- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-02
- Bylos Nr.
- e2-2442-1081/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00701-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Vorienė
- Ieškovas
- T. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Advokatai
- Jurijus Malininas
- Kategorijos
atsakovės Lietuvos Respublikos atstovėms Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įgaliotai atstovei Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorei Ritai Dabužinskienei ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įgaliotai atstovei E. D.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovas T. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovės atstovių 6 000 Eur neturtinę žalą, 1 500 Eur turtinę žalą bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1- 42-1139/2022 ir 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu kaltinamąjį T. B. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį bei nuteisė laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, iš jo priteisė 630 Eur žalos atlyginimo ir 2541 Eur bylinėjimosi išlaidų. T. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2021 m. birželio 15 d. apie 17:50 val. daugiabučio namo laiptinėje, tyčia du kartus ranka stumdamas pirmo aukšto laiptinės lauko duris, sudavė jomis už durų stovinčiam nukentėjusiajam S. K. į kairę ranką ir vieną kartą tyčia ranka sudavė jam į dešinės rankos dilbį ties riešu, kuria pastarasis dengėsi veidą. Tokiu būdu kaltinamasis T. B. sukėlė fizinį skausmą ir padarė S. K. nežymų sveikatos sutrikdymą – nubrozdinimus kairiajame žaste, kairiajame dilbyje ir kraujosruvą kairiojoje alkūnėje. Pripažindamas T. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teismas atmetė kaltinimą dėl neva tyčia suduoto vieno smūgio ranka nukentėjusiajam S. K. į dešinės rankos dilbį. T. B. nuteistas tiktai už tai, kad, uždarant stumdamas duris, nežymiai sužalojo stovintį už durų S. K.. 2022 m. birželio 3 d. T. B. Šiaulių apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo prašė šį nuosprendį panaikinti visiškai kaip nepagrįstą ir neteisėtą, o nuteistąjį T. B. išteisinti visiškai nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėjo, jog 2022 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo T. B. apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-214-300/2022 ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendį panaikino visiškai. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kad T. B. tyčia, stumdamas laiptinės duris, jomis sudavė tris smūgius nukentėjusiajam. Konstatuoti nuteistojo kaltę remiantis vien tik nukentėjusiojo ir liudytojos J. E. parodymais, kurie nėra visiškai nuoseklūs, o nukentėjusysis ir liudytoja dėl konfliktų ir priešiškų santykių su nuteistuoju yra neabejotinai suinteresuoti bylos baigtimi, nėra pagrindo. Nepaneigta nuteistojo versija, kad nukentėjusysis buvo sužalotas dėl neatsargių T. B. veiksmų - pastumdamas duris, nuteistasis nenumanė, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas ir jis bus sužalotas. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino T. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl pirmos instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį: T. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodė, jog ieškovas dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos, kurioje buvo kaltinamasis, pirmos instancijos teismo pripažintas kaltu ir dėl to neteisėtai nuteistas, patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 6 000 Eur suma. Baudžiamasis procesas truko daugiau negu metus, t. y. nuo 2021 m. birželio 15 d. iki 2022 m. rugsėjo 22 d., T. B. patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą teismo salėje nuo nukentėjusiojo bei jį palaikančių asmenų, tarp jų ir buvusios sutuoktinės J. E., jautė netikrumą dėl savo ateities, savo ir šeimos būtinųjų poreikių tenkinimo, nors iš karto neigė padaręs nusikalstamą veiką. Maža to, pirmos instancijos teismas 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu T. B. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei nuteisė laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, iš jo priteisė 630 Eur žalos atlyginimo ir 2541 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šiuo konkrečiu atveju neturtinė žala atsirado dėl to, kad pradedant ikiteisminį tyrimą, surašant kaltinamąjį aktą, perduodant ikiteisminio tyrimo medžiagą teismui bei pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas pažeidė bendrąsias rūpestingumo pareigas, taip pat bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas. Atsakovė, kaip savo srities profesionalė, privalėjo tinkamai taikyti įstatymus, teisingai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, tačiau šią pareigą jie atliko netinkamai. Ieškovas patyrė 6 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė dėl nepagrįstų baudžiamojo persekiojimo veiksmų patirtu netikrumo jausmu dėl bylos baigties, neigiamu poveikiu savijautai ir emocinei būklei, pakenkta reputacija bendradarbių, pažįstamų akyse, neigiamu poveikiu ieškovo šeimos tarpusavio santykius. Baudžiamojo persekiojimo veiksmai vyko provincijoje, todėl ieškovui teko patirti nuolatines apkalbas, kitų asmenų kišimąsi į jo asmeninį gyvenimą. Tokia padėtis truko ilgiau nei metus dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų nepakankamai rūpestingai ir atsakingai atliktų savo pareigų. Nurodė, jog ieškovas be neturtinės žalos teikia ir turtinį reikalavimą, kuris atsirado dėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms apmokėti baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme, iš viso 1 500 Eur. Šie reikalavimai yra susiję, tas pats ieškovas, tie patys atsakovai, grindžiami dėl to paties dalyko ir pagrindo, t. y. dėl ieškovo neteisėto ir nepagrįsto nuteisimo. Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, jog baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, dėl šių neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė turtinę žalą ir neturtinę žalą, tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Šiaulių apygardos teismas priimdamas minėtą naują nuosprendį neišsprendė klausimo dėl išteisintojo T. B. patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurias jis patyrė advokato pagalbai apmokėti. Bet tai nereiškia, kad T. B. prarado teisę į turtinės žalos atlyginimą. Išteisintojo T. B. interesus teisminio nagrinėjimo metu tiek pirmos instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos metu gynė advokatas Jurijus Malininas. Byloje yra visi duomenys, kad išteisintojo T. B. advokatas dalyvavo teismo posėdžiuose, jų iš viso įvyko septyni (trukmė atitinkamai nuo 1,5 val. iki 2,5 val.). Taip pat advokatas teikė prašymus, tarp jų susipažinti su teismo posėdžių protokolais, parengė apeliacinį skundą bei gynė nuteistąjį apeliacinės instancijos teisme. Todėl šios išlaidos turi būti pripažintos proceso išlaidomis ir priteisto iš atsakovės atstovių.
