Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams UAB „Grinda“ ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo - J. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo J. M. atsiliepimo į ieškovo pareikštą ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog žala atsirado ne dėl automobilio vairuotojo didelio neatsargumo, bet tik dėl atsakovo UAB „Grinda“ kaltės, todėl nėra pagrindo atleisti atsakovo nuo atsakomybės ar sumažinti priteistinos žalos dydį. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes ir neatsižvelgė į automobilio vairuotojui, kaip padidinot pavojaus šaltinio valdytojui keliamus atidumo ir rūpestingumo standartus bei paties vairuotojo neatsargumą. Vairuotojas nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą bei atsižvelgiant į visas aplinkybes įvertinti, ar kelyje nėra kliūčių. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, jog ir atsakovai negali objektyviai numatyti kiekvienos savaime atsivėrusios duobės;Byloje pateiktos sąskaitos patvirtina tik automobilio remonto faktą, tačiau nėra nei vieno įrodymo, jos šis remontas yra ne eilinis remontas, o būtent ieškovo nurodyto eismo įvykio pasekmė. Nei Vilniaus miesto savivaldybė, nei UAB „Grinda“ nebuvo kviečiami į eismo įvykio vietos apžiūrą, todėl atsakovų neteisėti veiksmai šioje byloje buvo įrodinėjami iš esmės remiantis vien tik žalą patyrusio asmens, kuris buvo suinteresuotas gauti draudiminę išmoką, liudijimu. Jei teismas vertintų, jog pagrindo atleisti UAB „Grinda“ nuo civilinės atsakomybės dėl didelio vairuotojos neatsargumo nėra, ieškovui atlygintina žala turėtų būti mažinama CK 6.259 straipsnio pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kas yra tinkamas subjektas atsakyti dėl žalos, padarytos dėl statinio (kelio) trūkumo, ir kam tektų pareiga tokią žalą atlyginti.

Byloje nustatyta, kad 2011-01-19, Vilniuje, Savanorių pr., automobiliui Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini) įvažiavus į duobę, buvo sugadinti automobilio padanga, pažeistas ratlankis bei padangų slėgio jutiklis (b. l. 6-10). Automobilis nuosavybės teise priklauso A. M. (b. l. 20), autoįvykio metu automobilį vairavo trečiasis asmuo J. M. (b. l. 6). Vilniaus apskrities VPK KPV 2011-03-01 nutarimu administracinės teisės pažeidimo bylą Nr. AV2-344 (11) nutraukė, nustačiusi, kad transporto priemonės Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuotoja J. M. savo veika Kelių eismo taisyklių nepažeidė, nes ji negalėjo numatyti, jog važiuojamoje kelio dalyje bus nepažymėtų kliūčių (duobių) (b. l. 7). Automobilis buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ (b. l. 4). Dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo nukentėjęs kreipėsi į ieškovą, kaip turto draudiką (b. l. 18). Ieškovas, apžiūrėjęs transporto priemonę, nustatė, jog minėto eismo įvykio metu buvo sugadinta automobilio padanga, pažeistas ratlankis bei padangų slėgio jutiklis (b. l. 21). Iš į bylą pateikto žalos įvertinimo ekspertizės/sąmatos ( b. l. 16-17) matyti, kad minėtos transporto priemonės atstatymui iki eismo įvykio buvusią būklę, reikalinga atlikti remonto darbus, kurių vertė 386 Eur (1 322,62 Lt). Nurodytą pinigų sumą ieškovas išmokėjo nukentėjusiajam asmeniui (b. l. 14-15). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su pretenzija dėl išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo regreso tvarka, kaip į atsakingą už žalą asmenį, tačiau žala nebuvo atlyginta (b. l. 23). Dėl nurodytų aplinkybių ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Grinda“ ir Vilniaus miesto savivaldybės 383,06 Eur turtinės žalos, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir

priteisė ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo UAB „Grinda“ 383,14 Eur žalai atlyginti, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 20,85 Eur bylinėjimosi išlaidų; ieškinį atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu atmetė (b. 1. 177-182). Teismas padarė išvadą, kad gatvę, kurioje įvyko eismo įvykis, nurodyto eismo įvykio metu valdė UAB „Grinda“, todėl tinkamu atsakovu, atsakingu už žalą, atsiradusią dėl jam valdymo teise perduoto kelio trūkumų, šioje byloje pripažintina UAB „Grinda“. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė nagrinėjamu atveju yra netinkamas atsakovas šioje byloje, todėl jai nei įstatymo, nei sutarties pagrindu nekyla prievolė asmeniškai, nei solidariai su UAB „Grinda“ atsakyti už žalą, atsiradusią dėl kelio trūkumo.

