Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-206-881/2016

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-05-04
Bylos Nr.: e2A-206-881/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00955-2014-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Andrutė Kalinauskienė, Jūra Marija Strumskienė
Ieškovas: AAS „Gjensidige Baltic“
Atsakovas: UAB „Grinda“

Kategorijos

2.5.10.5.2.8Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė

Civilinė byla Nr. e2A-206-881/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00955-2014-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.5.2.8. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ir atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3001-545/2015 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Grinda“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ 8 675,06 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. kovo 18 d. apie 20.20 val. Vilniuje, Gariūnų g., E. K., vairuodama automobilį VOLVO XC90, v. n. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į ~ 15 cm gylio, kelio ženklais nepažymėtą duobę, buvusią važiuojamojoje kelio dalyje, ir apgadino vairuojamą automobilį. Automobilio sugadinimai įvertinti 8 675,06 Lt. Automobilis įvykio metu buvo draustas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale transporto priemonių savanoriškuoju draudimu (liudijimas (duomenys neskelbtini)), todėl ieškovas dėl šio įvykio automobilio savininkui išmokėjo 8 675,06 Lt. Kadangi gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, priežiūra pagal teisės aktus buvo pavesta Vilniaus miesto savivaldybei, o ši savo funkcijų dalį sutartimi perdavė UAB „Grinda“, šie subjektai, ieškovo nuomone, atsako solidariai. Ieškovo teigimu, įvykis įvyko tamsiu paros metu, duobė buvo pilna vandens ir gili, vairuotoja patyrė įvykį išvažiuodama iš degalinės teritorijos, todėl darytina išvada, jog būtent atsakovų neveikimas ir gatvės nepriežiūra lėmė žalos atsiradimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Grinda“ 2 153,89 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir 48 Eur bylinėjimosi išlaidų; ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 16 d nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013, nagrinėjo tinkamo atsakovo klausimą analogiškoje byloje, ir konstatavo, kad atsakovu šiuo atveju laikytinas objekto valdytojas UAB „Grinda“, o ne kelio savininkas. Teismas nurodė, kad 2011 m. sausio 25 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (užsakovas) ir UAB „Grinda“ (rangovas) buvo sudaryta darbų atlikimo sutartis Nr. A72-50 (3.1.36-UK), kuria rangovas įsipareigojo pagal užsakovo nurodymus atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, Vakarinės, Šiaurinės ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė perleido gatvės remontą bei priežiūrą UAB „Grinda“ (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2348-275/2012). Remiantis atviro konkurso Vilniaus miesto gatvių ir kiemų dangos remonto darbų bei priežiūros paslaugų pirkimo sąlygų, kurios yra paminėtos sutarties neatskiriamoji dalis, 16 punktu, UAB „Grinda“ įsipareigojo, užtikrindama gerą gatvių būklę, ne planinio dangos remonto metu, t. y. nuo lapkričio 15 d. iki balandžio 15 d., vieną kartą per savaitę 8 val. skirti gatvių apžiūrai ir dangos defektų, keliančių grėsmę eismo saugumui, nustatymui, t. y. atlikti gatvių defektavimą. UAB „Grinda“ įsipareigojo atlyginti visus nuostolius tretiesiems asmenims, jeigu tretieji asmenys juos patyrė šioje teritorijoje dėl bet kokių defektų gatvėse. Taigi, anot teismo, sudarydama darbų atlikimo sutartį su UAB „Grinda“ Vilniaus miesto savivaldybė vykdė jai, kaip Vilniaus miesto gatvių savininkui, tenkančią pareigą užtikrinti gatvių tinkamą būklę bei priežiūrą. Gatvių priežiūra bei remontas buvo pavestas atlikti savo srities profesionalams – UAB „Grinda“, laimėjusiam atvirą konkursą, kuri kartą per savaitę per 8 val. turėjo apžiūrėti jai priskirtas sutartimi gatves ir surašyti defektinius aktus, juos pateikti savivaldybei, kuri turėjo spęsti šių gatvių trūkumų ištaisymo finansavimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad UAB „Grinda“ CK 6.266 straipsnio 2 dalies prasme yra kelio valdytoja ir todėl yra tinkamas atsakovas byloje. Anot teismo, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nagrinėjamoje byloje galėtų būti atsakovu tik tuo atveju, jei būtų informuota atsakovo UAB „Grinda“ apie kelio darbų būtinumą, tačiau atsakovas UAB „Grinda“ nurodytų darbų neužsakęs ir atitinkamai negavęs finansavimo (t. y. neatlikęs savo funkcijų) Sąlygų 16 punkto pagrindu. Remdamasis šias argumentais, teismas ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atmetė.

