Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Raimondo Buzelio ir Arvydo Žibo,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. B. ir AB SEB banko apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-596-375/2017 pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovams S. B., AB SEB bankui, Vilniaus miesto 15-oo notarų biuro notarei D. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei įrašo vykdomajame įraše panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė E. B. ieškinyje prašė pripažinti 2007 m. lapkričio 23 d. Susitarimą Nr.1 pakeisti 2006 m. rugsėjo 1 d. Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas ir 2009 m. kovo 26 d. Susitarimą Nr.3 pakeisti 2006 m. rugsėjo 1 d. Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas ieškovės atžvilgiu niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; panaikinti Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro vykdomąjį įrašą 2014 m. birželio 9 d. vykdomajame dokumente Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad atsakovas, siekdamas gauti papildomą kreditą 300 000 Lt (86 886 Eur) iš SEB banko, suklastojo ieškovės parašą 2007-11-23 susitarime Nr.1, o vėliau ir 2009-03-26 susitarime Nr.3. Nebuvo ieškovės valios ir pritarimo dėl minėtų sutarties sąlygų pakeitimo. Tai sudaro pagrindą pripažinti, jog susitarimas Nr.1 ir susitarimas Nr.3 dėl kredito sutarties pakeitimo ieškovės atžvilgiu yra imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantys sandoriai, kurie yra niekiniai ir pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Reikalavimas dėl Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro vykdomojo įrašo 2014 m. birželio 9 d. vykdomajame dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo yra išvestinis, todėl pripažinus susitarimus negaliojančiais ir niekiniais, naikintinas ir jų pagrindu notarės išduotas vykdomasis įrašas.Atsakovė AB SEB bankas atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės atsakomybė bankui kyla iš kreditavimo sutarties kaip vientiso sandorio, kurio tik dalys yra susitarimas Nr.1 ir susitarimas Nr.3, be to, tai ne vieninteliai sutarties pakeitimai. Nėra aišku ar yra prašoma tik pripažinti negaliojančiais atskirus kredito sutarties pakeitimus ( Susitarimą Nr.1 ir Susitarimą Nr.3) ir nurodoma ieškovę esant neskolinga visam skolos likučiui, ar neigiama ieškovės atsakomybė pagal kredito sutartį visa apimtimi, kadangi kredito sutarties neatsiejama dalimi dar yra ir Susitarimas Nr.4.Atsakovas S. B. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nors kredito sutartis buvo sudaryta vieno atsakovo vardu, tačiau dėl bendrų su ieškove poreikių. Susitarimo Nr.1 viename egzemplioriuje ir susitarime Nr.3 atsakovas pasirašė už ieškovę. Tačiau tai padarė ieškovės valia ir prašymu, siekiant greičiau sutvarkyti banko sprendimu suteikto kredito gavimo ir administravimo formalumus. Susitarimų Nr.1 ir Nr.3 sudarymo, jų įtakos teisėms ir pareigoms aplinkybes išsamiai nustatė Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo nuosprendžiu veika buvo pripažinta mažareikšme ir atsakovas nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Iš elektroninės civilinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 1 d. atsakovas S. B. pasirašė su atsakovu AB SEB banku ( tuo metu AB SEB Vilniaus bankas) Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui buvo suteikta 500 000 Lt paskola gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimui adresu (duomenys neskelbtini) (1 tomas, e.b.l.11-18). Už paskolą buvo įsigytas nekilnojamasis turtas, kurio po ½ dalį buvo įregistruota ieškovės ir atsakovo S. B. vardu. 2007 m. lapkričio 23 d. Susitarimo Nr.1 pagrindu AB SEB bankas pervedė atsakovui 300 000 Lt namo statybos darbų pabaigimui, o ieškovė buvo įtraukta į prievolę bankui kartu su S. B. (1 tomas, e.b.l.19-20). 2009 m. kovo 26 Susitarimu Nr.3. AB SEB bankas pakeitė atsakovui S. B. skaičiuojamų palūkanų dydį (1 tomas, e.b.l.21-22). Atsakovas pripažįsta, kad minėtuose susitarimuose ieškovės parašą suklastojo, ši aplinkybė nustatyta ir baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). 2008 m. balandžio 10 d. ieškovė su S. B. įkeitė žemės sklypą ir gyvenamąjį namą 800 000 Lt prievolei užtikrinti. 