Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-57/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-01-02
Bylos Nr.: 1A-57/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-50-1-00285-2010-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys
Nuteistasis: S. V., E. S., A. K., A. P.
Nukentėjusysis: L. K.
Advokatai: Žygimantas Rutkauskas

Baudžiamoji byla Nr.1A-178/2013Proceso Nr. 1-50-1-00285-2010-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.2; 1.2.3.2.5; 1.2.3.2.6; 1.2.3.2.11; 1.2.29.1; 1.1.8.7.9; 2.1.15.3.3; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.3; 2.4.6.3.4; 2.4.6.4.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Kęstučio Jucio,sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, Agatai Minkel, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorams Dariui Alinskui, Onai Rojutei,

gynėjams advokatams Žygimantui Rutkauskui, Indrei Panavaitei, Stanislovui Butkevičiui, Vytautui Bučiui, Rimui Andrikiui,

nuteistiesiems S. V., E. S., A. K., A. P.,nukentėjusiajai L. K.,teismo medicinos ekspertui G. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. V., A. K., E. S., A. P., nuteistojo S. V. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą ir 11 punktą, 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą 5 punktą 6 punktą, 11 punktą laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir S. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas iki gyvos gavos, bausmę atliekant kalėjime.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. liepos 8 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos.

S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį išteisintas.

A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, 11 punktą ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 19 (devyniolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis (vienas mėnuo) ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 19 (devyniolikai) metų 1 (vienam) mėnesiui.

Bausmę paskirta atlikti: pirmuosius trejus metus- kalėjime, likusius - pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. birželio 29 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d.

A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 258 straipsnio 2 dalį išteisintas.

E. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, 11 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 19 (devyniolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės dalis (šeši mėnesiai) ir E. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimą 19 (devyniolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti: pirmuosius trejus metus - kalėjime, likusius - pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. vasario 28 d. iki 2011 m. birželio 25 d.

A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, 11 punktą ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 22 d.

Iš S. V., A. K., E. S., A. P. solidariai priteista:- 4417 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos L. D. naudai,- 4050 Lt turtinės ir 30 000 Lt neturtinės žalos L. K. naudai,

- 18 700 Lt turtinės ir 70 000 litų neturtinės žalos I. L. naudai.

Iš E. S. priteista 5893 Lt ekstradicijos išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V., A. K., A. P. ir E. S. nuteisti už tai, kad 2010 m. birželio 27 d. laikotarpiu nuo 2 iki 6 valandos, nakties metu, Panevėžio rajone Bobkalnio kaime esančiame miške, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdamasi bendrininkų grupe, tyčia, bendrais veiksmais, siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą, itin žiauriai, nužudė bejėgiškos būklės du žmones - M. D. ir T. L., o būtent:

2010 m. birželio 27 d. naktį, apie 02.45 valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui tarp A. K. ir nukentėjusiųjų M. D. bei T. L., turint tikslą juos sumušti, A. K. pasikvietus E. S., 2010 m. birželio 27 d. apie 3 valandą, namo, esančio (duomenys neskelbtini), antro aukšto bendro naudojimo koridoriuje S. V., A. K., E. S. ir A. P. bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiesiems T. L. ir M. D. smūgius į įvairias kūno vietas, po to išnešė sumuštus, bejėgiškos būklės nukentėjusiuosius į namo kiemą ir paliko gulėti ant žemės. Po to turėdami tikslą nužudyti M. D. ir T. L., bijodami nukentėjusiųjų ir jų draugų keršto bei siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą, t.y. M. D. ir T. L. sumušimą, 2010 m. birželio 27 d. nakties metu, apie 5 valandą, S. V. kartu su A. P. ir E. S., A. P. vairuojamu automobiliu ,,Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris Lietuvos Respublikoje neregistruotas, A. K. likus saugoti gulintį ant žemės sumuštą M. D., nuvežė T. L. į (duomenys neskelbtini) kaime esantį mišką. Ten S. V. kartu su E. S. bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis. Po to E. S. pasilikus saugoti sumuštą T. L., kad jis nepabėgtų, grįžo prie (duomenys neskelbtini)ir kartu su A. P., bei A. K., atvežė M. D. į tą pačią vietą, į kurią prieš tai buvo nuvežtas T. L.. Ten S. V. kartu su A. K., E. S. ir A. P., bendrais veiksmais, toliau mušė bejėgiškos būklės, negalinčius dėl sumušimo pasipriešinti ir pabėgti nukentėjusiuosius M. D. ir T. L., suduodami smūgius rankomis ir kojomis į įvairas kūno vietas. Po to S. V. liepė A. P. iš šalia esančios jo sodybos Bobkalnio kaime atvežti du kastuvus, kuriuos atvežus, liepė A. P. ir E. S. iškasti duobę. Jiems iškasus duobę, E. S. sudavė smūgius sulūžusiu kastuvu T. L. į galvos sritį ir kartu su A. P. užkasė dar gyvo M. D. ir negyvo T. L. kūnus iškastoje duobėje. Iki užkasant nukentėjusiųjų kūnus, (duomenys neskelbtini), antro aukšto bendro naudojimo koridoriuje bei Bobkalnio kaime esančiame miške, S. V. kartu su bendrininkais bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam T. L. ne mažiau devynis smūgius rankomis, kojomis ir kastuvu, ko pasekoje T. L. mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio muštinėmis žaizdomis kaktoje ir kairiame momenyje, poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, dešiniame žąste ir šlaunyse, kraujosruvomis kairio momens ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių momeninių ir pakaušinių skilčių dangalais ir kairio pusrutulio momeninės skilties medžiagoje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, o nukentėjusiajam M. D. sudavė ne mažiau šešis smūgius rankomis ir kojomis, ko pasekoje M. D. mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis kairiame smilkinyje, kairės akies apatiniame voke, kaktoje, dešinės akies vokuose, dešiniame skruoste ir juosmens dešinėje pusėje, kraujosruvomis kairio smilkinio ir kairio momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir momeninių skilčių dangalais bei kairiojo pusrutulio smilkininės skilties medžiagoje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu. Sumuštas M. D. buvo užkastas dar būdamas gyvas ir padarė keletą įkvėpimų, įtraukdamas į gerklę ir stambiuosius bronchus žemių gabalėlių ir tai buvo papildoma priežastis jo mirčiai nuo padarytų galvos sužalojimų. Tokiu būdu S. V., A. K., A. P. ir E. S., veikdami bendrininkų grupe tyčia, siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą, itin žiauriai, nužudė bejėgiškos būklės T. L. ir M. D..

S. V. nuteistas ir už tai, kad sodybos ūkiniame pastate, esančiame Panevėžio rajone, Bobkalnio kaime, laikė žinomai netikrą Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. 308765, kol kratos metu jį surado ir paėmė policijos pareigūnai.

S. V. buvo kaltinamas ir tuo, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2010 m. liepos 2 d. 17.30 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti - ,,Hansabankas“ banko mokėjimo kortelę ,,Visa Elektron“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą G. R. vardu, kol kratos metu ją surado ir paėmė policijos pareigūnai, t. y. S. V. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalyje.

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, nenustatytu laiku, iš nenustatyto asmens įgijo smogiamojo – triuškinamojo poveikio šaltąjį, nešaunamąjį ginklą – kastetą, kurį laikė savo namuose, (duomenys neskelbtini), kol 2010 m. birželio 29 d. 22.40 val. įvykio vietos apžiūros metu kastetą surado ir paėmė policijos pareigūnai, t. y. A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 258 straipsnio 2 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį, o A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 258 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, jis nepadarė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, anot apelianto, yra grindžiamas subjektyviais, prieštaringais ir abejotinais įrodymais, iš esmės vien tik nuteistojo A. P. prieštaringais parodymais, kiti bylos duomenys jo kaltės nepatvirtina. Nuteistojo teigimu, jis neneigia, nepranešęs teisėsaugos institucijoms apie jam žinomą padarytą labai sunkų nusikaltimą, tačiau tokiuose jo veiksmuose yra kitos nusikalstamos veikos, o ne tos, už kurią jis nuteistas, sudėties požymiai. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, jog jis pasikvietė į savo namus E. S., turėdamas tikslą sumušti T. L. ir M. D.. Tokio tikslo, anot nuteistojo A. K., jis neturėjo, nei savo bute, nei antro aukšto virtuvėje nei vienam iš nukentėjusiųjų jis smūgių nesudavė, tikslo nužudyti nukentėjusiuosius jis neturėjo, ant žemės kieme gulinčio sumušto M. D. jis nesaugojo, miške nukentėjusiesiems smūgių nesudavė, kartu su kitais nuteistaisiais tyčia itin žiauriai, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, bejėgiškos būklės T. L. ir M. D. nenužudė. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip ir liko nepašalinti prieštaravimai nuteistojo A. P. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo pradžioje ir vėliau, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo parodymai apie prakirstą lūpą iki atvykstant E. S., yra paneigti nuteistųjų A. P. ir E. S.. Anot apelianto, E. S. nurodė, jog koridoriuje buvo tamsu ir jis negalėjo pastebėti kokių nors sužalojimų, o A. P. visų apklausų metu nurodė, kad matė jo prakirstą lūpą. Todėl, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino ir atmetė jo parodymus apie tai, jog, atvykus E. S., jis parūkė ir nuėjo praustis, o besiprausdamas išgirdo triukšmą ir suprato, jog vyksta muštynės. Apeliantas pažymi, kad aplinkybę, jog jam būnant savo bute ir prausiantis, prasidėjo muštynės koridoriuje, patvirtino ir liudytojas T. K.. Todėl, anot A. K., jis niekaip negalėjo būti koridoriuje muštynių metu ir suduoti smūgius ant grindų gulėjusiems nukentėjusiesiems.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindžia E. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi jie yra prieštaringi, todėl abejotini, be to, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus E. S. paneigė teisiamojo posėdžio metu. Apeliantas nurodo, kad liudytoja E. A. patvirtino girdėjusi, kaip jis sakė, jog nukentėjusiuosius reikia vežti į ligoninę, todėl nepagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, jog nukentėjusiųjų į ligoninę jie neketino vežti.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš bausmės skyrimo motyvų nurodė tai, kad jis skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas už sunkaus nusikaltimo padarymą. Tačiau, anot apelianto, tokio skundžiamame nuosprendyje minimo kitos teismo nuosprendžio nėra, todėl šis motyvas turi būti atmestas. Nuteistojo teigimu, kadangi jis jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, todėl iš jo nepagrįstai nukentėjusiųjų naudai buvo priteisti civiliniai ieškiniai.

