Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-09 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal bankrutavusios viešosios įstaigos „Doctum“ ieškinį atsakovui A. T. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

12. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos „Doctum“ ieškinys atsakovui A. T. dėl žalos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinis skundas atmestinas

Dėl prašymo priimti naujus įrodymus

13. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-611/2016).

15. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – 2020-01-02 MB „Margio giria“ atsiskaitymo patvirtinimo aktą, 2020-01-07 S. M. pranešimą, Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-106-1054/2019 ir VšĮ „Doctum“ bankinės sąskaitos išrašą. Pažymėjo, jog pateikiami įrodymai turėtų būti priimti, kadangi aplinkybės, kurias naujai pateikti įrodymai pagrindžia, yra svarbios ir esminės bylos baigčiai bei teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimui, o būtinybė juos pateikti iškilo vėliau, t. y. pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą.

17. Viena vertus, iš esmės sutiktina su ieškovo argumentais, jog apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadai, jog prašomi prijungti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, siekiant teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, įvertinus prašomų prijungti įrodymų sąsajumą su ginčo dalyku, jų įtaką šalių ginčo sprendimui, spręstina, jog nagrinėjamu atveju prašymo prijungti naujus įrodymus netenkinimas neatitiktų teisingumo principo, juo labiau, kad ieškovas turėjo galimybę pasisakyti dėl jų įrodomosios reikšmės. Todėl prašymas tenkintinas, įrodymai priimtini bei vertinti visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-219/2018; kt.).

20. Kasacinis teismas išaiškino, kad lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-219/2018; 2016-01-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016). Įmonės vadovo lojalumo pareiga jo vadovaujamai įmonei reiškia ir pareigą imtis priemonių, kad dėl sandorio su įmonės vadovu jo vadovaujama įmonė ar jos kreditoriai nepatirtų žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-09, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

21. Pažymėtina, jog CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

22. Byloje nustatyta, kad ieškovė VšĮ „Doctum“ ir MB „Margio giria“ 2015-03-03 sudarė sutartį Nr. 2015/03032, pagal kurią MB „Margio giria“ įsipareigojo teikti konsultacijas ieškovei pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014 – 2020 metų programos priemones, o ieškovė įsipareigojo sumokėjo už suteiktas paslaugas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (2 t., b. l. 43-45). Byloje taip pat nustatyta, kad už suteiktas konsultavimo paslaugas MB „Margio giria“ ieškovei 2016-03-09 išrašė PVM sąskaitą – faktūrą MARG2016 Nr. 0001 16 700,00 Eur sumai (1 t., b. l. 124). Kad minėta PVM sąskaita – faktūra buvo apmokėta, atsakovas įrodinėjo 2016-04-15 ir 2016-11-10 kasos išlaidų orderiais (1 t., b. l. 125) ir MB „Margio giria“ 2016-04-15 ir 2016-11-10 kasos pajamų orderiais (1 t., b. l. 126-127), taip pat 2015-03-03 sutarties Nr. 2015/03032 4.1 punktu, kuris numatė, jog užsakovas (VšĮ „Doctum“) už visus šioje sutartyje numatytus darbus įsipareigoja sumokėti vykdytojui (MB „Margio giria“) pagal pateiktas sąskaitas, nenumatant papildomų rašytinių dokumentų pildymo, šalims vykdant susitarimą, išskyrus sąskaitų už atliktus darbus išrašymą bei jų apmokėjimą.

23. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, jog atsakovas netinkamai aiškina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ginčas buvo kilęs iš esmės dėl to, ar paslaugos pagal su MB „Margio giria“ 2015-03-03 sudarytą sutartį Nr. 2015/03032 apskritai buvo suteiktos, t. y. ar jos buvo realios. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės, neapibrėžtas sutarties dalykas, ieškovės ir MB „Margio giria“ ryšiai kelia abejonių tokio sandorio faktiniu realumu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

24. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas A. T. yra ir MB „Margio giria“, su kuria buvo sudaryta aukščiau nurodyta sutartis, vadovas bei dalyvis. Dėl išdėstyto, Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog 2015-03-03 sutartis Nr. 2015/03/032 buvo sudaryta tarp susijusių asmenų. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu apeliantas nepateikė patikimų įrodymų, jog paslaugos pagal minėtą sutartį realiai buvo suteiktos ieškovei VšĮ „Doctum“. Teismui nepateikta jokių ieškovės naudai MB „Margio giria“ rengtų procesinių dokumentų ar kitų duomenų. Iš minėtos sutarties teksto taip pat nustatyta, kad ja šalys nesusitarė dėl konkrečios paslaugų kainos, o paslaugų suteikimo faktą ir apimtis turėjo pagrįsti tik išrašytos PVM sąskaitos – faktūros (4.1. punktas), nors sutarties 2.3. punkte numatyta, kad vykdytojas įsipareigoja sutarties galiojimo metu nekeisti paslaugų kainų, nustatytų čia sutartimi. Akcentuotina ir tai, jog 2015-03-03 sutarties Nr. 2015/03/032 4.1 punktas, kuriuo sutarties šalys buvo atleistos nuo papildomų rašytinių dokumentų pildymo vykdant susitarimą, ir kuriuo nuo pareikšto reikalavimo ginasi atsakovas, labiau tikėtina, kad buvo parengtas pačio atsakovo, kaip abiejų sutarties šalių vadovo (CPK 176 straipsnis).

25. Byloje nustatyta aplinkybė, jog 2015-11-06 tarp tų pačių šalių sudaryta sutartis Nr. 2015/110602, kurios pagrindu jau ieškovė VšĮ „Doctum“ įsipareigojo teikti konsultacijas MB „Margio giria“ ir parengti Paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ (2 t., b. l. 46-49), taip pat nesudaro pagrindo spręsti dėl realaus minėtos sutarties vykdymo. Iš minėtų sutarčių analizės seka, jog vienu atveju, ieškovė perka iš MB „Margio giria“ konsultacijas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014 – 2020 metų programos priemones, o kitu atveju, jau pati konsultuoja MB „Margio giria“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014 – 2020 metų programos priemones ir rengia paraišką paramai gauti.

26. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad MB „Margio giria“ atlikti mokėjimai buvo įtraukti į ieškovės ūkinių operacijų registrą. Kaip jau buvo minėta, atsiskaitymą už MB „Margio giria“ suteiktas paslaugas atsakovas grindė ieškovės 2016-04-15 ir 2016-11-10 kasos išlaidų orderiais (1 t., b. l. 125), taip pat MB „Margio giria“ 2016-04-15 ir 2016-11-10 kasos pajamų orderiais (1 t., b. l. 126-127), tačiau ieškovės 2016-04-15 ir 2016-11-10 kasos išlaidų orderiai yra pasirašyti atsakovo ir buhalterio, o MB „Margio giria“ 2016-04-15 ir 2016-11-10 kasos pajamų orderiai pasirašyti tik atsakovo, kaip kasininko ir buhalterio, todėl ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl minėtų dokumentų patikimumo. Pažymėtina ir tai, jog atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 2020-01-02 atsiskaitymo patvirtinimo aktas, kuriuo MB „Margio giria“ patvirtino, jog ieškovė atsiskaitė pagal 2015-03-03 sutartį Nr. 2015/03/032, taip pat nepatvirtina ieškovei suteiktų paslaugų realumo (su .zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento DOK-6022 kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“). Be to, 2020-01-02 atsiskaitymo patvirtinimo aktas taip pat yra pasirašytas atsakovo, kaip MB „Margio giria“ vadovo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog remiantis apelianto subjektyviu situacijos vertinimu nėra pagrindo daryti labiau tikėtinos išvados, jog 2015-03-03 sutartis Nr. 2015/03032 realiai buvo vykdoma, ir kad atsakovas 16 700,00 Eur ieškovės lėšų panaudojo atsiskaitymui pagal šį sandorį (CPK 176, 185 straipsniai).

27. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo bylos nagrinėjimo metu teikti apskaitos dokumentai prieštarauja jo paties pasirašytuose ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentuose įrašytiems duomenims, apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė S. M. 2020-01-07 pranešimą, kuriuo, apelianto teigimu, paaiškinami esantys neatitikimai, t. y. kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti buhalterinės apskaitos dokumentų neatitikimai atsirado dėl to, kad ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui atsakovas laiku nebuvo pateikęs atitinkamų dokumentų.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateiktas S. M. 2020-01-07 pranešimas kelia abejonių dėl jame nurodytų aplinkybių objektyvumo ir patikimumo (su .zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento DOK-6022 kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“). Iš pateikto pranešimo turinio nustatyta, kad Sabina Marcinauskaitė pagal individualios veiklos pažymą Nr. 688690 užsiima apskaitos, buhalterijos ir audito veikla, teikia konsultacijas mokesčių klausimais, tačiau byloje nėra duomenų (darbo sutarties ar kitokios sutarties), kad S. M. būtų ieškovės VšĮ „Doctum“ darbuotoja ar teiktų ieškovei VšĮ „Doctum“ buhalterines paslaugas. Kita vertus, teismui net ir pripažinus, jog S. M. teikė ieškovei buhalterines paslaugas, 2020-01-07 pranešime nurodytos aplinkybės, jog teismo sprendime nurodyti buhalterinės apskaitos dokumentų neatitikimai atsirado dėl to, kad ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui atsakovas laiku nebuvo pateikęs atitinkamų dokumentų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo instancijos padarytų išvadų dėl prieštaravimų ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, ypač atsižvelgiant į tai, jog esant prieštaravimams ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, šie galėjo būti tikslinami ir koreguojami.

29. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo nurodytą aplinkybę, jog ieškovė 2017 – 2018 metais negavo 14 700,00 Eur pajamų. Apelianto teigimu, minėta piniginė suma yra tarp ieškovės ir MB „Margio giria“ 2015-11-06 sudarytos sutarties Nr. 2015/110602 dėl konsultacinių paslaugų teikimo pagrindu gautina piniginė suma ir nei iš į bylą pateikto ieškovės bankinės sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2019-01-09, nei iš kitų byloje esančių dokumentų, nėra matyti, jog ieškovė minimas pinigines sumas faktiškai gavo ir jos buvo įmonės dispozicijoje.

30. Byloje nustatyta, kad 2015-11-06 tarp ieškovės VšĮ „Doctum“ ir MB „Margio giria“ buvo sudaryta sutartis Nr. 2015/110602, kurios pagrindu ieškovė VšĮ „Doctum“ įsipareigojo teikti konsultacijas MB „Margio giria“ ir parengti Paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ (2 t., b. l. 46-49). Sutarties 4.1. punktu MB „Margio giria“ įsipareigojo ieškovei sumokėti 14 700,00 Eur. Minėtame punkte taip pat nurodyta, jog ši suma sumokama, M. G. gavus paramą pagal parengtą paraišką.

