- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-26
- Bylos Nr.
- 2A-64-781/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01635-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. P. pateikė ieškinį, kuriuo prašo iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteisti 756 870 Eur žalos atlyginimą už prarastą turtą, 6 procentų dydžio metines palūkanas (1 240 740 Eur), 496 283 Eur negautas pajamas ir 1 010 026 Eur neturtinę žalą.
2. Ieškovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismui teikė ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir A. T. (A. T.) dėl nepagrįsto praturtėjimo ir prievolės iš be pagrindo įgyto turto vykdymo, tačiau teismas civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018 neteisingai įvertino įrodymus, neteisingai kvalifikavo vienašalį sandorį sudariusio asmens Vilniaus miesto savivaldybės ir sandorio šalių atsiradusias civilines teises ir pareigas, pažeidė procesines ir materialines teisės normas, konstitucinius principus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, padarė neteisingas išvadas ir vertinimus, todėl priėmė neteisingą sprendimą, tuo padarydamas jam turtinę ir neturtinę žalą bei pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Teigia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai, sutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padarė aiškią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, nes procesiniais sprendimais yra pažeidžiamos jo konstitucinės teisės. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsisakydamas priimti kasacinį skundą, taip pat neužtikrino jo teisių gynimo, pažeidė lygybės prieš įstatymą principą, neužtikrino jo lėšomis teisėtai įgyto daikto apsaugos. Ieškovas akcentuoja, kad teismai realiai neapgynė jo pažeistų teisių, todėl ko jis patyrė prašomą priteisti žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškinį prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovas valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų neįrodinėja. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistu pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018, aiškiai ir išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių buvo atmestas ieškovo apeliacinis skundas, todėl ieškovo nurodyti samprotavimai, pasvarstymai ir jų pagrindu daromos išvados apie teismų procesinių veiksmų ir sprendimų neteisėtumą, yra nepagrįsti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas pažymėjo, jog tik nustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas (teisėjas) kaltais veiksmais padarė akivaizdų ir šiurkštų pažeidimą, padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui, tuo sukeldamas žalą, valstybei gali kilti civilinė atsakomybė.
6. Teismo vertinimu, atmesdamas ieškovo reikalavimus civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 17 d. sprendime konstatavo nesant pagrindo pripažinti, kad ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, nes pagal byloje esančius įrodymus, galutinai atsiskaičius už pastatytą gyvenamąjį plotą Vilniaus miesto savivaldybės nustatyta tvarka jis perduotas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Dieona“.
7. Teismas konstatavo, kad spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės turtinę žalą, Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad ieškovo argumentai, jog atsakovė pasisavino ieškovo lėšomis apmokėtą gyvenamąjį plotą ir padarė tyčinį nusikaltimą, yra neįrodyti.
8. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-365-516/2019 sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nenustatė procesinių teisės normų taikymo pažeidimų ar aiškių materialinės teisės aiškinimo ar jos taikymo klaidų, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisingas teismo sprendimas.
9. Teismo vertinimu, esant įsiteisėjusiems teismų procesiniams sprendimams, kuriais konstatuota, kad butas nuosavybės teise iki jo pardavimo iš varžytynių priklausė UAB „Dieona“, o ne ieškovui, konstatuoti, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2488-794/2018 teismai (teisėjai) neužtikrino jo lėšomis įgyto turto apsaugos, pažeidė jo konstitucines teises bei teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nėra pagrindo.
10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tai, kad teismai (teisėjai), įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo šalis (ieškovas), savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, o vien tik ieškovo nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu, materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu bei galutiniu nagrinėtos civilinės bylos rezultatu nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų teismų ir (ar) teisėjų veiksmų.
11. Teismas vertino, kad ieškovui neįrodžius kaltų neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2488-794/2018 civilinės atsakomybės valstybei taikymas nėra galimas, nes nesant neteisėtų veiksmų negali būti ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, be to, prašydamas priteisti turtinę ir neturtinę žalą ieškovas jos dydžio nepagrindė įrodymais.
III. Apeliacinio skundo argumentai
12. Ieškovas A. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą, tenkinti ieškinį, priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 756 870 Eur žalos atlyginimą už prarastą turtą, 6 procentų dydžio metines palūkanas (1 240 740 Eur), 496 283 Eur negautas pajamas, 1 010 026 Eur neturtinę žalą bei papildomą 194 007 Eur žalą; dėl pirmosios instancijos teismo neišspręsto klausimo priteisti ieškovui iš atsakovės 5 220 kvadratinių metrų gyvenamąjį plotą bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino žalos atsiradimo teisinio pagrindo, kadangi atlikti veiksmai sudaro pagrindą kilti civilinei deliktinei atsakomybei.
12.2. Teismas neužtikrino ieškovo įgyto turto nuosavybės apsaugos, todėl ieškovui padaryta papildoma 194 007 Eur žala.
12.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.
12.4. Teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai byloje paskirstė įrodinėjimo naštą ir tokiu būdu pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei neįgyvendino teisingumo principo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl apeliaciniame skunde keliamų naujų reikalavimų
14. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes teismas neišsprendė reikalavimo priteisti ieškovui iš atsakovės 5 220 kvadratinių metrų gyvenamąjį plotą, be to, apeliaciniame skunde ieškovas prašo priteisti papildomą 194 007 Eur žalą iš valstybės, kurią ieškovas patyrė dėl nagrinėjamoje byloje priimto skundžiamo teismo sprendimo.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacijos paskirtis – neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). CPK 312 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas nagrinėjant teismo sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes ir pagal byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėdamas tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo.
16. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančių ieškovo teiktų procesinių dokumentų turiniu, ieškovo pozicija, nustatė, kad reikalavimai priteisti ieškovui iš atsakovės 5 220 kvadratinių metrų gyvenamąjį plotą bei priteisti iš atsakovės papildomą 194 007 Eur žalą nebuvo ieškovo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu nėra pasisakyta ir apskųstame sprendime. Esant nustatytoms aplinkybėms, akcentuotina, kad apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliaciniame skunde negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Teisminės bylos esminis nagrinėjimas vyksta pirmojoje teismo instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Kaip minėta, ieškovas aptariamų reikalavimų pirmosios instancijos teisme nereiškė, todėl bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dėl reikalavimų priteisti ieškovui iš atsakovės 5 220 kvadratinių metrų gyvenamąjį plotą bei priteisti papildomą 194 007 Eur žalą iš atsakovės, kurią ieškovas patyrė dėl nagrinėjamoje byloje priimto skundžiamo teismo sprendimo, nepasisakoma ir jie nevertinami (CPK 312 straipsnis).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino žalos atsiradimo teisinio pagrindo, kadangi egzistuoja pagrindas taikyti civilinę deliktinę atsakomybę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnyje įtvirtintą deliktą, gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalą (nuostolius) ir kaltę. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).
19. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).
20. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-2488-794/2018, padarė procesinių ir materialinių teisės normų pažeidimus, t. y. neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, neteisingai jas vertino, neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, dėl ko buvo pažeista ieškovo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Ieškovas taip pat nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padarė akivaizdžias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, neužtikrino teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsisakydamas priimti jo kasacinį skundą, iš esmės pažeidė lygiateisiškumo principą ir neužtikrino ieškovo gyvenamojo ploto apsaugos.
21. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo argumentus ir faktines aplinkybes, susijusias su civilinės deliktinės atsakomybės taikymo ir ieškovo prašomos priteisti žalos pagrindu. Apskųstame sprendime įvertintos civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018 nustatytos aplinkybės, bylą nagrinėjusių teismų veiksmai ir konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl žalos atlyginimo priteisimas negalimas, o Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 1 d. nutartimi nenustatė procesinių ar materialinių teisės normų aiškinimo ar taikymo pažeidimų, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisingas teismo sprendimas. Be to, apskųstame sprendime akcentuota, kad spręsdamas ieškovo kasacinio skundo priėmimo klausimą ir atsisakydamas jį priimti, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nenustatė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų (teisėjų) proceso normų, materialinės teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir motyvus, sprendžia, kad jame nustatinėtos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos konstatuoti valstybės pareigą atlyginti žalą ieškovui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik apelianto nesutikimas su civilinę bylą Nr. 2-2488-794/2018 nagrinėjusių teismų atliktu įrodymų vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu bei nepasitenkinimas galutiniu išnagrinėtos bylos rezultatu nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo ir (ar) teisėjų veiksmų.
22. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje apeliantas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad nurodytą civilinę bylą nagrinėję teismai (teisėjai) elgėsi neteisingai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės apelianto teisių pažeidimui. Apelianto nurodyta byla išspręsta, teismų procesiniai sprendimai šioje byloje įsiteisėję. Teisėjų kolegija nurodo, jog aplinkybė, kad nagrinėtų bylų rezultatai nepalankūs apeliantui ir sukelia jam nepriimtinų teisinių padarinių, savaime nelemia ir nepagrindžia teismų (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, ar įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su skundžiamame sprendime padaryta išvada, konstatuoja, kad apeliantas neįrodė teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų. Vien apeliantui nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad jo nurodytoje civilinėje byloje buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės.
23. Apeliantui neįrodžius neteisėtų teismų ir (ar) teisėjų veiksmų (CPK 178 straipsnis), civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį negalimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, plačiau dėl jų nepasisako, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai ieškovo ieškinį atmetė.
24. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.
25. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).
26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad spręsdamas dėl deliktinės atsakomybės taikymo pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus, t. y. civilinės bylos Nr. 2-2488-794/2018 medžiagą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų turinį bei motyvus, kasacinio teismo argumentus dėl atsisakymo priimti ieškovo kasacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jais grįsdamas savo išvadą, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, jų pakankamumą, t. y. nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių neteisėtus teismo (teisėjų) veiksmus, pagrįsta išvada, jog nėra pagrindo taikyti civilinę deliktinę atsakomybę.
27. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vien tik aplinkybė, jog šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 55, 56 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
28. Apeliantas taip pat teigia, kad byloje netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta ir tokiu būdu pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą bei neįgyvendintas teisingumo principas.
29. Pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Šiuo atveju ieškovui, siekiančiam pagrįsti reikalavimus, kilo pareiga įrodyti, kad egzistuoja visos būtinos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, t. y. teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalą (nuostolius) ir kaltę. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai).
30. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, jog byloje netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta ir tokiu būdu pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą bei neįgyvendintas teisingumo principas. Kaip minėta, ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, t. y. civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, kaip pagrindo valstybės pareigos atlyginti jo prašomą žalą. Akcentuotina, jog pagal minėtas įrodinėjimo taisykles, ieškovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinyje reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 178 straipsnis).
31. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui.
Dėl procesinės bylos baigties
32. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio ieškovo (apelianto) apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ieškovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
34. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
35. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.