2023 m. balandžio 25 d. teisme gautas atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės atsiliepimas į ieškinį, kuriuo atstovė nesutiko su pareikštu ieškiniu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas T. B. žalą kildina iš to, kad pradedant ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu, surašant kaltinamąjį aktą, perduodant ikiteisminio tyrimo medžiagą teismui, pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas pažeidė bendrąsias rūpestingumo pareigas, taip pat bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas. Pažymėjo, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek prokurorai, tiek teismas, atlikdami jiems teisės aktų nustatytas pareigas, elgėsi atidžiai ir rūpestingai, jiems nustatytas pareigas vykdė nepažeisdami teisės aktais nustatytų procedūrų, kitų reikalavimų. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2021 m. birželio 18 d. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, remiantis S. K. 2021 m. birželio 15 d. protokolu – pareiškimu, kuriame nurodyta, kad 2021 m. birželio 15 d. apie 17.50 val., jam laikant (duomenys neskelbtini), namo laiptinės duris, sugyventinės J. E. buvęs vyras T. B. stūmė į jį laiptinės duris, bandė smogti, tokiu būdu nubrozdino jam kairę ir dešinę rankas. Pateiktas pareiškimas atitiko BPK 168 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindą ikiteisminiam tyrimui pradėti, jame nurodyta informacija – smurto naudojimas, t. y. durų stūmimas į žmogų, smūgių sudavimas, padarytas sužalojimas, t. y. nubrozdinimas kairės ir dešinės rankų – leido padarytus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas be teisinio pagrindo, kad nagrinėjamu atveju būtų pažeista bendroji pareigūnų pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų visuma: įtariamojo T. B. parodymai, nukentėjusiojo S. K. parodymai, liudytojos J. E. parodymai, protokolas pareiškimas, įvykio registravimo duomenys, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai, policijos automobilio vidaus kameros vaizdo garso įrašas, liudytojos pateiktas garso įrašas, nukentėjusiojo pateiktas garso įrašas sudarė pakankamą pagrindą baudžiamosios bylos, kurioje ieškovas kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, perdavimui teismui. Kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje buvo surašytas ir byla perduota teismui atlikus visus reikalingus veiksmus, šią aplinkybę pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad yra išnaudotos visos galimybės iškilusioms abejonėms pašalinti, t. y. nenustatė, kad būtų buvę neatlikti kokie nors procesiniai veiksmai ar pan., todėl baudžiamasis procesas buvo organizuotas rūpestingai ir atsakingai. Pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje, kurioje buvo kaltinamas ieškovas, teismams nekilo abejonių dėl objektyvių BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, t. y. smūgių sudavimo durimis bei skausmo sukėlimo ir sužalojimo, tačiau vertinant ieškovo kaltės (subjektyviosios nusikalstamos veikos požymius) turinį vertinimas išsiskyrė, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo, liudytojų, vaizdo ir garso įrašus bei kitą rašytinę medžiagą, konstatavo, kad T. B. tyčia trenkė durimis nukentėjusiajam, stovinčiam tarpduryje, taip sukeldamas nukentėjusiajam BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius – nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą, o apeliacinės instancijos teismas pastebėjo, kad nepaneigta nuteistojo T. B. versija dėl neatsargių jo veiksmų – pastumdamas duris nuteistasis nenumatė, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas ir jis bus sužalotas, todėl padarė išvadą, kad visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Minėtos aplinkybės, kad teismai skirtingai vertino subjektyviosios nusikalstamos veikos požymius, neleidžia daryti išvados, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, pažeista bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai ar padaryta akivaizdi ir šiurkšti teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Ieškovas, prašydamas priteisti tam tikro dydžio neturtinės žalos atlyginimą, turėtų pateikti argumentus ir įrodymus, kuriais jis grindžia tokį reikalavimą. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis būtų patyręs pažeminimą teismo salėje nuo nukentėjusiojo bei jį palaikančių asmenų, neigiamą poveikį savijautai ar emocinei būklei, būtų pakenkta jo reputacijai bendradarbių, pažįstamų akyse ir pan., o tik apsiribojo deklaratyvių teiginių dėl to nurodymu. Nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, nėra būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, todėl ieškinio reikalavimas dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas. Taip pat nurodė, jog T. B. nagrinėjant baudžiamąją bylą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme neprašė teismo spręsti klausimo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, todėl jis neturi teisės į turtinės žalos – išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese atlyginimą. Ieškovas ieškinį grindžia abstrakčiais argumentais, jis neįrodė visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, t. y. nei neteisėtų veiksmų, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp jų, nors pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 ir 178 straipsnių nuostatas pareiga įrodyti, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos tenka būtent ieškovui. Kadangi ieškovas valstybės civilinės atsakomybės sąlygų neįrodė, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
2023 m. balandžio 26 d. teisme gautas atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įgaliotos atstovės atsiliepimas į ieškinį, kuriuo atsakovė nesutiko su pareikštu ieškiniu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovo argumentas, kad teismo veiksmų neteisėtumą įrodo vien tik išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, nėra pagrįstas. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, bet to padaryta nebuvo. Pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismas nesutiko su apkaltinamajame nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas tik priėjo prie išvados, kuri buvo priešinga nei apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo išvada. Nenustačius šiurkščių ir esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo ir išteisinamąjį nuosprendį priėmusio apeliacinės instancijos teismo skirtingas bylos aplinkybių įvertinimas negali būti laikomas teismo neteisėtais veiksmais. Teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo ieškovo išteisinimas, jeigu ji atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kad teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui teisminiame procese. Ieškovo argumentas, jog teismo veiksmų neteisėtumą įrodo vien tik išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, nėra pagrįstas. Ieškovas neįrodė teismo neteisėtų veiksmų, o nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygų – teismo neteisėtų veiksmų, atsakovei nekyla pareiga ieškovui atlyginti prašomą žalą, taikant CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Šiaulių apygardos teismas konstatavo, ir pats ieškovas baudžiamojoje byloje neneigė, kad sukėlė fizinį skausmą, t. y. nežymiai sutrikdė S. K. sveikatą. Vien tai, kad ieškovo elgesys nebuvo kvalifikuotas kaip tyčinis veiksmas, dėl ko ieškovas buvo išteisintas, nereiškia, kad jis elgėsi rūpestingai ir teisėtai. Ieškovo veiksmai nulėmė ikiteisminio tyrimo pradžią bei prisidėjo prie žalos, susijusios su jo nuteisimu. Šiuo atveju konstatuotinas netiesioginis priežastinis ryšys, nes žala ieškovui atsirado ne tiesiogiai dėl jo veiksmų, bet veiksmai yra pakankamai susiję su jam kilusiomis žalingomis pasekmėmis, t. y. ieškovo veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Pažymėjo, jog atstovavimo išlaidas ieškovas turėjo prašyti priteisti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, remdamasis 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusia BPK 106 straipsnio 3 dalimi. Ieškovo reikalavimas priteisti gynėjo išlaidas kaip turtinę žalą šiuo atveju neatitinka BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl negali būti tenkinamas. Kalbant apie neturtinės žalos atlygimą ieškovui, būtina atsižvelgti ne tik į valstybės institucijų, bet ir į ieškovo veiksmus, vertinat juos ne baudžiamosios, o civilinės teisės požiūriu. Ieškovas buvo išteisintas, tačiau tai nepaneigia paties ieškovo neatsargių veiksmų. Ieškovo elgesys sudarė prielaidas pradėti ikiteisminį tyrimą, o vėliau ir teisminius procesus, kurie dėl teismų skirtingo įrodymų vertinimo, lėmė ieškovo nuteisimą, o vėliau išteisinimą.