Nuteistasis E. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė teisingumo principo įgyvendinimą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai išspręsti kiti klausimai bei jam paskirta per griežta bausmė. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog jis nebuvo nusikaltimo organizatorius, į nusikalstamą veiką buvo įtrauktas kitų asmenų, jo vaidmuo nebuvo pagrindinis, tačiau teismas neteisingai nustatė, jog nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe. Anot apelianto, būtinas bendrininkavimo požymis yra kelių asmenų susitarimas, nesant susitarimo, negalimas kelių asmenų veikos bendrumas. E. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis davė nuoseklius parodymus, nors apklausų metu buvo klaidinamas policijos pareigūnų, o pataisos namuose spaudimą jam darė A. K., ragindamas duoti melagingus parodymus prieš S. V.. Apelianto teigimu, jis savo kaltę pripažino iš dalies, nurodė kokių veiksmų neatliko ir tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistasis pažymi, jog taip ir liko neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas patikėjo A. P. parodymais, kadangi A. P. visą laikė davė neišsamius, tik save teisinančius parodymus, kurie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Specialisto išvadoje konstatuota, kad ant kasteto rasti asmens biologiniai pėdsakai, priklausantys A. P., o tai, anot apelianto, paneigia A. P. parodymus apie jo nedalyvavimą sumušant ir nužudant nukentėjusiuosius. Nuteistojo E. S. teigimu, daugybė prieštaravimų yra ir nuteistojo A. K. parodymuose.

Apelianto nuomone, jam inkriminuotų nusikaltimų galėjo ir nebūti, jeigu liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, būtų tinkamai atlikę savo pilietinę pareigą ir 2010 m. birželio 27 d. apie 5 val. ryto, matydami gulinčius du jaunuolius kruvinais veidais prie namo kampo, būtų pranešę greitajai medicinos pagalbai, policijai ar kitoms įstaigoms. Nuteistasis pažymi, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 05 parodymai gauti neleistinu būdu, nes tuo metu, kai, neva, liudytojui jis pasakojo liudytojo nurodytas aplinkybes, jo nebuvo Lietuvoje, todėl, net ir norėdamas, jis negalėjo liudytojui nieko papasakoti.

Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies, 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, 11 punktą. Nuteistojo nuomone, jo veika galėtų būti kvalifikuota tik kaip padėjėjo (Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalis). Apeliantas skunde nurodo, kad veika gali būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Tuo tarpu, tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo veika negali būti kvalifikuojama ir pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, kadangi jis nesiekė sumušti ar sužaloti nukentėjusiųjų, o tik gynėsi nuo agresyvių jų veiksmų, nes nukentėjusieji turėjo peilį. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas galėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesvarstė klausimo, ar jo veiksmuose nėra savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 23 straipsnis) arba nusikaltimo slėpimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 237 straipsnyje.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatęs nužudymo vykdytojus, netinkamai išsprendė ir bausmės skyrimo klausimą. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo dalinio prisipažinimo, nepagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe jo girtumą bei tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe, taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti jam švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą, kadangi jo atžvilgiu negali būti taikoma solidari atsakomybė, turėjo būti taikoma subsidiarinė atsakomybė, taip pat neturėjo būti iš jo priteistos proceso išlaidos, susijusios su jo ekstradicija, kadangi jos yra nepriteistinos ir negali būti priskiriamos proceso išlaidoms.

Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir praskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, o nenustačius tam pagrindų, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki trijų mėnesių arba šiam dydžiui artimos bausmės.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui bei pagrįst jo atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau nepagrįstai parinko aiškiai per griežtą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nuteistasis A. P. pažymi, kad byloje nustatytos ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintos aplinkybės įrodo, kad šis nusikaltimas buvo padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, esmingai susijusiomis su kitų asmenų neteisėtos įtakos (prievartos) jam darymu, jis nėra asocialus asmuo, jam nėra būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, jis neturi polinkio daryti nusikaltimus. Apelianto teigimu, būtina įvertinti nusikalstamu veikų padarymo metu jo susiformavusio polinkio nusikalsti nebuvimą, veikos padarymo spontaniškumą, jo - neturinčio 21 metų amžiaus bei nepasiekusio pilnamečiui asmeniui būdingos socialinės brandos, neteisto, nebausto, charakterizuojamo išimtinai teigiamai, mažesnį pavojingumą, taip pat jo antraeilį vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, vyresnių teistų, už jį fiziškai bei morališkai stipresnių bei agresyviai nusiteikusių neblaivių asmenų jam padarytą įtaką bei kitas byloje esančias aplinkybes. Nuteistasis A. P. nurodo, kad jis jau patyrė labai neigiamas pasekmes, kurios yra rimta pamoka jam, jis padarė reikiamas išvadas ir jokių nusikaltimų ateityje tikrai nedarys. Anot apelianto, pasiuntus jį atlikti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, laisvės atėmimo vietoje jis greičiausiai būtų persekiojamas už savo elgesį ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu, t. y. už tai, kad jis padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui išaiškinti šią nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis. A. P. pažymi, kad tai, jog jam, kaip su teisėsauga bendradarbiausiančiam asmeniui, yra reali grėsmė jo saugumui yra nustatyta ir šioje bylioje, dėl ko jam buvo skirta ir iki šiol taikoma valstybės apsauga.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, kadangi iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad įvykio dieną jo vartotas nedidelis alkoholio (alaus) kiekis tikrai neturėjo įtakos jo veiksmams, nes nusikaltimą jis padarė iš baimės S. V. ir A. K., pastarųjų liepimu.

Šalies argumentai

Nuteistasis S. V. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, 11 punktą, 300 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad M. D. ir T. L. nužudyme nedalyvavo ir jo neorganizavo, ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai jį vertė duoti melagingus parodymus, taip pat pareigūnai ir kitus nuteistuosius šioje byloje vertė duoti parodymus prieš jį. Apelianto teigimu, ir pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai, kadangi pas jį rasti dokumentai buvo ne jo, kam priklauso tie dokumentai jis nežino.

Nuteistojo S. V. gynėjas advokatas Žygimantas Rutkauskas apeliaciniu skundu prašo:

- panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį;

- pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, S. V. padarytą nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 5 punkto, 6 punkto, 11 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, arba panaikinti nuosprendyje nurodytas aplinkybes, kad T. L. ir M. D. buvo nužudyti siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą ir itin žiauriai, t. y. panaikinti S. V. veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 11 punktą; paskirti S. V. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, sumažinti I. L. priteistą sumą turtinei žalai atlyginti, o L. K. – neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 punkte, 6 punkte, 11 punkte, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi vien tik kito nuteistojo A. P., siekiančio sušvelninti savo padėtį, parodymais, nepagrįstai atmetė S. V. parodymus, be to parodymus vertino nenuosekliai, o tendencingai, remdamasis vien tik S. V. kaltinančiais įrodymais, dėl ko padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Vertinant A. P. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad A. P., visą laiką tvirtindamas, jog vykdė S. V. ir A. K. nurodymus, siekia bet kokiu būdu sušvelninti savo paties padėtį. Be to, A. P., siekdamas išvengti atsakomybės už atliktus veiksmus, vykdė pareigūnų nurodymus, kad būtų galima inkriminuoti S. V. kuo daugiau neteisėtų veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas S. V. parodymus dėl kastuvų atvežimo, remiasi A. K. ir A. S. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjo šie asmenys buvo apklausti S. V. nedalyvaujant, po pareigūnų daryto spaudimo, be to, tuo metu S. V. buvo ieškomas, todėl kitiems nuteistiesiems, tiek pareigūnams buvo patogu kuo daugiau neteisėtų veiksmų, atliktų nukentėjusiųjų atžvilgiu, priskirti S. V., kuris tuo metu negalėjo apsiginti nuo tokių kaltinimų. Kitų duomenų, išskyrus A. P. nepatikimus parodymus, dėl kastuvų atvežimo byloje nėra. A. K. ir E. S. teismo posėdžio metu nepatvirtinus dalies savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tame tarpe ir dėl kastuvų atvežimo, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad kastuvus atvežti nurodė S. V..

