Panevėžio apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Procesiniais dokumentais atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, ieškinį prašė atmesti ir bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nurodė, kad valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta Civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.272 straipsnio 1-3 dalyse. Kadangi ieškovo A. P. reikalavimas atlyginti žalą kildinamas iš teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, ieškovas privalo įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį bei kaltę (CPK 178 straipsnis), tačiau ieškovas minėtų deliktinės atsakomybės sąlygų iš esmės neįrodinėja. Nurodė, kad procesiniai sprendimai, iš kurių ieškovas kildina žalą yra įsiteisėję. Ieškovas, pasinaudodamas savo teise apskųsti teismo sprendimą instancine tvarka, pateikė dėl priimto sprendimo apeliacinį skundą, todėl darytina išvada, kad, reikalavimas byloje kildinamas dėl įsiteisėjusio sprendinio, kuris turi res judicata galią. Nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistu pirmosios instancijos teismo sprendimą, aiškiai ir išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių buvo atmestas ieškovo apeliacinis skundas, todėl ieškovo A. P. nurodyti samprotavimai, pasvarstymai ir jų pagrindu daromos išvados apie teismų procesinių veiksmų ir sprendimų neteisėtumą, yra nepagrįsti. Teigė, kad su pareikštu ieškiniu nepateikta jokių įrodymų, jog ieškovas patyrė žalą, o samprotavimai apie negautą turtinę žalą yra nepagrįsti ir nerealūs. Nurodė, kad tarp teismo atliktų veiksmų, iš kurių ieškovas kildina savo reikalavimą ir žalos, kurią ieškovas A. P. neva patyrė, nėra ir priežastinio ryšio, kuris yra viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti pareigūnų ar teismo veiksmai (neteisėtas neveikimas), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos faktas ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-375/2011, Nr. 3K-3-634/2013, Nr. 3K-3-63-378/2018, Nr. 3K-3-231-695/2019 ir kt.). Esant minėtam teisiniam reglamentavimui, ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y., jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-319/2008, Nr. 3K-3-2/2012, Nr. 3K-3-423-378/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas A. P. nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas V. P., nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-2488-794/2018 pagal jo ieškinį atsakovams A. T. ir Vilniaus miesto savivaldybei, padarė procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimus – neatsižvelgė į visas byloje esančias ir nustatytas aplinkybes, neteisingai jas vertino, neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, taikė ieškinio senatį, dėl ko buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo pažeistos jo konstitucinės teisės į nuosavybę, padarė akivaizdžias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, neužtikrino jo teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsisakydamas priimti jo kasacinį skundą, iš esmės pažeidė lygybės prieš įstatymą principą ir neužtikrino jo lėšomis teisėtai įgyto daikto, gyvenamojo ploto apsaugos, vien dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be teisinio pagrindo. Taigi, ieškovas A. P. nurodė, kad turtinė ir neturtinė žala jam yra padaryta teisėjų neteisėtais veiksmais.

Vienas iš civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas civilines bylas, turi veikti maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, negali pažeisti civilinį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir dalyvaujančių byloje asmenų teisių, turi objektyviai įvertinti byloje esančius įrodymus ir nustatyti ginčo aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius, išspręsti kilusį ginčą. Teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Teismo (teisėjo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, todėl sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011, 2015-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015). Tik nustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas (teisėjas) kaltais veiksmais padarė akivaizdų ir šiurkštų pažeidimą, padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui, tuo sukeldamas žalą, valstybei gali kilti civilinė atsakomybė.