Teismas konstatavo, kad UAB „Grinda“ nevykdė Kelių įstatymo 2 str. 8 d. prisiimtos pareigos taisyti (remontuoti) važiuojamąją kelio dalį ir kitus kelio įrengimus, kad šie objektai atliktų savo funkcijas, prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai būtų techniškai tvarkingi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintu Kelių priežiūros tvarkos aprašu, numatančiu kelius prižiūrinčio asmens prievolę užtikrinti, kad kelių būklė nekeltų pavojaus asmenų turtui ir eismo saugumui, atlikti kelių ir jų statinių apžiūras, tikrinti konstrukcijų būklę, prireikus atlikti specialias apžiūras, neatidėliojant organizuoti remonto darbus, kad kliūtis eismui būtų pašalinta, o jeigu to neįmanoma padaryti, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo reguliavimo priemonės, kas atsakovui buvo pavesta ir 2011 m. sausio 25 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ sudaryta darbų atlikimo sutartimi Nr. A72-50 (3.1.36-UK). Tokios pozicijos laikomasi ir teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-108/2013). Anot teismo, neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė netinkamu pareigų vykdymu, byloje nėra duomenų, kad duobė važiojamojoje kelio dalyje būtų pažymėta įspėjamuoju ženklu, atsakovas nepateikė duomenų, kada paskutinį kartą apžiūrėjo šį kelio ruožą, dėl atsakovo nerūpestingumo Gariūnų g., Vilniuje, kelio važiuojamojoje dalyje atsirado gili neužtaisyta duobė, į ją 2011 m. kovo 18 d. įvažiavo E. K. vairuojama transporto priemonė ir buvo apgadinta. Teismas pažymėjo, kad jei atsakovas ir negalėjo atlikti darbų, kaip teigia 2011 m. balandžio 6 d. pažymoje Nr. 144, dėl techninių ir gamtinių oro sąlygų, tačiau turėjo duobėtą kelio dalį pažymėti įspėjamuoju ženklu, užtikrinti, kad pavojingose kelio vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo reguliavimo priemonės, tačiau atsakovas šios duobės paprasčiausiai nematė. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad kelio ruožas, kuriame įvyko ginčo eismo įvykis, priklausytų Statoil degalinei. Teismo vertinimu, net iš nuotraukų matyti, kad duobė atsirado bendro kelio važiuojamojoje dalyje; teismui teisminio nagrinėjimo metu paprašius, atsakovų atstovai atsisakė pateikti įrodymus dėl kelio priklausomybės.

Spręsdamas dėl vairuotojo didelio neatsargumo galimybės, teismas atsižvelgė į tai, kad teisiniu požiūriu vairuotoja E. K. KET nepažeidė, dėl to jai nekyla administracinė atsakomybė. Tačiau teismas taip pat atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes: važiuojamoji kelio dalis nebuvo apšviesta, įspėjamaisiais ženklais nepažymėta, nors buvo tamsus paros metas, duobė buvo užlieta vandeniu, kelio danga buvo šlapia, vairuotoja nurodė, kad duobė buvo pilna vandens ir važiuojamojoje kelio dalyje visiškai nesimatė. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų, kuriems esant būtų galima spręsti dėl vairuotojos didelio neatsargumo, policijos pareigūnai taip pat nepažymėjo, kad duobė buvo matoma, nurodė, kad kelio važiuojamoji dalis, kurioje buvo duobė, neapšviesta, duobė buvo užpilta vandeniu, o kelias šlapias, t. y. tokiomis sąlygomis vandeniu užpilta duobė susiliejo su šlapia kelio danga ir buvo nematoma. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad vairuotoja buvo neatidi ir neatsargi, ir taikyti CK 6.270 straipsnio 1 dalį, atleidžiančią atsakovą nuo civilinės atsakomybės, arba žalos dydį mažinti.

