma, svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime konstatavo, jog Respublikos Prezidento kreipimosi į Teisėjų tarybą patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų negali saistyti ir nesaisto jokios valstybės institucijos, jokio valstybės pareigūno, jokios kitos institucijos, jokio kito asmens sprendimai.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino visą nagrinėjamo ginčo išsprendimui svarbią bylos faktinių aplinkybių visumą bei padarė teisingas išvadas dėl ginčo esmės.

Generalinio Prokuroro 2010 m. vasario 4 d. rašte Nr. 17.2-2119, adresuotame Teisėjų tarybos pirmininkui, nurodyta, jog apklausiama D. M. pripažino savo priimtų sprendimų nepagrįstumą ir neteisėtumą, pripažino, kad elgėsi aplaidžiai. Ikiteisminio tyrimo duomenys yra pakankami konstatuoti, kad D. M. dėl neatsargumo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje, tačiau jos patraukimas baudžiamojon atsakomybėn negali būti inicijuojamas dėl to, kad suėjęs penkerių metų senaties terminas. Nežiūrint į procesines kliūtis D. M. vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, manoma, jog Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. M. elgesys, vykdant teisėjui suteiktus įgaliojimus, neatitinka Konstitucijos, CK, CPK, Teismų įstatymo ir Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų, todėl prašoma Teisėjų tarybos savo kompetencijos ribose priimti sprendimus dėl teisėjos D. M. elgesio (1 t., 39-43 b. l.). Vėliau atlikti veiksmai patvirtino šiame rašte nurodytų aplinkybių pagrįstumą, o šių aplinkybių ieškovė nepaneigė. Paminėtas raštas buvo perduotas Kauno apygardos teismui su prašymu išnagrinėti rašte keliamas problemas ir spręsti drausmės bylos iškėlimo klausimą.

Kauno apygardos teismas, atlikęs tyrimą, 2010 m. kovo 3 d. raštu Nr. (1.9)-E2-3342 ,,Dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai D. M.“ (1 t., 34-38 b. l.) nutarė kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją su siūlymu svarstyti klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo Kauno miesto apylinkės teismo teisėjai D. M. inicijavimo. Nurodyta, kad <...> D. M. aiškiai aplaidžiai neatliko savo pareigų ir padarė pareiginį nusižengimą, tuo pažemindama teisėjo vardą <...>.

Pagal Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolą Nr. 24P-4 matyti, jog buvo nutarta atsisakyti iškelti drausmės bylą Kauno miesto apylinkės teismo teisėjai D. M. ir apie tai informuoti Teisėjų tarybą, pasiūlant inicijuoti neeilinį teisėjos veiklos vertinimą; nuspręsta kreiptis į Teisėjų tarybą su siūlymu inicijuoti neeilinį teisėjos veiklos vertinimą ir jos darbinės veiklos patikrinimą už ilgesnį laikotarpį. Protokole nurodyta, kad <...> teisėja D. M., nagrinėdama civilines bylas Nr. 2-15653/2003 ir Nr. 2-3212/2004, padarė ne tik akivaizdžius proceso teisės pažeidimus (nurodytus Kauno apygardos teismo teikime), bet ir materialiosios teisės pažeidimus, kuriais net du kartus sudarė prielaidą nuosavybę įgyti kitiems asmenims be teisinio ir faktinio pagrindo. Komisija padarė išvadą, kad teisėja D. M. aiškiai aplaidžiai neatliko savo pareigų bei padarė pareiginį nusižengimą, tuo pažemindama teisėjo vardą bei pakenkdama teismo autoritetui, tačiau vadovaujantis Teismų įstatymo 84 straipsnio 2 dalimi Komisija negali iškelti teisėjui drausmės bylos, kadangi praėjo daugiau kaip treji metai nuo nusižengimo padarymo (1 t., 30-33 b. l.).