Byloje nustatyta, kad ieškovas A. P., Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018, pagal jo ieškinį atsakovams A. T. ir Vilniaus miesto savivaldybei prašė 1) pripažinti jo reikalavimo teisę į jo lėšomis apmokėtą 218,82 kv. m. gyvenamąjį plotą; 2) taikant restituciją priteisti jam iš atsakovo A. T. 3 k. butą, adresu (duomenys neskelbtini); 3) priteisti jam iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės turtinę žalą: įgyto 146 kv. m. turto vertę – 240 900 Eur; nuo įgytos vertės 5 procentų dydžio metines palūkanas 301 125 Eur; negautas pajamas – 219 000 Eur; nuo įgytos 72,82 kv. m. turto vertės 5 procentų dydžio metines palūkanas 150 191 Eur; dėl 72,82 kv. m. turto negautas pajamas – 109 230 Eur. Be to, prašė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei skirti 5 700 Eur baudą. Atmesdamas minėtus ieškovo reikalavimus, Vilniaus apygardos teismas 2018-07-17 sprendimu konstatavo nesant pagrindo pripažinti, kad ieškovas A. P. įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, nes pagal byloje esančius dokumentus, galutinai atsiskaičius už pastatytą gyvenamąjį plotą, Vilniaus miesto savivaldybės nustatyta tvarka jis bus perduotas UAB „D.“. Darė išvadą, kad 1992-01-23 protokolas pagal savo turinį laikytinas UAB „D.“ ir savivaldybės įmonės „Kapitalinė statyba“ sutartimi dėl gyvenamojo ploto (buto) statybos. Teismas nesutiko, kad ieškovo pateiktų dokumentų pagrindu jis įgijo UAB „D.“ teises pagal 1992-01-23 protokolą bei darė išvadą, kad 1993-01-20 išduotas orderis ieškovo A. P. šeimai suteikė tik teisę apsigyventi bute, bet nepatvirtino jo nuosavybės teisės į minėtą butą. Nurodė, kad trijų kambarių buto savininku iki 2013-08-09, t. y., iki užregistruojant nuosavybę varžytynių laimėtojui A. T., buvo nurodyta UAB „D.“, o ne A. P.. Konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog UAB ,,Dieona“ būtų perleidusi nuosavybės teises į ginčo butą, o vien tai, kad ieškovas buvo likviduotos bendrovės akcininku ar prezidentu nesudaro pagrindo teigti, kad likviduotos bendrovės turtas perėjo jo nuosavybėn. Teismas pažymėjo, kad 2013-06-21 - 2013-06-28 vykusių varžytynių, kurių metu naujuoju buto savininku tapo atsakovas A. T., teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016, kurioje priimtas jau įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-01 sprendimas atmesti ieškovo A. P. ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės turtinę žalą, teismas nurodė, kad ieškovo argumentai, jog atsakovė pasisavino ieškovo lėšomis apmokėtą gyvenamąjį plotą ir padarė tyčinį nusikaltimą, yra neįrodyti, nes byloje nėra duomenų, kad būtų konstatuotas turto pasisavinimo faktas baudžiamojo proceso tvarka, o vien ieškovo subjektyvūs įsitikinimai nelaikytini įrodymu. Be to, nurodė, kad atsakovės darbuotojų veiksmų teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-665/2005 ir Nr. A525-1355/2010, kuriose nebuvo konstatuota jokių atsakovų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl žalos atlyginimo priteisimas negalimas. Konstatavo, kad vėliausiai 2008 metais ieškovas turėjo sužinoti apie galimai pažeistas jo teises, šio termino atnaujinti neprašė, nenurodė priežasčių, dėl kurių senaties terminas turėtų būti atnaujintas ir darė išvadą, kad ieškinys byloje negali būti tenkinamas ne tik dėl to, jog ieškovas A. P. neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, bet ir dėl to, kad ieškovas yra praleidęs įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Nurodė, kad prašymas atsakovei skirti baudą yra nemotyvuotas, be to, nenustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė teiktų nepagrįstus procesinius dokumentus, vilkintų bylos nagrinėjimą ir darė išvadą nesant pagrindo tenkinti prašymo dėl baudos skyrimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2488-794/2018, 2 t., b.l. 82-89).

