Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 8 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas V. R. laikiname sulaikyme išbūtas laikas (viena diena) ir nustatyta laikyti jį atlikus vieną dieną laisvės atėmimo bausmės; bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo V. R. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, V. R. pripažintas recidyvistu; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 3 dalimi, 68 ir 72 straipsniais, V. R. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2024 m. liepos 1 d.; konfiskuotas ir valstybės nuosavybėn perduotas V. R. priklausantis automobilis „Škoda Fabia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis V. R. ir jo gynėjas Mindaugas Jonaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Jurga Klimčukienė prašė nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis V. R. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, nes jis šios nusikalstamos veikos nepadarė. Skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai bei tendencingai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20, 305 straipsnio nuostatas, ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

7. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Be to, apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Be kitų reikalavimų, įstatyme nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tai yra jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai). Taigi, teismo išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

8. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-41-697/2021).

9. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

10. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.). Be to, BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą ar aplinkybę atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Todėl teismo proceso dalyvių versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

11. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo, nurodė, kodėl vienais įrodymais tiki, o kitus atmeta. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir padarydamas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė.

12. V. R. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2024 m. birželio 30 d. apie 15.39 val. vairavo transporto priemonę, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilės neblaivumas, tai yra nustatytas 2,11 promilių neblaivumas.

13. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos trys alternatyvios veikos, kurių kiekviena sudaro savarankišką pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal šį straipsnį: 1) vairavimas transporto priemonės, esant neblaiviam (1,51 ir daugiau promilių neblaivumas); 2) vengimas neblaivumo patikrinimo, kai asmeniui buvo nustatyti neblaivumo požymiai; 3) vartojimas alkoholio po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir asmeniui nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

14. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. R. teigia, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, kad būtent jis neblaivus vairavo automobilį. Apeliantas teigia, kad jo automobilį vairavo P. J., o pats jis visą tą laiką miegojo automobilio keleivio sėdynėje, tuo tarpu byloje nustatyti liudytojai jį apkalba.

15. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis V. R. kaltės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nepripažino ir parodė, kad 2024 m. birželio 30 d. savo namuose išgėrinėjo su P. J. ir L. Š.. Jam išėjus parnešti degtinės, P. J. savavališkai paėmė jo automobilį ir bandė išvažiuoti be jo leidimo. Grįžęs pamatė, kad mašina stovi ne vietoje ir yra apdaužyta. L. Š. pasakė, kad P. J. bandė išvažiuoti iš kiemo ir atsitrenkė. P. J. nieko nesakė, stovėjo nuleidęs galvą. Policijos nutarė nekviesti, nes visi buvo neblaivūs ir susėdo gerti toliau. Po to, L. Š. ar P. J. paskambinęs to paties kaimo gyventojas D. R. pasakė, kad yra (duomenys neskelbtini), ir jį reikia parvežti. P. J. norėjo parvežti D. R.. Pats V. R. išėjo pažiūrėti, ar yra namuose kaimynas, galintis pavežti. Neradęs kaimyno ir galvodamas apie tai, kas dar galėtų pavežti, atsisėdo į savo automobilio keleivio vietą, užsirūkė ir užmigo. Atsibudo nuo durelių trinktelėjimo (duomenys neskelbtini), mašinų stovėjimo aikštelėje. Kartu su juo buvo P. J.. Pats išlipo iš automobilio, P. J. jau buvo išlipęs. Maždaug po 15 minučių atvažiavo policijos pareigūnai, kurie iškart ėmė jį kaltinti vairavus automobilį, nes jis yra automobilio savininkas. Jis neigė vairavęs, nes miegojo. Ką pareigūnams sakė P. J., jis negirdėjo. Jo nuomone, P. J. neprisipažįsta vairavęs, nes turi traktorininko teises ir bijo jas prarasti. Iki šio įvykio su P. J. buvo pusiau draugai, kartais išgerdavo. Tvirtino, kad tąkart automobilį vairavo būtent P. J., o jis yra apkalbamas.

