Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-497-464/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-21
Bylos Nr.: 2A-497-464/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01672-2019-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Agnė Tikniūtė, Jūratė Varanauskaitė, Dalia Kačinskienė
Ieškovas: A. K., A. Č., J. Č.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo: J. L. Č., individuali įmonė ,,Mokslinė – komercinė J. Č. firma“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-497-464/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01672-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.6.10.5.2.5; 3.1.3.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. K., A. Č. ir J. Č. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-264-656/2020 pagal ieškovių J. Č., A. K. ir A. Č. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys J. L. Č. ir individuali įmonė ,,Mokslinė – komercinė J. Č. firma“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės J. Č., A. K. ir A. Č. 2019 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 1-60), kurį 2019 m. lapkričio 29 d. patikslinusios (1 t., b. l. 234-239), prašė:

1.1. pripažinti, kad atsakovė Lietuvos valstybė neteisėtais veiksmais, susijusiais su 40 000 JAV dolerių paskolos išieškojimu iš IĮ „Mokslinė – komercinė J. Č. firma“, pažeidė ieškovių teises, garantuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnyje, 14 straipsnyje ir Pirmojo protokolo 1 straipsnyje bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 straipsnyje;

1.2. priteisti ieškovei J. Č. iš atsakovės 126 750 Eur tiesioginių nuostolių, 9 441,90 Eur tiesioginių teisinių nuostolių ir teismo antstolių išieškotų piniginių lėšų, 20 715 Eur papildomų gyvenamojo ploto nuomos lėšų, 22 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.3. priteisti ieškovei A. K. iš atsakovės 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.4. priteisti ieškovei A. Č. iš atsakovės 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.5. priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovės J. Č. ir jos sutuoktinio, trečiojo asmens J. L. Č., bendromis lėšomis 1992 m. rugsėjo 14 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvo įgytas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo įregistruotas trečiojo asmens J. L. Č. vardu. Ieškovė J. Č. 1994 m. rugpjūčio 1 d. išdavė J. L. Č. įgaliojimą, kurį patvirtino notarė D. Štaupienė, veikti jos vardu ir atlikti visus veiksmus, susijusius su ginčo buto įkeitimu kreditui gauti. Trečiojo asmens J. L. Č. įsteigta IĮ ,,Mokslinė – komercinė J. Č. firma“ ir Lietuvos žemės ūkio bankas (toliau – LŽŪB arba bankas) 1994 m. rugpjūčio 1 d. sudarė trumpalaikio kredito sutartį, pagal kurią bankas įmonei įsipareigojo suteikti 40 000 JAV dolerių paskolą medžiagoms pirkti, tą pačią dieną notarė D. Lukaševičiūtė patvirtino įkeitimo sutartį, kuria banko naudai buvo įkeistas ieškovei ir jos sutuoktiniui bei jų dukroms priklausęs ginčo butas.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1999 m. sausio 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2⁵-704/1999, patenkino banko ieškinį, pareikštą trečiajam asmeniui IĮ ,,Mokslinė – komercinė J. Č. firma“ dėl 40 000 JAV dolerių skolos, 10 888,92 Lt palūkanų, 94 486,68 Lt delspinigių ir Č18 368,78 Lt teismo išlaidų priteisimo. Ieškovių teigimu, šio teismo sprendimo pagrindu buvo išduoti šeši vykdomieji raštai, pagal kuriuos šeši skirtingi antstoliai pradėjo išieškojimo veiksmus, juos nukreipiant į ieškovių šeimos turtą – ginčo butą. Antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo antstoliai K. Buika ir D. Stakeliūnas areštavo ginčo butą, o antstolis V. Čeglikas 2003 m. birželio 4 d. turto perdavimo aktu ginčo turtą perdavė išieškotojui, t. y. bankui. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. sausio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-289-15/2004 patenkino banko ieškinį ir iškeldino ieškoves bei trečiąjį asmenį J. L. Č. iš ginčo buto. Ginčo buto savininkais 2007 m. kovo 28 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tapo banko, suteikusio įmonei kreditą, vadovas.

4. Ieškovių įsitikinimu, jų teisės, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Junginių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, buvo pažeistos banko, notarės, teismų (teisėjų) ir teismo antstolių bei prokuroro atliktais procesiniais veiksmais, susijusiais su šeimos turtu buvusio buto užvaldymu, dėl kurių jos patyrė tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, kurią atlyginti turi Lietuvos Respublika.

5. Įkeitimo sandorį tvirtinusi notarė D. Lukaševičiūtė nepatikrino viešuose registruose esančios informacijos apie įkeičiamo turto savininkus, todėl nepagrįstai patvirtino sandorį, kuriuo buvo įkeistas ne paskolos gavėjai IĮ ,,Mokslinė – komercinė J. Č. firma“, o fiziniams asmenimis priklausęs šeimos turtas. Be to, notarė neįvertino ir tokios aplinkybės, kad ieškovė sutuoktiniui suteikė įgaliojimą atlikti turto įkeitimą tik užtikrinant fiziniam, o ne juridiniam asmeniui išduotos paskolos įvykdymą. Taigi, notarė prisidėjo prie banko ir kitų ieškinyje nurodytų valstybės pareigūnų veiksmų, siekiant atimti ir užvaldyti vertingą ginčo turtą.

6. Paskolą suteikęs bankas pažeidė sudarytos trumpalaikio kredito sutarties nuostatas ir savavališkai dalimi paskolintų lėšų, t. y. 33 000 JAV doleriais, prieš trečiojo asmens J. L. Č. valią padengė jo įsipareigojimus pagal su AB ,,Tauras“ banku sudarytą paskolos sutartį. Taigi, faktiškai paskola nebuvo suteikta, todėl ir išieškojimo veiksmai į ginčo turtą negalėjo būti nukreipti, be to, šis turtas vėliau už žymiai mažesnę nei jo rinkos vertė kainą parduotas banko valdybos pirmininkui. Šiais veiksmais buvo pažeistos ieškovės ir jos dukterų, kurių viena tuo metu buvo dar nepilnametė, teisės į būsto neliečiamumą.

7. Antstoliai, vykdę išieškojimo veiksmus, kurie buvo nukreipti į ginčo turtą, netinkamai atliko savo pareigas visų pirma dėl to, kad nors vykdomuosiuose raštuose skolininke buvo nurodyta IĮ ,,Mokslinė – komercinė J. Č. firma“, tačiau faktiškai išieškojimo veiksmai buvo nukreipti ne į įmonės, o į fizinių asmenų turtą. Antstoliai išieškojimo veiksmų į šeimos, kuri tuo metu augino nepilnametį vaiką, turtą negalėjo nukreipti. Be to, turėjo būti nustatyta turto dalis, į kurią galėjo būti nukreipti išieškojimo veiksmai.

8. Prokuroras, kuravęs ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-02198-04, pradėtą dėl galimų banko darbuotojo neteisėtų veiksmų, suteikiant trečiajam asmeniui paskolą, aplaidžiai ir neprofesionaliai atliko savo pareigas, kadangi ieškovėms šiame tyrime nebuvo suteiktas joks statusas, jos nebuvo supažindintos su ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga. Nebuvo tiriamos ir aiškinamos paskolos sudarymo aplinkybės, susijusios su paskolintų lėšų perdavimu kitam bankui, turto įkeitimo aplinkybės, kuomet jis buvo įkeistas tam tinkamų įgaliojimų neturinčio asmens ir kita.

