Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, UAB „YIT Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 440,27 EUR turtinės žalos atlyginimą, 5 procentus metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo pateikta informacija, kuri patvirtintų, jog UAB „Lemminkainen Lietuva“ yra minimos gatvės valdytoja, dėl to už šios gatvės konstrukcinių trūkumų kilusią žalą, CK 6.266 straipsnio pagrindu, atsako jos savininkė savivaldybė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad už žalą, kilusią dėl gatvės konstrukcinių trūkumų, CK 6.266 straipsnio pagrindu yra atsakinga savivaldybė. Faktinės aplinkybės, susijusios su eismo įvykiu, patvirtinamos rašytiniais įrodymais: Vilniaus apskrities VPK nutarimu, draudimo liudijimu, pranešimu dėl nuostolių atlyginimo, nuostolio dydžio paskaičiavimu, kitais su draudimo išmokos mokėjimu susijusiais dokumentais. Šis ieškininis reikalavimas yra priskirtinas bylų dėl žalos, atsiradusios dėl kelio savininko (valdytojo) neteisėtų veiksmų, atlyginimo kategorijai.

Vilniaus miesto savivaldybei sudarius sutartį su UAB „Lemminkainen Lietuva“, pagrindinis tikslas buvo perduoti Vilniaus miesto kelių dangos tvarkymo ir priežiūros darbus savo srities profesionalams (toliau – ir rangovas), įgalinant juos turėti savo žinioje, t. y. suteikiant teisę daryti jiems ūkinį bei fizinį poveikį, atlikti savo nuožiūra kelių priežiūros ir eksploatavimo paslaugas, todėl laikytina, kad būtent UAB „Lemminkainen Lietuva“ tapo daikto valdytoju CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Rangovas (UAB „Lemminkainen Lietuva“) prisiėmė pareigą veikti ne tik pagal užsakovės nurodymus, bet ir savo nuožiūra bei iniciatyva pašalinti kliūtis iš gatvių ir jų statinių, automobilių stovėjimo aikštelių, pravažiavimų, gatvėse atsiradus įgriuvoms ar įdubimams, nustatyti jų priežastis ir t. t. UAB „Lemminkainen Lietuva“ įsipareigojo ne išimtinai laukti Vilniaus miesto savivaldybės nurodymų prieš imantis bet kokių savo kompetencijai priskirtų veiksmų, tačiau atvirkščiai – vykdyti sutartyje nurodytus darbus, o tik atlikus minėtus darbus – atsiskaityti Vilniaus miesto savivaldybei, pateikiant suteiktų paslaugų aktus ir sąskaitas-faktūras. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2035 patvirtintu Vilniaus miesto gatvėse atsiradusių įgriuvų, įdubų, inžinerinių šulinių avarinių gedimų operatyvaus šalinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 12 punktu, už eismo įvykio padarinius atsako inžinerinius tinklus eksploatuojančios organizacijos, kai sugedus inžineriniams tinklams įgriuva (įdumba) gatvės danga arba apledėja gatvė; sulūžta šulinių dangčiai (atviri šuliniai) arba netinkamas jų aukštis pagal gatvės dangą. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto savivaldybei sudarius sutartį su UAB „Lemminkainen Lietuva“, Vilniaus miesto savivaldybė visiškai įvykdė savo, kaip kelio savininkės, pareigą užtikrinti tinkamą gatvių būklę bei priežiūrą.

Atsakovė, pagrįstai tikėjosi, jog UAB ,,Lemminkainen Lietuva“ tinkamai įgyvendins sutartyje nustatytas pareigas, jeigu veiks priešingai, kils atitinkamos pasekmės, dėl to UAB ,,Lemminkainen Lietuva“ privalės vykdyti jai kilsiančią atsakomybę sutartinių įsipareigojimų atžvilgiu.

Atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10039-534/2016, 2017 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3234-608/2017, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-954-653/2016. Vilniaus miesto savivaldybe? miesto gatvių? valdymą? perdavė šios srities profesionalams, ir kad, patikėdama gatvių? priežiūrą? ir remontą? tretiesiems asmenims, ji vadovavosi teisės aktu? nuostatomis (Vietos savivaldos išstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, ištvirtinančia, kad viešąsias paslaugas teikia savivaldybių? įsteigti paslaugu? teikėjai arba pagal sudarytas sutartis kiti viešai pasirenkami fiziniai ar juridiniai asmenys), laikytina, jog byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtu? veiksmu? (ar neveikimo), kurie galėjo lemti žalos atsiradimą? apdraustajam automobiliui išvažiavus i? galimai Buivydiškių gatvėje buvusia? duobe?.