16. Nors nuteistasis V. R. viso proceso metu vienodai tvirtino, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje savo automobilio nevairavo, tik sėdėjo priekinėje keleivio vietoje, o automobilį nuo jo namų iki (duomenys neskelbtini), automobilio stovėjimo aikštelės vairavo sugėrovas P. J., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra nuteistojo pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina tokių jo parodymų, o, priešingai, juos paneigia.

17. Liudytojas A. D. teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog V. R. žino iš matymo, gyvena viename kaime, iki įvykio pykčių tarp jų nebuvo. Tą dieną važiavo su drauge U. J. į (duomenys neskelbtini). Buvo dienos metas, šviesu, galėjo būti 2024 m. birželio 30 d. Važiuodamas pro (duomenys neskelbtini) miškelį, pamatė kelkraščiu važiuojantį automobilį „Škoda“, kuris išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Važiuojant iš paskos, draugė filmavo telefonu ir paskambino į policiją. Kai minėtas automobilis prie (duomenys neskelbtini) miškelio sustojo kelkraštyje, jie sustojo šalia. Už minėto automobilio vairo sėdėjo V. R., o šalia jo – P. J.. Tada V. R. apsisuko ir nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) aikštelę. Ten minėtas automobilis sustojo, iš automobilio išlipo V. R., pavaikščiojo ir, įsėdęs į automobilį, vėl norėjo išvažiuoti, bet tuomet jis užtvėrė išvažiavimą ir neleido jam išvažiuoti. Už automobilio vairo tikrai buvo V. R.. Jiems sustojus šalia, automobilio langai buvo atviri, todėl matė gerai. V. R. dar lyg sakė „nekvieskit policijos“. Neilgai trukus atvažiavo policija. Aikštelėje buvo daug automobilių, bet žmonių nedaug, nes visi buvo paplūdimyje. P. J. yra jo draugo brolis, artimų santykių nepalaiko, tik kartais pasisveikina ir viskas. Apie įvykį su P. J. nekalbėjo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. D. dėl esminių įvykio aplinkybių nurodė analogiškai (t. 1, b. l. 51–53, 57–60).

18. Liudytoja U. J. apklausiama teisme parodė V. R. nepažįstanti, iki įvykio nebuvo mačiusi, tarpusavio konfliktų neturėjusi. Tądien su draugu A. D. važiavo į (duomenys neskelbtini). Už (duomenys neskelbtini) aikštelės pastebėjo, kad prieš juos važiuojanti mašina važiuoja tai kelkraščiu, tai kelio viduriu. Iš pradžių viską filmavo, bet automobiliui pradėjus dar dažniau vinguriuoti, suprato, kad reikia kviesti policiją ir paskambino. Pamatę, kad minėtas automobilis sustojo kelkraštyje, jie sustojo šalia. Automobilyje už vairo sėdėjo V. R.. Šalia jo sėdėjo P. J.. Paklaustas, ką čia daro, V. R. pavažiavo į priekį, apsisuko ir nuvažiavo link stovėjimo aikštelės prie pušyno. Jie taip pat apsisuko ir nuvažiavo paskui. Visą tą laiką matė V. R. automobilį, buvo šviesus paros metas, apie 14 val., matomumas buvo geras. Aikštelėje V. R. norėjo išvažiuoti, bet jie užkirto kelią ir neleido, o už kelių minučių atvyko policija. Su BPC ji bendravo iki pat policijos atvažiavimo. Aikštelėje iš vairuotojo pusės išlipo V. R., o iš keleivio – P. J.. Abu buvo neblaivūs. Ji girdėjo kaip V. R. pasakė jos draugui „nekvieskit policijos“. Tada ji pasakė, kad jau per vėlu. P. J. yra kelis kartus mačiusi, po įvykio su juo nekalbėjo. Nurodė ir tai, kad jos niekas neprašė duoti kokius nors parodymus, įvykio aplinkybes nurodė teisingai. Analogiškai įvykio aplinkybes liudytoja U. J. nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 64–66, 70–73).

