- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-09-15
- Bylos Nr.
- e2-13283-1099/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Pavel Liubkevič
- Ieškovas
- mažosios bendrijos „Vynarta“
- Atsakovas
- E. P.
- Advokatai
- Evaldas Rapolas, Liutauras Lukošius
dalyvaujant ieškovės mažosios bendrijos „Vynarta“ atstovams vadovei T. A. A., advokatui Evaldui Rapolui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Vynarta“ ieškinį atsakovei E. P. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl žalos atlyginimo iš atsakovės ar nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, atsakovei išgryninus jai pervestas ieškovės lėšas ir perdavus tretiesiems asmenims.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
2. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Vynarta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės E. P. 14 518 Eur žalą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas; alternatyvus reikalavimas – priteisti ieškovei iš atsakovės 14 518 Eur nepagrįstai įgytų lėšų.
3. Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodo, kad ieškovės vadovė T. A. A. 2024 m. birželio 14 d. sulaukė skambučio iš nepažįstamo numerio, kuriuo skambinęs asmuo prisistatė Google darbuotoju bei informavo apie tai, jog prie ieškovės Google paskyros neteisėtai prisijungė tretieji asmenys. Vėliau, veikdami organizuotoje grupėje ir skambindami iš skirtingų telefonų numerių bei prisistatydami skirtingais asmenimis (Google, AB SEB banko darbuotojais), šie asmenys suklaidino ieškovės vadovę nurodydami, jog į ieškovės banko sąskaitą tariamai įsilaužė sukčiai, bei imituodami tariamą pagalbą, neteisėtai įgijo prieigą prie ieškovės banko sąskaitos, dėl ko 2024 m. birželio 14 d. 13.39 val. iš ieškovės banko sąskaitos į atsakovės E. P. asmeninę sąskaitą buvo pervestos visos ieškovės banko sąskaitoje buvusios lėšos, t. y. 14 518 Eur. Teigia, kad ieškovės vadovė, supratusi, jog buvo apgauta, nedelsdama kreipėsi į Trakų rajono policijos komisariatą, kuriame buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-22662-24 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas). Aiškina, kad minėto ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog atsakovė iš ieškovės gautas lėšas jau po 3 minučių nuo jų gavimo į savo asmeninę sąskaitą (13.43 val.) ėmė gryninti bankomate po 1 000 Eur, bei visas iš ieškovės gautas lėšas išgrynino vos per 20 minučių nuo jų gavimo.
4. Anot ieškovės, ikiteisminio tyrimo metu apklausta atsakovė paaiškino, kad jai 2024 m. birželio 13-14 d. taip pat skambino asmenys, prisistatę policijos ir AB SEB banko darbuotojais, bei informavo apie tariamai vykstantį tyrimą; šie asmenys atsakovei neva nurodė, jog į jos sąskaitą bus pervesta 14 518 Eur suma, kurią atsakovė turi nugryninti artimiausiame bankomate, sudėti į dėžutę bei atiduoti prie jos namų atvykusiam asmeniui. Taigi, atsakovė atliko šiuos veiksmus ir kai neva tretieji asmenys atsakovei liepė nugryninti ir pačiai atsakovei nuosavybės teise priklausiusias lėšas, buvusias šios banko sąskaitoje, atsakovei kilo įtarimai ir ši kreipėsi į banką. Pažymi, kad ikiteisminis tyrimas 2024 m. gruodžio 16 d. prokurorės nutarimu buvo sustabdytas, konstatavus, jog buvo atlikti visi įmanomi procesiniai veiksmai nustatyti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, tačiau šių asmenų nustatyti nepavyko.
5. Ieškovės vertinimu, nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo baigties ar faktinių aplinkybių, atsakovė dėl savo pačios neatsargumo (neįsitikinusi tokių pervedimų teisėtumu) be teisinio pagrindo gavo ieškovės lėšas, jas išgrynino ir perdavė nežinomiems tretiesiems asmenims, todėl privalo jas grąžinti ieškovei.
6. Nurodo, kad savo reikalavimą pirmiausia kildina iš deliktinės civilinės atsakomybės instituto, tačiau jeigu teismas pagrindo priteisti žalos iš atsakovės neįžvelgtų, ieškovė reiškia dar vieną savarankišką (alternatyvų) pagrindą dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Pasak ieškovės, atsakovė, gavusi ieškovės lėšas be jokio teisėto pagrindo, nugrynindama jas ir perduodama nežinomiems tretiesiems asmenims, tačiau neįsitikindama nei ieškovės lėšų gavimo į savo sąskaitą teisėtumu, nei tuo, ar nugrynintas lėšas atvykęs atsiimti asmuo turi teisėtą pagrindą jas gauti, pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. – atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovė nesiėmė priemonių įsitikinti dėl į jos sąskaitą atliekamo pavedimo teisėtumo, išsamiai nesiaiškino visų su pavedimu susijusių aplinkybių, o nesant jokio teisėto pagrindo leisti pasinaudoti savo banko sąskaita tretiesiems asmenims, toks atsakovės elgesys (leidimas pasinaudoti savo banko sąskaita) vertintinas kaip bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, taigi atsakovės veiksmai vertintini kaip neatitinkantys atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto, todėl laikytini neteisėtais; – ieškovės patirta žala – 14 518 Eur – yra konstatuota ikiteisminiame tyrime, kuriame ieškovė pripažinta civiline ieškove; – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos pasireiškia tuo, jog jeigu atsakovė būtų nesutikusi leisti pasinaudoti savo banko sąskaita (nebūtų nurodžiusi savo banko sąskaitos numerio), ieškovės lėšos jai nebūtų pervestos, o atsakovė nebūtų turėjusi galimybės šių lėšų išgryninti ir perduoti tretiesiems asmenims; – kaltė preziumuojama.