Teismas nustatė, kad visi darbai, susiję su eismo įvykiu, buvo būtini, o transporto priemonės detalės pakeistos tik tokios, kokios buvo būtina keisti dėl eismo įvykio. Priešingai atsakovai neįrodė. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad nebuvo kviečiamas nei UAB „Grinda“, nei savivaldybės atstovas apžiūrint transporto priemonę, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo laikyti, kad sąmatos pagrindu atlikti darbai nesusiję su eismo įvykiu, o kainos neteisingos. Teismas pažymėjo, kad ieškovas sudarė visureigio remonto sąmatą naudodamasis AUDATEX kompiuterine sistema. Teismui nepateikta įrodymų, kurie paneigtų byloje esančius įrodymus dėl žalos dydžio, remonto būtinumo.

Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymo dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo 58 p., transporto priemonių sudėtinių dalių nuvertinimas apskaičiuojamas pagal jų nusidėvėjimą. Byloje nėra įrodymų, kad buvo taikomas transporto priemonės nusidėvėjimas detalėms, o darbams nusidėvėjimas netaikomas. Transporto priemonė VOLVO XC 90, v. n. (duomenys neskelbtini) yra 2007 metų gamybos, eismo įvykis buvo 2011 m., t. y. keturių metų eksploatacijos, tad detalių nusidėvėjimas yra 10 proc. Detalių pakeista už 8 381,06 Lt, o darbai įvertinti 294 Lt, iš viso 8 675,06 Lt. Taigi, detalių kaina, įvertinus 10 proc. nusidėvėjimą, yra 7 542,95 Lt, o su 294 Lt darbais – 7 836,95 Lt. Taip pat transporto priemonių savanoriško draudimo polise Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad žalos atveju buvo numatyta 400 Lt išskaita, o papildomose sąlygose numatyta, kad ji taikoma tik pirmojo įvykio atveju, antrojo ir vėlesnių įvykių atvejais taikomos 600 Lt išskaitos, taigi, draudikas, anot teismo, turėjo sumažinti draudimo išmoką 400 Lt (7836,95 Lt - 400 Lt), todėl priteistina suma yra 7 436,95 Lt arba 2 153,89 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą – priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 2 269,74 Eur, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad draudikas turėjo sumažinti draudimo išmoką 400 Lt išskaitos dydžiu. Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 214 6.5.2. punkte nustatyta, kad išskaita draudiko sprendimu gali būti netaikoma tuo atveju, kai yra žinomas draudžiamojo įvykio kaltininkas, ir draudikas įgyja teisę išieškoti padarytą žalą iš kalto trečiojo asmens. Kadangi administruojant žalos bylą, draudžiamojo įvykio kaltininkai buvo nustatyti, t. y. atsakovai, išmokant draudimo išmoką draudėjui išskaita nebuvo taikyta.

2. Abu atsakovai laikytini solidariai atsakingi už žalos padarymą remiantis CK 6.265 straipsnio 1 dalimi. Nepakanka vien tik sudaryti sutartį dėl viešųjų paslaugų teikimo su fiziniu ar juridiniu asmeniu, todėl savivaldybė, kaip Vilniaus miesto gatvių savininkė, privalo užtikrinti šių paslaugų kokybę bei imtis veiksmų, jei savivaldybės viešųjų paslaugų funkcija įgyvendinama netinkamai.

Atsakovas UAB „Grinda“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl UAB „Grinda“ atsakomybės. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad UAB „Grinda“ yra Vilniaus miesto gatvių valdytoja. 2011 m. sausio 25 d. Darbų atlikimo sutarties pagrindu atsirandančios (buvusios) prievolės nėra tokios apimties, kad UAB „Grinda“ galėtų būti laikoma šios sutarties dalyko (gatvių ir kelių) valdytoja, savarankiškai atsakinga už šių statinių sukeltą žalą tretiesiems asmenims, tuo labiau, kad tokių atsakomybės ribų tarp šalių sudarytoje sutartyje nebuvo numatyta. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad vien ta aplinkybė, kad konkrečiu momentu konkrečioje vietoje (gatvėje) galimai egzistavo kelio trūkumas (duobė), nesudaro pagrindo UAB „Grinda“ civilinei atsakomybei kilti, kadangi iš bendrovės negalima objektyviai reikalauti, kad ji kiekvienu momentu žinotų apie kiekvieną savaiminį kelio defektą ir tokius trūkumus laiku (iki atsirandant žalai) pašalintų. Be to, vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo nuostatomis (13.6., 42 p.), kelius prižiūrintys asmenys gali būti laikomi atsakingais už sukeltą žalą tik tokiais atvejais, kai apie kelyje esančią kliūtį sužino iš anksto iš eismo dalyvių ar kitų asmenų ir, nesiimdami jokių veiksmų, taip pažeidžia Aprašo nuostatas. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-108/2013, kadangi pastarojoje kasacinis teismas pripažino UAB „Grinda“ kelio valdytoja 2007 m. birželio 22 d. sutarties pagrindu. Teismas padarė neteisingą prielaidą, kad 2007 m. birželio 22 d. ir 2011 m. sausio 25 d. sutartys yra analogiškos. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A502-1480/2014; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1554/2014) buvo detaliai išaiškinta aktuali 2011 m. sausio 25 d. sutartis ir aiškiai nurodyta, kad žalą privalo atlyginti kelio savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė.