9. Lietuvos Respublikos teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami teisės aktus, priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, kurių pagrindu buvo ne tik suvaržytos ieškovių teisės, bet ir be pagrindo atimtas joms priklausęs butas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas 1999 m. sausio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2⁵-704/1999, nenurodė, kokių rašytinių įrodymų pagrindu jis priimtas. Faktiškai paskola nebuvo suteikta, ją gavo ne fizinis, o juridinis asmuo, tačiau šių aplinkybių teismas nevertino ir netyrė. Be to, šis teismas priteisė didesnę nei prašė bankas sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2000 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2000 panaikindamas Vilniaus apygardos teismo 1999 m. spalio 4 d. sprendimą, kuriuo buvo patenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu 1994 m. rugpjūčio 1 d. įgaliojimą, ir Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį, kuria šis pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, priėmė ieškovę ir jos šeimą diskriminuojantį bei neteisėtą sprendimą, paneigė įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo bei teisinio stabilumo principus. Abejones dėl šio kasacinio teismo diskriminacinio procesinio sprendimo, kurį priėmęs teismas buvo šališkas, teisėtumo ir teisingumo sukelia ir tokios aplinkybės, kad pirmi du banko kasaciniai skundai nebuvo priimti. Kasacinio teismo procesinis sprendimas neatitinka Konvencijos 6 straipsnio, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 straipsnio nuostatų.

Žemesnės instancijos teismas

10. Be to, valstybė tinkamai neįvykdė pozityvios pareigos, nes iki 1992 m. balandžio 7 d., kuomet buvo įregistruota ieškovės sutuoktinio individuali įmonė, arba bent iki Konvencijos ratifikavimo, nepriėmė ir oficialiame viešame leidinyje nepaskelbė teisės akto, kuriame būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad bet kurios individualios įmonės savininko šeimos nariai, įskaitant pilnamečius ir nepilnamečius vaikus, kartu su sutuoktiniu neprivalo atsiskaityti visu savo ir šeimos turtu už tokios įmonės veiklą, įskaitant pareigą atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais. Tik po turto perdavimo išieškotojui 2003 m. lapkričio 6 d. priimtame Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatyme nedviprasmiškai buvo nustatyta, kad individualiomis įmonėmis laikomos visos personalinės įmonės, kurios yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, o jų savininkais gali būti tik vienas fizinis asmuo.

11. Ieškovės pažymėjo ir tai, kad tik 2017 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-3751-566/2017, kuria buvo patenkintas ieškovės J. Č. skundas dėl antstolės V. Meškauskienės veiksmų bei konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo ją laikyti subsidiaria skolininke kartu su IĮ ,,Mokslinė – komercinė J. Č. firma“ ir išieškojimą nukreipti į jos turtą, bei 2017 m. lapkričio 30 d. gavus iš trečiojo asmens J. L. Č. duomenis apie sutarties sudarymo aplinkybes, vykdytą ikiteisminį tyrimą, ieškovės suprato, jog jų teisės ir laisvės buvo pažeistos, o šis pažeidimas tęsėsi 22 metus.

12. Ieškovių vertinimu, aptarta neteisėtų veiksmų, atliktų valstybinio banko, valstybinių institucijų ir jų pareigūnų, visuma yra priežastiniu ryšiu susijusi su ieškovių patirta turtine ir neturtine žala. Ieškovės J. Č. patirtą turtinę žalą sudaro ginčo buto (3/4 jo dalies) vertė – 126 750 Eur, iš jos darbo užmokesčio vykdymo proceso metu išieškoti 9 441,89 Eur, taip pat 20 715 Eur kito buto nuomos išlaidos. Neturtinę žalą sudaro visų ieškovių per 22 metus patirti išgyvenimai, todėl prašo už kiekvienus metus priteisti bent po 1 000 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

13. Patikslintame ieškinyje ieškovės, atsižvelgdamos į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartyje nurodytus šio jų procesinio dokumento trūkumus, nurodė nesutinkančios su teismo pozicija dėl byloje dalyvaujančių asmenų ir tvirtino, kad ieškinyje nurodyti neteisėtus veiksmus atlikę valstybinės institucijos bei jų pareigūnai Konvencijos prasme negali būti atsakovais, kadangi už jų atliktus neteisėtus veiksmus yra atsakinga būtent valstybė, kuri ratifikavo pačią Konvenciją ir jos protokolus. Taip pat nurodė nesutinkančios ir su kitais teismo nurodytais šalintinais ieškinio trūkumais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimu (3 t., b. l. 32-46) ieškovių J. Č., A. K. ir A. Č. ieškinį atmetė.

Šalies argumentai

15. Teismas pažymėjo, kad ir pradiniame, ir patikslintame ieškinyje ieškovės atsakove nurodo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau dėstydamos ieškinio pagrindą, be kita ko, dėsto argumentus, susijusius su banko ir jo valdybos pirmininko, fizinio asmens V. B., Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notarės D. Lukaševičiūtės bei antstolių galimai atliktais neteisėtais veiksmais. Atitinkamai teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 3.22 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 45 bei 115 straipsnių nuostatomis, 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi ieškovėms ir buvo pasiūlęs patikslinti savo ieškinį – nurodyti atsakovus ir / ar jų atstovus, kuriems reiškiamas materialusis reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Visgi ieškovės nurodė nematančios teisinio pagrindo ieškiniui tikslinti.

Žemesnės instancijos teismas

16. Įvertinęs tokias aplinkybes ir nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą, t. y. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnį, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnį, teismas sprendė, kad nei antstoliai, nei notarai nėra CK 6.272 straipsnyje nurodytos civilinės atsakomybės subjektais, o valstybė nėra atsakinga už šių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Valstybei negali kilti civilinė atsakomybė ir dėl juridinio asmens, t. y. banko, atliktų veiksmų.

17. Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-02198-04, kuris buvo nutrauktas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2002 m. sausio 5 d. nutarimu ir kuriame ieškovės jokioje procesinėje padėtyje nedalyvavo, teismas pažymėjo, kad byloje ir nesama jokių duomenų, jog ieškovės būtų siekusios įgyti nukentėjusiųjų ir / arba civilinių ieškovių statusą šiame tyrime. Todėl, teismo vertinimu, prokuroro nutarimu dėl ieškovių teisių nebuvo nuspręsta. Be to, iš ieškinio turinio bei ieškovių paaiškinimų teismas padarė išvadą, kad ieškovės, nesutikdamos su prokuroro nutarimu, šio nutarimo neskundė, taip pat jo nesieja priežastiniu ryšiu su jų nurodoma žala.

18. Tai nustatęs, teismas ieškinio argumentų dėl banko, notarės, antstolių veiksmų nevertino kaip neturinčių įrodomosios reikšmės nagrinėjamame teisminiame ginče, nurodydamas, kad bylos nagrinėjimo dalyką šiuo konkrečiu atveju sudaro Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo sąlygų įvertinimas.

19. Teismas visų pirma pritarė atsakovės pozicijai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 1.131 straipsnio 1 dalyje numatytas savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti – ieškovės daugiau nei 10 metų be svarbios priežasties yra praleidusios CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

20. Žalą ieškovės siejo su teismų atliktu 1994 m. rugpjūčio 1 d. trumpalaikio kredito sutarties netinkamu įvertinimu, kaip teigiama, nulėmusiu ieškovės J. Č. nuosavybės ir ieškovių A. K. bei A. Č. gyvenamosios vietos praradimą, o tuo pačiu ir galimą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 13 ir 14 straipsnių, Pirmojo protokolo 1 straipsnio bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 straipsnio pažeidimą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad galutinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas dėl minėtos paskolos sutarties vertinimo, išnagrinėjus ieškovės J. Č. kasacinį skundą, buvo priimtas 2002 m. vasario 4 d. Turto perdavimo aktą vykdomojoje byloje Nr. 116-4597/02, kuriuo išieškotojui buvo perduotas ginčo turtas, antstolis V. Čeglikas priėmė 2003 m. birželio 4 d., 2003 m. birželio 16 d. jis buvo patvirtintas teisėjo rezoliucija. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad ieškovė J. Č. apie jos galimą teisių pažeidimą, siejamą su nekilnojamojo turto netekimu, vėliausiai sužinojo 2003 m. birželio 16 d.

21. Atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą bei dalyką, t. y. galimą Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 straipsnio pažeidimą, iš gyvenamojo būsto iškeldinant ieškovę A. Č., kuri ginčui aktualiu laikotarpiu (iki 2008 m. sausio 6 d.) buvo nepilnametė, teismas pažymėjo, kad A. Č. tėvas, trečiasis asmuo L. J. Č., 2006 metais kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu, prašydamas trumpalaikio kredito sutartį pripažinti nesudaryta. Kasacinis teismas 2006 m. gruodžio 4 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006 priėmė galutinį sprendimą, kuriuo buvo dar kartą patvirtintas 1994 m. rugpjūčio 1 d. sutarties teisėtumas, todėl vėliausiai 2006 m. gruodžio 4 d. šeimai, o kartu ir ieškovėms, neabejotinai tapo žinoma apie jų procesiniuose dokumentuose nurodomą žalą.

22. Tesimo vertinimu, paskesni ieškovės J. Č. veiksmai, skundžiant antstolių veiksmus ar susirašinėjant su sutuoktiniu L. J. Č., nesudaro pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino eigos pradžios. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir tokius ieškinio argumentus, kad tik gavus 2017 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį Nr. 2YT-3751-566/2017 ieškovėms tapo žinoma, jog išieškojimas į ginčo nekilnojamąjį turtą buvo nukreiptas neteisėtai. Nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2YT-3751-566/2017 buvo nagrinėjamas ieškovės J. Č. inicijuotas ginčas išskirtinai tik dėl antstolės teisės išieškojimą nukreipti į pareiškėjos gaunamas pajamas, kai skolininku pagal vykdomąjį dokumentą yra individuali įmonė, tačiau jokia apimtimi nebuvo nagrinėjamas išieškojimo iš įkeisto turto teisėtumo klausimas. Todėl tokia aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškovių pareikštiems reikalavimams.

23. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovės atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė, pats teismas jokių pagrindų praleistam terminui atnaujinti taip pat nenustatė ir pripažino, jis buvo praleistas dėl išskirtinai subjektyviai pasirinkto ieškovių elgesio modelio, o ne dėl objektyvių ir svarbiomis laikytinų priežasčių.

24. Kita vertus, teismas nenustatė ir sąlygų viseto atsakovės civilinei deliktinei atsakomybei kilti, nurodęs, kad ieškovės nėra įrodžiusios teismų / teisėjų veiksmų neteisėtumo. Todėl dar ir dėl šios priežasties ieškinys negali būti patenkintas.

25. Visų pirma teismas nepagrįstais pripažino ieškovių argumentus dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų bylą išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką, užtikrinant proceso lygybės, viešumo bei teismo šališkumo nepažeidimą, netinkamo įgyvendinimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad ginčai dėl 1994 m. rugpjūčio 1 d. trumpalaikio kredito sutarties, 1994 m. rugpjūčio 1 d. J. Č. išduoto J. L. Č. įgaliojimo įkeisti butą, 1994 m. rugpjūčio 2 d. turto įkeitimo sutarties teisėtumo, buvo inicijuoti po 1999 metų, t. y. jau po to, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1999 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁵-704/1999 patenkino LŽŪB ieškinį dėl skolos išieškojimo iš IĮ ,,Mokslinės – komercinės J. Č. firmos“. Teismas taip pat nustatė, kad sprendimą dėl įgaliojimo ir turto įkeitimo sutarties teisėtumo pirmosios instancijos teismas priėmė 1999 m. spalio 4 d., galutinis sprendimas šioje byloje buvo priimtas 2000 m. gegužės 2 d., Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-3-335/2000. Tuo tarpu kitame teisminiame procese, kuriame ieškovė J. Č. siekė nuginčyti kredito sutarties teisėtumą, pirmosios instancijos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2²⁸-396/2001 buvo priimtas 2001 m. balandžio 3 d., o galutinis procesinis sprendimas, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-219/2002 paskelbta 2002 m. vasario 4 d. Įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, juolab kad buvo išnaudotos visos galimos procesinės priemonės – bylos buvo nagrinėjamos tiek apeliacine, tiek ir kasacine tvarka, teismas pripažino, kad ieškovių inicijuotos bylos buvo išnagrinėtos per protingą 1 metų terminą.

26. Teismas nenustatė ir Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės į tai, kad būtų gerbiama jo būsto neliečiamybė, pažeidimo. Ieškinyje nurodytais teismų sprendimais buvo ginamas privataus juridinio asmens – banko, t. y. kreditoriaus pagal 1994 m. rugpjūčio 1 d. trumpalaikio kredito sutartį, turtiniai interesai, kurie yra lygiaverčiai ieškovių interesams gyventi joms nuosavybės teise priklausančiame būste. Teisės į būstą ribojimu buvo siekiama vieno iš Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisėtų tikslų – apginti kitų asmenų teises, jis buvo vykdomas pagal teisės aktų reikalavimus, todėl ieškovių teisės į būsto neliečiamybę apribojimas buvo proporcinga priemonė. Dėl to, teismo vertinimu, nėra ir pagrindo konstatuoti ieškovių teisių pažeidimą, atsiradusį dėl išieškojimo į jų būstą nukreipimo.

27. Iš ieškinyje dėstomų faktinių aplinkybių bei prie jo pridėtų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad ieškovės turėjo realią galimybę naudotis teisine gynyba ir ja naudojosi, t. y. teismai išnagrinėjo visus jų inicijuotus civilinius ginčus. Tai, kad teismai teisinius santykius vertino kitaip, nei to tikėjosi ieškovės, taip pat nesuponuoja išvados, jog teisinė gynyba nebuvo efektyvi. Todėl nėra ir pagrindo konstatuoti, kad teismai (teisėjai) būtų pažeidę Konvencijos 13 straipsnį. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės būtų diskriminuojamos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso. Ieškovių argumentus, kad valstybė su jų šeima pasielgė visai kitaip, nei su kitais asmenimis panašioje situacijoje, kuomet buvo sprendžiamas ginčas, susijęs su nesuteiktos pagal sutartį arba neaptartomis sąlygomis suteiktos paskolos iš kredito įstaigos grąžinimo, teismas vertino kaip abstraktaus pobūdžio ir nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis teiginius.

28. Kadangi ieškovės nuosavybės teisės jos pačios valia buvo apribotos 1994 m. rugpjūčio 1 d. įgaliojimu, kuriuo ji trečiajam asmeniui suteikė besąlyginį leidimą įkeisti šeimos turtą – butą, todėl nėra ir pagrindo spręsti, kad teismai (teisėjai) ginčo atveju pažeidė Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Be to, nesant jokių duomenų, kad tėvai dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių būtų neturėję galimybių įgyvendinti pareigos užtikrinti gyvenamąjį būstą vaikams (užtikrinti vaikų teisės į gyvenamąjį būstą), nėra ir pagrindo pripažinti, kad ieškovių interesas išlaikyti nuosavybėje turėtą gyvenamąjį būstą yra svarbesnis ir labiau ginamas, nei kitų asmenų interesai. Taigi, teismas nenustatė ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 straipsnio pažeidimo.

29. Teismas nurodė, kad vien ieškovių nesutikimas su jų ieškinyje įvardytuose teismų sprendimuose atliktu įrodymų vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu ar jų netenkinantis galutinis teismų nagrinėtų civilinių bylų rezultatas nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo (teisėjų) veiksmų. Aplinkybė, kad anksčiau nagrinėtų bylų galutiniai rezultatai yra nepalankūs ieškovėms ir sukelia joms nepriimtinų, skaudžių teisinių padarinių, savaime nelemia nei teismo veiksmų neteisėtumo pripažinimo, nei netinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo ar įrodymų vertinimo konstatavimo. Taigi, ieškovės neįrodė teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų kaip vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas pažymėjo, kad nėra įrodytas ir priežastinis ryšys tarp ieškovių įrodinėtos žalos bei įvardytų teismų veiksmų. Byloje esantys duomenys ir įsigalioję teismų sprendimai patvirtina, kad neigiamas pasekmes ieškovių atžvilgiu nulėmė ne teismų sprendimai, o ieškovės ir jos sutuoktinio sudaryti sandoriai. Tai konstatavęs, teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

30. Ieškovė J. Č. apeliaciniame skunde (3 t., b. l. 68-76) prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

30.1. Tik pats į teismą besikreipiantis asmuo turi teisę spręsti, kam pareikšti ieškinį. Todėl teismas privalėjo vertinti visų ieškinyje nurodytų subjektų veiksmų visumą kaip tęstinį teisių pažeidimą, o ne atsietai pasisakyti tik dėl teismų atliktų veiksmų vertinimo teisėtumo aspektu, nes būtent ilgą laiką besitęsiantys skirtingų institucijų ir jų pareigūnų veiksmai lėmė ieškovių teisių pažeidimą. Atsisakydamas vertinti visų ieškinyje nurodytų aplinkybių visumą, teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnį.

