Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-27-368/2024

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-02-05
Bylos Nr.: e2A-27-368/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-29-3-00701-2023-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė
Ieškovas: T. B.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
2.6.10.5.2.5Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-27-368/2024Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00701-2023-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5; 3.1.7.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 5 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Linos Muchtarovienės ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. B. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, solidariai priteisti 6 000 Eur neturtinę žalą, 1 500 Eur turtinę žalą – bylinėjimosi išlaidas, patirtas Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-42-1139/2022 (pirmos instancijos teismas), bei Šiaulių apygardos teisme, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1A- 214-300/2022 apeliacine tvarka, ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1- 42-1139/2022 ir 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu kaltinamąjį T. B. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį bei nuteisė laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, iš jo priteisė 630 Eur žalos atlyginimo ir 2 541 Eur bylinėjimosi išlaidų. T. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundus, Šiaulių apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-214-300/2022 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino T. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl pirmos instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį: T. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3. Ieškovas dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos, kurioje buvo kaltinamasis, pirmos instancijos teismo pripažintas kaltu ir dėl to neteisėtai nuteistas, patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 6 000 Eur suma. Baudžiamasis procesas truko daugiau negu metus, t. y. nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. rugsėjo 22 d. Ieškovas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą teismo salėje nuo nukentėjusiojo bei jį palaikančių asmenų, tarp jų ir buvusios sutuoktinės, jautė netikrumą dėl savo ateities, savo ir šeimos būtinųjų poreikių tenkinimo, nors iš karto neigė padaręs nusikalstamą veiką. Neturtinė žala atsirado dėl to, kad pradedant ikiteisminį tyrimą, surašant kaltinamąjį aktą, perduodant ikiteisminio tyrimo medžiagą teismui bei pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas pažeidė bendrąsias rūpestingumo pareigas, taip pat bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas. Ieškovas patyrė 6 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė dėl nepagrįstų baudžiamojo persekiojimo veiksmų patirtu netikrumo jausmu dėl bylos baigties, neigiamu poveikiu savijautai ir emocinei būklei, pakenkta reputacija bendradarbių, pažįstamų akyse, neigiamu poveikiu ieškovo šeimos tarpusavio santykius. Tokia padėtis truko ilgiau nei metus dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų nepakankamai rūpestingai ir atsakingai atliktų savo pareigų.

Žemesnės instancijos teismas

4. Turtinį 1 5000 Eur reikalavimą sudaro ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato paslaugoms apmokėti baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme. Šiaulių apygardos teismas priimdamas minėtą naują nuosprendį neišsprendė klausimo dėl išteisintojo T. B. patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurias jis patyrė advokato pagalbai apmokėti. Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, dėl šių neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė turtinę žalą ir neturtinę žalą, tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys.

Atsiliepimas

5. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įgaliota atstovė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo T. B. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Nurodė, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek prokurorai, tiek teismas, atlikdami jiems teisės aktų nustatytas pareigas, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, jiems nustatytas pareigas vykdė nepažeisdami teisės aktais nustatytų procedūrų, kitų reikalavimų. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2021 m. birželio 18 d. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, remiantis S. K. 2021 m. birželio 15 d. protokolu – pareiškimu, kuriame nurodyta, kad 2021 m. birželio 15 d. apie 17.50 val., jam laikant (duomenys neskelbtini), namo laiptinės duris, sugyventinės J. E. buvęs vyras T. B. stūmė į jį laiptinės duris, bandė smogti, tokiu būdu nubrozdino jam kairę ir dešinę rankas. Pateiktas pareiškimas atitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindą ikiteisminiam tyrimui pradėti, jame nurodyta informacija – smurto naudojimas, t. y. durų stūmimas į žmogų, smūgių sudavimas, padarytas sužalojimas, t. y. nubrozdinimas kairės ir dešinės rankų – leido padarytus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas be teisinio pagrindo, būtų pažeista bendroji pareigūnų pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų visuma sudarė pakankamą pagrindą baudžiamosios bylos perdavimui teismui. Kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje buvo surašytas ir byla perduota teismui atlikus visus reikalingus veiksmus, šią aplinkybę pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad yra išnaudotos visos galimybės iškilusioms abejonėms pašalinti, t. y. nenustatė, kad būtų buvę neatlikti kokie nors procesiniai veiksmai ar pan. Baudžiamasis procesas buvo organizuotas rūpestingai ir atsakingai. Baudžiamojoje byloje teismams nekilo abejonių dėl objektyvių BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, t. y. smūgių sudavimo durimis bei skausmo sukėlimo ir sužalojimo, tačiau vertinant ieškovo kaltės (subjektyviosios nusikalstamos veikos požymius) turinį vertinimas išsiskyrė, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo, liudytojų, vaizdo ir garso įrašus bei kitą rašytinę medžiagą, konstatavo, kad T. B. tyčia trenkė durimis nukentėjusiajam, stovinčiam tarpduryje, taip sukeldamas nukentėjusiajam BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius – nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą, o apeliacinės instancijos teismas pastebėjo, kad nepaneigta nuteistojo T. B. versija dėl neatsargių jo veiksmų – pastumdamas duris nuteistasis nenumatė, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas ir jis bus sužalotas, todėl padarė išvadą, kad visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Tai, kad teismai skirtingai vertino subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, neleidžia daryti išvados, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, pažeista bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai ar padaryta akivaizdi ir šiurkšti teisės aiškinimo ir taikymo klaida.

6. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis būtų patyręs pažeminimą teismo salėje nuo nukentėjusiojo bei jį palaikančių asmenų, neigiamą poveikį savijautai ar emocinei būklei, būtų pakenkta jo reputacijai bendradarbių, pažįstamų akyse ir pan., o tik apsiribojo deklaratyvių teiginių dėl to nurodymu. Nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, nėra būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, todėl ieškinio reikalavimas dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas. T. B. nagrinėjant baudžiamąją bylą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme neprašė teismo spręsti klausimo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, todėl jis neturi teisės į turtinės žalos – išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese atlyginimą. Ieškovas ieškinį grindžia abstrakčiais argumentais, jis neįrodė visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, t. y. nei neteisėtų veiksmų, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp jų, nors pagal pareiga įrodyti, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos tenka ieškovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 ir 178 straipsniais). Ieškovas valstybės civilinės atsakomybės sąlygų neįrodė, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Atsiliepimas

7. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovo argumentas, kad teismo veiksmų neteisėtumą įrodo vien tik išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, nėra pagrįstas. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, bet to padaryta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su apkaltinamajame nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas tik priėjo prie išvados, kuri buvo priešinga nei apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo išvada. Nenustačius šiurkščių ir esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo ir išteisinamąjį nuosprendį priėmusio apeliacinės instancijos teismo skirtingas bylos aplinkybių įvertinimas negali būti laikomas teismo neteisėtais veiksmais. Teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo ieškovo išteisinimas, jeigu ji atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kad teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui teisminiame procese. Ieškovas neįrodė teismo neteisėtų veiksmų, o nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygų – teismo neteisėtų veiksmų, atsakovei nekyla pareiga ieškovui atlyginti prašomą žalą, taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalį. Šiaulių apygardos teismas konstatavo, ir pats ieškovas baudžiamojoje byloje neneigė, kad sukėlė fizinį skausmą, t. y. nežymiai sutrikdė S. K. sveikatą. Vien tai, kad ieškovo elgesys nebuvo kvalifikuotas kaip tyčinis veiksmas, dėl ko ieškovas buvo išteisintas, nereiškia, kad jis elgėsi rūpestingai ir teisėtai. Ieškovo veiksmai nulėmė ikiteisminio tyrimo pradžią bei prisidėjo prie žalos, susijusios su jo nuteisimu. Šiuo atveju konstatuotinas netiesioginis priežastinis ryšys, nes žala ieškovui atsirado ne tiesiogiai dėl jo veiksmų, bet veiksmai yra pakankamai susiję su jam kilusiomis žalingomis pasekmėmis, t. y. ieškovo veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Ieškovas atstovavimo išlaidas turėjo prašyti priteisti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, remdamasis BPK 106 straipsnio 3 dalimi. Ieškovo reikalavimas priteisti gynėjo išlaidas kaip turtinę žalą šiuo atveju neatitinka BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl negali būti tenkinamas. Ieškovas buvo išteisintas, tačiau tai nepaneigia paties ieškovo neatsargių veiksmų. Ieškovo elgesys sudarė prielaidas pradėti ikiteisminį tyrimą, o vėliau ir teisminius procesus, kurie dėl teismų skirtingo įrodymų vertinimo, lėmė ieškovo nuteisimą, o vėliau išteisinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. spalio 2 d. sprendimu teismas ieškovo T. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai atmetė.

9. Teismas pažymėjo, jog nenustatyta, kad nukentėjusiojo protokole – pareiškime dėl ieškovo galimai padarytos nusikalstamos veikos būtų buvę duomenų, kurie būtų buvę akivaizdžiai neteisingi, ar iš protokolo pareiškimo turinio būtų buvę aiškiai suprantama, jog jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta, taip pat byloje nenustatyta, kad būtų buvę aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų buvęs negalimas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms ikiteisminis tyrimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas. Teismas vertino, kad ikiteisminis tyrimas atliktas per pakankamai trumpą laiką, t. y. pradėtas 2021 m. birželio 18 d., o byla su kaltinamuoju aktu į teismą perduota jau 2021 m. liepos 30 d., duomenų apie ikiteisminio tyrimo metu ieškovui taikytas kardomąsias priemones ar kitokius jo teisių suvaržymus ar pažeidimus byloje nėra. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas operatyviai ir laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų neteisėtumo pradedant ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą bei atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus nenustatyta. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ir atliktas teisėtai.

10. Teismas sprendė, kad kaltinamasis aktas dėl galimai ieškovo padarytos nusikalstamos veikos buvo surašytas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Vertino, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai – paties įtariamojo T. B. dalinis kaltės pripažinimas, nukentėjusiojo S. K. parodymai, liudytojos J. E. parodymai, protokolas pareiškimas, įvykio registravimo duomenys, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai, policijos automobilio vidaus kameros vaizdo garso įrašas, liudytojos pateiktas garso įrašas, nukentėjusiojo pateiktas garso įrašas – sudarė pakankamą pagrindą baudžiamosios bylos, kurioje ieškovas kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, perdavimui teismui. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas daryti išvadą, kad nėra duomenų, jog prokurorė, perdavusi baudžiamąją bylą į teismą su kaltinamuoju aktu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

11. Teismas akcentavo, kad žemesnės instancijos teismo teisėjas tuos pačius įrodymus įvertindamas pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris nesutampa su aukštesnės instancijos teismo teisėjų vidiniu įsitikinimu, jokių neteisėtų veiksmų neatlieka, jeigu nėra nustatytos kitos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad teisėjas sprendimą priėmė neteisėtai (pavyzdžiui būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas tyčia pakenti kaltinamajam, akivaizdžiai aplaidžiai atlikdamas savo pareigas ir pan.).

12. Teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų, taip pat įvertino, kad byloje buvo išnaudotos visos galimybės abejonėms pašalinti, kas taip pat patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi būtini veiksmai. Teismas atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo kitaip įvertinti baudžiamoje byloje surinkti įrodymai nereiškia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas dėl kokių nors esminių baudžiamojo proceso ir ieškovo teisių pažeidimo, kad ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai buvo įtariamas ar kaltinamas, ir kad dėl nuosprendžio panaikinimo valstybei savaime turi kilti civilinė atsakomybė atlyginti ieškovui už jo nepatogumus baudžiamojo proceso metu.

13. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, jų pakankamumo ieškovo kaltei pagrįsti prasme, bet nekonstatavo jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, jokių neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų renkant įrodymus, nekonstatavo, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas neteisėtai, ar kad jo priėmimui įtakos turėjo neteisėti teisėjos veiksmai. Tokiu atveju teismų praktikoje pripažįstama, kad tokie išteisinimo pagrindai nepaneigia faktinių veiksmų, sudariusių prielaidas baudžiamajam persekiojimui inicijuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-364/2008).

