Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 140 straipsnį paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir A. N. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyniems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį paskirta bausme – 36 MGL (1 355,76 Eur) dydžio bauda – ir A. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams su 36 MGL (1 355,76 Eur) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. N. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteista 2 118,60 Eur padarytų nuostolių.

Iš A. N. A. S. priteista 455,95 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. N. valstybės naudai priteisti 394,87 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų atstovaujant nukentėjusįjį A. S..

Iš A. N. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteista 2 227,05 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. N. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. S. sveikatą, t. y. 2018 m. liepos 12 d., nuo 14 val. iki 14.29 val., veikdamas kartu su asmeniu, kuris 2018 m. rugsėjo 18 d. mirė, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), po to, kai nukentėjusysis A. S. nesutiko su jam priklausančiu automobiliu „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) juos vežti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą užvaldyti A. S. priklausantį automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) reikalaudami iš jo šio automobilio užvedimo raktelių, panaudojo prieš A. S. fizinį smurtą – A. N. tyčia jam sudavė alkūne į veidą, rankomis ir kojomis sudavė į pilvo ir krūtinės sritį, o asmuo, kuris yra miręs, spyrė A. S. į kairį šoną bei bendrai ne mažiau 6 trauminiais poveikiais A. S. padarė tulžies pūslės plyšimą, veido poodines kraujosruvas, galvos, abiejų rankų ir kelių odos nubrozdinimus (tulžies pūslės plyšimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą). Vėliau, jie iš A. S. kelnių kišenės ištraukė minėto automobilio užvedimo raktelius ir jais pasinaudodami bendrais veiksmais pagrobė A. S. priklausantį automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Be to, A. N. nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2018 m. liepos 9 d., tiksliau nenustatytu laiku, veikdamas kartu su asmeniu, kuris 2018 m. rugsėjo 18 d. mirė, nukentėjusiajam A. S. priklausančiame automobilyje „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant kryptimi (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia bendrais su asmeniu, kuris 2018 m. rugsėjo 18 d. mirė, suduodami rankomis smūgius nukentėjusiajam A. S. į galvos sritį bei šoną, sukėlė A. S. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo A. N. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl bausmės paskyrimo

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-456/2013). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas A. N. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, savo diskrecijos ribų neviršijo.

Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė turi būti veiksminga, t. y. tokia, kuria įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius (šeiminę padėtį, išsilavinimą ir pan.), jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ar dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinės nutartys Nr. 2K-58/2010; Nr. 2K-137/2013).

Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajam A. N. skirtiną bausmę, pagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančiomis – kad jis nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe, apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 ir 13 punktai).

Apygardos teismas, įvertinęs nuteistojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, parinkdamas A. N. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad viena iš nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, priskirtina labai sunkių nusikaltimų kategorijai, BK 180 straipsnio 1 dalyje – apysunkių, o BK 140 straipsnio 1 dalyje – nesunkių – BK 11 straipsnio taikymo kontekste (BK 3, 4 ir 6 dalys). A. N. padaryti nusikaltimai baigti, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Teismas taip pat tinkamai įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Bylos objektyvūs duomenys patvirtina, kad A. N. anksčiau teistas ne kartą ir vėl nusikalto esant neišnykusiam teistumui (paskutinį kartą jis nuteistas 20 parų arešto bausme pagal BK 138 straipsnio 1 dalį Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. baudžiamuoju įsakymu) (t. 2, b. l. 84–90, 109–111). Tai leidžia teisėjų kolegijai teigti, kad A. N. linkęs veikti pažeidžiant teisės normas, jo daromos priešingos teisei veikos sunkėja, jo pavojingumas didėja. Teisėjų kolegijos išvadą, kad A. N. linkęs nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų, sustiprina ir byloje esantys duomenys apie jam skirtas administracines nuobaudas. Iš šių duomenų matyti, kad jis, nors iš tiesų, kaip pats pažymi apeliaciniame skunde, yra jauno amžiaus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nėra naudingas visuomenei. Jis piktnaudžiauja alkoholiu, sistemingai trikdo visuomenės, pareigūnų rimtį bei darbą, pasirodydamas viešosiose vietose neblaivus, butuose keldamas triukšmą, šūkaudamas, kviesdamas policijos pareigūnus nesant pagalbos poreikio (t. 2, b. l. 115–119). Be to, kitaip, nei nurodo apeliaciniame skunde nuteistasis, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir A. N. socialinius ryšius. Bylos duomenys neginčytinai liudija, kad apeliantas, būdamas darbingo amžiaus, nusikalstamų veiksmų padarymo metu (2018 m. liepos 9–12 dienomis) nebuvo sukūręs pastovių ilgalaikių darbinių teisinių santykių ir neregistruotas Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 120). Daryti priešingą pirmosios instancijos teismo padarytai išvadą dėl socialinių santykių tvirtumo nesuteikia bylos duomenys apie A. N. 2018 m. vasarį, kovą ir gegužę įsigytą verslo liudijimą ir atliktus miško ruošos darbus (t. 2, b. l. 121; t. 3, b. l. 120, 121).