Apelianto teigimu, S. V. teismo posėdžio metu prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiesiems, tačiau nurodė, kad prie šių asmenų užkasimo miške neprisidėjo, tvirtino, kad tuo metu, kai jis nuėjo į automobilį ir jame užmigo, tiek T. L., tiek M. D. buvo gyvi. Šiuos S. V. parodymus patvirtina E. S. ir A. P. parodymai, kad užkasant nukentėjusiuosius S. V. nedalyvavo, jis buvo automobilyje. Anot nuteistojo S. V. gynėjo, kadangi byloje nenustatyta, kaip dėl S. V. suduotų smūgių buvo sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata, S. V. veika turėtų būti vertinama kaip smūgių sudavimas, kas galėjo sukelti nukentėjusiesiems skausmą, ir kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad T. L. ir M. D. buvo nužudyti neatlikę jokių neteisėtų veiksmų nuteistųjų atžvilgiu, o konflikto iniciatoriumi buvo A. K.. Anot apelianto, byloje surinktais įrodymais – A.P., A. K., E. S., S. V., T. K. parodymais nustatyta, kad smurtą pirmas pavartojo vienas iš nukentėjusiųjų – T. L., pirmiausia T. L. sudavė smūgius A. K. jo bute, o po to smogė A. K. laiptinėje, dėl ko T. L. ir M. D. buvo sumušti. Atsižvelgiant į tai, kad smurtą tiek S. V., tiek kiti nuteistieji prieš nukentėjusiuosius vartojo tik po neteisėtų nukentėjusiojo T. L. veiksmų A. K. atžvilgiu, ši aplinkybė turi būti vertinama kaip S. V. atsakomybę lengvinanti (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. L. ir M. D. buvo nužudyti siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą – nukentėjusiųjų sumušimą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės – nukentėjusiųjų palikimas ilgą laiką viešoje vietoje, daugiabučių namų kieme, tikintis, kad kas nors juos suras ir iškvies greitąją medicinos pagalbą arba policiją, rodo, kad nei vienas iš nuteistųjų neturėjo tikslo slėpti nuo teisėsaugos institucijų nukentėjusiųjų sumušimo fakto. Byloje yra duomenų, kad buvo baiminamai pačių nukentėjusiųjų ar jų draugų keršto, tačiau tai negali būti vertinama kaip siekis nuslėpti padarytą nusikaltimą nuo teisėsaugos institucijų. Be to, anot gynėjo, pagal susiformavusią teismų praktiką, nusikaltimas, kurį siekiama nuslėpti, turi būti kvalifikuojamas atskirai, tačiau šiuo atveju nei kaltinime, nei nuosprendyje nėra nurodytas nusikaltimas, kurį buvo siekiama nuslėpti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, gynėjo teigimu, S. V. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad T. L. ir M. D. buvo nužudyti itin žiauriai, tačiau skundžiamame nuosprendyje šis kvalifikuojantis požymis nėra atskleistas. Byloje nėra duomenų, kad S. V. ar kuris nors kitas nuteistasis būtų siekę savo veiksmais nukentėjusiesiems sukelti dideles kančias. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad sužalojimai M. D. buvo padaryti ne mažiau šešių smūgių poveikyje, o T. L. – ne mažiau devynių smūgių poveikyje. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad tiek M. D., tiek T. L. sužalojimai buvo padaryti namo koridoriuje per trumpą laiką, dėl patirtų sužalojimų ir girtumo nukentėjusieji prarado sąmonę, sužalojimai padaryti nukentėjusiesiems suduodant sąlyginai ne daug smūgių, todėl, gynėjo teigimu, negali būti laikoma, kad jais buvo sukeltos didelės kančios, ar to buvo siekiama.

Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas pačią griežčiausią bausmę S. V., nepagrįstai nurodė, kad tai, jog S. V. buvo teistas praeityje šešis kartus, rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti bei yra pavojingas visuomenei asmuo. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas šias aplinkybes, neatsižvelgė į tai, jog S. V. paskutinį kartą buvo teistas daugiau kaip prieš 12 metų, teistumai jau seniai išnykę, veikos padarymo metu S. V. galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad S. V. yra pavojingas visuomenei. Be to, gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog S. V. iš dalies pripažino savo kaltę, t. y. jis pripažino, kad sudavė kaltinime nurodytus smūgius ir dėl padarytos veikos gailisi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad S. V. buvo sulaikytas Lenkijos Respublikoje įvykdęs nusikalstamą veiką, kadangi S. V. nėra teismo pripažintas kaltu Lenkijos Respublikoje padaręs kokią nors nusikalstamą veiką. Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas S. V. pačią griežčiausią – laisvės atėmimo iki gyvos galvos – bausmę, jokių konkrečių motyvų, kurios iš Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės nulėmė tokios bausmės paskyrimą. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes kitiems nuteistiesiems, atsižvelgė iš esmės į tas pačias aplinkybes kaip ir skirdamas bausmę S. V., tačiau įvertino jas skirtingai, tuo pažeisdamas konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotą teisingumo principą, įpareigojantį vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžiantį iš esmės vienodus faktus teisiškai vertinti skirtingai.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino S. V. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad S. V. sodybos ūkiniame pastate laikė žinomai netikrą Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimą. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. teismas pripažinti S. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, galėjo tik nustatęs, kad, būtent, S. V. ūkiniame pastate laikė A. V. vardu išduotą registracijos liudijimą, kad S. V. žinojo, jog registracijos liudijimas, išduotas A. V. vardu, yra suklastotas ir, tai žinodamas, jį laikė. Tačiau, anot gynėjo, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Vien tas faktas, kad suklastotas registracijos liudijimas rastas ūkiniame pastate, kurio gyvenamajame name gyveno S. V., leidžia daryti tik prielaidą, jog suklastotą dokumentą ūkiniame pastate laikė, būtent, S. V., o ne kas nors kitas, juo labiau, kad byloje nenustatyta nei kas, nei kada šį dokumentą į ūkinį pastatą atnešė. Apeliantas pažymi, kad automobilio numeriai, kurie rasti kartu su suklastotu liudijimu, pavogti tuo metu, kai S. V. buvo įkalinimo įstaigoje, o ūkiniu pastatu naudojosi daug asmenų.

Nuteistojo gynėjo teigimu, I. L., pareikšdama 50000 Lt ieškinį turtinei žalai atlyginti, nepateikė teismui tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų. Net ir sumažintas I. L. ieškinys 20000 Lt turtinei žalai atlyginti, anot apelianto, nėra pagrįstas įrodymais, jis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Pirmosios instancijos teismas, nuteistojo gynėjo teigimu, nenurodė jokių motyvų, kuo vadovaudamasis nustatė, kad I. L. dėl brolio laidotuvių patyrė 20000 Lt dydžio išlaidas. Apelianto nuomone, šioje baudžiamojoje byloje, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, nepateikus nukentėjusiajai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tiksliai apskaičiuoti jos turėtas išlaidas, turėjo būti atsižvelgta į kitiems nukentėjusiesiems dėl analogiškų priežasčių priteistą žalos atlyginimą ir I. L. priteistiną sumą sumažinti iki 10000 Lt, o, atsižvelgiant į tai, kad ji gavo 1000 Lt laidojimo pašalpą, 300 Lt jai atlygino A. P., I. L. priteistina ne didesnė nei 8700 Lt suma turtinei žalai atlyginti. Nuteistojo gynėjo teigimu, teisingumo ir protingumo kriterijų neatitinka 30000 Lt sumos priteisimas L. K. neturtinės žalos atlyginimui. Sprendžiant neturtinės žalos priteisimo ir jos dydžio nustatymo klausimą, atsižvelgiama į asmenų santykius su nukentėjusiuoju iki jo mirties. Šie santykiai turėtų būti nuolatinio pobūdžio, nuoširdūs, artimi, emociškai tvirti. Tuo tarpu, pati L. K. nurodė, jog M. D. buvo jos draugas, su juo ji gyveno kartu tik apie pusantrų metų, bendrų vaikų neturėjo, byloje nėra įrodymų, kad jų santykiai buvo ilgalaikiai, labai artimi ir emociškai tvirti. Atsižvelgiant į tai, anot apelianto, L. K. atlygintino neturtinės žalos dydis yra mažintinas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistųjų A. K., A. P., E. S., S. V. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis A. K. ir jo gynėjai prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. P. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis E. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis S. V. ir jo gynėjas pašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistųjų A. K., E. S., A. P., S. V. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