Teismų įstatymo 85 straipsnio nuostatos numato, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, sprendžianti drausmės bylų teisėjams iškėlimo klausimus. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiklą reglamentuoja Teisėjų tarybos tvirtinami Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatai. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 5 punkte numatyta, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos tikslas – įgyvendinant teismų savireguliacijos ir savivaldos principą užtikrinti teisėjų atsakomybės realizavimą. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos uždaviniai yra laiku ir operatyviai šių nuostatų nustatyta tvarka nagrinėti teikimus dėl drausmės bylų iškėlimo teisėjams; kai yra drausminės atsakomybės pagrindo požymiai, kelti drausmės bylas teisėjams; Teisėjų garbės teismo pavedimu organizuoti teisėjo darbo veiklos patikrinimą, surinkti papildomus įrodymus apie drausmės bylai reikšmingas faktines aplinkybes (Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 6.1-6.3 punktai). Vertindama šios komisijos funkcijas teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės teiginiais, kad aptariama komisija viršijo savo įgaliojimus, konstatuodama, jog teisėja D. M. aiškiai aplaidžiai neatliko savo pareigų. Teisėjams keliami itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: jų reputacija turi būti nepriekaištinga; teisėjo elgesys - tiek susijęs su tiesioginių pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, - neturi kelti abejonių dėl jo nešališkumo ir nepriklausomumo; teisėjas savo pareigas atlikti, taip pat elgtis turi taip, kad savo poelgiu nepažemintų teisėjo vardo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 26 d. nutarimas). Teisėjas turi jausti didelę atsakomybę už tai, kaip jis vykdo teisingumą - atlieka Konstitucijoje jam nustatytą priedermę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Pagal Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 17 punktą, teisėjų drausminės atsakomybės pagrindai yra: 17.1. teisėjo vardą žeminantis poelgis: 17.1.1. su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. 17.1.2. bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties. Komisijos sprendimai, nurodyti 34.2–34.7 punktuose, įforminami kaip protokoliniai sprendimai (36 punktas). Komisijos priimti sprendimai neskundžiami (41 punktas). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Iv-3440-484/2010 nurodė, kad <...> realius teisinius padarinius pareiškėjai gali sukelti tik Teisėjų garbės teismo sprendimai ir jie skundžiami ne administraciniam, o Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. AS556 - 663/2010; Teismų įstatymo 86 straipsnio 4 dalies nuostatas).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti neteisėtu Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptariamas protokolas savo esme nėra ginčo objektas, sukeliantis kokius nors teisinius padarinius ginčo šalims. Konkretūs apeliantės padaryti pažeidimai, paminėti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. posėdžio protokole, buvo tik tas faktinis pagrindas, kuris buvo tiriamas ir vertinamas Teisėjų tarybos nutarime patarti Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, taip pat jie buvo Respublikos Prezidentės dekreto atleisti ieškovę iš teisėjos pareigų savo elgesiu pažeminus teisėjo vardą, priėmimo pagrindu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliantės skundo argumentai dėl šios teismo sprendimo dalies yra atmestini.

Dėl Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvados Nr. 48P-98-(7.8.4), Teisėjų tarybos nario G. K. 2010 m. rugpjūčio 18 d. „Teisėjos D. M. 2010 m. rugpjūčio 2 d. skundo tyrimo išvados“ Nr. (1/20)-5T-488 bei Teisėjų tarybos 2010 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 13P-120-(7.1.2) „Dėl D. M. skundo“

Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija 2010 m. birželio 8 d. išvadoje Nr. 48P-98-(7.8.4) nurodė, kad teisėjos D. M. jurisdikcinė veikla neatitinka įstatymo reikalavimų. Komisijos nuomone, teisėjos D. M. jurisdikcinės ir nejurisdikcinės veiklos patikrinimas atliktas remiantis periodiniam veiklos vertinimui keliamais reikalavimais, tačiau neeilinis teisėjos veiklos vertinimas turėtų apimti platesnę ir išsamesnę teisėjo jurisdikcinės ir nejurisdikcinės veiklos analizę, išsiaiškinant, kokios priežastys lėmė nepatenkinamus teisėjos veiklos rezultatus, todėl teismų administracinės veiklos priežiūros subjektai turėtų atlikti išsamesnį teisėjos D. M. veiklos patikrinimą (1 t., 79-81 b. l.).

