Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-82-544/2020

teisėja Diana Butrimienė Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29746-2018-8

2020 m. kovo 6 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1554-566/2019 pagal ieškovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „YIT Lietuva“ dėl žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinis skundas atmetamas.

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kas yra tinkamas subjektas atlyginti žalą, padarytą tretiesiems asmenims kelio konstrukciniais defektais (CK 6.266 straipsnis), bei ar yra pagrindas sumažinti priteistinos žalos dydį dėl didelio transporto priemonės vairuotojo neatsargumo.

19.Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai apeliantės argumentams, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei nepažeidė šios kategorijos bylose suformuotos teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

20. Byloje nustatyta, kad 2017 m. balandžio 7 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (užsakovo) ir UAB „Lemminkainen Lietuva“ (dabar – UAB „YIT Lietuva“, rangovo) buvo sudaryta Sutartis. Sutarties 1.1. punktu trečiasis asmuo įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Šiaurinės dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, taip pat savo sąskaita atlyginti visus nuostolius užsakovui (savivaldybei) ir tretiesiems asmenims, kurie atsirado dėl netinkamo sutarties vykdymo ar jos nevykdymo (Sutarties 3.3.3 punktas). Sutarties 2.3. punkte numatyta, jog už savavališkai atliktus ir/arba su užsakovu nesuderintus darbus rangovui nebus apmokama. Sutarties 3.3.1 punkte nurodyta, kad rangovas įsipareigoja darbus atlikti tinkamai, kokybiškai ir laiku, gavus užsakovo raštišką užsakymą (užsakymas nebūtinas taisant grėsmę keliančius defektus eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui). Kitais atvejais, kurie nekelia grėsmės eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, rangovas apie pastebėtus defektus turi informuoti užsakovą ir darbus atlikti pagal jo pateiktą raštišką užsakymą (Sutarties 3 priedas) ir jame nurodytus kiekius (Sutarties 3.3.7 punktas). Pagal Sutarties 3.3.6 punktą, rangovas įsipareigojo nuolat vesti perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną; rangovas privalo defektus, kurie kelią grėsmę eismo dalyvių transporto priemonių ir pan. saugumui, nedelsiant pažymėti gairelėmis, aptverti ir nedelsiant šalinti (taisyti) bei apie šią aplinkybę informuoti užsakovą; rangovas nuo Sutarties pasirašymo dienos iki Sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Šiaurinės dalies valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį ir įsipareigoja atlyginti užsakovui ir/ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės.

21. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkamas atsakomybės subjektas pagal CK 6.266 straipsnį, nes Sutartimi Vilniaus miesto Šiaurinės dalies gatvių valdymas buvo perduotas UAB „Lemminkainen Lietuva“ (UAB „YIT Lietuva“). Anot apeliantės, būtent trečiasis asmuo įsipareigojo vykdyti nuolatinę Vilniaus miesto gatvių priežiūrą pagal Sutarties bei teisės aktų imperatyvias nuostatas bei turėjo visas galimybes Vilniaus miesto gatvėms daryti ūkinį bei fizinį poveikį. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

22. CK 6.266 straipsnyje numatyta, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Taigi atsakomybės subjektu pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį gali būti ne tik asmuo, valdantis daiktą nuosavybės teise, bet ir jo valdytojas, valdantis daiktą kitais teisėtais pagrindais. Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, jog atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre. Ši prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs – įrodinėjimo pareiga tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui. Šios nuostatos neeliminuoja galimybės kreditoriui ar skolininkui, kuriam nustatyta prezumpcija, įrodinėti, kad konkretus asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017). Tai reiškia, kad CK 6.266 straipsnio 2 dalyje nustatyta nuginčijama prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad statinio savininkas (valdytojas) yra viešame registre nurodytas asmuo, taigi žalą patyrusiam asmeniui šio fakto nereikia įrodinėti. Jeigu asmuo, viešame registre įregistruotas kaip statinio savininkas (valdytojas), gindamasis nuo ieškinio teigia, kad iš tikrųjų statinio savininkas (valdytojas) yra kitas, jam tenka įrodinėjimo našta paneigti šią prezumpciją ir pateikti duomenis, patvirtinančius, kad iš tikrųjų statinio savininkas (valdytojas) yra kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. apžvalga „Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje“ Nr. AC-48-1).