A. K., E. S., S. V., A. P. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad kad 2010 m. birželio 27 d. laikotarpiu nuo 2 iki 6 valandos, nakties metu, Panevėžio rajone Bobkalnio kaime esančiame miške, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdamasi bendrininkų grupe, tyčia, bendrais veiksmais, siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą, itin žiauriai, nužudė bejėgiškos būklės du žmones – M. D. ir T. L., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 punkte, 6 punkte, 11 punkte. Visi keturi nuteistieji A. K., E. S., S. V., A. P. neneigia buvę įvykio vietoje tiek A. K. namuose prasidėjus konfliktui tarp nukentėjusiųjų M. D., T. L. ir nuteistųjų, tiek ir miške, kur buvo nužudyti ir užkasti nukentėjusieji. Tačiau kiekvienas iš keturių nuteistųjų tvirtina nesudavęs smūgių ir neatlikęs veiksmų, buvusių nukentėjusiųjų M. D. ir T. L. mirties priežastimi, taip pat nuteistųjų A. K., E. S., S. V. bei jo gynėjo apeliaciniuose skunduose akcentuojama ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino A. P. parodymus bei nepagrįstai šio nuteistojo parodymais grindė jų kaltę. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo A. P., tiek kitų nuteistųjų E. S., A. K., S. V., taip pat byloje apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Kaip matyti iš nuteistojo A. P. parodymų, A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme apie įvykio aplinkybes davė iš esmės vienodus, nuoseklius parodymus. Nuteistasis A. P. parodė, kad 2010 m. birželio 27 d. naktį A. K. nurodymu pas A. K. į namus jis atvežė E. S.. Laiptinėje tarp A. K. ir vieno iš nukentėjusiųjų vyko konfliktas, jis matė, kad vyko muštynės, kuriose dalyvavo A. K., E. S., S. V. bei vaikinai, kurie vėliau buvo nužudyti. Jis matė, kaip A. K., S. V. ir E. S. mušė nukentėjusiuosius rankomis ir spardė kojomis, pagrinde į galvos sritį, tačiau kiek kiekvienas sudavė smūgių, jis nežino. Vėliau sumušti vaikinai buvo ištempti į lauką ir palikti gulėti ant žemės. Kadangi A. K. buvo praskelta lūpa, jis liepė nuvežti jį į ligoninę. Į ligoninę važiavo visi keturi – jis, E. S., A. K., S. V., ligoninėje susiuvus A. K. lūpą, visi nuvažiavo prie parduotuvės, kur A. K. su E. S. nusipirko degtinės, tada jam liepė važiuoti ten, iš kur buvo paėmęs E. S. ir jie visi išlipę nuėjo į butą. Jam pasakė, kad kada jis bus reikalingas, jie paskambins. Jis išvažiavo, susitiko su draugais. Po kiek laiko jam paskambino A. K. ir liepė nuvažiuoti pažiūrėti, ar prie paliktų sumuštų ir gulinčių vaikinų nėra policijos ar greitosios med. pagalbos. Jis pravažiavo pro šalį ir matė, kad tie vaikinai dar tebeguli, prie jų nieko nebuvo. Dar po kiek laiko jam paskambino A. K. ir liepė atvažiuoti jų paimti iš tos pačios vietos. Jis nuvažiavo paimti A. K., E. S. ir S. V.. A. K., E. S. ir S. V. buvo stipriai girti, o jis buvo išgėręs tris skardines alaus, po 0,5 litro, taip pat buvo rūkęs žolės. Nuvažiavus prie A. K. namo, kur gulėjo tie du vaikinai, T. L. E. S. ir S. V. pasodino į automobilį ir patys atsisėdo į automobilį, o A. K. liko prie kito gulinčio vaikino. Tie sumušti vaikinai nesipriešino ir nieko nesakė, tik murmėjo. Pradėjus važiuoti, S. V. jam liepė važiuoti link jo namų. Privažiavus netoli S. V. namų, S. V. jam liepė sukti į mišką, nieko neaiškino. Miške S. V. nurodė, kur sustoti ir jis sustojo. Jam sustojus, iš automobilio išlipo S. V. su E. S., jie ištraukė iš automobilio sumuštą vaikiną ir jį paguldė ant žolės. Gulintį vaikiną tiek S. V., tiek ir E. S. mušė rankomis į galvą, sudavė po 3-4 smūgius, klausė, kas jis toks esąs, kad gali šokti prieš S. V., S. V. T. L. sakė, kad jam bus „ragas“, kad jam geruoju nesibaigs. Tuo metu jam pradėjo skambinti A. K., liepė greičiau atvažiuoti. Tada S. V. liepė E. S. pasilikti prie to vaikino, o jis su S. V. išvažiavo. Pakeliui jie dar užsuko į parduotuvę, kur S. V. nusipirko degtinės ir cigarečių. Atvažiavus į A. K. kiemą, S. V. kartu su A. K. įkėlė nukentėjusįjį į automobilį ir visi nuvažiavo į tą pačia vietą, kur buvo E. S. su kitu nukentėjusiuoju. Atvežtas M. D. buvo paguldytas šalia T. L., jis sėdėjo mašinoje, o A. K., S. V., E. S. buvo apstoję aplink nukentėjusiuosius, gėrė degtinę, kalbėjosi tarpusavyje, rūkė ir nuorūkas atnešdavo jam, o jis jas įdėdavo į peleninę automobilyje, visi trys vis suduodavo smūgius rankomis ir kojomis ant žemės gulintiems nukentėjusiesiems. Netrukus S. V. jam liepė nuvažiuoti link jo namų ir atvežti du kastuvus, buvusius prie pavėsinės, bet A. K. jam parodė, kad nevažiuotų, kad tai juokai, šį prašymą S. V. pakartojo kelis kartus ir gal trečią kartą S. V. griežtai užrėkė ir liepė atvežti kastuvus. Atvežęs kastuvus, jis pamatė, kad nukentėjusieji buvo jau kitoje vietoje, buvo nuvilkti giliau į mišką. S. V. iš automobilio bagažinės paėmė kastuvą ir jį padavė E. S., E. S. nuėjo kasti duobės, o S. V. liepė ir jam eiti padėti E. S. kasti. Nuėjęs paskui E. S., jis pamatė vietą, kur buvo pradėta kasti duobė, šalia gulėjo nukentėjusieji, jie buvo stipriai sumušti, kruvini, T. L. dar buvo sąmoningas, o M. D. jau nebuvo sąmoningas. Jam kasant duobę, T. L. prašė pakviesti Sauliuką, bet E. S. pasakė ,,tau viskas“ ir lūžusio kastuvo plokštuma T. L. pradėjo daužyti per galvą, kraujas užtiško ant medžių, jam buvo baisu, todėl jis stengėsi nežiūrėti, kai tik T. L. bandė ką nors pasakyti, E. S. kastuvu šiam suduodavo per galvą. Šiuos smūgių kastuvu T. L. sudavimus matė tik jis, nes S. V. ir A. K. prie duobės nebuvo, jie buvo pasilikę mašinoje. Iškasus duobę, E. S. liepė jam eiti, pasakė, kad susitvarkys vienas. Grįžęs į automobilį, jis rado ten miegančius A. K. ir S. V., po kiek laiko prie automobilio atėjo ir E. S., kuris, uždaręs automobilio bagažinę, įsėdo į automobilį ir liepė važiuoti. Analizuojant kitų trijų nuteistųjų A. K., S. V., E. S. parodymus viso proceso metu, matyti, jog šių asmenų parodymai, nors ir nebuvo visiškai nuoseklūs ir iš esmės nekintantys, kiekvienas iš minėtų nuteistųjų keitė parodymus, stengdamasis sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme bei apkaltinti kitus nusikaltimo padaryme dalyvavusius asmenis, tačiau kai kuriose svarbiose detalėse šių asmenų parodymai sutampa tiek tarpusavyje, tiek su nuteistojo A. P. parodymais. Kaip matyti iš nuteistojo S. V. parodymų, jis neneigia miške prieš nukentėjusiuosius T. L. ir M. D. vartojęs smurtą, t. y. sudavęs kelis smūgius nukentėjusiesiems. Nuteistasis S. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad miške gulinčius nukentėjusiuosius mušė visi keturi nuteistieji. Apie tai, kad A. K. ir S. V. miške vartojo smurtą prieš nukentėjusiuosius, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė ir nuteistasis E. S.. E. S. teigimu, kai A. K. su S. V. atvežė antrą nukentėjusįjį, jie buvo agresyviai nusiteikę, A. K. pasakė S. V., jog tų vaikinų paleisti negalima, nes kitaip jam bus ,,ragas“, bus blogai, S. V. į šiuos žodžius atsakė linktelėdamas galvą. A. K. kelis kartus spyrė T. L. į galvą, o S. V. sudavė kastuvo plokštuma nukentėjusiajam į galvos sritį. Po to jis, kasdamas duobę, girdėjo suduodamus smūgius, suprato, jog nukentėjusieji yra mušami (t. 8, b. l. 77 – 81). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis E. S. taip pat parodė, kad matė, kaip S. V. kelis kartus įspyrė vienam iš nukentėjusiųjų. Nuteistasis A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 7, b. l. 88 – 92), tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, parodė, kad matė kaip miške smurtą prieš nukentėjusiuosius M. D. ir T. L. vartojo S. V. ir E. S.. Nuteistojo A. K. teigimu, jis matė, kaip S. V. kelis kartus sudavė ranka ir kelis kartus spyrė koja T. L., o E. S. kelis kartus ranka ir koja sudavė M. D.. Nuteistasis A. P. apie savo vaidmenį nusikaltimo padaryme nurodė, jog jis vairavo automobilį, kuriuo buvo vežami sužaloti nukentėjusieji į mišką, S. V. paliepimu važiavo į jo sodybą paimti kastuvų bei atsivežtu kastuvu E. S. padėjo iškasti duobę, kurioje vėliau buvo užkasti nukentėjusiųjų kūnai, tvirtindamas, kad nei T. L., nei M. D. nesudavė nei vieno smūgio. Tačiau, kaip matyti iš S. V., A. K. ir E. S. parodymų, visi trys nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodė matę, jog A. P. taip pat vartojo smurtą prieš nukentėjusiuosius. Šioje baudžiamojoje byloje apklaustas liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 05 tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jam teko areštinėje sėdėti vienoje kameroje su E. S., kuris jam pasakojo apie T. L. ir M. D. nužudymą. Liudytojo teigimu, E. S. jam pasakojo, kad jie keturiese, t. y. jis – E. S., A. K., S. V. ir dar vienas vaikinas, A. K. bute sumušė du vaikinus, po to tuos vaikinus ištempė į lauką ir ten paliko, bet po kurio laiko sugrįžo ir po vieną nukentėjusįjį nuvežė į mišką, prie S. V. namų. S. V. miške liepė iškasti duobę, pats daužė kastuvu nukentėjusiuosius per galvas, po to nukentėjusieji buvo užkasti. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 05 parodė, kad E. S. jam pasakojo, kad nusikaltimą padarė visi keturi asmenys: jis – E. S., S. V., A. K., A. P.. Nepagrįstas yra nuteistojo E. S. apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 05 parodymai gauti neleistinu būdu, kadangi tuo metu, kai, neva, liudytojui jis pasakojo liudytojo nurodytas aplinkybes, jo nebuvo Lietuvoje. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 05 nurodė, kad su E. S. apie nusikaltimo aplinkybes jis kalbėjosi 2011 metais, būdamas su E. S. vienoje kameroje areštinėje. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato 2013 m. lapkričio 15 d. pateikto rašto Nr. 10-88-BD2-105 matyti, jog liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 05 nurodytu laiku, t. y. 2011 metais E. S. ne vieną kartą buvo laikomas Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje, E. S. areštinės kameroje buvo laikomas ne vienas, o su kitais asmenimis.

Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 05 parodymų, taip pat visų keturių nuteistųjų A. K., S. V., A. P. ir E. S. parodymų viso bylos proceso metu analizė leidžia daryti išvadą, kad smurtą prieš jau anksčiau A. K. namuose sumuštus nukentėjusiuosius T. L. ir M. D. miške vartojo visi keturi nuteistieji. Kaip nustatė teismo medicinos ekspertai M. D. mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis kairiame smilkinyje, kairės akies apatiniame voke, kaktoje, dešinės akies vokuose, dešiniame skruoste ir juosmens dešinėje pusėje, kraujosruvomis kairio smilkinio ir kairio momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir momeninių skilčių dangalais bei kairiojo pusrutulio smilkininės skilties medžiagoje, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu. M. D. lavone nustatyti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairiame smilkinyje, kairės akies apatiniame voke, kaktoje, dešinės akies vokuose, dešiniame skruoste ir juosmens dešinėje pusėje, kraujosruvos kairio smilkinio ir kairio momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimai po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir momeninių skilčių dangalais bei kairiojo pusrutulio smilkininės skilties medžiagoje. Sužalojimai padaryti prieš mirtį, kieto buko daikto poveikyje. Sužalojimai M. D. galėjo gautis suduodant smūgius kumščiais bei spardant. Sužalojimai M. D. padaryti ne mažiau šešių smūgių pasekoje, tai nurodo sužalojimų kiekis ir jų lokalizacija. M. D. po žemėmis buvo užkastas gyvas, nes stambiųjų bronchų spindžiuose rasta žemių gabalėlių (Specialisto išvada Nr. M 308/10(05) (t. 3, b. l. 4-5)). T. L. mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio muštinėmis žaizdomis kaktoje ir kairiame momenyje, poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, dešiniame žaste ir šlaunyse, kraujosruvomis kairio momens ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių momeninių ir pakaušinių skilčių dangalais ir kairio pusrutulio momeninės skilties medžiagoje, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu. T. L. lavone nustatyti šie sužalojimai: muštinės žaizdos kaktoje ir kairiame momenyje, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, dešiniame žaste ir šlaunyse, kraujosruvos kairio momens ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimai po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių momeninių ir pakaušinių skilčių dangalais ir kairio pusrutulio momeninės skilties medžiagoje. Sužalojimai T. L. padaryti prieš mirtį vienu metu, kieto buko daikto poveikyje. Sužalojimai T. L. galėjo gautis suduodant smūgius kumščiais, spardant ar kastetu. Sužalojimai T. L. padaryti ne mažiau devynių smūgių pasekoje (Specialisto išvada Nr. M 309/10(05) (t. 3, b. l. 36 - 37)). Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad sumuštus ir bejėgiškos būklės nukentėjusiuosius, kurie po konflikto ir įvykusių muštynių A. K. bute, buvo ištemti į lauką ir kurį laiką gulėjo lauke, nuteistieji sugrįžo ir paėmė, turėdami tikslą T. L. ir M. D. nužudyti. Būtent, šiuo tikslu nukentėjusiuosius T. L. ir M. D. nuteistieji nuvežė į mišką, ten prieš nukentėjusiuosius visi keturi nuteistieji vartojo smurtą ir galiausiai dar gyvo stipriai sužaloto M. D. ir nuo patirtų sužalojimų jau mirusio T. L. kūnus užkasė duobėje. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Nors, išskyrus S. V., kuris neneigia vartojęs smurtą miške prieš nukentėjusiuosius T. L. ir M. D., kiti trys nuteistieji A. P., A. K., E. S. neigia sudavę smūgius nukentėjusiesiems, stengdamiesi kaltę suversti kitiems nusikaltimo bendrininkams, tačiau, jau aptartų pačių nuteistųjų viso proceso metu duotų parodymų, taip pat liudytojo, kuriama taikomas anonimiškumas, Nr. 05, kuriam apie T. L. ir M. D. nužudymo aplinkybes papasakojo E. S., parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad smurtą prieš nukentėjusiuosius miške vartojo visi keturi nuteistieji, visi keturi nuteistieji tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybes nukentėjusiesiems T. L. ir M. D., todėl visi keturi nuteistieji A. P., E. S., S. V., A. K. yra nukentėjusiųjų T. L. ir M. D. nužudymo vykdytojai. Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe. Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkų grupė gali susidaryti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, bet kokio pavojingumo tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymui ir priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis E. S., išankstinis susitarimas nėra bendrininkų grupės būtinas požymis, bendrininkų grupė gali susidaryti ir jau darant nusikaltimą, svarbu, kad visų bendrininkų veiksmai būtų nukreipti tam pačiam tikslui pasiekti. Kiekvienas grupės narys realizuoja objektyviąją bendrai daromos nusikalstamos veikos pusę (ar jos dalį). Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusiuosius T. L. ir M. D. vartojo visi keturi nuteistieji, tame tarpe ir E. S. (pagal A. P. parodymus, E. S. sudavė smūgius kastuvu bejėgiškos būklės nukentėjusiajam T. L. į galvą), visų keturių nuteistųjų suduoti smūgiai buvo būtina padarinių – nukentėjusiųjų T. L. ir M. D. mirties – kilimo sąlyga, visi keturi nuteistieji E. S., A. K., A. P., S. V. realizavo bendrai daromos nusikalstamos veikos sudėties objektyviąją pusę ir visi keturi nuteistieji suvokė, kad nusikalstamą veiką daro ne pavieniui, o bendrai, t. y. E. S., A. K., A. P., S. V. buvo nusikalstamos veikos vykdytojai (bendravykdytojai). Todėl teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. S., A. K., A. P., S. V. nužudė T. L. ir M. D. veikdami bendrininkų grupe. Nėra pagrindo tenkinti nuteistojo E. S. apeliacinio skunde išdėstyto prašymo ir pripažinti jį padėjėju. Padėjėju laikomas asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas arba pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus (Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalis). Paprastai padėjėjas savo nusikalstama veikla prie kitų bendrininkų veiklos prisideda tada, kai pastarieji jau ketina padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką. Tuo padėjėjas tik sustiprina jau suformuotą kurstytojo ar kitų bendrininkų pasiryžimą nusikalstamai veikti bei palengvina nusikalstamos veikos padarymą, slėpimą. Byloje nustatyta, kad E. S. atlikti veiksmai neapsiribojo padėjimu padaryti nusikaltimą – nužudyti T. L. ir M. D., E. S. ne tik saugojo į mišką atvežtą pirmąjį nukentėjusįjį T. L., kasė duobę, bet aktyviais veiksmais – suduodamas smūgius nukentėjusiesiems, tame tarpe ir smūgius kastuvu T. L. į galvą, prisidėjo prie padarinių – T. L. ir M. D. mirties – kilimo, kartu su A. K., A. P., S. V. atėmė gyvybes T. L. ir M. D., t. y. buvo nusikaltimo vykdytojas, o ne padėjėjas.

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistiesiems A. K., S. V., E. S. ir A. P. inkriminuotos keturios nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte – bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas, 5 punkte – dviejų žmonių nužudymas, 6 punkte – nužudymas itin žiauriai, 11 punkte – nužudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą.

Teismų praktikoje pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą veika kvalifikuojama tada, kai nužudomas asmuo, kuris dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant ar dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Pripažįstant asmenį kaltu nužudžius bejėgiškos būklės žmogų, turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus, taip pat tai, ar kaltininkas suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būklę. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad įvykio dieną konfliktas tarp nukentėjusiųjų T. L., M. D. ir nuteistųjų prasidėjo A. K. bute, tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų vyko muštynės, po kurių sužalotus T. L. ir M. D. nuteistieji ištempė į lauką ir paliko gulėti ant žemės, o patys išvažiavo. Po kurio laiko sugrįžę A. K., S. V., E. S. ir A. P. T. L. ir M. D. rado gulinčius toje pačioje vietoje. Dėl patirtų sužalojimų, taip pat, galimai ir dėl apsvaigimo nuo alkoholio, nukentėjusieji T. L. ir M. D. nesipriešino iš A. K. buto tempiami į kiemą, nebandė niekur eiti iš vietos, kurioje juos paliko nuteistieji, nenustatyta, kad nukentėjusieji būtų priešinęsi vežami į mišką, taip pat vėl visų keturių nuteistųjų mušami miške. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad į mišką, kuriame buvo nužudyti, nukentėjusieji T. L. ir M. D. buvo nuvežti būdami bejėgiškos būklės, dėl tokios būklės nei vienas iš nukentėjusiųjų miške negalėjo priešintis nuteistiesiems ar gintis nuo prieš juos visų keturių nuteistųjų vartojamo smurto ir šią bejėgišką nukentėjusiųjų būklę visi keturi nuteistieji suvokė. Todėl Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė A. K., S. V., A. P., E. S. inkriminuota pagrįstai, be to, ši pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės nėra ginčijama ir apeliaciniuos skunduose. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei pagrįstai visiems keturiems nuteistiesiems A. K., S. V., A. P., E. S. inkriminavo ir Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę – dviejų asmenų nužudymas, kuri taip pat nėra ginčijama apeliaciniuose skunduose.

Nuteistojo E. S. ir nuteistojo S. V. gynėjo apeliaciniuose skunduose yra ginčijama nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pavyzdžiui, nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, sukeliant didelį fizinį skausmą, moralines kančias. Šioje byloje surinktais įrodymais – pačių nuteistųjų parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis nustatyta, kad smūgiai nukentėjusiesiems T. L. ir M. D. buvo suduoti rankomis, spardant kojomis, kastuvu, didžioji dalis smūgių nukentėjusiesiems buvo suduoti į galvas, kaip nustatė teismo medicinos ekspertas, M. D. sužalojimai padaryti ne mažiau šešiais smūgiais, o T. L. – ne mažiau devyniais smūgiais. Duobė, kurioje buvo užkasti nukentėjusiųjų kūnai, buvo kasama T. L. ir M. D. matant, kaip nurodė nuteistasis A. P., T. L., kasant duobę, prašė pasigailėti, pakviesti Sauliuką (S. V.), kad šio galėtų prašyti pasigailėjimo, bandė apsikabinti ir taip apginti savo draugą M. D., prašė neliesti M. D., tačiau vietoj pagalbos iš E. S. gavo smūgius kastuvu per galvą, M. D. po žemėmis buvo užkastas dar būdamas gyvas. Šios aplinkybės, taip pat nuteistųjų nukentėjusiesiems T. L. ir M. D. padarytų sužalojimų pobūdis, sužalojimų padarymo mechanizmas, kiekis, žalojimams panaudotas kastuvas, spardymas kojomis nukentėjusiesiems į galvas, M. D. dar gyvo užkasimas po žemėmis, leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusieji prieš mirtį jautė dideles kančias, o nuteistieji tai suvokė ir to siekė, t. y. gyvybes nukentėjusiesiems T. L. ir M. D. atėmė itin žiauriai.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų A. K., S. V., E. S., A. P. veikoje nustatė ir Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytą nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą – siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, tik nustačius tokį tikslą, kuris yra būtinas šios nužudymo sudėties požymis. Toks tikslas yra tada, kai iki nužudymo teisėsaugos institucijai arba nėra, arba kaltininko manymu, dar nėra žinoma apie kitą nusikaltimą, kurį kaltininkas siekė nuslėpti. Šis nužudymą kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tik nustačius, jog kaltininkas nužudo siekdamas nuslėpti anksčiau padarytą, daromą ar rengiamą padaryti kitą nusikaltimą, būtent, nuo teisėsaugos institucijų, o ne turėdamas kitokį tikslą. Kitas nusikaltimas, kurį kaltininkas siekė nuslėpti, gali būti padarytas jo paties ar kito asmens, taip pat tuo pačiu kaip nužudymas ar skirtingu laiku. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad nukentėjusieji T. L. ir M. D. buvo nužudyti tuoj po įvykdyto kito nusikaltimo – nukentėjusiųjų sumušimo, kas patvirtina, jog S. V., A. K., E. S. ir A. P. tyčia nužudė, siekdami paslėpti kitą nusikaltimą – T. L. ir M. D. sumušimą. Tačiau iš nuteistųjų A. P. bei E. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, jog nukentėjusieji T. L. ir M. D. buvo nužudyti ne siekiant nuslėpti nuo teisėsaugos institucijų kitą nusikaltimą, bet iš baimės, kad atsigavę nukentėjusieji gali keršyti. Kaip nurodė nuteistasis A. P., jam su S. V. važiuojant paimti antrojo nukentėjusiojo, S. V. pasakė, kad nėra kitos išeities, nes, jeigu tie du jaunuoliai išgys, jie susidoros su jais visais. Nuteistojo A. P. teigimu, S. V. dar jo paklausė, ar jis suprato, kad tai būtina padaryti, o jis, bijodamas S. V., atsakė, kad suprato (t. 6, b. l. 165 – 168). Nuteistasis E. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad tuo metu, kai S. V. su A. K. atvežė antrąjį nukentėjusįjį, S. V. su A. K. buvo agresyviai nusiteikę, kažkuriuo momentu A. K., atsisukęs į S. V., šiam pasakė, kad tų vaikinų paleisti negalima, nes jam kitaip bus ,,ragas“, t. y., kad jam gali būti blogai. S. V. A. K. nieko neatsakė, tik linktelėjo galva pritardamas jam (t. 8, b. l. 77 – 81). Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 05 pirmosios instancijos teisme parodė, kad E. S. jam pasakojo, jog asmenys, kuriuos jie keturiese sumušė A. K. bute, priklausė ,,šmikiniams“, iš pradžių sumuštus asmenis jie paliko lauke, bet paskui pagalvojo, kad jų palikti negalima, todėl grįžo ir po vieną nuvežė į mišką prie S. V. namų. Išdėstytų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad sužaloti nukentėjusieji T. L. ir M. D. į mišką nuteistųjų buvo nuvežti ir ten nužudyti ne todėl, kad buvo siekiama nuslėpti nuo teisėsaugos institucijų nukentėjusiųjų sumušimą, bet bijant nukentėjusiųjų keršto. Nenustačius esminio požymio – tikslo nuslėpti kitą nusikaltimą nuo teisėsaugos institucijų, kuris yra pagrindas nužudymą padariusiam asmeniui inkriminuoti Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytą kvalifikuojančią aplinkybę, ši aplinkybė A. K., E. S., S. V., A. P. inkriminuota nepagrįstai.