Ieškovas neįrodo ne tik kilusios žalos dydžio (visu? atliktu? darbu? reikalingumo), bet ir žalos atsiradimo automobiliui fakto būtent ieškovo nurodytomis aplinkybėmis. Ieškovas nepateikė? pakankamai duomenų?, leidžiančiu? teigti, jog automobilio minimi gedimai, kurie nurodyti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Keliu? policijos rašte, buvo padaryti būtent nagrinėjamo eismo įvykio metu. Ieškovas nepateikė? duomenų?, išrodančiu? automobilio būkle? iki eismo įvykio dienos – kokios technines būklės transporto priemonės buvo eismo įvykio metu, taip pat i? byla? ieškovas nėra pateikęs įvykio metu apgadinto automobilio techninės apžiūros talono, išrodančio, kad ši transporto priemone? buvo techniškai tvarkinga ir galėjo dalyvauti eisme. Dėl šių? priežasčių? negalima patvirtinti, kad dalis 2017 m. birželio 28 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo būtinosios atstatyti automobilio būkle? i? iki eismo įvykio buvusia? padėti?. Automobilis buvo remontuojamas ne iš? karto po eismo įvykio, neįrodyta, kokios paslaugos buvo atliktos būtent dėl galimai įvykusio automobilio apgadinimo. Žalos dydis turėtų? būti toks, kuris kompensuotu? sugadinto automobilio ar jo detaliu? atkūrimą? iki eismo įvykio, taigi, atlygintinos žalos dydis turi būti nustatomas pagal tai, kiek kainavo ar kainuotu? turtą? atstatyti i? buvusia? iki eismo įvykio padėti?.

Vilniaus miesto savivaldybe? jokiu? neteisėtų? veiksmu?, dėl kuriu? ieškovei atsirado žala, neatliko, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės veiksmu? (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Atsakovė pažymėjo, kad byloje nėra pateikta esminiu? išrodymų?: eismo įvykio nuotraukų?, eismo įvykio schemos, išsamaus vairuotojo paaiškinimo ir kitu? duomenų?, išrodančių? apskritai buvusi? eismo įvyki? ar padaryta? ieškovo minima? žalą?, nėra išrodyta, jog automobilis buvo sugadintas būtent eismo įvykio vietoje. Atsižvelgiant i? tai, atsakove? laikosi pozicijos, kad, remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant i? nukentėjusiojo asmens kaltės dydi? žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą? gali būti atmestas. Vairuotojas turėjo stebėti eismo sąlygas kelyje ir galėjo pastebėti kelyje buvusia? kliūti? bei imtis visu? atsargumo priemonių?, kad savo vairavimu nesukeltu? žalos sau ir aplinkiniams. Galimai saugaus greičio nesilaikymas ir neatidumas įvykio metu taip pat galėjo lemti žalos atsiradimą?. Byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, jog transporto priemonės vairuotojas objektyviai negalėjo pamatyti kliūties bei išvengti žalos atsiradimo, todėl darytina išvada, kad pats nukentėjęs asmuo gali būti kaltas dėl jam atsiradusios žalos. Atsakovės nuomone, automobilio vairuotojas nebuvo pakankamai atidus ir atsargus kelyje, dėl savo paties kaltės laiku nepastebėjo kliūties kelyje. Byloje nėra duomenų, kad transporto priemonės vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti kliūties, todėl darytina išvada, jog vairuotojas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, taip pat privalo prisiimti atsakomybę dėl kilusios žalos.

Ieškovas 2020 m. gegužės 13 d. pateikė dubliką, kuriame remiasi Vilniaus apygardos teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. e2A-2653-653/2016, Nr. e2A-1155-661/2017, Nr. 2A-259-340/2016, Nr. e2A-1207-450/2017, Nr. e2A-1045-275/2017, Nr. e2A-579-258/2017, Nr. e2A-206-881/2016, Nr. e2A-2653-653/2016, kuriose teismai padarė išvadą, kad atsakomybė už kelio trūkumais padarytą žalą kyla kelio savininkei Vilniaus miesto savivaldybei. Tai, kad ginčo sutartyse buvo numatyta, jog atsakovas įsipareigoja atlyginti žalą tretiesiems asmenims laikytina pagrindu įrenginių savininkui (Vilniaus miesto savivaldybei) atlyginusiam žalą nukentėjusiems tretiesiems asmenims, išsiieškoti žalos atlyginimą iš paslaugų tiekėjo, jeigu būtų nustatyta, kad žala kilo dėl netinkamo paslaugų sutarčių vykdymo, netinkamai atliktų darbų. Jei atsakovė įrodys, kad UAB „Lemminkainen“ netinkamai vykdė sutartį, atsakovė turi regreso teisę į gatvės priežiūrą atliekančią įmonę UAB „Lemminkainen“, tačiau tai nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas.