31. Atsikirsdamas į pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą apie VšĮ „Doctum“ gautas pinigines lėšas iš MB „Margio giria“, apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2019-02-20 Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų sprendimą (su .zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento DOK-6022 kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“). Apelianto teigimu, iš minėto sprendimo analizės seka, jog tarp M. G. ir MB „Margio giria“ yra kilęs ginčas dėl 2015-11-06 sudarytos sutarties Nr. 2015/11061 vykdymo ir nutraukimo teisėtumo, tuo pačiu minėtoje civilinėje byloje konstatuota faktinė aplinkybė, jog M. G. nebuvo suteikta Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos parama. Apelianto teigimu, minėtos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė nei 2017, nei 2018 metais negavo 14 700,00 Eur sumos, kadangi atitinkama piniginė suma M. G. nebuvo sumokėta MB „Margio giria“, todėl tuo pačiu nebuvo įgyvendinta ir 2015-11-06 tarp VšĮ „Doctum“ ir MB „Margio giria“ sudarytos sutarties Nr. 2015/110602 4.1. punkte įtvirtinta sąlyga, t. y., kadangi M. G. negavo paramos pagal pateiktą paraišką, ieškovė negavo ir sutartyje nurodytos 14 700,00 Eur sumos.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Sutarties Nr. 2015/11/0602 4.1. punkte buvo įtvirtinta ne terminuota, bet sąlyginė MB „Margio giria“ atsiskaitymo už paslaugas prievolė. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime pažymėjo, jog sąlyginę atsiskaitymo prievolę pagal minėtą sandorį pripažino ir pats atsakovas. Kita vertus, pildydamas ieškovės finansinės veiklos dokumentus, atsakovas jau nurodė, jog dalis paslaugų kainos turėjo būti sumokėta iki 2017-12-31, o kita dalis – 2018 metais. Iš ieškovės 2017-12-31 balanso nustatyta, kad 2017 metais ieškovės per vienerius metus gautinos sumos sudarė 8 400,00 Eur (1 t., b. l. 78, 2 t., b. l. 27), o iš 2018-09-30 balanso - 14 700 Eur (8 400,00 Eur + 6 300,00 Eur) (1 t., b. l. 35, 2 t., b. l. 24), tačiau pagal ieškovės 2018-09-30 veiklos rezultatų ataskaitą, pasirašytą atsakovo, įstaiga už suteiktas paslaugas 2017 metais gavo 8 400,00 Eur pajamas, o 2018 metais – 6 300,00 Eur (2 t., b. l. 25). 2017-12-31 ieškovės veiklos rezultatų ataskaitoje, pasirašytoje atsakovo, taip pat nurodyta, kad 2017 metais ieškovė gavo 8 400,00 Eur dydžio pajamas (2 t., b. l. 28). Dėl išdėstytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas nepaneigė ieškovės argumentų, jog labiau tikėtina, kad 14 700,00 Eur suma buvo gauta ieškovės veikloje, tačiau panaudota ne ieškovės interesais ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodytos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepaneigia ir apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 2019-02-20 Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų sprendimas. Pažymėtina, jog Plungės apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje nedalyvavo ieškovė VšĮ „Doctum“, nes nagrinėjamas ginčas buvo kilęs tik tarp MB „Margio giria“ ir M. G. dėl tarp šių šalių 2015-11-06 sudarytos sutarties Nr. 2015/11061 vykdymo ir nutraukimo teisėtumo. Apelianto samprotavimai, kad minėtu sprendimu nustatyta aplinkybė, jog M. G. negavo paramos pagal pateiktą paraišką, reiškia, kad ieškovė negavo ir sutartyje nurodytos 14 700,00 Eur sumos, paremti tik subjektyviu situacijos vertinimu, o ne objektyviais duomenimis, kadangi tokios aplinkybės pateiktame Plungės apylinkės teismo sprendime nėra nustatytos.

34. Kaip jau buvo minėta (žr. 24 punktą), 2015-11-06 tarp VšĮ „Doctum“ ir MB „Margio giria“ sutarties Nr. 2015/110602 sudarymo metu atsakovas ėjo tiek ieškovės, tiek ir MB „Margio giria“ vadovo pareigas. Konstatuotina, jog aukščiau nurodytą sutartį atsakovas de facto sudarė pats su savimi, tik veikdamas dviejų skirtingų juridinių asmenų vardu. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis tarp ieškovės ir MB „Margio giria“ buvo sudaryta 2015-11-06, o MB „Margio giria“ privalėjo parengti M. G. paramos paraišką pagal Lietuvos Respublikos kaimo plėtros 2014 – 2020 m. programos priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ iki 2015-12-15, darytina išvada, kad ieškovė turėjo parengti paramos paraišką laikotarpiu nuo 2015-11-06 iki 2015-12-15. Tačiau byloje nėra pateikta įtikinamų duomenų, kad minėtu laikotarpiu ieškovė faktiškai vykdė nurodytą sandorį ir M. G. vardu parengė paraišką paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“.

