Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Rimkaus kasacinį skundą H. M. ir N. M. baudžiamojoje byloje dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo N. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, H. M. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Biržų rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 20 d. nuosprendžiu H. M. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 300 straipsnio 1 dalies pagal BK 40 straipsnį, perduodant H. M. pagal laidavimą V. D. vieneriems metams be užstato. N. M. nuteisė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro, palaikiusio kasacinį skundą ir prašiusio jį patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. M. apeliacinės instancijos teismo išteisintas dėl kaltinimų, kad jis būdamas (duomenys neskelbtini) technologijų ir verslo mokymo centro (duomenys neskelbtini) skyriaus mokytoju, pagal Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 49 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus privalėdamas tobulinti savo kvalifikaciją, tačiau to neįvykdęs, 2010 metais tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip spalio 6 d., Lietuvos sporto universiteto patalpose Kaune, Sporto g. 6, iš Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos generalinio sekretoriaus N. M., žinančio, kad kursų jis nelankė, įgijo nusikaltimo padarymui reikalingas priemones – keturis neužpildytus Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos sertifikatus ir kaip pagaminimo pavyzdį – vieną užpildytą tikrą sertifikatą Nr. 250, patvirtinantį A. J. dalyvavimą Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos organizuotame tarptautiniame krepšinio trenerių seminare „Kaunas 2009“, kad pagal pavyzdį jis galėtų pagaminti netikrus dokumentus, į juos įrašydamas žinomai melagingus duomenis apie savo dalyvavimą tarptautiniame krepšinio trenerių seminare;

po to bute, (duomenys neskelbtini), pagal duotą N. M. pavyzdį į sertifikatus įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad jis dalyvavo tarptautiniame krepšinio trenerių seminare „Kaunas 2010“ ir tarptautiniame krepšinio trenerių seminare „Kaunas 2011“, sertifikatus patvirtindamas sporto klubo „Viltis“ antspaudu, pagamino netikrus dokumentus – sertifikatus Nr. 250 ir Nr. 152, kurių kopijas nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2011 m. liepos 1 d. pateikdamas (duomenys neskelbtini) technologijų ir verslo mokymo centro (duomenys neskelbtini) skyriui, (duomenys neskelbtini), panaudojo netikrus dokumentus, o netikrus sertifikatus Nr. 250 ir Nr. 152 laikė (duomenys neskelbtini) technologijų ir verslo mokymo centro (duomenys neskelbtini) skyriuje, (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. gegužės 30 d., kol kratos metu pareigūnai juos rado ir paėmė.

N. M. apeliacinės instancijos teismo išteisintas dėl kaltinimų, kad būdamas pedagogas ir žinodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 49 straipsnio 2 dalies 4 punktą reikalavimus mokytojai privalo tobulinti savo kvalifikaciją, 2010 m. spalio 6 d. telefoninio pokalbio su M. B. metu sužinojęs, kad mokytojui H. M. reikalingi kvalifikacijos kėlimą patvirtinantys pažymėjimai už kursus, kurių H. M. nelankė, 2010 metais tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip spalio 6 d., Lietuvos sporto universiteto patalpose Kaune, Sporto g. 6, H. M. paprašytas, jam perdavė priemones, reikalingas nusikaltimui padaryti – keturis neužpildytus Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos, kurios generalinis sekretorius jis yra, sertifikatus apie dalyvavimą tarptautiniame krepšinio trenerių seminare „Kaunas 2009“ ir kaip pagaminimo pavyzdį – vieną užpildytą tikrą sertifikatą Nr. 250, patvirtinantį A. J. dalyvavimą Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos organizuotame tarptautiniame krepšinio trenerių seminare „Kaunas 2009“, kad H. M. pagal pavyzdį galėtų pagaminti netikrus dokumentus, į juos įrašydamas žinomai melagingus duomenis apie savo dalyvavimą tarptautiniame krepšinio trenerių seminare;

po to H. M. bute (duomenys neskelbtini), pagal jo pavyzdį į duotus sertifikatus įrašius tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad H. M. dalyvavo tarptautiniame krepšinio trenerių seminare „Kaunas 2010“ ir tarptautiniame krepšinio trenerių seminare „Kaunas 2011“, sertifikatus patvirtinus sporto klubo „Viltis“ antspaudu, jis padėjo H. M. pagaminti netikrus dokumentus – sertifikatus Nr. 250 ir Nr. 152, kurie nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2011 m. liepos 1 d. H. M. buvo panaudoti jų kopijas pateikiant (duomenys neskelbtini) technologijų ir verslo mokymo centro (duomenys neskelbtini) skyriui (duomenys neskelbtini).

Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Mindaugas Rimkus prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. nuosprendį be pakeitimų.

Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes išvados nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi išimtinai H. M. advokato pateiktu (duomenys neskelbtini) technologijų ir verslo mokymo centro 2013 m. spalio 11 d. raštu, iš kurio matyti, kad H. M. 2010–2011 m. kėlė kvalifikaciją ir dalyvavo trijuose rašte nurodytuose mokymuose, trukusiuose 36 akademines valandas, 2011–2012 m. jis dalyvavo keturiuose rašte išvardytuose mokymuose, trukusiuose 58 akademines valandas, o šių mokymų pakanka, kad jis būtų įvykdęs Švietimo įstatymo reikalavimus dėl mokytojų kvalifikacijos kėlimo. Teismas neįvertino, kad šie 2013 m. spalio 11 d. rašte nurodyti du H. M. kvalifikacijos kėlimą patvirtinantys dokumentai apie seminarą „sportinės galimybės profesinio mokymo įstaigose 6 val.“ ir „kompiuterinio raštingumo mokymai 40 val.“ nebuvo pateikti jo darbovietei, 2013 m. gegužės 30 d. kratos metu šių dokumentų nebuvo. Segtuve „(duomenys neskelbtini) ŽŪM, H. M. Atestacijos dokumentai“ esantys duomenys parodė, kad 2011 m. H. M. kvalifikaciją kėlė 66 valandas, iš kurių 30 valandų dalyvaudamas Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos organizuotame seminare.

Liudytoja G. K., buvusi mokytojų atestacijos komisijos sekretorė, teisme nurodė kad ji pažymėjimus įsegdavusi į asmens bylą, o metų gale ruošdavo iš jų ataskaitą. Atestacijos komisijos narys A. A. ir 2009–2010 direktorius P. N. parodė, kad sekretorė segdavo dokumentus į kvalifikacijos kėlimo bylą, o atestacijos komisija stebėdavo, kaip mokytojai kelia kvalifikaciją, tikrindavo dokumentus, susegtus į asmens bylą, be atestacijos komisijos juos tikrindavo Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai. Šiuos faktus apeliacinės instancijos teismas nutylėjo, nors iš jų matyti, kad, Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos sertifikatuose Nr. 250 ir Nr. 152 nurodytais duomenimis apie tai, kad H. M. 2010 ir 2011 metais dalyvavo po 30 valandų tarptautiniuose krepšinio trenerių seminaruose, buvo remtasi sekretorei skaičiuojant, o atestacijos komisijai vertinant, ar H. M. įvykdė įstatymo keliamus reikalavimus ir kėlė kvalifikaciją. Sertifikatas Nr. 152 leido atestacijos komisijai sudaryti klaidingą nuomonę apie įvykdytą 40 valandų kvalifikacijos kėlimo reikalavimą. Kad suklastoti sertifikatai buvo būtini kvalifikacijos kėlimui, nurodė ir pats H. M. 2014 m. gegužės 30 d. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kuriuos patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui. Specialia tvarka naudojant technines priemones gauta informacija 2013 m. spalio 10 d. protokole taip pat patvirtina, jog H. M. dokumentai buvo reikalingi kaip kvalifikacijos kėlimo įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų, gautų taikant tuo metu galiojusį Operatyvinės veiklos (Kriminalinės žvalgybos) įstatymą. Tai, pasak prokuroro, paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad suklastotų dokumentų pateikimas darbovietei ir laikymas namuose teisinėje apyvartoje nebuvo aktualus, juose įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija realios žalos ar grėsmės valdymo tvarkai nekėlė.

Prokuroras nesutinka, kad H. M. veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Pasak jo, bylos duomenys patvirtina, kad padaryta veika buvo ne tik kėsinamasi į valdymo tvarką, bet buvo padaryta ir žala. Pareiga kelti mokytojui kvalifikaciją yra numatyta įstatyme, todėl dokumentų klastojimas maskuojant įstatymo reikalavimų nesilaikymą, iš esmės negali būti nepavojinga. Prokuroras pažymi, kad šiuos veiksmus atliko pedagogai – asmenys ugdantys kitus besimokančius ir savo pavyzdžiu privalantys motyvuoti būtinybę ugdytis, o šiais veiksmais H. M. ir N. M. pademonstravo įstatymų nepaisymą ir galėjimą norimus rezultatus pasiekti ne mokslu ir darbu, o pažintimis, taip padarė žalą mokyklos prestižui, pažemino pedagogo vardą.