2. Dėl automobilio vairuotojo kaltės. Teismas tinkamai neįvertino visų aplinkybių ir neatsižvelgė į automobilio vairuotojui, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui, keliamus atidumo ir rūpestingumo standartus bei paties vairuotojo neatsargumą, taip pat neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose. Administracinės atsakomybės nebuvimas savaime nereiškia, kad pašalinama ir civilinė atsakomybė (šiuo atveju kaltės už atsiradusią žalą dalis, tenkanti pačiam vairuotojui). Teismas neįvertino to, kad tiek teisės aktai, tiek teisminė praktika nustato vairuotojo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, stebėti kelio dangą ir vengti kelyje esančių kliūčių, galinčių sukelti pavojų tiek vairuotojui, tiek aplinkiniams, bei važiuoti tokiu greičiu, kad tokias kliūtis galėtų saugiai apvažiuoti arba prieš jas sustoti. Automobilio vairuotojas nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą bei, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įvertinti, ar kelyje nėra kliūčių, todėl atsakovas yra atleistinas nuo civilinės atsakomybės remiantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi. Tai, kad įvyko eismo įvykis, būtent ir patvirtina, kad vairuotojas buvo neapdairus ar veikė tyčia pasirinkdamas nesaugų greitį, dėl ko jis ir nesugebėjo laiku pastebėti kliūties ir/ ar jos išvengti, pakeisdamas važiavimo kryptį. Teismas nurodė, kad automobilio vairuotojas negalėjo numatyti, kad kelyje atsiras nepažymėtų kliūčių, tačiau teismas neįvertino ir to, kad ir atsakovas negali objektyviai numatyti kiekvienos savaime atsivėrusios duobės. Eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu ir esant blogam matomumui, todėl vairuotojas privalėjo būti ypatingai atidus ir atsargus bei pasirinkti saugų greitį.

3. Dėl žalos dydžio. Nagrinėjamu atveju apskritai negalima tiksliai nustatyti, ar visi automobilio sugadinimai atsirado tik įvažiavus į konkrečią duobę. Pateiktos sąskaitos patvirtina tik remonto faktą, tačiau nėra nei vieno įrodymo, jog šis remontas yra ne eilinis remontas, o būtent ieškovo nurodomo autoįvykio pasekmė. Be to, kartu su ieškiniu nebuvo pateiktas nė vienas tiesioginis įrodymas, patvirtinantis atsakovo neteisėtus veiksmus. Policijos pareigūnų užfiksuotos aplinkybės protokole nėra pakankamas ir tinkamas įrodymas žalos padarymo ir neteisėtų veiksmų aplinkybei konstatuoti, kadangi tai yra tik pagal žalą patyrusio asmens subjektyvų liudijimą užrašyti parodymai post factum, kurie turi abejotiną įrodinėjamą vertę dėl žalą patyrusio asmens suinteresuotumo šios žalos atlyginimo klausimu. Kita vertus, administracinės bylos teisena buvo nutraukta, t. y. policija nekonstatavo ir atsakovo kaltės dėl eismo įvykio. Apeliantui daugiausiai klausimų kelia automobilių ratlankių keitimas naujais, kai nėra naujų įrodymų (ir nematyti iš ieškovo pateiktų nuotraukų), kad sugadinti ratlankiai buvo taip nepataisomai deformuoti, kad jie nebeturėjo jokios likutinės vertės, po eismo įvykio tapo nepataisomais ir beverčiais. Teismas neįvertino, kad UAB „Grinda“ neturėjo galimybių dėl paties ieškovo kaltės apginti savo interesų – nei apžiūrėti po eismo įvykio automobilį, nei pareikšti pastabų dėl žalos dydžio ir sudarytos sąmatos prieš pradedant remonto darbus. Taip iš esmės yra paneigiamas procesinio šalių lygiateisiškumo principas.

