Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6.; 1.1.8.1.1.; 1.1.9.1.; 1.1.9.8.; 1.2.25.4.2.6.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.

2024 m. birželio 26 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. N., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Nuspręsta M. N. perduoti A. N. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato 1 metams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, M. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise, teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus, terminą skaičiuojant nuo specialios teisės – teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymo dienos – 2023 m. gruodžio 27 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, M. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Nuspręsta Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2024 m. sausio 12 d. nutarimu skirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į A. N. priklausantį turtą – automobilį „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą ir taikyti iki automobilio „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. M. N. buvo kaltinamas ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis 2023 m. gruodžio 24 d. apie 13.50 val. ties (duomenys neskelbtini) vairavo lengvąjį automobilį „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, alkoholio matavimo prietaisu „Alcotest 7510“, Nr. (duomenys neskelbtini) (patikros sertifikato Nr. (duomenys neskelbtini)), jam nustatytas 1,56 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo transporto priemonę, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės M. N. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir nekonfiskuoti automobilio „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), bei grąžinti jį teisėtai savininkei A. N., likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

2.1. Teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dėl automobilio konfiskavimo, mano, jog teismo argumentai yra nepakankami, dėl to nuosprendžio dalis dėl automobilio „Audi Q5“ konfiskavimo yra neproporcingai per griežta, neteisinga, nepagrįsta, nes prieštarauja formuojamai teismų praktikai tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Taip pat teigia, kad teismas nepakankamai motyvavo ir pagrindė automobilio konfiskavimą, nes teismas tik keliais sakiniais motyvavo turto konfiskavimą, t. y. teismas akcentavo, jog nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas yra atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamiems tikslams, taip pat daryti prevencinį poveikį tiek pačiam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, tiek ir visai visuomenei. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad M. N. kėlė realų pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei savo paties sveikatai ar net gyvybei, todėl sprendė, kad asmuo turi prisiimti visas kylančias neigiamas pasekmes už nusikaltimo padarymą. Atsižvelgiant į tai, M. N. buvo skirta baudžiamojo poveikio priemonė - neatlygintinas automobilio „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas. Mano, kad tokie teismo argumentai yra nepakankami ir nenuoseklūs, o teismo sprendimas dėl automobilio konfiskavimo yra neproporcingas, per griežtas bei neteisingas. Teigia, jog jis yra baudžiamas daugiau, nei to reikalauja įstatymas. Taip pat iš esmės yra baudžiamas ne tik jis, bet yra baudžiama visa jo šeima, todėl toks sprendimas negali būti laikomas teisingas tiek galiojančios teismų praktikos kontekste, tiek bausmės skyrimo prasme - siekiant užtikrinti kalto asmens nubaudimo tikslus. Be to, mano, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino įstatymo normą, leidžiančią skirti turto konfiskavimą kaip baudžiamojo poveikio priemonę asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, ir dėl to galimai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Teigia, kad, atsižvelgiant į byloje užfiksuotas faktines aplinkybes, į jo asmenybę, baudžiamojo poveikio priemonė - automobilio konfiskavimas paskirtas nepagrįstai, nes nors jo veika ir buvo kvalifikuota kaip nusikaltimas, tačiau ji iš esmės nesukėlė jokių neigiamų padarinių, o to teismas nevertino. Be to, jam nustatyta alkoholio koncentracija labai nežymiai viršijo ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė, o tai yra svarbu vertinamuoju aspektu. Nurodo, kad pagal teismų praktiką nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi, nes nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas, o, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo tokiais atvejais, teismas pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis, įvertinant tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, ar jo palikimas asmens dispozicijoje kelia pavojų visuomenei, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo įgytas ar paruoštas tam specialiai, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo, ir pan. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018 sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, t. y. sutiko su tuo, kad teismas, atsižvelgęs į padarytą veiką ir kaltinamosios asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat į tai, jog automobilis yra šeimos turtas, padarė išvadą, kad automobilio konfiskavimas neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Mano, jog jo atžvilgiu nagrinėtoje byloje, esant iš esmės identiškoms tiek veikos padarymo aplinkybėms, tiek jo asmenybę apibūdinančioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo taikyti nei automobilio, nei jo vertės konfiskavimo. Teigia, kad turto konfiskavimas nei natūra, nei išieškant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą nebuvo taikomas ir kitose įvairių apygardų teismų apeliacine tvarka išnagrinėtose baudžiamosiose bylose (Vilniaus apygardos teismo bylose Nr. 1A-295-209/2017, Nr. 1A-361-209/2018, Kauno apygardos teismo bylose Nr. 1A-499-785/2017, Nr. 1A-411-238/2017, Panevėžio apygardos teismo bylose Nr. 1A-86-336/2018, Nr. 1A-90-185/2018). Pažymi, jog pastarojoje byloje automobilio vertės konfiskavimas nebuvo taikomas įvertinus tai, kad dėl padarytos analogiškos veikos sunkesnių padarinių nekilo, jokie asmenys sužaloti nebuvo, padarytas nusikaltimas nors ir tyčinis, bet priskiriamas prie nesunkių, jog kaltinamoji priešpensinio amžiaus, nebuvo teista ar anksčiau atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, nebuvo bausta administracine tvarka už automobilio vairavimą apsvaigus nuo alkoholio ar kitus šiurkščius KET pažeidimus, kas rodo, kad padarytas nusikaltimas daugiau yra atsitiktinio pobūdžio, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ją neigiamai charakterizuojančių duomenų bylos medžiagoje taip pat nėra; visos šios aplinkybės rodo mažesnį jos asmenybės pavojingumą, jog konfiskuotino turto - automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos, kuri yra 9 331 Eur, išieškojimas iš kaltinamosios į valstybės biudžetą prieštarautų proporcingumo principui, neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmenų teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, juolab, kad atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apylinkės teismas kaltinamajai be automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo dar skyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudė naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, su kuria ji sutinka ir jos neginčija. Taigi, matyti, jog ji pakankamai ilgą laiką negalės vairuoti automobilio, ir tokie su specialiosios teisės naudojimu susiję suvaržymai, manytina, jai turės pakankamą auklėjamąjį ir prevencinį poveikį, o dar vienos baudžiamojo poveikio priemonės - automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo paskyrimas šiuo atveju būtų neproporcingas (neadekvatus) jos padarytai veikai, asmenybei ir būtų perteklinis.