Nesutikdamas su minėtu sprendimu apeliantas UAB „Grinda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Aiškindamas aptariamos normos reglamentavimą kasacinis teismas konstatavo, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-7-57/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Industrijos garantas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė“, bylos Nr. 3K-3-186-701/2015).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kelio trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros, ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios. Kelio ar bet kurios jo dalies trūkumai, nesusiję su konstrukcijomis ir atsiradę dėl nepakankamos ar netinkamos kelio priežiūros, negali būti pagrindas taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Tokiais atvejais kelio savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, t. y. nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-7-57/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žala atsirado dėl kelyje buvusios duobės, kuri priskirtina prie statybinių konstrukcijų trūkumų, t. y. statinio trūkumų, todėl atsakomybė už netinkamą statinio būklę jo savininkui (valdytojui) taikytina pagal CK 6.266 straipsnį, be kaltės. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį atsakovo UAB „Grinda“ atžvilgiu skundžiamame sprendime nurodė, kad gatvę, kurioje įvyko eismo įvykis, nurodyto eismo įvykio metu valdė UAB „Grinda“, todėl UAB „Grinda“ yra atsakingas už žalą, atsiradusią dėl jam valdymo teise perduoto kelio trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja naujausiai kasacinio teismo praktikai ir pateiktiems išaiškinimams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016 nurodė, kad žalos padarymas dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų nepatenka į CK 6.271 straipsnio taikymo sritį. Įstatyme nėra įtvirtinta už konstrukciniais kelio defektais padarytą žalą specialių valstybės ar savivaldybės atsakomybės taisyklių, todėl tais atvejais, kai savivaldybė yra kelio savininkė (valdytoja), atsakomybė jai turi būti taikoma CK 6.266 straipsnio pagrindu. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, jog sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina. Vadovaujantis minėta nuostata, darytina išvada, kad 2007 m. birželio 22 d. tarp atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ sudaryta Darbų atlikimo sutartimi Nr. A62-13-(16.30-ADM-10), kuria UAB „Grinda“ įsipareigojo pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodymus atlikti pietinės Vilniaus miesto dalies gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą, atsakovui UAB „Grinda“ nebuvo perduotas nurodytų kelių valdymas (b. l. 85-95). Pažymėtina, jog UAB „Grinda“ (pirmiau nurodytoje sutartyje įvardijamas rangovu) įsipareigojo pagal užsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) nurodymus atlikti Pietinės Vilniaus miesto dalies gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą, o užsakovas įsipareigojo už nurodytus darbus sumokėti sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties II dalies 2 punktas); darbai atliekami pagal užsakovo pateiktą rangovui užsakymą ir jame nurodytus kiekius bei darbų atlikimo terminus. Sutartyje nėra nuostatų, kurios patvirtintų, kad nurodytos gatvės perduodamos UAB „Grinda“ savarankiškai valdyti, priešingai – pirmiau nurodytuose sutarties punktuose kalbama tik apie techninės priežiūros pobūdžio darbų atlikimą, t. y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, kuriuos rangovas atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, o pagal savivaldybės užsakymą, būtent jai sprendžiant dėl darbų kiekių ir jų atlikimo terminų, t. y. rangovas veikia tik pagal užsakovo nurodymus. Dėl paminėto, atmestinas kaip nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad UAB „Grinda“ yra atsakingas už žalą, atsiradusią dėl jam valdymo teise perduoto kelio trūkumų, nes statinio valdymas rangovui neperėjo, todėl UAB „Grinda“ nėra Savanorių prospekto valdytoja ir dėl šio prospekto konstrukcinių trūkumų kilusios žalos, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, CK 6.266 straipsnio pagrindu turėtų atsakyti jo savininkė savivaldybė.

Dėl išdėstyto, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino sutartimi suteiktų teisių UAB „Grinda“ apimtį, todėl nepagrįstai sprendė, kad nurodyta įmonė yra Savanorių prospekto valdytoja, CK 6.266 pagrindu be kaltės atsakinga už žalą, kilusią dėl gatvės konstrukcinių trūkumų. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus dėl savivaldybės kaip statinio savininkės atsakomybės, UAB „Grinda“ solidarioji prievolė atlyginti žalą kartu su savivaldybe materialiosios teisės normos (CK 6.266 straipsnio) pagrindu nekonstatuotina.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, jog ginčo kelio valdymas buvo perduotas UAB „Grinda“, ir padaręs išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybė nagrinėjamu atveju yra netinkamas atsakovas byloje, nes nevaldė ginčo kelio, nevertino ir sprendime nepasisakė dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinės atsakomybės sąlygų. Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė esminių šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių.

Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo iš esmės atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu nenagrinėjo, sprendė tik šio atsakovo byloje netinkamumo klausimą. Apelianto pareikštą ieškinį išspręsti iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi dėl tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimčių bei pobūdžio byla būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais. Tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos teismo paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

Pripažinus, kad nagrinėjamos bylos esmė nebuvo atskleista, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taip pat naikintina, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas parduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.