4. Dėl žalos sumažinimo. Ieškovui atlygintina žala turėtų būti mažinama CK 6.259 ir 6.828 straipsnių pagrindu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, net ir tais atvejais, kai transporto priemonės įvažiuoja į vandeniu aplietas duobes, teismas, vertindamas eismo įvykio metu patirtą žalą, atsižvelgia į didelį vairuotojo neatsargumą ir atitinkamai sumažina priteistinos žalos dydį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą atsakovas UAB „Grinda“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia paties paduoto apeliacinio skundo argumentais dėl tinkamo atsakovo.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo atmesti atsakovo apeliacinio skundo dalį dėl tinkamo atsakovo, o dėl kitų apeliacinio skundo argumentų spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl UAB „Grinda“ ir Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad atsakomybė už nagrinėjamo įvykio metu kilusią žalą kyla būtent apeliantui. Apeliantas taip ir nenurodė, kurias 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutarties nuostatas teismas aiškino netinkamai, o savo poziciją iš esmės grindžia tik deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais teiginiais, kad sutartis neįpareigojo apelianto prižiūrėti kelio dangos. Teigdamas, kad sutarties pagrindu atsirandančios prievolės nėra tokios apimties, jog apeliantas galėtų būti laikomas sutarties dalyko valdytoju, apeliantas sutartį aiškina siaurai, neatsižvelgdamas į jos priedus bei santykiams aktualų teisinį reguliavimą. Priešingai nei teigia apeliantas, pagal Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 42 punktą, kelius prižiūrintys asmenys atsakingi ne tik tuomet, kai pažeidžia aprašo reikalavimus, tačiau ir tuomet, kai nesiima reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civ. byloje Nr. 3K-3-108/2013 buvo vertinama ne ta pati sutartis, savaime dar nereiškia, kad teismas netinkamai pasirėmė kasacinio teismo nutartimi, juo labiau, kad teismas pats savarankiškai vertino sutartį. Nustatant faktinį kelio valdytoją turi būti vadovaujamasi bendrosios kompetencijos teismų suformuota praktika, o pastarieji tokio pobūdžio bylas sprendžia visiškai priešingai, nei tai darė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apelianto nurodytose bylose. Be to, analogiškos bylos labai dažnai baigiamos patvirtinant taikos sutartį tarp ieškovo (draudimo kompanijos) ir gatvių valdytojo UAB „Grinda“, taigi apeliantas taip pat laikosi principo, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ pasirašytą darbų atlikimo sutartį UAB „Grinda“ yra laikytina tinkamu atsakovu byloje.

2. Dėl automobilio vairuotojo kaltės. Vilniaus miesto savivaldybės administracija iš esmės sutinka su apelianto pozicija vairuotojo kaltės klausimu. Papildomai pažymi, kad eismo įvykiai, kurių metu automobiliai įvažiuoja į duobes keliuose, pavieniai, todėl galima teigti, kad kiti vairuotojai (jų dauguma) sugebėjo apvažiuoti duobę Gariūnų g. Vilniuje, tuo tarpu nagrinėjamu atveju automobilio vairuotoja to nepadarė, kas tik dar labiau pagrindžia poziciją, kad automobilio sugadinimus galėjo lemti ir pačios vairuotojos neatsargūs manevrai kelyje. Be to, eismo įvykis įvyko vairuotojai išvažiuojant iš degalinės teritorijos, tad kyla pagrįsta abejonė, kokiu greičiu buvo važiuojama ir kokie manevrai buvo atliekami kelyje, jeigu automobiliui buvo padaryti tokie smarkūs pažeidimai. Teismas nevertino ne tik to, kad įvykus eismo įvykiui į eismo įvykio vietą nebuvo kviečiami nei atsakovo, nei apelianto atstovai, tačiau ir to, kad pats draudikas galimai neatliko savo pareigų apžiūrėti eismo įvykio vietą ir surinkti kitus įrodymus, paneigiančius arba patvirtinančius vairuotojo kaltę. Taigi teismo teiginys, kad būtent atsakovai turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius vairuotojo neatidumą, yra nepagrįstas ir nelogiškas, juo labiau, kad ieškovas į teismą kreipėsi praėjus trejiems metams nuo eismo įvykio. Atsižvelgiant į tai, remtis vien ieškovo pateiktais duomenimis ir ignoruoti pagrįstas atsakovų abejones dėl žalos dydžio pagrįstumo, nebuvo teisinga.