2.3. Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad teismai netgi tais atvejais, kai konfiskuotino turto vertės išieškojimą pinigais pripažino esant būtinu, padarydavo išvadą, jog konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, kuri turėtų būti išieškoma, privalo būti mažesnė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Atkreipia dėmesį į tai, jog teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018, Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-106-282/2019 (byloje buvo nustatyta 2,55 promilių alkoholio koncentracija), Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-514-497/2019 (byloje buvo nustatyta 2,52 promilių alkoholio koncentracija)). Pažymi, kad visais atvejais, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, kaltinamųjų asmenybę, buvo konstatuota, jog visos sumos konfiskavimas būtų neproporcingas.

2.4. Nurodo, kad jis nėra teistas, yra darbingo amžiaus, dirbantis, išlaiko šeimą, turi vairavimo stažą, nė karto nėra baustas, prisipažino, nuoširdžiai gailisi, yra charakterizuojamas puikiai, alkoholio koncentracija vos keliomis šimtosiomis promilėmis viršijo ribą, taip pat, atsižvelgiant į jam pritaikytą uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones 2 metams (reikšmingai gan ilgas suvaržymas), mano, jog vienos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas atliktų pakankamą prevencinį poveikį, o turto konfiskavimas ar konfiskuotino turto vertės išieškojimas neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžytų jį labiau negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti ir įgyvendinti baudžiamojo įstatymo tikslus. Dėl to prašo BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės netaikyti.

2.5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrindą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės argumentavo tuo, jog jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, neteistas, anksčiau administracine tvarka taip pat nėra baustas, visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, padarė tinkamas išvadas dėl neteisėto savo elgesio, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta, nustatyta lengvinanti aplinkybė, naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nėra, dirba, darbdavio apibūdinamas teigiamai, drausminių nuobaudų neturi, už jį laiduoja pasitikėjimo vertas asmuo - sutuoktinė. Tai be jokių abejonių leido teismui daryti išvadą, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat teismas jam skyrė baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnis) 2 metams, o tai, jo vertinimu, yra pakankamai griežta poveikio priemonė, nes dėl jos jis gali būti atleistas iš darbo, kai viena jo darbo sutarties sąlyga - teisės vairuoti turėjimas.