Teisėjų veiklos vertinimo tikslai nustatyti Teismų įstatymo 91¹ straipsnyje. Neeilinis teisėjo veiklos vertinimas atliekamas paties teisėjo prašymu arba kai ne vieną kartą kartojasi teisėjo veiklos trūkumai (Teismų įstatymo 91² straipsnio 3 dalis). Teisėjas, kurio veikla buvo vertinama, turi teisę per vieną mėnesį nuo jo supažindinimo su veiklos vertinimo rezultatais dienos šiuos rezultatus apskųsti Teisėjų tarybai (Teismų įstatymo 91⁴ straipsnio 2 dalis). Teisėjų vertinimo tvarką taip pat reglamentuoja Teisėjų tarybos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 13P-162-(7.1.2) patvirtintas Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašas bei Teisėjų tarybos 2008 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 13P-147-(7.1.2) patvirtinti Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos nuostatai.

Dėl Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvados D. M. teikė skundą (1 t., 82-84 b. l.). Teisėjų tarybos narys G. K. 2010 m. rugpjūčio 18 d. išvadoje Nr. (1.20)-5T-488 į D. M. skundą nusprendė, kad skunde nurodyti argumentai dėl Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvados Nr. 48P-98-(7.8.4) „Dėl teisėjos D. M. veiklos vertinimo“ yra nepagrįsti (1 t., 86-91 b. l.). Teisėjų taryba 2010 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 13P-120-(7.1.2) nutarė D. M. 2010 m. rugpjūčio 2 d. skundą dėl Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvados Nr. 48P-98-(7.8.4) atmesti (1 t., 92 b. l.).

Pagal Teisėjų tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 13P-206-(7.1.2) patvirtintą Teisėjų tarybos darbo reglamento 64 punktą Taryba nagrinėja skundus dėl teisėjo veiklos vertinimo rezultatų. Gautą skundą Tarybos pirmininkas perduoda vienam iš Tarybos narių arba tokių skundų nagrinėjimui sudarytai laikinajai komisijai (66 punktas). Tarybos narys (komisija) ne vėliau kaip per 10 dienų po tyrimo pabaigos raštu išdėsto savo nuomonę dėl skundo pagrįstumo (69 punktas). Su skundo tyrimo medžiaga supažindinama Taryba, kuri šiuo klausimu priima atitinkamą sprendimą arba pratęsia skundo tyrimo terminą, jeigu skundui ištirti reikia daugiau laiko ar papildomų duomenų (70 punktas).

Minėta Teisėjų tarybos nario G. K. išvada dėl D. M. skundo pagal savo turinį bei teisinį reglamentavimą laikytina jo nuomone dėl skundo dėl Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvados. Tai, kad Teisėjų tarybos nario G. K. nuomonė yra pavadinta „išvada“, nekeičia jos rekomendacinio statuso, kurį numato teisės aktai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad Teisėjų taryba, atmesdama ieškovės skundą, Teisėjų tarybos nario G. K. išvadą (nuomonę) vertino kartu su kitais įrodymais. Šiuo atveju taip pat negalima suabsoliutinti tai, kad nuomonę dėl skundo pavesta pateikti G. K., kuris yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas bei Teisėjų tarybos pirmininkas. Apeliantės teiginiai, kad G. K. turėjo nusišalinti nuo nuomonės teikimo, nėra pagrįsti jokiu objektyviu pagrindu bei teisiniu reguliavimu. Jis, kaip ir bet kuris kitas Teisėjų tarybos narys, turėjo teisę nagrinėti D. M. skundą dėl Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvados ir pareikšti savo nuomonę. Be to, aptariama nuomonė pateikta dėl teisėjos D. M. veiklos įvertinimo, o ne dėl jos atleidimo iš pareigų. Kadangi teisėjos D. M. veiklos vertinimas buvo pradėtas jai einant teisėjos pareigas, nors vėliau ji iš teisėjos pareigų buvo atleista Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. rugpjūčio 4 d. dekretu Nr. 1K-445, tačiau jos atžvilgiu pradėta vertinimo procedūra galėjo ir turėjo būti baigta bet kokiu atveju. Teisėjų tarybos nutarimas atmesti skundą dėl Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvados nėra skundžiamas teismui.

Kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytu pagrindu, speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą. Jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo nustatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Teisinis pagrindas atleisti ieškovę iš pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra Teisėjų tarybos patarimas atleisti ieškovę iš teisėjos pareigų bei Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretas, kuriuo D. M. atleista iš teisėjo pareigų. Faktinės aplinkybės, turėjusios reikšmės teisiniam pagrindui atleisti D. M. iš teisėjos pareigų, yra nustatytos tiek Generalinio Prokuroro rašte, tiek Teisėjų etikos ir drausmės komisijos posėdžio protokole. Ieškovės padaryti pažeidimai buvo įvertinti ir patariant Prezidentei ieškovę atleisti iš pareigų Teisėjų tarybos 2010 m. liepos 30 d. nutarime Nr. 13P-109-(7.1.2). Tokiu atveju net ir nesant vertinimo išvados, Teisėjų taryba, atsižvelgdama į bylos medžiagą, kuri siejama su teisėjos D. M. veikla, galėjo spręsti klausimą, ar teisėja pažemino teisėjo vardą. Tie apeliantės argumentai, kurie siejami su Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvadų apskundimu, teisėjų veiklos vertinimo tikslų bei paskirties aspektais ginčo nagrinėjimui neturi tiesioginės reikšmės.

Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija – Teisėjų tarybos sudaryta Komisija, kuri vertina teisėjų veiklos kokybę ir veiksmingumą, padeda nustatyti jų profesinės, organizacinės ir administracinės veiklos trūkumus, kurie lemia būtinumą šiems asmenims kelti kvalifikaciją ir tobulinti savo profesionalumą (Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos nuostatų 2 punktas). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvada laikytina neteisėta dėl to, kad pažeistos Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašo nuostatos. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad jos veikla galėjo būti vertinama tik už laikotarpį, ne ankstesnį kaip nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija 2010 m. birželio 8 d. išvadoje Nr. 48P-98-(7.8.4) tik atkreipė dėmesį, jog 2005 m. panašiomis aplinkybėmis Teisėjų garbės teismas teisėjai D. M. jau yra skyręs drausminę nuobaudą už aiškiai aplaidžiai atliktas ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas, tačiau savo išvados negrindė minėta drausmine nuobauda. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvada Nr. 48P-98-(7.8.4) yra neobjektyvi, nepagrįsta bei paremta tikrovės neatitinkančiais duomenimis, nes joje nustatytos aplinkybės, kurios siejamos su atleidimu iš teisėjos pareigu savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra patvirtintos bylos medžiagoje esančiais duomenimis. Teisėjų kolegija nesutinka su teiginiais, kad Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvadą pateikus Lietuvos Respublikos Prezidentei, nors ji vėliau buvo skundžiama, nesilaikyta teisingumo ir nešališkumo principų. Dar kartą pažymėtina, kad kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytu pagrindu, speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą. Jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino savo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo nustatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, o Respublikas Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės teiginiams, kad ji tinkamai negalėjo įgyvendinti savo teisių, susijusių su jos atžvilgiu atliekamu veiklos vertinimu. Apeliantės motyvai, jog ji nežinojo, kad gali reikšti pretenzijas dėl termino, skirto pasirengti posėdžiui, trukmės, prašyti atidėti posėdį ar prašyti skirti papildomai laiko jam pasirengti ir pan., nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pažeistos jos teisės. Apeliantė turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ji buvo teisėja, todėl jai tikrai galėjo ir turėjo būti žinomos teisės aktuose nustatytos procesinės galimybės ginti savo teises pagal nustatytą tvarką.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiamame sprendime nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų pripažinti neteisėta ir negaliojančia Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 48P-98-(7.8.4) „Dėl teisėjos D. M. veiklos vertinimo“, Teisėjų tarybos nario G. K. 2010 m. rugpjūčio 18 d. „Teisėjos D. M. 2010 m. rugpjūčio 2 d. skundo tyrimo išvadą“ Nr. (1/20)-5T-488 bei Teisėjų tarybos 2010 m. rugsėjo 3 d. nutarimą Nr. 13P-120-(7.1.2) „Dėl D. M. skundo“, toje nagrinėjimo apimtyje, kuri nėra siejama su D. M. atleidimu iš teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjos vardą. Tokia teisminio nagrinėjimo apimtis iš esmės nėra siejama su aplinkybėmis, kad teisėja D. M., aiškiai aplaidžiai atlikdama savo pareigas, du kartus sudarė prielaidas asmenims įgyti nuosavybę be teisinio ir faktinio pagrindo (žr. Teisėjų tarybos 2010 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 13P-109-(7.1.2) „Dėl patarimo Prezidentei atleisti D. M. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų“ bei Teisėjų tarybos 2010 m. rugpjūčio 4 d. posėdžio protokolą Nr. 38P-11-(7.1.1) (1 t., 10, 12-15 b. l.). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija iš esmės pasisakys žemiau.