Niekuo nepagrįsti ir apeliaciniame skunde iš esmės nemotyvuoti yra nuteistojo E. S. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesvarstė klausimo, ar jo veiksmuose nėra savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 23 straipsnis) arba nusikaltimo slėpimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 237 straipsnyje. Pagal Lietuvos Respublikos BK 237 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas iš anksto nepažadėjęs paslėpė, sunaikino ar sugadino kito asmens padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, įrankius ar priemones, nusikalstamu būdu įgytus daiktus, kitus su slepiamu nusikaltimu susijusius dalykus, turinčius įrodomosios reikšmės, arba slėpė nusikaltimą padariusį asmenį. Slepiant nusikaltimą bet kuria alternatyvia minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta veika, slepiamame nusikaltime nedalyvaujama, slepiant nusikaltimą slepiamojo nusikaltimo kaltininkams padedama išvengti baudžiamojo persekiojimo ir nuteisimo. Kaip minėta, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog nužudymas buvo padarytas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, juo labiau nėra duomenų, kad E. S. būtų siekęs nuslėpti kitų asmenų padarytą nusikaltimą, priešingai – byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, jog E. S. buvo aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis, savo veiksmais prisidėjęs tiek prie nukentėjusiųjų T. L. ir M. D. sumušimo, tiek prie nukentėjusiųjų nužudymo. Todėl nėra pagrindo svarstyti ir Lietuvos Respublikos BK 23 straipsnio, kuriame įtvirtintas baudžiamosios teisės institutas, suteikiantis galimybę netaikyti baudžiamosios atsakomybės asmeniui, besirengusiam padaryti sumanytą nusikaltimą ar jau pradėjusiam vykdyti nusikalstamą veiką, tačiau vėliau pakeitusiam savo ketinimus ir atsisakiusiam pabaigti tokią veiką, galimybės. Be to, kaip viso proceso metu parodė nuteistasis A. P., E. S. buvo paskutinis asmuo, kuris matė nukentėjusiuosius neužkastus po žemėmis. A. P. teigimu, E. S. paskutinis vartojo smurtą prieš T. L. ir M. D. - kastuvu trankė nukentėjusiesiems per galvas, E. S. paskutinis pasiliko prie sužalotų nukentėjusiųjų, būtent, E. S. nukentėjusiuosius ir užkasė duobėje.

S. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu bei nuteistas ir už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Tiek paties nuteistojo S. V., tiek ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tvirtinama, kad už šio nusikaltimo padarymą S. V. nuteistas nepagrįstai. Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. S. V. nuteistas už tai, kad sodybos ūkiniame pastate, esančiame Panevėžio rajone, Bobkalnio kaime, laikė žinomai netikrą Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. 308765. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu. Inkriminuojant S. V. Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, t. y. iš objektyviosios pusės būtina nustatyti ir įrodyti, kad, būtent, S. V. laikė, t. y. turėjo savo žinioje netikrą dokumentą, iš subjektyviosios pusės būtina nustatyti ir įrodyti, jog S. V. suprato kad netikrą dokumentą - Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. 308765 laiko ir norėjo taip veikti.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas S. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, iš esmės grindė vieninteliu faktu – S. V. sodybos ūkiniame pastate, kratos metu buvo rastas Lietuvos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. 308765, kuris, kaip nustatė specialistai yra netikras, t. y. transporto priemonės registracijos liudijimo blankas yra atspausdintas ne pagal tokių blankų spausdinimo reikalavimus (t. 1, b. l. 165 – 171). Tačiau, kaip jau minėta, inkriminuojant S. V. Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina įrodyti, kad, būtent, S. V. šį netikrą dokumentą laikė sodybos ūkiniame pastate. Byloje nėra nustatyta, kaip netikras dokumentas – transporto priemonės registracijos liudijimas atsirado tame pastate. Nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad šį netikrą dokumentą ūkiniame pastate laikė, būtent, S. V., juo labiau, kad S. V. sodyboje gyveno ne vienas, be to, ūkinis pastas yra ne asmens gyvenamasis pastatas, todėl yra didesnė tikimybė, jog į ūkinį pastatą gali pateikti tiek kartu su S. V. gyvenantys, tiek svetimi asmenys. Ant kratos metu S. V. sodybos ūkiniame pastate surasto transporto priemonės registracijos liudijimo S. V. pėdsakų (pirštų atspaudų, kvapų, mikrodalelių, kitų pėdsakų) nerasta, jokių kitų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad surastą netikrą dokumentą laikė, būtent, S. V. byloje nėra. Nesant byloje neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog netikrą dokumentą ūkiniame pastate laikė ne kas kitas, o, būtent, S. V., vien netikro dokumento radimo S. V. priklausančios sodybos ūkiniame pastate fakto, nepakanka įrodyti ir daryti išvadą, kad S. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje. Todėl, S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Šalies argumentai

Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo dalinio prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką atsakomybę lengvinančia aplinkybe, analogiškas argumentas yra išdėstytas ir nuteistojo S. V. gynėjo apeliaciniame skunde, t. y. S. V. iš dalies pripažino savo kaltę, todėl, gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę turėjo pripažinti S. V. atsakomybę lengvinančia. Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde atsakomybę lengvinančia aplinkybe prašo pripažinti ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų elgesys, taip pat nuteistasis E. S. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai girtumą ir nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe pripažino jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, savo apeliaciniame skunde nesutinka ir nuteistasis A. P..

Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai lengvinančiai aplinkybei konstatuoti būtina nustatyti vieną iš trijų alternatyvų: 1) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi; 2) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip matyti iš nuteistojo S. V. parodymų, nuteistasis viso proceso metu iš esmės neneigė vartojęs smurtą prieš nukentėjusiuosius T. L. ir M. D., tačiau tvirtino nukentėjusiesiems sudavęs tik kelis smūgius, o nužudant nukentėjusiuosius nedalyvavęs, nes tuo metu, kai T. L. ir M. D. buvo nužudyti, jis miegojo. Nuteistasis E. S. nors ir neneigia dalyvavęs nusikaltimo padaryme, tačiau jo parodymų viso bylos proceso metu analizė rodo, kad E. S., duodamas parodymus nebuvo nuoseklus, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nuteistasis nurodė vienokias įvykio aplinkybes, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, davė jau kitokius parodymus, stengdamasis sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme ir taip sušvelninti savo teisinę padėtį. Nei S. V., nei E. S. neprisipažino nužudę nukentėjusiuosius T. L. ir M. D., tuo labiau nei viena iš nuteistųjų nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo. Nuteistieji S. V. ir E. S. savo parodymais nedaug prisidėjo prie tiesos nustatymo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Todėl S. V. ir E. S. prisipažinimas buvus vietoje, kur buvo nužudyti T. L. ir M. D., bet nepripažinimas esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių negali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Nėra pagrindo tenkinti nuteistojo E. S. prašymo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų T. L. ir M. D. elgesys. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Tokiu atveju kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Šioje byloje surinktais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusieji T. L. ir M. D. buvo nužudyti miške bejėgiškos būklės, dėl A. K. namuose prieš nukentėjusiuosius pavartoto smurto nei vienas iš nukentėjusiųjų ne tik, kad nebūtų galėjęs elgtis provokuojančiai ar rizikingai, bet nukentėjusieji dėl nuteistųjų jiems padarytų sužalojimų negalėjo nei gintis, nei kitaip priešintis nuteistiesiems.