Atsakovė remiasi ta aplinkybe, kad 2017 m. kovo 31 d. Darbų atlikimo sutartimi Nr. A62- 19117(3.10.21-TD2) UAB „Lemminkainen“ laikytina kelio valdytoju ir kad ji turi atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą, bei kad UAB „Lemminkainen“ turi nuolat stebėti kelio būklę, nekeičia darbų atlikimo sutarties esmės: UAB „Lemminkainen“ yra rangovas, kuris daiktine prasme nėra gatvių valdytojas bei vykdo tik sutartinius įsipareigojimus. Gatvių priežiūros dabų apimtį UAB „Lemminkainen“ derina su užsakovu Vilniaus m. savivaldybe. Pagal CK 6.266 straipsnį, gatvės valdytojas už gatvės trūkumus atsako be kaltės, o UAB „Lemminkainen“ atsakinga už gatvės trūkumus tik tuo atveju, jei UAB „Lemminkainen“ netinkamai vykdo Darbų atlikimo sutartį, t. y. būtina įrodyti UAB „Lemminkainen“ kaltę. Šiuo atveju nukentėjusiam asmeniui būtų perkelta pareiga įrodinėti valdytojo kaltę, nors pagal CK 6.266 straipsnį nukentėjęs asmuo turi įrodyti tik gatvės trūkumo faktą ir kad dėl to trūkumo padaryta žala, o rangos sutarties pažeidimo fakto, ar rangovo kaltės nukentėjęs asmuo neprivalo įrodinėti. 2017 m. kovo 31 d. susitarimo nuostatos, kad UAB „Lemminkainen“ laikytina kelio valdytoju ir nukentėjusiems asmenims padarytą žalą turi atlyginti UAB „Lemminkainen“, bei kad UAB „Lemminkainen“ turi nuolat tikrinti kelio dangos būklę, nereiškia, kad UAB „Lemminkainen“ tampa kelio valdytoju CK 6.266 straipsnyje numatyta prasme, t. y. kad UAB „Lemminkainen“ tampa atsakinga CK 6.266 straipsnio pagrindu net ir nesant UAB „Lemminkainen“ kaltės. Rangos sutarties šalis – rangovas turėtų atlyginti žalą tuo atveju, jei ji netinkamai vykdo sutartį, tai yra kai nustatoma rangovo kaltė. Pagal CK 6.266 str. asmuo atsakingas už kelio trūkumus neatsižvelgiant į tai, ar asmuo yra kaltas. Kitose analogiškose teisminėse bylose kelius prižiūrintys rangovai paaiškino, kodėl susidaro duobės ir per kokį laiką kelyje esanti negili duobė gali tapti gilia. Duobės daugeliu atvejų susidaro dėl to, kad kelio danga turi nedidelių trūkumų. Šiuos nedidelius trūkumus rangovai gali remontuoti tik tada, kai darbus ir apmokėjimą suderina su savivaldybe. Dėl lėšų trūkumo savivaldybė leidžia atlikti ne visus darbus. Rangovai gali nedelsiant remontuoti pavojingas duobes, bet kol duobė nepavojinga, šiuos darbus rangovai turi teisę atlikti tik suderinę su savivaldybe. Nepavojingos duobės apibrėžimą atitinkanti duobė gali tapti pavojinga per kelias valandas ar per dar trumpesnį laiką. Pavyzdžiui, jei avarine duobe laikoma duobė, kurios gylis yra virš 10 cm, o ne avarine, kurios gylis mažesnis (9 cm), neavarinė duobė labai greitai gali tapti avarinė, bet rangovas 9 cm gylio duobės, nesuderinus su savivaldybe, remontuoti negali. Rangovas tikrina kelių būklę kelių priežiūros sutartyje numatyta tvarka ir atsako už laiku nepastebėtas duobes tik tada, jei yra rangovo kaltė (kai pažeidžiamos sutarties sąlygos, numatančios apžiūrų periodiškumą), o kelio valdytojas atsako visais atvejais, t. y. net ir tada, kai duobė atsiranda per kelias valandas. Rangovai negali savarankiškai tvarkyti gatves taip, kad jose nesusidarytų duobės, o staiga iš neavarinės duobės susiformavus avarinei duobei, rangovai ne visada gali laiku pastebėti duobės būklės pasikeitimą ir laiku ją suremontuoti. Teismų praktikoje būdavo pripažįstama dalinė vairuotojo atsakomybė dėl eismo įvykio, jei vairuotojas ne kartą dalyvaudavo tokiuose eismo įvykiuose. Šioje byloje atsakovė neįrodė vairuotojo kaltės, bei nebuvo paneigta administracinėje byloje nustatyta aplinkybė, kad vairuotojas nėra kaltas dėl eismo įvykio. Vairuotojui iš važiuojančio automobilio sunku pastebėti duobę ir ypač duobės gylį, jos pavojingumą, ar duobės kraštai yra aštrūs, ar nuožulnūs ir pan. Atsakovė teigia, kad turi būti nustatytas ir automobilio vairuotojo neatsargumas bei atitinkamas kaltės laipsnis. Pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti yra kelio duobė. Atsakovė remiasi teismų praktika bylose, kuriose buvo sprendžiamas padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės už tretiesiems asmenims padarytą žalą klausimas. Tretiesiems asmenims žalą padaręs padidinto pavojaus šaltinio valdytojas atsako net ir nesant šio asmens kaltės, bet ši taisyklė netaikoma, kai žala padaroma padidinto pavojaus šaltinio valdytojui (jo valdomam turtui). Taip pat pažymima, jog į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nustatė, jog, objektyviai įvertinus turimus įrodymus, dėl eismo įvykio transporto priemonės valdytojo kaltės nėra. Jis negalėjo numatyti, kad kelyje bus duobė, dėl ko ir buvo apgadinta transporto priemonė (2017 m. birželio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimas Nr. 07-17-9447427). Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Atsakovė nori įrodyti, kad automobilis galimai buvo netvarkingas, dėl to atsakovas turi į bylą teikti šiuos įrodymus. Nagrinėjamo eismo įvykio metu automobilis įvažiavo į duobę priekiniu kairės pusės ratu. Eismo įvykio vietoje atvykę policijos pareigūnai užfiksavo automobilio pirminius sugadinimus, t. y išoriškai pastebimus ar galimus. Policijos pareigūnai fiksuodami sugadinimus naudoja žodį ratas kaip bendrinį, nusakantį tiek ratlankio, tiek padangos sugadinimus jų nedetalizuodami. Policijos pareigūnai nėra ekspertai ir fiksuoja tik išoriškai pastebimus sugadinimus. Tam tikrų defektų buvimo nesant įgudusiam galima ir nepastebėti arba jie išoriškai nepastebimi. Dėl šios priežasties ir automobilio apžiūrą atlieka atliekama kvalifikuoti asmenys, kurie užfiksuoja visus faktiškai atsiradusius sugadinimus. Apžiūrėjus automobilį, buvo nustatyti priekinio kairės pusės ratlankio ir padangos sugadinimai.

Ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016 ir pabrėžia, kad atsakovės pateiktoje sutartyje nėra nuostatų, kurios patvirtintų, jog Buivydiškių g., Vilniuje, buvo perduota UAB „YIT Lietuva“ savarankiškai valdyti. Priešingai, sutartyje kalbama tik apie techninės priežiūros pobūdžio darbų atlikimą, t. y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, kuriuos UAB „YIT Lietuva“, kaip rangovė, atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, o pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užsakymą. Į bylą taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija būtų teikusi UAB „YIT Lietuva“ nurodymus dėl šios gatvės remonto. Ieškovas remiasi analogiškomis šiai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-579-258/2017, 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-125-232/2017, 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1450-275/2018) bylomis.

2017 m. balandžio 7 d. darbų atlikimo sutarties priede Nr. 1 (sutarties 9 puslapis) 5.2.5 punkte numatyta, kad gavus informaciją apie kelio trūkumą, trūkumas turi būti sutvarkytas per 3 paras. Tai reiškia, kad rangovas pažeidžia sutartį tik tuo atveju, jei jis per 3 dienas nesutvarko duobės, bei rangovui nekyla atsakomybė be kaltės CK 6.266 straipsnio pagrindu. Pagal CK 6.266 straipsnį, nukentėjęs asmuo turi įrodyti tik gatvės trūkumo faktą ir kad dėl to trūkumo padaryta žala, o rangos sutarties pažeidimo fakto ar rangovo kaltės nukentėjęs asmuo neprivalo įrodinėti. Automobilio apgadinimo faktą, įvykio aplinkybes patvirtina byloje esanti byloje policijos medžiaga. Žalos dydis įrodytas rašytiniais įrodymais, kurių atsakovas nenuginčijo, atsikirtimai grindžiami tik bendro pobūdžio prielaidomis. Atsakovės argumentai nepagrįsti, ieškovas prašo tenkinti AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį pilnai.