Teismo posėdžio metu ieškovas T. B. palaikė ieškinį jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, jog visos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu patyrė stresą, pažeminimą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Dėl nuolat vykstančių teisminių procesų, jis negalėjo atlikti savo darbinių funkcijų, todėl tarp jo ir tiesioginio vadovo atsirado įtampa. Pažymėjo, jog dėl vykstančių baudžiamųjų procesų prarado galimybę matytis su savo vaikais, kadangi vaikų motina daro neigiamą įtaką vaikams jo atžvilgiu dėl baudžiamojo proceso. Didžiausius išgyvenimus jis patyrė tada, kai baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus. Pažymėjo, jog po įvykio buvo apklaustas daugiau kaip po mėnesio laiko, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti liudytojai, buvo pasikliauta jo buvusios žmonos ir jos sugyventinio parodymais. Buvusi žmona jam keršijo už skyrybas, todėl keista, jog prokuroras bylą su kaltinamuoju aktu perdavė į teismą. Jo neturtinius išgyvenimus sudarė netikrumas dėl darbo vietos ir dėl to, jog pasikeitė vaikų požiūris į jį. Taip pat sulaukdavo įvairių klausimų bei apkalbų. Jo atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, iš darbdavio pusės sulaukė padėkos, kadangi darbdaviui svarbi darbuotojų reputacija. Pažymėjo, jog dėl patirtų išgyvenimų (nemigos ir kt.) į gydytojus nesikreipė, tačiau savo patirtus išgyvenimus malšino saldumynais ir dėl to priaugo 10-15 kilogramų. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį jokio išaiškinimo dėl galimybės kreiptis dėl valstybės neteisėtų veiksmų iš prokuroro nesulaukė, apeliacinės instancijos teismui skelbiant išteisinamąjį nuosprendį nedalyvavo. Mano, jog jo patirti išgyvenimai atitiktų 20 000 – 50 000 Eur sumą, tačiau patartas advokato šią sumą sumažino iki 6 000 Eur. Paaiškino, jog dėl nuolat vykstančių teismo posėdžių jam tekdavo nukėlinėti susitikimus su užsakovais, pabrėžė, jog jo vaikų motina nuteikinėjo vaikus prieš jį. Dėl vykstančių teismo procesų buvo pažemintas dėl melagingų parodymų, teisybės jo atžvilgiu nebuvo ieškoma. Iš jo pusės S. K. atžvilgiu buvo vienas neatsargus veiksmas – paleistos durys, tačiau nežino, ar būtent tuo metu jam padaryti sužalojimai. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį jam buvo paskirtas laisvės apribojimas, realiai bausmės neatlikinėjo.
Teismo posėdžio metu ieškovo T. B. atstovas advokatas Jurijus Malininas palaikė ieškinį jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, jog dėl neteisėto nuteisimo T. B. patyrė depresiją, emocinį pažeminimą, nenorėjo su niekuo bendrauti, patyrė reputacijos pablogėjimą. Baudžiamasis procesas kardinaliai pakeitė T. B. emocinę būklę – prasidėjo depresija, apatija, bendravimo galimybių sumažėjimas. Nuolat išgyveno dėl savo ateities ir dėl santykių su darbdaviu ir vaikais. T. B. buvusi sutuoktinė neigiamai nuteikinėjo vaikus jo atžvilgiu. Po išteisinimo T. B. emocinė būklė pagerėjo, tačiau buvusios sutuoktinės neigiamas požiūris vis dar išlikęs jo atžvilgiu. Neturtinė žala – 6000 Eur yra pagrįsta ir protinga suma. Vesdamas bylą per advokatą, ieškovas patyrė iš viso 1500 Eur bylinėjimosi išlaidas. T. B. baudžiamąją bylą kontroliavo ir į Telšių apylinkės teismą perdavė prokurorė Edita Ročytė, kuri palaikė valstybinį kaltinimą, prašydama nuteisti T. B., tuo tarpu, šią baudžiamąją bylą nagrinėjo teisėja Ilona Rimkuvienė. Šiuo momentu Telšių apylinkės prokuratūros (Mažeikiai) vyriausiosios prokurorės pareigas eina Edita Ročytė ir ši aplinkybė reikšminga tuo, kad teisėja Ilona Rimkuvienė ir teisėja, kuri nagrinėja šią bylą, yra kolegės. Prokurorė Edita Ročytė gali būti laikoma taip pat minėtų teisėjų kolegė, todėl teismas turėtų atsiriboti nuo bet kokio subjektyvaus požiūrio šioje byloje ir vadovautis procesinio lygiateisiškumo principu.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė Rita Dabužinskienė nurodė, jog su pateiktu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti išsamūs duomenys apie nusikalstamos veikos padarymą. Ieškovo T. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu davė pagrindo manyti, jog buvo atlikti tyčiniai veiksmai, todėl, išanalizavus visus surinktus įrodymus, t. y. ieškovo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus ir kt., buvo teisėtas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas buvo kaltinamas, teismams nekilo abejonių dėl objektyvių BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, tai yra, smūgių sudavimo durimis bei fizinio skausmo sukėlimo ir sužalojimo. Vertinant ieškovo kaltės subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, vertinimas išsiskyrė, kadangi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo, liudytojų, vaizdo ir garso įrašų, bei kitą rašytinę medžiagą, konstatavo, jog T. B. tyčia trenkė durimis nukentėjusiajam, stovinčiam tarpduryje, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukeldamas jam fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas pastebėjo, jog nepaneigta T. B. versija dėl neatsargių jo veiksmų – pastumdamas duris nuteistasis nenumatė, jog dėl tokių veiksmų nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas ir jis bus sužalotas, todėl padarė išvadą, kad visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Pažymėjo, jog šiuo atveju bylos aplinkybės skiriasi, kadangi teismai skirtingai vertino subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, o tai neleidžia daryti išvados, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai ir pažeista bendroji pareiga elgtis atidžiai, rūpestingai ar padaryta akivaizdi šiurkšti teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Ieškovui