Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

1.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. Z. 2014-12-10 Neringos miesto savivaldybės administracijai, esančiai (duomenys neskelbtini), pateikė minėtas automobilių panaudos sutartis kartu su prašymu dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, jame nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias transporto priemones: automobilį „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilį „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jų UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai neperėmė.

1.2.1. Pasinaudojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2014-12-15 išduotais leidimais nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais, laikotarpiu nuo 2014-12-15 iki 2016-02-23 D. B. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jų vairuotojais nemokamai kaip Neringos miesto juridinio asmens transporto priemonės per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais buvo perkeltos iš viso 281 kartą už 22 368,60 Eur, apgaule nemokant nustatyto 79,65 Eur mokesčio, iš jų 3 kartus keltos 2014 m., kai buvo nustatytas 260 Lt (75,3 Eur) vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokestis, jo Neringos miesto gyventojai ir juridiniai asmenys nemoka, o AB „(duomenys neskelbtini)“ šios sąnaudos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos yra kompensuojamos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžeto.

1.3. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. Z. 2016 m. vasario mėnesį tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje susitarė su D. B., kad jis pakartotinai UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) vardu kreipsis į Neringos savivaldybės administraciją dėl leidimų nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją išdavimo D. B. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonėms bei jo asmeninei transporto priemonei.

1.4. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. Z. 2016 m. vasario 15 d. Neringos miesto savivaldybės administracijai, esančiai (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, tyčia nurodydamas žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemones: D. B. automobilį „Volkswagen Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. B. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias transporto priemones: „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FMFH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jos faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepriklausė, šių automobilių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperdavė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2014-11-17, 2014-11-18, 2014-12-05 panaudos sutartis iš D. B. ir jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ jų neperėmė.

1.4.1. D. B. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FMFH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jų vairuotojais, pasinaudojant 2016-02-24 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išduotais leidimais nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais, per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją laikotarpiu nuo 2016-02-24 iki 2017-12-31 buvo perkeltos iš viso 716 kartų už 57 029,40 Eur, nemokant nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio, jo Neringos miesto gyventojai ir juridiniai asmenys nemoka, D. B. asmeninis lengvasis automobilis „Volkswagen Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2016-02-24 iki 2017-12-31 per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais buvo perkeltas iš viso 10 kartų už 110,50 Eur, nemokant nustatyto 11,05 Eur vienkartinio lengvojo automobilio, kurio bendroji masė iki 3 t, perkėlimo mokesčio, jo Neringos miesto gyventojai ir juridiniai asmenys nemoka, o AB „(duomenys neskelbtini)“ šios sąnaudos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos yra kompensuojamos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžeto.

1.4.2. Taip laikotarpiu nuo 2014-12-15 iki 2017-12-31 (duomenys neskelbtini) miestuose A. Z., veikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu kartu su D. B., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. B. naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – mokėjimų AB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas paslaugas (perkėlimo keltu paslaugas), iš viso 79 508,50 Eur, ši suma pagal 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. VIII-2032 (nauja įstatymo redakcija nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Nr. XII-898) 9 straipsnio 5 dalies 5 punktą buvo kompensuota AB „(duomenys neskelbtini)“ iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų, taip padarydamas Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžetui 79 508,50 Eur žalą.

Šalies argumentai

5.1.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. Z. 2014-12-10 Neringos miesto savivaldybės administracijai, esančiai (duomenys neskelbtini), pateikė minėtas automobilių panaudos sutartis kartu su prašymu dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, jame nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias transporto priemones: automobilį „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilį „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jų faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperėmė.

5.2. Pasinaudojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2014-12-15 išduotais leidimais nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais, laikotarpiu nuo 2014-12-15 iki 2016-02-23 D. B. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jų vairuotojais nemokamai kaip Neringos miesto juridinio asmens transporto priemonės per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais buvo perkeltos iš viso 281 kartą už 22 368,60 Eur, apgaule nemokant nustatyto 79,65 Eur mokesčio, iš jų 3 kartus 2014 m., kai buvo nustatytas 260 Lt (75,30 Eur) vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokestis, kurio Neringos miesto gyventojai ir juridiniai asmenys nemoka, o AB „(duomenys neskelbtini)“ šios sąnaudos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos yra kompensuojamos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžeto.

5.2.1. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, D. B. 2016 m. vasario mėnesį tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje susitarė su A. Z., kad šis pakartotinai UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) vardu kreipsis į Neringos savivaldybės administraciją dėl leidimų nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją išdavimo D. B. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonėms bei jo asmeninei transporto priemonei.

5.2.2. A. Z., vykdydamas nusikalstamą susitarimą, 2016-02-15 Neringos miesto savivaldybės administracijai, esančiai (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, tyčia nurodydamas žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemones: D. B. automobilį „Volkswagen Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. B. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias transporto priemones „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FMFH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepriklausė, šių automobilių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperdavė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2014-11-17, 2014-11-18, 2014-12-05 panaudos sutartis iš D. B. ir jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ jų neperėmė.

5.3. D. B. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FMFH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jų vairuotojais, pasinaudojant 2016-02-24 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išduotais leidimais nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais, per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją laikotarpiu nuo 2016-02-24 iki 2017-12-31 buvo perkeltos iš viso 716 kartų už 57 029,40 Eur, nemokant nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio, kurio Neringos miesto gyventojai ir juridiniai asmenys nemoka, D. B. asmeninis lengvasis automobilis „Volkswagen Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2016-02-24 iki 2017-12-31 per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais buvo perkeltas iš viso 10 kartų už 110,50 Eur, nemokant nustatyto 11,05 Eur vienkartinio lengvojo automobilio, kurio bendroji masė iki 3 t, perkėlimo mokesčio, kurio Neringos miesto gyventojai ir juridiniai asmenys nemoka, o AB „(duomenys neskelbtini)“ šios sąnaudos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos yra kompensuojamos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžeto.

5.4. Taip laikotarpiu nuo 2014-12-15 iki 2017-12-31 (duomenys neskelbtini) miestuose D. B., veikdamas kartu su A. Z., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – mokėjimų AB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas paslaugas (perkėlimo keltu paslaugas), iš viso 79 508,50 Eur, ši suma pagal 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. VIII-2032 (nauja įstatymo redakcija nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Nr. XII-898) 9 straipsnio 5 dalies 5 punktą buvo kompensuota AB „(duomenys neskelbtini)“ iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų, taip padarydamas Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžetui 79 508,5 Eur žalą.

Šalies argumentai

7.1.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. Z. 2016-05-24 Neringos miesto savivaldybės administracijai, esančiai (duomenys neskelbtini), pateikė minėto automobilio panaudos sutartį kartu su prašymu dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, jame nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ tariamai priklausančias transporto priemones: automobilį „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jo faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperėmė.

7.2. Pasinaudojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2016-05-27 išduotu leidimu nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais, laikotarpiu nuo 2016-05-27 iki 2017-12-31 R. Š. vadovaujamai MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti transporto priemonė „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jos vairuotojais neatlygintinai kaip Neringos miesto juridinio asmens transporto priemonė per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais buvo perkelta iš viso 154 kartus už 12 266,10 Eur, apgaule nemokant nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio, kurio Neringos miesto gyventojai ir juridiniai asmenys nemoka, o AB „(duomenys neskelbtini)“ šios sąnaudos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos yra kompensuojamos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžeto.

7.3. Taip laikotarpiu nuo 2016-05-27 iki 2017-12-31 (duomenys neskelbtini) miestuose R. Š., veikdamas kartu su A. Z., MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – mokėjimų AB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas paslaugas (perkėlimo keltu paslaugas), iš viso 12 266,10 Eur, ši suma pagal 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. VIII-2032 (nauja įstatymo redakcija nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Nr. XII-898) 9 straipsnio 5 dalies 5 punktą buvo kompensuota AB „(duomenys neskelbtini)“ iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų, taip padarydamas Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžetui 12 266,10 Eur žalą.

Šalies argumentai

9.2.1. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. Z. 2014-12-10 Neringos miesto savivaldybės administracijai, esančiai (duomenys neskelbtini), pateikė minėtas automobilių panaudos sutartis kartu su prašymu dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, jame nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias transporto priemones: automobilį „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilį „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jų faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperėmė.

9.3. Pasinaudojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2014-12-15 išduotais leidimais nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais, laikotarpiu nuo 2014-12-15 iki 2016-02-23 D. B. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jų vairuotojais nemokamai kaip Neringos miesto juridinio asmens transporto priemonės per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais buvo perkeltos iš viso 281 kartą už 22 368,6 Eur, apgaule nemokant nustatyto 79,65 Eur mokesčio, iš jų 3 kartus 2014 m., kai buvo nustatytas 260 Lt (75,3 Eur) vienkartinis krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokestis, jo Neringos miesto gyventojai ir juridiniai asmenys nemoka, o AB „(duomenys neskelbtini)“ šios sąnaudos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos yra kompensuojamos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžeto.

9.3.1. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, D. B. 2016 m. vasario mėnesį tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje susitarė su A. Z., kad šis pakartotinai UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) vardu kreipsis į Neringos savivaldybės administraciją dėl leidimų nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją išdavimo D. B. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonėms.

9.4. A. Z., vykdydamas nusikalstamą susitarimą, 2016-02-15 Neringos miesto savivaldybės administracijai, esančiai (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, tyčia nurodydamas žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemones: D. B. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias transporto priemones „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FMFH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jos faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepriklausė, šių automobilių UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperdavė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2014-11-17, 2014-11-18, 2014-12-05 panaudos sutartis iš D. B. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ jų neperėmė.

9.5. D. B. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės „Volvo FH16“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Volvo FL12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Scania 114CB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Volvo FMFH“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jų vairuotojais, pasinaudojant 2016-02-24 UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išduotais leidimais nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais, per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją laikotarpiu nuo 2016-02-24 iki 2017-12-31 buvo perkeltos iš viso 716 kartų už 57 029,40 Eur, nemokant nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio, jo Neringos miesto gyventojai ir juridiniai asmenys nemoka, o AB „(duomenys neskelbtini)“ šios sąnaudos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos yra kompensuojamos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžeto.

9.6. Taip, laikotarpiu nuo 2014-12-15 iki 2017-12-31 (duomenys neskelbtini) miestuose D. B., veikdamas kartu su A. Z., UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – mokėjimų AB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas paslaugas (perkėlimo keltu paslaugas), iš viso 79 398 Eur, ši suma pagal 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. VIII-2032 (nauja įstatymo redakcija nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Nr. XII-898) 9 straipsnio 5 dalies 5 punktą buvo kompensuota AB „(duomenys neskelbtini)“ iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų, taip padarydamas Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžetui 79 398 Eur žalą.

Šalies argumentai

11.2.1. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. Z. 2016-05-24 Neringos miesto savivaldybės administracijai, esančiai (duomenys neskelbtini), pateikė minėto automobilio panaudos sutartį kartu su prašymu dėl leidimų nemokamai keltis į Neringą išdavimo, jame nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ tariamai priklausančią transporto priemonę „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperėmė.

11.3. Pasinaudojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2016-05-27 išduotu leidimu nemokamai keltis AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais, laikotarpiu nuo 2016-05-27 iki 2017-12-31 R. Š. vadovaujamai MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti transporto priemonė „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jos vairuotojais neatlygintinai kaip Neringos miesto juridinio asmens transporto priemonė per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais buvo perkelta iš viso 154 kartus už 12 266,10 Eur, apgaule nemokant nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio, jo Neringos miesto gyventojai ir juridiniai asmenys nemoka, o AB „(duomenys neskelbtini)“ šios sąnaudos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos yra kompensuojamos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžeto.

11.4. Taip laikotarpiu nuo 2016-05-27 iki 2017-12-31 (duomenys neskelbtini) miestuose R. Š., veikdamas kartu su A. Z., MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – mokėjimų AB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas paslaugas (perkėlimo keltu paslaugas), iš viso 12 266,10 Eur, ši suma pagal 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. VIII-2032 (nauja įstatymo redakcija nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Nr. XII-898) 9 straipsnio 5 dalies 5 punktą buvo kompensuota AB „(duomenys neskelbtini)“ iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų, taip padarydamas Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžetui 12 266,10 Eur žalą.

13. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, kadangi jo veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nesant galimybės tenkinti prašymo dalies dėl išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį.

13.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. analizuoja BK 182 straipsnio sudėtį ir remiasi teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Nurodo, kad teisiamajame posėdyje A. Z. parodė, jog jo pareigos buvo administravimo vadovo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tarp šios įmonės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirašyta projekto koordinavimo sutartis. Jis norėjo įtikti užsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad būtų sutaupytos išlaidos. Vienas iš tikslų buvo surasti tiekėjus. Kadangi jis norėjo sutaupyti, nuvyko į Neringos savivaldybę ir ten pasiteiravo, kokioms įmonėms išduodami leidimai nemokamai keltis keltais. Neringos savivaldybėje jam paaiškino, kad leidimai nemokamai keltis keltais išduodami (duomenys neskelbtini) registruotoms įmonėms, vykdančioms veiklą ir turinčioms turto, transportą. Paklausus apie tai, ką daryti neturint transporto, jam buvo paaiškinta, jog, pagal praktiką, visi pasirašo panaudos sutartis. Neįvertindamas panaudos sutarties teksto, jis iš interneto išsitraukė panaudos sutarties šabloną. Teisinių žinių neturi, tuo metu suprato, kad ši panaudos sutartis yra paslaugos sutartis, kuri bus vykdoma UAB „(duomenys neskelbtini)“. Prašymą dėl leidimų nemokamai keltis keltais išdavimo pateikė jis, atstovavo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, įgaliojimo prie prašymo pateikti nereikėjo. Su prašymu reikėjo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracijos pažymėjimą, transporto registracijos pažymėjimą ir panaudos sutartį. Visus reikalavimus dėl leidimo nemokamai keltis keltais išdavimo atitiko, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi turto (duomenys neskelbtini), įmonė ten registruota. Sutinka, kad ne iki galo įvykdė susitarimą dėl automobilių panaudos. Jis nesigilino į sutarties tekstą, tai buvo jo didelė klaida. Pirmą kartą naudojo tokią praktiką dėl leidimų. Panaudos sutartyje nebuvo įrašyta, ar draudžiama, ar tik leidžiama vežti krovinį būtent į (duomenys neskelbtini). Šiuos duomenis reikėjo nurodyti tik teikiant prašymą Neringos savivaldybei. Jis nežinojo apie kitus vežimus, tik apie UAB „(duomenys neskelbtini)“. Neringos savivaldybės administracijos atstovė I. K. teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, parodė, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi dėl leidimo išdavimo, tačiau prašymas buvo atmestas.

