Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2010-03-02 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-58/2010

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-02
Bylos Nr.
2K-58/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Rezultatas
Panaikintas apygardos teismo nuosprendis ir paliktas galioti apylinkės teismo nuosprendis su pakeitimais.
Teisėjai
Josifas Tomaševičius (pirm.), Aldona Rakauskienė (pran.), Vladislovas Ranonis
Nuteistasis
A. A.
Baudžiamoji byla Nr. 2K–58/2010 nuasmenintaProcesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.8, 1.1.8.8.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 2 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Vladislovo Ranonio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – areštu keturiasdešimčiai parų, pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – areštu devyniasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 254 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas areštas devyniasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu (pakeistu 2009 m. vasario 4 d. Kauno apygardos teismo nutartimi) paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį A. A. išteisintas, nesustačius, kad padaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendis pakeistas – A. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu (pakeistu Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartimi) paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams devyniems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas:

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. I. sveikatą, būtent: 2008 m. rugpjūčio 8 d., apie 16 val., kieme prie Ateities g. 27 namo, esančio Jonavos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė V. I. į veidą ir vieną kartą metaliniu strypu per kairiąją ranką, dėl to šis parkrito ant kelių; jam klūpant sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas dešinėje ausyje, krūtinės ląstos dešinėje pusėje, odos nubrozdinimą krūtinės ląstos kairėje pusėje, juosmens kairėje pusėje, kairio alkūnkaulio lūžį;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios V. A. sveikatą, būtent: 2008 m. rugpjūčio 8 d., apie 17.30 val. kieme prie parduotuvės „Aibė“, esančios Jonavos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, tyčia vieną kartą ranka sudavė V. A. į veidą, dėl to ši nukrito ant žemės, padarydamas nukentėjusiajai muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose;