30.2. Atsisakymas vertinti notarės, teismo antstolių ir prokurorų veiksmus pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas iš esmės prilygsta atsisakymui vykdyti teisingumą.

30.3. Teismas savavališkai pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką – sumažino laikotarpį, su kuriuo buvo siejama žala, susijusi su notarų, antstolių, banko darbuotojų atliktais neteisėtais veiksmais. Ieškovių teisių pažeidimo pradžia yra 1999 m. rugpjūčio 4 d., kuomet banko darbuotojas savavališkai įmonei paskolintas lėšas pervedė kitam bankui, o pabaiga – 2018 m. lapkričio 26 d., t. y. teismo nutarties sustabdyti išieškojimo veiksmus iš ieškovės darbo užmokesčio diena. Neįvertinus viso aptarto laikotarpio, nebuvo užtikrintas objektyvus ir visapusiškas įrodymų ištyrimas.

30.4. Neištirtos ir neįvertintos ieškinyje nurodytos aplinkybės, susijusios su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 3K-3-335/2000, bei šio teismo neveikimu, kuomet iki šiol nėra išspręstas ieškovių atstovo prašymas pateikti spendimo toje byloje kopiją ir visą su jo priėmimu susijusią medžiagą. Atsisakydamas šią medžiagą pateikti, kasacinis teismas nesudarė pagrindo pašalinti abejones dėl to teismo šališkumo.

30.5. Pagal įrodinėjimo pareigos pasidalinimo principą, įtvirtintą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) bylose, atsakovei teko pareiga įrodyti, kad ieškovė nebuvo diskriminuojama kasaciniam teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. 3K-3-335/2000. Tačiau šiuo atveju nepaneigta aplinkybė, kad kasacinis teismas tokiomis pačiomis aplinkybėmis kitų subjektų (ne valstybino banko) kasacinio skundo nebūtų priėmęs. Juo labiau kad ir banko pirmi du kasaciniai skundai nebuvo priimti.

30.6. Teismas nepagrįstai taikė nacionalinės teisės aktą (CK 4.39 straipsnio 1 dalį), kai tuo tarpu privalėjo taikyti Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį, todėl ir valstybės veiksmus turėjo vertinti šio tarptautinio teisės akto ribose.

30.7. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su laiku, per kurį turi būti įvykdytas įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kaip ir dėl antstolių atliktų išieškojimo veiksmų trukmės. Ginčas, susijęs su 40 000 JAV dolerių išieškojimu, prasidėjęs 1999 metais, buvo baigtas tik 2017 m. sausio 16 d., Vilniaus miesto apylinkės teismui išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2YT-3751-566/2017.

30.8. Atsakovė, prašydama taikyti ieškinio senatį, nenurodė, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eigos pradžia. Teismas už atsakovę nustatęs ieškinio senaties pradžios ir pabaigos momentus, pažeidė ieškovių teisę į rungtynišką procesą. Be to, teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, t. y. momentą, kada ieškovėms tapo žinoma apie jų teisių pažeidimą. Ieškovėms apie jų teisių pažeidimą tapo žinoma tik tuomet, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 17 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-3751-566/2017, kurioje buvo konstatuota, kad antstolė nepagrįstai išieškojimą nukreipė į ieškovės darbo užmokestį.

31. Ieškovės A. K. ir A. Č. apeliaciniame skunde (3 t., b. l. 57-66) prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais, kaip ir ieškovės J. Č. apeliaciniame skunde, o taip pat dar ir tokiais argumentais:

31.1. Atsakovė, pavėluotai priėmusi ir paviešinusi 2000 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtintą CK bei 2003 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymą, pažeidė teisėtumo principą. Todėl nebuvo užtikrinta teisė prieš įsteigiant individualią įmonę numatyti tokio sprendimo padarinių, išvengti šeimos nepilnamečių asmenų teisių pažeidimo. Atsakovė nevykdė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos leisti bei oficialiame leidinyje viešinti aiškius ir bet kuriam bent vidutinių gebėjimų turinčiam asmeniui suprantamus teisės aktus.

31.2. Teismas neištyrė ir neįvertino visų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės J. Č. ir jos nepilnamečių vaikų teisės į būsto neliečiamumą užtikrinimo, nepagrįstai atsisakė vertinti prokuroro, antstolių, notarės veiksmus nepilnamečių vaikų teisių apsaugos aspektu. Atsakovė neužtikrino ieškovių teisęs į būsto neliečiamumą tinkamos apsaugos.

31.3. Nebuvo ištirtos ir įvertintos taip pat tokios aplinkybės, kad atsakovės valdžios institucijos apribojo nepilnamečių vaikų teises daugiau nei buvo būtina demokratinėje visuomenėje įprastomis aplinkybėmis. Buvo pažeistas visuomenės ir atskirų individų interesas gyventi normalioje aplinkoje, t. y. netrukdomai gyventi vienintelėje šeimos gyvenamoje patalpoje, tinkamoje jų normaliam augimui ir vystymuisi.

Atsiliepimas

32. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškovių apeliacinius skundus (3 t., b. l. 87-89) prašo juos atmesti. Nurodo tokius argumentus:

Šalies argumentai

32.1. Ieškovėms nurodžius aplinkybes, susijusias su valstybinio banko darbuotojų, antstolių ir notarų veiksmais, ir jais grindžiant savo reikalavimą, šios konkrečios institucijos arba konkretūs subjektai turėjo būti proceso šalimis. Kadangi ieškovės atsisakė patikslinti savo reikalavimą ir atsakovais nurodytų asmenų nenurodė, teismas pagrįstai jų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo nevertino.

32.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės turėjo realią galimybę naudotis teisine gynyba ir ja naudojosi, t. y. teismai išnagrinėjo visus jų inicijuotus civilinius ginčus. Tai, kad teismai teisinius santykius vertino kitaip, nei to tikėjosi ieškovės, nesudaro pagrindo išvadai, kad teisinė gynyba nebuvo efektyvi.

32.3. Ieškovių nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis, kuria antstolė V. Meškauskienė įpareigota nutraukti išskaitas iš ieškovės gaunamų pajamų vykdomojoje byloje Nr. 0015/07/06275 pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999 m. vasario 9 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2⁵-704/1999, nėra įrodymas, pagrindžiantis teismų kaltę. Nurodytoje byloje teismas nesprendė klausimo dėl kredito sutarties teisėtumo ir jos užtikrinimo, įkeičiant nekilnojamą turtą.

32.4. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovė J. Č. apie jos galimą teisių pažeidimą, netenkant nekilnojamojo turto, sužinojo vėliausiai 2003 m. birželio 16 d., kai šis turtas buvo perduotas išieškotojui, o ieškovė A. Č. – 2006 m. gruodžio 4 d., kai kasacinis teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006, kuria dar kartą patvirtino 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutarties teisėtumą.

32.5. Ieškovės neįrodė svarbių priežasčių, kurios lėmė ieškinio senaties termino praleidimą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį dėl praleisto be svarbių priežasčių ieškinio senaties termino.

