- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-06
- Bylos Nr.
- 2K-375-693/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-01162-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikintas apylinkės teismo nuosprendis ir apygardos teismo nutartis ir byla nutraukta.
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis (pirm.), Artūras Pažarskis, Vytautas Masiokas (pran.)
- Kaltinamasis
- S. B.
- Civilinis ieškovas
- E. B., E. Š.
- Nukentėjusysis
- E. Š.
- Advokatai
- Darius Jurgutis, Vytautas Sirvydis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),
nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei E. B. (Š.), jos įgaliotajam atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 207 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu S. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir ši bylos dalis jam nutraukta. Nukentėjusiosios E. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios E. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. B. (Š.), jos įgaliotojo atstovo advokato Vytauto Sirvydžio, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir asmens, kuriam dalis bylos nutraukta, gynėjo advokato Dariaus Jurgučio, prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. S. B. išteisintas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, siekdamas gauti papildomą kreditą AB SEB Vilniaus banko Kauno filiale (duomenys neskelbtini), norėdamas įvykdyti banko keliamus reikalavimus, suklastojo E. Š. parašus 2007 m. lapkričio 23 d. susitarime pakeisti 2006 m. rugsėjo 1 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 1 (toliau – ir Susitarimas Nr. 1) ir 2009 m. kovo 26 d. susitarime pakeisti 2006 m. rugsėjo 1 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 3 (toliau – ir Susitarimas Nr. 3), taip apgaule suklaidinęs kredito įstaigą gavo papildomą 300 000 Lt (86 886 Eur) dydžio kreditą. S. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atleistas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir ši baudžiamosios bylos dalis jam nutraukta.
Šalies argumentai
2. Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė E. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir nukrypo nuo vienodos teismų praktikos.
2.2. Pasak kasatorės, teismai nepagrįstai S. B. veiką kvalifikavo tik pagal BK 207 straipsnį, 300 straipsnio 1 dalį ir nekvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Kasatorės teigimu, S. B., siekdamas suklaidinti banką ir gauti kreditą, panaudojo apgaulę. Be to, apgavo ir pačią nukentėjusiąją, nes kredito negrąžino ir visą prievolę perkėlė jai. Vadovaudamasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6-677/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 182 straipsnis) apžvalga Nr. AB-36-1, kasatorė mano, kad S. B. veiksmai turėjo būti įvertinti ne tik BK 207 straipsnyje, bet ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požiūriu.
2.3. Kasatorė taip pat nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 37 straipsnį, nes veikos mažareikšmiškumą vertino tik bankui galimai padarytos žalos aspektu ir visiškai nevertino nukentėjusiajai padarytos žalos aspektu. Kasatorės teigimu, dėl S. B. padarytos nusikalstamos veikos bankui tapo skolinga daugiau nei 32 000 Eur, kuriuos bankas išieško. Be to, jos turtui taikomas areštas, todėl nukentėjusiosios patiriama reali didelė žala negali būti laikoma mažareikšme. Anot kasatorės, teismai S. B. veiksmus, klastojant nukentėjusiosios parašus, nepagrįstai vertino tik kaip norą paspartinti kredito suteikimo procedūras ir kredito administravimą. Kadangi dėl S. B. veiksmų ji patyrė didelės žalos, jo veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.
2.4. Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, nes ignoravo objektyvius rašytinius įrodymus, paties S. B. prisipažinimą ir nepagrįstai suteikė prioritetą liudytojos E. B. parodymams, kad apie suklastotus nukentėjusiosios parašus ji sužinojo tik 2012 metų pabaigoje. Pasak kasatorės, minėti parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad E. B., kaip SEB banko darbuotoja, yra suinteresuota išvengti atsakomybės už darbo drausmės pažeidimus ar net baudžiamosios atsakomybės už bendrininkavimą su S. B..
2.5. Kasatorė pažymi, kad abiejų instancijų teismai, palikdami jos civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos nenagrinėtą, civilinio ieškinio klausimą sprendė netinkamai. Todėl buvo padarytas BPK 44 straipsnio 10 dalies pažeidimas.
Motyvuojamoji dalis
3. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 207 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo
4. Nagrinėjamoje byloje teismai patikimai nustatė šias faktines bylos aplinkybes: S. B. su AB SEB Vilniaus banko Kauno filialu 2006 m. rugsėjo 1 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jam buvo suteiktas 500 000 Lt (14 4810 Eur) dydžio kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti; 2007 m. kovo 30 d. S. B. su E. Š. pirko po ½ žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini); S. B. kartu su E. Š. 2007 m. spalio 11 d. AB SEB Vilniaus banko Kauno filialui pateikė jųdviejų bendrą kredito paraišką, kurioje prašė papildomai suteikti 300 000 Lt (86 886 Eur) dydžio kreditą namo statybai; E. Š. išvykus iš Lietuvos, S. B. su AB SEB Vilniaus banko Kauno filialu 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė susitarimą pakeisti 2006 m. rugsėjo 1 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 1, kuriame pasirašė pats ir suklastojo E. Š. parašus; šios sutarties pagrindu S. B. ir E. Š. buvo papildomai suteiktas 300 000 Lt (86 886 Eur) dydžio kreditas gyvenamojo namo statybos darbams pabaigti; S. B. su AB SEB Vilniaus banko Kauno filialu 2009 m. kovo 26 d. sudarė susitarimą pakeisti 2006 m. rugsėjo 1 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 3, kuriame pasirašė pats ir suklastojo E. Š. parašus.