pagal BK 254 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu A. P., kuriam paskelbta paieška ir dėl jo baudžiamoji byla išskirta, 2008 m. rugsėjo 27 d., apie 15–15.30 val., tikslesnis laikas nenustatytas, slapta pagrobė S. K. priklausantį šaunamąjį ginklą – lygiavamzdį šautuvą ZK Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas nukentėjusiajam 200 Lt turtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, pakeitė: pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą bausmę sugriežtino iki dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo; pripažinęs, kad V. A. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl chuliganiškų paskatų, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams devyniems mėnesiams ir, subendrinęs bausmes vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą penkeriems metams devyniems mėnesiams.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo A. A. gynėjas prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendį su pakeitimais – pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad už V. I. sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas), pirmosios instancijos teismas A. A. paskyrė nepagrįstai švelnią bausmę, nes paskirtoji bausmė yra mažesnė nei už šią nusikalstamą veiką numatytos bausmės vidurkis. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta. Skirdamas bausmę, mažesnę, nei įstatymo leidėjo numatytas bausmės vidurkis, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad: šios veikos padarymo metu A. A. buvo neteistas, todėl jo teistumas po 2008 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio priėmimo, nėra pagrindas skirti griežtesnę bausmę; jis administracine tvarka nebaustas, yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki suėmimo dirbo ir darbovietėje apibūdinamas teigiamai. A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, ir apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių taip pat nėra. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinimas A. A. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė dėl chuliganiškų paskatų, pažeidė BK 60 straipsnio nuostatą, jog skiriant bausmę neatsižvelgiama į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo už V. I. sužalojimą paskirtosios bausmės dydis neprieštarauja BK 61 straipsnyje numatytai bausmės dydžio parinkimo metodikai. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas sugriežtinti bausmę yra visiškai nemotyvuotas.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo A. A. veiksmus dėl V. A. sužalojimo kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio l dalį. Apeliacinės instancijos teismo manymu, A. A. veiksmų chuliganiškos paskatos įrodytos tuo, kad V. A. buvo asmuo, kuris tiesiogiai nedalyvavo konflikte, o įvykio vieta buvo vieša, stebima pašalinių asmenų. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įvykus konfliktui tarp A. A. ir V. A. tėvo, V. A. trenkė A. A. kietu buku daiktu į veidą, taip praskėlė jam antakį. Tik tada ir tik dėl to A. A., atsakydamas į gautą smūgį, sudavė V. A. smūgį, nuo kurio ši nukrito ant žemės. Iš šių nustatytų aplinkybių išplaukianti apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai įrodo, jog A. A. šiuo veiksmu priešpastatė save aplinkiniams, pademonstravo niekinamą požiūrį į juos, sutrikdė visuomenės rimtį, nepaisė elementarių moralės ir elgesio normų, o smurtą panaudojo visiškai be dingsties, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta. Tai, kad A. A. fizinio smurto veiksmas prieš V. A. buvo atsakas į jos prieš jį panaudotą fizinį smurtą, jokiais objektyviais duomenimis nepaneigta. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. A. fizinio smurto veiksmą prieš V. A. lėmė būtent siekis sutrikdyti viešąją tvarką ir rimtį bei pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, kad jo tiesioginė tyčia buvo nukreipta būtent į šiuos objektus ir niekaip nebuvo susijusi su V. A. veiksmais, yra visiškai nepagrįsta. Tos pačios pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti esant nepagrįstą ir kitą apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad smurtas, kurį panaudojo A. A., buvo nukreiptas į asmenį, kuris tiesiogiai konflikte nedalyvavo. Nustatyta aplinkybė, kad V. A. mėgino nutraukti konfliktą tarp A. A. ir jos vyro, tam pasirinko tokį būdą kaip fizinis smurtas, visiškai nelogiška, iš to negalima daryti išvadą, kad į konfliktą ji neįsitraukė ir tiesiogiai jame nedalyvavo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad A. A. veiksmai laikytini padarytais iš chuliganiškų paskatų dar ir dėl to, kad įvykio vieta buvo vieša, t. y., konfliktas kilo gatvėje, matant pašaliniams asmenims, taip pat nepagrįsta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-786/2007, kuria remiasi apeliacinės instancijos teismas minėtai išvadai pagrįsti, yra nurodyta, kad sprendžiant veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą klausimą, turi būti vertinama ir veikos padarymo vieta. Tačiau šioje nutartyje nenurodyta, kad vien dėl įvykio vietos viešumo bet kokie fizinio smurto veiksmai besąlygiškai turi būti laikomi padarytais dėl chuliganiškų paskatų. Įvykio vieta yra tik vienas kriterijų, į kurį panašiais atvejais turi būti atsižvelgiama kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Nesant jokių objektyvių duomenų, kad A. A. tyčia buvo nukreipta į viešosios tvarkos sutrikdymą, kad savo veiksmais jis siekė pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, vien įvykio vieta neturėjo būti vertinama kaip lėmusi A. A. veiksmų kvalifikavimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo A. A. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. A., važiuodamas prie ežero kartu su draugais M. P., V. A. bei dar viena mergina, vardu Žydre, pakeliui sustojo prie parduotuvės apsipirkti. Prie parduotuvės V. A. sutikus savo tėvus S. ir V. A., kurie ėmė priekaištauti dukteriai, kad ši netinkamai leidžia laiką, ir liepė eiti namo, A. A. su S. A. ėmė konfliktuoti, vėliau jie susistumdė ir susimušė. Nukentėjusiajai V. A. papriekaištavus A. A., šis jai sudavė ranka vieną smūgį į antakį, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Įvertinus tai, kad A. A. konfliktą sukėlė viešoje vietoje, matant aplinkiniams (kartu su nuteistuoju prie ežero vykusiems draugams, liudytojai J. P., galbūt ir kitiems asmenims), byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad A. A., konfliktuodamas su S. A., sutrikdė visuomenės rimtį. Be to, aplinkinių akivaizdoje suduodamas smūgį konflikte nedalyvavusiai jo neteisėtus veiksmus bandančiai sustabdyti nukentėjusiajai V. A. į veidą, A. A. savo įžūliu elgesiu priešpastatė save aplinkiniams bei pademonstravo niekinamą požiūrį į juos, t. y. veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų. Taigi apeliacinės instancijos teismas A. A. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė. Nuosprendyje motyvai, kodėl teismas mano, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė už V. I. sužalojimą yra aiškiai per švelni ir kodėl A. A. tikslinga skirti laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, nurodyti.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų, t. y. dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Chuliganiškos paskatos yra veiką kvalifikuojanti aplinkybė, kuri yra įrodinėjimo dalykas, todėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas gali būti taikomas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas – būtent chuliganiškos paskatos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, konstatavo, kad A. A. prie parduotuvės „Aibė“, esančios Jonavos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, vieną kartą sudavė V. A. į veidą, taip padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų. Šis teismas nustatė, kad nukentėjusiajai V. A. smūgis į veidą buvo suduotas asmeninio konflikto, kilusio, visų pirma tarp nuteistojo ir jos vyro S. A., dėl nukentėjusiosios dukters V. A. bendravimo su nuteistuoju, kuris abiem tėvams nepatiko. Smūgis į veidą V. A. (buvusiai neblaiviai) buvo suduotas tuo metu, kai ji, siekdama nutraukti konfliktą, puolė A. A., be to, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, netgi po to, kai ji trenkė A. A. kietu buku daiktu į veidą, praskėlė antakį. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti teiginiai, kad V. A. nedalyvavo dėl asmeninių santykių kilusiame konflikte, kad smūgis jai buvo suduotas visiškai be jokios dingsties, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, lemiama aplinkybe, dėl kurios šis teismas laikė A. A. padarytą veiką esant neteisingai kvalifikuotą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, buvo tai, kad veika buvo padaryta viešoje vietoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, o nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Smurto veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, chuliganiškos paskatos kaip veiką kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys Nr. 2K-136/2008, 2K-144/2008, 2K-24/2008). Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad A. A. veikos, kuria V. A. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, motyvas nebuvo chuliganiškos paskatos, nėra, byloje nustatytos aplinkybės bei argumentai, kuriais remiantis konstatuota, kad nukentėjusiajai smūgis buvo suduotas dėl asmeninių paskatų, nepaneigti, todėl pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį yra nepagrįstas bei padarytas netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą – BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, t. y. keičiant nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimą, nereikia antrą kartą nuteistojo pripažinti kaltu, tačiau būtina nurodyti, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal kitą įstatymą ir paskiriama nauja bausmė, t. y. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies pakeitimai ir svarbūs aprašomosios dalies pakeitimai (BPK 331, 307 straipsniai). Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas ne tik dėl pirmiau minėtų argumentų, bet dar ir dėl to, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies, kuria A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, pakeitimas nepadarytas, jo veika iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą neperkvalifikuota, apsiribota tik bausmės, numatytos šio įstatymo sankcijoje, paskyrimu.