A. N. į narkologinę ir psichiatrinę įskaitą neįrašytas (t. 2, b. l. 124). Tačiau, kaip nustatyta pirmiau šioje nutartyje, nuteistasis piktnaudžiauja alkoholiu ir nusikaltimus, už kurių padarymą jis nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, padarė būtent apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimams padaryti, ir ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia. A. N. turi gyvenimo draugę, mažamečių vaikų (t. 3, b. l. 122, 123). Kita vertus, byloje nėra pagrindo manyti, kad šie jo šeiminiai santykiai buvo stiprūs ir jie susilpnės atliekant jam teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Visų pirma, A. N. nebuvo vedęs. Antra, nuteistasis yra administracine tvarka baustas ir už priešingą tėvų valdžios panaudojimą prieš mažamečius vaikus (abu su sugyventine būdami neblaivūs, negalėjo tinkamai pasirūpinti savo mažamečiais vaikais). Tai rodo, kad jis, būdamas laisvėje, nekūrė tvirtų santykių su šeima, nesistengė užtikrinti vaikų apsaugos nuo jų vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio, bet, priešingai, darė neigiamą poveikį vaikų visapusiškam ir harmoningam fiziniam bei protiniam jų vystymuisi. Netgi nuteistojo pareiga teikti savo vaikams išlaikymą nesulaikė jo nuo teisės pažeidimų darymo. Kaip matyti iš Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties, A. N. mažamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina, nustatant A. N. vaikams teikti išlaikymą kiekvieną mėnesį po 150 Eur (Lietuvos informacinės sistemos (Liteko) duomenys). Nurodytos aplinkybės neigimai apibūdina A. N. asmenybę, patvirtina jo antivisuomenines nuostatas, nenorą keisti savo elgesį ir gyvenimo būdą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik subjektyvi apelianto nuomonė dėl bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių (ne)tinkamo vertinimo, nuteistajam skirtinos bausmės dydžio, savaime nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kaip nurodyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Įvertinusi aptartas aplinkybes tiek kiekvieną atskirai, tiek ir kaip visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. N. bausmę, tinkamai įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, ir jų visetas leido susiformuoti pirmosios instancijos teismo vidiniam įsitikinimui, jog A. N. už nusikaltimų, nustatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtina šių baudžiamųjų įstatymų sankcijoje numatyta, su realiu laisvės atėmimu susijusi bausmė – laisvės atėmimas, jos dydį nustatant didesnį nei sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Nuteistajam paskirta subendrinta 7 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, nėra aiškiai per griežta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, A. N. paskyrus švelnesnę bausmę, tokia bausmė galėtų būti pripažinta neveiksminga bausme, neatitinkančia BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmės paskirties, neproporcinga, neadekvačia nusikalstamų veikų pavojingumui ir A. N. asmenybei bei prieštaraujančia teisingumo principui.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad A. N., bendrai veikdamas su asmeniu, kuris miręs, neteisėtai, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiojo A. S. automobilį, kurio vidutinė rinkos vertė 670 Eur, bei sunkiai sutrikdė jam sveikatą (t. 1, b. l. 114). Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, byloje konstatavęs, kad A. N. su asmeniu, kuris mirė, veikė kaip bendravykdytojas, individualizuodamas A. N. skirtiną bausmę, kitaip, nei mano nuteistasis, įvertinto jo vaidmenį ir atliktų veiksmų apimtį darant jam inkriminuotas veikas. Pripažinus A. N. automobilio pagrobimo bendravykdytoju, neturi teisinės reikšmės aplinkybės, jog ne jis, o bendrininkas vairavo pagrobtą automobilį ir jį apgadino ir pan. Tokiu atveju taip pat neaktuali ir nuteistojo skunde akcentuojama automobilio vertė. Plėšimo nusikaltimo sudėčiai įstatymų leidėjas nėra nustatęs minimalios pagrobto turto vertės. Neteisėtai užvaldyto turto vertė gali būti mažesnė netgi už 1 MGL. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės nuteistajam A. N. paskyrimo klausimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai išsprendė ir byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimą. Apygardos teismo išdėstytos išvados, priešingai, nei nurodo apeliaciniame skunde A. N., dėl nukentėjusiojo A. S. patirtos turtinės žalos dydžio neprieštarauja bylos aplinkybėms. Apygardos teismas tinkamai aiškino ir taikė tiek baudžiamojo proceso, tiek civilinės teisės normas (BPK 109, 113, 115 straipsniai; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis).