Atsiliepimas

33. Tretieji asmenys J. L. Č. ir IĮ ,,Mokslinė – komercinė J. Č. firma“ atsiliepime į ieškovių apeliacinius skundus (3 t., b. l. 83-84) nurodė, kad su jais visiškai sutinka ir prašo juos patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo teisių

34. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su jo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinių teisių gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) lemia, kad civilinių teisinių santykių subjektas gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra, taip pat gali pasirinkti ir subjektus, kuriems per teismą nukreipia savo reikalavimus.

35. Visgi šiame kontekste pažymėtina, kad teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 14 straipsnio 3 dalis, 266 straipsnis), antraip toks sprendimas būtų absoliučiai negaliojantis (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tokia įstatymų leidėjo griežta pozicija ir reguliavimo imperatyvumas paaiškinama civilinio proceso dvišališkumu. Kiekviename procese, vykstančiame pagal ginčo teisenos taisykles, turi būti dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam pareiškiamas reikalavimas). Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Nurodyti byloje dalyvaujančius asmenis yra ieškovo, paduodančio ieškinį, pareiga (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 135 straipsnio 1 dalis). Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą.

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam, atitinkamai, nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas) arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Taigi, ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti, tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015; 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-701/2021).

37. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pasisakęs ir tuo aspektu, kad teismui sprendžiant klausimą dėl konkretaus asmens procesinės padėties – ieškovo ar atsakovo – tinkamumo, būtina nustatyti ir įvertinti, iš kokio materialiojo teisinio santykio yra kilęs ginčas, kas yra to materialiojo teisinio santykio tiesioginiai subjektai, kuris subjektas turi reikalavimo teisę ir kuris – pareigą pagal ją atsakyti. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi reikalavimo teisės (netinkamas ieškovas) ir (ar) pareigos pagal ją atsakyti (netinkamas atsakovas), nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą ieškovą ir (ar) atsakovą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 27 punktas).

38. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės (3 dalis). Teismui nusprendus pakeisti netinkamą šalį tinkama arba įstojus į bylą trečiajam asmeniui, bylos nagrinėjimas atidedamas. Pakeitus netinkamą šalį tinkama ar įstojus į procesą naujiems byloje dalyvaujantiems asmenims, bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžių, išskyrus atvejus, kai naujai į procesą įstojęs byloje dalyvaujantis asmuo prašo, kad byla būtų nagrinėjama toliau (4 dalis).

39. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 45 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, arba pagal ieškinį turėtų atsakyti ir kitas atsakovas, turi pasiūlyti ieškovui pakeisti pradinį atsakovą tinkamu arba nurodyti antrąjį atsakovą ir paaiškinti netinkamos šalies nepakeitimo tinkama procesines pasekmes. Tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas ar antrojo atsakovo įtraukimas į bylą gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2011; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-916/2019, 25, 27 punktai; 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-165-1075/2021 27, 29 punktai).

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliančių ieškinio turinį bei jame nurodytą faktinį reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, pagrindą, apeliantėms grindžiant šį savo reikalavimą (ieškinio dalyką) visuma aplinkybių, susijusių su skirtingu laikotarpiu, skirtingų valstybės institucijų / pareigūnų ar privačių bendrovių / jų darbuotojų atliktais veiksmais, kurie, apeliančių vertinimu, buvo ne tik neteisėti, bet ir kaip vieningas procesas priežastiniu ryšiu susiję su jų nuosavybės teisės į ginčo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), praradimu bei jų iškeldinimu iš šio buto, bet atsakovu ieškinyje nurodžius tik valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuri pagal įstatymą žalos atlyginimo bylose atstovauja valstybei dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi (1 t., b. l. 229-231) nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti.

41. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartyje, be kita ko, apeliantėms išaiškino, kad valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neatsako už banko (jo vadovo), notarės, antstolių ir prokuroro veiksmus, todėl įpareigojo apeliantes patikslinti proceso šalis, t. y. nurodyti atsakovus ir / ar jų atstovus, kuriems reiškiamas materialusis reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

42. Apeliantės 2019 m. lapkričio 29 d. pateiktame patikslintame ieškinyje (1 t., b. l. 234-239) nurodė nematančios būtinybės ir galimybės atsakovais įtraukti kitus asmenis, institucijas ar jų atstovus, teigdamos, kad žala joms buvo padaryta vieno subjekto – valstybės, kuri yra atsakinga už savo visų institucijų ir jų pareigūnų veiklą, todėl ji yra tinkama atsakove. Kadangi apeliantės atsisakė patikslinti atsakovus, teismas bylą išnagrinėjo iš esmės ir skundžiamame spendime, be kita ko, konstatavo, kad bylos nagrinėjimo dalyku negali būti faktinių aplinkybių, susijusių su banko, jo darbuotojų, notarės, antstolių veiksmų vertinimu deliktinės civilinės atsakomybės aspektais, kadangi šie asmenys ir jų atstovai nėra įtraukti į bylą. Kitaip tariant, teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui.

43. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas teisiškai vertinti byloje nedalyvavusių asmenų veiksmus, nesant byloje nei jų pačių, nei tinkamų jų atstovų, atsisakė vykdyti teisingumą ar, juo labiau, savavališkai pakeitė ieškinio dalyką bei pagrindą. Priešingai, bylą nagrinėjęs teismas tinkamai atliko teismui tenkančias procesines pareigas ir bendradarbiavo su apeliantėmis (CPK 8 straipsnis), nutartyje dėl trūkumų pašalinimo nurodęs, ką jos turėtų padaryti, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta.

44. Kaip matyti, apeliančių ieškinio faktinį pagrindą sudaro jame įvardyti įvairių institucijų pareigūnų skirtingu laiku atlikti veiksmai, pradedant nuo apeliantės J. Č. 1994 m. rugpjūčio 1 d. įgaliojimo trečiajam asmeniui J. L. Č. išdavimo ir notarinio jo patvirtinimo, šio įgaliojimo realizavimo, trečiajam asmeniui už gautą paskolą 1994 m. rugpjūčio 2 d. įkeičiant jam ir apeliantei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį ginčo butą bankui, minėtu įkeitimu užtikrinant trumpalaikio kredito 1994 m. rugpjūčio 1 d. sutarties, sudarytos trečiojo asmens IĮ ,,Mokslinė – komercinė J. Č. firma“ naudai, tinkamą įvykdymą. Apeliantės savo teisių pažeidimo tęsiniu laiko vėliau atliktus teismų ir antstolių veiksmus, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999 m. sausio 25 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁵-704/1999 iš trečiojo asmens IĮ ,,Mokslinė – komercinė J. Č. firma“ banko naudai priteisus negrąžintą skolą, palūkanas bei netesybas, o teismo sprendimu priteistų sumų išieškojimą nukreipus į įkeistą už paskolą ginčo turtą, taip pat Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2000 m. gegužės 2 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2000 patenkinus banko kasacinį skundą bei panaikinus žemesnės instancijos teismų sprendimus, kuriais buvo patenkintas ieškinys dėl apeliantės 1994 m. rugpjūčio 2 d. išduoto įgaliojimo ir priimtas naujas sprendimas – toks ieškinys atmestas, o taip pat vykdant tolesnį skolos išieškojimą atliktus skirtingų antstolių procesinius veiksmus, be kita ko, ir 2003 m. birželio 4 d. antstoliui surašius turto perdavimo aktą, kuriuo ginčo turtas buvo perduotas išieškotojui bankui. Be to, apeliančių teigimu, neteisėti veiksmai jų atžvilgiu buvo atlikti ir ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-02198-04 pagal trečiojo asmens J. L. Č. 2004 m. balandžio 27 d. pareiškimą dėl banko ir jo darbuotojų veiksmų, suteikiant paskolą įmonei, vykdžiusių pareigūnų, kurie 2005 m. sausio 5 d. priėmė jų vertinimu nepagrįstą nutarimą šį tyrimą nutraukti.