neįrodžius ikiteisminio tyrimo ir prokuroro neteisėtų veiksmų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Nurodė, jog advokato išlaidų atlyginimo klausimas turėjo būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje, todėl šiuo atveju niekaip negalima priteisti T. B. patirtų advokato išlaidų. Neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atlyginti ir neturtinės žalos. Pažymėjo, jog šiuo konkrečiu atveju nėra civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, tai yra, neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio, dėl ko būtų galima patenkinti ieškovo ieškinį, todėl jis turėtų būti atmestas. Byloje buvo surinkti išsamūs įrodymai, kurie patvirtino ieškovo kaltę, kad jis tyčia sužalojo nukentėjusįjį. Būtent tuo metu duoti jo parodymai buvo kitokie negu teisminio nagrinėjimo metu ir tai nedavė pagrindo prokurorui abejoti subjektyviąja nusikalstamos veikos puse. Kad tyrimas yra išsamus ir surinkta įrodymų tiek, kiek reikia, patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriame yra konstatuota, jog atlikti visi būtini veiksmai. Pažymėjo, jog tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek prokuroras, tiek teismas, atlikę jiems teisės aktų tvarka nustatytas pareigas, elgėsi atidžiai ir rūpestingai. Ieškovas prašo priteisti 6 000 Eur neturtinę žalą, tačiau tam, jog ši žala būtų priteista, reikalingas medicininis išrašas, kadangi depresiją gali patvirtinti tik gydytojas, o ne pats ieškovas ar jo artimieji asmenys. Pažymėjo, jog liudytojų parodymai yra išvestiniai, jie grįsti paties ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl remtis liudytojų parodymais nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad ieškinio reikalavimas priteisti turtinę žalą negali būti tenkinamas, kadangi nebuvo nustatyta neteisėtų atsakovės veiksmų. Taip pat nurodė, jog ieškovo prašoma priteisti 2500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neatitinka rekomendacijų dėl civilinėse bylose teikiamų advokato ar advokato padėjėjo teisinių paslaugų suteikimo ir yra nepagrįstai didelė.
Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovė E. D. nurodė, jog su pateiktu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Paaiškino, jog ieškovas, norėdamas prisiteisti turtinę ir neturtinę žalą, privalo įrodyti valstybės deliktinės atsakomybės sąlygas. Byloje ieškinys yra reiškiamas tuo pagrindu, jog ieškovas buvo nuteistas neteisėtai, o apeliacinės instancijos – išteisintas. Pažymėjo, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai manė, jog ieškovo veiksmai buvo tyčiniai, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo tai, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, tai reiškia, jog įrodymai yra, bet jie yra ginčijamo pobūdžio, tai reiškia, kad yra visiškai natūralu, jog pirmosios instancijos teismas padarė vienokią išvadą, o apeliacinės instancijos teismas šią išvadą paneigė. Bylą nagrinėjantis teismas pagal visus teisės principus turi pats galimybę nuspręsti tuos įrodymus laikyti pirminiais. Šiuo atveju teismo veiksmų neteisėtumas nėra konstatuotas ir nėra įrodytas. Pažymėjo, jog išlaidas, patirtas gynėjui apmokėti ir patirtas baudžiamajame procese, galima prisiteisti šios kategorijos bylose, tačiau su sąlyga, kad ieškovas įrodo esant neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį. Teisminis procesas ir ieškovo galimai neteisėtas nuteisimas buvo labai trumpą laiko tarpą, tai yra, pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė 2022 m. gegužės 19 d., 2022 m. rugsėjo 22 d. ieškovas buvo išteisintas, todėl galimas neteisėtas nuteisimas apytiksliai truko keturis mėnesius, todėl sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydį, ši suma yra per didelė, neatitinkanti protingumo ir sąžiningumo principų, 6 000 Eur neturtinė žala yra neįrodyta ir nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo priimti sprendimai nesudaro pagrindo preziumuoti, jog buvo padaryti teismo neteisėti veiksmai. Turtinę žalą ieškovas gali prisiteisti tik tuo atveju, jeigu teismas manys, jog buvo padaryti neteisėti veiksmai. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėjo, jog šioje byloje nebuvo įrodyta nė viena iš valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškovo ieškinys neturi būti tenkinamas. Šioje konkrečioje byloje aukštesnės instancijos teismas nekonstatavo, kad buvo padaryta esminė lemiama klaida, dėl ko galėtų valstybei kilti atsakomybė. Nebuvo neginčytinų įrodymų, kad ieškovas nusikalstamą veiką padarė tyčia. Neturtinės žalos dydį ieškovas privalėjo įrodyti, tačiau to nepadarė. Ieškovas turi įrodyti valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau neįrodė, todėl turtinė žala priteisiama negali būti.
Teismo posėdžio metu liudytoja V. P. paaiškino, jog brolis (ieškovas) labai sunkiai išgyveno dėl susiklosčiusios situacijos. Jis nuolat būdavo sudirgęs, irzlus, vyravo depresijos motyvai. Dėl vykstančių teismo posėdžių jis turėdavo išsiprašyti iš darbo; jo vaikai dėl vykstančio proceso yra nuteikinėjami prieš jį. Visi neigiami išgyvenimai jam atsirado tada, kai broliui buvo iškelta baudžiamoji byla bei tęsėsi, kai buvo nuteistas. Kai buvo išteisintas, brolio emocinė būklė šiek tiek pagerėjo. Dėl sutrikusios emocinės ar fizinės sveikatos į medikus brolis nesikreipė. Po to, kai buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, brolio bendravimas su vaikais nepasikeitė. Jis iki šiol deda pastangas bendraujant su vaikais, tačiau buvusi sutuoktinė vis tiek nuteikinėja ieškovą prieš vaikus. Neigiamus išgyvenimus sukėlė baudžiamasis procesas, kuris truko vienerius metus.