Tiek nuteistasis E. S., tiek nuteistasis A. P. apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jie padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, teismui parodo tuos neigiamus momentus, kurie didina nusikalstamos veikos bei kaltojo asmens pavojingumą ir leidžia griežtinti baudžiamąją atsakomybę. Pagal Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstamą veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti kaltininko nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Ši aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir rodo didesnį jo pavojingumą, kadangi girtas asmuo gali netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, jis lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Iš bylos duomenų matyti, jog nei E. S., nei A. P. iš karto po įvykio sulaikyti nebuvo ir jų girtumas įvykio dieną nebuvo nustatinėjamas. Nesant medicininių duomenų, patvirtinančių, kad E. S. ir A. P. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti šią aplinkybę, yra įvykyje dalyvavusių ir įvykį mačiusių asmenų parodymai apie alkoholio vartojimo faktą arba apie asmens būseną, kuri išoriškai leistų daryti išvadą dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Nuteistųjų A. K., S. V., E. S., A. P. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną daugiau ar mažiau alkoholį vartojo visi keturi nuteistieji. Nuteistasis A. P. parodė, kad po to, kai sumušti nukentėjusieji T. L. ir M. D. buvo ištempti į lauką ir palikti ten gulėti, jis nuvežė A. K., S. V. ir E. S. į vietą, iš kurios buvo paėmęs E. S. ir ten juos paliko, o kai A. K. kvietimu po kurio laiko vėl visus tris pasiėmė, E. S., A. K., S. V. buvo labai girti. Tai, kad iki vežant nukentėjusiuosius į mišką, visi trys vartojo alkoholinius gėrimus, nurodė ir nuteistieji A. K., S. V., E. S.. Nuteistojo A. P. teigimu, degtinės S. V. prašymu jis pirko ir antrą nukentėjusįjį vežant į mišką, jis matė, kaip būdami miške visi trys nuteistieji, tame tarpe ir E. S., gėrė degtinę. Šios aplinkybės, o taip pat nusikaltimo pobūdis, t. y. visų nuteistųjų, tame tarpe ir E. S., veiksmų neadekvatumas, bejėgiškos būklės žmonėms suduotų smūgių skaičius ir pobūdis, E. S. atlikti veiksmai - daužymas sužalotiems ir bejėgiškos būklės esantiems nukentėjusiesiems kastuvu per galvas bei nukentėjusiųjų užkasimas duobėje, iš jų vienam – M. D. dar esant gyvam, leidžia daryti išvadą, jog E. S. girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl, ši aplinkybė pagrįstai pripažinta nuteistojo E. S. atsakomybę sunkinančia. Tuo tarpu, įvertinus A. P. vaidmenį nusikaltimo padaryme, jo elgesio priežastis ir motyvus, atliktus veiksmus įvykio metu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog A. P. jam inkriminuotą nusikaltimą padarė paveiktas išgerto alkoholio. Kaip parodė nuteistasis A. P., įvykio naktį jis buvo vartojęs alkoholio – su draugais gėrė alaus, taip pat buvo parūkęs ,,žolės“. Tačiau, kaip jau minėta, ne bet koks alkoholio pavartojimo faktas sunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybę, bet tik toks, kai apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Nuteistasis A. P. viso proceso metu tvirtino, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jis įvykio naktį buvo kartu su A. K., S. V. ir E. S. bei kartu su šiais nuteistaisiais dalyvavo T. L. ir M. D. nužudyme, buvo baimė, t. y. jis sutiko dalyvauti nusikaltime ir atlikti neteisėtus veiksmus dėl A. K. ir S. V. panaudotos psichinės privertos, grasinimų, kad ir jam atsitiks tas pats kaip ir T. L. su M. D., jeigu jis nepaklus ir nevykdys kitų trijų nuteistųjų nurodymų. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pats savo iniciatyva A. P. nebūtų pasiryžęs nusikalsti, dalyvauti nusikaltimo padaryme jį prievarta palenkė A. K. ir S. V.. Todėl net, jeigu A. P. ir buvo įvykio naktį vartojęs alkoholį, tačiau byloje nėra neginčytinų duomenų, kad A. P. nusikaltimo darymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tuo labiau, nėra duomenų, jog apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nusikalstamus A. P. veiksmus įtakojo kitos, jau aptartos priežastys, bet ne išgertas alkoholis. Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nuteistajam A. P. konstatuota nepagrįstai, todėl šalintina.

Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe. Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Skiriant bausmę atsižvelgiama į faktinį asmens dalyvavimo nusikalstamoje veikoje pobūdį ir laipsnį, neteisėto jo elgesio įtaką nusikalstamų tikslų realizavimui bei atsiradusiems (ar galėjusiems atsirasti) padariniams. Faktinis dalyvavimo nusikalstamoje veikoje pobūdis nustatomas pagal asmens kaip bendrininko dalyvavimo bendroje nusikalstamoje veikoje rūšį. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiuosius T. L. ir M. D. keturi nuteistieji – A. K., E. S., S. V. ir A. P. nužudė veikdami bendrininkų grupe, visi nuteistieji aktyviais veiksmais prisidėjo prie nusikalstamų padarinių kilimo, visi keturi nuteistieji buvo nusikaltimo bendravykdytojai. Nuteistasis E. S. nebuvo pasyvus nusikaltimo dalyvis, priešingai – byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad jis intensyviai naudojo smurtą prieš nukentėjusiuosius T. L. ir M. D., būtent, E. S. užkasė nukentėjusiuosius duobėje, vienam iš jų – M. D. dar esant gyvam. Įvertinus E. S., kaip bendrininko dalyvavimo nužudant T. L. ir M. D. pobūdį ir laipsnį, darytina išvada, kad nusikaltimo padarymas bendrininkų grupe pagrįstai pripažintas E. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Kaip matyti iš visų apeliacinių skundų, visi keturi nuteistieji – A. K., S. V., E. S. ir A. P. nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Nuteistųjų A. K., S. V., E. S. ir A. P. padaryta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Nustatytos net trys nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės, nuteistųjų padaryta nusikalstama veika sukėlė labai sunkias, negrįžtamas pasekmes, nužudyti du jauni vyrai. Nuteistųjų A. K., S. V., E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, visų trijų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, jog nusikalstamą veiką jie padarė bendrininkų grupe ir nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, taip pat tai, jog nusikalstama veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, taipogi nuteistasis iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Šiuo nuosprendžiu panaikinus A. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, lieka viena A. P. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupe. Vertinant nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis, matyti, jog S. V. praeityje buvo teistas šešis kartus, tačiau teistumai yra išnykę, todėl laikoma, kad jis yra neteistas, nuteistasis iki sulaikymo niekur nedirbo, taip pat buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, buvo paskelbta S. V. paieška. A. K. praeityje teistas tris kartus, nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu, kadangi A. K., būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui vėl padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis, A. K. pripažintas recidyvistu, iki suėmimo A. K. dirbo R.Strelčiūno IĮ pagalbiniu darbininku. E. S. praeityje teistas, šią nusikalstamą veiką padarė netrukus po to, kai jam buvo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, iki sulaikymo E. S. niekur nedirbo ir nesimokė, be to, nuteistasis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, buvo paskelbta jo paieška. A. P. praeityje neteistas, charakterizuojamas patenkinamai, iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, jog A. P. susirado darbą, sukūrė šeimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visetą, nuteistiesiems A. K. ir E. S. paskyrė bausmes, didesnes nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis, nuteistajam S. V. pirmosios instancijos teismas paskyrė pačią griežčiausią Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tuo tarpu, įvertinęs A. P. asmenybę charakterizuojančius požymius, atsižvelgęs į tai, jog byloje nustatytos net trys A. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jo dėka buvo išaiškintas nusikaltimas, į tai, jog A. P. nebuvo nusikaltimo organizatorius, į nusikalstamą veiką buvo įtrauktas S. V. ir A. K., A. P. vaidmuo nusikaltime buvo ne pagrindinis, atlikti neteisėtus veiksmus jis buvo priverstas panaudojus psichinę prievartą, grasinimus, padarė išvadą, jog sankcijoje numatytos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir, remdamasis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskyrė A. P. trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios distancijos teismas, paskirdamas nuteistajam S. V. pačią griežčiausią baudžiamojo įstatymo numatytą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, šios išvados iš esmės nemotyvavo, nenurodė, kokios aplinkybės nulėmė S. V. išskyrimą iš kitų nuteistųjų tarpo. Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalyje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė numatyta kaip alternatyva terminuotam laisvės atėmimui. Sprendžiant bausmės sąlyginumo problemą, t. y. vertinant sankcijoje numatytos bausmės ir nusikaltimo sunkumo santykį, būtina atsižvelgti į tai, kad visiškas padariusio nusikaltimą asmens eliminavimas iš visuomenės yra ypač didelis įsikišimas į baudžiamo asmens laisvę. Taip ne tik apribojama ši prigimtinė teisė, bet kartu ribojamos kitos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Laivės atėmimo iki gyvos galvos prasmė yra apsaugoti visuomenę nuo nusikaltėlio, o laisvės atėmimą galima pateisinti tol, kol egzistuoja pavojus. Teismas, įvertinęs veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, parenka laisvės atėmimo bausmės rūšį. Nors šiuo atveju padarytas nusikaltimas yra pats savaime labai sunkus ir žiaurus, bet laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė skiriama, kai ypatingai neigiamai charakterizuojami nusikaltimą padarę asmenys ar nusikaltimas padarytas išskirtinai žiauriu būdu. Nors S. V. praeityje ne vieną kartą teistas, tačiau šiuo metu teistumai yra išnykę. Išskyrus tai, jog S. V. buvo vyriausias ir autoritetingiausias nusikalstamos veikos bendrininkas, davė nurodymus kitiems nuteistiesiems, t. y. S. V. nurodymu A. P. vairuojamu automobiliu pasuko į mišką, S. V. nurodymu buvo atvežti kastuvai ir kasama duobė, kurioje vėliau buvo užkasti nukentėjusiųjų T. L. ir M. D. kūnai, jokių kitų išskirtinių aplinkybių, susijusių su S. V. asmenybe bei jo padaryta nusikalstama veika, lyginant su nuteistaisiais A. K. ir E. S., kuriems pirmosios instancijos teismas paskyrė terminuotas laisvės atėmimo bausmes, byloje nenustatyta. Byloje nenustatyta, kad S. V. pavartotas smurtas prieš nukentėjusiuosius T. L. ir M. D. buvo intensyvesnis, žiauresnis lyginant su kitų nusikaltimo bendrininkų pavartotu smurtu, be to, S. V. nebuvo tas asmuo, kuris užkasė nukentėjusiųjų, iš kurių vienas – M. D. buvo dar gyvas, kūnus, tą padarė E. S., kuriam, kaip minėta, paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į tai, jog šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinta viena nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė – nužudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, darytina išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti S. V., kaip ir kitiems nusikaltimo bendrininkams, paskyrus terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Kadangi, kaip minėta, S. V. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo vienas iš pagrindinių, jis iš esmės vadovavo nusikaltimui, davė nurodymus kitiems nuteistiesiems, S. V. skirtina maksimali laisvės atėmimo bausmė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Pašalinus vieną nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės nežymiai mažinamos ir nuteistiesiems A. K. bei E. S.. Nėra pagrindo svarstyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės nuteistojo E. S. atžvilgiu, kadangi byloje nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių E. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su E. S. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas E. S. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių savo apeliaciniame skunde nenurodo ir pats nuteistasis E. S..