14. Teismas vertino, kad ieškovas jokių konkrečių neteisėtų bylą pirmos instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos veiksmų taip pat nenurodė, nepateikė jokių įrodymų, kad procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus. Byloje esantys duomenys nepatvirtina ieškovo argumentų, jog teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, pažeidė bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vien tai, kad pirmos instancijos teismo teisėja, įvertinusi byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikimą padarė kitokią išvadą dėl ieškovo kaltumo, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teisėja atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

15. Teismas į ieškovo argumentą, jog patirtos žalos atsiradimui turėjo reikšmės tai, kad ieškovui, vadovaujantis BPK 46 straipsnio 1 dalimi, nebuvo išaiškinta neteisėto nuteisimo pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarka, pažymėjo, jog net vertinant, kad toks išaiškinimas ieškovui nebuvo pateiktas, tai nesukliudė ieškovui kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos dėl neteisėto nuteisimo priteisimo.

16. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro bei baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos neteisėtų veiksmų, todėl valstybei neatsiranda pareiga atlyginti ieškovo nurodomą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Teismas atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes sprendė, kad ieškovo ieškinys atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

17. Apeliaciniu skundu ieškovas T. B. prašo: 1) Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. spalio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2442-1081/2023 panaikinti visiškai ir priimti naują sprendimą: T. B. ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti jo naudai solidariai iš atsakovės (Valstybės) atstovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1 500 Eur turtinę žalą ir 6 000 Eur neturtinę žalą; 2) jeigu apeliacinės instancijos teismas manys, kad įvykdyti prašymą, nurodytą šio skundo pirmame punkte nėra pakankamo pagrindo, tai Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. spalio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2442-1081/2023 panaikinti visiškai ir grąžinti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti ieškovo T. B. naudai iš atsakovės Lietuvos Respublikos, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylinėjimosi išlaidas, kurias ieškovas patyrė pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Ieškovas neginčijo ikiteisminio tyrimo pradėjimo fakto ir atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo teisėtumo ir pagrįstu, neturi teisinio pagrindo.

17.2. Teismas neišnagrinėjo ir neįvertino prokuratūros veiksmų susijusių su kaltinamojo akto surašymu ir baudžiamosios bylos perdavimo teismui teisėtumo. Kaltinamasis aktas surašomas ir byla perduodama į teismą tiktai tada kai yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kalte dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 218 straipsnio 1 dalis, 219 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nesant duomenų apie kaltę, kaltinamojo akto surašymas ir baudžiamosios bylos perdavimas teismui, laikytini neteisėti prokuratūros veiksmai. Ieškovas šiuo pagrindo grindė ieškinį, todėl šiose ribose teismas turėjo nagrinėti bylą, neperžengdamas byloje pareikštų reikalavimų ribos. Teismas turėjo įvertinti pareigūnų klaidą, turėjusią esminę reikmę asmens teisių pažeidimui, t. y. teismas turėjo įvertinti prokuratūros pareigūnės padarytą esminę reikšmę turėjusią klaidą, kuri pasireiškė prokuratūros pareigūnei perdavus bylą teismų su kaltinamuoju aktu be kaltės duomenų ir teismui be kaltės įrodymų nuteisus ieškovą. Pagal kasacinio teismo praktiką prokurorų ar teismo klaida gali rodyti tai, kad asmeniui buvo pareikšti įtarimai (kaltinimai), jis perduotas teisti ar buvęs pripažintas kaltu dėl jo neva nustatytų ir įrodytų veiksmų, kurie galutiniu baudžiamojo teismo sprendimu pripažinti, kaip nesudarantys baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo. Klaidą sudaro netinkamas teisinis faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nusikalstamos, įvertinimas kaip nusikalstamų (Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020, 74–75 punktai).

17.3. Šiuo atveju būtent esminę klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese padarė prokuratūros ir pirmosios instancijos teismo pareigūnai, neteisėtai nuteisdami T. B.. Šiaulių apygardos teismas nustatė, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje įrodymus, nes tokių neginčytinų įrodymų nebuvo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymų ir nepagrįstai pripažino T. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju netinkamas vertinimas įrodymų, kurių byloje nėra, yra klaidingas, neteisėtas, nes negali būti vertinami kaltės įrodymai, kurių nėra. Nepagrįstas ieškovo nuteisimas prilygsta neteisėtam nuteisimui, nes, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, ieškovo kaltės įrodymų baudžiamojoje byloje nebuvo. Todėl tokios klaidos yra esminės, lėmusios neteisėtą T. B. nuteisimą. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį, turėjo nagrinėti būtent šias esmines klaidas, neperžengdamas byloje pareikštus reikalavimus ir tinkamai kvalifikuodamas teisinį santykį, tačiau teismas to nepadarė. Tai turėjo esminę reikšmę teisės normų aiškinimui ir taikymui bei lėmė, kad buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas.

17.4. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme, įrodymų dėl T. B. kaltės buvimo/nebuvimo turinys ir skaičius nesikeitė, todėl įrodymų vertinimas dėl įrodymo pasikeitimo keistis negalėjo. Ši aplinkybė patvirtina, kad teisėsaugos pareigūnai padarė esminę klaidą, kvalifikuodami T. B. veiksmus kaip nusikaltimą, todėl valstybei kilo civilinė atsakomybė atlyginti ieškovui padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

17.5. Teismas pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį, nenagrinėjo ieškovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad tarp teisėsaugos valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir turtinės bei neturtinės žalos atsiradimo egzistuoja priežastinis ryšys. Ieškovas gindamas savo teises baudžiamajame procese, patyrė 1 500 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Tai yra ieškovo tiesioginiai nuostoliai, kuriuos, vadovaujantis CK 6.249 straipsniu, BPK 106 straipsnio 3 dalimi, ieškovui turi atlyginti valstybė.