Trečiasis asmuo atsiliepime nurodo, kad UAB „Lemminkainen Lietuva“ (vėliau pavadinimas pakeistas į UAB „YIT Infra Lietuva“, įmonės kodas 122657512, kurios teises ir pareigas po reorganizavimo perėmė UAB „YIT Lietuva“), ir atsakovė 2017 m. kovo 31 d. sudarė Sutartį Nr. A62-19117(3.10.21-TD2) (toliau – sutartis), pagal kurios nuostatas atsakovė pavedė, o trečiasis asmuo įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Vakarinės dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016). Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas kaip vieną iš savarankiškų savivaldybių funkcijų įtvirtina savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą. Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Pagal minėto sąrašo 12.1 punktą, kelius prižiūrintys asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas. Taigi, minėtų teisės normų pagrindu konstatuotina, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės, esantys Vilniaus mieste, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, todėl būtent jai nustatyta pareiga vietinės reikšmės kelius ir gatves prižiūrėti bei remontuoti, kad jie atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, juridiniams asmenims savivaldybių turtas patikėjimo teise gali būti perduodamas pagal turto patikėjimo sutartį savivaldybių funkcijoms įgyvendinti ir tik tais atvejais, kai šie juridiniai asmenys pagal įstatymus gali atlikti savivaldybių funkcijas. Sprendimą dėl turto perdavimo patikėjimo teise kitiems juridiniams asmenims priima savivaldybės taryba. Šiuo atveju atitinkamo tarybos sprendimo nebuvo. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, valdymo teisė kitokiomis sutartimis (pvz., gatvių techninės priežiūros sutartimis) negali būti perduodama. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1554-556/2019, 2019 m. gegužės 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2e-4603-862/2019, 2020 m. birželio 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-13135-936/2020, 2020 m. liepos 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-6815-960/2020, 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-201628-566/2020, Panevėžio apygardos teismas 2020 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-82-544/2020, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1682-933/2020 konstatavo, kad pagal analogiškas sutartis trečiajam asmeniui nebuvo perduotas kelio valdymas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme, tokiu būdu, jog trečiasis asmuo pagal sutartį neįgijo teisės savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo keliui, o tik įsipareigojo atlikti techninės priežiūros darbus, t. y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus. Teismai padarė išvadą, jog atsakovas, kaip kelio savininkas yra tinkamas atsakovas ir remiantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi yra atsakingas už žalą padarytą dėl šio kelio trūkumų.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti visiškai.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė prašė ieškinį atmesti. Atsakovė atstovė pažymėjo, kad trečiasis asmuo turi atsakyti pagal Rangos sutartį. Parėžė, kad tuo atveju jei teismas tenkintų ieškinį, konstatavęs žalos faktą, atsakovė remiantis rangos sutartimi reikalavimą nukreiptų į trečiąjį asmenį.

Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį prašė trečiojo asmens atstovui neatvykus į posėdį bylą nagrinėti trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2017 m. balandžio 5 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, automobiliui Citroen C5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam A. S., įvažiavus į duobę buvo apgadintas automobilio Citroen C5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priekinis kairės pusės ratas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2017 m. birželio 27 d. nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo konstatuota, kad dėl eismo įvykio transporto priemonės valdytojo kaltės nėra; jis negalėjo numatyti, kad kelyje bus duobė, dėl to ir buvo apgadinta transporto priemonė.

Automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas transporto priemonių savanoriškuoju draudimo KASKO draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“ draudimo laikotarpiui nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2017 m. spalio 30 d. Dėl 2017 m. balandžio 5 d. įvykio AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 562,89 EUR draudimo išmoką už automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimus pagal UAB „Fakto“ autocentras PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Pateiktoje sąskaitoje faktūroje yra nurodyti ir kiti atlikti darbai, nesusiję su 2017 m. balandžio 5 d. eismo įvykiu, kadangi apžiūros akte ir policijos pažymoje nurodyta, jog apgadinta yra priekinė kairės pusės padanga ir ratlankis. Pritaikius nusidėvėjimą ieškovas prašo priteisti iš atsakovės iš viso 440,27 EUR.

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. CK 6.266 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Aptartų nuostatų gramatinės konstrukcijos rodo, kad: i) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji taisyklė (prezumpcija), kad už kelio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako kelio savininkas, t. y. asmuo, kuris kelią valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis); ii) visgi, savininkas neatsako už kelio trūkumų sukeltą žalą tuomet, kai kelio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui. Valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. Atskirų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje apžvalgą Nr. AC-48-1 ir joje nurodytą kasacinę praktiką) (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, 27 straipsnio 1 dalis).