Dėl bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už nukentėjusiajam V. I. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė konstatavęs, kad A. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams – yra daug mažesnė nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis, todėl, atsižvelgiant į BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra aiškiai per švelni.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Tokia įstatymo dispozicija negali būti suprantama ir aiškinama kaip reikalavimas skirti bausmę, artimą taikomo Baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkiui. Ši norma nustato bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinės nutartys Nr. 2K-209/2006, 2K-320/2007). Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nenurodęs, į kokias bausmės skyrimui turinčias reikšmę aplinkybes nebuvo atsižvelgta, A. A. paskirtą bausmę sugriežtino netinkamai aiškindamas ir taikydamas BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas chuliganiškas paskatas pripažino A. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad chuliganiškos paskatos nepagrįstai pripažintos atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kitų A. A. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nepaisant to, bausmę sugriežtino paskirdamas netgi didesnę nei BK 138 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos bausmės vidurkis. Toks nemotyvuotas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimas sugriežtinant nuteistajam paskirtą bausmę negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai) paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais.

BK 60 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 7 punktuose nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažįstamos kaltininko atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tik tada, kai jos nėra nusikalstamos veikos sudėties požymiai arba neišreiškia nusikalstamos veikos esmės. Chuliganiškos paskatos (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėties požymis, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad chuliganiškos paskatos pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pripažintos A. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kadangi ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepašalinta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti su pakeitimais – panaikinant jo dalį, kuria chuliganiškos paskatos pripažintos A. A. atsakomybę sunkiančia aplinkybe.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendį su pakeitimais – panaikinti jo dalį, kuria chuliganiškos paskatos pripažintos A. A. atsakomybę sunkiančia aplinkybe.

Teisėjai Josifas TomaševičiusVladislovas RanonisAldona Rakauskienė