17.6. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas dėl neteisėto nuteisimo patyrė neturtinę žalą. Žalingos pasekmės, kurios atsirado dėl neteisėto nuteisimo, šioje civilinėje byloje įrodomos ne tiktai ieškovo paaiškinimu (parodymais), jog ieškovas žinojo, kad yra nekaltas, todėl neteisingai nuosprendžiu pripažinus ieškovą kaltu, ieškovas buvo dvasiškai sukrėstas, jis patyrė pažeminimą, emocinę depresiją, nenorėjo su niekuo bendrauti, patyrė reputacijos pablogėjimą, nes jo darbdavys pradėjo į jį žiūrėti, kaip į nusikaltėlį. Ieškovo nuteisimas neigiamai pakeitė jo psichinę būseną, atsirado depresijos požymiai, apatija, nepasitikėjimas savimi, bendravimo galimybių sumažėjimas, nes ieškovas tapo uždaras, pradėjo vengti bendravimo. Ieškovas nuolat išgyveno dėl savo ateities ir dėl santykių su darbdaviu ir vaikais. Ieškovo buvusi sutuoktinė, būdama suinteresuota byloje, vaikus nuteikinėjo prieš tėvą (T. B.), neva jis sumušė jos sugyventinį S. K., t. y., kad ieškovas yra blogas. Šie išgyvenimai paveikė ieškovo požiūrį į gyvenimą, sužlugdė jį emociškai. Jam buvo padaryta labai didelė moralinė, neturtinė žala. Ieškovą išteisinus, jo savijauta pagerėjo. Jis tapo linksmesnis, atsirado teigiamos emocijos, noras bendrauti, bando ir deda pastangas pagerinti santykius su vaikais. Ieškovas teisėsaugos pareigūnų jam padarytą neturtinę žalą įvertino 6 000 Eur.

17.7. Remiantis CPK 265 straipsnio 1 dalimi teismo pareiga nurodyti įstatymą, kurį pažeidė atsakovas, atlikdamas neteisėtus veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas šią pareigą pažeidė. Kaltinamojo akto surašymas be kaltės įrodymų ir perdavimas jo į teismą be kaltės įrodymų, bei nuteisimas asmens be kaltės įrodymų yra teisės normų, numatytų BPK 44 straipsnio 6 dalyje, 218 straipsnio 1 dalyje ir 219 straipsnio pažeidimas. Pirmosios instancijos teismo atžvilgiu neteisėti veiksmai pasireiškė BPK 44 straipsnio 6 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies pažeidimu, t. y. T. B. buvo nuteistas pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, nenurodant apkaltinamajame nuosprendyje jo kaltės įrodymų.

17.8. Teismas pažeisdamas CPK 265 straipsnio 1 dalį, nekonstatavo, kad Valstybė padarė esminį žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą, nors neturtinės žalos mastui padidėti turėjo įtaką Valstybės abejingas požiūris į išteisinto T. B. teises ir interesus, nes Valstybė pažeidė BPK 46 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes ieškovui nebuvo išaiškinta jo pažeista teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarka.

Atsiliepimas

18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įgaliota atstovė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė prašo apelianto T. B. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Ieškovas reikalaudamas atlyginti žalą iš valstybės dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, neturi įrodinėti, jog dėl žalos atsiradimo kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtais pareigūnų veiksmais (neteisėtu neveikimu) padarytos žalos fakto bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

18.2. Teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo šalių ginčo pobūdį ir esmę. Priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas visapusišku byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių įvertinimu ir ištyrimu. Aplinkybė, kad teismas remdamasis byloje pateiktais įrodymais priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi ieškovas, nesudaro pagrindo laikyti, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Šalies argumentai

18.3. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumą, neperžengė bylos ribų, nes pats ieškovas pateiktame ieškinyje nurodė šį veiksmą, o būtent ieškinio 4 lapo 3 pastraipoje nurodyta, kad neturtinė žala atsirado dėl to, kad pradedant ikiteisminį tyrimą, surašant kaltinamąjį aktą, perduodant ikiteisminio tyrimo medžiagą teismui bei pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas pažeidė bendrąsias rūpestingumo pareigas, taip pat bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas.

18.4. Ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas prokurorui surašant kaltinamąjį aktą. Teismas nenustatė byloje aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą išvadai, jog kaltinamasis aktas dėl galimai ieškovo padarytos nusikalstamos veikos buvo surašytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai: paties įtariamojo T. B. dalinis kaltės pripažinimas: kad durimis trenkė tik vieną kartą K. (K.), jas pastumdamas į jį, ranka jam nesmūgiavo. Jį S. K. išvedė iš kantrybės kišdamasis į jo ir J. pokalbį, jis nesusivaldė ir pastūmė į jį duris <...> tai darė tik vieną kartą, o ne kaip nurodyta įtarime, kad durimis trenkė du kartus ir vieną kartą – ranka. Tokie parodymai kartu su kitais įrodymais leido kvalifikuoti T. B. atliktus veiksmus tyčiniais; nukentėjusiojo S. K. parodymai, liudytojos J. E. parodymai, protokolas pareiškimas, įvykio registravimo duomenys, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai, policijos automobilio vidaus kameros vaizdo garso įrašas, liudytojos pateiktas garso įrašas, nukentėjusiojo pateiktas garso įrašas, sudarė pakankamą pagrindą baudžiamosios bylos, kurioje ieškovas kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, perdavimui teismui. Atsižvelgiant į tai, sutinka su teismo padaryta išvada, kad prokurorė, perdavusi baudžiamąją bylą į teismą su kaltinamuoju aktu, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

18.5. Nesutiktina su apelianto argumentais, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį, nepripažino klaidos, kurią konstatavo Šiaulių apygardos teismas, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje įrodymus, nes tokių neginčytinų įrodymų nebuvo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino T. B. kaltu.

18.6. Sutinka su teismo išvada, kad apeliacinės instancijos teismo kitaip įvertinti baudžiamoje byloje surinkti įrodymai nereiškia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas dėl kokių nors esminių baudžiamojo proceso ir ieškovo teisių pažeidimo, kad ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai buvo įtariamas ar kaltinamas, ir kad dėl nuosprendžio panaikinimo valstybei savaime turi kilti civilinė atsakomybė atlyginti ieškovui už jo nepatogumus baudžiamojo proceso metu.

18.7. Sutinka su teismo vertinimu, kad aplinkybė, jog ieškovui, vadovaujantis BPK 46 straipsnio 1 dalimi, nebuvo išaiškinta dėl neteisėto nuteisimo pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarka, nesudaro pagrindo vertinti, kad tai prisidėjo prie ieškovo patirtos žalos atsiradimo ir tai neturi įtakos valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį taikymui.