45. Taigi, ieškinyje buvo nurodyta, kad dėl besitęsiančių kryptingų visų pirmiau aptartų subjektų veiksmų ginčo turto įkeitimo banko naudai sandoris buvo sudarytas nesant vienos iš bendraturčių (apeliantės J. Č.) sutikimo, juolab bankui faktiškai neišmokėjus įmonei nurodytos paskolos, vėliau teismui nepagrįstai ją priteisus iš įmonės, o antstoliams neteisėtai pradėjus priverstinio skolos išieškojimo veiksmus, juos nukreipiant tiek į ginčo turtą, tiek vėliau ir į apeliantės J. Č. darbo užmokestį, teismui atmetus apeliantės ieškinį dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, o ikiteisminio tyrimo pareigūnams netinkamai atlikus ikiteisminį tyrimą ir nepripažinus, kad bankas ir jo darbuotojai, suteikdami paskolą, atliko baudžiamajai teisei priešingus veiksmus, buvo neteisėtai užvaldytas ginčo butas, kuris vėliau už mažesnę nei rinkos kaina parduotas banko valdybos pirmininkui. Aptarta neteisėtų veiksmų grandinė, apeliančių vertinimu, buvo nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismui 2017 m. sausio 16 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-3751-566/2017, kuria buvo patenkintas apeliantės J. Č. skundas dėl antstolės veiksmų ir antstolė įpareigota nutraukti išskaitas iš apeliantės darbo užmokesčio.

46. Tokiu atveju akivaizdu, kad pačių apeliančių valia ieškinio faktinis pagrindas buvo suformuluotas taip, kad norint ištirti ir įvertinti visas ieškinyje nurodytas bei šios nutarties 44-45 punktuose aptartas aplinkybes civilinės deliktinės atsakomybės taikymo kontekste, turėtų būti vertinami kiekvieno ieškinyje nurodyto subjekto, t. y. ne tik teismų ar prokurorų, kuravusių ikiteisminį tyrimą, bet ir notarų, banko bei jo darbuotojų, antstolių veiksmai. Kitaip tariant, būtų pasisakoma taip pat ir dėl į nagrinėjamos bylos procesą neįtrauktų asmenų teisių bei pareigų, nors proceso įstatymas, kaip minėta pirmiau, tą imperatyviai draudžia (žr. šios nutarties 35 punktą).

47. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas ne tik teisingai nustatė, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą atsakove nurodyta institucija Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija valstybei atstovauja ginčuose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1054 Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo, 3.22.3 punktas), bet ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 16 straipsnį notaras atsako CK ir Notariato įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalį – antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka.

48. Tiek antstolis, tiek notaras yra asmeniškai atsakingi už žalą, kuri galimai buvo padaryta atliekant jiems pavestas funkcijas, ir nei valstybė, nei jos institucijos už šių asmenų veiksmais padarytą žalą, priešingai nei yra įsitikinusios apeliantės, neatsako ir negali būti jų atstovais tokiose bylose. Pažymėtina, kad teismų praktika šiuo klausimu taip pat yra nuosekli ir išplėtota – bylose, kuriose įrodinėjami neteisėti antstolių, notarų veiksmai ir dėl to atsiradusi žala, atsakovais traukiami juos atlikę notarai ar antstoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011; 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013). Be to, teismas teisingai identifikavo ir tokią aplinkybę, kad valstybė negali būti laikoma atsakinga už privačių bankų ar jų darbuotojų veiksmais padarytą žalą.

49. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinyje nurodyto netinkamo civilinės atsakomybės subjekto ir / ar jo atstovų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai dėl 2000 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinto CK bei Lietuvos Respublikos individualių įmonių 2003 m. lapkričio 6 d. įstatymo pavėluoto priėmimo ir paviešinimo, kadangi įstatymų leidyba yra Lietuvos Respublikos Seimo, o ne vykdomosios valdžios (Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jos ministerijų) prerogatyva bei atsakomybė.

50. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų yra teismo nusprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010;2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-611/2017, 25 punktas; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020, 89 punktas).

51. Taigi, neįtraukus atitinkamų asmenų ar juos pagal įstatymą turinčių atstovauti subjektų į bylos nagrinėjimą, neužtikrinus tokiems asmenims teisės būti informuotiems apie prasidėjusį procesą, kuriame prašoma įvertinti ir jų atliktus veiksmus, neužtikrinus jiems teisės būti išklausytiems ir teikti paaiškinimus nagrinėjamais klausimais, pirmosios instancijos teismo pozicija nepasisakyti dėl tokių asmenų veiksmų teisinio vertinimo yra teisinga ir pagrįsta. Kitaip tariant, nepasisakydamas ir nevertindamas asmenų, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, veiksmų, teismas, priešingai nei savo apeliaciniuose skunduose teigia apeliantės, elgėsi pagal įstatymą ir užtikrino teisingumo įvykdymą.

52. Teisingumo vykdymas negali būti suprantamas tik kaip vienos ginčo šalies interesų gynimas net pažeidžiant teisės aktus. Nagrinėjamu atveju apeliantės, įrodinėdamos, kad jų atžvilgiu valstybės institucijos, jos pareigūnai ir kiti asmenys neatliko visko, ką turėjo atlikti pagal jiems pavestas funkcijas ir įstatymus, siekia savo teisų gynimo tų asmenų teisių pažeidimo sąskaita, t. y. norėtų, kad teismas pasisakytų dėl visų ieškinyje nurodytų asmenų veiksmų, jų neišklausius ir jiems nedalyvaujant procese, nežinant, kad toks procesas dėl jų veiksmų buvo inicijuotas. Todėl net nustačius visų ieškinyje nurodytų asmenų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas (tai nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta) iš ieškinyje nurodytos atsakovės (jos atstovės) žalos atlyginimas bet kuriuo atveju negalėtų būti priteisiamas, kadangi ji nėra materialiai atsakinga už notarų, antstolių ar bankų veiksmais padarytos žalos atlyginimą.

53. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat padarė visiškai teisingą išvadą, kad ieškinyje dėstomos faktinės aplinkybės, susijusios su prokuroro, kuravusio ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-02198-04, veiksmais, šio tyrimo vykdymo eiga ir jo baigtis priežastiniu ryšiu niekaip nėra susijusi su kuriomis nors apeliančių, nedalyvavusių šiame tyrime, teisėmis ar šių teisių pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad tokios kategorijos bylose (t. y. kai kyla civilinės atsakomybės klausimas už prokuroro veiksmus) valstybę atstovauja kita institucija – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, tačiau, kaip minėta pirmiau, apeliantės tikslinti savo ieškinį kategoriškai atsisakė.

54. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos ribas apsibrėžė teisingai ir pagrįstai sprendė, kad, apeliantėms atsisakius atitinkamai patikslinti ieškinį, ieškinyje dėstomos aplinkybės, susijusios su asmenų, kurie neįtraukti į bylos nagrinėjimą, veiksmais negali sudaryti bylos nagrinėjimo dalyko ir kad šiuo atveju vertintina ir pasisakytina tik dėl valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsakomybės už neteisėtais teisėjų ar teismų veiksmais, nagrinėjant civilines bylas, galimai padarytos žalos ir jos atlyginimo.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios iš teisėjo ir teismo (ne)teisėtų veiksmų

55. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).

56. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį vien siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

57. Nagrinėjamu atveju apeliantės įrodinėjo teismų ir teisėjų, nagrinėjusių civilines bylas dėl skolos pagal 1994 m. rugpjūčio 2 d. trumpalaikio kredito sutartį priteisimo (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2⁵-704/1999), dėl 1994 m. rugpjūčio 1 d. įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2⁴⁴-608/1999, Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-353/1999, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-335/00), dėl 1994 m. rugpjūčio 1 d. trumpalaikio kredito sutarties pripažinimo negaliojančia (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2²⁸-396/2001, Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-205/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-219/2002), dėl iškeldinimo iš ginčo turto (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-289-15/2004), veiksmų neteisėtumą, t. y. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1, 2 dalių, 13, 14, 16 straipsnių, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio ir Vaiko teisių konvencijos 16 straipsnio pažeidimus. Dar viena teismų nagrinėta byla – dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-615/2006). Visose šiose bylose galutiniai procesiniai sprendimai buvo nepalankūs apeliantei ir trečiajam asmeniui.