Dėl Teisėjų tarybos 2010 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 13P-109-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti D. M. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigų“ ir Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. rugpjūčio 4 d. dekreto Nr. 1K-445 „Dėl Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. M. atleidimo“

Teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai nustatyti Konstitucijoje. Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais: 1) savo noru; 2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; 3) dėl sveikatos būklės; 4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą; 5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą; 6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. Šie pagrindai išvardyti Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje.

Šioje byloje kyla klausimas dėl Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte (Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte) nustatyto teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindo, kai jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Konstitucijos 85 straipsnyje nustatyta, kad Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus – dekretus. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. rugpjūčio 4 d. dekretu Nr. 1K-445 ieškovė D. M. iš teisėjos pareigų atleista savo poelgiu pažeminus teisėjos vardą (1 t., b. l. 11). Teisėjų taryba 2010 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 13P-109-(7.1.2) patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti D. M. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjų pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (1 t., b. l. 10).

Dar kartą pažymėtina, kad Teisėjų tarybos patarimas atleisti teisėją – tai vienas iš teisėjo atleidimo iš pareigų procedūros metu priimamų dokumentų, kuris yra neatsiejamai susijęs su Respublikos Prezidento dekretu teisėją atleisti iš pareigų, ir reikalavimai panaikinti šiuos aktus turėtų būti nagrinėjami kartu, ką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai bylose, kuriose kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo ginčijami ir Teisėjų tarybos nutarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-383/2007, 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12/2008, 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-433/2009, 2010 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-63/2010). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir Teisėjų tarybos nutarimo, kuriuo patarta atleisti ieškovę iš teisėjos pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjos vardą, teisėtumą bei pagrįstumą.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 20 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos (Teismų tarybos) patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios specialios teisėjų institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų (žr. taip pat Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2005 m. birželio 2 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimus). Minėta, kad kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytu pagrindu, speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą. Jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo nustatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, o Respublikas Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta institucija <...> turi teisę vertinti teisėjų kvalifikaciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Pagal Teisėjų tarybos 2010 m. birželio 18 d. posėdžio protokolą Nr. 38P-8-(7.1.1) matyti, jog buvo nutarta informuoti Lietuvos Respublikos Prezidentę dėl Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. M. veiklos, pateikiant visą Teisėjų tarybos turimą medžiagą, taip pat ir Kauno apygardos teismo vertinimą (1 t., 16-18 b. l.). Lietuvos Respublikos Prezidentė, įvertinusi gautą informaciją, 2010 m. liepos 1 d. dekretu Nr. 1K-413 kreipėsi į Teisėjų tarybą patarimo dėl ieškovės atleidimo iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Iš Teisėjų tarybos 2010 m. liepos 30 d. posėdžio protokolo Nr. 38P-11-(7.1.1) matyti, kad posėdyje nutarta patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti D. M. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (1 t., 12-15 b. l.). Teisėjų Tarybos 2010 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 13P-109-(7.1.2) patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti D. M. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjų pareigų pažeminus teisėjo vardą atsižvelgta į Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2010 m. birželio 8 d. išvadoje Nr. 48-98-(7.8.4) bei Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. balandžio 14 d. posėdžio protokole nurodytus faktus bei konstatuota, jog Kauno miesto apylinkės teismo teisėja D. M., aiškiai aplaidžiai atlikdama savo pareigas, du kartus sudarė prielaidas asmenims įgyti nuosavybę be teisinio ir faktinio pagrindo. Vertindama tokį teisėjos elgesį kaip nesuderinamą su teisėjo garbe, neatitinkantį Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pakenkusį teismo autoritetui ir pažeminusį teisėjo vardą, Teisėjų taryba nutarė patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (1 t., 10 b. l.). Nurodytų faktinių aplinkybių apeliantė nepaneigė.

Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties. Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kokie teisėjo poelgiai yra priskiriami prie tokių, kuriais yra pažeminamas teisėjo vardas. Pažymėtina, kad formuluotė „teisėjo vardą pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskreciją nustatyti, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini tokiems, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, tačiau nei įstatymais, nei teismų savivaldos institucijų sprendimais negali būti nustatytas koks nors išsamus (baigtinis) poelgių, kuriais teisėjas pažemina teisėjo vardą, sąrašas. Ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo yra pažeminamas teisėjo vardas, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju Teisėjų taryba, priimdama nutarimą patarti Respublikos Prezidentei atleisti D. M. iš teisėjos pareigų, įsitikino, kad ji tikrai aplaidžiai nagrinėjo civilines bylas Nr. 2-3212/2004 ir Nr. 2-15653/2003, juose padarė ne tik akivaizdžius proceso teisės pažeidimus, bet ir materialiosios teisės pažeidimus, kuriais net du kartus sudarė prielaidą nuosavybę įgyti kitiems asmenims be teisinio ir faktinio pagrindo, kad byloje Nr. 2-3212/2004 priimtame 2004 m. kovo 3 d. sprendime už akių teisėja D. M. padarė atitinkamą prierašą (2 t., 99 b. l.). Apklausta liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-470-06 D. M. nurodė, kad <...> prisipažįsta, jog elgėsi aplaidžiai ir neatkreipė dėmesio į daugelį svarbių dalykų, kurie lėmė nepagrįstus sprendimus; <...> sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas prierašas „nuosavybės teise“ ir pabaigoje esantis prierašas „įterptu nuosavybės teise“ tikėti teisėja“ bei asmens parašas su įskaitoma jos pavarde yra padaryti jos ranka, tačiau ji neprisimena, kada ir kokiomis aplinkybėmis padarė aptartus sprendimo pataisymus, jokių aplinkybių šiuo klausymu nurodyti negali (2 t., 110-113 b. l.). Be to, 2010 m. liepos 30 d. Teisėjų tarybos posėdyje <...> D. M. patikino, kad įrašas sprendime yra padarytas jos ranka, bet aplinkybių nepamena. <...> D. M. negali pasakyti, kokį sprendimą turi priimti Teisėjų taryba. Mato, kad teismų sistemoje ji nebegali dirbti ir paruošusi prašymą Prezidentei atleisti savo noru. <...> Z. S. siūlo nutraukti diskusijas, nes prierašo padarymo faktas yra akivaizdus ir teisėja jį pripažįsta (1 t., 12-15 b. l.). Be to, aplinkybė, kad 2004 m. kovo 3 d. sprendimo už akių rezoliucinėje dalyje padarytas prierašas „nuosavybės teise“ atliktas teisėjos D. M., nustatyta ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 13 d. nuosprendyje, kuriuo B. Z. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Šis nuosprendis yra įsiteisėjęs. Apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtas faktines aplinkybes.

Taigi Teisėjų taryba 2010 m. liepos 30 d. nutarimu pagrįstai patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjos pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą bei pakenkus teismo autoritetui. Nurodytas elgesys yra nesuderinamas su teisėjo garbe, neatitinka Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, kenkia teismo autoritetui, žemina teisėjo vardą. Teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliks savo pareigas, kad kiekvienas neteisėtas ir neetiškas teisėjo poelgis bus deramai įvertintas.

Vertinant Teisėjų tarybos patarimą atleisti ieškovę iš pareigų, nėra pagrindo teigti, kad apeliantės nurodytomis aplinkybėmis ginčijamas Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretas, kuriuo D. M. atleista iš teisėjos pareigų, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjo vardą žeminantis poelgis yra savarankiškas teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindas.

Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų negali susaistyti tai, yra Teisėjų garbės teismo atitinkamas siūlymas Respublikos Prezidentui ar jo nėra. Pagal Konstituciją joks Teisėjų garbės teismo sprendimas drausmės byloje, kurioje buvo nagrinėjama, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kad ir koks jis bebūtų, neapriboja, juo labiau nepaneigia, Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų. <...> Teisėjų garbės teismas pagal Konstituciją nėra ir negali būti laikomas teismu, t. y. teisingumą vykdančia institucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas; Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 17 d. nutarimas). Nurodyta Konstitucinio Teismo doktrina patvirtina, jog teisėjo atleidimas iš pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą nėra susietas su būtinybe taikyti drausminės atsakomybės procedūrą. Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės teiginiams, kad teisėjo atleidimas iš pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra drausminė nuobauda.