Teismo posėdžio metu liudytoja Z. B. paaiškino, jog vykstant teisminiams procesams sūnus tapo irzlus, nelaimingas, nebendravo su ja. Neigiamos sūnaus emocijos truko tol, kol vyko teisminis procesas. Kai buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, sūnus po truputį emociškai atsistatė, emocinė būklė pagėrėjo. Iki baudžiamosios bylos pradėjimo jos sūnaus atžvilgiu, sūnus visada buvo linksmas, sportuojantis, pozityvus, rūpestingas. Nusivylimo bei depresijos požymių iki šio įvykio nebuvo. Šis nuteisimas jam atnešė labai didelius dvasinius išgyvenimus. Mano, jog sūnui buvo padaryta ženkli moralinė žala. Šiuo metu sūnus deda pastangas, kad galėtų bendrauti su vaikais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2021 m. birželio 18 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminis tyrimas ieškovo T. B. atžvilgiu buvo pradėtas pareiškėjo S. K. protokolo – pareiškimo pagrindu, kuriame buvo nurodyta, kad „2021 m. birželio 15 d. apie 17.50 val., pareiškėjas ėjo namo adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikiai. Priėjęs prie namo laiptinės, laukė kol jo sugyventinė su dukra pareis iš šalia esančios žaidimų aikštelės. Priėjus sugyventinei su dukra prie namo laiptinės, kur laukė jis, po laiko priėjo sugyventinės buvęs vyras T. B. pasiimti dukros. Kai T. B. priėjo prie jų, jų dukra pasakė jam, kad ji nenori eiti pas jį ir apsikabino savo mamą. <...>. Jis atidarė namo laiptinės duris, į namo laiptinę įėjo jo sugyventinė su dukra, jis laikė laiptinės duris, o tada T. B. pradėjo jį provokuoti žodžiais, kad būtų pradėtos muštynės, tačiau jis provokacijai nepasidavė. Kai T. B. pamatė, kad į jį nekreipiamas dėmesys, T. B. laiptinės durimis jį stūmė bei bandė smogti. T. B. darydamas metalines laiptines duris, jam nubrozdino kairės ir dešinės pusės ranką“. 2021 m. liepos 16 d. ieškovui pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apklaustas įtariamuoju ieškovas nurodė, kad dėl įtarimo prisipažįsta dalinai, jis durimis tik vieną kartą trenkė K., jas pastumdamas į jį, ranka jam nesmūgiavo. Jį S. K. išvedė iš kantrybės kišdamasis į jo ir J. pokalbį, jis nesusivaldė ir pastūmė į jį duris. Labai gailisi, kad taip pasielgė, bet kaip ir minėjo, tai darė tik vieną kartą, o ne kaip nurodyta įtarime, kad durimis trenkė du kartus ir vieną kartą trenkė ranka. 2021 m. liepos 30 d. byla su kaltinamuoju aktu perduota į Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus, iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-42-1139/2022. 2022 m. gegužės 19 d. Telšių apylinkės teismo nuosprendžiu T. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje. Taip pat iš dalies tenkintas nukentėjusiojo S. K. civilinis ieškinys ir iš T. B. jam priteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 30 Eur turtinei žalai atlyginti. 2022 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: T. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2023 m. balandžio 3 d. ieškovas T. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl neteisėto nuteisimo. Ieškovas ieškinyje jokių konkrečių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorės ar teismo neteisėtų veiksmų neįvardijo, nurodė, jog žala atsirado dėl to, kad pradedant ikiteisminį tyrimą, surašant kaltinamąjį aktą, perduodant ikiteisminio tyrimo medžiagą teismui bei pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas pažeidė bendrąsias rūpestingumo pareigas, taip pat bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas. Tik bylą nagrinėjant teisme ieškovo atstovas nurodė, jog buvo pažeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 46 straipsnio 1 dalis, nes ieškovui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išsiakinta dėl neteisėto sulaikymo, suėmimo ar nuteisimo pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarka.
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra nurodyta, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą). Šios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos turi būti įrodytos ieškovo, pareiškusio reikalavimą priteisti žalos atlyginimą CK 6.272 straipsnio pagrindu.
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 34 punktas).
Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 35 punktas).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 36 punktas).