Teismų praktikoje pastebėta, kad CK 6.266 straipsnis numato (aptaria) tik statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę, tačiau nereguliuoja valdymo teisės perdavimo taisyklių (žr. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-407-934/2020, nutarties 37 punktą). Esant ginčui dėl to, ar kelio (gatvės) savininkės (atsakovės) turima kelio (gatvės), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdymo teisė buvo perduota kitam asmeniui ir todėl atsakovei kyla pareiga pagal CK 6.266 nuostatas civiline tvarka atsakyti už asmeniui padarytą turtinę žalą, būtina vertinti, ar atsakovė, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, faktinių bylos aplinkybių kontekste iš tiesų yra perdavusi savo valdymo teisę į kelią (gatvę).

Viešosios nuosavybės teisinius santykius visų pirma reguliuoja viešosios teisės normos ir CK nuostatos taikomos tik tiek, kiek viešosios nuosavybės įgyvendinimo teisinių santykių nesureguliuoja atitinkamai įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis).

Kadangi Vilniaus mieste esančios viešosios gatvės priklauso atsakovei nuosavybės teise, tai reiškia, kad atsakovė savo nuosavybės teisę įgyvendina visų pirma atsižvelgdama į imperatyvų viešosios teisės teisinį reguliavimą. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – VSTVNDJĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja: i) savivaldybių tarybos pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą – įgyvendindamos turto savininko funkcijas (VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas); savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise; kiti juridiniai asmenys – VSTVNDJĮ 12 straipsnyje nustatytais atvejais pagal turto patikėjimo sutartį (VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas). VSTVNDJĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai, šių subjektų įstatai (nuostatai) ir turto patikėjimo sutartis VSTVNDJĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais. VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos, o savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Analogiška nuostata įtvirtina ir Vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 48 straipsnio 2 dalyje. Pagal aptartą teisinį reguliavimą, savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik savivaldybės tarybos sprendimu. Į bylą neteikti duomenys apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba būtų priėmusi sprendimą perduoti gatvės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdymą patikėjimo teise kitam subjektui. Tokios aplinkybės nenustatė ir teismas (CPK 178, 185 straipsniai).

VSĮ 6 straipsnio 32 punkte numatyta, kad viena iš savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybės funkcijų yra savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Iš esmės analogiška nuostata detalizuota ir Kelių įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje, kurioje nurodyta, kad gatvių, kurios nėra valstybinės reikšmės kelių tąsa, projektavimo, tiesimo, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbus organizuoja ir užsakovo funkcijas atlieka savivaldybės. Savivaldybei gatvių taisymo bei priežiūros pareiga numatyta ir Saugaus eismo keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte. VSĮ 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad savivaldybė gali steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus ir (ar) Lietu-vos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo arba Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo, arba Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nustatyta tvarka pavesti viešosios paslaugos teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kai teikiamos teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo paslaugos.

Aptarto teisinio reguliavimo analizė rodo, kad gatvių priežiūra yra savarankiška savivaldybės funkcija, kuri pagal savo funkcinį veiklos pobūdį laikytina viešosios paslaugos teikimu. Organizuodama aptartą viešosios paslaugos (gatvių taisymo bei priežiūros) teikimą savivaldybė turi teisę aptartos paslaugos teikimo įgyvendinimą pavesti viešųjų paslaugų teikėjams, tačiau viešosios teisės aktai nenumato galimybės viešųjų paslaugų įgyvendinimą organizuoti taip, jog civilinės sutarties pagrindu, nesilaikant specialių procedūrų, numatytų viešosios teisės aktuose, būtų perduota kelių (gatvių) valdymo teisė privačiam juridiniam asmeniui (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1682-933/2020).

Pagal kasacinio teismo praktiką, statinio (bylos atveju – kelio (gatvės)) valdytoju nelaikomas asmuo, kuriam perduota tik statinio (kelio) techninės priežiūros funkcija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. Atskirų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje apžvalgą Nr. AC-48-1 ir apžvalgoje nurodytą kasacinę praktiką) (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, 27 straipsnio 1 dalis). Viešosios nuosavybės teisinis reguliavimas nenumato savivaldybėms galimybės civilinės sutarties pagrindu perduoti savarankiškų kelio (gatvės) valdymo funkcijų privatiems juridiniams asmenims.

Aptariamu atveju, pasisakydama dėl tinkamo atsakovo byloje, atsakovė taip pat remiasi ir su trečiuoju asmeniu UAB „Lemminkainen Lietuva“ (po reorganizavimo teises perėmė UAB „YIT Lietuva“) sudaryta sutartimi, todėl būtina analizuoti ir vertinti, ar atsakovė iš tiesų yra perdavusi kelio (gatvės), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdymo teisę pagal 2017 m. kovo 31 d. sutarties Nr. A62-191/17(3.10.21-TD2) nuostatas.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog kai statinio valdymas perleidžiamas sutartimi, tai: i) kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti tokio susitarimo turinį, t. y. ar statinys (kelias) perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti ar perduota tik statinio (kelio) techninės priežiūros funkcija, kadangi statinio valdytoju nelaikomas asmuo, kuriam perduota tik statinio (kelio) techninės priežiūros funkcija; ii) tokios sutarties turinys analizuojamas pagal sutarties pažodinę reikšmę, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. Atskirų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje apžvalgą Nr. AC-48-1 ir joje nurodytą kasacinę praktiką) (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, 27 straipsnio 1 dalis).