19. Vertinant liudytojų A. D. ir U. J. parodymus svarbu tai, kad jie abu vienareikšmiškai nurodė, jog automobilį vairavo būtent V. R., o P. J. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. Iš liudytojų parodymų akivaizdu ir tai, kad jie turėjo objektyvią galimybę aiškiai matyti, kas būtent vairavo automobilį, nes važiavę paskui minėtą automobilį iki (duomenys neskelbtini) miško pabaigos ir šiam sustojus, prie jo privažiavo ir klausė už vairo sėdėjusio V. R., kur šis girtas važiuoja, į ką pastarasis tik paprašė nekviesti policijos. O V. R. vairuojamam automobiliui vėl pajudėjus iš vietos, jiedu vėl sekė paskui jį iki automobilių stovėjimo aikštelės šalia (duomenys neskelbtini) kaimo tvenkinio, kur užblokavo kelią norėjusiam išvažiuoti V. R. vairuojamam automobiliui iki atvyko policijos pareigūnai. Liudytojai patvirtino, kad persekiojamas automobilis nuo pat momento, kai jį pastebėjo įtartinai manevruojantį kelyje ir apie tai pranešė policijai, iki tol, kol užblokavo jam kelią automobilių stovėjimo aikštelėje, visą laiką buvo jų akiratyje, niekada nebuvo iš jo dingęs, tuo metu buvo dienos metas, jų matomumo niekas neribojo, todėl aiškiai matė už automobilio vairo sėdėjusį V. R., o keleivio vietoje – P. J. ir pasikeisti vietomis jiedu niekaip negalėjo (t.1, b. l. 51–54, 57–61, 64–67, 70–74).

20. Svarbu ir tai, kad tokias aplinkybes liudytojai A. D. ir U. J. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams A. D. bei R. S., kurie, apklausiami teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino būtent iš šių liudytojų bei P. J. sužinoję, kas vairavo minėtą automobilį, nors nurodytas automobilio vairuotojas – V. R. neigė vairavęs (t. 1, b. l. 114–117, 121–123). Tokius liudytojų parodymus patvirtina ir policijos pareigūnų kūno („Body“) kameromis daryti vaizdo įrašai, apžiūrėti kitų objektų apžiūros protokoluose (t. 1, b. l. 144–148, 150–153); Šiaulių AVPK Pakruojo rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo A. D. 2024 m. birželio 30 d. tarnybiniame pranešime „Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“ užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 5–6); iš dalies liudytojos U. J. pateiktas vaizdo įrašas, apžiūrėtas 2024 m. rugsėjo 20 d. kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuotas automobilis „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), manevruojantis po visą kelią, nesant jokių kliūčių, dėl kurių reikėtų staiga sukti į kelio vidurį ar kelkraštį (t. 1, b. l. 136–137); taip pat 2024 m. lapkričio 14 d. kitų objektų apžiūros protokolu užfiksuoto liudytojos U. J. telefoninio pranešimo Bendrajam pagalbos centrui apie galimai neblaivų automobilio „Škoda“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotoją turinys (t. 1, b. l. 139–142). Tuo tarpu liudytojai L. Š., D. R. ir J. A., apklausti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo nurodyti, kas tądien vairavo V. R. automobilį, nes to nematė (t. 1, b. l. 95–99, 102–105, 108–111).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytojai A. D. ir U. J. galėjo apkalbėti nuteistąjį V. R., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę melagingus parodymus. Byloje nenustatyta jokio liudytojų suinteresuotumo apkalbėti V. R., kurį iki tol A. D. pažinojo tik iš matymo, kaip to paties kaimo gyventoją, tačiau iki tol net nebuvo bendravęs, o U. J. nuteistojo nepažinojo išvis, o tądien paskui jo vairuojamą automobilį važiavo tik todėl, kad šis keistai manevravo po visą kelio važiuojamąją dalį, tokiu būdu liudytojai atsakingai vykdė visuomeninę pareigą, siekdami padėti policijos pareigūnams užkardyti potencialiai pavojingo, neblaivaus asmens vairuojamo automobilio judėjimą. Be to, minėti liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, šių liudytojų parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, logiški ir aiškūs, vieni kitus papildantys, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti, šios nutarties 19 punkte nurodyti faktiniai duomenys.