Sprendžiant dėl tyrimo pradėjimo ir vykdymo pagrįstumo, kai jis atliekamas BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu – esant pareiškimui apie padarytą nusikalstamą veiką, civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo įvertinama, ar pareiškime nebuvo duomenų, kurie būtų akivaizdžiai neteisingi, ar buvo reikalingas jame nurodytų aplinkybių išsamus patikrinimas. Taip pat svarbu, ar buvo aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas. Jeigu tokių aplinkybių nebuvo, tai tyrimo atlikimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas, kadangi tik jį pradėjus ir vykdant buvo galima patikrinti pirminius nurodytus faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 37 punktas). Sprendžiant dėl žalos atlyginimo taip pat įvertinama, ar tyrimą vykdę pareigūnai tinkamai teisiškai kvalifikavo asmenų faktiškai atliktus veiksmus, ar šie veiksmai sudarė teisinį pagrindą pareikšti asmeniui įtarimus nusikaltimu. Ikiteisminio tyrimo, prokurorų ar teismo klaidą gali rodyti tai, kad asmeniui buvo pareikšti įtarimai, jis perduotas teisti ar buvęs pripažintas kaltu dėl jo nustatytų ir įrodytų veiksmų, kurie galutiniu baudžiamojo teismo sprendimu pripažinti kaip nesudarantys baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo. Klaidą šiuo atveju sudaro netinkamas teisinis faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nusikalstamos, įvertinimas kaip nusikaltimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020, 74 punktas).
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nukentėjusiojo protokole - pareiškime dėl ieškovo galimai padarytos nusikalstamos veikos būtų buvę duomenų, kurie būtų buvę akivaizdžiai neteisingi, ar iš protokolo pareiškimo turinio būtų buvę aiškiai suprantama, jog jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta, taip pat byloje nenustatyta, kad būtų buvę aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų buvęs negalimas, tokių aplinkybių neįrodinėjo ir pats ieškovas, todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ikiteisminis tyrimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas atliktas per pakankamai trumpą laiką, t. y. pradėtas 2021 m. birželio 18 d., o byla su kaltinamuoju aktu į teismą perduota jau 2021 m. liepos 30 d., duomenų apie ikiteisminio tyrimo metu ieškovui taikytas kardomąsias priemones ar kitokius jo teisių suvaržymus ar pažeidimus byloje nėra.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas operatyviai ir laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmų neteisėtumo pradedant ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą bei atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus šiuo atveju nenustatyta, todėl pripažintina, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ir atliktas teisėtai.
Pagal BPK 218 straipsnio 1 dalį, prokuroras įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia įtariamajam, jo gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams praneša, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Sudarius sąlygas proceso dalyviams susipažinti su tyrimo medžiaga, išsprendus prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą ir atlikus kitus BPK 218 straipsnio 2 – 5 dalyse numatytus veiksmus, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą (BPK 218 straipsnio 6 dalis). Pastebėtina, kad kaltinamojo akto tikslas nėra konstatuoti asmens kaltumą, o užbaigti ikiteisminį tyrimą, surinkus duomenų visumą, pagrindžiančią galimą asmens kaltumą dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, pagrindžiančiais asmens kaltumą, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnis). Taigi, baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tad aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).
Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas prokurorui surašant kaltinamąjį aktą. Byloje nėra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą išvadai, jog kaltinamasis aktas dėl galimai ieškovo padarytos nusikalstamos veikos buvo surašytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (CPK 185 straipsnis). Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai: paties įtariamojo T. B. dalinis kaltės pripažinimas, nukentėjusiojo S. K. parodymai, liudytojos J. E. parodymai, protokolas pareiškimas, įvykio registravimo duomenys, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai, policijos automobilio vidaus kameros vaizdo garso įrašas, liudytojos pateiktas garso įrašas, nukentėjusiojo pateiktas garso įrašas, teismo vertinimu sudarė pakankamą pagrindą baudžiamosios bylos, kurioje ieškovas kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, perdavimui teismui, todėl pagrindo daryti išvadą, kad prokurorė, perdavusi baudžiamąją bylą į teismą su kaltinamuoju aktu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, nėra.
Sprendžiant dėl to, ar šiuo atveju egzistuoja teismo, priėmusio dėl ieškovo apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėti veiksmai, būtina pabrėžti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinai suformavęs teismų praktiką dėl išteisinamojo nuosprendžio reikšmės nagrinėjant valstybės civilinę atsakomybę, kylančią iš neteisėtų valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiksmų. Šiuo klausimu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-7-183/2006, Nr. 3K-3-169/2007). Priešingai, turėtų būti vadovaujamasi nuostata, kad visi valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-169/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pabrėžia, kad civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-364/2008). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina apie kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad šiuo atveju teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015).
Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad išvadą ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju daro tik teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalys). Tokios pozicijos laikėsi ir apeliacinės instancijos teismas, 2022 m. rugsėjo 22 d. nuosprendyje nurodydamas, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78403/2021). Tai reiškia, kad žemesnės instancijos teismo teisėjas tuos pačius įrodymus įvertindamas pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris nesutampa su aukštesnės instancijos teismo teisėjų vidiniu įsitikinimu, jokių neteisėtų veiksmų neatlieka, jeigu nėra nustatytos kitos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad teisėjas sprendimą priėmė neteisėtai (pavyzdžiui būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas tyčia pakenti kaltinamajam, akivaizdžiai aplaidžiai atlikdamas savo pareigas ir pan.).