18.8. Nesutinka su apelianto argumentais, jog teismas nepagrįstai nevertino neturtinės žalos susidarymo pagrindus. Neturtinės žalos susidarymo pagrindai, neturtinės žalos dydis nustatinėjamas tik tada, kai yra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Tik nustačius, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, yra nustatinėjama, ar dėl tokių veiksmų kilo neturtinė žala ir, ar tarp kilusios žalos ir neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismui konstatavus, kad valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai neįrodyti, pagrindo vertinti žalos atsiradimo priežastis ir dydį teisinio pagrindo nebuvo.

18.9. Teismui konstatavus, kad nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, nėra teisinio pagrindo atlyginti turtinę žalą – išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese. Apeliantui nebuvo jokių kliūčių patirtų išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese reikalauti pačioje baudžiamojoje byloje. Nei išteisintasis, nei jo gynėjas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme neprašė spręsti klausimo dėl šioje ir ankstesnėse proceso stadijose patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, nors tuo metu jau galiojo BPK 106 straipsnio 3 dalis (įstatymo redakcija įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d.) ir ieškovas ar jo gynėjas turėjo procesines galimybes tai padaryti. Ieškovas nagrinėjant baudžiamąją bylą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos neprašė teismo spręsti klausimo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022, 75 pastraipa), ieškovui baudžiamajame procese nebegali būti atlyginamos minėtos proceso išlaidos.

Atsiliepimas

19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas, netinkamai taikydamas CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Siekiant konstatuoti teismo neteisėtus veiksmus, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę apelianto teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Todėl apelianto argumentas, kad teismo veiksmų neteisėtumą įrodo tik išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, nėra pagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

19.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas, panaikindamas Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų sprendimą, kuriuo Apeliantas buvo nuteistas, nenustatė jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Nenustačius šiurkščių ir esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo ir išteisinamąjį nuosprendį priėmusio apeliacinės instancijos teismo skirtingas bylos faktinių aplinkybių teisinis vertinimas negali būti laikomas teismo neteisėtais veiksmais civilinės atsakomybės, t. y. CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, teisingai taikė ir aiškino CK 6.272 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

19.3. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl baudžiamajame procese surinktų įrodymų vertinimo ir įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl civilinės atsakomybės valstybei taikymo. Apeliantas nenurodė, kokie konkrečiai įrodymai nebuvo įvertinti ir/ar kokios konkrečios teisiškai reikšmingos aplinkybės nebuvo nustatytos, iš esmės neigdamas tik jam nenaudingas išvadas bei teisinį vertinimą.

19.4. Nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareikštus ieškinio reikalavimus. Tai, kad apeliantas ieškinyje nekėlė reikalavimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes iš esmės ir pilna apimtimi, pasisakė ir dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tokių faktinių aplinkybių įvertinimas, nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas. Pirmosios instancijos teismas tik patvirtino apelianto pozicijai, sutikdamas, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas pagrįstai. Šių faktinių aplinkybių nurodymas skundžiamajame sprendime niekaip neįtakoja faktinių aplinkybių, kuriomis apeliantas grindė savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką.

Šalies argumentai

19.5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl BPK 46 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Tokio reikalavimo apeliantas ieškinyje nekėlė, o tik vėliau, bylos nagrinėjimo metu nurodė šią faktinę aplinkybę, kurią pirmosios instancijos teismas įvertino, padarydamas išvadą, kad tai, jog apeliantui, vadovaujantis BPK 46 straipsnio 1 dalimi, nebuvo išaiškinta jo dėl neteisėto nuteisimo pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarka, neturi įtakos valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį taikymui.

19.6. Nesutinka su apelianto argumentu, jog byla galėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, tinkamai vadovavosi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariate 2021 m. birželio 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminis tyrimas ieškovo T. B. atžvilgiu buvo pradėtas pagal pareiškėjo S. K. 2021 m. birželio 15 d. protokolą – pareiškimą, kuriame buvo nurodyta, kad „2021 m. birželio 15 d. apie 17.50 val., pareiškėjas ėjo namo adresu (duomenys neskelbtini). Priėjęs prie namo laiptinės, laukė kol jo sugyventinė su dukra pareis iš šalia esančios žaidimų aikštelės. Priėjus sugyventinei su dukra prie namo laiptinės, kur laukė jis, po laiko priėjo sugyventinės buvęs vyras T. B. pasiimti dukros. Kai T. B. priėjo prie jų, jų dukra pasakė jam, kad ji nenori eiti pas jį ir apsikabino savo mamą. <...>. Jis atidarė namo laiptinės duris, į namo laiptinę įėjo jo sugyventinė su dukra, jis laikė laiptinės duris, o tada T. B. pradėjo jį provokuoti žodžiais, kad būtų pradėtos muštynės, tačiau jis provokacijai nepasidavė. Kai T. B. pamatė, kad į jį nekreipiamas dėmesys, T. B. laiptinės durimis jį stūmė bei bandė smogti. T. B. darydamas metalines laiptines duris, jam nubrozdino kairės ir dešinės pusės ranką“.

22. 2021 m. liepos 16 d. ieškovui pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Iš 2021 m. liepos 16 d. įtariamojo apklausos protokolo nustatyta, kad T. B. nurodė, kad dėl įtarimo prisipažįsta dalinai, jis durimis tik vieną kartą trenkė K., jas pastumdamas į K.. Ranka jam nesmūgiavo. Jį S. K. išvedė iš kantrybės kišdamasis į jo ir J. pokalbį, jis nesusivaldė ir pastūmė į jį duris. Labai gailisi, kad taip pasielgė, bet kaip ir minėjo, tai darė tik vieną kartą, o ne kaip nurodyta įtarime, kad durimis trenkė du kartus ir vieną kartą trenkė ranka.

23. 2021 m. liepos 30 d. byla su kaltinamuoju aktu perduota į Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus. 2021 m. rugpjūčio 30 d. iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-42-1139/2022. 2022 m. gegužės 19 d. Telšių apylinkės teismo nuosprendžiu T. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje. Taip pat iš dalies tenkintas nukentėjusiojo S. K. civilinis ieškinys ir iš T. B. jam priteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 30 Eur turtinei žalai atlyginti.

24. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: T. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

25. Iš 2021 m. spalio 20 d. teisinių paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su T. B. ir jos 2021 m. gegužės 20 d. bei 2022 m. rugsėjo 1 d. papildymų nustatytą, kad baudžiamajame procese ieškovą atstovavo advokatas J. M.

26. Iš advokato J. M. kontoros 2022 m. rugsėjo 25 d. ataskaitos pagal 2021 m. spalio 20 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. spalio 20 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. spalio 20 d. pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. birželio 2 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. birželio 2 d. pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytą, kad baudžiamajame procese pirmosios instancijos teisme ieškovas už advokato paslaugas patyrė 1 500 Eur išlaidas.

Dėl ieškinio ribų (ne)peržengimo

27. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų pagrįstumo peržengė ieškinio ribas, kadangi apeliantas ieškinyje neginčijo ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo. Apeliantas ginčijo prokuratūros veiksmus susijusius su kaltinamojo akto surašymu ir baudžiamosios bylos perdavimo teismui.

28. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, nustato civilinio proceso dalyviams teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 29 punktas).

29. Kasacinio teismo praktikoje dėl dispozityvių bylų išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio (priešieškinio) pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio (priešieškinio) ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015; kt.). Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 21 punktą).

30. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 31 punktas). Kadangi bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir dalykas, būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 31 punktas).

31. Iš ieškinio turinio, nustatyta, kad ieškovas ieškinyje nurodydamas žalos atsiradimo aplinkybes pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju neturtinė žala atsirado dėl to, kad pradedant ikiteisminį tyrimą, surašant kaltinamąjį aktą, perduodant ikiteisminio tyrimo medžiagą teismui bei pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas pažeidė bendrąsias rūpestingumo pareigas, taip pat bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas. Esant šioms ieškinyje nurodytoms aplinkybėms, nors iš esmės apeliantas įrodinėjo prokuratūros ir baudžiamąją bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo neteisėtus veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, atlikdamas ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir vykdymo vertinimą, neperžengė ieškinio ribų.

32. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia tai, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai tinkamai motyvuoti sprendimą, vertino ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir vykdymo teisėtumą bei įvertinęs atlikto ikiteisminio tyrimo veiksmus kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadas dėl valstybės civilinės atsakomybės, nereiškia, kad teismas peržengė ieškinio ribas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertinęs ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo, nebūtų galėjęs įvertinti prokuratūros veiksmų, susijusių su kaltinamojo akto surašymu ir perdavimo teismo teisėtumo bei nebūtų turėjęs galimybės priimti teisingo ir teisėto sprendimo, ką teismą įpareigoja CPK 263 straipsnis. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginį, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu peržengė ieškinio ribas.

Dėl prokuroro veiksmų kaip sąlygos taikyti valstybei civilinę atsakomybę

33. Apeliantas skunde teigia, kad tiek prokuratūra, tiek pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, padarė esminę klaidą kvalifikuodami T. B. veiksmus kaip nusikalstamus ir atitinkančius BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį, bei nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl valstybei kilo pareiga atlyginti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje apeliantui padarytą žalą.

34. Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje.

35. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala.

36. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnyje įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 34 punktą).

37. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019 28 punktą). Vien aplinkybė, kad pareigūnai savo veiksmais nepažeidė BPK normų, nepaneigia, kad gali egzistuoti neteisėti veiksmai civilinės teisės prasme kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 56 punktą).

38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 35 punktą).

39. Ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 54 punktą).

40. BPK 2 straipsnyje nustatyta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas, o tam ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuroras įpareigojami imtis visų įstatymų nustatytų priemonių. Žalos atlyginimo civilinėje byloje įrodinėjant ikiteisminio tyrimo ir (ar) prokuratūros pareigūnų neteisėtus veiksmus teikiami įrodymai, pagrindžiantys, kaip konkrečiai nebuvo įvykdyta ši pareiga, kokių įstatymais nustatytų priemonių pareigūnai nesiėmė ar ką vykdė netinkamai, kad nebuvo atskleistas ir įrodytas nusikaltimas, ar kokios padarytos klaidos ikiteisminio tyrimo metu, kad asmuo buvo nepagrįstai įtartas ar apkaltintas. Tai gali būti konkrečių įrodymų surinkimo galimybių neišnaudojimas (pvz., liudytojų nenustatymas ir neapklausimas, neįsitikinimas asmenų parodymų patikimumu juos patikrinant vietoje, ekspertizės neatlikimas ar nepakankamos medžiagos jai pateikimas, įvykio vietos neapžiūrėjimas ar netinkamas jos atlikimas, nesurenkant visų įkalčių), įrodymų netinkamas fiksavimas (kaip antai, neįrašymas buvusių duomenų, įrašymas realybėje nebuvusių dalykų, technikos nepanaudojimas įrodymo duomenims patikimai fiksuoti), įrodymo duomenų praradimas, įvykio reikšmingų aplinkybių neištyrimas ar net bylai reikšmingos informacijos nuslėpimas bei kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 48 punktą).

41. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 75 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 71 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taip pat svarbu, ar buvo aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas. Jeigu tokių aplinkybių nebuvo, tai tyrimo atlikimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas, kadangi tik jį pradėjus ir vykdant buvo galima patikrinti pirminius nurodytus faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 38 punktą). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (žr. ten pat, 49 punktą).

43. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl žalos atlyginimo, taip pat įvertinama, ar tyrimą vykdę pareigūnai tinkamai teisiškai kvalifikavo asmenų faktiškai atliktus veiksmus, ar šie veiksmai sudarė teisinį pagrindą pareikšti asmeniui įtarimus nusikaltimu. Ikiteisminio tyrimo, prokurorų ar teismo klaidą gali rodyti tai, kad asmeniui buvo pareikšti įtarimai, jis perduotas teisti ar buvęs pripažintas kaltu dėl jo nustatytų ir įrodytų veiksmų, kurie galutiniu baudžiamojo teismo sprendimu pripažinti kaip nesudarantys baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo. Klaidą šiuo atveju sudaro netinkamas teisinis faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nusikalstamos, įvertinimas kaip nusikaltimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 74 punktą).