13.2. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jo veiksmai atitinka civilinį deliktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukčiavimo, turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose suformuotų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų, išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą ir dėl to nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Byloje nėra nustatyta, jog jis, kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pasirašydamas sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekė, kad jo vadovaujamai MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti transporto priemonė „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais būtų keliama nemokamai, ir panaudojo esminę apgaulę, taip pat nenustatyta, kad civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos galbūt pažeistų teisių gynyba civiline tvarka buvo iš esmės apsunkinta. Teisme apklaustų kaltinamųjų, liudytojų parodymai kaltinimo, kad jis MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai apgaulės būdu išvengė didelės vertės mokėjimo prievolių už suteiktas paslaugas, visiškai nepatvirtino, jis ir MB ,(duomenys neskelbtini)“ neišvengė didelės vertės prievolių, jų išvengė užsakovai, dėl to jo vadovaujama MB „(duomenys neskelbtini)“ kreipsis su ieškiniu į teismą ir bandys išsireikalauti už jas sumokėtas sumas po galutinio sprendimo byloje. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad daug atvejų, kai darbus (duomenys neskelbtini) atliko kitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ samdytas ir šioje byloje nuteistas juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. kituose objektuose tarpininkai užsakovams pateikdavo persikėlimo išlaidas, kurių realiai jie nepatyrė, ir už tai gaudavo pajamų. Fizinis ar juridinis asmuo pagal susitarimą su uždarąja akcine bendrove, veikiančia ir atliekančia darbus (duomenys neskelbtini), suranda įmonių, galinčių suteikti pervežimo paslaugas šiai įmonei (duomenys neskelbtini), po to, atlikus darbus, suteikus persikėlimo paslaugas, kaip, pvz., UAB „(duomenys neskelbtini)“, neskaičiuodamas persikėlimo mokesčio, darbus užsakęs tarpininkas galutinio užsakovo paprašo atsiskaityti už samdytos įmonės transporto priemonių persikėlimą į Kuršių neriją, t. y. pateikia sąskaitas. Šioje byloje tos aplinkybės visiškai nebuvo tirtos ir vertintos, tai lėmė labai skubų ir nepagrįstą sprendimą užbaigti bylą surašant kaltinamąjį aktą ir ją perduoti teismui.

13.3. Apelianto teigimu, nors ir tikint kaltinimuose nurodytų teiginių pagrįstumu, kad jis gavo naudos, t. y. sutaupė nemokėdamas persikėlimo į Kuršių neriją mokesčio, galutinis rezultatas išėjo toks, kad jis kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas patyrė didesnių išlaidų, nes jam reikės sumokėti visą persikėlimo mokestį valstybei ir dėl to jis ir įmonė patirs žalos ir nuostolį, kadangi sąskaitose UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kitoms įmonėms buvo nurodyta tik krovinio atvežimo ir išvežimo kaina, o persikėlimo paslauga neįskaičiuota. Tai reiškia, kad jis turės sumokėti (tai jau daro) persikėlimo mokestį, kurio iš užsakovų negavo, taigi jis ir MB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo atveju patyrė nuostolį, o ne gavo pelno. Tai, kad jis nesuprato panaudos sutarčių turinio ir sąlygų, rodo ir tos aplinkybės, jog po panaudos sutarties sudarymo net minimaliam laikotarpiui per pakankamai netrumpą teiktų paslaugų laikotarpį MB „(duomenys neskelbtini)“ automobilis nebuvo realiai perduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tam, kad bent jau imituotų panaudos sutartyje įtvirtintą MB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio perdavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekiant slėpti neva nusikalstamą sumanymą. Nuteistojo R. Š. manymu, vertinant civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, pripažintina, kad jos teisė gintis civilinio proceso tvarka nebuvo suvaržyta, priešingai, ji buvo įgyvendinta jam pripažįstant skolą ir pasirašant 2018 m. birželio 20 d. susitarimą dėl žalos atlyginimo. Pažymi ir tai, kad byloje nenustatyta, jog jis būtų tyčia kaip nors sudaręs situaciją, kuri neleistų civiliniam ieškovui civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek apsunkintas, kad taptų neįmanomas. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, jog jis turėjo išankstinę tyčią apgaule nemokėti transporto priemonės perkėlimo mokesčio. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog jis, gavęs leidimą nemokamai keltis keltais, tokiu būdu sumažino teikiamų paslaugų kainą ir dėl to jis įgavo konkurencijos sąlygų pranašumą prieš kitas įmones, teikiančias analogiškas paslaugas. To nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami duomenys, ši išvada paremta vien prielaidomis. Tai, kad jis gavo leidimą nemokamai keltis keltais jo vadovaujamos MB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonei, nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi apsisprendimą teikti paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, byloje nebuvo rinkti, analizuoti bei vertinti jokie duomenys, įrodantys, jog kitos ar didžioji dalis įmonių, teikusių / teikiančių analogiškas paslaugas Neringos savivaldybėje, į paslaugų kainą įtraukia ir persikėlimo / perkėlimo keltais sąnaudas ir todėl tokių įmonių paslaugų kaina automatiškai yra neva didesnė, lyginant su jo vadovaujamos MB „(duomenys neskelbtini)“ teikiamų paslaugų kaina, nustatyta, kai jiems buvo išduotas leidimas nemokamai keltis keltais. Šiuo atveju teismo išvada dėl jo ir jo vadovaujamos MB „(duomenys neskelbtini)“ įgyto konkurencijos sąlygų pranašumo prieš kitas įmones grindžiama tik prielaidomis, kurios vertintos jo nenaudai.

13.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Europos žmogaus tiesių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, jog kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis, o visos abejotinos aplinkybės (išnaudojus visas įmanomas priemones abejonėms pašalinti) turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Apelianto teigimu, šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nepaisė šių nuostatų, skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Bylą nagrinėjęs teismas įrodymus vertino paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o prielaidomis. Iš liudytojos I. K. paaiškinimų matyti, kad jokio leidimų išdavimo tvarkos ir to, kaip ja naudojasi asmenys, kontrolės mechanizmo nebuvo. Tik šiuo metu ruošiamasi šią funkciją perleisti kitai institucijai, kuri jau kontroliuos leidimų išdavimą. Šiuo atveju labai svarbi aplinkybė, kad A. Z. leidimus išduodančios tarnybos tarnautojai pasakė, kad tinka bet kokia sutartis, t. y. panaudos, nuomos, įgaliojimas, o jis pasirinko vieną iš dviejų variantų ir, pasirodo, netinkamą „panaudos sutartį“, iš kurios prokurorė kildina atsakomybę už sukčiavimą ir dokumentų klastojimą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu A. Z. internete būtų pirmiau radęs nuomos sutarties šabloną ir jį davęs pasirašyti jam, tai baudžiamasis procesas nebūtų prasidėjęs ir niekas nebūtų buvęs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes tokia sutartis būtų galiojanti, kaip patvirtino I. K. – tinkamas dokumentas dėl leidimų keltis keltu nemokamai išdavimo. Teisinių žinių neturėjimas, netinkamas sutarties pasirinkimas, valstybinių institucijų kontrolės dėl leidimų išdavimo ir aiškumo, kaip nustatyta tvarka naudotis, nebuvimas sukėlė tokią situaciją, dėl kurios ne tik šios bylos kaltinamieji ir nuteistieji, bet ir daug kitų asmenų dar laukia naujų tyrimų, jie bus nepagrįstai traukiami atsakomybėn ir jiems bus skiriamos bausmės, bus tenkinami jų civiliniai ieškiniai, o tai sukels daug bankrotų, bus atleista daug asmenų ir pan., kai šiuo atveju yra elementarūs civiliniai santykiai, dėl kurių šalys jau yra susitarusios ir savo teises įgyvendina atlikdamos mokėjimus ieškovui. Taigi, šiame kontekste teismas turėjo pagrindą vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai vystoma praktika, kurioje pripažįstama, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – kriminalines bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nes už teisės pažeidimus baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik kaip kraštutinė priemonė (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-169-222/2017 ir kt.).

13.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. taip pat nurodo, kad jis kaip fizinis asmuo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad nemokamu kėlimusi į Kuršių neriją padarė valstybei didelę – 12 197,50 Eur (nuosprendyje patikslinta, jog 12 266,10 Eur) – žalą, tačiau 2018 m. birželio 20 d. susitarimo su ieškovu protokole dėl žalos atlyginimo ir jo 3 punkte nurodyta, kad jo veiksmais biudžetui buvo padaryta ne 12 197,50 Eur (nuosprendyje patikslinta, jog 12 266,10 Eur), o 9398,70 Eur žala. Su tuo sutiko ieškovas ir atsakovas. Todėl jo veika neteisingai inkriminuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir turėtų būti perkvalifikuota į BK 182 straipsnio 1 dalį. Apelianto tvirtinimu, šioje byloje įtarimas jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį iš viso negalėjo būti reiškiamas, o už nurodytus veiksmus atsakomybėn turėjo būti patrauktas tik A. Z.. Iš visos įvykio situacijos akivaizdu, kad A. Z. piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu, nutylėdamas panaudos sutarties paskirtį, turinį ir sąlygas, kurios išimtinai buvo naudingos tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, jam tik elektroniniu paštu atsiuntė šios sutarties dokumentą ir raginimą ją pasirašyti. Apelianto teigimu, jis su A. Z. iki sutarties pasirašymo nekalbėjo dėl mokesčių išvengimo už kėlimąsi keltais, todėl jis jokios tyčios iš anksto apgaule išvengti mokėjimo prievolių už suteiktas paslaugas keliantis keltais negalėjo turėti ir neturėjo. Be to, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad leidimai nemokamai keltis keltu bus išduoti ir ar apskritai įmonė turės užsakymų. Be to, persikėlimo keltais mokesčiu išimtinai buvo suinteresuotas tik A. Z., jis pats patvirtino, kad jis norėjo įtikti užsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad būtų sutaupyta išlaidų. Asmeniškai A. Z. savo iniciatyva buvo nuvykęs į Neringos savivaldybę, domėjosi įmonėms išduodamais leidimais nemokamai keltis keltais. Tik A. Z. veiksmais jis bei jo vadovaujama MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įtraukti į jiems, kaip paaiškėjo, nenaudingą ir nuostolingą sandorį. Be to, apeliantui kelia abejonių nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad apgaule nemokėtas persikėlimo mokestis skaičiuojamas pagal tą kategoriją, pagal kurią imamas mokestis už transporto priemonių, viršijančių 12 t svorį, perkėlimą. AB „(duomenys neskelbtini)“ interneto puslapyje nurodoma, kad už krovininį automobilį (virš 3,5 t iki 12 t), krovininio automobilio priekabą, puspriekabę (iki 10 t) (N2, 03) imamas 28,30 Eur mokestis, o už krovininį automobilį (virš 12 t), krovininio automobilio priekabą, puspriekabę (virš 10 t) (M3, N3, 04) imamas 39,40 Eur mokestis. Nurodoma, jog bilietas galioja keliantis į abi puses, jį įsigyti būtina keliantis į Smiltynę ir reikia išsaugoti iki kelionės pabaigos. Transporto priemonės vairuotojo, keleivių ir krovinio perkėlimas įskaičiuotas į transporto priemonės perkėlimo kainą. Nuosprendyje nurodoma, kad jo vadovaujamai MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti transporto priemonė „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keltais buvo perkelta apgaule nemokant nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio. Šiuo atveju skaitant pažodžiui galima manyti, kad kelto mokestis buvo skaičiuojamas pagal bendrąją transporto priemonės masę, kuri apima svorį su kroviniu. Tačiau nuosprendyje jokie įrodymai, kad transporto priemonė kiekvieną kartą buvo keliama su kroviniu, nenurodomi. Be to, nuosprendyje nenurodomi jokie duomenys, patvirtinantys, kad ši transporto priemonė patenka į kategoriją automobilių, viršijančių 12 t. Todėl šiuo atveju lieka neaišku, kaip apskritai buvo apskaičiuota padaryta žala.

13.6. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat analizuoja BK 300 straipsnio 1 dalies sudėtį ir analizuoja teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nurodo, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turėjo būti nustatyta tiesioginė tyčia, t. y. tai, kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato neturėjęs teisės dokumente įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinių pasekmių, ir juos įrašė, kad tai atliko sąmoningai ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-559/2011 ir kt.). Apelianto įsitikinimu, tyčios jo veiksmuose nenustatyta. Be kita ko, iš kitų kaltinamųjų parodymų matyti, kad net pats sutartį pateikęs pasirašyti A. Z. nesuprato jos turinio, galvojo, kad pasirašo darbų sutartį, į ją nesigilino, taigi sutarties turinio jam neaiškino, o pastarasis turėdamas tik 9 klasių išsilavinimą, taip pat įmonėje neturėdamas jokių teisininkų, nesamdydamas teisines paslaugas teikiančių įmonių ir neskaitydamas sutarčių, nesuprato sutarties turinio. Nuteistojo R. Š. teigimu, jeigu jis būtų supratęs, kad pasirašydamas panaudos sutartį apgaule išvengs prievolės apmokėti perkėlimo išlaidas ir kad pagal sutartį jo vadovaujama MB „(duomenys neskelbtini)“ neatlygintinai perduoda automobilį UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis šios sutarties būtų nepasirašęs. Be to, jis panaudos sutartyje jokių pataisymų neatliko, jokių duomenų neįrašė, o tai leidžia sutikti su jo paaiškinimais, kad jis turinio neskaitė. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad sutartis jam buvo atsiųsta elektroniniu paštu, kur nurodyta tik „laukiu su parašu“, ir tai patvirtina prie bylos pridėtas susirašinėjimas su A. Z.. Šiuo atveju visiškai neaišku, kokiais motyvais remdamasis teismas padarė išvadą, kad automobilių panaudos sutarčių turinys jam buvo žinomas ir aptartas su A. Z.. Tyčia klastoti dokumentą turi apimti ne vien patį veiksmą, bet ir suvokimą, kad atliekami veiksmai yra nusikaltimas, kad tik tokiu būdu kaltinamasis galėjo pasiekti siekiamų tikslų ir būtent tuos veiksmus padaręs asmuo tokiu būdu siekė pažeisti nustatytą tvarką – padaryti nusikaltimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-387/2008). Nuteistojo R. Š. teigimu, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu jis parodė, kad tokį dokumentą pasirašyti pasirinko per neapsižiūrėjimą, nelaikydamas to nusikaltimu ir žinodamas, kad siekia teisėto tikslo, t. y. galės atlikti darbus (duomenys neskelbtini). Taigi jo veikimo motyvas ir siekiamas rezultatas nebuvo nusikalstamas. Apelianto teigimu, jis manė, kad pasirašytas dokumentas – tai darbų sutartis ar sutartis dėl darbų atlikimo (duomenys neskelbtini). Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad būtent šį dokumentą A. Z. pateiks valstybinei institucijai dėl leidimo keltis per marias gavimo, nes A. Z. jam nieko nepaaiškino, apie tikrąją dokumento paskirtį nutylėjo.

13.7. Nuteistajam R. Š. abejonių kelia ir Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės 2018 m. birželio 15 d. nutarime išdėstyti motyvai, kuriais nutrauktas ikiteisminis tyrimas R. Š.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui tyrimas dėl tų pačių veiksmų nutrauktas, nors R. Š. pasirašė panaudos sutartis, o jam už analogiškus veiksmus (irgi pasirašė sutartis) pateikti kaltinimai. Be to, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prie motyvų nurodyta, kad R. Š. panaudos sutartis pasirašė suklaidintas A. Z., nedalyvavo tariantis dėl perkėlimo paslaugų, nesuprato A. Z. nusikalstamos veikos, todėl jam tyrimas nutrauktas. Analogiškai A. Z. veiksmų pasirašant panaudos sutartis nesuprato ir jis, tai teisme patvirtino ir pats kaltinamasis A. Z., tačiau jis yra nuteistas, o kitas asmuo reabilituotas.