7. Akcentuoja, kad atsakovė negalėjo nesuvokti savo veiksmų prieštaravimo teisei; be to, būdama pakankamai rūpestinga ir atidi, turėjo objektyvią galimybę išsaugoti reikšmingą informaciją – trečiųjų asmenų, atvykusių pasiimti nugrynintų ieškovės lėšų iš atsakovės, automobilio numerį, kurį atsakovė netgi buvo užsirašiusi ant lapelio, tačiau kurį nedelsiant suplėšė ir išmetė, o jau po dviejų dienų nebegalėjo prisiminti atvykusio automobilio numerių. Taip pat pažymi, kad ikiteisminiame tyrime nesant jokių įrodymų, jog ieškovės lėšos buvo perduotos automobiliu atvykusiems tretiesiems asmenims, aplinkybė, kad ieškovės lėšos iš tiesų šiems asmenims buvo perduotos, lieka nepatvirtinta.
8. Ieškovės manymu, tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad atsakovei nekyla civilinė deliktinė atsakomybė, egzistuotų visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, t. y. – atsakovė į savo asmeninę banko sąskaitą gavo 14 518 Eur ir įgijo galimybę laisvai disponuoti šiomis lėšomis; – į atsakovės asmeninę banko sąskaitą pervestos lėšos buvo ieškovės nuosavybė; – jeigu atsakovė tretiesiems asmenims nebūtų nurodžiusi savo banko sąskaitos, būtų nesutikusi leisti ja pasinaudoti, arba gavusi galimybę disponuoti ieškovės lėšomis, šias būtų grąžinusi ieškovei, ieškovė nebūtų praradusi lėšų, dėl to tarp ieškovės lėšų praradimo ir atsakovės praturtėjimo egzistuoja priežastinis ryšys; – galimybę disponuoti ieškovės lėšomis atsakovė įgijo be jokio teisinio pagrindo; – šio ieškinio pateikimo dieną nepagrįstas praturtėjimas egzistuoja, kadangi pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas); – ieškovė neprisiėmė nuostolių atsiradimo rizikos, kadangi ieškovės lėšos į atsakovės sąskaitą buvo pervestos ne pačios ieškovės darbuotojų, tačiau trečiųjų asmenų, neteisėtai įsilaužusių į ieškovės banko sąskaitą; – jeigu teismas pripažintų, kad atsakovei nekyla deliktinė civilinė atsakomybė, būtų galima laikyti, jog ieškovė neturi galimybių apginti savo teisių kitais gynybos būdais, kadangi ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas nenustačius nusikalstamą veiką padariusių asmenų, o ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo remiantis deliktu būtų atmestas.
9. Anot ieškovės, abstraktūs samprotavimai apie tariamai netinkamą ieškovės veiklos organizavimą, gautų pajamų kilmę ir/ar ieškovės vadovės veiksmus neturi įtakos nei atsakovės veiksmų neteisėtumo konstatavimui, nei kitų reikšmingų aplinkybių, susijusių su žalos ieškovei padarymu, vertinimui. Pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei šalių procesiniuose dokumentuose neidentifikuojami jokie ieškovės veiksmai ar neveikimas, kuriuos būtų galima pripažinti dideliu neatsargumu ir kurie tuo pačiu būtų prisidėję prie atsakovės sprendimo išgryninti ir perduoti ieškovei priklausančias lėšas tretiesiems asmenims. Aiškina, kad ieškovės vadovė, veikiama sukčių spaudimo ir išgyvendama momentinę baimę prarasti pinigus, nesuvokė ir neturėjo objektyvios galimybės suvokti rizikos, kylančios iš nesąmoningai, bet sukčių manipuliacijos įtakoje atliktų veiksmų, ir objektyvios galimybės numatyti, kad Google ir SEB banko darbuotojais apsimetę asmenys bando pasisavinti būtent ieškovės lėšas. Kita vertus, atsakovė pati sąmoningai ir savarankiškai nusprendė vykdyti neteisėtus veiksmus – klausydama telefonu gautų nurodymų, ji išgrynino į jos sąskaitą pervestus ieškovei priklausančius pinigus, perdavė juos nepažįstamiems asmenims ir sunaikino reikšmingą informaciją, galėjusią padėti nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes (lapelį su sukčių automobilio numeriu). Akcentuoja, kad tol, kol buvo naudojami svetimi (ieškovės) pinigai, atsakovė visiškai nesidomėjo situacijos teisėtumu ir nesijautė atsakinga už atliekamus veiksmus. Tačiau vos tik buvo paliesti jos pačios finansiniai interesai, ji ėmė elgtis atsargiau ir nusprendė įsitikinti, kokiu tikslu ir kam turi būti perduoti pinigai – ši aplinkybė atskleidžia ne tik sąmoningą atsakovės elgesį, bet ir pasirinktinį rūpestingumo standartą, taikytą tik savo interesų atžvilgiu. Ieškovės vertinimu, byloje nėra būtinosios sąlygos mišriai kaltei nustatyti – priežastinio ryšio tarp ieškovės vadovės veiksmų (neveikimo) bei atsakovės atliktų veiksmų (leidimo pasinaudoti savo banko sąskaita ir pinigų išgryninimo, juos perduodant tretiesiems asmenims).
Šalies argumentai
10. Ieškovės atstovai teismo posėdžių metu palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti; iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai paaiškino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovės neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė išgryninant jai nepriklausančias lėšas (turėjo tai suprasti) bei jas perduodant tretiesiems asmenims, svarbios informacijos (sukčių transporto priemonės valstybinio numerio) neišsaugojimu/sunaikinimu (pažeidė atidumo, rūpestingumo principus); žala – 14 518 Eur (dėl kurios nėra ginčo); priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės žalos; kaltė preziumuojama. Teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių sąlygų mišrios kaltės instituto taikymui, nes ieškovė (jos vadovė) neatliko jokių aktyvių veiksmų žalai atsirasti. Tuo atveju, jeigu atsakovės civilinė atsakomybė nebūtų įrodyta, prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo gautas lėšas. Anot ieškovės atstovų, šiuo atveju žala ieškovei kilo tik tada, kai atsakovė išgrynino ieškovės pervestas lėšas ir jas perdavė nenustatytiems asmenims (iki tol lėšas galima buvo išreikalauti iš atsakovės).
11. Ieškovės vadovė paaiškino, kad jai 2024 m. birželio 14 d. apie 12.00 val. paskambino asmenys, prisistatę Google darbuotojams, kurie pasakė, jog prie jos asmeninės Google paskyros prisijungta, jie siūlė padėti, sujungė su IT specialistu; vėliau paskambino asmenys, prisistatę SEB banko darbuotojais, kurie siūlė apdrausti sąskaitoje esančias lėšas, registravo vizitą banke (pas darbuotoją E. P.); šiais veiksmais sukčiai apgavo ieškovės vadovę (kuri jų paveikta darė viską ką jie liepė) ir gavo prisijungimą prie jos banko sąskaitos (vadovė suvedė SMART ID kodus, suinstaliavo kenkėjišką programėlę), iš kurios prisijungė ir prie ieškovės sąskaitos bei pervedė visas ten esančias lėšas atsakovei. Aiškino, kad suprato esanti apgauta tik kai tą dieną sūnus vakare grįžo namo ir patikrino sąskaitos likutį. Vadovė nurodė, kad turi aukštąjį universitetinį ekonomikos išsilavinimą, 5 metus vadovauja ieškovės bendrovei, prieš tai 28 metus dirbo VMI audito skyriuje.
Atsiliepimas
12. Atsakovė E. P. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.
13. Atsakovė nurodo, kad, kaip matyti iš bylos ir ikiteisminio tyrimo duomenų, ieškovė nukentėjo nuo įžūlių ir itin profesionaliai veikusių sukčių, apgaudami ieškovės vadovę, kuri pati suteikė prieigą prie banko sąskaitos, tęsdami nusikaltimą ir pasinaudodami apgauta ir apgaulės įtakoje kontroliuojama atsakove, pasisavino ieškovės pinigus. Taigi, anot atsakovės, ieškovė ir atsakovė yra sukčių aukos, tačiau ieškovė bando pasinaudoti situacija ir žalą reikalauti ne iš ją realiai padariusių asmenų, o lygiai tokios pačios aukos kaip ir ieškovė.
14. Aiškina, kad ieškinyje visiškai nenurodoma kokia veikla verčiasi (ar apskritai vykdo ūkinę komercinę veiklą) ieškovė, nuo kada ieškovės vadovė yra T. A. A., nėra pridėta darbo sutarties, darbo pareigų aprašymo, nėra aišku kokios vadovo funkcijos ir atsakomybė, taip pat nėra pateikiama jokia informacija, susijusi kiek ieškovė turi banko sąskaitų ir kokiose kredito/finansų įstaigose, kiek įmonėje yra darbuotojų, kaip yra tvarkoma jos finansinė apskaita, kokie asmenys turi teisę atlikti jos vardu bankinius pavedimus ir kt. Pažymi, kad mažoji bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir turtas yra atskirtas nuo narių turto, taigi ir vadovo pareigos, atsakomybė ir taikytini atidumo bei rūpestingumo reikalavimai keliami žymiai aukštesni. Anot atsakovės, šiuo atveju ieškovės vadovė buvo neatidi ir nerūpestinga, gan ilgą laiką bendravo telefonu su trimis skirtingais asmenimis ne lietuvių kalba, pati suteikė prieigą prie ieškovės banko sąskaitos, ilgą laiką pati telefone ir kompiuteryje stebėjo svetimų asmenų veiklą ir to nesustabdė, taip pat išjungė mokėjimo informavimo pranešimo funkcijas, todėl su svetimu ieškovės turtu elgėsi ypatingai aplaidžiai, nors tinkamai įvertinti keistą ir neįprastą elgesį turėjo, galėjo ir sugebėjo. Pakartotinai teigia, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų kaip savo veikloje organizuoja ūkinę komercinę veiklą, taip pat ir mokėjimų pavedimų procesą, kokius mokėjimų sumų ir kitus kiekybinius ar kokybinius kriterijus yra nustačiusi, ar ieškovės bendrovėje yra dvigubo patvirtinimo sistema ir pan.; tokios mokėjimų suformavimo ir mokėjimo saugumo sistemos nebuvimas lėmė, jog ieškovės vadovė nebuvo tinkamai ir savalaikiai supažindinta su galimomis rizikomis, o taip pat ir būdais jas sumažinti iki minimumo. Taigi, ieškovė neįrodė, kad su savo turtu elgėsi atidžiai, rūpestingai ir protingai.
15. Akcentuoja, kad šiuo atveju nėra informacijos ar ieškovės vadovė jau yra atlyginusi žalą ieškovei. Jeigu toks ieškinys būtų tenkinamas, būtų sukurtas precedentas, kad įmonės vadovai išvengtų bet kokios civilinės ar net baudžiamosios atsakomybės remiantis tik tuo, kad apgaulės būdu išvilioti pinigai esant itin dideliam nerūpestingumui ir neatidumui būtų kompensuojami iš kitų apgautų žmonių, kuriais tik kaip įrankiais/priemone pasinaudojo sukčiai.
16. Atsakovės vertinimu, ji buvo apgauta sukčių ir apgaulės įtakoje, būdama įsitikinusi, kad bendrauja su pareigūnu, iš jos buvo išviliotas prisijungimas prie jos banko sąskaitos, nors ji pati nedavė savo banko sąskaitos numerio; be to, atsakovė nežinojo jokių aplinkybių, kad pinigai yra pervesti į jos asmeninę sąskaitą, bei tai kas konkrečiai juos pervedė, ji nesijungė prie savo banko sąskaitos. Pažymi, kad tokios galimybės ir nebuvo, kadangi sukčiai su ja kalbėjo nuolat palaikydami ryšį, tokiu būdu apsunkinant sąlygas įvertinti objektyviai situaciją. Nurodo, kad atsakovė yra garbingo amžiaus žmogus, kuris gali būti ir yra puikus taikinys sukčiams, kai vyresnio amžiaus žmogus išgąsdintas ir intensyviu spaudimu palenkiamas daryti sukčiams naudingus veiksmus, tačiau tokio asmens veiksmuose nėra ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir kaltės. Be to, atsakovei, priešingai nei ieškovės vadovei, nėra keliami tokie pat atidumo ir rūpestingumo reikalavimai ir gebėjimai įvertinti gautiną informaciją iš galimų asmenų, prisistačiusių kredito ar policijos įstaigų darbuotojais. Taip pat atsakovės veiksmuose nėra jokio priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pabrėžia, kad jeigu ieškovės vadovė būtų buvusi atidi ir rūpestinga, kaip juridinio asmens vadovė būtų veikusi apdariai su įmonės bankinių prisijungimų duomenimis ir šių duomenų neteisėtai nebūtų suteikusi tretiesiems asmenims, ieškovei nebūtų kilusi jokia turtinė žala. Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovės elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo ir jai tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Be to, ieškovė nepateikia jokių konkrečių duomenų, kad atsakovė būtų turėjusi galimybę sužinoti ar žinoti, jog pinigai priklausė ieškovei, o tokios galimybės neturėjo dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė nuolatiniu bendravimu su atsakove ir jos įtikinimu, kad bendrauja su banko saugumo pareigūnu. Kita vertus, tuo atveju, jeigu ieškinys būtų tenkinamas, reikalavimo suma turi būti mažinama proporcingai ieškovės kaltei (taikant mišrios kaltės institutą), kuri šiuo konkrečiu atveju, atsakovės vertinimu, vertintina kaip itin didelė.
17. Aiškina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė ir nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, pavyzdžiui, nenurodoma ar atsakovė nepagrįstai įgytą turtą turi, ar šį turtą įgijo tyčia ar dėl neatsargumo, kokie veiksmai ir priežastys lėmė ieškovės turto netekimą, neįrodinėjama ar atsakovė naudojosi ieškovės turtu. Taigi, anot atsakovės, ieškovė neįrodė, kad: – atsakovė žinojo, jog gavo ieškovės lėšas į savo sąskaitą ir kada tai sužinojo; – neįrodinėja, kad piniginės lėšos yra ieškovės gautos iš ūkinės komercinės veiklos; – ieškovės turto sumažėjimas buvo nulemtas ieškovės vadovės nerūpestingumo, neatidumo ir neteisėtų veiksmų atiduodant tretiesiems asmenims ieškovės bankinės sąskaitos prisijungimą bei pačios ieškovės neatidumo ir nerūpestingumo nenustatant prevencines ir kitas taisykles, susijusias su piniginių lėšų, esančių bendrovės banko sąskaitoje naudojimu; – atsakovė nepraturtėjo, nes būnant apgaulės įtakoje, kontroliuojant trečiųjų asmenų, pinigai iš jos buvo išvilioti apgaulės būdu; – atsakovė neturi ieškovės pinigų jokia forma; – ieškovė neįrodė, kad neprisiėmė nuostolių atsiradimo rizikos; – ieškovė turi visas sąlygas savo teises apginti baudžiamajame procese.
18. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė įrodinėja, jog ieškovės vadovė buvo paveikta sukčių ir apgauta, todėl elgėsi rūpestingai ir atidžiai, tačiau atsakovė, analogiškai buvusi apgauta sukčių, jau turėjo kitokias nei ieškovės vadovė pareigas ir rūpestingumą, visiškai ignoruojant, kad sukčiai pasinaudojo šiais asmenimis vedini vieno nusikalstamo tikslo. Teigia, kad ieškovė patyrė turtinę žalą dėl nusikalstamos veikos, o ne dėl civilinio delikto, t. y. sukčiai apgavo ieškovės vadovę, išviliojo iš jos pinigus, o atsakovę – nekaltą asmenį, panaudojo savo nusikalstamiems tikslams siekiant vienintelio – išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Pabrėžia, kad ieškovė teikia argumentus dėl atsakovės civilinės atsakomybės, nors lygiai tokia pati atsakomybė galima ir ieškovės vadovei, kuri yra verslininkė ir jai taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai.
Atsiliepimas
19. Atsakovė ir jos atstovas teismo posėdžių metu su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti; iš esmės palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai paaiškino, kad nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek atsakovė tapo sukčių aukomis, todėl ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ir atitinkamai priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir ieškovei kilusios žalos. Pažymėjo, kad atidumą ir rūpestingumą kiekvienu atveju reikėtų vertinti individualiai – nagrinėjamu atveju atsakovė yra senyvo amžiaus, jau ilgą laiką nedirbanti, gyvenanti viena, todėl ne jai, o ieškovės vadovei turėtų būti taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Akcentavo, kad atsakovė neleido sukčiams naudotis savo banko sąskaita, ji buvo suklaidinta (taip pat kaip ir ieškovės vadovė), jog bendrauja su banko atstovais, iš esmės tapo sukčių nusikalstamos veikos įrankiu. Pažymėjo, kad žalą ieškovei padarė sukčiai, o ne atsakovė, kurie pervedė ieškovės lėšas, o tolesnis lėšų judėjimas neturi reikšmės. Atsakovės veiksmuose nebuvo tyčios ir/ar didelio neatsargumo; ji neleido sukčiams naudotis savo sąskaita, jie net jos neklausė; ji nežinojo ką jie su jos sąskaita daro. Be to, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ir nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes atsakovė ieškovės turto neįgijo. Prašė, jeigu atsakovei būtų taikoma civilinė atsakomybė, ją mažinti arba atleisti nuo atsakomybės, atsižvelgiant į ieškovės vadovės elgesį, kuris irgi galėtų būti vertinamas kaip itin neatsargus ir neatidus.
20. Atsakovė paaiškino, kad jai 2024 m. birželio 13-14 d. skambino (per vaizdo ryšį) asmenys, prisistatę Google, SEB banko atstovais, diktavo ką jai daryti (dėl to pas ją telefone atsirado kažkokia programėlė; atsakovė jungėsi prie banko, tariamai siekiant patvirtinti jos tapatybę). Šie asmenys pasakė, kad jos sąskaitoje yra lėšos (kurias pervedė sukčiai), kurias reikia išgryninti (po 1 000 Eur) ir perduoti atvykusiam asmeniui, kadangi jas reikia patikrinti; atsakovė tą ir padarė – išgrynino 14 500 Eur sumą, paruošė dar 200 Eur kurjeriui, ir visas šias lėšas perdavė atvykusiam asmeniui; 2024 m. birželio 14 d. vakare ir kitos dienos ryte minėti asmenys vėl skambino ir pasakė nuimti likusius pinigus (2 500 Eur), ką atsakovė ir padarė (bei paruošė perdavimui), tačiau 2024 m. birželio 15 d. ji paskambino draugei (liudytojai A. D.) bei paprašė jos atvažiuoti; liudytojai atvažiavus, ji viską papasakojo, po ko liudytoja iš karto pasakė, kad nurodyti asmenys sukčiai ir nurodė nebendrauti su jais. Teigė, kad visą laiką jautė spaudimą, buvo kontroliuojama, tarsi užhipnozuota (veikė ne sąmoningai); nesijungė prie elektroninės bankininkystės, nes visą laiką bendravo su minėtais asmenimis. Nurodė, kad yra įgijusi spec. vidurinį išsilavinimą, prieš daugiau nei 30 metų yra dirbusi pasų poskyriuje, nuo 61 m. (daugiau nei 15 m.) nedirba ir yra pensininkė.
21. Liudytoja A. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad yra atsakovės draugė. Paaiškino, kad praeitais metais jai paskambino atsakovė ir paprašė atvažiuoti; jai atvažiavus, atsakovė parodė dėžutę su apytiksliai 2 000 Eur suma, paruoštą kurjeriui, bei viską papasakojo. Liudytoja teigė iš karto supratusi, kad atsakovę klaidina ir siekia apgauti sukčiai. Tuo metu atsakovei vėl paskambino kažkokie asmenys, todėl liudytoja jiems pasakė, jog pinigų jie negaus ir paprašė daugiau neskambinti; minėti asmenys bandė toliau skambinti, tačiau atsakovė jau neatsiliepė. Liudytoja nurodė, kad jai atvykus pas atsakovę, pastaroji buvo susijaudinusi (liudytoja ją ramino), sakė jai buvo draudžiama skambinti kitiems. Paaiškino, kad buvo iškviesta policija, kuri, be kita ko, tyrė atsakovės kompiuterį.
III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
22. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta (ir byloje dėl to nekilo ginčo), kad 2024 m. birželio 14 d. tretiesiems asmenims, prisistačiusiems Google, AB SEB banko darbuotojais, suklaidinus ieškovės vadovę T. A. A. ir gavus prisijungimą prie ieškovės banko sąskaitos (ieškovės banko sąskaita buvo susieta su ieškovės vadovės sąskaita, iš kurios galima buvo prisijungti ir prie ieškovės sąskaitos), 2024 m. birželio 14 d. 13.39 val. iš ieškovės banko sąskaitos į atsakovės E. P. asmeninę sąskaitą buvo pervesta 14 518 Eur suma.
23. Nustatyta, kad atsakovė, taip pat būdama suklaidinta trečiųjų asmenų, prisistačiusių Google, AB SEB banko darbuotojais, gautas nurodytas lėšas tą pačią dieną, t. y. 2024 m. birželio 14 d., nuo 13.43 val. ėmė gryninti bankomate po 1 000 Eur (paskutinis išgryninimas 500 Eur), bei visas iš ieškovės gautas lėšas išgrynino maždaug per 20 minučių nuo jų gavimo, kurias (14 500 Eur), anot atsakovės, tą pačią dieną atidavė pas ją atvažiavusiam asmeniui, papildomai jam atidavusi ir 200 Eur.
24. Ieškovės vadovės pareiškimo pagrindu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-22662-24 pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kuris 2024 m. gruodžio 16 d. buvo/yra sustabdytas nenustačius nusikalstamą veiką padariusių asmenų.
Ieškinys netenkintinas.
IV. Teismo argumentai ir motyvai
Dėl žalos atlyginimo
25. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio nuostatą, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
26. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis).
27. CK 6.263 straipsnis yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015; 2017 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019 ir kt.).
28. Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) neįvykdyta įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atlikti veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai; 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas atsakomybės be kaltės išimtis); tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė preziumuojama (CK 6.246-6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2023; 2024 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-684/2024). Taigi deliktinės civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas šias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, įskaitant ir žalos padarymo faktą bei jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-421/2022).
29. Neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Pirmiausia būtina nustatyti neteisėtus veiksmus, kurių nenustačius deliktinės atsakomybės taikymo procesas pasibaigia. Civilinėje teisėje veiksmų neteisėtumas yra suprantamas labai plačiai. Kaip minėta – veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, tačiau ir kaip bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
30. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).
31. Kaltės samprata pateikiama CK 6.248 straipsnio 3 dalyje, kur nurodyta, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra kaltas. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). CK 6.248 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-421/2021).
32. Taigi, pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. CK 6.248 straipsnio 3 dalies norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017).
33. Minėtų normų prasme rūpestingumo pareigą turi kiekvienas asmuo, tačiau šios pareigos pobūdis, turinys, laipsnis nėra vienodi. Vieni turi didesnę, kiti mažesnę rūpestingumo pareigą. Šios pareigos pobūdis, laipsnis priklauso nuo daugelio aplinkybių – asmens atliekamo darbo, kvalifikacijos, teisinio veiklos reglamentavimo. Rūpestingumo pareigos pobūdį ir laipsnį dažnai reglamentuoja įvairūs teisės aktai, profesinės etikos taisyklės, papročiai ir pan. Todėl sprendžiant, kokią rūpestingumo pareigą turėjo žalos padaręs asmuo ir ar jis ją pažeidė, reikia vadovautis ne tik CK 6.263 straipsnio 1 dalies norma, bet ir kitais šaltiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2023).
34. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).
35. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, šalių ir liudytojos paaiškinimus, sprendžia, kad ieškovė neįrodė atsakovės visų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
36. Kaip minėta, ieškovė atsakovės neteisėtus veiksmus įrodinėjo tuo, kad atsakovė nesiėmė priemonių įsitikinti dėl į jos sąskaitą atliekamo pavedimo teisėtumo, išsamiai nesiaiškino visų su pavedimu susijusių aplinkybių, leido pasinaudoti savo banko sąskaita tretiesiems asmenims, neišsaugojo reikšmingos informacijos – trečiųjų asmenų, atvykusių pasiimti nugrynintų ieškovės lėšų iš atsakovės, automobilio numerio, tokiais veiksmais pažeidė bendrą rūpestingumo, atidumo pareigą. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokia ieškovės pozicija.
37. Viena vertus, teismas iš esmės pritaria ieškovės argumentams, kad teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog pats savaime elgesys, kai asmuo leidžia pasinaudoti savo sąskaita, ją tvarkyti kito asmens interesais nesant tam teisinio pagrindo, neatitinka atidaus ir rūpestingo elgesio standarto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022). Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių (nei tiesioginių, nei netiesioginių) įrodymų, galinčių patvirtinti, jog atsakovė sąmoningai leido tretiesiems asmenims, iš anksto veikusiems bendrininkų grupėje darant nusikalstamą veiką (sukčiavimą), pasinaudoti savo sąskaita. Teismas, įvertinęs atsakovės paaiškinimų (tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu) nuoseklumą, atsakovės išsilavinimą (spec. vidurinis), veiklos pobūdį (pensininkė daugiau nei 15 metų), garbų amžių (virš 75 m.), kitas aktualias aplinkybes (gyvena viena, dėl to ginčui aktualiu laikotarpiu, tikėtina, neturėjo su kuo skubiai pasitarti dėl nekasdienės situacijos), sprendžia, jog, labiausiai tikėtina, atsakovė (kaip ir ieškovės vadovė) buvo apgauta trečiųjų asmenų, prisistačiusių policijos, banko atstovais, ir apgaulės įtakoje, būnant sąžiningai įsitikinusiai, kad bendrauja su minėtų institucijų atstovais, iš jos buvo išviliotas prisijungimas prie jos banko sąskaitos, nors ji pati nedavė savo banko sąskaitos numerio ar prisijungimų prie jos (pažymėtina, kad ieškovės vadovė iš esmės dėstė identiškas aplinkybes, dėl kurių taip pat buvo suklaidinta, labiausia tikėtina, tų pačių asmenų). Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti atsakovės paaiškinimais, jog ji nežinojo kieno pinigai yra pervesti į jos asmeninę sąskaitą, kas juos pervedė, už ką, kada, kadangi tretieji asmenys visą laiką darė jau spaudimą, pastoviai bendravo vaizdo skambučių pagalba, taip apsunkindami atsakovės galimybes ramiai įsigilinti į nekasdienę situaciją, prisijungti prie savo banko sąskaitos per elektroninę bankininkystę, pasitarti su atsakovei artimais asmenimis ir pan. Iš esmės šios aplinkybės pateisina ir tai, kad atsakovė neišsaugojo trečiųjų asmenų, atvykusių pasiimti išgrynintų ieškovės lėšų iš atsakovės, automobilio numerio, kadangi, kaip nuosekliai aiškino atsakovė, jai buvo darytas spaudimas (netgi duotas nurodytas) sunaikinti užrašytą automobilio numerį, ką atsakovė ir padarė, veikdama sąžiningai ir tikėdama, jog, kaip minėta, bendrauja su, be kita ko, teisėsaugos pareigūnu ir vykdo jo, jos manymu tuo metu, duodamus teisėtus nurodymus.
38. Taigi, teismo vertinimu, šiuo atveju tretieji asmenys pasinaudojo tiek ieškovės vadove, tiek atsakove vedini vieno nusikalstamo tikslo, t. y. įgyti jiems nepriklausančias lėšas, veikdami bendrininkų grupėje apgavo ieškovės vadovę ir tokiu būdu gavo prisijungimus prie ieškovės banko sąskaitos, o atsakove ir jos banko sąskaita pasinaudojo kaip įrankiu savo nusikalstamai veiklai vykdyti, siekiant išvengti jų suradimo ir atitinkamai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad ieškovės pozicija, jog ieškovės vadovė, kuri turi tiek aukštąjį ekonominį išsilavinimą, tiek ilgalaikės vadovavimo ir darbinės patirties finansų srityje (apie 28 metus dirbo VMI audito skyriuje), buvo paveikta sukčių ir apgauta, dėl to elgėsi rūpestingai ir atidžiai, o atsakovė, teismo vertinimu, taip pat buvusi apgauta sukčių (ko iš esmės ieškovė ir neginčijo), turėjo suprasti bendraujanti su sukčiais ir vykdydama jų neteisėtus nurodymus, elgėsi neatsargiai ir neapdairiai, vertintini kritiškai, iš esmės tik kaip ieškovės pasirinkta deklaratyvi pozicija.
39. Be to, ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė negalėjo suvokti savo veiksmų prieštaravimo teisei ir aiškiai turėjo suprasti esanti „pinigų mulu“. Teismas neturi pagrindo sutikti ir su šia ieškovės pozicija.
40. Galiojančiuose teisės aktuose „pinigų mulo“ apibrėžimas nėra pateiktas, tačiau Lietuvos banko viešai skelbiamuose informaciniuose pranešimuose „pinigų mulas“ apibrėžiamas kaip žmogus, kuris į savo banko sąskaitą gauna pinigus iš vienų asmenų, o šiuos pinigus perveda kitiems asmenims arba išgrynina ir perduoda nusikaltėliams dažnu atveju už tai gaudamas tam tikrą užmokestį ir (arba) naudą kitais būdais (https://www.lb.lt/lt/naujienos/lietuvos-bankas-ispeja-bukite-atsargus-netapkite-pinigu-mulais). Teisinėje literatūroje „pinigų mulai“ apibrėžiami kaip fiziniai asmenys, mainais už atlygį ar dėl kitų paskatų sutinkantys leisti pasinaudoti savo asmenine finansinės institucijos sąskaita, kad į ją būtų pervestos nusikalstamos kilmės lėšos, siekiu jas išgryninti bei perduoti tretiesiems asmenims (Gustas Armalis „“Pinigų mulai“: civilinės atsakomybės kilimo pagrindai, sąlygos ir forma“, Teisės apžvalga. Nr. 1 (27), 2023, p. 106-127). Taigi, pagal pateikiamą „pinigų mulo“ apibrėžimą, „pinigų mulai“ dažniausiai už savo veiksmus gauna finansinį atlygį ar dėl kitų paskatų sutinka leisti pasinaudoti savo asmenine finansinės institucijos sąskaita. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nėra įrodyta, kad atsakovė savo valia būtų leidusi tretiesiems asmenims naudotis jos sąskaita, taip pat nėra įrodymų, jog ji už tai gavo kažkokios finansinės ar kitos naudos. Priešingai, iš atsakovės paaiškinimų ir jos pateiktų įrodymų matyti, kad ji taip pat patyrė finansinę žalą, t. y. vien už lėšų išgryninimą bankas nuskaičiavo iš jos asmeninių lėšų virš 200 Eur mokesčių; be to, atsakovė iš savo pinigų sumokėjo 200 Eur atvažiavusiam pasiimti lėšų asmeniui (nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, galinčių šią aplinkybę patvirtinti, tačiau teismas šiuo atveju neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės paaiškinimais). Taip pat visas šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad atsakovė, būdama paveikta/apgauta trečiųjų asmenų, jau buvo išgryninusi ir visas jai priklausančias lėšas (apie 2 500 Eur) bei paruošusi juos perduoti tiems patiems asmenims, tačiau tik liudytoja, atvykusi atsakovės prašymu, sustabdė atsakovę nuo šių veiksmų atlikimo.
41. Teismas pažymi, kad ieškovės nurodyta teismų praktika, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. ir 2024 m. lapkričio 19 d. nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. e2A-2463-794/2024 ir Nr. e2A-2626-1012/2024, nagrinėjamu atveju netaikytina, nes minėtų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) yra skirtingos. Esminis skirtumas tarp minėtų bylų ir šios bylos yra tas, kad nurodytose bylose atsakovai iš esmės sąmoningai leido naudotis jų banko sąskaitomis tretiesiems asmenims ir už tai dar gavo atitinkamą naudą (ko nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta).
42. Taigi, apibendrinant, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, įvertinus individualias aplinkybes dėl jos išsilavinimo, amžiaus, finansinių/teisinių žinių stokos, iš esmės neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kadangi ji veikė ne sąmoningai, būdama paveikta/suklaidinta trečiųjų asmenų, darančių nusikalstamą veiką, sąžiningai tikėdama vykdanti kompetentingų institucijų teisėtus nurodymus, todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog jos elgesys neatitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standarto, atitinkamai nenustačius tokio elgesio neatitikties, nėra pagrindo ir konstatuoti asmens kalto elgesio, kuris kartu reikštų ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą, t. y. atsakovė nelaikytina pažeidusia bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą.
43. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovė jos nurodytais motyvais atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės byloje neįrodė (CPK 12, 178, 185 straipsniai) ir vien tai yra pakankamas pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009; 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018).
Dėl nepagrįsto praturtėjimo
44. Kaip minėta, ieškovė ieškinyje suformulavo ir alternatyvų reikalavimą, t. y. jeigu teismas netenkintų reikalavimo dėl žalos atlyginimo, prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir jo pagrindu iš atsakovės priteisti 14 518 Eur lėšų.
45. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą (CK 6.240 straipsnio 1 dalis).
46. Vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2018 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018; 2019 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-313/2019).
47. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovė įrodė (ir ginčo dėl to nėra), kad į atsakovės sąskaitą buvo pervestos 14 518 Eur dydžio lėšos iš ieškovės sąskaitos. Taip pat byloje nekilo ginčo dėl to, kad šiuo atveju neegzistavo joks pagrindas, dėl ko minėtos lėšos buvo pervestos į atsakovės sąskaitą.
48. Viena vertus, iš CK 6.237 straipsnyje įtvirtintos nuostatos turinio matyti, kad pareiga grąžinti be pagrindo gautą turtą kyla ne tik tuo atveju, kai jį gavęs asmuo veikė tyčia, tačiau ir tais atvejais, kai turtą jis įgijo ir dėl neatsargumo. Be to, pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).
49. Kita vertus, kaip jau buvo nustatyta aukščiau šiame sprendime, šiuo atveju teismas nenustatė atsakovės veiksmuose nei jos neatsargumo, nei tuo labiau tyčios. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovės lėšos į atsakovės sąskaitą buvo pervestos trečiųjų asmenų, siekiančių neteisėtai įgyti/užvaldyti ieškovės lėšas, atsakovė prie tokių minėtų asmenų veiksmų niekaip aktyviai neprisidėjo (bent jau sąmoningai). Be to, teismo vertinimu, atsakovė šių ginčo lėšų faktiškai neįgijo (vien tai, jog jos buvo pervestos į atsakovės sąskaitą ir vėliau pastarosios, vykdant trečiųjų asmenų nurodymus, išgrynintos ir perduotos nenustatytiems asmenims, nesuteikia pagrindo teigti, jog nurodytas lėšas įgijo būtent atsakovė), ja (ir jos banko sąskaita), kaip minėta, buvo pasinaudota kaip nusikalstamos veikos įrankiu (prieš jos valią/atsakovei tuo metu to nesuprantant).
50. Taigi, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra visų būtinų sąlygų atsakovės atžvilgiu taikyti nepagrįsto praturtėjimo normų, t. y. ieškovė neįrodė, jog atsakovė yra praturtėjusi ieškovės sąskaita.
51. Be to, teismas pažymi, kad CK 6.239 straipsnyje nustatyta, jog jeigu be pagrindo įgijęs turto asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, net jeigu ir būtų laikoma, jog atsakovė įgijo ieškovės lėšas, ji minėtas lėšas iš karto perdavė tretiesiems asmenims (teismas šią aplinkybę laiko įrodyta/labiausiai tikėtina), todėl ir šiuo pagrindu atsakovė negali būti laikoma atsakinga už ginčo lėšų grąžinimą ieškovei.
52. Pagal CK 6.241 straipsnio 2 dalį, kai asmuo be teisinio pagrindo priima pinigus, skirtus trečiajam asmeniui, neturinčiam teisės jų gauti, ir tuos pinigus jam perduoda, tai toks asmuo atleidžiamas nuo pareigos grąžinti pinigus, jeigu įrodo, kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog privalėjo pinigus grąžinti, ir kad negalėjo jų perduoti turinčiam teisę trečiajam asmeniui (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-509-910/2023). Teismo vertinimu, šiuo atveju, jeigu būtų laikoma, jog atsakovė visgi įgijo ieškovės lėšas, būtų pagrindas taikyti CK 6.241 straipsnio 2 dalį ir atleisti atsakovę nuo pareigos grąžinti pinigus, nes atsakovė įrodė, kad ji nežinojo/neturėjo žinoti, jog privalėjo pinigus grąžinti būtent ieškovei (tretiesiems asmenims, kuriuos atsakovė sąžiningai tuo metu laikė kompetentingų institucijų atstovais, teigiant, jog į jos sąskaitą pervestos lėšos yra sukčių), ir kad negalėjo jų perduoti kompetentingų institucijų atstovais prisistačiusiems asmenims (CPK 12, 178 straipsniai).
53. Taigi, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė ir nepagrįsto instituto taikymui būtinų sąlygų/prielaidų, todėl ir šioje dalyje ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
54. Netenkinant ieškovės pagrindinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo ir/ar nepagrįstai gautų lėšų priteisimo, atitinkamai netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo. Taigi, ieškovės ieškinys laikytinas nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas (CPK 12, 178, 185 straipsniai; CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalys, 6.239, 6.241, 6.245-6.249 straipsniai).
55. Kiti šalių argumentai (be kita ko, dėl mišrios kaltės taikymo), atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
56. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
57. Ieškovė patyrė byloje 6 071,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 5 744,23 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti ir 327 Eur žyminis mokestis.
58. Atsakovė patyrė 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos teisinei pagalbai apmokėti.
59. Teismo vertinimu, ieškovės ir atsakovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą/specifiškumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai per didelės ir reikėtų jas mažinti.
60. Taigi, ieškinio netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos, o atsakovei iš ieškovės priteistinos jos patirtos 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
61. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalaus 8 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-386/1K-411 „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“; CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės mažosios bendrijos „Vynarta“ ieškinį atsakovei E. P. dėl žalos atlyginimo ar nepagrįsto praturtėjimo atmesti.
Priteisti iš ieškovės mažosios bendrijos „Vynarta“, j. a. k. 305299926, atsakovei E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.