44. Tačiau kasacinio teismo praktikoje vien ta aplinkybė, kad asmuo buvo išteisintas nenustačius jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų subjektyviosios pusės požymio, t. y. reikalaujamos kaltės formos, teismui padarius kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nelaikoma esmine klaida ir nesudaro pagrindo spręsti, jog pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-313/2023 50 punktą).

45. Nagrinėjamu atveju baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nustatė, jog pagal prokuroro surašytą kaltinamąjį aktą apeliantas buvo kaltinamas tuo, kad 2021 m. birželio 15 d. apie 17.50 val., daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), pirmos laiptinės tarpduryje, tyčia du kartus ranka stumdamas metalines laiptinės duris jomis sudavė, tarpduryje stovinčiam nukentėjusiajam S. K. į kairę ranką, vieną kartą tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam S. K. į dešinės rankos dilbį ties riešu, kuriuo nukentėjusysis dengėsi veidą, taip mušdamas sukėlė fizinį skausmą S. K. ir nežymiai jį sužalojo, padarydamas nubrozdinimus kairiame žaste ir kairiame dilbyje, kraujosruvą kairėje alkūnėje, T. B. padarytoje veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje požymiai.

46. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu T. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje.

47. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: T. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs aukštesnės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad T. B. tyčia, stumdamas laiptinės duris, jomis sudavė tris smūgius nukentėjusiajam. Konstatuoti nuteistojo kaltę remiantis vien tik nukentėjusiojo ir liudytojos J. E. parodymais, kurie nėra visiškai nuoseklūs, o nukentėjusysis ir liudytoja dėl konfliktiškų ir priešiškų santykių su nuteistuoju yra neabejotinai suinteresuoti bylos baigtimi, nėra pagrindo. Nepaneigta nuteistojo versija, kad nukentėjusysis buvo sužalotas dėl neatsargių jo (T. B.) veiksmų – pastumdamas duris, nuteistasis nenumatė, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas ir jis bus sužalotas. Nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad T. B. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis tyčia sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam ir jį nežymiai sužalojo, visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Baudžiamąją bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino T. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (nuosprendžio 25–26 punktai). Taigi minėtoje baudžiamojoje byloje ieškovas išteisintas nenustačius vieno iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos būtinųjų subjektyviosios pusės požymių – tyčios (sukeliant fizinį skausmą nukentėjusiajam ir jį nežymiai sužalojant).

48. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu prokuratūros pareigūnų esminių pažeidimų, reiškiant ieškovui įtarimus, kaltinimus ir perduodant bylą nagrinėti teismui, nekonstatuota. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė konkrečių argumentų dėl prokuratūros pareigūnų padarytų konkrečių pažeidimų ar klaidų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad yra įrodyta objektyvioji T. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos pusė.

49. Prokuroro prerogatyva yra įvertinti surinktus duomenis ir nuspręsti, ar ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas, ar užbaigtas surašant kaltinamąjį aktą. Nagrinėjamu atveju prokuroras buvo įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, todėl surašė kaltinamąjį aktą ir perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teismui. Minėta, kad prokuroro ir baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos tvarka išnagrinėjusio teismo vertinimas nesutapo tik dėl vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių – tyčios, pats ieškovas, būdamas įtariamuoju, kaip matyti iš jo apklausos protokolo, ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad jis sudavė nukentėjusiajam smūgį durimis, šią aplinkybė pripažino ir baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau aukštesnės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaręs išvadą, jog nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad T. B. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis tyčia sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam ir jį nežymiai sužalojo, bei atsižvelgęs, kad visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai, pripažino, jog T. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad prokuroro versija dėl ieškovo atliktų veiksmų įvykio metu teisėtumo vertinimo buvo visiškai nepagrįsta, akivaizdžiai neturinti jokio pagrindo.

50. Nagrinėjamu atveju apeliantas net neįrodinėja, jog ikiteisminis tyrimas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu buvo pradėtas ar įtarimas jam pareikštas neteisėtai ir nepagrįstai, nesant tam pakankamai duomenų. Be to, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ikiteisminio tyrimo duomenys buvo surinkti neišsamiai ar ne apie visas reikšmingas aplinkybes, gauti neteisėtai, pažeidžiant asmens teises ar nustatytas konkrečias procesines taisykles. Todėl šiuo atveju, vien tai, kad prokuroras netinkamai įvertino surinktus įrodymus, spręsdamas dėl vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių – tyčios egzistavimo, nesudaro pagrindo tokius prokuroro veiksmus vertinti kaip aplaidžius, pažeidžiančius bendrąją atidumo ir rūpestingumo pareigą, dėl to neteisėtus CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu kaip šis atveju, kai veika neteisingai kvalifikuota kaip nusikalstama, ir tai lemia tik vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių (subjektyvaus požymio – tyčios) netinkamas nustatymas, tai CK 6.272 straipsnio prasme negali būti laikoma esmine klaida. Tai gi, šiuo atveju, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra nustatyta prokuratūros pareigūno padarytų pažeidimų ar esminių klaidų baudžiamajame procese, kuriuos civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo būtų galima vertinti kaip neteisėtus veiksmus.

Dėl valstybės veiksmų teisėtumo teismui pripažinus ieškovą kaltu dėl nusikalstamos veikos

51. Kaip jau minėta Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu T. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: T. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

52. Teisėjų kolegija pažymi, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009; 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; kt.).

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

54. Pažymėtina, kad šiuo atveju aukštesnės instancijos teismo priimtame išteisinamajame nuosprendyje nėra konstatuota jokių esminių pirmosios instancijos teisme padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, o išteisinamasis nuosprendis ieškovo atžvilgiu priimtas atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, sprendžiant dėl vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių – tyčios, nes byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad T. B. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis tyčia sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam ir jį nežymiai sužalojo.

55. Taigi sprendžiant dėl to, ar egzistuoja teismo, priėmusio ieškovo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėti veiksmai, vien aukštesnės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad egzistuoja teismo neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga. Tam, kad būtų nustatyti teismo neteisėti veiksmai, byloje turi būti įrodyta, jog procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.