13.8. Apelianto tvirtinimu, tik sistemiškai išanalizavus ir įvertinus visas nurodytas aplinkybes bei jas sugretinus su byloje nustatytomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, o visas bylos nagrinėjimo metu kilusias abejones vertinant jo (R. Š.) naudai (vadovaujantis nekaltumo prezumpcija), būtų galima vertinti situacijos galimybę (tikimybę), kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai neleidžia skundžiamo nuosprendžio laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu, o byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad jo (R. Š.) galbūt padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

14. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, kadangi jo veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

14.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. B. analizuoja BK 182 straipsnio sudėtį ir remiasi teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Nurodo, kokius jis parodymus davė teisiamojo posėdžio metu, taip pat, ką teisiamajame posėdyje parodė liudytoja A. B. bei nuteistasis A. Z.. Apeliantas padarytą žalą įsipareigoja atlyginti pats, o ne juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes jis pasirašinėjo sutartis. Pasirašytą susitarimą su Kelių direkcija jis vykdo, kiekvieną mėnesį moka po 860 Eur. Taip pat nurodo, kad Neringos savivaldybės administracijos atstovė I. K. teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, parodė, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi dėl leidimo išdavimo, tačiau prašymas buvo atmestas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jo veiksmai atitinka civilinį deliktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukčiavimo, turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose suformuotų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų, išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą ir dėl to nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Byloje nėra nustatyta, jog jis, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pasirašydamas sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekė, kad jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais būtų keliamos nemokamai, ir panaudojo esminę apgaulę, taip pat nenustatyta, kad civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos galbūt pažeistų teisių gynyba civiline tvarka buvo iš esmės apsunkinta. Teisme apklaustų kaltinamųjų, liudytojų parodymai kaltinimo, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai apgaulės būdu išvengė didelės vertės mokėjimo prievolių už suteiktas paslaugas, visiškai nepatvirtino, jis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neišvengė didelės vertės prievolių, jų išvengė užsakovai, dėl to jo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipsis su ieškiniu į teismą ir bandys išsireikalauti už jas sumokėtas sumas po galutinio sprendimo byloje. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad daug atvejų, kai darbus (duomenys neskelbtini) atliko kitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ samdytas ir šioje byloje nuteistas juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. kituose objektuose tarpininkai užsakovams pateikdavo persikėlimo išlaidas, kurių realiai jie nepatyrė, ir už tai gaudavo pajamų. Fizinis ar juridinis asmuo pagal susitarimą su uždarąja akcine bendrove, veikiančia ir atliekančia darbus (duomenys neskelbtini), suranda įmonių, galinčių suteikti pervežimo paslaugas šiai įmonei (duomenys neskelbtini), po to, atlikus darbus, suteikus persikėlimo paslaugas, kaip, pvz., UAB „(duomenys neskelbtini)“, neskaičiuodamas persikėlimo mokesčio, darbus užsakęs tarpininkas galutinio užsakovo paprašo atsiskaityti už samdytos įmonės transporto priemonių persikėlimą į Kuršių neriją, t. y. pateikia sąskaitas. Šioje byloje tos aplinkybės visiškai nebuvo tirtos ir vertintos, tai lėmė labai skubų ir nepagrįstą sprendimą užbaigti bylą surašant kaltinamąjį aktą ir ją perduoti teismui.

14.2. Apelianto teigimu, nors ir tikint kaltinimuose nurodytų teiginių pagrįstumu, kad jis gavo naudos, t. y. sutaupė nemokėdamas persikėlimo į Kuršių neriją mokesčio, galutinis rezultatas išėjo toks, kad jis kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas patyrė didesnių išlaidų, nes jam reikės sumokėti visą persikėlimo mokestį valstybei ir dėl to jis ir įmonė patirs žalos ir nuostolį, kadangi sąskaitose UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kitoms įmonėms buvo nurodyta tik krovinio atvežimo ir išvežimo kaina, o persikėlimo paslauga neįskaičiuota. Tai reiškia, kad jis turės sumokėti (tai jau daro) persikėlimo mokestį, kurio iš užsakovų negavo, taigi jis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo atveju patyrė nuostolį, o ne gavo pelno. Tai, kad jis nesuprato panaudos sutarčių turinio ir sąlygų, rodo ir tos aplinkybės, jog po panaudos sutarties sudarymo net minimaliam laikotarpiui per pakankamai netrumpą teiktų paslaugų laikotarpį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobiliai nebuvo realiai perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekiant bent jau imituoti panaudos sutartyje įtvirtintą UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių perdavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekiant slėpti neva nusikalstamą sumanymą. Nuteistojo D. B. manymu, vertinant civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, pripažintina, kad jos teisė gintis civilinio proceso tvarka nebuvo suvaržyta, priešingai, ji buvo įgyvendinta jam pripažįstant skolą ir pasirašant 2018 m. birželio 20 d. susitarimą dėl žalos atlyginimo. Pažymi ir tai, kad byloje nenustatyta, jog jis būtų tyčia kaip nors sudaręs situaciją, kuri neleistų civiliniam ieškovui civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų buvęs tiek apsunkintas, kad taptų neįmanomas. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, jog jis turėjo išankstinę tyčią apgaule nemokėti transporto priemonės perkėlimo mokesčio. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog jis, gavęs leidimą nemokamai keltis keltais, tokiu būdu sumažino teikiamų paslaugų kainą ir dėl to įgavo konkurencijos sąlygų pranašumą prieš kitas įmones, teikiančias analogiškas paslaugas. To nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami duomenys, ši išvada paremta vien prielaidomis. Tai, kad jis gavo leidimą nemokamai keltis keltais jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonėms, nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi apsisprendimą teikti paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, byloje nebuvo rinkti, analizuoti bei vertinti jokie duomenys, įrodantys, jog kitos ar didžioji dalis įmonių, teikusių / teikiančių analogiškas paslaugas Neringos savivaldybėje, į paslaugų kainą įtraukia ir persikėlimo / perkėlimo keltais sąnaudas ir tokiu būdu tokių įmonių paslaugų kaina automatiškai yra neva didesnė, lyginant su jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikiamų paslaugų kaina, nustatyta, kai jiems buvo išduotas leidimas nemokamai keltis keltais. Šiuo atveju teismo išvada dėl jo ir jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgyto konkurencijos sąlygų pranašumo prieš kitas įmones grindžiama tik prielaidomis, kurios vertintos jo nenaudai.

14.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Europos žmogaus tiesių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, jog kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis, o visos abejotinos aplinkybės (išnaudojus visas įmanomas priemones abejonėms pašalinti) turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Apelianto teigimu, šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nepaisė šių nuostatų, skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Bylą nagrinėjęs teismas įrodymus vertino paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o prielaidomis. Iš liudytojos I. K. paaiškinimų matyti, kad jokio leidimų išdavimo tvarkos ir to, kaip ja naudojasi asmenys, kontrolės mechanizmo nebuvo. Tik šiuo metu ruošiamasi šią funkciją perleisti kitai institucijai, kuri jau kontroliuos leidimų išdavimą. Šiuo atveju labai svarbi aplinkybė, kad A. Z. leidimus išduodančios tarnybos tarnautojai pasakė, kad tinka bet kokia sutartis, t. y. panaudos, nuomos, įgaliojimas, o jis pasirinko vieną iš dviejų variantų ir, pasirodo, netinkamą panaudos sutartį, iš kurios prokurorė kildina atsakomybę už sukčiavimą ir dokumentų klastojimą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu A. Z. internete būtų pirmiau radęs nuomos sutarties šabloną ir jį davęs pasirašyti jam, tai baudžiamasis procesas nebūtų prasidėjęs ir niekas nebūtų buvęs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes tokia sutartis būtų galiojanti, kaip patvirtino I. K. – tinkamas dokumentas dėl leidimų keltis keltu nemokamai išdavimo. Teisinių žinių neturėjimas, netinkamas sutarties pasirinkimas, valstybinių institucijų kontrolės dėl leidimų išdavimo ir aiškumo, kaip nustatyta tvarka naudotis, nebuvimas, sukėlė tokią situaciją, dėl ko ne tik šios bylos kaltinamieji ir nuteistieji, bet ir daug kitų asmenų dar laukia naujų tyrimų, jie bus nepagrįstai traukiami atsakomybėn ir jiems bus skiriamos bausmės, bus tenkinami jų civiliniai ieškiniai, o tai sukels daug bankrotų, bus atleista daug asmenų ir pan., kai šiuo atveju yra elementarūs civiliniai santykiai, dėl kurių šalys jau yra susitarusios ir savo teises įgyvendina atlikdamos mokėjimus ieškovui. Taigi, šiame kontekste teismas turėjo pagrindą vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai vystoma praktika, kurioje pripažįstama, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – kriminalines bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nes už teisės pažeidimus baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik kaip kraštutinė priemonė (Lietuvos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-169-222/2017 ir kt.).

14.4. Apeliantas teigia, kad šioje byloje įtarimą jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį reikšti nebuvo pagrindo, už nurodytas veikas atsakomybėn turėjo būti patrauktas tik A. Z.. Iš visos įvykio situacijos akivaizdu, kad A. Z., piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu, nutylėdamas panaudos sutarties paskirtį, turinį ir sąlygas, kurios išimtinai buvo naudingos tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, jam tik elektroniniu paštu atsiuntė šių sutarčių dokumentus, jie iki teismo posėdžio susitikę nebuvo, sutarčių turinys aptartas nebuvo, jame išdėstytų sąlygų A. Z., tikėtina, tyčia neišaiškino. Nuteistojo D. B. teigimu, jis su A. Z. nesitarė, kaip išvengti persikėlimo išlaidų, jie bendraudavo tik darbo klausimais, todėl jis jokios tyčios iš anksto apgaule išvengti mokėjimo prievolių už suteiktas paslaugas keliantis keltais negalėjo turėti ir neturėjo, kadangi iki pasirašant panaudos sutartį jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad leidimai nemokamai keltis keltu bus išduoti ir ar apskritai įmonė turės užsakymų. Be to, persikėlimo keltais mokesčiu išimtinai buvo suinteresuotas tik A. Z., jis pats patvirtino, kad jis norėjo įtikti užsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad būtų sutaupyta išlaidų. Asmeniškai A. Z. iniciatyva buvo nuvykta į Neringos savivaldybę, domėtasi įmonėms išduodamais leidimais nemokamai keltis keltais. Tik A. Z. veiksmais jis (D. B.) ir jo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įtraukta į jiems, kaip paaiškėjo, nenaudingą ir nuostolingą sandorį.

14.5. Be to, apeliantui kelia abejonių nuosprendyje nurodyta ta aplinkybė, kad apgaule nemokėtas persikėlimo mokestis skaičiuojamas pagal tą kategoriją, pagal kurią imamas mokestis už transporto priemonių, viršijančių 12 t svorį, perkėlimą. AB „(duomenys neskelbtini)“ interneto puslapyje nurodoma, kad už krovininį automobilį (virš 3,5 t iki 12 t), krovininio automobilio priekabą, puspriekabę (iki 10 t) (N2, 03) imamas 28,30 Eur mokestis, o už krovininį automobilį (virš 12 t), krovininio automobilio priekabą, puspriekabę (virš 10 t) (M3, N3, 04) imamas 39,40 Eur mokestis. Nurodoma, jog bilietas galioja keliantis į abi puses, jį įsigyti būtina keliantis į Smiltynę ir reikia išsaugoti iki kelionės pabaigos. Transporto priemonės vairuotojo, keleivių ir krovinio perkėlimas įskaičiuotas į transporto priemonės perkėlimo kainą. Nuosprendyje nurodoma, kad jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės keltais buvo perkeltos apgaule nemokant nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio. Šiuo atveju, skaitant pažodžiui, galima manyti, kad kelto mokestis buvo skaičiuojamas pagal bendrąją transporto priemonės masę, kuri apima svorį su kroviniu. Tačiau nuosprendyje jokie įrodymai, kad transporto priemonės kiekvieną kartą buvo keliamos su kroviniu, nenurodomi. Be to, nuosprendyje nenurodomi jokie duomenys, patvirtinantys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės patenka į kategoriją automobilių, viršijančių 12 t. Todėl šiuo atveju lieka neaišku, kaip apskritai buvo apskaičiuota padaryta žala.

14.6. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat analizuoja BK 300 straipsnio 1 dalies sudėtį ir analizuoja teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nurodo, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turėjo būti nustatyta tiesioginė tyčia, t. y. tai, kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato neturėjęs teisės dokumente įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir juos įrašė, kad tai atliko sąmoningai ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-559/2011 ir kt.). Apelianto įsitikinimu, tyčios jo veiksmuose nenustatyta. Be kita ko, iš kitų kaltinamųjų parodymų matyti, kad net pats sutartį pateikęs pasirašyti A. Z. nesuprato jos turinio, galvojo, kad pasirašo darbų sutartį, į ją nesigilino, taigi sutarties turinio jam neaiškino, o pastarasis turėdamas tik 9 klasių išsilavinimą, taip pat įmonėje neturėdamas jokių teisininkų, nesamdydamas teisines paslaugas teikiančių įmonių ir neskaitydamas sutarčių, nesuprato sutarties turinio. Nuteistojo D. B. teigimu, jeigu jis būtų supratęs, kad pasirašydamas panaudos sutartį apgaule išvengs prievolės apmokėti perkėlimo išlaidas ir kad pagal sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatlygintinai perduoda automobilį UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis šios sutarties būtų nepasirašęs. Be to, jis panaudos sutartyje jokių pataisymų neatliko, jokių duomenų neįrašė, o tai leidžia sutikti su jo paaiškinimais, kad jis turinio neskaitė. Kartu apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis pasirašė tik 2 sutartis, o kaltinimas pateiktas dėl 6 sutarčių suklastojimo, kitas sutartis pasirašė jo žmona A. B., nesuprasdama savo veiksmų esmės. Todėl apeliantui nesuprantama, kodėl jis yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl dokumentų klastojimo, t. y. už veiksmus, kurių neatliko.

14.7. Apelianto teigimu, nuosprendyje jokių objektyvių įrodymų, kad jis (D. B.) panaudos sutartį panaudojo ar buvo susitaręs su A. Z. dėl tokio dokumento panaudojimo, nėra. Jis (D. B.) nežinojo ir negalėjo žinoti, kad būtent šį dokumentą A. Z. pateiks valstybės institucijai dėl leidimo keltis per marias gavimo, jam A. Z. nieko dėl dokumento tikrosios paskirties nepaaiškino, kam ir kokiu tikslu bus panaudotas, nutylėjo.

14.8. Nuteistajam D. B. abejonių kelia ir Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės 2018 m. birželio 15 d. nutarime išdėstyti motyvai, kuriais nutrauktas ikiteisminis tyrimas R. Š.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui tyrimas dėl tų pačių veiksmų nutrauktas, nors R. Š. pasirašė panaudos sutartis, o jam už analogiškus veiksmus (irgi pasirašė sutartis) pateikti kaltinimai. Be to, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prie motyvų nurodyta, kad R. Š. panaudos sutartis pasirašė suklaidintas A. Z., nedalyvavo tariantis dėl perkėlimo paslaugų, nesuprato A. Z. nusikalstamos veikos, todėl jam tyrimas nutrauktas. Analogiškai A. Z. veiksmų pasirašant panaudos sutartis nesuprato ir jis, tai teisme patvirtino ir pats kaltinamasis A. Z., tačiau jis yra nuteistas, o kitas asmuo reabilituotas.