35. Apeliaciniame skunde apeliantas akcentavo, jog 2017-2018 metų ieškovės atskaitomybės dokumentuose kaip gauta nurodyta 14 700,00 Eur suma atsirado per klaidą. Šiems argumentams pagrįsti apeliantas pateikė jau anksčiau nurodytą S. M. 2020-01-07 pranešimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2020-01-07 S. M. pranešime nurodytos aplinkybės, jog pagal 2015-11-06 ieškovės sutartį su MB „Margio giria“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros yra neapmokėtos, tačiau įtrauktos į 2017 metų ir 2018 metų pajamas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl tikslingo gautų pinigų panaudojimo, kadangi byloje nėra objektyvių duomenų, jog 14 700,00 Eur piniginės lėšos tikrai nebuvo gautos ieškovės VšĮ „Doctum“. Tokių duomenų nepateikė ir apeliantas.

38. Nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimas atlyginti žalą iš esmės buvo kildinamas dėl ieškovei priklausančių lėšų panaudojimo asmeniniams atsakovo tikslams arba tikslams, nesusijusiems su įstaigos veikla, todėl padarytos žalos dydis neturėtų būti siejamas su ieškovės bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma, o nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės bankroto byloje ne visi kreditoriai galėjo pareikšti savo reikalavimus, todėl patvirtinta reikalavimų suma negalėtų būti rodikliu, apibrėžiančiu įmonei padarytos žalos dydį (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 41, 155 straipsniai).

39. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovei padaryta žala nebuvo kildinama iš to, kad suprastėjus ieškovės finansinei padėčiai, jos vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl teisinės reikšmės neturi apelianto skunde išdėstyti argumentai, kad tik tuomet, kai įmonės finansinė padėtis prastėja, kreditorių interesai pradeda vyrauti bei juridinio asmens vadovui, priimant verslo sprendimus, atsiranda fiduciarinės pareigos kreditoriams. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad žala įmonei galėjo būti daroma jau nuo 2015 metų, t. y. dar iki ieškovės bankroto.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

40. Apeliantas skunde nurodė, jog nėra nė vienos atsakovo, kaip ieškovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygos. Apelianto vertinimu, ieškovė tik formaliai nurodė, kad atsakovas pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas bei vadovo pareigas, nustatytas CK 2.87 straipsnyje, tačiau tokių ieškovės teiginių nepatvirtina byloje esanti medžiaga. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų (nei neteisėto veikimo, nei neveikimo), nėra ir nei tiesioginio, nei netiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės prašytos priteisti žalos. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

41. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-456-378/2018; 2011-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-456-378/2018; 2018-05-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018; 2018-09-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

42. Neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016). Vadovo neteisėti veiksmai paprastai yra suprantami kaip pareigos juridinio asmens ir kitų jo organų narių atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai nevykdymas arba įstatymuose numatytų reikalavimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Byloje atsakovo veiksmų neteisėtumas buvo grindžiamas ieškovės turto panaudojimu ne įstaigos veikloje ir netinkamu įstaigos buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymu, taip pat pareigos perduoti bankroto administratoriui įstaigos turtą neįvykdymu.

43. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 4 dalis įpareigoja įstaigos vadovą tinkamai organizuoti viešosios įstaigos veiklą ir veikti viešosios įstaigos vardu santykiuose su kitais asmenimis, atsakyti už finansinių ataskaitų rinkinių sudarymą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, informacijos apie viešosios įstaigos veiklą pateikimą visuomenei, veiklos ataskaitos parengimą, viešų pranešimų paskelbimą, kitus veiksmus, kurie yra vadovui numatyti šiame įstatyme, kituose teisės aktuose ir viešosios įstaigos įstatuose. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 4 straipsnis numato, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų objektyvi, pateikiama laiku ir išsami. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu ar jiems pasibaigus ar įvykus (BAĮ 12 straipsnio 1 dalis); už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ar operacijas pateikimą buhalteriui ar apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei atsakovo ūkio subjekto vadovas, kuris taip pat atsakingas už ūkio subjekto apskaitos organizavimą (BAĮ 14 straipsnio 2 dalis).

44. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas per visą VšĮ „Doctum“ veiklos laikotarpį neteikė Juridinių asmenų registrui nei įstaigos finansinės atskaitomybės dokumentų, nei įstaigos veiklos ataskaitų. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovei iškėlus bankroto bylą, atsakovas ieškovės bankroto administratorei neperdavė nei įstaigos turto, nei dokumentų. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019-04-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1408-866/2019 atsakovui A. T. skirta 300,00 Eur bauda už įstaigos turto bei dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas dalimis teikė ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus (kasos pajamų ir išlaidų orderius, kasos knygą už 2015 ir 2016 metus, atlyginimo žiniaraščius ir kt.), tačiau vientisi buhalterinės apskaitos rinkiniai į bylą nebuvo pateikti. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, jog atsakovas, eidamas ieškovės vadovo pareigas, neužtikrino, kad ieškovės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma laikantis BAĮ ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (žr., 43 punktą) (CPK 185 straipsnis), todėl prisiėmė neigiamų pasekmių kilimo riziką. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas pritarė tokioms išvadoms, kad atsakovo bylos nagrinėjimo metu teiktuose apskaitos dokumentuose nurodyti duomenys prieštarauja atsakovo pasirašytuose ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentuose, kuriuos atsakovas perdavė bankroto administratoriui, įrašytiems duomenims. Tokių neatitikimų iš esmės neginčijo ir pats apeliantas, kartu su apeliaciniu skundu teikdamas papildomus įrodymus, siekdamas paaiškinti neatitikimus, tačiau, kaip jau minėta, jų pagrindu teisėjų kolegija negali daryti priešingos išvados (žr., 28 punktą).

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje ieškovė žalą apskaičiavo pagal ieškovės atsiskaitomosios banko sąskaitos išrašą ir pagal atsakovo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateiktus ieškovės 2017 – 2018 metų balansus ir veiklos ataskaitų duomenis, pagrindžiančius ieškovės turimų lėšų panaudojimą. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime pagrįstai nurodė, kad VšĮ „Doctum“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl atsakovas turėjo užtikrinti, jog tvarkant įstaigos turtą, nebus pažeistas ieškovės ir jos dalyvių turto atskirumo principas, taip pat užtikrinti, jog ieškovės turtas bus panaudotas tik jos veiklos tikslams. Nagrinėjamoje byloje atsakovui neįrodžius, jog ieškovės bankroto administratoriaus nurodytos lėšos buvo panaudotos išimtinai ieškovės interesams ir veiklai vykdyti, konstatuotina, kad bet koks viešosios įstaigos lėšų panaudojimas ne įstaigos veiklos tikslams, laikytinas žala ieškovei.

47. Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra preziumuojamas. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teismas, vertindamas aplinkybių ir priežasčių visumą, turi nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019).

48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė kaip netinkamas įstaigos buhalterinės apskaitos tvarkymas bei buhalterinės apskaitos dokumentais ar kitais rašytiniai įrodymais nepagrįstas įstaigos lėšų naudojimas ne jos veiklai vykdyti, ieškovė nepagrįstai prarado pinigines lėšas, kurias būtų galėjusi panaudoti savo veiklai bei atsiskaitymams su kreditoriais vykdyti.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra įrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl procesinės bylos baigties

50. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas iš dalies bankrutavusios viešosios įstaigos „Doctum“ ieškinį atsakovui Andriui Tenkučiui dėl žalos priteisimo, tinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

52. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos. Ieškovė duomenų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-09 sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.