3. Dėl žalos dydžio bei jo sumažinimo. Remiantis Eismo įvykio metų padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu, 15 p., atlygintinos žalos dydis turi būti nustatomas pagal tai, kiek kainavo ar kainuotų turtą atstatyti į buvusią iki eismo įvykio padėtį. Tuo tarpu ieškovo pateiktuose dokumentuose nėra paskaičiuota, kokia buvo sugadintų automobilių dalių rinkos vertė iki eismo įvykio, todėl reikalavimas atlyginti visas remonto išlaidas, kai nėra aišku, ar naujų detalių vertė yra tokia, kokia buvo senųjų, yra nepagrįstas. Remiantis taisyklių 29 p., būtent ieškovas turėjo pareigą pats surinkti visus įrodymus, pagrindžiančius žalos automobiliui padarymą. Nustačius, kad eismo įvykį galėjo lemti ir didelis vairuotojo neatsargumas, apelianto prašymas sumažinti žalą galėtų būti laikomas pagrįstu.

Atsiliepimu į ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, kodėl Vilniaus miesto savivaldybė turėtų būti atsakinga už žalą, patirtą eismo įvykio metu.

2. Skunde minima CK 6.265 straipsnio 1 dalis nagrinėjamiems santykiams negali būti taikoma, kadangi 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl netinkamos kelių priežiūros, atlyginti privalo būtent UAB „Grinda“, o pastaroji kelių nuolatinę priežiūrą vykdė savo iniciatyva, t. y. be jokių atskirų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodymų. Priteisti žalą solidariai iš UAB „Grinda“ ir Vilniaus miesto savivaldybės nėra teisinio pagrindo, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybė už kilusią žalą bei pats realus žalos dydis nėra įrodyti.

3. Vilniaus miesto savivaldybei kaip viešojo administravimo subjektui CK 6.210 straipsnio 2 dalis nėra taikoma, todėl apelianto prašymas priteisti iš savivaldybės 6 proc. metinių procesinių palūkanų yra nepagrįstas.

Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepimu į atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti. Palaiko savo poziciją dėl abiejų atsakovų solidariosios atsakomybės taikymo. Pažymi, kad atsakovas laikytinas atsakingu už žalos atsiradimą visa apimtimi, nes neįrodė vairuotojos didelio neatsargumo ar kurios nors iš kitų dviejų, civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių (tyčios arba nenugalimos jėgos). Atsakovas nepateikė alternatyvių žalos dydžio paskaičiavimų, todėl pagrindo netikėti žalų eksperto atliktu draudimo išmokos paskaičiavimu, nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teisme 2016 m. balandžio 28 d. buvo gauti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas neturėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-105-687/2016, nes šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas per siaurai vertino UAB ,,Grinda“ pareigas gatvių remonto ir priežiūros srityje, be to, neturėjo galimybės tirti ir pasisakyti dėl konkrečių sutarties sąlygų nuostatų taikymo ginče.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo – tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimų pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tinkamo atsakomybės subjekto žalos, padarytos dėl statinio (kelio) trūkumo, atlyginimo atveju, taip pat jo civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindų sumažinti žalą.

