Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos, atsiradusios nulūžus medžio šakai ir jai užkritus ant automobilio bei jį apgadinus, subrogacijos tvarka priteisimo iš atsakovės.Pagal CK 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).CK 6.271 straipsnyje nustatyta valdžios institucijų atsakomybė už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą yra viena iš deliktinės civilinės atsakomybės rūšių, kurios pagrindinė funkcija – kompensavimas nukentėjusiojo nuostolių, siekiant grąžinti jį į ankstesnę, iki žalos atsiradimo buvusią padėtį. CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokių elgesio standartų, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, taikoma ir viešajai civilinei atsakomybei, kurios subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė. Šis atsakomybės subjekto išskirtinumas lemia jos taikymo griežtumą, t. y. viešajai atsakomybei nustatyti reikalingos tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimas (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirta žala ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Karolis HES“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-377/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-717/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U., D. U., G. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010; kt.).Nagrinėjamu atveju atsakovė kelia abejones dėl ginčo medžio augimo vietos. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra ne kartą pažymėta, kad savivaldybė atsakinga tik už valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančius želdynus ir želdinius, todėl, nustatinėjant už žalą, kilusią dėl netinkamos arba nepakankamos želdynų ar želdinių priežiūros, atsakingą subjektą, būtina įvertinti, kur (valstybės ar privačioje žemėje) augantis želdinys sukėlė žalą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-21/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-360/2013). Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagoje nurodyta, jog 2013 m. gegužės 27 d. apie 12.00 val. adresu (duomenys neskelbtini) buvo aptiktas automobilis AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant kurio viršutinės dalies buvo užkritusi šalia kelio augusio medžio nulūžusi šaka. Nors ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodyta, kad automobilis stovėjo (duomenys neskelbtini), tačiau iš Suvestinio skaitmeninio žemėlapio kopijos matyti, kad žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 yra vienas priešais kitą, taip pat iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad automobilis buvo pastatytas gatvėje, o ne kieme. Be to, liudytoja O. P. patvirtino, kad ji paliko automobilį šalia savo namų automobiliams statyti skirtoje vietoje, t. y. prie namo (duomenys neskelbtini), todėl apeliantės argumentai, kad ginčo medis yra prie suformuoto Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), atmestini kaip neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2013 m. gegužės 27 d. O. P. priklausantis automobilis AUDI A3, stovėjęs (duomenys neskelbtini) namu, buvo apgadintas ant jo užkritus medžio šakai.Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio, reglamentuojančio valstybinio aplinkos apsaugos valdymo sistemą, 2 ir 3 dalyse įtvirtinta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. To paties įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, inter alia (be kita ko) tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas yra priskirtoji savivaldybių funkcija (Vietos savivaldos įstatymo redakcijos, galiojusios žalos padarymo metu, 6 straipsnio 26 punktas). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 17 punktą, želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms. Šias funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas (toliau – ir Želdynų įstatymas), kurio 10 straipsnio 1 dalyje konkrečiai išvardintos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja jos teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines) (1 punktas), vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 punktas), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 punktas), išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams (13 punktas). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos.Vykdydamos medžių ir krūmų priežiūros darbus, savivaldybės privalo vadovautis aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis (Medžių ir krūmų priežiūros taisyklių 3 punktas). Šių taisyklių 1 punkte nurodyta, kad medžių ir krūmų priežiūra, be kitų darbų, apima medžių ir krūmų genėjimą, o 43 punkte įtvirtinta pareiga šalinti vėjo ir sniego nulaužtus, aplaužytus, pavojingai palinkusius, pavojų praeiviams ir pastatams keliančius, baigiančius džiūti stiebus ir šakas. Savivaldybėms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Medžių ir krūmų priežiūros taisyklių 44 punktas). Taigi, aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad savivaldybės teritorijoje augančių medžių priežiūra yra savivaldybių funkcija, kurios įgyvendinimas detaliai reglamentuotas teisės aktų, todėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės argumentas, jog įstatymuose neįtvirtinta jos (atsakovės) pareiga rūpintis kiekvienu savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu bei teiginiai, kad savivaldybė neturi objektyvios galimybės apsaugoti sveikų medžių nuo vėjo ir kitų meteorologinių reiškinių (net jeigu jie ir nuspėjami), pareiga atidžiai rūpintis savo turtu tokiu atveju kyla patiems gyventojams, kurie turi kur kas objektyvesnę galimybę išvengti pavojaus esant nuspėjamai dideliam vėjui, yra klaidingi. Teisės aktuose yra detaliai nustatyta, kokius veiksmus, siekdama užtikrinti želdynų ir želdinių apsaugą bei tvarkymą, turi atlikti savivaldybės administracija. Tokia pareiga yra aiškiai reglamentuota ir už jos nevykdymą bei dėl to atsiradusią žalą, esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, kyla civilinė atsakomybė. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2013, kurioje nurodė, kad net ir tais atvejais, kai dėl konkretaus želdinio, nagrinėjamoje byloje – medžio, grėsmės aplinkiniams pašalinimo į savivaldybę nesikreipia joks asmuo, savivaldybės pareiga išlieka užtikrinti tinkamą želdinių priežiūros kontrolę. Tai gali būti sutartinis dalykas tarp savivaldybės ir konkretaus privataus fizinio ar juridinio asmens, kuris įsipareigoja tam tikru laiku atlikti visų jo teritorijoje esančių želdinių patikrą ir apie želdinių būklę informuoti savivaldybę. Jeigu tokia sutartinė prievolė nėra nustatyta, tai nesuponuoja mažesnės savivaldybės atsakomybės už jos teritorijoje esančių želdinių priežiūrą. Pažymėtina, kad Želdynų ir želdinių inventorizavimo taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5, nustato, kad želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu atliekamas kas dešimt metų. Želdynų ir želdinių būklės stebėsena vykdoma pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą želdynų ir želdinių būklės stebėsenos programą (Želdynų įstatymo 21 str. 1 d.). Želdynų ir želdinių būklės stebėsenos programoje, patvirtintoje Aplinkos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. D1-31, nustatomas jos (programos) tikslas, nubrėžiami pagrindiniai uždaviniai šiam tikslui pasiekti ir pateikiamos priemonės šiems uždaviniams įgyvendinti. Šia programa turi vadovautis savivaldybės, rengdamos savivaldybės želdynų ir želdinių būklės stebėsenos planą 5 metams, siekiant surinkti duomenis ir kitą informaciją apie savivaldybei priskirtoje teritorijoje esančius želdynus ir želdinius, kad būtų galima tinkamai vertinti jų būklę, valdyti ir prognozuoti ją. Nurodyti teisės aktai patvirtina, kad apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad ginčo teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), augęs medis, nepriklausantis privačiai teritorijai, nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Tačiau, nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi atitinkamų priemonių, jog minėtoje teritorijoje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir ginčo medžio) priežiūra, stebima jų būklė. Šiuo atveju Savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti – teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad savivaldybė ėmėsi reikiamų priemonių – stebėjo, vertino medžių fiziologinę būklę ir ėmėsi atitinkamų prevencinių priemonių pažeistiems medžiams prižiūrėti.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovės teiginiai, kad žala atsirado dėl force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti), yra nepagrįsti. Remiantis CK 6.253 straipsnio 2 dalimi, nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad 2013 m. gegužės 27 d. Vilniaus metrologinė stotis rodė didžiausią vėją 12-13 m/s, automatinė stotis – 14 m/s; pagal Boforo skalę medžiai lūžta tik vėjo greičiui esant 24,5-28,4 m/s, įvertinamas 10 balų, o vėjo greičiui esant 12-13 m/s, įvertinamas yra tik 6 balai, t. y. teismas darė išvadą, kad įvykio metu vėjo greitis buvo vidutinis. Pažymėtina, kad pagal Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl Ekstremalių įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“ nustatytus ekstremalių įvykių kriterijus tai nėra laikytina force majeure ir nešalina atsakovės atsakomybės. Byloje taip pat nėra pateiktų duomenų, kad žalos kilimą, medžio šakai užvirtus ant automobilio, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar stichiniai gamtos reiškiniai, o ne atsakovės veiksmai – netinkama medžio priežiūra. Apeliantė į bylą nepateikė tai paneigiančių faktinių įrodymų.Kaip minėta, apeliantei teisės aktai nustato atsakomybę už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą, pareigą užtikrinti, kad jos valdomoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Šiuo atveju nėra abejonių, kad tarp neteisėto savivaldybės neveikimo ir automobilio AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ patirtų nuostolių dydis patvirtintas transporto priemonės AUDI A3 techninės apžiūros aktu, žalos bylos Nr. 1366594 medžiaga, 2013 m. birželio 10 d. UAB „Autovytaras“ remonto sąmata, PVM sąskaita-faktūra Nr. DAZA044757, 2013 m. birželio 27 d. mokėjimo nurodymu ir Žalų eksperto-vertintojo A. D. paaiškinimais dėl žalos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovės nurodyta žalos atlyginimo suma, susijusi su automobilio apgadinimo įvertinimu, atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies bei 4 dalies 2 punkto sąlygas.Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo visų sąlygų, būtinų atsakovės deliktinei atsakomybei kilti, buvimą, o atsakovės apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl konkrečiu atveju neegzistuojančių visų jos civilinės atsakomybės sąlygų atmestini kaip nepagrįsti.Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teises normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.