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į nuteistojo A. P. asmenybę charakterizuojančius bruožus, jo jauną amžių nusikaltimo padarymo metu bei baimę ir nesugebėjimą atsispirti vyresnių bendrininkų įtakai, taip pat A. P. pagalbą teisėsaugos institucijoms tiriant T. L. ir M. D. nužudymo aplinkybes bei išaiškinant nusikaltimą padariusius asmenis, padarė išvadą, jog sankcijoje numatytos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir, remdamasis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskyrė A. P. trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nors A. P. nusikalstamą veiką padarė ne savo iniciatyva, bet įtakotas kitų, už jį vyresnių asmenų – S. V. ir A. K., nuteistasis A. P. padėjo teisėsaugos institucijoms išaiškinti nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis, taip pat byloje nustatytos dar dvi A. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau A. P. vis tik buvo žiauraus nusikaltimo – dviejų jaunų vyrų nužudymo – bendravykdytojas, savo veiksmais, nors ir ne taip aktyviai, kaip kiti nusikaltimo bendrininkai, prisidėjo prie itin sunkių pasekmių kilimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, sušvelnindamas A. P. teisinę padėtį, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teisingai parinko nuteistajam bausmės rūšį. Koreguoti šio pirmosios instancijos teismo sprendimo ir parinkti nuteistajam A. P. kitą bausmės rūšį nėra pagrindo. Tačiau, išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka bei pašalinus vieną A. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, taip pat pašalinus vieną nužudymą kvalifikuojantį požymį – nužudyta siekiant paslėpti kitą nusikaltimą, A. P. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, kaip ir kitiems nuteistiesiems, švelninama.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiųjų L. D., L. K., I. L. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistieji E. S., A. K., taip nuteistojo S. V. gynėjas apeliaciniuose skunduose ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, taip pat nuteistojo S. V. gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiajai I. L. priteisė 20000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 112 straipsnio 1 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 1dalis, 2 dalis).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Pagal baudžiamojo proceso kodekso nuostatas bei teismų praktiką nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamajame procese gali būti pripažįstamas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės žalos, o kitas fizinis asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu tik tuo atveju, kai tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo miršta.

Byloje nustatyta, jog nukentėjusioji L. D. dėl sūnaus M. D. mirties, nukentėjusioji I. L. dėl brolio T. L. mirties, o nukentėjusioji L. K. dėl draugo M. D., su kuriuo iki jo mirties kartu gyveno, patyrė didelius dvasinius išgyvenimu, sukrėtimą, ilgalaikį emocinį stresą, sielvartą. Neturtinė žala nukentėjusiosioms L. D., I. L., L. K. padaryta neteisėtais nuteistųjų A. K., E. S., S. V., A. P. veiksmais, todėl nuteistieji privalo atlyginti padarytą žalą. Įvertinus šias aplinkybes, bei atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji A. K., E. S., A. P. yra pakankamai jauno amžiaus, visi keturi nuteistieji yra darbingi, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistųjų nukentėjusiosios L. D. naudai priteisė 100000 Lt, nukentėjusiosios I. L. naudai priteisė 70000 Lt, o nukentėjusiosios L. K. naudai priteisė 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Visoms trims nukentėjusiosioms – L. D., I. L., L. K. priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Nepagrįstas yra nuteistojo E. S. apeliacinio skundo argumentas, jog jo atžvilgiu negali būti taikoma solidari atsakomybė, turėjo būti taikoma subsidiarinė atsakomybė. Bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusiosios L. D., I. L., L. K. patyrė žalą dėl kelių asmenų - nuteistųjų A. K., E. S., S. V., A. P. padaryto nusikaltimo, tarp nuteistųjų nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiosioms atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Lietuvos Respublikos CK 6.279 straipsnyje įtvirtinta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Todėl teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad visiems nuteistiesiems taikytina solidarioji atsakomybė nukentėjusiųjų L. D., I. L., L. K. patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Kaip minėta, nuteistojo S. V. gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiajai I. L. priteisė 20000 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji I. L. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo 50000 Lt sumai, pareiškime nurodydama, jog dokumentus, patvirtinančius turtinės žalos dydį, pateiks teisme (t. 4, b. l. 187). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji I. L. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo sumažino iki 20000 Lt ir paaiškino, kad turtinę žalą sudaro išlaidos, kurias ji patyrė palaidojusi brolį T. L., tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių turėtas išlaidas, susijusias su brolio laidojimu, nukentėjusioji nurodė neturinti. Turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatymą, turtinės žalos dydį privalo įrodyti civilinis ieškovas, t. y. ieškinio dydį turi pagrįsti pats nukentėjusysis. Nukentėjusiosios I. L. pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo ir tuo pačiu nukentėjusiosios nurodytų turėtų išlaidų, susijusių su brolio T. L. laidotuvėmis dydis kelia abejones savo realumu. I. L. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Nukentėjusioji I. L. nepateikė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo pagrindžiančių dokumentų, kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima tiksliai apskaičiuoti I. L. patirtos turtinės žalos dydį. Efektyvi teisminė gynyba galima tik tuo atveju, kai į teismą besikreipiantis asmuo pakankamai aiškiai suformuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindą, teismas yra nešališkas ir neprivalo nustatyti aplinkybių, kurių nenurodo šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Šiuo atveju nukentėjusiosios I. L. pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo negalima tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, todėl nukentėjusiajai pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė proceso išlaidas, susijusias su jo ekstradicija, tvirtina, jog šios išlaidos iš jo negalėjo būti priteistos, kadangi tai nėra proceso išlaidos.

BPK 103 straipsnyje numatyta, kad proceso išlaidas sudaro: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti, taip pat pinigai, skirti atlyginti už liudytojų ir nukentėjusiųjų atitraukimą nuo įprastinio darbo; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pagal BPK 104 straipsnio 1 dalies nuostatas, proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokio pobūdžio išlaidos gali būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos ir nuteistojo. Pagal BPK 104 straipsnio dalies nuostatas, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmokas pats iš savo lėšų. Taip pat jis turi teisę prašyti, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Nors skundžiamame nuosprendyje tiesiogiai nenurodyta, kad E. S. ekstradicijos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau pirmosios instancijos teismui, priteisus šias išlaidas iš E. S., galima tokią išvadą daryti.

Demokratinėse valstybėse laikomasi principo, kad asmens, kurio laisvę valstybė suvaržo paskirdama jam bausmę ar kardomąją priemonę, materialinio – buitinio aprūpinimo, sveikatos priežiūros, maitinimo ir kitų su jo išlaikymu susijusių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga. Tokios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XIV skyriuje ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo penktame skirsnyje. Lietuvos Respublikai pagal ekstradiciją išduodamo arba perduodamo baudžiamajam persekiojimui asmens statusas – suimtasis, nes jo atžvilgiu yra priimta teismo nutartis paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. Vadinasi, visos išlaidos, susijusios su šio asmens materialiniu – buitiniu aprūpinimu, yra valstybės pareiga. Su ekstradicijos vykdymu susijusios išlaidos savo prigimtimi bei paskirtimi skiriasi nuo proceso išlaidų, nurodytų BPK 103 ir 104 straipsniuose. Šiuose straipsniuose minimos išlaidos, kurios gali būti išieškomos iš nuteistojo, yra susijusios su kitų proceso dalyvių – liudytojų, nukentėjusiųjų baudžiamajame procese patirtomis išlaidomis. Tuo tarpu išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu, yra susijusios su valstybės vykdoma veikla baudžiamosios justicijos srityje. Kaip jau minėta, šių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga, kuri negali būti perkeliama asmeniui, kurio atžvilgiu vykdomas baudžiamasis procesas. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad visos išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu ir E. S. gabenimu į Lietuvos Respubliką yra valstybės pareiga ir turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš E. S. priteista 5893 Lt valstybei, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį, kuria S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nenustatyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį.

S. V. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 5 punkto, 6 punkto, 11 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą ir paskirti S. V. bausmę – laisvės atėmimą 20 (dvidešimčiai) metų. Pirmuosius trejus laisvės atėmimo bausmės metus skirti atlikti kalėjime, likusius – pataisos namuose.

A. K. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 5 punkto, 6 punkto, 11 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą ir A. K. paskirti bausmę – laisvės atėmimą 17 (septyniolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėti Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį (vieną mėnesį) ir A. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 17 (septyniolikai) metų 1 (vienam) mėnesiui. Pirmuosius trejus laisvės atėmimo bausmės metus skirti atlikti kalėjime, likusius – pataisos namuose.

E. S. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 5 punkto, 6 punkto, 11 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą ir E. S. paskirti bausmę – laisvės atėmimą 18 (aštuoniolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės dalį (šešis mėnesius) ir E. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 18 (aštuoniolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams. Pirmuosius trejus laisvės atėmimo bausmės metus skirti atlikti kalėjime, likusius – pataisos namuose.

A. P. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 5 punkto, 6 punkto, 11 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą.

Panaikinti A. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajai I. L. solidariai iš nuteistųjų S. V., A. K., A. P., E. S. priteista 18700 Lt turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai I. L. pripažinti teisę į ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį, kuria iš E. S. priteista 5893 Lt ekstradicijos išlaidų valstybei.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Viktoras KažysTeisėjai Valdimaras BavėjanasKęstutis Jucys