Nagrinėjamu atveju iš Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nuosprendyje esančių motyvų matyti, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmos instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kitaip nei pirmos instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą ieškovo kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino T. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nurodė, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad T. B. tyčia, stumdamas laiptinės duris, jomis sudavė tris smūgius nukentėjusiajam. Konstatuoti nuteistojo kaltę remiantis vien tik nukentėjusiojo ir liudytojos J. E. parodymais, kurie nėra visiškai nuoseklūs, o nukentėjusysis ir liudytoja dėl konfliktiškų ir priešiškų santykių su nuteistuoju yra neabejotinai suinteresuoti bylos baigtimi, nėra pagrindo. Nepaneigta nuteistojo versija, kad nukentėjusysis buvo sužalotas dėl neatsargių jo (T. B.) veiksmų – pastumdamas duris, nuteistasis nenumatė, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas ir jis bus sužalotas. Nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad T. B. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis tyčia sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam ir jį nežymiai sužalojo, visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos nuteistojo naudai (25 punktas). Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų, taip pat įvertino, kad byloje buvo išnaudotos visos galimybės abejonėms pašalinti, kas taip pat patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi būtini veiksmai. Apeliacinės instancijos teismo kitaip įvertinti baudžiamoje byloje surinkti įrodymai jokiu būdu nereiškia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas dėl kokių nors esminių baudžiamojo proceso ir ieškovo teisių pažeidimo, kad ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai buvo įtariamas ar kaltinamas, ir kad dėl nuosprendžio panaikinimo valstybei savaime turi kilti civilinė atsakomybė atlyginti ieškovui už jo nepatogumus baudžiamojo proceso metu. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje tik nurodė, kad nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais grindžiama ieškovo kaltė, ir nustatė, jog byloje nėra objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių t. y. byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad ieškovas jam inkriminuotą veiką padarė veikdamas tyčia, todėl pirmos instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, jų pakankamumo ieškovo kaltei pagrįsti prasme, bet nekonstatavo jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, jokių neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų renkant įrodymus, nekonstatavo, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas neteisėtai, ar kad jo priėmimui įtakos turėjo neteisėti teisėjos veiksmai. Tokiu atveju teismų praktikoje pripažįstama, kad tokie išteisinimo pagrindai nepaneigia faktinių veiksmų, sudariusių prielaidas baudžiamajam persekiojimui inicijuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-364/2008).
Pažymėtina, jog ieškovas jokių konkrečių neteisėtų bylą pirmos instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos veiksmų taip pat nenurodė, nepateikė jokių įrodymų, kad procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, o savo reikalavimą grindė tuo, kad teismas pažeidė bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vis dėl to teismas su tokiais ieškovo argumentais nesutinka. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad byla su kaltinamuoju aktu į teismą perduota 2021 m. liepos 30 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2022 m. gegužės 19 d. Byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir teisiamieji posėdžiai buvo skiriami BPK numatyta tvarka ir terminais, keletas teismo posėdžių neįvyko dėl objektyvių priežasčių, taigi bylos nagrinėjimo teisme metu jokių procesinių pažeidimų nebuvo ir pagrindo konstatuoti, kad teisėja nagrinėdama šią bylą ir priimdama apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi nėra. Vien tai, kad pirmos instancijos teismo teisėja, įvertinusi byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikimą padarė kitokią išvadą dėl ieškovo kaltumo, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teisėja atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.
Taip pat nors ieškovo atstovas nagrinėjant bylą teisme akcentavo, jog ieškovui vadovaujantis BPK 46 straipsnio 1 dalimi nebuvo išaiškinta jo dėl neteisėto nuteisimo pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarka ir tai prisidėjo prie ieškovo patirtos žalos atsiradimo, ši aplinkybė teismo vertinimu neturi jokios įtakos valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį taikymui. Pažymėtina, jog ieškovas nedalyvavo apeliacinės instancijos teismui skelbiant išteisinamąjį nuosprendį, o BPK 46 straipsnis nenumato, jog toks išaiškinimas išteisintajam turi būti pateiktas raštu. Be to, net ir vertinant tai, kad toks išaiškinimas ieškovui nebuvo pateiktas, tai nesukliudė ieškovui kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos dėl neteisėto nuteisimo priteisimo.
Teismas, įvertinęs visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką, sprendžia, jog šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas pagrįstai ir teisėtai, byla su kaltinamuoju aktu į teismą taip pat buvo perduota esant tam teisiniam pagrindui ir bylą nagrinėjusi teisėja neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju ieškovo išteisinimas apeliacinėje instancijoje reiškia jo reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas, visi procesiniai veiksmai ir priimtas pirmos instancijos teismo nuosprendis buvo neteisėti ir, kad valstybė turi atlyginti žalą ieškovui. Teismo vertinimu ieškovas neįrodė vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro bei baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos neteisėtų veiksmų, todėl valstybei neatsiranda ir pareiga atlyginti ieškovo nurodomą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo ieškinys atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-265, 268, 270 straipsniais, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškovo T. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.