Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo mokslinės-komercinės J. Č. firmos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo mokslinės-komercinės J. Č. firmos ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui, tretiesiems asmenims J. Č., A. Č., A. Č., Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos tarnybai ir Vilniaus miesto 2-jo notarų biuro notarei D. L. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas mokslinė-komercinė J. Č. firma nurodė, kad 1994 m. gegužės 25 d. kreditine sutartimi Nr. 57-v AB „Tauro bankas“ suteikė J.L. Č. dviejų mėnesių laikotarpiui 33 000 JAV dolerių paskolą. Šiai prievolei užtikrinti buvo įkeistas J.L. Č. priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šio buto vertei per kelis mėnesius žymiai pakilus ir todėl atsiradus galimybei gauti papildomą paskolą, 1994 m. rugpjūčio 1 d. tuometinis AB Lietuvos žemės ūkio bankas (šiuo metu – AB DnB NORD bankas) sudarė su juo (ieškovu moksline-komercine J. Č. firma) trumpalaikio kredito sutartį, kuria įsipareigojo suteikti jam 40 000 JAV dolerių paskolą medžiagų pirkimui. Šios paskolos grąžinimas taip pat buvo užtikrintas įkeičiant minėtą butą. Tačiau, ieškovo teigimu, pagal pastarąją sutartį nurodytos pinigų sumos jis negavo, nes tuometinis atsakovo darbuotojas S. V., paėmęs šiuos pinigus iš atsakovo sąskaitos, užuot perdavęs jam (ieškovui), perdavė tiesiogiai AB „Tauro bankas“ ankstesnės paskolos, suteiktos pagal minėtą 1994 m. gegužės 25 d. kredito sutartį, padengimui, o AB „Tauro bankas“ grąžino J.L. Č. 1000 JAV dolerių skirtumą, likusį padengus palūkanas, ir vėliau paskolos grąžinti nereikalavo, nes prievolė bankui buvo įvykdyta. Dėl tuometinio AB Lietuvos žemės ūkio banko darbuotojų veiksmų buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje nustatyta, kad AB Lietuvos žemės ūkio banko Kreditavimo skyriaus viršininkas S. V. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, tačiau baudžiamoji byla nėra galima, nes S. V. 1999 m. spalio 14 d. mirė ir yra suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Ieškovo teigimu, tai patvirtina, kad jokių pinigų pagal 1994 m. rugpjūčio 1 d. kredito sutartį jis iš atsakovo faktiškai negavo, todėl ši sutartis pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį pripažintina nesudaryta. Aplinkybę, kad tuometiniam AB Lietuvos žemės ūkio bankui suteikiant jam paskolą prieš jį buvo padarytas nusikaltimas, jis sužinojo tik susipažinęs su Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 5 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl ieškinio senaties termino, kuris, ieškovo manymu, yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), jis nepraleido (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), o jei teismas manytų kitaip – ieškinio senaties terminas, kaip praleistas dėl aukščiau nurodytos svarbios priežasties, atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškovas prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pripažinti nesudaryta 1994 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį tarp jo (ieškovo) ir atsakovo AB DnB NORD banko (sutarties sudarymo metu buvusio AB Lietuvos žemės ūkio banko), kuria atsakovas įsipareigojo paskolinti ieškovui 40 000 JAV dolerių.