58. Kaip buvo nurodyta, teismų veiksmų neteisėtumas siejamas su principo ginčą išnagrinėti bei įvykdyti teismo sprendimą per įmanomai trumpiausią terminą pažeidimu. Tarptautiniuose teisės aktuose, kurie šioje teisėjų kolegijos nutartyje taip pat jau buvo minėti, iš tiesų yra įtvirtintos tokios kiekvieno asmens teisės, kaip teisė, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis, nepriklausomo ir nešališko teismo, teisė į buto neliečiamybę, teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe, vaiko teisės į būsto neliečiamumą bei teisė į pažeistų teisių efektyvią gynybą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, itin detaliai pasisakė dėl kiekvienos iš aptartų teisių įgyvendinimo bei užtikrinimo, priimant ieškinyje nurodytus procesinius teismų sprendimus, todėl teisėjų kolegija, visiškai pritardama teismo padarytoms išvadomis, jų nekartoja, apsiribodama apeliaciniuose skunduose išdėstytų nesutikimo su tokia teismo pozicija argumentų įvertinimu.

59. Didžioji dalis šių argumentų susijusi su teismų ir teisėjų atliktais veiksmais nagrinėjant apeliantės J. Č. ieškinį dėl jos išduoto sutuoktiniui įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, ir ypač didelis dėmesys apeliaciniame skunde yra skiriamas teisminio proceso, vykusio pagal banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 1999 m. spalio 4 d. sprendimo, kuriuo apeliantės J. Č. ieškinys dėl 1994 m. rugpjūčio 2 d. įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu buvo patenkintas (civilinė byla Nr. 2⁴⁴-608/1999), bei Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2A-353/1999), teisėtumui bei pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų vertinant teismų ir teisėjų veiksmus nagrinėjant šį kasacinį skundą, kritikai. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs banko kasacinį skundą, 2000 m. gegužės 2 d. priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2000 panaikino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimus ir priėmė naują, apeliantėms nepalankų sprendimą – ieškinį dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu atmetė.

60. Teisėjų kolegija, atmesdama kaip teisiškai nepagrįstus tokius apeliančių skundų argumentus, esą kasacinis skundas toje byloje negalėjo ir neturėjo būti priimtas, jį priėmė šališkas teismas, veikdamas kartu su kitais ieškinyje nurodytais pareigūnais, siekiant įgyvendinti banko tikslą – užvaldyti vertingą ginčo turtą, kad analogiška byla kitų asmenų atžvilgiu būtų buvusi išnagrinėta kitaip, o kasacinio teismo šališkumą neva patvirtina ir tokia aplinkybė, jog šis teismas nereagavo į apeliantės J. Č. prašymą pateikti kasacinio teismo 2000 m. gegužės 2 d. nutartį ir visą bylos medžiagą, pažymi, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigą šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Šiuo atveju apeliantėms, siekiančioms pagrįsti ieškinio reikalavimus, ir teko pareiga įrodyti, kad egzistuoja visos būtinos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, t. y. teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalą (nuostolius) ir kaltę. Tokį reikalavimą teikiančio asmens pareiga įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas akcentuojama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-64-781/2021, 29-30 punktai).

61. Todėl atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad ne apeliantėms, o pačiai atsakovei teko pareiga įrodyti, kad kasacinę bylą nagrinėjęs teismas buvo nešališkas. Nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktuose nėra įtvirtintos teismų ar teisėjų šališkumo prezumpcijos, priešingai EŽTT praktikoje yra suformuotas aiškus principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, 2002 m. lapkričio 28 d.).

62. Nagrinėjamu atveju apeliantės, išskyrus niekuo nemotyvuotus pasvarstymus, nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad teisėjai, priėmę banko kasacinį skundą, turėjo jo nepriimti, kad tiek priėmę kasacinį skundą, tiek ir jį išnagrinėję teisėjai turėjo išankstinį nusistatymą ar asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. buvo šališki subjektyviuoju aspektu. Visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir / ar prielaidomis, tačiau jokių įtikinamų argumentų, išskyrus, kaip minėta, pačių apeliančių subjektyvią nuomonę, esą kasacinis skundas neturėjo būti priimtas ir turėjo būti palikti galioti joms palankūs žemesnių instancijų teismų sprendimai, apeliantės nenurodė. Jokių konkrečių bylą nagrinėjusių teisėjų sąsajų su banku ir dėl to galimu suinteresuotumu bylos baigtimi, apeliantės nesiekė įrodyti.

63. Apeliančių argumentai, kad kasacinis teismas tomis pačiomis aplinkybėmis kitų asmenų bylą būtų išnagrinėjęs kitaip, taip pat pripažinti deklaratyviais ir todėl atmestini. Jokių ir šiuos jų teiginius patvirtinančių įrodymų apeliantės neteikė, t. y. nenurodė, kad teismų praktikoje buvo visiškai tapačių savo faktinėmis aplinkybėmis bylų ir kad jos buvo spendžiamos kitaip, nei buvo išspręstas su apeliantėmis susijęs ginčas, juo labiau neįvardintas joks pagrindas diskriminaciniams veiksmams apeliančių atžvilgiu atlikti ar nusistatymas prieš apeliantes.

64. Dar kartą pažymėtina, kad netoleruotini tokie atvejai, kai ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, siejamų su tam asmeniui nepalankiu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, yra naudojamas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį vien siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliantės, nemotyvuotai kritikuodamos kasacinio teismo sprendimą, faktiškai siekia joms nenaudingo kasacinio teismo sprendimo peržiūros.

65. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad apeliantės nėra gavusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atsakymo į apeliantės J. Č. 2018 m. liepos 24 d. prašymą pateikti civilinės bylos Nr. 3K-3-335/00 kopiją (1 t., b. l. 162), niekaip nėra susijusi su šio teismo veiksmais ir jų teisėtumu, priimant 2000 m. gegužės 2 d. nutartį. Juo labiau kad apie bylos baigtį ir joje priimtą procesinį sprendimą apeliantė J. Č. turėjo būti informuota kaip toje byloje dalyvavęs asmuo. Dar daugiau, pirmosios instancijos teismas 2020 m. vasario 3 d. raštu kreipėsi į Vilniaus regiono valstybės archyvą dėl civilinės bylos Nr. 2⁴⁴-608/1999 išreikalavimo (2 t., b. l. 37). Vilniaus regiono valstybės archyvas 2020 m. vasario 4 d. rašte (2 t., b. l. 44) nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo naikinti atrinktų civilinių bylų 2011 m. gegužės 13 d. akte, suderintame su Vilniaus regioniniu valstybės archyvu, įrašyta ir prašoma išreikalauti civilinė byla Nr. 2⁴⁴-608/1999, bei nurodė siunčiantis šioje byloje priimtų procesinių sprendimų kopijas, be kita ko, ir apeliančių nurodomą 2000 m. gegužės 2 d. kasacinio teismo nutartį (2 t., b. l. 43, 50-53).

66. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, darytinos tokios išvados, kad apeliantės J. Č. paklausimo metu civilinė byla – visa bylos medžiaga jau buvo perduota saugoti į archyvą, kur jos saugojimo laikas buvo pasibaigęs. Tai, ką teismas gavo iš archyvo, buvo pateikta apeliantei susipažinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tokią aplinkybę, kad kasacinis teismas, išnagrinėjęs konkrečią bylą, ją grąžina pirmosios instancijos teismui. Taigi, dar ir šiuo aspektu vertinant nėra jokio pagrindo sutikti su apeliante, kad jos prašymai atsiųsti bylą buvo ignoruojami ar nepagrįstai netenkinami.

67. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliančių pozicija, kad teismas ar teisėjai nagrinėdami civilinę bylą Nr. 3K-3-335/00 atliko neteisėtus veiksmus ar kad priimant procesinius sprendimus apeliantėms buvo padaryta turtinė arba neturtinė žala.

68. Apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas aplinkybių, susijusių su neprotingai ilgu skolos iš apeliančių turto išieškojimo procesu, kurį apeliantės skaičiuoja nuo 1999 m. sausio 25 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo banko naudai priėmimo iki 2017 m. sausio 16 d. nutarties Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-3751-566/2017, priėmimo, neištyrimo ir neaptarimo skundžiamame sprendime klausimas. Tačiau ir tokie apeliančių argumentai aiškiai stokoja pagrįstumo.

69. Viena vertus, pačių apeliančių procesinis elgesys, atsisakius tikslinti ieškinį ir nesutikus su tuo, kad į bylos nagrinėjamą atsakovais būtų įtraukti konkretūs antstoliai, atlikę vykdymo veiksmus, lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pasisakyti dėl antstolių materialinių teisių bei pareigų ar, juo labiau, nustatyti, pripažinti, pakeisti arba panaikinti byloje neįtrauktų asmenų teises ar pareigas. Todėl nei vykdymo procesuose antstolių atliktų veiksmų teisėtumas, nei jų trukmė negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.

70. Kita vertus, dėl civilinės bylos, kurioje buvo sprendžiamas skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo, tiek dėl tos, kurioje buvo sprendžiamas apeliantės J. Č. išduoto įgaliojimo teisėtumo klausimas, nagrinėjimo trukmės pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė skundžiame teismo sprendime (žr. šio sprendimo 72-75 punktus; 3 t., b. l. 42). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo išvadomis, kad tokios aplinkybės, jog šių bylų nagrinėjimas visų instancijų teismuose truko vienerius metus, sudaro pagrindą išvadai, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytos apeliančių teisės, kad bylos būtų išnagrinėtos per įmanomai trumpiausią laiką, nebuvo pažeistos.

71. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir dėl aplinkybių, susijusių su būtinybe užtikrinti ir garantuoti nepilnamečio asmens teisę į būstą ir jo neliečiamumą, nekonstatavęs tokių pažeidimų (žr. skundžiamo teismo sprendimo 85-86 punktus). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog ginčo butas laisva apeliantės J. Č. ir trečiojo asmens J. L. Č., t. y. būtent tų asmenų, kuriems ir tenka pareiga užtikrinti savo nepilnamečiams vaikams tinkamas gyvenimo sąlygas, valia buvo įkeistas už skolas bankams kaip prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonė. Tai, kad įsipareigojimai bankui nebuvo įvykdyti, ir lėmė išieškojimo veiksmų į šį turtą nukreipimą. Kitaip tariant, turtas buvo prarastas dėl pačių jo savininkų atliktų teisinių veiksmų, tinkami neįvertinus savo prisiimtų įsipareigojimų ir galimybių grąžinti kreditą, bet ne dėl teismų ar teisėjų atliktų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nepagrįstai siekiama atsakomybę dėl apeliantės ir trečiojo asmens veiksmų ir dėl nepasiteisinusios verslo rizikos perkelti valstybei. Kiekvienas asmuo turi įvertinti, kokius įsipareigojimus jis prisiima ir ar galės juos įvykdyti, o noras atsiradusius savo pačių veiksmų neigiamus padarinius perkelti valstybei nėra nei sąžiningas, nei protingas elgesys (CK 1.5 straipsnis).

72. Neįrodžius teismų ir teisėjų, nagrinėjusių ieškinyje nurodytas civilines bylas, veiksmų neteisėtumo ir kitų civilinės atsakomybės instituto, įtvirtinto CK 6.272 straipsnio 2 dalyje, taikymo sąlygų, valstybei objektyviai negali kilti pareiga atlyginti apeliančių prašomą turtinę ir neturtinę žalą. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai.

Dėl ieškinio senaties

73. Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada, kad šiuo konkrečiu atveju egzistavo dar ir kitas savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, numatytas CK 1.131 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl praleistos ieškinio senaties.

74. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017). Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, 23 punktas).

75. Kai ieškovas reiškia reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, tai tam, kad toks ieškinys būtų patenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: atsakovo neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovo kaltė (išskyrus tuos atvejus, kai atsakomybė kyla be kaltės). Tokiais atvejais ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Ieškovas tuo momentu dar gali nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turi suvokti. Tais atvejais, kai žala atsiranda tuo pačiu metu, kai atliekami neteisėti veiksmai, sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie neteisėtus veiksmus momentas sutaps su sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie žalos patyrimo faktą. Tais atvejais, kai žala atsiranda vėliau negu atlikti neteisėti veiksmai, tai senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad atsirado žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017).

76. Nagrinėjamu atveju apeliantės sužinojimą apie jų galimą teisių pažeidimą siejo su minėtos 2017 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-3751-566/2017 priėmimu ir trečiojo asmens J. L. Č. 2017 m. lapkričio 30 d., 2018 m. lapkričio 29 d. atsakymais į apeliantės J. Č. paklausimus dėl informacijos (1 t., b. l. 155-156, 160-161).

77. Kaip jau nurodyta, apeliantės žalos joms padarymą siejo su nuosavybės teisės į butą praradimu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent apie tokios žalos atsiradimą (nuosavybės teisės į būstą netekimą) apeliantei J. Č. turėjo ir galėjo tapti žinoma ne vėliau kaip 2003 m. birželio 16 d., teisėjo rezoliucija patvirtinus antstolio 2003 m. birželio 4 d. ginčo turto perdavimo išieškotojui aktą. Kadangi nepilnamečių asmenų teises bei interesus užtikrina jų įstatyminiai atstovai (tėvai), nebūtų pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino eigos pradžios ir kitoms apeliantėms. Juolab kad byloje nėra ir duomenų, kad ginčo butas priklausė dalinės nuosavybės teise ne tik tėvams, bet ir jų dukterims, apeliantėms A. K. ir A. Č., atitinkamai, tokia jų teisė objektyviai negalėjo būti pažeista. Taip pat teisės aktai neįtvirtina reikalavimo tėvams užtikrinti savo nepilnamečiams vaikams galimybę gyventi išimtinai tik jiems nuosavybės teise priklausančiame būste, todėl apeliantei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusio buto pardavimas CPK nustatyta teismo sprendimų priverstino vykdymo tvarka neturtinės žalos vien dėl paties ginčo buto perdavimo išieškotojui fakto nesukėlė.

78. Taip pat nėra jokio pagrindo sieti senaties termino skaičiavimo nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nutarties priėmimo civilinėje byloje Nr. 2YT-3751-566/2017. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nėra priežastinio ryšio tarp 2017 m. sausio 17 d. nutartyje spręstų klausimų ir teismų bei teisėjų veiksmų, kurių teisėtumo įvertinimo klausimas buvo keliamas nagrinėjamoje civilinėje byloje. Kitokios išvados dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios apeliacinio skundo argumentai neleidžia padaryti.

79. Teisiškai nepagrįsti ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pati atsakovė, prašydama taikyti ieškinio senatį, nenurodė, kada jos eiga prasidėjo. Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 18 punktas). Vadinasi, vienai bylos šaliai pateikus prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) turi nustatyti jos skaičiavimo pradžios momentą, taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, ex officio nustatydamas ieškinio senaties skaičiavimo pradžią, nepažeidė nei proceso, nei materialiosios teisės normų.

80. Šiame kontekste pažymėtina taip pat ir tai, kad ieškinio senatį prašančio taikyti asmens vertinimas dėl jo eigos pradžios teismo nesaisto, teismas šį momentą turi nustatyti savarankiškai, įvertinęs ir ištyręs visas tokiam klausimui aktualias faktines aplinkybes. Tokiu atveju atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinių skundų argumentai, kuriais kvestionuojamas teismo išvadų dėl ieškinio senaties instituto taikymo teisingumas.

81. Apeliacinius skundus atmetus kaip nepagrįstus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą, apeliacinius skundus rengiant patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliantėms neatlyginamos. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys įrodymų apie jų apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas taip pat nekyla.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Dalia KačinskienėAgnė TikniūtėJūratė Varanauskaitė