14.9. Apelianto tvirtinimu, tik sistemiškai išanalizavus ir įvertinus visas nurodytas aplinkybes bei jas sugretinus su byloje nustatytomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, o visas bylos nagrinėjimo metu kilusias abejones vertinant jo (D. B.) naudai (vadovaujantis nekaltumo prezumpcija), būtų galima vertinti situacijos galimybę (tikimybę), kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai neleidžia skundžiamo nuosprendžio laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu, o byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad jo (D. B.) galbūt padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

15. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. Z. gynėjas advokatas R. Bukėnas prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – nuteistąjį A. Z. išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, o, teismui atsisakius visiškai tenkinti pirmąjį apeliacinio skundo reikalavimą, nuteistojo A. Z. veiksmus iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 182 str. 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir, taikant BK 40 straipsnį, A. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

15.1. Apelianto nuomone, apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos teismo išvados nebuvo paremtos išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu. Nuosprendyje nurodyta, kad bendrininkai gali būti atsakingi tik esant susitarimui ir bendrai tyčiai, tačiau nagrinėjamu atveju šios bendros tyčios ir bendro susitarimo nustatyta nebuvo. Teismas neanalizavo bendrininkavimo požymių nuteistųjų veiksmuose, nenustatė nuteistųjų susitarimo pobūdžio ir jo apimties bei kiekvieno bendrininko sąsajų su skirtingais padarytos nusikalstamos veikos požymiais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra grindžiamas tik prielaida, kad visi nuteistieji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, todėl jie visi neva atsakingi už kilusius padarinius, tačiau tai tik prielaida, nes vien tai, kad nuteistieji kartu dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, savaime neleidžia daryti išvados, kad visų jų atlikti veiksmai buvo kaip bendrininkų susitarimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus selektyviai, paviršutiniškai, nuteistojo kaltę padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimus iš esmės grindė kaltinamajame akte nurodytais duomenimis ir kitų nuteistųjų parodymais, tačiau nemotyvuotai atmetė A. Z. argumentus dėl bendrininkų išankstinio susitarimo apibrėžtumo. Apelianto įsitikinimu, teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

15.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, jog kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos jam perkelti negalima, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo / kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Be to, BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta norma įpareigoja teismą išanalizuoti, patikrinti ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, konstatuoti, kokius įrodymus teismas pripažįsta leistinais, kodėl jais vadovaujasi, ir motyvuotai paaiškinti, kodėl nesivadovauja kitais byloje esančiais įrodymais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

15.3. Nagrinėjamu atveju A. Z. pripažino 2018 m. gegužės 30 d. pranešime apie įtarimą nurodytas aplinkybes, savo kaltę iš dalies pripažino ir duodamas parodymus teisme, o būtent pripažino, kad jis iš anksto susitarė su D. B. ir R. Š., kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ su D. B. ir R. Š. atstovaujamomis bendrovėmis (atitinkamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“) sudarys krovininio transporto panaudos sutartis, jų pagrindu A. Z. kreipsis su prašymu į Neringos miesto savivaldybės administraciją prašydamas išduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ transportui leidimus nemokamai keltis keltais iš (į) Kuršių neriją, o atitinkamai UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama D. B., ir MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama R. Š., taikys UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kurios projektų koordinatoriumi dirbo A. Z.) mažesnį krovinių gabenimo tarifą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. Z., D. B. ir R. Š. susitarimas apėmė TIK kroviniu gabenimą į (iš) UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos objektą (duomenys neskelbtini), ir A. Z., D. B. ir R. Š. siekį sumažinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto (krovinių gabenimo) kainą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, išsamiai nenagrinėjo nuteistųjų susitarimo turinio, nenustatė, kurie iš baudžiamajame įstatyme numatytų konkrečių padarinių buvo apimti kaltininko tyčios (apibrėžta tyčia), o kurie ne. Kitaip tariant, teismas neatliko išsamios visų bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analizės, nemotyvavo, kodėl daro išvadą, jog A. Z. ir kitų nuteistųjų tyčia buvo neapibrėžta. Skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas tik prielaidomis apie bendrą nuteistųjų sumanymą ir jo turinį, neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių.

15.4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neanalizavo bendrininkų išankstinio susitarimo ribų, apimties, tyčios esmės bei jos apibrėžtumo. Teismas motyvuodamas, kad kaltininkai veikė bendrininkų grupe, apsiribojo konstatavimu, jog „D. B. ir R. Š., bendrais neteisėtais veiksmais, pasirašydami panaudos sutartis, suvokė, kad kiekvienas iš jų nusikalstamą veiką daro ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu – A. Z.“. Tačiau, prieš darydamas tokią išvadą, teismas netyrė, ar kiekvienas iš nuteistųjų (bendrininkų) turėjo bendrą tyčią. Teismas neteisingai aiškino bendrininkavimą reglamentuojančias BK normas, nepagrįstai nuteistųjų D. B. ir R. Š. veiksmų, pasinaudojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išduotais leidimais gabenant krovinius kitiems (ne UAB „(duomenys neskelbtini)“) klientams, nevertino kaip bendrininkų eksceso. Pažymima, kad, remiantis byloje surinktais įrodymais, teismas neturėjo jokio pagrįsto pagrindo daryti išvadą, jog tarp D. B. ir R. Š. buvo suderinti bendri neteisėti veiksmai. A. Z. tarėsi dėl transporto paslaugų be perkėlimo į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais mokesčių atskirai su D. B. (UAB „(duomenys neskelbtini)) ir su R. Š. (MB „(duomenys neskelbtini)“). D. B. ir R. Š. nesiejo absoliučiai jokie bendri neteisėti veiksmai. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Z. ir D. B. bei A. Z. ir R. Š. siejo iš anksto apibrėžtas susitarimas, t. y. tiek D. B. atstovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek R. Š. atstovaujama MB „ (duomenys neskelbtini)“ šioms bendrovėms priklausančiomis transporto priemonėmis teiks transporto paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apelianto nuomone, šiuo atveju nuteistojo A. Z. veiksmuose teismas turėjo konstatuoti žinomai apibrėžtą (konkretizuotą) tyčią, t. y. jis, darydamas nusikalstamą veiką, suvokė (turėjo suvokti) jos pavojingumą ir siekė labai konkrečių kokybiškai apibrėžtų padarinių – ekonominės naudos tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad pastarajai bendrovei būtų taikoma mažesnė transporto (krovinių gabenimo) kaina.

15.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamosios teisės doktrinoje, teismų praktikoje nurodyta, kad, esant apibrėžtai tyčiai, lemiamą reikšmę nusikalstamos veikos kvalifikavimui turi nustatyti subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (kaltininko tyčios turinys), o, esant neapibrėžtai tyčiai, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius (pagal kilusius padarinius). Teismas, spręsdamas dėl nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, turi nustatyti, kurie iš baudžiamajame įstatyme numatytų konkrečių padarinių buvo apimti kaltininko tyčios. Pirmosios instancijos teismas veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikavo pagal kilusius padarinius, t. y. nurodė, jog kaltinamieji, įskaitant A. Z., apgaulės būdu išvengė didelės vertės turtinės prievolės, ji viršijo 250 MGL, kuris nusikalstamų veikų padarymo metu buvo 37,66 Eur, 250 MGL – 9415 Eur. Kitaip tariant, teismas konstatavo, jog kaltinamųjų tyčios turinys buvo neapibrėžtas. Tačiau apeliantas visiškai nesutinka su teismo išvada, kadangi nuteistojo A. Z. tyčios apibrėžtumą ir konkrečių padarinių siekį žinomai įrodo rašytinės panaudos sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buvo sudarytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir interesais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ gabeno krovinius iš (į) UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos objekto, esančio (duomenys neskelbtini). Tą patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikti mokėjimai už suteiktas vežimo paslaugas, krovinių vežimo važtaraščiai, kitų nuteistųjų parodymai. Nuteistasis D. B., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas 2018 m. kovo 12 d. paaiškinime žinomai nurodė: „dėl to aš susitariau jiems, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ taikyti mažesnį krovinių gabenimo tarifą“, 2018 m. rugsėjo 6 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. B. parodė: „susitarimo dėl automobilių panaudos sutarčių termino nebuvo, aš pasiėmiau leidimus ir važiavau, niekas neaiškino kur galima su jomis važiuot, kad nevažiuot tuščia mašina, veždavau ir kitiems klientams“, taip pat nurodė: „gavus šiuos leidimus, aš mašinų kitai įmonei neperleidau, šiuos leidimus naudojau savo veikloje, nes kitų įmonių vairuotojai man paaiškino, kad tiesiog turi leidimą ir važiuoji“. A. B. 2018 m. rugsėjo 6 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad „leidimus išdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne kitos įmonės, nes tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė ten statybas <...>. Susitarimo tikslas, tikriausiai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ norėjo išvengti kelto mokesčių dėl to ir išdavė leidimus tam, kad pigiau būtų pristatyta produkcija jiems, mažinant vežimo kaštus“. Nuteistasis R. Š. 2018 m. rugsėjo 6 d. teisiamojo posėdžio metu parodė: „<...> panaudos sutartį aš suprantu kaip darbo sutartį, atlikti paslaugas įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ <...> su kaltinamuoju A. Z. nebuvo susitarimo, kad galima vežti kitoms įmonėms“. Nuteistieji D. B. ir R. Š., duodami parodymus teisme, taip pat žinomai patvirtino, kad jie sudarė susitarimą su kaltinamuoju A. Z. tik dėl krovinių vežimo iš (į) UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos objekto, esančio (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, nuteistojo A. Z. tyčios apibrėžtumą ir veikos kryptingumą liudija objektyvūs baudžiamosios bylos duomenys, jie rodo, kad A. Z. tyčia buvo apibrėžta tik siekiu sumažinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ taikomo krovinių pervežimo tarifus, kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ būtų taikiusi, jeigu nebūtų buvę išduoti leidimai nemokamai keltis keltais iš (į) Kuršių neriją. Tačiau kaltinimą pagrindžiantys įrodymai jokiais būdais neleidžia konstatuoti, kad nuteistojo A. Z. neteisėtas veikimas pasireiškė neapibrėžta tyčia ir jam atsakomybė turėtų būti taikoma pagal kilusius padarinius. Teismų jurisprudencijoje tokia situacija, kai vykdytojo veiksmai nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas, vadinama vykdytojo ekscesu ir už jo veiksmų padarinius kiti bendrininkai neatsako. Nustatant, ar buvo ekscesas, ar ne, reikėtų vadovautis dviem kriterijais – koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar tiksliai apibrėžtas, ar ne, jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams, ar ne.

15.6. Apelianto teigimu, nuteistieji suvokė ir žinojo, kad A. Z. leidimus keltis keltais jiems parūpino tik vieninteliu tikslu – kad vežimo paslaugos, nemokamai keliantis keltu į (iš) Kuršių neriją, bus teikiamos būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tiek nuteistasis R. Š., tiek ir nuteistasis D. B., pasinaudodami ta aplinkybe, kad patekimo į keltą kontrolės procedūros nenumato galimybės patikrinti, kokiais konkrečiai tikslais transporto priemonės keliasi į Kuršių neriją, paskatinti kitų sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojų „patarimų“, pasinaudojo turimais UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išduotais leidimais ir, nuslėpdami šį faktą nuo A. Z., Neringos savivaldybėje teikė krovinių vežimo paslaugas kitiems užsakovams. Tokie nuteistųjų R. Š. ir D. B. veiksmai žinomai peržengė tiksliai apibrėžto susitarimo ribas, t. y. kad leidimai bus išimti turint tikslą teikti vežimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir tokie jų veiksmai nulėmė kvalifikuotą BK182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Byloje esantys duomenys neabejotai patvirtina, kad tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama D. B., tiek ir MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama R. Š., krovinius kitiems Neringos miesto savivaldybėje esantiems užsakovams (t. y. ne UAB „(duomenys neskelbtini)“) vežė be A. Z. žinios, t. y. pastarasis ne tik nežinojo, bet ir nenumanė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ pasinaudos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu gautais leidimais nemokamai keltis keltu per Klaipėdos jūrų uosto akvatoriją, teikdamos vežimo paslaugas kitiems juridiniams asmenims. Todėl apeliantas daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų D. B. ir R. Š. veiksmai teismo turėjo būti vertinti kaip vykdytojų ekscesas, peržengiantis nuteistųjų sudaryto susitarimo ribas. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima konstatuoti, kad A. Z. vienokia ar kitokia forma pritarė kitų nuteistųjų veiksmams pasinaudoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išduotais leidimais nemokamai keltis keltu į (iš) Kuršių neriją, vežant krovinius kitiems nuteistųjų užsakovams. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad be jokio išankstinio susitarimo ir be A. Z. žinios nuteistieji D. B. ir R. Š. savo iniciatyva naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išduotais leidimais teikdami transporto paslaugas kitiems užsakovams ir gabeno krovinius į (iš) kitus statybos objektus, t. y. ne į UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos objektą, esantį (duomenys neskelbtini), kaip buvo tartasi su A. Z., taigi nuteistieji D. B. ir R. Š. išėjo už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos ribų, išvengdami didelės vertės turtinės prievolės. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jokio susitarimo veikti bendrai siekiant išvengti didelės vertės turtinės prievolės sutariant, kad nuteistieji galės pasinaudoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išduotais leidimais, tarp bendrininkų šioje byloje nebuvo nustatyta, teismas, vadovaudamasis vien prielaida, kad visų nuteistųjų susitarimo dalykas buvo neapibrėžtas, t. y. jog jie buvo numatę, kad tiesiog kils kažkokių negatyvių padarinių, formaliai konstatavo neapibrėžtą tyčią ir visiškai nepagrįstai taikė baudžiamąją atsakomybę pagal kilusius padarinius.

15.7. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad nuteistųjų ir civilinės ieškovės susitarimas, priešingai, nei teigia teismas, nebuvo pasirašytas darant kokias nors nuolaidas nuteistiesiems, t. y. mažinant jų atlygintinos žalos dydį ir pan. Susitarime šalys nurodė kiekvieno nuteistojo faktiškai padarytą žalos dydį remdamosi AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ persikėlimo keltais pravažiavimo išklotinėmis. Atkreipiamas dėmesys, kad pačiame susitarime yra žinomai nurodyta, jog kiekvienas nuteistasis atlygins tik už savo veiksmais biudžetui padarytą žalą. Susitarimas buvo pasirašytas konkrečiai atskiriant kiekvieno kaltininko veiksmais padarytą žalą, kadangi kiekvienas bendrininkas atsako už savo asmeninę veiką, už tai, ką aprėpė jo tyčia. Todėl teismas minėtame susitarime nurodytą kiekvieno nuteistojo atlygintinos žalos dydį turėjo laikyti faktiškai padarytos žalos dydžiu. Nuteistasis A. Z. gali atsakyti tik už UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais atliktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ vežimus. A. Z. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai atliktų vežimų skaičius – 126, o atitinkamai padarytos žalos dydis – 9319,05 Eur. Kadangi D. B. ir R. Š. likusius vežimus atliko savo iniciatyva, t. y. nesitardami dėl to su A. Z. ir pasinaudodami palankiai jiems susiklosčiusia aplinkybe, kad gautais leidimais gali naudotis ir kitų asmenų (užsakovų) interesais, R. Š. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo biudžetui savo veiksmais padarė 9398,70 Eur dydžio žalą, o D. B. – 72 988,25 Eur dydžio žalą. Iš byloje surinktų įrodymų žinomai matyti A. Z. nusikalstamo sumanymo turinys bei tikslai, kurių jis siekė, ir padariniai, kokius jis numatė, jo padarytą veiką teismas atitinkamai turėjo kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes A. Z. atliktais neteisėtais veiksmais buvo išvengta nedidelės vertės turtinės prievolės, t. y. padaryta žala neviršijo 250 MGL.