Iš minėtos civilinės bylos duomenų nustatyta, kad dėl Vilniaus apygardos teismo 2018-07-17 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2488-794/2018 ieškovas A. P. teikė apeliacinį skundą, tačiau skundas buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas galioti nepakeistas (civilinė byla Nr. 2-2488-794/2018, 2 t., b.l. 155-167). Lietuvos apeliacinis teismas 2019-07-01 nutartimi sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nenustatė procesinių teisės normų taikymo pažeidimų, ar aiškių materialinės teisės aiškinimo ar jos taikymo klaidų dėl kurių galėjo būti priimtas neteisingas teismo sprendimas. Minėtoje 2019-07-01 nutartyje nėra konstatuota teismo ar teisėjo kaltė, neteisėti veiksmai, todėl minėti duomenys nepagrindžia ieškovo A. P. teiginių, kad pirmosios instancijos teismas (teisėjas) netinkamai taikė Civilinio proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatas, o tuo pačiu atliko neteisėtus veiksmus, ko pasėkoje valstybė turėtų atlyginti žalą. Spręsdamas ieškovo kasacinio skundo priėmimo klausimą ir 2019-09-30 nutartimi atsisakydamas priimti kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nenustatė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų (teisėjų) proceso normų, materialinės teisės aiškinimo ir taikymo klaidų (b. l. 36, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Esant įsiteisėjusiems teismų sprendimams (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. A502-982/10, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-6998-599/2015 ir kt.), kuriais konstatuota, kad butas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise iki jo pardavimo iš varžytynių priklausė UAB „D.“, o ne ieškovui A. P., konstatuoti, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2488-794/2018 teismai (teisėjai) neužtikrino jo lėšomis įgyto turto apsaugos, pažeidė jo konstitucines teises bei teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nėra pagrindo. Be to, ieškovas teismui nenurodė, kokius konkrečiai įrodymus nevertino ar neteisingai juos įvertino teismai (teisėjai). Pagal Civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių nuostatas, vertinant šalių pateiktus įrodymus, teismas vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priimdamas sprendimą, teismas privalo įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Todėl tai, kad teismai (teisėjai), įvertinę byloje surinktus įrodymus, padaro kitokias išvadas, nei nurodo tam tikra šalis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Dėl paminėto, vien tik ieškovo A. P. nesutikimas su teismų (teisėjų) atliktu įrodymų vertinimu, materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu, tame tarpe ir dėl ieškinio senaties, bei jo nesutikimas su galutiniu nagrinėtos civilinės bylos rezultatu, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų teismų ir (ar) teisėjų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme yra aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016). Nagrinėjamu atveju ieškovas A. P. nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad civilinę bylą Nr. 2-2488-794/2018 nagrinėję teismai (teisėjai) elgėsi neteisėtai ar, kaip minėta, padarė klaidų vertinant įrodymus bei taikant materialines teisės normas, turėjusius reikšmės jo teisių pažeidimui. Be to, iš civilinės bylos Nr. 2-2488-794/2018 duomenų nustatyta, kad aukštesnės instancijos teismo apeliacine tvarka, pagal A. P. atskiruosius skundus, minėtoje byloje buvo peržiūrėtas ne tik pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, bet ir priimtos nutartys, atitinkamai įvertintas jų teisėtumas ir pagrįstumas įstatymų nustatyta tvarka ir priimant jas, teisės normų pažeidimų nenustatyta.

Dėl paminėto, teismas konstatuoja, kad ieškovui A. P. neįrodžius kaltų neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2488-794/2018, civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį nėra galimas, nes nesant neteisėtų veiksmų, negali būti ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Be to, prašydamas priteisti turtinę ir neturtinę žalą ieškovas A. P. jų dydžio nepagrindė ir jokiais įrodymais neįrodė (CPK 178 straipsnis, CK 6.246–6.249 straipsniai, 6.272 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268–270, straipsniais, teismas

nusprendžia:

A. P. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.