2017 m. kovo 31 d. sutarties Nr. A62-191/17(3.10.21-TD2) 3.1 papunktyje nustatyta, kad Vilniaus miesto gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbų atviro konkurso sąlygos yra neatskiriama sutarties dalis. Pagal 2017 m. kovo 31 d. sutarties Nr. A62-191/17(3.10.21-TD2) 3.2.1 papunktį, Vilniaus miesto savivaldybės administracija įsipareigojo vykdyti atliekamų darbų techninę priežiūrą; vesti atliktų darbų apskaitą ir priimti atliktus darbus kiekvieną mėnesį pagal atliktų darbų aktus ir pateiktas sąskaitas faktūras. Pagal sutarties 3.3.6 papunktį, rangovas įsipareigojo nuolat vesti perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną; rangovas privalo defektus, kurie kelia grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, nedelsiant pažymėti gairelėmis, aptverti ir nedelsiant šalinti (taisyti) bei apie šią aplinkybę informuoti užsakovą (Vilniaus miesto savivaldybės administraciją).

Teismo vertinimu, aukščiau aptartos sutarties nuostatos pagrindžia, kad sutarties šalys susitarė dėl nuolatinės priskirtų gatvių ir kiemų remonto bei priežiūros darbų. Teismas sprendžia, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „YIT Lietuva“ sutartimi priskirtų prižiūrėti kelių valdymą įgyvendino nesavarankiškai. Sutartimi UAB „YIT Lietuva“ numatytos teisės yra ribotos, sutarties nuostatos labiau pagrindžia tai, kad ja UAB „YIT Lietuva“ priskirta tik techninės kelių (gatvių) priežiūros funkcija.

Vertinant sutarties 3.3.6 papunkčio nuostatą, kurioje įrašyta sąlyga, jog rangovas yra gatvių valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme pažymėtina, jog tokia sąlyga per se (liet. savaime) dar neįrodo, kad atsakovė perdavė savarankišką kelio (gatvės) valdymą teisę. CK 4.254 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję sandoriai ir sprendimai, kuriais iš esmės keičiamos registruojamo daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Atsakovė teismui nepateikė įrodymų apie tai, jog kelio (gatvės), esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdymo perdavimas būtų įregistruotas viešame registre CK 4.254 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip pat nepateikė ir kokio nors konkretaus dokumento, kurio pagrindu būtų perduotos kelio (gatvės) valdymo teisės (pvz., priėmimo-perdavimo aktas). Atsakovė 3.3.6 papunktyje nurodė nuorodas ne į bendrąsias valdymo teisės nuostatas, numatytas CK 4 knygoje, o tik į CK 6.266 straipsnį. CK 6.266 straipsnis nereguliuoja valdymo teisės perdavimo klausimų. Sutarties 3.3.6 papunktyje numatyta nuoroda į CK 6.266 straipsnio nuostatą labiau pagrindžia tai, kad šalys susitarė dėl civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.252 straipsnio) tarpusavio teisėms ir pareigoms. Kadangi prievolių teisėje, skirtingai nei daiktinėje teisėje, galioja sutarties uždarumo principas, tai sutarties 3.3.6 papunktyje nurodyta nuoroda į valdymo teisės perdavimą CK 6.266 straipsnio kontekste, teisiniu požiūriu, aktuali tik tarpusavio sutarties šalių teisių ir pareigų žalos atlyginimo prievolėje apimčiai. Aptarta nuostata nepagrindžia aplinkybės, jog atsakovė būtų perdavusi savarankišką valdymo teisę trečiajam asmeniui su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, kurios būtų įgyvendinamos jau valdymo teisės turėtojo nuožiūra (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1682-933/2020). Be to, kaip nustatyta byloje, Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo, kuriuo būtų perdavusi trečiajam asmeniui patikėjimo teise valdyti Vilniaus miesto Vakarinės dalies gatvių ir kiemų dangos, taip pat ir Buivydiškių gatvės.