15.8. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad „kaltinamieji A. Z., D. B. ir R. Š. suklastojo automobilių panaudos sutartis ir šias sutartis pateikė Neringos savivaldybei dėl įstatyme numatytų sąlygų atitikimo išduodant leidimus nemokamai keltis keltais per Klaipėdos jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją, t. y. piktnaudžiaudami leidimus išduodančios įstaigos pasitikėjimu ir nuslėpdami informaciją, kad minėtos sutartys realiai nevykdomos <...> klastotų dokumentų pagrindu buvo sudarytas įvaizdis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemones perims ir naudos UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruota Kuršių nerijoje“. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas iš esmės nuteistųjų nusikalstamus veiksmus kvalifikavo remdamasis išimtinai A. Z. sudarytų panaudos sutarčių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ forma, kuri, akivaizdu, neturi ir negali turėti savaime jokios esminės reikšmės pripažįstant A. Z. padarytą veiką nusikalstama ar nenusikalstama. Teismas šioje byloje nenagrinėjo, kokie buvo tikrieji nuteistųjų ketinimai sudarant panaudos sutartis, ar tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ (atstovaujamos A. Z.) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei MB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai vykę ūkiniai santykiai buvo tokie, kad, juos tinkamai įforminus sutartimis, leidimas nemokamai keltis keltais į (iš) Kuršių neriją būtų išduotas. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys neginčytinai įrodo, kad tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo suteikusios krovinines transporto priemones bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros, krovinių vežimo važtaraščiai žinomai rodo nuolatinį, tęstinį krovinių gabenimą į (iš) UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos objektą, adresu (duomenys neskelbtini). Byloje surinkti duomenys rodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko mokėjimus tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusios transporto priemonės buvo naudojamos bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“.

15.9. Apelianto nuomone, svarbu pažymėti, kad šioje byloje teismo nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti liudytojos Neringos savivaldybės administracijos atstovės I. K. teisme duoti parodymai, kuriais liudytoja vienareikšmiškai patvirtino, jog leidimo išdavimui tinka bet koks dokumentas, įrodantis kad įmonė naudos būtent tą automobilį, kuriam yra prašomas išduoti leidimas. Nebūtina pateikti būtent panaudos sutartį. Teisiamajame posėdyje liudytoja I. K. parodė, kad „jei registracijos liudijime matyti, kad automobilis priklauso ne tam asmeniui, kuris prašo, tada prašai įrodymo, kad jis naudosis tuo automobiliu <...>, jei nenurodytas automobilio savininkas, tada prašai pagrįsti, kokiu pagrindu prašai tam automobiliui leidimo ir, kokiu teisės aktu jam tas automobilis priklauso <...>, tada pateikiami įgaliojimai, arba panaudos sutartis, nuomos sutartis. Tiktų bet koks juridinis dokumentas <...>, bet koks juridinis dokumentas tinka, nereikia pateikti būtent panaudos dokumento“. Liudytoja I. K., atsakydama į gynėjo advokato R. Bukėno klausimą, pabrėžė, kad „teisės aktais, išduodami leidimus nedetalizuojame nuomos rūšies, turi tik pagrįsti, kad ta įmonė naudosis būtent tuo automobiliu, kas vairuos automobilį nėra svarbu“. Apeliantas pažymi, kad iš liudytojos I. K. parodymų pagrįstai galima daryti išvadą, kad Neringos miesto savivaldybės administracija nėra nustačiusi baigtinio sąrašo dokumentų (sutarčių), kurių pagrindu transporto priemonės būtų pripažįstamos naudojamomis juridinio asmens, turinčio buveinę Neringos miesto savivaldybėje. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatyme taip pat nėra tiksliai apibrėžta, koks dokumentas privalo būti pateiktas siekiant gauti leidimą nemokamai keltis keltu į (iš) Kuršių neriją. Kitaip tariant, tokiu pagrindu gali būti panaudos sutartis, nuomos sutartis, transporto priemonės lizingo sutartis ar kitoks sandoris, kurio pagrindu asmuo įgyja teisę naudoti transporto priemonę. Pagal Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti CK nenumatytas sutartis, jei tai neprieštarauja įstatymams. Pagal šio straipsnio 3 dalį šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. CK reglamentuoja dviejų rūšių transporto priemonių nuomos sutartis – transporto priemonių nuomą teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (CK 6.512–6.521 straipsniai) ir transporto priemonių nuomą neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų. Civilinio kodekso 6.512 straipsnyje yra apibrėžta transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, sutarties samprata. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Pagal šios rūšies nuomos sutartį nuomotojas privalo per visą nuomos sutarties terminą užtikrinti tinkamą išnuomotos transporto priemonės techninę būklę, taip pat daryti jos kapitalinį ir einamąjį remontą bei tiekti būtinas detales (CK 6.514 straipsnis). Pagal šios rūšies nuomos sutartį nuomotojas privalo teikti transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (CK 6.515 straipsnio 1 dalis). Pagal šios rūšies nuomos sutartį asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai (CK 6.515 straipsnio 3 dalis). Esant transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutarčiai, pati nuomos objektu esanti transporto priemonė nuomininkui fiziškai nėra perduodama. Civilinio kodekso 6.487 straipsnis, reglamentuojantis nuomos mokestį, numato, kad nuomos mokestis šalių susitarimu gali būti nustatytas: 1) konkrečia pinigų suma, kuri turi būti mokama iš karto arba periodiškai; 2) iš išnuomoto daikto gaunamos produkcijos, vaisių ar pajamų dalimi; 3) nuomininko teikiamomis nuomotojui tam tikromis paslaugomis; 4) nuomininko pareiga savo lėšomis pagerinti išnuomoto daikto būklę; 5) nuomininko pareiga perduoti sutartyje numatytą daiktą nuomotojui nuosavybės teise ar jam išnuomoti; 6) šalys taip pat gali susitarti dėl mišraus šių nuomos mokesčio nustatymo būdų taikymo arba gali nustatyti kitokį nuomos mokesčio apskaičiavimo būdą. Apelianto tvirtinimu, tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai susiklostę ūkiniai santykiai atitiko būtent transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, sutarties rūšį. Pagal šią nuomos sutartį nuomotojas nuomininkui fiziškai transporto priemonės neperduoda, nes vairavimą bei techninę priežiūrą ir toliau vykdo pats nuomotojas (jo darbuotojai). Tiek dėl nuteistojo A. Z., atstovavusio UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek dėl nuteistojo D. B., atstovavusio UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek nuteistojo R. Š., atstovavusio MB „(duomenys neskelbtini)“ teisinio neišprusimo nuteistieji nesugebėjo parinkti tinkamos sutarties formos, atitinkančios faktiškai tarp jų egzistavusių teisinių santykių ir vykusios ūkinės veiklos turinį. Nuteistieji iš leidimus išduodančios Neringos miesto savivaldybės administracijos specialistų negavo jokio patarimo, kokios sutartys gali būti pagrindu Neringos mieste buveinę turinčiam juridiniam asmeniui gauti leidimą, todėl nenuostabu, kad nuteistieji sutartis sudarė paprasčiausiai pasinaudodami internete surastu panaudos sutarties pavyzdžiu. Teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimą, negalėjo remtis netinkamai parinkta sutarties forma. Šiuo atveju turėjo būti taikomas turinio viršenybės prieš formą principas, kuriuo vadovaudamasis teismas turėjo nustatyti tikruosius tarp šių asmenų egzistavusius ūkinius santykius ir, jeigu jie būtų tinkamai įforminti, nustatyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama A. Z., būtų gavusi leidimą nemokamai keltis keltu per Kuršių marias. Byloje surinkti duomenys, liudytojos I. K. parodymai žinomai rodo, kad tokie leidimai būtų buvę išduoti. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo nuteistiesiems, nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojos I. K. nurodytas aplinkybes ir apkaltinamajame nuosprendyje nepasisakė dėl tarp šalių faktiškai susiklosčiusių teisinių santykių, sandorio turinio ir formos, jos reikšmės taikant baudžiamąją atsakomybę, nors 2018 m. spalio 16 d. teisiamojo posėdžio metu pats teismas pasisakė, kad šios aplinkybės yra itin reikšmingos nagrinėjamoje byloje.

15.10. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad vien aplinkybė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama A. Z., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“, pasirinkusios tinkamą sutarties formą (transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį), įforminančią faktiškai tarp šalių egzistavusius ūkinius santykius, būtų lygiai taip pat gavusios leidimus, kaip ir santykius įforminant panaudos sutartimi, rodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir MB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisėtą pagrindą pasinaudodama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išduotais leidimais nemokamai keltis keltu į (iš) Kuršių neriją ir gabenti krovinius į statybos objektus, priklausančius UAB „(duomenys neskelbtini)“ (tačiau ne kitiems užsakovams). Kitaip tariant, šiuo atveju nuteistųjų veiksmai buvo kvalifikuoti kaip nusikalstami tik dėl to, kad nuteistieji dėl savo teisinio neišpursimo netinkamai pasirinko juos siejusių santykių įforminimo būdą, nors šių santykių turinys per se nėra priešingas teisei, t. y. nėra nusikalstamas. Nors nuteistasis A. Z. iš dalies prisipažino kaltu, tačiau kaltinamojo prisipažinimas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo negali būti pakankamas įrodymas. Tik kai kaltinamojo prisipažinimą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, kaltinamajam galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kaltinamojo prisipažinimas negali būti vertinamas kaip absoliutus jo kaltės įrodymas. Be to, kaltinamojo prisipažinimas nėra pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o sprendimą dėl to, ar asmuo padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veikei, priima teismas tik po to, kai išsamiai ir nešališkai išnagrinėja visas bylos aplinkybes. Šiuo atveju teismas turėjo nepaisyti nuteistojo A. Z. kaltės pripažinimo, kadangi, remiantis teisme ištirtais įrodymais, kyla visiškai pagrįstų abejonių, ar A. Z. apskritai galėjo būti pripažintas kaltu padaręs BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas.

16. Apeliaciniu skundu nuteisto juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas V. Agintas prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendį dėl juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinimo kaltu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – juridinį asmenį UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinti, kadangi jo veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

16.1. Apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-255/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-185-895/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-358/2011, 2K-312/2013, 2K-493/2012, 2K-134-693/2015), analizuojama BK 182 straipsnio sudėtis. Nurodoma, kad nuteistojo juridinio asmens uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovas teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino, kaltinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip juridiniam asmeniui visiškai nepasitvirtino, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neišvengė didelės vertės prievolių, jų išvengė užsakovai, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipsis su ieškiniu į teismą ir bandys išsireikalauti už juos sumokėtas sumas po bylos pasibaigimo. Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma, numatyta BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujamas pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu. Juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent vieną būtina nustatyti, nes tai padeda teisiškai įvertinti fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką ir leidžia konstatuoti, jog už tokią fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, esant ir kitoms BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas paaiškino, kad jo įmonė dėl nemokamo kėlimosi nebuvo konkurencingesnė už kitas, kadangi daugelis ne (duomenys neskelbtini) veikiančių įmonių naudojosi galimybe keltis keltu nemokamai, todėl visi jie buvo lygūs. Apeliantas pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, turi būti atsižvelgta ir į tai, jog, fiziniam asmeniui įgyvendinus savo sumanymą asmeniniais tikslais pasisavinti juridinio asmens turtą, visų šių nusikalstamų veikų (taip pat ir tokių, iš kurių juridinis asmuo objektyviai gavo tam tikros naudos) galutinis padarinys (rezultatas) gali būti turtinės žalos juridiniam asmeniui padarymas. Būtent juridiniam asmeniui atsiradusi turtinė žala gali paneigti tą naudą, kurią juridinis asmuo gavo iš atskirų nusikalstamų veikų, bendros tyčios pasisavinti juridinio asmens turtą, padarymo. Taigi tokiu atveju šios nusikalstamos veikos, net jeigu jas padaręs juridinis asmuo objektyviai ir gavo tam tikros naudos, BK 20 straipsnio prasme gali būti nelaikomos veikomis, padarytomis juridinio asmens naudai ar interesais. Sprendžiant, ar juridinis asmuo turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, reikia nustatyti ir juridinio asmens kaltę.

16.1.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad bendravimas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ prasidėjo dėl darbo paslaugų, kai su juo susisiekė A. Z.. Buvo sudaryta sutartis dėl sutvarkymo, griovimo, medžiagų išvežimo darbų. Susitarimai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo daromi kaip su užsakove. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendravo tik darbo reikalais. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių matė pirmą kartą teisiamojo posėdžio metu, anksčiau su juo nebuvo bendravęs. Kai jis buvo išvažiavęs, jam paskambino A. Z. ir pasakė, kad reikia pasirašyti ant keturių sutarčių, kurias atsiuntė elektroniniu paštu. Ant šių sutarčių pasirašė jo sutuoktinė ir išsiuntė atgal. Jis jai įgaliojimų nebuvo davęs, vėliau nieko nepatvirtino. Jis pats vėliau pasirašė ant kitų dviejų sutarčių. 2014 m. pasirašęs sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, sutarties neskaitė. A. Z. buvo surašęs transporto priemonių duomenis, kurioms reikės leidimų. Vėliau jam paskambino ir pasakė, kad yra leidimai. Jis su A. Z. nekalbėjo, kam buvo išduoti leidimai. Jis nuėjo jų pasiimti į Smiltynės perkėlą. Iš pradžių leidimus padarė keturiems automobiliams, vėliau – kitiems automobiliams, nes nusipirko papildomai transporto priemonę medžiagoms krauti ir iškrauti. Jis atsiėmė leidimus, išduotus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, nes jam paskambino ir liepė nueiti į Smiltynės perkėlą jų pasiimti. Gavęs šiuos leidimus, jis automobilių kitai įmonei neperleido, šiuos leidimus naudojo savo veikloje, nes kitų įmonių vairuotojai jam paaiškino, kad tiesiog turi leidimą ir važiuoji. Jis niekur nerado informacijos, kur ir kiek galima su šiuo leidimu važiuoti. Prieš tai automobilių panaudos sutarties turinio nesuprato, dabar jau supranta. Jis turi devynių klasių išsilavinimą. Įmonėje teisininkas, kuris tikrintų sutartis, nedirbo. Tam, kad nevažiuotų tuščia mašina, veždavo medžiagų ir kitiems. Kelių direkcija davė objektus ir niekas nieko neišaiškino, kam galima važiuoti ir kiek galima važiuoti. Yra ir anksčiau vežęs medžiagas į Neringą, tuomet praktika būdavo tokia, kad jie užsimokėdavo už keltą ir į sąskaitą užsakovui įtraukdavo atskirą eilutę „Bilietai už keltus“. Kai turėjo leidimus ir vežė medžiagas kitoms įmonėms, sąnaudų už keltus neįtraukdavo. Su kitomis įmonėmis, kurioms reikėjo paslaugų, aptardavo tik transporto išlaidas, dėl leidimų jis pasakė, kad juos turi. Kėlimosi keltais mokesčių išvengė įmonės, kurioms jis teikė vežimo paslaugas. Kaip išvengti persikėlimo išlaidų, jis su A. Z. nesitarė, jie bendraudavo tik darbo klausimais, su juo tarėsi dėl pastatų griovimo, medžiagų vežimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ objektui, daugiau dėl jokių vežimų nesitarė, į sutartis nesigilino. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudos negavo dėl to, kad nemokėjo už persikėlimą keltais. Bandys kalbėtis su tomis įmonėmis, kurioms jis vežė, kad jie kompensuotų žalą dėl kėlimosi keltais. Jei būtų žinojęs tikruosius panaudos sutarčių tikslus, nebūtų jų pasirašęs. Žalą pripažino dėl visų transporto priemonių. Su Kelių direkcija sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo. Susitarime nurodyta, kad jis, A. Z., ir R. Š. įsipareigoja Kelių direkcijai atlyginti 91 706 Eur. Už vežimus kitoms įmonėms jis pats atlygins. Kelių direkcija juos samdė kaip transporto įmonę, dėl leidimų jie klausdavo, jis jiems sakė, kad leidimus turi. Sutarties dėl paslaugų teikimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ su Kelių direkcija neturėjo, jie buvo kaip subrangovai. Sutinka dėl žalos atlyginimo. Padarytą žalą įsipareigoja atlyginti jis pats, o ne juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes jis pasirašinėjo sutartis. Pasirašytą susitarimą su Kelių direkcija jis vykdo, kiekvieną mėnesį moka po 860 Eur.