Dėl tinkamo atsakovo byloje

Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsakomybės už statinį subjektas yra ne tik statinio savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; kt.). Kasacinis teismas 2016 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, suformulavo šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo taisyklę: taikant CK 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio 25 d. Darbų atlikimo sutartimi UAB „Grinda“ (sutartyje įvardijama rangove) įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, Vakarinės, Šiaurinės ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija (sutartyje įvardijama užsakove) įsipareigojo už nurodytus darbus sumokėti sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 1.1 punktas). Sutartyje nustatyta, kad darbai atliekami pagal užsakovės pateiktą rangovei užsakymą ir jame nurodytus kiekius bei darbų atlikimo terminus (Sutarties 2.3 punktas). Analizuodamas šią sutartį kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016 išaiškino, kad sutartyje nėra nuostatų, kurios patvirtintų, kad nurodytos gatvės perduodamos UAB „Grinda“ savarankiškai valdyti, priešingai – pirmiau nurodytuose sutarties punktuose kalbama tik apie techninės priežiūros pobūdžio darbų atlikimą, t. y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, kuriuos rangovė atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, o pagal savivaldybės užsakymą, būtent jai sprendžiant dėl darbų kiekių ir jų atlikimo terminų, t. y. rangovė veikia tik pagal užsakovės nurodymus. Kasacinio teismo vertinimu, šios sutarties nuostatos patvirtina, kad statinio valdymas rangovei neperėjo, todėl UAB „Grinda“ nėra sutartyje nurodytų gatvių valdytoja ir dėl šių gatvių konstrukcinių trūkumų kilusios žalos CK 6.266 straipsnio pagrindu atsako jų savininkė savivaldybė. Taikant pirmiau nurodytą valdytojo kriterijų, kad sudaryta sutartimi kitam asmeniui turi būti perduota statinio, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, o ne tik techninės priežiūros teisė, aplinkybė, kad rangovas veikia pagal užsakovo nurodymus, įrodo, kad statinio valdymas rangovui neperėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016).

Taigi naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad už žalą, kilusią dėl gatvės konstrukcinių trūkumų, CK 6.266 straipsnio pagrindu yra atsakinga savivaldybė, ir UAB „Grinda“ solidarioji prievolė atlyginti žalą kartu su savivaldybe materialiosios teisės normos (CK 6.266 straipsnio) pagrindu nekonstatuotina.

Nors atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas neturėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-105-687/2016, nes šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas per siaurai vertino UAB ,,Grinda“ pareigas gatvių remonto ir priežiūros srityje, be to, neturėjo galimybės tirti ir pasisakyti dėl konkrečių sutarties sąlygų nuostatų taikymo ginče, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tą aplinkybę, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtą nutartį priėmė būtent siekdama suvienodinti iki tol buvusią skirtingą teismų praktiką tokios kategorijos bylose, nemato pagrindo šia nutartimi nesivadovauti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.266 straipsnis, įtvirtinantis atsakomybę už žalą, padarytą dėl statinio (kelio) trūkumo, yra specialusis straipsnis, todėl jo reglamentuojamiems atvejams ieškovo nurodomas CK 6.265 straipsnis nėra taikomas.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.266 straipsnį

Remiantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Aiškindamas aptariamos normos reglamentavimą kasacinis teismas konstatavo, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015).

Statinio savininkas (valdytojas), siekdamas atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį netaikymo, turi įrodyti CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, šalinančias jo atsakomybę (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens didelė tyčia ar didelis neatsargumas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K- 3-80-611/2016; 2014 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).

Atsakovas UAB „Grinda“ apeliaciniame skunde tvirtino, kad dėl eismo įvykio (taigi ir dėl atsiradusios žalos) kalta automobilio vairuotoja. Atsakovo teigimu, tai, kad įvyko eismo įvykis, būtent ir patvirtina, kad vairuotoja buvo neapdairi ar netgi veikė tyčia, pasirinkdama nesaugų greitį, dėl ko nesugebėjo laiku pastebėti kliūties ir/ ar jos išvengti; atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad kiti vairuotojai (ar bent jų dauguma) sugebėjo apvažiuoti duobę Gariūnų g., Vilniuje, o nagrinėjamu atveju automobilio vairuotoja to nepadarė, kas, savivaldybės nuomone, dar labiau pagrindžia poziciją, kad automobilio sugadinimus galėjo lemti ir pačios vairuotojos neatsargūs manevrai kelyje. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, be to, kelio ruožas, kuriame buvo duobė, buvo neapšviestas, kelio danga nelygi, šlapia, duobė užpilta vandeniu. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena vairuotojos atžvilgiu buvo nutraukta, nenustačius vairuotojos kaltės dėl eismo įvykio, Kelių eismo taisyklių pažeidimo nekonstatuota. Taigi, priešingai nei tvirtina atsakovai, vien eismo įvykio faktas neįrodo vairuotojos kaltės dėl eismo įvykio, juo labiau vairuotojos tyčios ar didelio neatsargumo, kas yra reikšminga pagal CK 6.266 straipsnį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad abu atsakovai vairuotojos kaltę grindžia iš esmės tik prielaidomis, kad vairuotoja buvo neatidi, pasirinko nesaugų greitį, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Aplinkybė, kad tokių aplinkybių įrodinėjimas atsakovams galimai buvo apsunkintas, taip pat nėra pagrindas atleisti juos (šiuo konkrečiu atveju, savivaldybę) nuo šios pareigos vykdymo, nes pagal įstatymą būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, šalinančias jo atsakomybę.