Anot apelianto, teismas nepagrįstai nukentėjusiajam A. S. priteisė pastarojo patirtas išlaidas už suskilusio automobilio stiklo bei sugadinto automobilio sparno pakeitimą, nes byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog šie pažeidimai buvo padaryti po turto užvaldymo. Šie nuteistojo teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini.

Plėšimo nusikaltimu padarytą turtinę žalą privalo atlyginti asmenys, pripažinti kaltais dėl šio nusikaltimo padarymo. Nusikaltimu padaryta žala turi būti atlyginta visiškai, t. y. kaltininkai privalo grąžinti tokios vertės turtą, kokios ir pagrobė arba sumokėti kompensaciją už pagrobtą turtą, arba pagrobto turto prarastos vertės dalį. Iš 2018 m. liepos 13 d. Apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint automobilį Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog išdužęs kairės pusės posūkio žibintas, įlenktas kairės pusės priekinis sparnas, subraižytas priekinis buferis, įskilęs priekinis stiklas, ant bagažinės dangčio matosi nežymūs įlenkimai, apibraižytas automobilio kėbulas (t. 2, b. l. 21–22). Nukentėjusysis teisme parodė, kad jis jautė, jog automobilis kažkur „atsimušė“, taip pat kad A. N., užlipęs ant kapoto, koja spyrė į automobilio stiklą ir stiklas suskilo (t. 3, b. l. 126–135). Aptartiems bylos įrodymams neprieštarauja ir paties A. N. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad asmuo, kuris miręs, vairuodamas automobilį, atsitrenkė į pašiūrę ir apgadino automobilio priekinį kairės pusės sparną, o kaip stiklas skilo, jis nežino (t. 2, b. l. 136–140; t. 3, b. l. 174–180).

Nuteistasis laikosi pozicijos, kad jis nėra atsakingas už automobilio apgadinimus, nes jis automobilio nevairavo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmes į tai, kad, visų pirma, kaip jau konstatuota pirmiau šioje nutartyje, pripažinus A. N. automobilio pagrobimo bendravykdytoju, neturi teisinės reikšmės aplinkybės, ar jis (ne)sėdėjo prie automobilio vairo, (ne)vairavo automobilį, jo (ne)apgadino ir pan., nes įstatymų leidėjas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį. Tokiu atveju asmuo atsako kaip vykdytojas. ???Antra, plėšimo būdu užvaldžius svetimą turtą, nuteistasis su asmeniu, kuris miręs, jį valdė savo nuožiūra, todėl aplinkybės, kas ir kokiu būdu apgadino jau pagrobtą automobilį, sprendžiant turtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, neturi teisinės reikšmės. Kita vertus, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dalis ar visi automobilio apgadinimai buvo padaryti iki įvykio ir jiems įtakos atsirasti neturėjo nuteistojo priešingi teisei veiksmai. Nukentėjusysis A. S. nuosekliai aiškino, kad automobilį iš saugojimo aikštelės susigrąžino apgadintą (t. 1, b. l. 55–57, 64–66, 69–70; t. 3, b. l. 126–135).

A. N. dalyvavo darant nusikaltimą ir apklausimas neneigė fakto, jog jie kartu su asmeniu, kuris miręs, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, užvaldė jo automobilį Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Taigi, nukentėjusiajam padaryta turtinė žala yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tyčiniais nuteistojo A. N. veiksmais, kuriuos pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nukentėjusysis A. S. turėjo 86 Eur automobilio stiklo bei 28,50 Eur sparno pakeitimo išlaidų, patvirtina byloje esantys paslaugų pirkimo čekiai (t. 1, b. l. 110). Kaip žinia, nusikalstamos veikos bendrininkai yra solidariai atsakingi už nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes. Solidarioji atsakomybė reiškia, kad prievolę įvykdyti gali tiek visi skolininkai ar keli kartu, tiek ją visą, tiek jos dalį. Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė. Jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tuomet skolininkai atleidžiami nuo prievolės vykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje asmuo, su kuriuo A. N. veikė kartu nusikalstamai, yra miręs, ir byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiajam šis asmuo būtų atlyginęs jo patirtą žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apelianto A. N., kaip bendraskolio, priteisė nukentėjusiojo A. S. patirtą žalą dėl automobilio apgadinimų ištaisymo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendį naikinti ar keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.