16.1.2. Teisiamojo posėdžio metu A. Z. parodė, kad jis ėjo administravimo vadovo pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tarp šios įmonės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirašyta projekto koordinavimo sutartis. Jis norėjo įtikti užsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)”, kad sutaupytų išlaidų. Vienas iš tikslų buvo surasti tiekėjus. Kadangi jis norėjo sutaupyti kaštus, nuvyko į Neringos savivaldybę ir ten pasiteiravo, kokioms įmonėms išduodami leidimai nemokamai keltis keltais. Neringos savivaldybėje jam paaiškino, kad leidimai nemokamai keltis keltais išduodami (duomenys neskelbtini) registruotoms įmonėms, vykdančioms veiklą ir turinčioms turto, transportą. Paklausus apie tai, ką daryti neturint transporto, jam buvo paaiškinta, jog, pagal praktiką, visi pasirašo panaudos sutartis. Neįvertindamas panaudos sutarties teksto, jis iš interneto išsitraukė panaudos sutarties šabloną. Teisinių žinių neturi, tuo metu suprato, kad ši panaudos sutartis yra paslaugos sutartis, kuri bus vykdoma UAB „(duomenys neskelbtini)“. Prašymą dėl leidimų nemokamai keltis keltais išdavimo pateikė jis, atstovavo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, įgaliojimo prie prašymo pateikti nereikėjo. Su prašymu reikėjo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracijos pažymėjimą, transporto registracijos pažymėjimą ir panaudos sutartį. Visus reikalavimus dėl leidimo nemokamai keltis keltais išdavimo atitiko, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi turto (duomenys neskelbtini), įmonė ten registruota. Sutinka, kad ne iki galo įvykdė susitarimą dėl automobilių panaudos. Jis nesigilino į sutarties tekstą, tai buvo jo didelė klaida. Pirmą kartą naudojo tokią praktiką dėl leidimų. Panaudos sutartyje nebuvo įrašyta, ar draudžiama, ar tik leidžiama vežti krovinį būtent į objektą (duomenys neskelbtini). Šiuos duomenis reikėjo nurodyti tik prašyme jį teikiant Neringos savivaldybei. Jis nežinojo apie kitus vežimus, tik apie UAB „(duomenys neskelbtini)“.

16.1.3. Teisiamojo posėdžio metu Neringos savivaldybės administracijos atstovė I. K., be kita ko, parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi dėl leidimo išdavimo, tačiau prašymas buvo atmestas.

16.1.4. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. B. parodė, jog ji yra D. B. sutuoktinė, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere nuo 2014 m. Šiuo metu supranta, dėl ko nebuvo galima nemokamai keltis keltais – buvo netinkamai išduoti leidimai, įmonė nebuvo registruota (duomenys neskelbtini). Buvo atsiųstos pasirašytos sutartys iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo A. Z.. Kas išdavė leidimus ir kokiu būdu, ji nieko nežinojo. Jai paskambino vyras ir pasakė, kad reikia pasirašyti sutartis. Ji sutarčių neskaitė, tik pasirašė savo vardu. Teisės pasirašyti sutartis ji neturėjo. Buvo pamiršusi, kad ji nebėra įmonės vadovė. Vėliau sutarčių D. B. netvirtino. Kokiu tikslu buvo pasirašytos sutartys, nežinojo. Ji suprato, kad sutartis reikėjo pasirašyti dėl darbų vykdymo. Sutartis pasirašinėjo, bet dėl kokių objektų, nežinojo, tik žinojo, kad dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė keturias panaudos sutartis. Pasirašiusi sutartis, jas nuskenavo ir išsiuntė elektroniniu paštu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui A. Z.. Jie nežinojo, kad negalima nemokamai keltis keltais, nes įmonė nėra registruota (duomenys neskelbtini). Niekas to nepaaiškino. Todėl ir buvo pasinaudota tais leidimais. Susitarimo tikslas turbūt buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ išvengti kelto mokesčių, dėl to ir išdavė leidimus tam, kad jiems pigiau būtų pristatyta produkcija, sumažinti vežimo kaštai. Iš susitarimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudos neturėjo, pelno negavo. Šiuo atveju naudos gavo užsakovas, nes buvo sumažintos pristatymo išlaidos. Apie žalos atlyginimą ir žalos įvertinimą žino. Įmonė negavo naudos dėl to, kad nereikėjo mokėti už keltus, dėl susitarimo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonei reikės sumokėti visą sumą Kelių direkcijai.

16.2. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliantas mano, kad šiuo atveju teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nuteistojo juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus D. B., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jo vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veiksmai atitinka civilinį deliktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukčiavimo, turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose suformuotų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų, išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą ir dėl to nepagrįstai kriminalizavo tarp nuteistojo juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus D. B., kuris turėjo teisę jam atstovauti, priimti sprendimus jo vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, ir civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Byloje nėra nustatyta, jog D. B., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pasirašydamas sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekė, kad jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais būtų keliamos nemokamai, panaudojo esminę apgaulę, taip pat nenustatyta, kad civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos galbūt pažeistų teisių gynyba civiline tvarka buvo iš esmės apsunkinta. Apelianto teigimu, kaltinimas juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamam direktoriaus D. B., kuris turėjo teisę jam atstovauti, priimti sprendimus jo vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir veikė įmonės vardu, naudai ir interesais, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai apgaulės būdu išvengė didelės vertės mokėjimo prievolių už suteiktas paslaugas, visiškai nepasitvirtino, D. B. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neišvengė didelės vertės prievolių, jų išvengė užsakovai, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipsis su ieškiniu į teismą ir bandys išsireikalauti už juos sumokėtas sumas po galutinio sprendimo byloje. Atkreipiamas dėmesys, kad daugeliu atvejų, kai darbus (duomenys neskelbtini) atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ samdytas ir šioje byloje nuteistas juridinis asmuo D. B. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. kituose objektuose, tarpininkai užsakovams pateikdavo persikėlimo išlaidas, kurių realiai jie nepatyrė, ir už tai gaudavo pajamų. Fizinis ar juridinis asmuo pagal susitarimą su uždarąja akcine bendrove, veikiančia ir atliekančia darbus (duomenys neskelbtini), suranda įmonių, galinčių suteikti pervežimo paslaugas šiai įmonei (duomenys neskelbtini), po to, atlikus darbus, suteikus persikėlimo paslaugas, kaip, pvz., UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neskaičiuodamas persikėlimo mokesčio, darbus užsakęs tarpininkas galutinio užsakovo paprašo atsiskaityti už samdytos įmonės transporto priemonių persikėlimą į Kuršių neriją, t. y. pateikia sąskaitas. Šioje byloje tos aplinkybės visiškai nebuvo tirtos. Nors ir tikint kaltinimuose nurodytų teiginių pagrįstumu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo naudos, t. y. sutaupė nemokėdama persikėlimo į Kuršių neriją mokesčio, galutinis rezultatas išėjo toks, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas patyrė didesnių išlaidų, nes jam reikės sumokėti visą persikėlimo mokestį valstybei ir dėl to jis ir įmonė patirs žalos ir nuostolį, kadangi sąskaitose UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kitoms įmonėms buvo nurodyta tik krovinio atvežimo ir išvežimo kaina, o persikėlimo paslauga neįskaičiuota. Tai reiškia, kad D. B., kaip fizinis asmuo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, turės sumokėti (ką jau ir daro) persikėlimo mokestį, kurio iš užsakovų negavo, taigi D. B. ir jo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo atveju patyrė nuostolį, o ne gavo pelno. Tai, kad D. B. nesuprato panaudos sutarčių turinio ir sąlygų, apelianto teigimu, rodo ir tos aplinkybės, jog po panaudos sutarčių sudarymo net minimaliam laikotarpiui per pakankamai netrumpą teiktų paslaugų laikotarpį UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobiliai nebuvo realiai perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tam, kad bent jau būtų imituotas panaudos sutartyse įtvirtintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių perdavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekiant slėpti neva nusikalstamą sumanymą.

16.3. Apelianto nuomone, vertinant civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, akivaizdu, jog jos teisė gintis civilinio proceso tvarka visiškai nebuvo suvaržyta, priešingai, ji buvo įgyvendinta D. B. pripažinus skolą ir pasirašius 2018 m. birželio 20 d. susitarimą dėl žalos atlyginimo. Apeliantas pažymi, kad byloje nenustatyta, jog kaltinamasis D. B. būtų tyčia kaip nors sudaręs situaciją, kuri neleistų civiliniam ieškovui civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek apsunkintas, kad taptų neįmanomas. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, jog D. B. turėjo išankstinę tyčią apgaule nemokėti transporto priemonės perkėlimo mokesčio. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. B., gavęs leidimus nemokamai keltis keltais jo įmonės automobiliams, tokiu būdu sumažino teikiamų paslaugų kainą ir dėl to jis įgavo konkurencijos sąlygų pranašumą prieš kitas įmones, teikiančias analogiškas paslaugas. To nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami duomenys, ši išvada paremta vien prielaidomis. Tai, kad D. B. gavo leidimus nemokamai keltis keltais jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonėms, nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi apsisprendimą teikti paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Byloje nebuvo rinkti, analizuoti bei vertinti jokie duomenys, įrodantys, jog kitos ar didžioji dalis įmonių, teikusių / teikiančių analogiškas paslaugas Neringos savivaldybėje, į paslaugų kainą įtraukia ir persikėlimo / perkėlimo keltais sąnaudas ir tokiu būdu tokių įmonių paslaugų kaina automatiškai yra neva didesnė, lyginant su D. B. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikiamų paslaugų kaina, nustatyta, kai jiems buvo išduotas leidimais nemokamai keltis keltais. Šiuo atveju teismo išvada dėl D. B. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgyto konkurencijos sąlygų pranašumo prieš kitas įmones grindžiama tik prielaidomis, kurios vertintos D. B. nenaudai. Apeliantas nurodo, kad Europos žmogaus tiesių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, jog kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis, o visos abejotinos aplinkybės (išnaudojus visas įmanomas priemones abejonėms pašalinti) turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nepaisė šių nuostatų, skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių D. B. kaltę. Akivaizdu, kad šią bylą nagrinėjęs teismas įrodymus vertino paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o prielaidomis. Iš liudytojos I. K. paaiškinimų matyti, kad jokio leidimų išdavimo tvarkos ir to, kaip ja naudojasi asmenys, kontrolės mechanizmo nebuvo. Tik šiuo metu ruošiamasi šią funkciją perleisti kitai institucijai, kuri jau kontroliuos leidimų išdavimą. Šiuo atveju labai svarbi aplinkybė, kad A. Z. leidimus išduodančios tarnybos tarnautojai pasakė, kad tinka bet kokia sutartis, t. y. panaudos, nuomos, įgaliojimas, o jis pasirinko vieną iš dviejų variantų ir, pasirodo, netinkamą – panaudos sutartį, iš kurios prokurorė kildina atsakomybę už sukčiavimą ir dokumentų klastojimą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu A. Z. internete būtų pirmiau radęs nuomos sutarties šabloną ir jį davęs pasirašyti D. B., tai baudžiamasis procesas nebūtų prasidėjęs ir niekas nebūtų buvęs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes tokia sutartis būtų galiojanti ir, kaip patvirtino I. K., tinkamas dokumentas dėl leidimų keltis keltu nemokamai išdavimo. Teisinių žinių neturėjimas, netinkamas sutarties pasirinkimas, valstybinių institucijų kontrolės dėl leidimo išdavimo ir aiškumo, kaip nustatyta tvarka naudotis, nebuvimas sukėlė tokią situaciją, dėl kurios ne tik šios bylos nuteistieji, bet ir daug kitų asmenų dar laukia naujų tyrimų, jie bus nepagrįstai traukiami atsakomybėn ir jiems bus skiriamos bausmės, bus tenkinami jų civiliniai ieškiniai, o tai sukels daug bankrotų, bus atleista daug asmenų ir pan. Apelianto nuomone, šiuo atveju yra elementarūs civiliniai santykiai, dėl kurių šalys jau yra susitarusios ir savo teises įgyvendina atlikdamos mokėjimus ieškovui.