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo turinys negali būti aiškinamas kaip esą suponuojantis ir tai, kad Respublikos Prezidentas gali atleisti iš pareigų apylinkės teismo teisėją, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tik po to, kai tam teisėjui buvo iškelta drausmės byla ir Teisėjų garbės teismas priėmė sprendimą siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų dėl to, kad tas teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Priešingai, <...> Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją <...> turi įgaliojimus atleisti tokį apylinkės teismo teisėją iš pareigų nepriklausomai nuo to, ar tam teisėjui buvo iškelta drausmės byla ir yra Teisėjų garbės teismo siūlymas Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų, ar tam teisėjui drausmės byla nebuvo iškelta ir nėra Teisėjų garbės teismo siūlymo Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo turinys negali būti aiškinamas ir kaip suponuojantis inter alia tai, kad Respublikos Prezidentas negali atleisti iš pareigų teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kol dėl to teisėjo nebus priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis ir toks nuosprendis neįsiteisės (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas).

Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimu ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsnių nuostatos). Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Generalinio Prokuroro rašto teisėtumą. Nagrinėjamu atveju ieškovė iš pareigų buvo atleista ne dėl to, kad padarė nusikalstamą veiką, nes tokia aplinkybė gali būti konstatuota tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o todėl kad savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, t.y. civilinėse bylose Nr. 2-3212/2004 ir Nr. 2-15653/2003 padarė ne tik akivaizdžius proceso teisės pažeidimus, bet ir materialiosios teisės pažeidimus, kuriais net du kartus sudarė prielaidą nuosavybę įgyti kitiems asmenims be teisinio ir faktinio pagrindo, kad byloje Nr. 2-3212/2004 priimtame 2004 m. kovo 3 d. sprendime už akių neteisėtai padarė prierašą. Kaip yra nurodyta aukščiau, pati ieškovė pripažino atlikusi šiuos veiksmus. Ieškovė nepaneigė atliktų veiksmų, kuriais pažemino teisėjo vardą, neteisėtumo. Dar kartą pabrėžtina, jog vien tai, kad Konstitucijos 115 straipsnyje minėti teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai - t. y. „kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“ (5 punktas), „kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai“ (6 punktas), - yra atskirti, reiškia, kad šie pagrindai negali būti tapatinami, kad poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, nėra sietinas tik su nusikalstamos veikos padarymu. Kita vertus, poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, vėliau apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu gali būti pripažintas ir nusikalstama veika. Taigi pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas).

Apeliantės teiginiai, kad civilinėse bylose Nr. 2-3212/2004 ir Nr. 2-15653/2003 sprendimai nėra panaikinti bei pakeisti, kad jų neteisėtumas nėra konstatuotas įstatymo nustatyta instancine teismų tvarka ir pan., taip pat nepaneigia aukščiau nustatytų aplinkybių, kad ieškovė savo elgesiu pažemino teisėjo vardą.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovės atleidimas iš teisėjos pareigų iš esmės yra susietas su jos veiksmais, atliktais civilinėse bylose Nr. 2-3212/2004 ir Nr. 2-15653/2003. Nors ieškovė teiktame skunde dėl Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvados nesutiko su kitose konkrečiai nurodytose bylose Nr. P2-644-521/2010, 2-5566/2010 ir 2-2447-521/2010 padarytomis išvadomis, jog buvo vilkinamas procesas bei atsainiai organizuojamas darbas, tačiau tos aplinkybės, kurios siejamos su nurodytomis bylomis, neturėjo įtakos patariant ieškovę atleisti iš pareigų bei Respublikos Prezidentei priimant dekretą dėl jos atleidimo iš pareigų, todėl atsižvelgiant į šios bylos ginčo esmę jos laikytinos nesvarbiomis ir teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Pagal aukščiau išdėstytus argumentus ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, nes jos išsakyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Bylos medžiaga ir ištirtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė iš teisėjos pareigų, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, buvo atleista pagrįstai, laikantis visų teisinio reguliavimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų bei Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatas, todėl priėmė teisingą procesinį sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.