Prokuroras teigia, kad pagal kasacinę praktiką tokiose bylose svarbu nustatyti ne žalą, o tai, kad panaudojus suklastotą dokumentą apyvartoje gali atsirasti žalingų padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015 ir kt.). Savo veiksmais H. M., padedamas N. M., siekė suklaidinti atestacijos komisiją ir ją suklaidino, garantuodamas turimos kvalifikacijos išlaikymą, kartu ir atlyginimą. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra objektyvių duomenų pagrįsti, jog H. M. siekė neteisėtu būdu gauti sertifikatus, patvirtinančius jo dalyvavimą seminaruose su kuo didesniu valandų skaičiumi tam, kad galėtų gauti aukštesnę mokytojo kategoriją, o jei ir būtų to siekęs, dviejų suklastotų sertifikatų pateikiamas galutiniam rezultatui praktiškai neturėtų jokios įtakos. Nepaaiškėjus dokumento klastojimo fakto, H. M. galėjo pasinaudoti jam suteikta teise siekti aukštesnės mokytojo kvalifikacinės kategorijos 2013 metų antrąjį pusmetį, vertinant ir suklastotą sertifikatą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų baudžiamajame procese

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalykas yra dokumentas. Pagal teismų praktiką rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, laikomas dokumentu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-200/2008, 2K-7-251/2013 ir kt.).

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą arba žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali (neapima padarinių atsiradimo), o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Taigi ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jeigu dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Būtent prie tokios išvados priėjo apeliacinės instancijos teismas dėl nagrinėjamoje byloje H. M. suklastotų ir panaudotų sertifikatų, esą jis dalyvavo krepšinio trenerių seminaruose, kuri nulėmė ir N. M., kaip veikos padėjėjo, išteisinimą. Kasatorius teigia, kad tokia išvada padaryta pažeidžiant BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, reikalavimus, nes teismas rėmėsi tik baudžiamojo proceso metu gautų įrodymų dalimi ir jų nesusiejo į vientisą logišką grandinę.

Pagal BPK BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. M. ginčijo įrodymų teisėtumą, nurodydamas, kad buvo pažeistos tuo metu galiojusio Operatyvinės veiklos (Kriminalinės žvalgybos) įstatymo nuostatos. Ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje atskirtas iš ikiteisminio tyrimo, kuriame dėl galimos M. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, leista vykdyti slaptą jo telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksuoti jos turinį. Šios kontrolės metu buvo gauta informacija, kurios pagrindu H. M. ir N. M. buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kuri priskirta nesunkių nusikaltimų kategorijai, dėl kurių šis operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) veiksmas negalimas.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad įrodymai gauti teisėtai, nes M. B. galimai padaryta veika numatyta Operatyvinės veiklos (Kriminalinės žvalgybos) įstatyme, o prokurorės nutarimu, vadovaujantis BPK 162 straipsniu, leista panaudoti telefoninius pokalbius H. M. ir N. M. byloje. Tokie teiginiai yra deklaratyvūs ir neatsako į apelianto keltą klausimą, nes pats savaime leidimas vienoje byloje taikant procesines prievartos priemones surinktą informaciją panaudoti kitoje byloje nereiškia, kad ji gauta teisėtais būdais. Teismų praktikoje konstatuota, kad duomenys, gauti atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal Operatyvinės veiklos (Kriminalinės žvalgybos) įstatymą galėjo būti atliekamas šis operatyvinio tyrimo veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą. Šiuo atveju turi būti vertinama ir tai, ar tokių duomenų naudojimas baudžiamajame procese, grindžiant teismo sprendimą, gali (negali) būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). Nagrinėjamoje byloje būtina turėti omenyje ir tai, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne asmuo, kurio pokalbių klausytasi, o kiti asmenys.

Taigi prokuroro kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo atitikimas BPK reikalavimams yra priešlaikinis. Įrodymų vertinimas galimas tik tinkamai išsprendus jų leistinumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu iš viso nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismo atsakymas į atitinkamą apelianto N. M. argumentą yra deklaratyvus ir negali būti pripažintas tinkamu BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, vykdymu. Tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio negalima laikyti teisėtu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.