16.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką: tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Apelianto teigimu, teismas turėjo pagrindą vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai vystoma praktika, kurioje pripažįstama, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – kriminalines bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nes už teisės pažeidimus baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik kaip kraštutinė priemonė (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-169-222/2017 ir kt.). Šioje byloje D. B. bei juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamam direktoriaus D. B., reikšti įtarimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nebuvo pagrindo, už nurodytas veikas atsakomybėn turėjo būti patrauktas tik A. Z.. Apelianto tvirtinimu, iš visos įvykio situacijos akivaizdu, kad A. Z. piktnaudžiaudamas D. B. pasitikėjimu, nutylėdamas panaudos sutarties paskirtį, turinį ir sąlygas, kurios išimtinai buvo naudingos tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. B. tik elektroniniu paštu atsiuntė šių sutarčių dokumentus, jie iki teismo posėdžio susitikę nebuvo, sutarčių turinys aptartas nebuvo, jame išdėstytų sąlygų A. Z., tikėtina, tyčia neišaiškino. Kaip parodė D. B., jis su A. Z. nesitarė, kaip išvengti persikėlimo išlaidų, jie bendraudavo tik darbo klausimais, todėl D. B., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, jokios tyčios iš anksto apgaule išvengti mokėjimo prievolių už paslaugas, kurios bus suteiktos ateityje, keliantis keltais, negalėjo turėti ir neturėjo, kadangi iki pasirašant panaudos sutartį D. B. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad leidimai nemokamai keltis keltu bus išduoti ir ar apskritai UAB „(duomenys neskelbtini)“ turės užsakymų. Be to, persikėlimo keltais mokesčiu išimtinai buvo suinteresuotas tik A. Z., jis pats patvirtino, kad jis norėjo įtikti užsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad sutaupytų išlaidų. Asmeniškai A. Z. iniciatyva buvo nuvykta į Neringos savivaldybę, domėtasi įmonėms išduodamais leidimais nemokamai keltis keltais. Tik A. Z. veiksmais D. B. bei jo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įtraukta į pastariesiems, kaip paaiškėjo, nenaudingą ir nuostolingą sandorį. Be to, apeliantui abejonių kelia nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad apgaule nemokėtas persikėlimo mokestis skaičiuojamas pagal tą kategoriją, pagal kurią imamas mokestis už transporto priemonių, viršijančių 12 t svorį, perkėlimą. AB „(duomenys neskelbtini)“ interneto puslapyje nurodoma, kad už krovininį automobilį (virš 3,5 t iki 12 t), krovininio automobilio priekabą, puspriekabę (iki 10 t) (N2, 03) imamas 28,30 Eur mokestis, o už krovininį automobilį (virš 12 t), krovininio automobilio priekabą, puspriekabę (virš 10 t) (M3, N3, 04) imamas 39,40 Eur mokestis. Nurodoma, jog bilietas galioja keliantis į abi puses, jį įsigyti būtina keliantis į Smiltynę ir reikia išsaugoti iki kelionės pabaigos. Transporto priemonės vairuotojo, keleivių ir krovinio perkėlimas įskaičiuotas į transporto priemonės perkėlimo kainą. Nuosprendyje nurodoma, kad D. B. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės keltais buvo keliamos apgaule nemokant nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurių bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio. Šiuo atveju skaitant pažodžiui galima manyti, kad kelto mokestis buvo skaičiuojamas pagal bendrąją transporto priemonės masę, kuri apima svorį su kroviniu. Tačiau nuosprendyje jokie įrodymai, kad transporto priemonės kiekvieną kartą buvo keliamos su kroviniu, o tuščios transporto priemonės masė nebuvo nurodoma, nepateikiami. Be to, nuosprendyje nenurodomi jokie duomenys, patvirtinantys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonė patenka į kategoriją automobilių, viršijančių 12 t. Todėl šiuo atveju lieka neaišku, kaip apskritai buvo apskaičiuota padaryta žala.

16.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turėjo būti nustatyta tiesioginė tyčia, t. y. tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas D. B. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato neturėjęs teisės dokumente įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinių pasekmių, ir juos įrašė, kad tai atliko sąmoningai ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-559/2011 ir kt.). Tyčios jo veiksmuose nenustatyta. Iš kaltinamųjų parodymų matyti, kad net pats sutartį pateikęs pasirašyti A. Z. teigė nesupratęs jos turinio, galvojo, kad pasirašo darbų sutartį, į ją nesigilino, taigi sutarties turinio D. B. neaiškino, o pastarasis, turėdamas tik 9 klasių išsilavinimą, taip pat įmonėje neturėdamas jokių teisininkų, nesamdydamas teisines paslaugas teikiančių įmonių ir neskaitydamas sutarčių, natūralu, nesuprato sutarties turinio. Iš D. B. parodymų matyti, kad jeigu jis būtų supratęs, kad pasirašydamas panaudos sutartis apgaule išvengs prievolės apmokėti perkėlimo išlaidas ir kad pagal sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatlygintinai perduoda automobilį UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis šių sutarčių būtų nepasirašęs. Be to, D. B. panaudos sutartyse jokių pataisymų neatliko, jokių duomenų neįrašė, o tai leidžia sutikti su jo paaiškinimais, kad jis turinio neskaitė. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad D. B. pasirašė tik 2 sutartis, o kaltinimas pateiktas dėl 6 sutarčių suklastojimo, nors kitas sutartis pasirašė jo žmona A. B., nesuprasdama savo veiksmų esmės. Taigi nesuprantama, kodėl D. B. yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl dokumentų klastojimo, t. y. už veiksmus, kurių neatliko.

16.6. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad tyčia klastoti dokumentą turi apimti ne vien patį veiksmą, bet ir suvokimą, kad atliekami veiksmai yrą nusikaltimas, kad tik tokiu būdu kaltinamasis galėjo pasiekti siekiamų tikslų ir būtent tuos veiksmus padaręs asmuo tokiu būdu siekė pažeisti nustatytą tvarką – padaryti nusikaltimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-387/2008). Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis parodė, kad tokį dokumentą pasirašyti pasirinko per neapsižiūrėjimą, nelaikydamas to nusikaltimu ir žinodamas, kad siekia teisėto tikslo, t. y. galės atlikti darbus (duomenys neskelbtini), taigi jo veikimo motyvas ir siekiamas rezultatas nebuvo nusikalstamas. Be to, apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406/2011), analizuojama BK 300 straipsnio 1 dalies sudėtis. Teigiama, kad nuosprendyje jokių objektyvių įrodymų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas D. B. panaudos sutartį panaudojo ar buvo susitaręs su A. Z. dėl tokio dokumento panaudojimo, nėra. D. B. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad būtent šį dokumentą A. Z. pateiks valstybinei institucijai dėl leidimo keltis per marias gavimo, jam A. Z. nieko nepaaiškino, tikrąją dokumento paskirtį, kam ir kokiu tikslu bus panaudotas, nutylėjo.

16.7. Apeliaciniame skunde apeliantui kyla klausimas, kodėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui tyrimas dėl tų pačių veiksmų nutrauktas, nors jis pasirašė panaudos sutartis, o D. B. už analogiškus veiksmus (irgi pasirašė sutartis) pateikti kaltinimai. Be to, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prie motyvų nurodyta, kad R. Š. panaudos sutartis pasirašė suklaidintas A. Z., nedalyvavo tariantis dėl perkėlimo paslaugų, nesuprato A. Z. nusikalstamos veikos, todėl jam tyrimas nutrauktas. Analogiškai A. Z. veiksmų pasirašant panaudos sutartis nesuprato ir D. B., tai patvirtino teisme ir pats kaltinamasis A. Z., tačiau jis yra nuteistas, o kitas asmuo reabilituotas. Todėl, apelianto įsitikinimu, tik sistemiškai išanalizavus ir įvertinus visas nurodytas aplinkybes bei jas sugretinus su byloje nustatytomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, o visas bylos nagrinėjimo metu kilusias abejones vertinant juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamo D. B., naudai (vadovaujantis nekaltumo prezumpcija), būtų galima vertinti situacijos galimybę (tikimybę), kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir tai neleidžia skundžiamo nuosprendžio laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu, o byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamo direktoriaus D. B., galbūt padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

17. Apeliaciniu skundu nuteisto juridinio asmens MB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas V. Agintas prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendį dėl juridinio asmens MB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinimo kaltu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – juridinį asmenį MB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinti, kadangi jo veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

17.1. Apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-255/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-185-895/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-358/2011, 2K-312/2013, 2K-493/2012, 2K-134-693/2015), analizuojama BK 182 straipsnio sudėtis. Nurodoma, kad nuteistojo juridinio asmens MB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino, ir teigiama, kad teisme apklaustų kaltinamųjų, liudytojų parodymai kaltinimo juridiniam asmeniui MB „(duomenys neskelbtini)“ visiškai nepatvirtino, MB „(duomenys neskelbtini)“ neišvengė didelės vertės prievolių, jų išvengė užsakovai, dėl to MB „(duomenys neskelbtini)“ kreipsis su ieškiniu į teismą ir bandys išsireikalauti už juos sumokėtas sumas po bylos pasibaigimo. Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma numatyta BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujamas pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu. Juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent vieną būtina nustatyti, nes tai padeda teisiškai įvertinti fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką ir leidžia konstatuoti, jog už tokią fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, esant ir kitoms BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo. MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas paaiškino, kad jo įmonė dėl nemokamų persikėlimų nebuvo konkurencingesnė už kitas, kadangi daugelis ne (duomenys neskelbtini) veikiančių įmonių naudojosi persikėlimu keltu nemokamai, todėl visos jos buvo lygios. Pažymima, kad, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad, fiziniam asmeniui įgyvendinus savo sumanymą – asmeniniais tikslais pasisavinti juridinio asmens turtą, visų šių nusikalstamų veikų (taip pat ir tokių, iš kurių juridinis asmuo objektyviai gavo tam tikros naudos) galutinis padarinys (rezultatas) gali būti turtinės žalos juridiniam asmeniui padarymas. Būtent juridiniams asmeniui atsiradusi turtinė žala gali paneigti tą naudą, kurią juridinis asmuo gavo iš atskirų nusikalstamų veikų, sujungtų fizinių asmenų bendros tyčios pasisavinti juridinio asmens turtą, padarymo. Taigi tokiu atveju šios nusikalstamos veikos, net jeigu jas padaręs juridinis asmuo objektyviai ir gavo tam tikros naudos, BK 20 straipsnio prasme gali būti nelaikomos veikomis, padarytomis juridinio asmens naudai ar interesais. Sprendžiant, ar juridinis asmuo turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, reikia nustatyti ir juridinio asmens kaltę.

17.1.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisiamojo posėdžio metu nuteistasis R. Š. parodė, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ užsiima šiukšlių išvežimu, jį susirado A. Z., kartu su juo derino paslaugų įkainius ir kelto išlaidas. A. Z. jam sakė, kad jis išims leidimus nemokamai keltis keltu, tuomet išlaidos bus mažesnės. MB „(duomenys neskelbtini)“ su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė sutartį. Elektroniniu paštu gavo panaudos sutartį ir raginimą pasirašyti. Jis suprato, kad tai darbo sutartis, pagal kurią reikės suteikti paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sutarties jis neskaitė ir į ją nesigilino. Daugiau jokių sutarčių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepasirašinėjo. Iki sutarties pasirašymo su A. Z. nekalbėjo dėl mokesčių už kėlimąsi keltais išvengimo. Jei būtų žinojęs pasirašytos panaudos sutarties tikslus, sutarties nebūtų pasirašęs. Naudos gavo užsakovai, jie nemokėjo kelto išlaidų. Dėl kėlimosi keltais žalą patyrė jis pats. Sutiko atlyginti visą padarytą žalą, dalį padarytos žalos yra atlyginęs. Jis su civiliniu ieškovu pasirašė susitarimą dėl žalos atlyginimo, kuriuo civilinis ieškovas nurodė, jog R. Š. veiksmais buvo padaryta 9398,70 Eur žala.

17.1.2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teisiamojo posėdžio metu A. Z. parodė, kad jis ėjo administravimo vadovo pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tarp šios įmonės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirašyta projekto koordinavimo sutartis. Jis norėjo įtikti užsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)”, kad sutaupytų išlaidų. Vienas iš tikslų buvo surasti tiekėjus. Kadangi jis norėjo sutaupyti kaštus, nuvyko į Neringos savivaldybę ir ten pasiteiravo, kokioms įmonėms išduodami leidimai nemokamai keltis keltais. Neringos savivaldybėje jam paaiškino, kad leidimai nemokamai keltis keltais išduodami (duomenys neskelbtini) registruotoms įmonėms, vykdančioms veiklą ir turinčioms turto, transportą. Paklausus apie tai, ką daryti neturint transporto, jam buvo paaiškinta, jog, pagal praktiką, visi pasirašo panaudos sutartis. Neįvertindamas panaudos sutarties teksto, jis iš interneto išsitraukė panaudos sutarties šabloną. Teisinių žinių neturi, tuo metu suprato, kad ši panaudos sutartis yra paslaugos sutartis, kuri bus vykdoma UAB „(duomenys neskelbtini)“. Prašymą dėl leidimų nemokamai keltis keltais išdavimo pateikė jis, atstovavo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, įgaliojimo prie prašymo pateikti nereikėjo. Su prašymu reikėjo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracijos pažymėjimą, transporto registracijos pažymėjimą ir panaudos sutartį. Visus reikalavimus dėl leidimo nemokamai keltis keltais išdavimo atitiko, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi turto (duomenys neskelbtini), įmonė ten registruota. Sutinka, kad ne iki galo įvykdė susitarimą dėl automobilių panaudos. Jis nesigilino į sutarties tekstą, tai buvo jo didelė klaida. Pirmą kartą naudojo tokią praktiką dėl leidimų. Panaudos sutartyje nebuvo įrašyta, ar draudžiama, ar tik leidžiama vežti krovinį būtent į objektą (duomenys neskelbtini). Šiuos duomenis reikėjo nurodyti tik prašyme teikiant jį Neringos savivaldybei. Jis nežinojo apie kitus vežimus, žinojo tik apie UAB „(duomenys neskelbtini)“.

17.1.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teisiamojo posėdžio metu Neringos savivaldybės administracijos atstovė I. K., be kita ko, parodė, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi dėl leidimo išdavimo, tačiau prašymas buvo atmestas.

17.2. Apelianto tvirtinimu, šiuo atveju teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nuteistojo juridinio asmens MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamo direktoriaus R. Š., veiksmai atitinka civilinį deliktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukčiavimo, turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose suformuotų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų, išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą ir dėl to nepagrįstai kriminalizavo tarp R. Š. ir civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Byloje nėra nustatyta, jog R. Š., kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pasirašydamas sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekė, kad jo vadovaujamai MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti transporto priemonė „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją AB „(duomenys neskelbtini)“ keltais būtų keliama nemokamai, ir panaudojo esminę apgaulę, taip pat nenustatyta, kad civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos galbūt pažeistų teisių gynyba civiline tvarka buvo iš esmės apsunkinta. Apelianto teigimu, teisme apklaustų kaltinamųjų, liudytojų parodymai kaltinimo juridinio asmens MB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui R. Š., kad jis MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai apgaulės būdu išvengė didelės vertės mokėjimo prievolių už suteiktas paslaugas, visiškai nepatvirtino, MB „(duomenys neskelbtini)“ neišvengė didelės vertės prievolių, jų išvengė užsakovai, dėl to jo vadovaujama MB „(duomenys neskelbtini)“ kreipsis su ieškiniu į teismą ir bandys išsireikalauti už juos sumokėtas sumas po galutinio sprendimo byloje.