22. Be to, liudytojų A. D. ir U. J. parodymai apie tai, kad įvykio metu automobilį vairavo V. R., sutampa ir su liudytojo P. J. parodymais. Šis liudytojas pirmosios instancijos teisme parodė, jog tądien važiavo iš (duomenys neskelbtini), parvežti D. R., sugėrovas L. Š. liko namuose. Automobilį vairavo V. R., kuris buvo neblaivus. A. D. pamatė kelyje vinguriuojantį jų automobilį ir sustabdęs pasakė, kad pranešė policijai. Stovint (duomenys neskelbtini) aikštelėje atvyko policija. Pareigūnai jį pakvietė į šoną ir liepė laukti. Ką pareigūnams sakė V. R., jis negirdėjo. V. R. savo automobilį vairavo nuo pat namų iki ten, kur jis buvo sustabdytas. Jis sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje. Su V. R. iki įvykio jokių piktumų nebuvo, santykiai draugiški, susitikę pasisveikina. Taip pat nurodė, kad turi teisę vairuoti tik traktorių. Tokius pat parodymus, jog automobilį tądien vairavo ne jis, o V. R., liudytojas P. J. davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas (t. 1, b. l. 77–81), bei patvirtino akistatos su V. R. metu (t. 1, b. l. 86–92).

23. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių bei atsižvelgus į tai, kad liudytojo P. J. parodymai, jog automobilį kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vairavo ne jis, o V. R., sutampa su nuosekliais liudytojų A. D. ir U. J. parodymais, liudytojų (policijos pareigūnų) A. D. bei R. S. parodymais bei kita bylos medžiaga, teismas neturi jokio teisinio pagrindo netikėti liudytojo P. J. parodymais.

24. Kadangi liudytojų A. D., U. J., P. J. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, o objektyvių duomenų, kurie paneigtų nuoseklius liudytojų A. D., U. J. ir P. J. parodymus bei patvirtintų nuteistojo V. R. parodymus, byloje nėra, daroma išvada, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje automobilį „Škoda Fabia“, priešingai nuteistojo teiginiams, vairavo ne liudytojas P. J., o pats nuteistasis V. R..

25. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio dieną nuteistasis V. R. automobilį „Škoda Fabia“ vairavo neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,51 promilės girtumas (iškart po įvykio 15.53 val. pirmo pūtimo metu jam nustatytas 2,38 promilių girtumas, o antro pūtimo metu 16.14 val. – 2,11 promilių girtumas (t. 1, b. l. 32–35)). Todėl daroma išvada, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog V. R. veikoje nustatyti visi BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai. Nuteistasis V. R. suprato, kad vairuoja automobilį būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir norėjo taip elgtis, tai yra veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad V. R. 2024 m. birželio 30 d. apie 15.39 val. vairavo automobilį „Škoda Fabia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, tokiu būdu jis pažeidė KET 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems. Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog V. R. veikoje yra nustatyti visi BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Dėl to tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimą ir jį išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių

27. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį V. R. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

28. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas V. R. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nubaudė laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Skirdamas bausmę nuteistajam V. R. pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. V. R. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia. Pirmosios instancijos teismas įvertino V. R. asmenybę: nusikalto būdamas teistas (t. 2, b. l. 13–19); naują tyčinį nusikaltimą padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, gyvenimo būdo nekeičia, todėl pripažintas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis); 5 metų laikotarpiu administracine tvarka nebaustas (t. 2, b. l. 11), tačiau iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. ir 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimais administracinių pažeidimų bylose jis buvo baustas administracine tvarka už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam (nustatytas atitinkamai 2,40 ir 1,85 promilių girtumas); nedirba (t. 2, b. l. 8), registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 10). Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo V. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo V. R. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant kiek didesnį nei inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. R. už nusikalstamą veiką paskirta laisvės atėmimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skirtos ne tik švelnesnės bausmės (areštas), bet ir laisvės atėmimas, tačiau tai V. R. teigiamo poveikio nepadarė – jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, todėl keisti nuteistajam V. R. paskirtos bausmės rūšį ar mažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę nėra pagrindo.

30. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes (28 punktas) taip pat nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus V. R. polinkius ir bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje vien tik baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų/draudimų paskyrimo nepakaktų V. R. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, manytina, kad toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Anksčiau aptartos aplinkybės rodo, kad V. R. priešingas teisei (nusikalstamas) elgesys nėra atsitiktinio pobūdžio ir anksčiau jam taikytos teisinio poveikio priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų, nepaskatino jo keisti savo nusikalstamo elgesio, jis ir vėl nusikalto teistumui už ankstesnes nusikalstamas veikas neišnykus, už kurias atliko pusšeštų metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo V. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. R. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl V. R. paskirtos bausmės nėra pagrindo.

32. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsniu, nuteistajam V. R. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams, ir transporto priemonės – automobilio „Škoda Fabia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

33. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis, taip pat ir teise vairuoti transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Minėto straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, jog teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų (vidurkis – 3 metai). Taigi, skundžiamu nuosprendžiu V. R. nustatytas specialiosios teisės atėmimo terminas – 3 metams, savo trukme yra lygus BK 68 straipsnio 2 dalyje nurodytam specialiosios teisės atėmimo termino vidurkiui.

34. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones skyrimo klausimą. Svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281 ar BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius. Šis BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas leidžia iš visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių išskirti turinčias didžiausią reikšmę. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2013, 2K-401/2014). Svarbia aplinkybe, sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, gali būti pripažinta ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už KET pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-366/2008, 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-329/2013, 2K-431/2013, 2K-401/2014, 2K-261-489/2018, 2K-279-719/2018, 2K-372-693/2018 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo yra aktualūs ir tuo atveju, kai yra padaroma nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnyje, nes šis nusikaltimas taip pat yra susijęs su kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimu. Pastebėtina, kad atsakomybė už BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką iki 2019 m. balandžio 1 d. buvo numatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje. Taip pat pagal teismų praktiką, nustatant baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo terminą, atsižvelgtina į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, asmens kaltės laipsnį, kaltininko asmenybę.

35. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. R. vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, antru pūtimu jam nustatytas 2,11 promilių neblaivumas, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, naudodamasis teise vairuoti transporto priemones. Nusikalstamą veiką V. R. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis vairavo automobilį vasarą, dienos metu, važiavo ne vienas – su pažįstamu P. J., buvo sustabdytas (duomenys neskelbtini) stovėjimo aikštelėje, prie maudyklos, kur tuo metu buvo daug kitų eismo dalyvių su transporto priemonėmis, kas taip pat didina jo veikos pavojingumą. Taigi, nuteistojo padarytas KET pažeidimas yra itin pavojingas ir šiurkštus, o tokie V. R. veiksmai kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir kartu su juo automobiliu važiavusiam P. J. bei kitiems eismo dalyviams, jis rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata bei gyvybe, tačiau buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Ir nors žala neteisėtais nuteistojo veiksmais nebuvo padaryta, tačiau vien ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi įstatymo leidėjas, kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, jog vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, sukelia didelį pavojų aplinkiniams.

36. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, atsižvelgus į baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – pataisyti nusikalstamą veiką padariusį V. R., šios priemonės prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti KET, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai V. R. uždraudė naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams. Trumpinti šį terminą nėra pagrindo dėl jau aptarto veikos pavojingumo.

37. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Taigi, tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. R. būdamas neblaivus vairavo jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę – automobilį „Škoda Fabia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 46–47). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemonė, kuri, pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra konfiskuotinas turtas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, automobilio konfiskavimas skirtas teisėtai ir pagrįstai, todėl keisti šią Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio dalį taip pat nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

38. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

39. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 8 d. nutartimi nuteistajam V. R. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Mindaugas Jonaitis. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. gruodžio 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3. punktu, prašoma iš V. R. valstybės naudai priteisti 100 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

40. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam (nuteistajam) teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, tai yra skundas pripažįstamas nepagrįstu. Bylos duomenimis, nuteistasis V. R. nedirba, tačiau yra darbingo amžiaus, duomenų apie nuteistojo sunkią turtinę padėtį byloje ir Lietuvos teismų informacinėje ‚LITEKO“ sistemoje nėra; nors nuteistajam yra paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos terminas nėra ilgalaikis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, apsunkinančių nuteistojo galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytas antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidas. Dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą V. R. apeliacinės instancijos teisme tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo V. R. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 100 Eur (vieną šimtą eurų), susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai.