Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-502-638/2026

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-01-27
Bylos Nr.: e2A-502-638/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-25424-2024-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Diana Labokaitė
Atsakovas: J. M.
Ieškovas: akcinės bendrovės „Miesto gijos“

Civilinė byla Nr. e2A-502-638/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25424-2024-4

Procesinio dokumento kategorijos: 2.6.1; 2.6.1.4; 2.6.1.5(S)Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. sausio 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Miesto gijos“ ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė „Miesto gijos“ (AB „Vilniaus šilumos tinklai“ bylos nagrinėjimo metu pakeitė pavadinimą į akcinė bendrovė „Miesto gijos“) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės J. M. (toliau – atsakovė) 3 803,98 Eur skolą už suvartotą šilumos energiją, 134,74 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, 2024 m. gruodžio 30 d. ieškovės prašymu Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės ieškovei 3 803,98 Eur skolą, 134,74 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir 89,00 Eur žyminį mokestį. 2025 m. vasario 14 d. papildomu sprendimu ieškovei iš atsakovės papildomai priteistos 1 736,65 Eur bylinėjimosi išlaidos už suteiktas teisines paslaugas. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. vasario 18 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo iš atsakovės J. M. priteisė ieškovei 889,35 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Atsiliepimas

3. Atsakovė pateikė teismui pareiškimą dėl 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nurodė, kad nesutinka su priimtu sprendimu už akių, kadangi ieškinys nėra įrodytas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. vasario 14 d. nutartimi netenkino atsakovės pareiškimo dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo. Kauno apygardos teismas 2025 m. liepos 3 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. vasario 14 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – tenkino atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą už akių ir atnaujino civilinės bylos pagal ieškovės ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo nagrinėjimą iš esmės.

Šalies argumentai

5. Ieškovė ieškinyje nurodė ir paaiškino, kad tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį daugiabučiui gyvenamajam namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), įskaitant ir atsakovei nuosavybes teise priklausančiam butui šiame name. Butas atsakovei priklauso nuosavybės teise nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. iki šiol. Atsakovė gavo ir vartojo butui patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį. Todėl atsakovei, kaip buto savininkei atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės ir Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nutarimų nustatyta tvarka bei tarifais. Atsakovė už ieškovės teiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. nėra atsiskaičiusi, todėl yra skolinga ieškovei 3 803,98 Eur. Ieškovė pažymėjo, kad tarp šalių nėra sudaryta individuali rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau buto, kurio savininkė visą skolos laikotarpį buvo atsakovė, šilumos/karšto vandens tiekimo-vartojimo įrenginiai buvo prijungti prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl laikoma, kad šilumos energijos tiekėja konkliudentiniais veiksmais su atsakove buvo sudariusi neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir atsakovei atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumą teisės aktų nustatyta tvarka ir tarifais. Atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti su ieškove už į butą patiektą šilumos energiją/karštą vandenį, taip pat už namo bendroms reikmėms priskirtą šilumos kiekį ir priskirtą šilumos kiekį karšto vandens temperatūrai palaikyti. Kadangi atsakovė konkliudentiniais veiksmais sudarė su ieškove sutartį ir laiku nesumokėjo už ieškovės patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, ieškovė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 dalies pagrindu reikalauja ir 0,02 proc. dydžio delspinigių. Todėl tuo pagrindu ieškovė už paskutinius 6 mėnesius paskaičiavo atsakovei 134,74 Eur delspinigių, kuriuos prašo priteisti. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad atsakovė yra nesąžininga, nes jau vyko ne vienas teisminis nagrinėjimas dėl tam pačiam butui priskaičiuotų skolų už suvartotą šilumos energiją už ankstesnius laikotarpius. Tačiau atsakovė ir toliau piktybiškai nemoka ieškovei.

6. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, nurodydama, kad ieškovė neteisingai jai paskaičiavo mokesčius už patiektą šilumos energiją į nuosavybės teise jai priklausantį butą. Ieškovė nepagrindė, jog atsakovė faktiškai gavo ir suvartojo ginčo šilumos energijos kiekį, tai patvirtinančių skaičiavimų byloje nėra. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad pateikė šilumos energijos paskirstymo skaičiavimų detalizavimus, kurie patvirtintų, jog atsakovė faktiškai gavo ir suvartojo ginčo šilumos energijos kiekį. Atsakovė tvirtina, kad tokių skaičiavimų byloje nėra, o teismas privalo nustatyti, kokį šilumos energijos kiekį atsakovė faktiškai gavo ginčo laikotarpiu. Ieškovė neįrodė, kad faktiškai, o ne juridiškai perdavė atsakovei centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, todėl ieškinys atmestinas kaip neįrodytas. Ieškovė į šilumos energijos paskirstymą neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų, priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant atsakovei priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal 5 metodą, taikomą kartu su 4 metodu. Ieškovė nepagrįstai reikalauja delspinigių, nors nei standartinė šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, nei įstatymas jokių palūkanų ir (arba) delspinigių nenumato. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.258 straipsnio 1 dalimi, ieškovė neturėjo teisės skaičiuoti ir reikalauti nei palūkanų, nei delspinigių. Lietuvos Respublikos 1995 m. įstatymas „Dėl delspinigių už nesumokėtus mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ ir jį reglamentuojantis Vyriausybės 1996 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo“ ieškovės pritaikytą delspinigių dydį numato tik valstybės ir savivaldybės įmonėms už teikiamas paslaugas, o ieškovė yra akcinė bendrovė, kuri teikia ne paslaugas, o tiekia prekes – šilumos energiją. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad šios įmonės tipas yra valstybės ar savivaldybės įmonė, kad ji teikia viešąsias paslaugas gyventojams, nes šilumos tiekimas yra ne paslaugų, o prekių tiekimas. Ieškovė prašo priteisti nepagrįstas bylinėjimosi išlaidas, nes bylinėjimosi išlaidas sumokėjo juridiniam asmeniui – advokatų profesinei bendrijai, nors šis juridinis asmuo nėra ir negali būti teisėtas ieškovės atstovas. Ieškovė į prašomas priteisti išlaidas įtraukė pridėtinės vertės mokestį, nors šių išlaidų ieškovė nepatyrė, nes kaip PVM mokėtoja PVM atgavo per užskaitą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 3 803,98 Eur skolą, 134,74 Eur delspinigius, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3 938,72 Eur sumos nuo bylos teisme iškėlimo – 2024 m. gruodžio 5 d. iki visiško sprendimo įvykdymo bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas 4 493,40 Eur.

8. Teismas nurodė, kad analogiški ginčai tarp šalių dėl skolos iš atsakovės priteisimo už ankstesnį laikotarpį jau buvo išspręsti teisme. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, skola už ankstesnį laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. už atsakovei priklausančiam butui, esančiam adresu(duomenys neskelbtini), tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, iš atsakovės buvo ieškovei priteista įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-127-1077/2023, peržiūrėtu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1887-1187/2024 ir atsakovės nurodyti analogiški argumentai kaip ir šioje byloje, buvo teismų atmesti. 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-127-1077/2023 teismas pasisakydamas, ar atsakovė faktiškai gavo ir suvartojo ginčo šilumos energijos kiekį, rėmėsi išvadą teikiančios institucijos 2023 m. vasario 3 d. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pateikta išvada (b. l. 142-145, I tomas), todėl teismas padarė išvadą, kad šilumos energija ir karštas vanduo, už kuriuos prašoma priteisti skolą, faktiškai atsakovės butui buvo suteikti, o skolos dydis aritmetiškai ir metodiškai apskaičiuotas tinkamai pagal tinkamai parinktą šilumos paskirstymo metodą.

9. Teismas nurodė, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir aptarė atsakovės samprotavimus, dėl ieškinio nepagrįstumo ir neteisėto šilumos energijos paskirstymo dėl neįtrauktų patalpų, priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams, ir atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą dėl name esančių sandėliukų patalpų įtraukimo į bendrą naudingą plotą, pagal kurį butų ir kitų patalpų savininkams būtų paskirstoma suvartota šilumos energija. Minėtu 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu teismas nurodė, kad atsakovės pateikti VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (butai ir sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui. Šioje byloje atsakovė su atsiliepimu į ieškinį, pateikė tuos pačius registro duomenis (b. l. 177-186, 1 tomas), jokių naujų argumentų ar įrodymų teismui nepateikė. Todėl teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, atmeta ir šį atsakovės argumentą kaip nepagrįstą. Teismas, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, sprendė, kad atsakovė naudojo šilumos energiją savo buitinėms reikmėms, šalys konkliudentiniais veiksmais sudarė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovė savo pareigas vykdė tinkamai – užtikrino sutartų paslaugų teikimą, tuo tarpu atsakovė savo pareigų neįvykdė – nesumokėjo už suteiktas paslaugas, todėl ieškovės ieškinys yra ir teisėtas, ir pagrįstas (CK 6.2 straipsnis, 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.383 straipsnis, 6.384 straipsnis, 6.388 straipsnis). Atsakovė kaip ankstesniuose teisminiuose procesuose, samprotavo, jog delspinigiai negali būti taikomi, nes ieškovė nėra valstybės įmonė ir reikalaujama apmokėti už privataus asmens parduotas prekes (šilumos energiją), bet ne už valstybės ar savivaldybės įmonės suteiktas komunalines paslaugas. Tačiau teismas, remdamasis ir 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-127-1077/2023, neturi pagrindo sutikti su tokiu atsakovės vertinimu. Teismas nurodė, kad AB „Miesto gijos“ akcijos (100,0 proc.) priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (tai yra vieša, visiems žinoma aplinkybė, kurios įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 punktas)), todėl ieškovė yra savivaldybės kontroliuojama įmonė ir jai, atitinkamai, taikomas minėtas įstatymas dėl delspinigių. Pripažinus, kad atsakovė nevykdė savo prievolės tinkamai atsiskaityti už šilumos energiją, ieškovei iš atsakovės priteisiami 134,74 Eur delspinigiai, apskaičiuoti nuo 2024 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. (0,02 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnio 1 dalis). Atsakovei laiku neįvykdžius savo piniginės prievolės atsiranda pareiga mokėti procesines palūkanas, kurių dydis 5 procentai per metus (CK 6.210 straipsnis). Todėl tokios palūkanos iš atsakovės priteistinos ieškovės naudai nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2024 m. gruodžio 5 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą, skirti ieškovės ir jos atstovei advokatei D. A. po 5 000 Eur baudas už piktnaudžiavimą procesu veikiant prieš teismo proceso ekonomiškumą ir siekiant nepagrįstai praturtėti per nepagrįstas bylinėjimosi išlaidas, kurių faktiškai nepatyrė, pusę šios baudos priteisiant atsakovės naudai kaip kompensaciją, atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl labai sunkios materialinės padėties, kurią patvirtina byloje esantis sprendimas dėl 100 proc. kompensuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Šioje byloje teismas, spręsdamas dėl taikytinų šilumos energijos kainų, įvertindamas kitose tarp bylos šalių nustatytas aplinkybes, turėtų įvertinti, ar šiuo atveju taikomos teisinio tikrumo išimtys. EŽTT taip pat yra tekę nagrinėti bylų, kuriose buvo keliama bylos, išspręstos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, klausimų, medžiagos, įrodymų „naujo“ įvertinimo kitame procese suderinamumo su Konvencijos 6 straipsnio reikalavimais problema ((duomenys neskelbtini)). EŽTT yra pripažinęs, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp privačių asmenų, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką. Šioje byloje, manytina, yra pagrindas spręsti dėl teisinio tikrumo principui taikomos išimties, paaiškėjus, kad šilumos energijos kainos buvo panaikintos teismo ir iš naujo nustatytos ginčo laikotarpiui, remiantis Konstitucijos 46 straipsniu, pagal kurį valstybė gina vartotojo interesus.

1.2. Ieškovė tiekia šilumos energiją, kuri yra laikoma komercine preke, o ne teikia viešąsias paslaugas. CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų, o CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatytas analogijos taikymo ribojimas, todėl vadovaudamasis CK 1.8 straipsnio 3 dalimi, CPK 3 straipsnio 6 dalimi, ieškovės reikalavimas dėl delspinigių už ginčo laikotarpį neteisėtas ir nepagristas. Analogiškai nusprendė Vilniaus apygardos teismas civilinėse bylose Nr. 2A-875-492/2007, 2A-148-492/2008, 2A-601-302/2008 ir kt., atmesdamas šilumos ir kitų panašių prekių tiekimo bendrovių, apsimetančių valstybės ar savivaldybės įmonėmis, reikalavimus priteisti delspinigius, o šią bylą nagrinėjantis teismas turėtų laikytis kitų teismų suformuotos praktikos analogiškose bylose.

1.3. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad pateikė šilumos energijos paskirstymo skaičiavimų detalizavimus, kurie patvirtintų, kad atsakovas faktiškai gavo ir suvartojo ginčo šilumos energijos kiekį. Atsakovė tvirtina, kad tokių skaičiavimų byloje nėra, o teismas privalo nustatyti, kokį šilumos energijos kiekį atsakovas faktiškai gavo ginčo laikotarpiu, tačiau faktinio kiekio nenustatė, nukrypdamas nuo kasacinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009 išaiškinimo, jog šilumos energijos paskirstymas turi būti įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas faktiškai gauto energijos kiekio nustatymas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl šilumos energijos paskirstymo teisingumo, teismo turi būti nustatytas tikrasis faktiškai gautos šilumos energijos kiekis, nes kai priteisiamas mažesnis už faktiškai suvartotą šilumos energiją apmokėjimas, lieka iš dalies neapgintos šilumos tiekėjo teisės, kai priteisiamas didesnis už faktiškai suvartotą šilumos energiją apmokėjimas, lieka iš dalies neapgintos šilumos vartotojo teisės, o šilumos tiekėjas nepagrįstai praturtėja skolininko (vartotojo) sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas.

1.4. Ieškovė į šilumos energijos paskirstymą neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų, priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams, pažeisdama proporcingumo principą. Atsakovės pateikti VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (butai ir sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nes šie sandėliukai ir nėra bendro naudojimo patalpos, nes yra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Teismas turi įvertinti, kad ginčo daugiabučio namo butų savininkams priklausančios asmeninio naudojimo rūsio patalpos nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant atsakovui priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal 5 metodą, taikomą kartu su 4 metodu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-11-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017, pasisakydamas dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendru turtu susijusias išlaidas, išaiškino, kad nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas.

Atsiliepimas

1.5. Atsakovė nurodo, kad civilinėse bylose Nr. 3K-3-418-313/2017 ir Nr. 3K-3-103-313-2018 kasacinis teismas nusprendė bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, nes minėtoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, pažymėjo, kad byloje nepateikta duomenų ir teismai nepasisakė, kaip nagrinėjamu atveju buvo apskaičiuotas mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, teismas nesprendė, ar į kiekvienam daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą buvo įskaičiuota butui tenkanti rūsio ploto dalis. Todėl nesutiktina su išvadą teikiančia institucija, kad rūsyje esančios asmenio naudojimo patalpos (šildomos arba nešildomos) apskritai neturi būti įtraukiamos į šilumos energijos paskirstymą tik todėl, kad jos neturi unikalaus registracijos numerio, nes nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų oficiali registracija, funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan. Išvadą teikiančiai institucijai patvirtinus, kad ji netikrino rūsyje esančių asmeninio naudojimo patalpų faktinio priklausymo (užimtumo) bendraturčiams, būtina atnaujinti bylos nagrinėjimą pavedant išvadą teikiančiai institucijai nustatyti, kokia rūsyje esančių asmenio naudojimo patalpų, priklausančių butų ir kitų patalpų savininkams dalis turi būti įskaičiuojama į palyginamuosius naudinguosius plotus, įvertinus, koks yra bendraturčių atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos.

1.6. Atsakovė, kaip vartotoja ir silpnesnioji pusė, kuriai šioje byloje yra suteikta 100 proc. atlyginama teisinė pagalba dėl atsakovės labai sunkios materialinės padėties, nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistomis 4 404,4 Eur bylinėjimosi išlaidomis, dalis (2 922,15 Eur) kurių yra susiję su panaikintu sprendimu už akių, kuris buvo priimtas atsakovės naudai; papildomu sprendimu, kuris buvo panaikintas, atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl papildomo sprendimo, kuris buvo panaikintas atsakovės naudai; atsiliepimu į prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atskirojo skundo dėl sprendimo atsisakymo peržiūrėti sprendimą už akių. Visuose šiuose proceso etapuose sprendimai buvo priimti atsakovės naudai, todėl šios išlaidos negalėjo būti priteistos iš atsakovės, nes ieškovė šiuo apeliacinius procesus pralaimėjo.

11. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, skirti atsakovei ir/ar jos vardu apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui – 5 000 Eur baudą, 50 procentų šios sumos priteisiant ieškovei, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, koks giminystės ryšys sieja (ar sieja) atsakovę ir P. M. ir prie apeliacinio skundo nepridėtas notarinis atsakovės įgaliojimas. Atsakovės apeliacinis skundas negalėjo būti teismo priimtas, o apeliacinis procesas – pradėtas. CPK 316 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, privalėjo dalyvaujančiam byloje asmeniui paskirti terminą šių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti, priima nutartį ir nustato dalyvaujančiam byloje asmeniui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti.

2.2. Pateikdama apeliacinį skundą, atsakovė nesumokėjo žyminio mokesčio. Nors atsakovė nurodo, kad tariamai neturi pareigos mokėti žyminio mokesčio, kadangi ginčai dėl bylinėjimosi išlaidų nėra apmokestinami žyminiu mokesčiu, apeliacinio skundo turinys aiškiai patvirtina, kad atsakovė skundžia sprendimą visa apimtimi, o ne tik jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl ji turi pareigą mokėti žyminį mokestį.

2.3. Apeliaciniame skunde atsakovė nenurodė absoliučiai nė vieno argumento dėl sprendimo motyvų, teismo padarytų teisės aiškinimo ar taikymo klaidų, o tiesiog pakartotinai išdėstė savo poziciją dėl ginčo esmės – atsakovės apeliacinis skundas yra perrašytas atsakovės atsiliepimas į ieškinį, kuris yra analogiškas ir atsakovės prašymui peržiūrėti sprendimą už akių (nepakeista net dokumento data), pakeičiant tik dokumento pavadinimą, nutrinant P. M. profesinį statusą ir rekvizitus, pakoreguojant įžangą (1 ir 2 p.) ir papildant dalį „Dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumo“ (papildyta 15-22 punktais) bei išdėstant naują materialinį reikalavimą (teismo patogumui, kaip priedas, teikiama apeliacinio skundo versija, kurioje sužymėti pakeitimai).

2.4. Visos bylinėjimosi išlaidos patirtos dėl pačios atsakovės (jos vardu veikusio asmens) veiksmų. Atsakovė turėjo visas galimybes išvengti bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau pasirinko priešingą procesinį elgesį. Atsakovė, kaltindama ieškovę „nebūtinomis“ ir „nepagrįstomis“ bylinėjimosi išlaidomis, nutyli esminę aplinkybę – jokios bylinėjimosi išlaidos apskritai nebūtų ieškovės patirtos ir teismo priteistos, jei atsakovė būtų laiku mokėjusi už į jos butą tiekiamą šilumos energiją ar, net ir nemokėdama sąskaitose numatytais terminais, bent jau geranoriškai sumokėjusi skolą per ieškovės pretenzijoje nurodytą terminą. Ieškovė pasirinko to nedaryti ir taip pati prisiėmė su tuo susijusių neigiamų pasekmių kilimo riziką.

2.5. Kaip teisingai sprendime pažymėjo ir teismas, tai, kad atsiskaitymas įvyko su advokatų profesine bendrija, o ne konkrečiai teisines pasaugas teikusia advokate, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl ieškovės teisės atgauti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, o Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad priteisiant bylinėjimosi išlaidas, jos priteisiamos su PVM.

2.6. Nagrinėjamu atveju, ieškovės įsitikinimu, egzistuoja prielaidos konstatuoti atsakovės ir jos vardu dokumentą pateikusio asmens nesąžiningą procesinį elgesį ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, todėl teismas turėtų spręsti dėl įstatyme numatytos sankcijos skyrimo, kaip tą padarė Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija 2023 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1799-861/2023.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

13. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl savininko prievolės mokėti už butui suteiktą šildymo energiją, gautos energijos kiekio paskaičiavimo, prejudicinių sprendimų galios, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

14. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovė yra buto(duomenys neskelbtini), savininkė, nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. nemokėjusi pagal ieškovės pateiktas sąskaitas už atsakovės butui tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės skolą, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nesutinka su priimtu sprendimu.

Dėl apeliacinio skundo priėmimo

15. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą kelia šio skundo priėmimo teisėtumo klausimą. Nurodo, kad skundą pateikė atstovas P. M., tačiau atstovavimo teisė nepatvirtinta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad advokato padėjėjas P. M. šioje byloje yra pateikęs 2020 m. birželio 22 d. atstovavimo sutartį, sudarytą su ieškove, pagal kurią atstovui pavesta atstovauti ieškovę ir civilinėse bylose, taip pat yra advokato padėjėjo praktikos vadovės advokatės L. G. leidimas atstovauti klientę byloje.

16. Toliau ieškovė argumentuoja, kad advokato padėjėjas neturėjo teisės teikti apeliacinį skundą už atsakovę. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad advokato padėjėjo teisinis statusas yra sureguliuotas skirtingai, negu advokato atveju. CPK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad advokatų padėjėjai, turintys praktikos vadovo leidimą, gali būti fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme. CPK 305 straipsnis nustato, kad apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys, vadinasi, ir pirmoje instancijoje atstovavę advokato padėjėjai. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį, advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus jau apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023, kuria remiasi ir ieškovė, teismas konstatavo, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį. Taigi, paneigė atstovaujamojo teisę gauti išlaidų, sumokėtų advokato padėjėjui atlyginimą, tačiau tiesiogiai nepaneigė advokato padėjėjo teisės pateikti apeliacinį skundą. Todėl nebūtų pagrįsta nutraukti apeliacinį procesą ir laikyti apeliacinį skundą nepaduotu vien dėl to, kad jį pateikė advokato padėjėjas.

17. Ieškovė pažymi, kad skundas nebuvo apmokėtas žyminiu mokesčiu, tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė skundą neišsprendęs žyminio mokesčio klausimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija priimti skundą, nes atsakovė byloje yra pateikusi 2025 m. kovo 4 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą suteikti atsakovei valstybės garantuojamas ir apmokamas 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidas ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos ( t.1, b.l. 175-176). Vadinasi, atsakovė yra 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Dėl teisinio tikrumo principo

18. Pirmiausia apeliantė ( jos atstovas) samprotauja apie teisinio tikrumo principą ir traktuoja jį sau naudingu būdu: kai teisinio tikrumo principas veikia atsakovės nenaudai, siūlo jo nepaisyti, o kai teisinio tikrumo principas atsakovei naudingas - reikalauja vadovautis teismų praktika jau išnagrinėtose bylose. Bendrąja prasme teisinio tikrumo principas reiškia, kad teisės sistema yra nuspėjama, aiški ir stabili, tame skaičiuje ir vienodos bylos teisme turi būti sprendžiamos vienodai/panašiai ( CPK 4 straipsnis). Apeliantė teigia, kad teisinio tikrumo šioje byloje galima nepaisyti dėl „primygtinio socialinio poreikio, siekiant ištaisyti klaidą, turinčią esminę reikšmę visai teisminei sistemai“. Koks tas primygtinis socialinis poreikis, apeliantė taip ir nepaaiškina. Kokia šioje byloje padaryta esminė klaida, turinti reikšmės visai teismų sistemai, taip pat neaišku. Apeliantės sakinys: paaiškėjus, kad šilumos energijos kainos buvo panaikintos teismo ir iš naujo nustatytos ginčo laikotarpiui, remiantis Konstitucijos 46 straipsniu, pagal kurį valstybė gina vartotojo interesus, yra nepakankamai aiškus.

19. Galbūt apeliantė turėjo galvoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, kuria buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimas, kuriuo patenkintas reikalavimas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-12-15 nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir įpareigoti atsakovę apskaičiuojant karšto vandens kintamosios kainos dedamąją vadovautis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-07-21 nutarimu Nr. 03-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 47 p. nuostatomis bei koeficientus apskaičiuoti keturių reikšminių skaičių po kablelio tikslumu; taip pat panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-12-15 nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-12-15 nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įpareigota iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais. Iš sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad ieškovės pirmtakė buvo įpareigota iš naujo paskaičiuoti kainas. Kitoje byloje nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija įvykdė teismo sprendimą ir nustatė naujas kainas priimdama 2018 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. O3E-132 ir 2018 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. O3E-133 (Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-127-1077/2023, 64 pastraipa). Apie šių kainų panaikinimą jokių duomenų teismui nepateikta.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šilumos energijos bazines kainas ( kainų dedamąsias) tvirtina Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT) 3–5 metų laikotarpiui. Savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į VERT patvirtintas bazines kainas, nustato konkrečias šilumos kainų dedamąsias savo teritorijoje veikiantiems tiekėjams, o tiekėjai savo ruožtu nustato galutines kainas vartotojams. Taip pat pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė neargumentavo, kad jai taikytos šilumos energijos kainos buvo neteisingos. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Vadinasi, iš dalies spėjamas apeliantės argumentas, kad ieškovė taikė atsakovei neteisingas šilumos energijos kainas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, negali būti keliamas apeliacijoje, todėl atmestinas. Kitaip bandyti atspėti apeliantės samprotavimų prasmę apeliacinės instancijos teismas negali, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo pažeisti teisinio tikrumo principą ir nesivadovauti ankstesniuose teismų sprendimuose jau nustatytomis aplinkybėmis atsakovės atžvilgiu.

Dėl kainos paskirstymo

21. Apeliantė savo skunde kartoja argumentus, kad į šilumos energijos paskirstymą buvo neįtraukta dalis asmeninio naudojimo patalpų, priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams, esančių namo rūsyje, todėl jai paskaičiuotas energijos kiekis yra neteisingas. Apeliantė cituoja keletą Aukščiausiojo teismo nutarčių bylose Nr. 3K-3-418-313/2017, Nr. 3K-3-435-701/2015, kuriose išaiškinta, kad pareiga paskirstyti išlaidas tenka šilumos tiekėjui ir kad šildomos rūsio patalpos turi būti įskaičiuotos paskirstant mokesčius, tačiau šių nutarčių citavimas jokios įtakos priimto teismo sprendimo pagrįstumui nedaro, nes taip ir lieka neaišku, kuo teismo sprendimas pažeidė minėtų nutarčių išaiškinimus.

22. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. ŠŪĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.

23. Apeliantė į bylą pateikė namo registro duomenis ir rūsio patalpų planus, tačiau konkrečiai nenurodė, kurios rūsio patalpos yra šildomos, bet yra neįtraukiamos dalinant bendraturčiams mokėtinas sumas. Iš namo registro duomenų matyti, kad namo naudingasis plotas yra 2862,36 kv.m., rūsio plotas – 270,70 kv.m. name yra 61 bendraturtis. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad rūsio patalpos yra pasidalintos tarp bendraturčių neproporcingai. Pažymėtina, kad kitoje civilinėje byloje, Vilniaus apylinkės teismo Nr. e2-127-1077/2023, teismas buvo pavedęs Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai atsakyti į klausimą, ar aritmetiškai ir metodiškai teisingi ieškovo atlikti šilumos energijos paskirstymo skaičiavimai atsakovės butui, (duomenys neskelbtini), į ką taryba atsakė, kad šilumos energijos paskirstymo skaičiavimai atsakovės butui yra aritmetiškai ir metodiškai teisingi. Šios išvados, pateiktos 2023 m. sausio 23 d., apeliantė neskundė ir nenuginčijo, t. y. neįrodė, kad dalinant bendrai sunaudotą šilumos energijos kiekį pagal namo įvadinio skaitiklio parodymus namo bendraturčiams, buvo naudotas neteisingas namo plotas arba neteisingos bendraturčių dalys. Todėl apeliacinio skundo argumentas dėl neįtrauktų plotų laikytinas deklaratyviu ir atmestinu, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tarybos išvada kaip oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią ( CPK 197 straipsnio 2 dalis).

24. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad mokesčius turi mokėti ne patalpos, o bendraturčiai proporcingai jų turimai naudingojo pastato ploto daliai. Mokesčių bendra suma yra nustatoma pagal namo įvadinio skaitiklio rodmenis ir dalinama bendraturčiams proporcingai jų naudojamoms naudingoms patalpoms ir bendrosioms patalpoms. Skaičiavimo (dalinimo) mechanizmas yra išsamiai nagrinėtas ir aprašytas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-887-1187/2024. Šioje byloje apeliantė perrašo tuos pačius savo samprotavimus, į kuriuos jau atsakyta, jokių naujų įrodymų neteikdama. Apeliantė konkrečiai nenurodo, kokie rodikliai (skaičiai) yra imami neteisingi skaičiuojant šilumos energijos kaštus kiekvienam bendraturčiui. Teismas negali paremti sprendimo abstrakčiomis abejonėmis, todėl apeliantės samprotavimus atmeta.

Dėl delspinigių

25. Apeliantė ginčijasi, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti delspinigius. Nurodo, kad panašiose bylose (Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2A-875-492/2007, 2A-148-492/2008, 2A-601-302/2008 ir kt.) tiekimo bendrovių, anot jos, apsimetančių valstybės ar savivaldybės įmonėmis, reikalavimai priteisti delspinigius buvo atmesti.

26. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims ( aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. spalio 19 d.) nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius, kuriuos turi mokėti fiziniai asmenys, laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių (už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigių). Taigi, subjektai, galintys reikalauti delspinigių už pavėluotą prievolių vykdymą yra, be kita ko, savivaldybių įmonės.

27. Apeliantės nurodoma teismų praktika yra suformuota 2007 ir 2008 metų bylose, kuriose ieškovė buvo UAB „Vilniaus energija“. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad 2008 metais bendrovės UAB „Vilniaus energija“ akcijos priklausė Prancūzijos energetikos koncernui „Dalkia“ (vėliau persivadinusiam į „Veolia“). Ši valdymo struktūra išliko iki 2017 m., kai pasibaigus nuomos sutarčiai Vilniaus šilumos tinklai grįžo savivaldybės žinion. Bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“ (VŠT) tapo „Miesto gijomis“ 2025 m. liepos 31 d., kai oficialiai pakeitė savo juridinį pavadinimą į AB „Miesto gijos“. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo metu visos AB „Miesto gijos“ akcijos (100,0 proc.) priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (interneto prieiga: https://miestogijos.lt/apie-bendrove). Vadinasi, ieškovė AB „Miesto gijos“ laikytina savivaldybei priklausančia įmone, kuri yra subjektas, turintis teisę reikalauti delspinigių pagal jau minėtą įstatymą dėl delspinigių skaičiavimo. Analogiškai delspinigių subjekto klausimas buvo sprendžiamas Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-694-856/2020, kurioje AB „Šiaulių energija“, kurios 95,2988 procentus akcijų valdo Šiaulių miesto savivaldybė, buvo pripažinta savivaldybės valdoma įmone.

28. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš ieškovės 134,74 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo 2024 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. (0,02 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir bylos baigties

29. Galiausiai atsakovė nurodo, kad iš jos priteistos 4404 Eur bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, nes jai buvo suteikta 100 proc. valstybės garantuojama teisinė pagalba, jos materialinė padėtis yra labai sunki, be to, keletą tarpinių procesinių veiksmų ji laimėjo ( dėl sprendimo, priimto už akių peržiūrėjimo, dėl papildomo sprendimo panaikinimo).

30. Apeliantės argumentai atmestini. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 11 dalis nustato, kad į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas neįeina išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas, taip pat skolininko patirtos vykdymo proceso išlaidos. CPK 93 straipsnis nustato bendrąjį principą, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nukrypimas nuo principo „pralaimėjęs moka“ yra galimas tik pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, kuri suteikia teismui diskreciją, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, kitaip paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

31. Sprendžiant klausimą, ar atsakovės procesinis elgesys buvo tinkamas, pažymėtina, kad procesas šioje byloje užtruko dėl pačios atsakovės netinkamo elgesio. Ieškinys pirmą kartą atsakovei buvo išsiųstas 2024 m. gruodžio 6 d. per EPP ( elektroninių paslaugų portalą), tačiau atsakovė, nors ir turėdama EPP paskyrą, atsiliepimo neteikė. Nepateikus atsiliepimo, buvo priimtas sprendimas už akių dėl neaktyvios atsakovės, ir du papildomi sprendimai dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės atstovas vėluodamas pateikė atsiliepimą į ieškinį, skundė sprendimą, priimtą už akių, pastarasis buvo panaikintas, kas nulėmė ir papildomų teismo sprendimų panaikinimą. Tokia bylinėjimosi taktika nulėmė papildomus procesinius veiksmus, dėl kurių ieškovė turėjo rašyti atsiliepimus, teismas turėjo skirti papildomus posėdžius ir pan.

32. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė kažkodėl yra pasirinkusi ilgą laiką nemokėti jai pateikiamų sąskaitų už teikiamą šilumos energiją, laukti, kol jai bus pateikti ieškiniai, tuomet vilkinti bylos nagrinėjimą neteikiant atsiliepimo, skundžiant sprendimą, priimtą už akių, nurodyti tuos pačius argumentus (dėl esą neteisingų kainų, neteisingų paskaičiavimų, kažkokių neįtrauktų patalpų, nepagrįstų delspinigių ir t.t.). Šioje byloje yra nurodomi tie patys argumentai, į kuriuos jau atsakyta anksčiau išnagrinėtoje byloje (Vilniaus miesto apylinkės teismo byla e2-127-1077/2023). Vadinasi, atsakovės procesinis elgesys nėra sąžiningas ir tinkamas, kas neleidžia mažinti iš jos priteistų bylinėjimosi išlaidų.

33. Ieškovės išlaidos apeliaciniame procese už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sudarė 1210 Eur. Šios išlaidos priteistinos ieškovei iš atsakovės.

34. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias prievolę apmokėti už butui tiekiamą šilumos energiją, nenukrypo nuo teismų praktikos, tinkamai įvertino įrodymus, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, skundas atmestinas.

Dėl piktnaudžiavimo procesu

35. Šalys šioje byloje prašė skirti viena kitai baudas už piktnaudžiavimą procesu. Ieškovė prašė skirti atsakovei J. M. ir/ar jos vardu apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui – P. M. 5 000 Eur baudą, 50 procentų šios sumos priteisiant Ieškovei. Nurodė, kad atsakovė savo apeliaciniame skunde mechaniškai (nieko nepakeisdama) perkėlė ankstesnių procesinių dokumentų tekstą, kartoja tuos pačius argumentus, kurie jau buvo analizuoti ankstesnėje byloje, cituoja visą eilę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, nepagrįsdama nei cituojamos teismų praktikos ryšio su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis, nei aiškiai tokį tekstą atskirdama nuo likusio teksto, dėl ko vietomis neįmanoma suprasti, ar tai – kasacinio teismo išaiškinimas ir aplinkybių vertinimas kitoje byloje, ar pačios apeliantės formuluojama argumentų dėl nagrinėjamo ginčo dalis, tuo demonstruojama aiški nepagarba ne tik ieškovei, kuri turi rengti atsiliepimą į tokį dokumentą, bet ir teismui, kuris turėjo skirti savo laiką analizuodamas tokį apeliacinį skundą ir surašydamas teismo sprendimą dėl jo. Kartu tai ir akivaizdus piktnaudžiavimas teise, nes inicijuojant dar vieną naują nepagrįstą procesą (dar daugiau, remiantis tais pačiais jau teismų išnagrinėtais ir atmestais argumentais ir pagrindais) yra toliau piktybiškai vengiama sumokėti skolą už atsakovės butui tiekiamą šilumos energiją.

36. Apeliantė prašė ieškovei ir jos atstovei advokatei D. A. skirti po 5 000 Eur baudas už piktnaudžiavimą procesu veikiant prieš teismo proceso ekonomiškumą ir siekiant nepagrįstai praturtėti per nepagrįstas bylinėjimosi išlaidas, kurių faktiškai nepatyrė, pusę šios baudos priteisiant atsakovės naudai kaip kompensaciją.

37. CPK 95 straipsnis numato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Ir nors teismų praktikoje pažymima, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės, numatytos CPK 95 straipsnyje, taikymą, o tam tikrais atvejais dalyvaujančio asmens elgesys gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas, pastebėtina ir tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

38. Šioje byloje akivaizdu, kad atsakovė, kurios atžvilgiu jau yra išnagrinėta analogiška savo faktinėmis aplinkybėmis civilinė byla dėl nesumokėtų mokesčių už butui(duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį (Vilniaus apylinkės teismo Nr. e2-127-1077/2023), teismo sprendimas įsiteisėjęs, iš naujo kartoja teismui tuos pačius argumentus dėl neteisingų šildymo kainų, neteisingo paskaičiavimo, neįtrauktų patalpų, neigia faktines aplinkybes, kurios jau nustatytos prejudicinėje byloje, ignoruoja jau suformuotą teismų praktiką, sąmoningai iškreipia faktus, kurie jau ne kartą įvertinti teismų. Toks elgesys laikytinas piktnaudžiavimu savo teisėmis, manipuliavimu teismo procesu, teismo proceso vilkinimu. Todėl atsakovei skirtina 4000 Eur (keturių tūkstančių) eurų bauda, pusę baudos sumos skiriant valstybei, ir pusę sumos skiriant ieškovei.

39. Tuo tarpu ieškovės veiksmuose teismas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nenustato, nes ieškovė buvo priversta teikti atsiliepimus į atsakovės kartojamus samprotavimus ir abejones, rašyti atsiliepimus dėl sprendimo, priimto už akių, peržiūrėjimo ir t.t. Todėl ieškovei ir jos atstovei skirti baudas nėra teisinio pagrindo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Miesto gijos“, juridinio asmens kodas 124135580, iš

atsakovės J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1210 Eur ( tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Skirti atsakovei J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 4000 Eur (keturių tūkstančių Eur) baudą už piktnaudžiavimą procesu, pusę šios sumos (2000 Eur) skiriant ieškovei AB ,,Miesto gijos“ ir 2000 Eur (du tūkstančius eurų) skiriant valstybei.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

TeisėjaDiana Labokaitė