56. Kaip nustatyta, apeliacinės instancijos teismas priėmęs išteisinamąjį nuosprendį pažymėjo, kad surinkti įrodymai nėra pakankami, jog vienareikšmiškai pagrįstų ieškovo kaltumą pagal jam pareikštus kaltinimus ir vertino, kad esančios abejonės ir neaiškumai, kurių nebėra galimybės pašalinti, turi būti vertinami ieškovo naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje, netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, padarė esminį BPK pažeidimą. Skirtingos apeliacinės instancijos teismo ir pirmosios instancijos teismo išvados yra susijusios su skirtingu įrodymų vertinimu, konkrečiai – su įrodymų dėl kaltinamojo veiksmų atlikimo tyčios vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė faktinių aplinkybių, jog ieškovas trenkė durimis nukentėjusiajam, tačiau, remdamasis in dubio pro reo principu (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), sprendė, jog šių ieškovo veiksmų nepakanka pripažinti jį šiuo veiksmus atlikus tyčia.

57. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo išteisinimo pagrindas – neįrodyta tyčia – nepaneigė, jog faktiškai ieškovas buvo atlikęs veiksmus. Remiantis kasacinio teismo praktika, tai, kad ieškovas buvo išteisintas nenustačius veikos subjektyviojo sudėties požymio – tyčios, aukštesnės instancijos teismui padarius kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei nustatė žemesnės instancijos teismas, ir nenustačius teismo nagrinėjusio baudžiamąją bylą padarytų esminių klaidų, lėmusių nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, yra pagrindas daryti išvadą, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neteisų veiksmų neatliko, t. y. nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytu vertinimui, jog tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikimą padarė kitokią išvadą dėl ieškovo kaltumo, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas (teisėjas) atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

58. Apeliantas skunde teigia, kad teismas jo atžvilgiu priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, jam neišaiškinęs pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarkos, pažeidė BPK 46 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir toks esminis žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas turėjo reikšmės neturtinės žalos mastu padidėjimui.

59. BPK 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas dėl to, kad nenustatyta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o asmuo buvo suimtas, taip pat kai priimamas išteisinamasis nuosprendis, prokuroras ir teisėjas privalo išaiškinti asmeniui dėl neteisėto sulaikymo, suėmimo ar nuteisimo pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarką.

60. Teisėjų kolegija pažymi, nors, nagrinėjamu atveju, aukštesnės instancijos teismas priėmęs išteisinamąjį nuosprendį neišaiškino ieškovui dėl nuteisimo pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarkos, tačiau tai nesutrukdė ieškovui ginti jo manymu pažeistas teises, kreipiantis į teismą ieškiniu dėl žalos iš valstybės atlyginimo. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybė, jog teismas priėmęs išteisinamąjį nuosprendį neišaiškino ieškovui dėl nutesimo pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarkos, neturi jokios įtakos valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį taikymui.

61. Atsižvelgiant į tai, kas šioje nutartyje išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantas neįrodė baudžiamąją bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo (teisėjo) ir (ar) prokuratūros (prokurorų) neteisėtų veiksmų, dėl kurių būtų galima reikalauti iš valstybės žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį (CPK 178, 185 straipsniai). Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinų sąlygų taikyti civilinę atsakomybę, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinį, išsamiau nepasisakydamas dėl kitų sąlygų (priežastinio ryšio, žalos fakto ir dydžio) (ne)buvimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų baudžiamajame procese atlyginimo

62. BPK 106 straipsnio 3 dalyje (redakcija įsigaliojo nuo 2022 m. gegužės 1 d.) numatyta, kad, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Tai gi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, advokato išlaidos išteisinimo atveju yra atlyginamos nepriklausomai nuo valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo, nesiejant jų su civilinės atsakomybės visų sąlygų nustatymu. CK 6.249 straipsnio prasme turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti baudžiamojoje byloje, kuri baigiasi išteisinamuoju nuosprendžiu, yra laikytinos asmens nuostoliais, kurių galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama.

63. Atsižvelgiant į išteisinamojo nuosprendžio metu galiojusį BPK 106 straipsnio 3 dalyje teisinį reguliavimą, kuriame išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimas nesiejamas su pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, apeliantui pateikus baudžiamąją bylą nagrinėjusiam apeliacinės instancijos teismui įrodymus apie patirtas išlaidas už advokato paslaugas ir paprašius teismo, jei būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, spręsti dėl šių išlaidų atlyginimo iš valstybės, baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas būtų turėjęs išspręsti dėl T. B. patirtų išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo.

64. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs teisiniam santykiui taikytiną taisyklę, susijusią su prašymo atlyginti proceso išlaidas pateikimo momentu – kad atsižvelgiant į civilinio ieškinio bei patirtų proceso išlaidų atlyginimo civilinio teisinio santykio kilmę, (kyla iš turtinių ir ekonominių asmenų santykių), sprendžiant dėl nuteistojo išlaidų, patirtų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti, ir kitų proceso išlaidų atlyginimo klausimą, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio nuostatos. Iš šių nuostatų seka, jog šių išlaidų atlyginimas negali būti priteisiamas, jeigu prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartį baudžiamoje byloje Nr. 2K-43-387/2022, 39–40 punktai).

65. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš išteisinamojo nuosprendžio, apeliantas baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme neprašė atlyginti išlaidų už advokato, gynusio apeliantą, paslaugas, nors tokią galimybę turėjo, o paprašė šias išlaidas atlyginti tik šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas tokio prašymo, nors ir kitu pagrindu, netenkino, nes prašymas dėl išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pateiktas pavėluotai, po to, kai baudžiamojoje byloje buvo priimtas galutinis sprendimas (išteisinamasis nuosprendis), t. y. baudžiamąją bylą išnagrinėjus iš esmės.

Dėl įrodymų vertinimo

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių.

67. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog paminėtų nuostatų buvo laikytasi. Teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo šalių ginčo pobūdį ir esmę. Priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas visapusišku byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių įvertinimu ir ištyrimu. Teismas nurodė, kuriais įrodymais remiasi darydamas atitinkamas išvadas. Aplinkybė, kad teismas remdamasis byloje pateiktais įrodymais priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi ieškovas, nesudaro pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Dėl bylos procesinės baigties

68. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimų į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

69. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantui neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus MockevičiusLina MuchtarovienėBirutė Simonaitienė