Abu atsakovai taip pat kėlė abejones dėl byloje nustatyto žalos dydžio pagrįstumo; anot UAB „Grinda“, nagrinėjamu atveju negalima tiksliai nustatyti, ar visi automobilio sugadinimai atsirado įvažiavus į konkrečią duobę. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip jau ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas civiliniame procese turi savo specifiką, t. y. teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu; taigi pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Nagrinėjamu atveju žalos dydis nustatytas remiantis draudiko atlikto tyrimo duomenimis bei atliktais paskaičiavimais. Duomenų, kad draudikas netinkamai atliko savo pareigas, tirdamas draudžiamąjį įvykį, ar kad buvo suinteresuotas nepagrįstai didelės draudimo išmokos išmokėjimu, byloje nėra, todėl abejoti jo pateiktais įrodymais, remiantis vien tuo, kad kita šalis nedalyvavo juos renkant ar su jais nesutinka, teismas neturi pagrindo.

Teismas taip pat atmeta Vilniaus miesto savivaldybės argumentus dėl, jos teigimu, neįvertinto automobilio detalių nusidėvėjimo. Teismas atkreipia dėmesį, kad į pastarąją aplinkybę jau atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, tuo pagrindu sumažindamas prašomą priteisti sumą.

Byloje nenustačius vairuotojos kaltės dėl eismo įvykio, nėra taip pat pagrindo spręsti žalos sumažinimo klausimo.

Dėl kitų ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinio skundo argumentų

Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turėjo sumažinti draudimo išmoką 115,85 Eur (400 Lt) išskaitos dydžiu.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė Transporto priemonių savanoriškojo draudimo liudijime esančia informacija apie taikomas išskaitas, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad, remiantis Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 214 6.5.2 punktu, išskaita draudiko sprendimu gali būti netaikoma tuo atveju, kai yra žinomas draudžiamojo įvykio kaltininkas, ir draudikas įgyja teisę išieškoti padarytą žalą iš kalto trečiojo asmens. Vadovaudamasis šiuo punktu, ieškovas nagrinėjamu atveju draudimo išskaitos netaikė, taigi jo argumentai dėl nepagrįstai sumažintos draudimo išmokos sumos yra pagrįsti.

Dėl išdėstytų motyvų ieškovo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, padidinant jam priteistą nuostolių sumą iki 2 269,74 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant ieškovui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 269,74 Eur žalos atlyginimo; ieškinys atsakovui UAB „Grinda“ atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovų 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu, kad savivaldybė nėra tinkamas subjektas mokėti šešių procentų dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą, nes nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2013; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2014; 2014 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2014; kt.), ieškovo prašymas dėl metinių procesinių palūkanų priteisimo tenkinamas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovo 5 proc. metinių palūkanų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovo ieškinys atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei patenkintas 90 proc., todėl ieškovui iš atsakovo priteisiama 50,83 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2, 5 d.).

Be to, ieškovui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteisiama 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d.).

Ieškinys atsakovui UAB „Grinda“ atmestas, todėl šiam atsakovui iš ieškovo priteisiama 48 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti – priteisti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 269,74 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 2 269,74 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 50,83 Eur bylinėjimosi išlaidų; ieškinį atsakovui UAB „Grinda“ atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ (reg. Nr. 50003210451), veikiančiam Lietuvoje per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 300633222), iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061), 2 269,74 Eur (du tūkstančius du šimtus šešiasdešimt devynis eurus, 74 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų metinių palūkanų už priteistą 2 269,74 Eur sumą nuo 2014 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 50,83 Eur (penkiasdešimt eurų, 83 ct) žyminio mokesčio, įpareigojant atsakovą pinigines lėšas pervesti į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini)).

Ieškinį atsakovui UAB „Grinda“ (juridinio asmens kodas 120153047) atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.“

Priteisti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti atsakovui UAB „Grinda“ iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ 48 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėVilija MikuckienėJūra Marija Strumskienė