2011 m. gruodžio 30 d. Susitarimu Nr.4 buvo atidėtas kredito bei dalies priskaičiuojamų palūkanų grąžinimo terminas, sudarant naują grafiką, taip pat papildomai suteikta kredito dalis skirta padengti pradelsimus pagal kredito sutartį ir refinansuoti įsipareigojimus Visa Classic kreditinės kortelės sąskaitoje (1 tomas, e.b.l.66-70). 2014 m. birželio 9 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) solidariai išieškoti iš ieškovės ir atsakovo S. B. 225 527,37 Lt kreditoriaus AB SEB banko naudai (1 tomas, e.b.l.23). 2015 m. kovo 31 d. antstolis V. Z. areštavo ieškovės turtą – butą (duomenys neskelbtini) tikslu išieškoti 32 248,69 Eur ( 111 348,28 Lt) negrąžintos paskolos (1 tomas, e.b.l.30-32).Iš baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos nustatyta, kad 2014 m. liepos 23 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas ieškovės pareiškimas dėl galimai suklastotų jos parašų 2007 m. lapkričio 23 d. Susitarime Nr.1 bei 2009 m. kovo 29 d. Susitarime Nr.3. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos metu atsakovas pripažino klastojęs ieškovės parašus minėtuose susitarimuose, tačiau teigė, jog ieškovė apie tai žinojo, o jis tą darė tik dėl jų abiejų gerovės, nes planavo kurti šeimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nutartyje kasacinis teismas konstatavo, jog Susitarimo Nr.1 pagrindu ieškovė prieš savo valią tapo 750 000 Lt (217 215 Eur) bendraskole ir į jos turtą buvo nukreiptas išieškojimas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl 2017 m. lapkričio 23 d. Susitarimo Nr.1 pakeisti 2006 m. rugsėjo 1 d. Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas ir 2009 m. kovo 26 d. Susitarimo Nr.3 pakeisti 2006 m. rugsėjo 1 d. Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas ieškovės atžvilgiu pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento bei Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro vykdomojo įrašo 2014 m. birželio 9 d. vykdomajame dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo pagrįstumo.

Dėl atsakovo S. B. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje nustatytų faktų kaip prejudicinių (CPK 182 str. 2 d.). „Prievartos" aplinkybė nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi nebuvo susijusi su veikų, kuriomis kaltintas B., padariniais. Be to, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016­ m. gruodžio 6 d. nutartimi, kadangi B. kaltė nutraukiant procesą suėjus senačiai negalėjo būti kvestionuojama (Kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013, 2K-214/2013, 2K-276-2014).Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyti faktai civilinėse bylose iš naujo neįrodinėjami. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 182 straipsnio 3punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar nusikalstamus veiksmus padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-53/2010; kt.). Remiantis pateiktais išaiškinimais, darytina išvada, kad sprendžiant, ar baudžiamojoje byloje nustatyti nusikalstamų veiksmų teisiniai padariniai vertintini kaip prejudiciniai civilinėje byloje, būtina nustatyti, ar jie patenka į įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-157/2013; 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-313/2016; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017). Taigi, civilinę bylą nagrinėjantis teismas nesaistomas teismo nuosprendžio tais atvejais, kai sprendžiama dėl faktų, kurie nebuvo nagrinėti ir vertinti baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo. Be to, teismo nuosprendžio neturėjimas prejudicinės reikšmės nepaneigia šio rašytinio įrodymo įrodomosios galios. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įvertinti atsakovo S. B. veiksmai sudarant su banku 2007 m. lapkričio 23 d. Susitarimą Nr.1 ir 2009 m. kovo 26 d. Susitarimą Nr.3 suklastojant ieškovės parašą, veikiant apgaule ir tokiu būdu iš banko gaunant papildomas lėšas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016­ m. gruodžio 6 d. nutarties turinį, joje užfiksuotus reikšmingus duomenis nagrinėjamai civilinei bylai, pirmosios instancijos teismas vertino pagrįstai juos lygindamas kartu su įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (joje esančios aplinkybės, susijusios su susitarimais Nr. 1 ir Nr. 3) laikytina prejudiciniu faktu, tačiau apelianto nurodyta „Prievartos" aplinkybė nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl nelaikoma prejudiciniu faktu.Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aiškią šalių jungtinę veiklą patvirtinančių faktų, neabejotinai turinčių įtakos ieškovės tikrosios valios nustatymui. Ieškovė pripažino, kad ji su atsakovu kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, kad kartu nusprendė įsigyti ir įsirengti namą. Įgydami namą už atsakovo vardu paimtą banko kreditą, jį registravo abiejų dalinėje po ½ nuosavybėje. Ieškovė šiuo atveju gavo turtą ir tai atitiko jos tikslus. Neginčytina, kad yra aiški ir pakankama ieškovės valios išraiška kredito sutarčiai jos veiksmais (CK 1.64 str. 1 d.), įgyjant su atsakovu bendrąją dalinę nuosavybę. Todėl esminės reikšmės ieškovės atskiras valios išraiškos formos trūkumas neturi. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad nors 2006 metų vasarą ieškovė su S. B. priėmė sprendimą įsigyti gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, tačiau ieškovė niekada nesutiko imti banko kreditą, atitinkamai, nesutiko būti kredito gavėja ar laiduotoja prieš banką. Ieškovės jokia valia sandoriuose nebuvo išreikšta, t.y. ji neišreiškė savo valios įstoti į prievolę kaip nauja skolininkė, kuri perima esamo kredito likučio dalį ir naujai suteikiamo kredito sumos dalį ir nuo kredito sutarties pakeitimo pasirašymo dienos tampa lygiaverte skolininke kartu su atsakovu S. B., kaip kad įtvirtinta Susitarime Nr. 1 ar Susitarime Nr. 3.Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovė sutiko jos įsigytą ½ dalį nekilnojamo turto įkeisti bankui, nereiškia jos valios imti kreditą, nes atsakovo S. B. vienasmeniškai pasirašytoje pirminėje 2006 m. rugsėjo 1 d. Kredito sutartyje žemės sklypo su gyvenamuoju namu įkeitimas buvo numatyta kaip sutarties įvykdymo priemonė, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovų teiginius, kad, įkeisdama jos vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu ieškovė išreiškė savo valią įstoti į prievole bendraskole.Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino kitą Susitarimo Nr. 1 egzempliorių, kuriame ieškovė pasirašė pati, t. y. savo valią išreiškė tinkama forma. Nors ieškovė teigė, kad jos parašas išgautas prieš jos valią, tačiau tokios aplinkybės ji neįrodė (CPK 178 str.). Priešingai, ji šio dokumento niekad neginčijo ir apie prievartą užsiminė tik kai šis dokumentas buvo patektas atsakovo baudžiamajame procese.Pažymėtina, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad kitą Susitarimo Nr. 1 egzempliorių, kurį pasirašė ieškovė, yra tik pas atsakovą, o bankui buvo pateiktas, naudojamas ir teisines pasekmes sukūrė dokumentas su suklastotu ieškovės parašu, todėl aplinkybė, kad apeliantas turi su ieškovės parašu kitą egzempliorių Susitarimo Nr. 1 nėra reikšminga. Be to, apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ginčijamo susitarimo pasirašymo dieną ieškovė buvo išvykusi į kelionę Brazilijoje, todėl net ir fiziškai negalėjo dokumento tą dieną pasirašyti. Be to, ieškovė paaiškino, jog parašas dokumente, kurį turi atsakovas, buvo išgautas prievarta. Baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartyje yra konstatuota, jog nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, kad jos parašą atsakovas išgavo prievarta, objektyviais bylos įrodymais nėra paneigtos. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Susitarimo Nr. 1 egzempliorius, esantis pas atsakovą, neįrodo ieškovės valios išraiškos tapti bendraskole su atsakovu.Byloje nėra ginčo dėl to, ir bylos duomenys patvirtina, kad būtent apeliantas (atsakovas) S. B., siekdamas gauti papildomą kreditą 300 000 Lt (86 886 Eur) iš SEB banko, suklastojo ieškovės parašus 2007 m. lapkričio 23 d. susitarime Nr.1 ir 2009 m. kovo 26 d. susitarime Nr.3 dėl 2006 m. rugsėjo 1 d. kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir šiuos susitarimus pateikė bankui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad civilinėje apyvartoje negali dalyvauti sandoris, sudarytas ir ieškovės vardu, nes ji neišreiškė valios tokiam sandoriui sudaryti ir apskritai nežinojo apie jo egzistavimą. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių aplinkybių bei įrodymų visuma teikia pagrindą konstatuoti, kad ieškovė prieš savo valią tapo 750 000 Lt (217 215 Eur) bendraskole. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, pripažindamas ginčo susitarimus negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 str., bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti. CK 1. 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sandorių negaliojimo pagrindas, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, (ieškovės teigimu), prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir, kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ginčijamus susitarimus pripažinti prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymų normoms ( CK 1. 80 straipsnio 1 dalis).Tai, kad nagrinėjamu atveju konkreti teisės norma nebuvo nurodyta, neteikia pagrindo teigti apie skundžiamo sprendimo pagrįstumo stoką, nes teismo pateikta aptariamos išvados motyvacija leidžia tokią normą nustatyti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčijamus sandorius pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento bei pažymėjo, kad ginčijami susitarimai buvo sudaryti pažeidžiant pagrindinius sutarčių teisės principus ir atsakovo S. B. atliktų nusikalstamų veikų pagrindu. Taip pat aukščiau nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina faktą, kad ginčijami susitarimai buvo sudaryti nesant ieškovės valios (atsakovui suklastojus ieškovės parašą). Todėl spręstina, kad ginčijami susitarimai neatitinka CK 6.225 straipsnio l dalies, CK 6. 156 straipsnio 1 dalies, 6.158, 6. 159 straipsnių reikalavimų, yra uždrausti baudžiamuoju įstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas konkrečiai nenurodė imperatyviosios įstatymo normos, kuriai sandoriai prieštarauja, nepaneigia priimto sprendimo pagrįstumo bei nedaro jo neaiškiu.

Dėl atsakovės AB SEB banko apeliacinio skundo.

Atsakovė AB SEB bankas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė sutarčių sudarymą ir jų galiojimą reguliuojančias materialines teisės normas. Taip pat atsakovė teigia, kad ieškovės sutartinė atsakomybė bankui kyla iš kredito sutarties kaip vientiso sudėtinio sandorio, o ne atskirų kredito sutarties dalių. Apeliantė taip pat nurodo, jog teismo išvada, kad „Susitarimo Nr.4 tikslas buvo ne prisiimti įsipareigojimus, o sudaryti galimybę refinansuoti S. B. įsipareigojimus kreditinės kortelės sąskaitoje“ prieštarauja pačiam tekstui Susitarimo Nr. 4, kur nurodyta, kad Susitarimu Nr.4 papildomai suteikta kredito suma buvo skirta ne tik refinansavimui, o ir pagal kredito sutartį pradelstos skolos padengimui, jame kiekviename puslapyje ieškovė pasirašė, todėl juo ieškovė visgi prisiėmė įsipareigojimus tiesiogiai, o tai leido kredito gavėjams (ir pačiai ieškovei kaip kredito bendraskolei) išvengti kredito sutarties nutraukimo ir tolesnių neigiamų netinkamo sutarties vykdymo pasekmių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės teiginiai, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad šis susitarimas ieškovei nesukėlė jokių pasekmių.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 1 d. Kredito sutartį pasirašė ir kredito sumą gavo būtent atsakovas. Ieškovė minėtos sutarties nebuvo pasirašiusi ir banko bendraskole ji tapo tik suklastoto Susitarimo Nr. 1 pagrindu. Nors ieškovė pripažįsta pasirašiusi Susitarimą Nr. 4, tačiau iš šio susitarimo turinio matyti, kad jis jai jokių pasekmių nesukėlė.Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės AB SEB bankas pozicija, kad vien tai, kad ant Susitarimo Nr. 4, yra ir ieškovės parašas, laikytina ieškovės prisiimtais įsipareigojimais prieš banką visos Kredito sutarties apimtimi, nepagrįsta. 2011 m. gruodžio 30 d. Susitarimo Nr.4 punkte Nr.2 šalys patvirtino, kad šalys sudarydamos šį susitarimą patvirtina, kad nesiekia sukurti naujų, ar viena kitą pakeičiančių prievolių, o tik pakeičia ir papildo prievoles pagal sutartį. Kaip minėta, ieškovė 2006 m. rugsėjo 1 d. Kredito sutarties nepasirašė, o banko bendraskole ji tapo tik suklastoto Susitarimo Nr. 1 pagrindu. Ieškovė pripažįsta pasirašiusi Susitarimą Nr. 4, tačiau iš šio susitarimo turinio matyti, kad jis jai jokių pasekmių nesukėlė, todėl šioje byloje nėra jokio pagrindo sistemiškai vertinti 2006 m. rugsėjo 1 d. Kredito sutartį kaip vientisą sandorį su visais susitarimais, tame tarpe ir su Susitarimu Nr. 4. Be to, ieškovė paaiškino Susitarimo Nr. 4 atsiradimo aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nustatytų aplinkybių kontekste ieškovės parašą Susitarime Nr. 4 vertinti kaip valios išraišką prisiimti prievoles būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga. Be to, Susitarimo Nr. 4 tikslas buvo ne prisiimti naujus įsipareigojimus, o sudaryti galimybę refinansuoti S. B. įsipareigojimus kreditinės kortelės sąskaitoje.Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas sudarė teisiškai ydingą situaciją, kai panaikino kredito sutarties Susitarimą Nr.1, Susitarimą Nr.3, o vėlesnis Susitarimas Nr.4, kuriuo buvo suteikta papildoma kredito dalis, sprendimu nebuvo panaikintas ir net nebuvo ieškovės ginčytas šioje byloje. Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais neturi pagrindo sutikti, kadangi kaip nustatyta aukščiau Susitarimo Nr.4 tikslas buvo ne prisiimti naujus įsipareigojimus, o sudaryti galimybę refinansuoti S. B. įsipareigojimus kreditinės kortelės sąskaitoje.Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas panaikinęs kredito sutarties pakeitimus Susitarimą Nr.1 ir Susitarimą Nr. 3, palikęs galioti Susitarimą Nr.4, vėliau visiškai nepagrįstai panaikino notaro vykdomojo įrašo galiojimą ieškovės atžvilgiu, kadangi šis vykdomasis dokumentas buvo išduotas prievolės atsiradimo dokumento (kredito sutarties su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais) pagrindu.Apeliantė nurodo, kad materialinės teisės požiūriu nepagrįstas teisines pasekmes sukelia ir skundžiamo sprendimo dalis, kuria buvo modifikuotas vykdomasis įrašas, panaikinant jo galiojimą ieškovės atžvilgiu, tačiau šis priverstinis skolos išieškojimą įgalinantis dokumentas notaro buvo išduotas dėl skolos iš visos kredito sutarties (įskaitant Susitarimą Nr.4) priverstinio išieškojimo.Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarė D. J. 2014 m. birželio 9 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) solidariai išieškoti iš ieškovės ir atsakovo S. B. 65 317,24 Eur (225 527,37 Lt) kreditoriaus AB SEB banko naudai. 2015 m. kovo 31 d. antstolis V. Z. areštavo ieškovės turtą – butą Kuršių g. 6-16 Kaune tikslu išieškoti 32 248,69 Eur ( 111 348,28 Lt) negrąžintos paskolos.Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovės reikalavimas dėl Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro vykdomojo įrašo 2014 m. birželio 9 d. Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo dėl 2007 m. lapkričio 23 d. susitarimo Nr.1 ir 2009 m. kovo 26 d. susitarimo Nr.3 dėl 2006 m. rugsėjo 1 d. kredito sutarties sąlygų pakeitimo panaikinimo. Nagrinėjamu atveju kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pripažinus 2007 m. lapkričio 23 d. susitarimą Nr.1 ir 2009 m. kovo 26 d. susitarimą Nr.3 ieškovės atžvilgiu negaliojančiais ir niekiniais, pagrįstai buvo panaikintas ir šių susitarimų pagrindu Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės išduotas vykdomasis įrašas dėl skolos išieškojimo iš ieškovės atsakovui AB SEB bankui.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, motyvais bei išvadomis, jų nekartoja ir pažymi, kad vertinti šioje byloje esančius įrodymus kitaip nei pirmosios instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Dėl kitų atsakovų bei ieškovės apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos vertinant pirmosios instancijos teismo pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Kadangi atsakovų S. B. ir AB SEB banko apeliaciniai skundai atmetami, jie neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Ieškovės E. B. atstovas advokatas K. J. pateikė prašymą priteisti ieškovei iš atsakovų S. B. ir AB SEB banko turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė šių išlaidų buvimo faktą, jų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovų nepriteistinos. LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantų apeliacinius skundus, iš jų į valstybės biudžetą priteisiama po 3,36 Eur (6,71 Eur /2) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš apeliantų S. B. (a.k(duomenys neskelbtini) ir atsakovo AB SEB banko (į.k. 112021238) po 3,36 Eur (tris Eur ir 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.