Atkreiptinas dėmesys, jog nors atsakovė, teigdama, kad atsakingas už automobiliui padarytą žalą yra trečiasis asmuo (rangovas) pagal minėtą sutarties 3.3.6 papunktį, tačiau teismo posėdyje atsakovės atstovė pripažino, jog atsakovė, gavusi teismo sprendimą, kuriuo iš atsakovės būtų priteistas žalos atlyginimas, tarpusavio santykiuose su trečiuoju asmeniu (rangovu) reikalautų žalos atlyginimo regreso tvarka pagal 2017 m. kovo 31 d. sutarties Nr. A62-191/17(3.10.21-TD2) 3.3.6 papunktį.

Atsakovė atsiliepime teigia, kad nagrinėjamoje situacijoje automobilio vairuotojo veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu neapdairiai ir neatsargiai vairuojant automobilį, kuris laikytinas padidinto pavojaus šaltiniu. Atsakovės nuomone, automobilio vairuotojas dėl savo kaltės nepastebėjo kliūties kelyje.

Pažymėtina, jog CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta griežtoji deliktinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės (žr. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-219/ 2019, nutarties 19 punktas). Tai reiškia, kad deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą sukėlusio asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę (CK 6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis) (žr. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. Atskirų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje apžvalgą Nr. AC-48-1 ir apžvalgoje nurodytą kasacinę praktiką) (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, 27 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, nutarties 67 punktą). Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai žinojo ją esant (žr. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. Atskirų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje apžvalgą Nr. AC-48-1 ir apžvalgoje nurodytą kasacinę praktiką).

Teismo vertinimu, byloje nenustatytas didelis automobilio vairuotojo neatsargumas. Atsakovė neįrodė, kad automobilį vairavęs asmuo A. S. būtų elgęsis nerūpestingai. Iš bylos įrodymų nenustatyta, kad automobilio vairuotojas važiavo itin dideliu greičiu arba itin pavojingai manevruodamas. Teismas sprendžia, kad automobilio vairuotojo veiksmuose didelio neatsargumo nėra. Byloje nenustatyta automobilio valdytojo (vairuotojo) tyčia ar didelis neatsargumas, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovei netaikyti civilinės atsakomybes ar taikyti civilinę atsakomybė tik iš dalies (CPK 185 straipsnis).

Atsakovė teigė, kad žalos dydis nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai įrodytas, žalos suma yra nepagrįsta, per didelė. Atsakovė nurodo, jog automobilis buvo remontuojamas ne iš karto po eismo įvykio, neįrodyta, kad paslaugos buvo atliktos būtent dėl galimai įvykusio automobilio apgadinimo.

Teismas pažymi, jog žalos dydį ieškovas įrodinėjo remonto darbų sąmata, remonto darbų sąskaita ir automobilio nuotraukomis. Atsakovė teismui nenurodė argumentų, kodėl remonto darbų sąmatoje ir remonto darbų sąskaitoje nurodytos sumos neįrodo automobiliui padarytos žalos dydžio. Atkreiptinas dėmesys, jog remonto darbų sąmatoje buvo nurodyta remonto kaina 3 069,66 EUR. Ieškovas nurodo, kad kompensavo šių remonto sąskaitoje nurodytus darbų ir prekių kainas: lengvojo lydinio ratlankis (305,74 EUR), padanga (147,52 EUR), ventilis (76,28 EUR), ratų geometrijos pa-tikrinimas (18,40 EUR), rato permontavimas (8,05 EUR) ir slėgio jutiklio pririšimas (6,90 EUR). Ieškovas, teikdamas regresinį reikalavimą, apskaičiavo nusidėvėjimą už medžiagas (14 proc. nusidėvėjimą ratlankiui, ventiliui ir padangai) ir prašo priteisti iš atsakovės 440,27 EUR žalos atlyginimą. Teismas nei remonto sąmatoje, nei remonto sąskaitoje, nei žalos apskaičiavime akivaizdžių trūkumų ar prieštaravimų nenustatė. Atsakovė turėjo teisę pateikti teismui įrodymus, kurie patvirtintų jos teiginius dėl per didelio žalos dydžio, tačiau tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Teismo nustatytos aplinkybės pagrindžia, jog ieškovas įrodė visas sąlygas atsakovės civilinei atsakomybei kilti, pateikė tinkamus įrodymus apie išmokėtą draudimo išmoką, todėl įvertinus sumos sumažinimą dėl detalių nusidėvėjimo, ieškovo reikalavimas dėl 440,27 EUR žalos atlyginimo laikomas įrodytu ir pagrįstu bei teismo tenkinamas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio l dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (440,27 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. ieškovo ieškinį patenkinus visa apimtimi, ieškovui iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 15 EUR sumokėtas žyminis mokestis.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 EUR) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovės valstybės naudai nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 93, 96 straipsniais, 269-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 111109233, 440,27 EUR (keturių šimtų keturiasdešimt eurų 27 ct) turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (440,27 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 EUR (penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.