17.3. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad buvo daug atvejų, kai darbus (duomenys neskelbtini) atliko kitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ samdytas ir šioje byloje nuteistas juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. kituose objektuose, tarpininkai užsakovams pateikdavo persikėlimo išlaidas, kurių realiai jie nepatyrė, ir už tai gaudavo pajamų. Fizinis ar juridinis asmuo, kuris pagal susitarimą su uždarąja akcine bendrove, veikiančia ir atliekančia darbus (duomenys neskelbtini), suranda įmonių, galinčių suteikti pervežimo paslaugas šiai įmonei (duomenys neskelbtini), po to, atlikus darbus, suteikus persikėlimo paslaugas, kaip, pvz., UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neskaičiuojant persikėlimo mokesčio, darbus užsakęs tarpininkas galutinio užsakovo paprašo atsiskaityti už samdytos įmonės transporto priemonių persikėlimą į Kuršių Neriją, t. y. pateikia sąskaitas. Šiuo atveju šioje byloje tos aplinkybės visiškai nebuvo tirtos. Nors ir tikint kaltinimuose nurodytų teiginių, kad MB „(duomenys neskelbtini)“ gavo naudos, t. y. sutaupė nemokėdama persikėlimo į Kuršių neriją mokesčio, pagrįstumu, galutinis rezultatas išėjo toks, kad R. Š., kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, patyrė didesnių išlaidų, nes jam reikės sumokėti visą persikėlimo mokestį valstybei ir dėl to jis ir įmonė patirs žalos ir nuostolį, kadangi sąskaitose UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kitoms įmonėms buvo nurodyta tik krovinio atvežimo ir išvežimo kaina, o persikėlimo paslauga neįskaičiuota. Tai reiškia, kad R. Š. turės sumokėti (ką jau ir daro) persikėlimo mokestį, kurio iš užsakovų negavo, taigi MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus R. Š., šiuo atveju patyrė nuostolį, o ne gavo pelno. Tai, kad R. Š. nesuprato panaudos sutarčių turinio ir sąlygų, rodo ir tos aplinkybės, jog po panaudos sutarties sudarymo net minimaliam laikotarpiui per pakankamai netrumpą teiktų paslaugų laikotarpį MB „(duomenys neskelbtini)“ automobilis nebuvo realiai perduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tam, kad bent jau būtų imituotas panaudos sutartyje įtvirtintas MB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio perdavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekiant slėpti neva nusikalstamą sumanymą. Vertinant civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, apelianto tvirtinimu, jos teisė gintis civilinio proceso tvarka nebuvo suvaržyta, priešingai, ji buvo įgyvendinta MB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui R. Š. pripažinus skolą ir pasirašius 2018 m. birželio 20 d. susitarimą dėl žalos atlyginimo. Pažymima ir tai, kad byloje nenustatyta, jog R. Š. būtų tyčia kaip nors sudaręs situaciją, kuri neleistų civiliniam ieškovui civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek apsunkintas, kad taptų neįmanomas. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, kad R. Š. turėjo išankstinę tyčią apgaule nemokėti transporto priemonės perkėlimo mokesčio. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog R. Š., gavęs leidimą nemokamai keltis keltais, sumažino teikiamų paslaugų kainą ir dėl to jo vadovaujama MB „(duomenys neskelbtini)“ įgavo konkurencijos sąlygų pranašumą prieš kitas įmones, teikiančias analogiškas paslaugas. To nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami duomenys, ši išvada paremta vien prielaidomis. Tai, kad R. Š. gavo leidimą nemokamai keltis keltais jo vadovaujamos MB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonei, nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi apsisprendimą teikti paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, byloje nebuvo rinkti, analizuoti bei vertinti jokie duomenys, įrodantys, jog kitos ar didžioji dalis įmonių, teikusių / teikiančių analogiškas paslaugas Neringos savivaldybėje, į paslaugų kainą įtraukia ir persikėlimo / perkėlimo keltais sąnaudas ir todėl tokių įmonių paslaugų kaina automatiškai yra neva didesnė, lyginant su R. Š. vadovaujamos MB „(duomenys neskelbtini)“ teikiamų paslaugų kaina, nustatyta, kai jiems buvo išduotas leidimas nemokamai keltis keltais. Šiuo atveju teismo išvada dėl R. Š. vadovaujamos MB „(duomenys neskelbtini)“ įgyto konkurencijos sąlygų pranašumo prieš kitas įmones grindžiama tik prielaidomis, kurios vertintos juridinio asmens MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus R. Š., nenaudai.

17.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Europos žmogaus tiesių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, jog kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis, o visos abejotinos aplinkybės (išnaudojus visas įmanomas priemones abejonėms pašalinti) turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nepaisė šių nuostatų, skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių juridinio asmens MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamo direktoriaus R. Š., kaltę. Apelianto tvirtinimu, šią bylą nagrinėjęs teismas įrodymus vertino paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nelogiškos, grindžiamos ne įrodymais, o prielaidomis. Pagal liudytojos I. K. paaiškinimus, jokio leidimų išdavimo tvarkos ir to, kaip ja naudojasi asmenys, kontrolės mechanizmo nebuvo. Tik šiuo metu ruošiamasi šią funkciją perleisti kitai institucijai, kuri jau kontroliuos leidimų išdavimą. Šiuo atveju labai svarbi aplinkybė, kad A. Z. leidimus išduodančios tarnybos tarnautojai pasakė, kad tinka bet kokia sutartis, t. y. panaudos, nuomos, įgaliojimas, o jis pasirinko vieną iš dviejų variantų ir, pasirodo, netinkamą – panaudos sutartį, iš jos prokurorė kildina atsakomybę už sukčiavimą ir dokumentų klastojimą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jeigu A. Z. internete būtų pirmiau radęs nuomos sutarties šabloną ir jį davęs pasirašyti R. Š., tai baudžiamasis procesas nebūtų prasidėjęs ir niekas nebūtų buvęs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes tokia sutartis būtų galiojanti ir, kaip patvirtino I. K., tinkamas dokumentas dėl leidimų keltis keltu nemokamai išdavimo. Teisinių žinių neturėjimas, netinkamos sutarties pasirinkimas, valstybinių institucijų kontrolės dėl leidimo išdavimo ir aiškumo, kaip nustatyta tvarka naudotis, nebuvimas sukėlė tokią situaciją, dėl kurios ne tik šios bylos kaltinamieji ir nuteistieji, bet ir daug kitų asmenų dar laukia naujų tyrimų, jie bus nepagrįstai traukiami atsakomybėn ir jiems bus skiriamos bausmės, bus tenkinami jų civiliniai ieškiniai, o tai sukels daug bankrotų, bus atleista daug asmenų ir pan. Apelianto manymu, šiuo atveju yra elementarūs civiliniai santykiai, dėl kurių šalys jau yra susitarusios ir savo teises įgyvendina atlikdamos mokėjimus ieškovui. Taigi, šiame kontekste teismas turėjo pagrindą vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai vystoma praktika, kurioje pripažįstama, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – kriminalines bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nes už teisės pažeidimus baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik kaip kraštutinė priemonė (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-169-222/2017 ir kt.).

17.5. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad R. Š. veiksmais biudžetui buvo padaryta ne 12 197,50 Eur (nuosprendyje patikslinta, jog 12 266,10 Eur), o 9398,70 Eur žala. Su tuo sutiko ieškovas ir atsakovas. Todėl R. Š. veika neteisingai inkriminuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir turėtų būti perkvalifikuota į BK 182 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje R. Š. bei juridiniam asmeniui MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamam direktoriaus R. Š., reikšti įtarimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nebuvo pagrindo, už nurodytus veiksmus atsakomybėn turėjo būti patrauktas tik A. Z.. Nuteistasis A. Z., piktnaudžiaudamas R. Š. pasitikėjimu, nutylėdamas panaudos sutarties paskirtį, turinį ir sąlygas, kurios išimtinai buvo naudingos tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, R. Š. tik elektroniniu paštu atsiuntė šios sutarties dokumentą ir raginimą ją pasirašyti. Kaip nurodė R. Š., jis su A. Z. iki sutarties pasirašymo nekalbėjo dėl mokesčių išvengimo už kėlimąsi keltais, todėl R. Š. jokios tyčios iš anksto apgaule išvengti mokėjimo prievolių už suteiktas paslaugas keliantis keltais negalėjo turėti ir neturėjo. Be to, R. Š. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad leidimai nemokamai keltis keltu bus išduoti ir ar apskritai įmonė turės užsakymų. Be to, persikėlimo keltais mokesčiu išimtinai buvo suinteresuotas tik A. Z., jis pats patvirtino, kad jis norėjo įtikti užsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad sutaupytų išlaidų. Asmeniškai A. Z. savo iniciatyva buvo nuvykęs į Neringos savivaldybę, domėjosi įmonėms išduodamais leidimais nemokamai keltis keltais. Tik A. Z. veiksmais R. Š. bei jo vadovaujama MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įtraukta į pastariesiems, kaip paaiškėjo, nenaudingą ir nuostolingą sandorį.

17.6. Be to, apeliantui abejonių kelia nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad apgaule nemokėtas persikėlimo mokestis skaičiuojamas pagal tą kategoriją, pagal kurią imamas mokestis už transporto priemonių, viršijančių 12 t svorį, perkėlimą. AB „(duomenys neskelbtini)“ interneto puslapyje nurodoma, kad už krovininį automobilį (virš 3,5 t iki 12 t), krovininio automobilio priekabą, puspriekabę (iki 10 t) (N2, 03) imamas 28,30 Eur mokestis, o už krovininį automobilį (virš 12 t), krovininio automobilio priekabą, puspriekabę (virš 10 t) (M3, N3, 04) imamas 39,40 Eur mokestis. Nurodoma, jog bilietas galioja keliantis į abi puses, jį įsigyti būtina keliantis į Smiltynę ir reikia išsaugoti iki kelionės pabaigos. Transporto priemonės vairuotojo, keleivių ir krovinio perkėlimas įskaičiuotas į transporto priemonės perkėlimo kainą. Nuosprendyje nurodoma, kad R. Š. vadovaujamai MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti transporto priemonė „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keltais buvo perkelta apgaule nemokant nustatyto 79,65 Eur vienkartinio krovininio automobilio, kurio bendroji masė daugiau kaip 12 t, perkėlimo mokesčio. Šiuo atveju kelto mokestis buvo skaičiuojamas pagal bendrąją transporto priemonės masę, kuri apima svorį su kroviniu. Tačiau nuosprendyje jokie įrodymai, kad transporto priemonė kiekvieną kartą buvo keliama su kroviniu, nenurodomi. Be to, nuosprendyje nenurodomi jokie duomenys, patvirtinantys, kad ši transporto priemonė patenka į kategoriją automobilių, viršijančių 12 t. Todėl šiuo atveju apeliantui lieka neaišku, kaip apskritai buvo apskaičiuota padaryta žala. Valstybės kaltintojas nurodo daug didesnę R. Š. veiksmais padarytą žalą, nei ji nurodoma Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos.

17.7. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį turėjo būti nustatyta tiesioginė tyčia, t. y. tai, kad R. Š. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato neturėjęs teisės dokumente įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinių pasekmių, ir juos įrašė, kad tai atliko sąmoningai ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-559/2011 ir kt.). Tyčios jo veiksmuose nenustatyta. Be kita ko, iš kitų kaltinamųjų parodymų matyti, kad net pats sutartį pateikęs pasirašyti A. Z. nesuprato jos turinio, galvojo, kad pasirašo darbų sutartį, į ją nesigilino, taigi sutarties turinio R. Š. neaiškino, o pastarasis turėdamas tik 9 klasių išsilavinimą, taip pat įmonėje neturėdamas jokių teisininkų, nesamdydamas teisines paslaugas teikiančių įmonių ir neskaitydamas sutarčių, natūralu, nesuprato sutarties turinio. Iš R. Š. parodymų matyti, kad jeigu jis būtų supratęs, kad pasirašydamas panaudos sutartį apgaule išvengs prievolės mokėti už perkėlimą ir kad pagal sutartį jo vadovaujama MB „(duomenys neskelbtini)“ neatlygintinai perduoda automobilį UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis šios sutarties būtų nepasirašęs. Be to, R. Š. panaudos sutartyje jokių pataisymų neatliko, jokių duomenų neįrašė, o tai leidžia sutikti su jo paaiškinimais, kad jis turinio neskaitė. Be to, sutartis jam buvo atsiųsta elektroniniu paštu, kur nurodyta tik „Laukiu su parašu“, tai patvirtina prie bylos pridėtas A. Z. ir R. Š. susirašinėjimas, iš šio surašinėjimo turinio matyti, kad sutarties turinio A. Z. R. Š. neišaiškino. Motyvų, kuriais remdamasis teismas padarė išvadą, kad automobilių panaudos sutarčių turinys R. Š. buvo žinomas ir aptartas su A. Z., nuosprendyje nedetalizavo.

17.8. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad tyčia klastoti dokumentą turi apimti ne vien patį veiksmą, bet ir suvokimą, kad atliekami veiksmai yrą nusikaltimas, kad tik tokiu būdu kaltinamasis galėjo pasiekti siekiamų tikslų ir būtent tuos veiksmus padaręs asmuo tokiu būdu siekė pažeisti nustatytą tvarką – padaryti nusikaltimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-387/2008). Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis parodė, kad tokį dokumentą pasirašyti pasirinko per neapsižiūrėjimą, nelaikydamas to nusikaltimu ir žinodamas, kad siekia teisėto tikslo, t. y. galės atlikti darbus (duomenys neskelbtini), taigi jo veikimo motyvas ir siekiamas rezultatas nebuvo nusikalstamas. Apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406/2011), analizuojama BK 300 straipsnio 1 dalies sudėtis. Teigiama, kad nuosprendyje jokių objektyvių įrodymų, jog R. Š. bent jau buvo susitaręs su A. Z. dėl tokio dokumento panaudojimo, nėra, jo veiksmus, nusiunčiant elektroniniu paštu pasirašytą panaudos sutartį A. Z., nėra pagrindo laikyti apgaulės panaudojimu. R. Š. manė, kad pasirašytas dokumentas – darbų sutartis ar sutartis dėl darbų atlikimo (duomenys neskelbtini). R. Š. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad būtent šį dokumentą A. Z. pateiks valstybinei institucijai dėl leidimo keltis per marias gavimo, jam A. Z. nieko nepaaiškino, tikrąją dokumento paskirtį, kam ir kokiu tikslu bus panaudotas, nutylėjo.

17.9. Apeliantui abejonių kelia ir motyvai, išdėstyti Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės 2018 m. birželio 15 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą R. Š.. Kodėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui už tuos pačius veiksmus tyrimas nutrauktas, t. y. jis pasirašė panaudos sutartis, o R. Š. už analogiškus veiksmus (irgi pasirašė sutartis) pateikti kaltinimai. Be to, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prie motyvų nurodyta, kad R. Š. panaudos sutartis pasirašė suklaidintas A. Z., nedalyvavo tariantis dėl perkėlimo paslaugų, nesuprato A. Z. nusikalstamos veikos. Analogiškai A. Z. veiksmų – pasirašant panaudos sutartis – nesuprato ir R. Š., tai patvirtino teisme ir pats kaltinamasis A. Z., tačiau jis yra nuteistas, o kitas asmuo reabilituotas. Todėl, apelianto tvirtinimu, tik sistemiškai išanalizavus ir įvertinus visas nurodytas aplinkybes bei jas sugretinus su byloje nustatytomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, o visas bylos nagrinėjimo metu kilusias abejones vertinant R. Š. naudai (vadovaujantis nekaltumo prezumpcija), būtų galima vertinti situacijos galimybę (tikimybę), kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl skundžiamo nuosprendžio negalima laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu, o byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad juridinio asmens MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamo direktoriaus R. Š., galbūt padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

18. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai, nuteistų juridinių asmenų atstovai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.