Priimdamas sprendimą dėl S. B. išteisinimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį ir bylos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jam nutraukimo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes, konstatavo, kad siekiant gauti papildomą kreditą prieš banką apgaulė nebuvo panaudota, nes E. Š. nors ir nebuvo įstatymų nustatyta tvarka įgaliojusi S. B. jos vardu pasirašyti Susitarimo Nr. 1, tačiau buvo aiškiai išreiškusi valią įstoti į prievolę. Apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai pritarė ir pažymėjo, kad S. B. tyčios apgauti banką dėl E. Š. valios padidinti kreditą neturėjo, nes Susitarime Nr. 1 už E. Š. pasirašė su jos žinia, norėdamas pagreitinti kredito gavimą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teismai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau teisinis jų vertinimas neteisingas, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
4.1. BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kredito, paskolos, subsidijos, laidavimo ar banko garantijos raštų arba kitų kreditinių įsipareigojimų gavimą apgaule. Apgaulė pagal šį straipsnį dažniausiai pasireiškia tikrovės neatitinkančių duomenų, taip pat ir dėl kredito gavėjo turtinės padėties, pateikimu. Tačiau tikrovės neatitinkantys duomenys pripažintini apgaule tik tuo atveju, kai jie turi lemiamą reikšmę suklaidinant kreditorių ar kreditoriaus sprendimui suteikti kreditą, paskolą ir pan. BK 207 straipsnio objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas, apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, gauna kreditą, paskolą ir kt. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad apgaule gauna kreditą, paskolą ir pan., ir to siekia. Be to, pažymėtina ir tai, kad BK 207 straipsnio sudėtis yra formali – baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats neteisėtas kredito (paskolos) gavimo faktas nepriklausomai nuo jo panaudojimo (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje 2K-339/2013, 2K-6-677/2016).
Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad E. Š., pildydama paraišką bankui dėl papildomo 300 000 Lt (86 886 Eur) dydžio kredito suteikimo, duodama bankui sutikimą gauti visus reikalingus jos asmens duomenis, pateikdama bankui charakteristiką ir pažymą apie darbo užmokestį, taip pat pasirašydama viename Susitarimo Nr. 1 egzemplioriuje, aiškiai išreiškė savo valią įstoti į prievolę. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta teismų išvada neteisinga, nes šiuo atveju E. Š. veiksmai teikiant bankui paraišką dėl papildomo kredito suteikimo ir kitus reikiamus dokumentus parodo ne galutinę ir patvirtintą jos valios išraišką, o tik ketinimą sudaryti konkrečią sutartį ateityje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad sprendžiant, ar prieš suteikdamas papildomą kreditą bankas buvo apgaule suklaidintas, ypač svarbu įvertinti tai, ar E. Š. savo sutikimą kartu su S. B. imti papildomą kreditą išreiškė juridiškai reikšminga forma, t. y. pasirašydama pati atitinkamus dokumentus banko darbuotojo akivaizdoje. Tačiau nors teismai nustatė, kad Susitarimo Nr. 1 sudarymo dieną E. Š. buvo išvykusi į Braziliją, o apklausti banko darbuotojai negalėjo pakankamai tiksliai nurodyti, ar visi dokumentai buvo pasirašomi banko darbuotojų akivaizdoje, šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad E. Š. juridiškai reikšminga forma bankui sutikimą davė. Byloje taip pat patikimai nustatyta, kad vieną Susitarimo Nr. 1 egzempliorių pasirašė E. Š., tačiau pažymėtina, kad šį egzempliorių 2015 m. rugsėjo 22 d. teisiamojo posėdžio metu pateikė pats S. B. ir ne šis Susitarimas lėmė papildomo kredito išdavimą. Tuo tarpu kitame Susitarimo Nr. 1 egzemplioriuje, kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo paimtas iš AB SEB banko padalinio ir kurio pagrindu bankas išdavė papildomą kreditą, E. Š. parašas yra suklastotas. Taigi, nors teismai padarė išvadą, kad pasirašydama viename Susitarimo Nr. 1 egzemplioriuje E. Š. aiškiai išreiškė savo valią įstoti į prievolę, tačiau nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, kad jos parašą S. B. išgavo prievarta, objektyviais bylos įrodymais nepaneigė.
Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad S. B. papildomą kreditą gavo apgaule, suklaidinęs banką dėl E. Š. tikrosios valios sudaryti šią kredito sutartį ir įstoti į prievolę, dėl to pagal BK 207 straipsnio 1 dalį išteisintas nepagrįstai, teismams padarius bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4.2. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą arba žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali (neapima padarinių atsiradimo), o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-421-139/2015).
Nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai konstatavo, kad S. B. veikoje yra visi BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nes pasirašydamas Susitarime Nr. 1 ir Susitarime Nr. 3 už E. Š. jis įtvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją, jog pasirašant viename Susitarimo Nr. 1 egzemplioriuje ir Susitarime Nr. 3 šių sutarčių sudarymo metu dalyvavo ir nukentėjusioji. Tačiau teismai nepagrįstai sprendė, kad S. B. veika nukentėjusiajai E. Š. nepadarė jokios realios žalos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-30/2011, e3K-3-309-690/2016). Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal 2007 m. lapkričio 23 d. susitarimą pakeisti 2006 m. rugsėjo 1 d. kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas Nr. 1 į prievolę įstojo naujas skolininkas E. Š., kuri perėmė esamo kredito likučio (450 000 Lt (130 329 Eur) dalį ir naujai suteikiamos kredito sumos (300 000 Lt (86 886 Eur) dalį. Taigi, Susitarimo Nr. 1 pagrindu nukentėjusioji prieš savo valią tapo 750 000 Lt (217 215 Eur) bendraskole, o S. B. neišgalint atidavinėti kreditą skolos bankui išieškojimas buvo nukreiptas ne tik į įkeistą turtą, kurio nepakako, bet ir į nukentėjusiosios turtą. Dėl to konstatuotina, kad nepagrįstas teismų sprendimas S. B. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, pripažinti mažareikšme ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti.
4.3. Kasatorė skunde nepagrįstai teigia, kad S. B. veika, be kita ko, turėjo būti kvalifikuota kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesutikdamas su kaltinimu prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis pagal BPK 256 straipsnio 2 dalį turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei nukentėjusioji E. Š., nei jos įgaliotasis atstovas – advokatas, tokia savo procesine teise nepasinaudojo, o teismams dėl S. B. inkriminuotų veikų kvalifikavimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį pagrįstų abejonių nekilo.
Šiame kontekste atkreiptinas kasatorės dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog jeigu kaltininkas apgaule gauna paskolą (kreditą) nesant tyčios jos neatlygintinai įgyti, o turint tikslą panaudoti pagal paskirtį, jo veika nesudaro sukčiavimo sudėties ir kvalifikuojama kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį. Minėta, kad S. B. su AB SEB Vilniaus banko Kauno filialu 2006 m. rugsėjo 1 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jam buvo suteiktas 500 000 Lt (14 4810 Eur) dydžio kreditas nekilnojamajam turtui įsigyti. Už šį kreditą 2007 m. kovo 30 d. S. B. su E. Š. pirko po ½ žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini), kurie buvo įkeisti AB SEB Vilniaus banko prievolei pagal 2006 m. rugsėjo 1 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais užtikrinti, nuosavybės teise iki 2012 m. spalio 30 d. priklausė S. B. ir E. Š.. 2007 m. lapkričio 23 d. Susitarimo Nr. 1 pagrindu S. B. ir E. Š., suklastojus jos parašą, buvo papildomai suteiktas 300 000 Lt (86 886 Eur) dydžio kreditas gyvenamojo namo statybos darbams pabaigti, papildomai įkeičiant S. B. butą (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad žemės sklypas su statiniais ir butas buvo realizuoti banko kreditui padengti. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad S. B., gaudamas kreditą, neturėjo tikslo jį panaudoti ne pagal paskirtį ir jo negrąžinti.
4.4. Nagrinėjamoje byloje S. B. inkriminuotos nusikalstamas veikos padarytos 2007 m. lapkričio 23 d. ir 2009 m. kovo 26 d. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už neatsargaus arba nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą jo padarymo metu buvo penkeri metai. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Pagal formuojamą teismų praktiką apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nustatyti BK 95 straipsnyje, skaičiuojami dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Pagal BK 95 straipsnio 7 dalį, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu S. B. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už 2011 m. rugpjūčio 29 d. padarytą nusikalstamą veiką. Taigi nagrinėjamoje byloje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl BK 207 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nesunkių tyčinių nusikaltimų padarymo S. B. prasideda 2011 m. rugpjūčio 29 d. ir baigiasi 2016 m. rugpjūčio 29 d. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Taigi, viena vertus, teismų sprendimai dėl S. B. išteisinimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kita vertus, S. B. byla nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl civilinio ieškinio
5. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi civilinis ieškinys visiškai ar iš dalies patenkinamas tik priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir tik kai: 1) fiziniam a juridiniam asmeniui padaryta žala; 2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Tačiau BPK tiesiogiai nėra nustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.
Priėmus teismo sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Vadinasi, tokiam asmeniui negali būti įgyvendinama baudžiamoji atsakomybė, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2006, 2K-216/2010). Todėl nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas. Kartu pažymėtina, kad, civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje palikus nenagrinėtą, toks ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. nutartį ir S. B. bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
E. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.