23. Valdytoju gali būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Kasacinėje praktikoje valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Sprendžiant, ar buvo perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo prasme, reikia nustatyti, ar valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti pastato saugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-701/2018). Statinio valdytoju nelaikomas asmuo, kuriam perduota tik statinio techninės priežiūros funkcija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad statinys perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017).

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 22, 23 punktuose suformuotą teismų praktiką bei pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ir motyvus, sprendžia, jog, priešingai nei teigia apeliantė, vien tik Sutarties nuostatos, kad trečiasis asmuo yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Šiaurinės dalies valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį ir privalo atlyginti tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės (Sutarties 3.3.6 punktas), savaime neįrodo, jog ne atsakovė, o trečiasis asmuo yra kelio ir jame esančių įrenginių valdytojas. Šalių sudarytos Sutarties sąlygos turi būti vertinamos ne pavieniui, o kompleksiškai, ir visos Sutarties sąlygų kontekste turi būti vertinama, ar trečiajam asmeniui yra suteikta teisė savarankiškai, savo nuožiūra valdyti kelius, daryti jiems fizinį poveikį, ar jam yra priskirta tik techninės priežiūros funkcija (CK 6.193 straipsnis).

25. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog, įvertinus Sutarties nuostatų turinį, nėra pagrindo spręsti, kad trečiasis asmuo savarankiškai įgyvendina priskirtų prižiūrėti kelių valdymą bei yra gatvės (kelio) valdytojas. Todėl trečiasis asmuo pagal Sutartį neįgijo teisės savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo keliui, o tik įsipareigojo atlikti techninės priežiūros darbus. Nors trečiasis asmuo Sutartimi prisiėmė vykdyti priskirtų kelių stebėsenos pareigą, tačiau, kaip minėta, pagal Sutarties sąlygas jų remonto darbai gali būti atlikti tik savivaldybės raštiško užsakymo pagrindu, o už savarankiškai atliktus ir su atsakove nesuderintus darbus trečiajam asmeniui nėra mokama. Trečiasis asmuo su atsakove sudarytos Sutarties pagrindu privalo veikti tik pagal Vilniaus miesto savivaldybės nurodymus bei laikydamasis jos nustatytų taisyklių, o ne savo nuožiūra. Darbai, kuriuos trečiasis asmuo gali atlikti be atsakovės sutikimo, yra susiję tik su eismo dalyvių, transporto priemonių saugumu, trečiojo asmens savarankiškumas šioje srityje apsiriboja tik skubių defektų šalinimu, reikalavimu nedelsiant pažymėti, aptverti defektus ir apie juos informuoti atsakovę. Nagrinėjamu atveju Sutarties nuostatos rodo, jog realią, savarankišką kelio valdymo teisę ir iš jos kylančią sprendimų priėmimo teisę turėjo apeliantė, o ne trečiasis asmuo, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

26. Pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų, kad Sutartis dėl Vilniaus miesto šiaurinės dalies gatvių priežiūros ir remonto būtų buvus sudaryta savivaldybės tarybos nurodymu nusprendus gatvių/jų dalių valdytojo teises perduoti trečiajam asmeniui (CPK 178 straipsnis). Apeliantė viešąjį konkursą organizavo gatvių ir kiemų priežiūros paslaugoms įsigyti, o ne turimo turto valdymo perdavimui. Vadinasi, tarp šalių buvo sudaryta ne valdymo teisės perdavimo, o rangos sutartis. Tokio pobūdžio sutartims nėra būdingas daikto, kurio atžvilgiu atliekami darbai, valdymo teisės perdavimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ginčo gatvės valdytoja yra apeliantė, kuriai ir tenka pareiga CK 6.266 straipsnio pagrindu atlyginti kelio konstrukciniais defektais padarytą žalą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamame sprendime teismas pagrįstai rėmėsi ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika. Tai, jog, apeliantės nurodymu, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. civilinėje byloje Nr. e2A-1536-852/2018 priėmė kitokį sprendimą, pateikė kitokį teisinio reglamentavimo aiškinimą, nepaneigia skundžiamame sprendime pateikiamų išaiškinimų teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

28. Padarius išvadą, jog byloje nagrinėjamu atveju padarytą žalą pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas turi pareigą atlyginti apeliantė ir teisėjų kolegijai pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo, išsamiau šiuo aspektu nepasisakoma.

29. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo sumažinti priteistinos žalos dydį, atsižvelgdamas į tai, jog žala iš dalies kilo dėl transporto priemonės vairuotojos neatidumo (būdama atidi tiek, kiek toje situacijoje reikėjo, būtų pastebėjusi kliūtį arba jos išvengusi). Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas, apeliantei teko pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias žalos atlyginimo sumažinimo pagrindą, tačiau ji patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio vairuotoja buvo neatsargi ir tuo prisidėjo prie žalos padarymo ar padidėjimo, nepateikė, o savo argumentus apie didelį vairuotojos neatsargumą grindžia prielaidomis. Pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuota, kad nėra faktinių duomenų, iš kurių būtų pagrindo spręsti apie vairuotojos didelį neatsargumą, nes įrodymų apie tai, kad vairuotoja būtų galėjusi iš anksto numatyti, jog važiuojamojoje kelio dalyje bus pavojinga duobė, ir kliūtį apvažiuoti ar pasirinkti tokį greitį, kad spėtų automobilį sustabdyti, byloje nėra. Kadangi atsakovė neįrodė, kad žala atsirado dėl nukentėjusiojo asmens didelio neatsargumo, jos dydį mažinti pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

30. Apeliantė skunde prašo atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo ir taip sumažinti priteistų nuostolių dydį. CPK 93 straipsnyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalis, nors šį ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas (1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (4 dalis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad šalių procesinis elgesys buvo netinkamas, taip pat nenustatyta kitų aplinkybių, dėl kurių iš esmės būtų galima nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, todėl pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė tinkamai. Vien tai, kad atsakovei, kuri tam tikrais CPK numatytais atvejais atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas, proporcingai paskirsčius bylinėjimosi išlaidas tenka atlyginti bylinėjimosi išlaidas bylą laimėjusiai šaliai, nėra pagrindas teismui nukrypti nuo bendrųjų CPK numatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju egzistuojant trečiojo asmens teisei skųsti jam nepalankų teismo sprendimą, o pirmosios instancijos teismui pripažinus, jog civilinės atsakomybės sąlyga – žalos dydis, įrodytas, trečiojo asmens teisė pakeisti ar paneigti teismo sprendimo išvadas dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo galėjo būti įgyvendinta tik CPK numatytu būdu - nustatytu terminu paduodant įstatymų reikalavimus atitinkantį, žyminiu mokesčiu apmokėtą apeliacinį skundą. Tik įgyvendinus šias sąlygas, ieškovei būtų buvusi suteikta teisė atsiliepti į trečiojo asmens pateiktus argumentus dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies. Trečiasis asmuo apeliacinio skundo nepateikė, tačiau atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo sumažinti priteistų nuostolių dydį dėl jų neįrodytinumo, t. y. dėsto tokius argumentus, kuriais atsakovė savo apeliaciniame skunde nesiremia. Todėl šalys neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į trečiojo asmens atsiliepimą į apeliacinį skundą. CPK 318 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šalis, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, privalo raštu išdėstyti savo nuomonę tik dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo ir nurodyti byloje reikšmingas aplinkybes, teisinius argumentus, taip siekdama užtikrinti tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija. Trečiojo asmens atsiliepimas į atsakovės apeliacinį skundą teisėjų kolegijos nagrinėjamas tik tiek, kiek atsiliepimu pateikiami motyvai ir argumentai dėl apeliacinio skundo pagrįstumo ir teisėtumo, nes pagal apeliacinį skundą, o ne pagal atsiliepimą į jį nustatomos bylos nagrinėjimo ribos (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde apeliantė žalos atlyginimo dydį prašo sumažinti dėl didelio nukentėjusios neatsargumo ir neįrodinėja, kad žalos dydis nepagrįstas, per didelis ir pan., todėl teisėjų kolegija dėl trečiojo asmens atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų nesutikimo su skundžiamo sprendimo motyvų apie žalos dydį plačiau nepasisako.

32. Dėl kitų argumentų teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

33. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Nagrinėjamu atveju ieškovė už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą paruošimą sumokėjo 400 Eur, trečiasis asmuo – 300 Eur. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos (400 Eur) ieškovei priteistinos iš atsakovės, kurios apeliacinis skundas atmetamas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai). Kolegijos manymu, įvertinant tai, kad trečiasis asmuo yra atsakovės pusėje, kurios nenaudai priimamas procesinis sprendimas, jam apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 188710061) ieškovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje (juridinio asmens kodas 302279548), naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.