2.6. Apibendrindamas skunde nurodytus argumentus, apeliantas nurodo, kad, atsižvelgęs į visas anksčiau minėtas aplinkybes, apibūdinančias jo padarytą veiką ir jo asmenybę, taip pat į tai, jog automobilis iš esmės yra pripažintas šeimos turtu (juo naudojasi išskirtinai jo sutuoktinė), mano, kad automobilio konfiskavimas neatitinka teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžo jį labiau negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Turint galvoje tai, jog byloje nustatytas teisinis pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra logiška ir pakankamai motyvuota. Tuo tarpu teismas, priimdamas sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, bet pripažindamas turto konfiskavimo taikymo privalomumą, nesivadovavo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teisine prigimtimi ir baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi tokiais atvejais, todėl mano, jog sprendimas konfiskuoti automobilį „Audi Q5“ turi būti panaikintas.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdyje atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės M. N. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės M. N. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. N. kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nesutinka tik su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – automobilio konfiskavimu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad M. N. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaudamasis BK 40 straipsnio nuostatomis, ir paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise (teise vairuoti transporto priemones) dvejus metus ir transporto priemonės – automobilio - konfiskavimą.

7. Baudžiamojo poveikio priemonė – teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės, arba lygtinai paleisto iš pataisos įstaigos, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas, ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). BK 67 straipsnio 2 dalyje išvardintos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios gali būti paskirtos atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui. Pažymėtina, jog baudžiamieji įstatymai nedraudžia skirti asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, daugiau nei vieną baudžiamojo poveikio priemonę. Siekiant, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones. Jei skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, jos tarpusavyje turi būti suderinamos. Baudžiamojo poveikio priemonių suderinamumas reiškia, jog paskirtos priemonės viena kitos negali dubliuoti ar sudaryti rimtų problemų kiekvienai iš jų vykdyti.

8. Skundžiamu nuosprendžiu M. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį „Audi Q5“ (BK 72 straipsnis). Apelianto teigimu, teismas, atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nepagrįstai taikė baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, mano, kad ši jam skirta baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga nei jo padarytai veikai, nei jo asmenybei. Šie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

8.1. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikaltimo padarymo įrankiais ir priemonėmis pripažįstami daiktai (turtas), kuriais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimui padaryti ar lengvinančios jo padarymą. Turto, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikaltimo padarymui, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį, taip veikiant linkusius nusikalsti asmenis.

8.2. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas tiesiogiai yra susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu <....>, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.).

8.3. Taigi, teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, Nr. 2K-50-788/2018, Nr. 2K-79-511/2018, Nr. 2K-136-699/2018, Nr. 2K-287-1073/2018). Kartu pažymėtina, jog, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Taigi, baudžiamosiose bylose proporcingumo principas iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-49-788/2016, Nr. 2K-7-304-976/2016; Nr. 2K-262-489/2017, Nr. 2K-79-511/2018, Nr. 2K-256-303/2018, Nr. 2K-279-719/2018, Nr. 2K-287-1073/2018, Nr. 2K-302-1073/2018, Nr. 2K-372-693/2018, Nr. 2K-17-788/2019, Nr. 2K-42-1073/2019, Nr. 2K-77-648/2019, Nr. 2K-186-648/2019, Nr. 2K-195-788/2019). Taigi, turto konfiskavimo instituto netaikymo išimtimi gali būti tik atvejai, aiškiai bylojantys apie tai, jog konfiskavimo taikymas konkrečioje situacijoje (ad hoc) būtų aiškiai neproporcingas ir neteisingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-122-699/2018, 2K-133-719/2018, 2K-134-1037/2018, 2K-183-942/2018).

8.4. Sprendžiant konfiskuotino turto klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018). Be to, turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė visoms šiam klausimui išspręsti svarbioms aplinkybėms, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurių iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-337-489/2017, 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-77-648/2019).

8.5. Nors M. N. iš esmės prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, t. y., kad neblaivus vairavo automobilį, nuoširdžiai gailėjosi, tačiau iš pradžių, policijos pareigūnams, sustabdžiusiems jo vairuotą automobilį, nurodė alkoholį vartojęs vakar, bet po pirmo pūtimo nustačius 1,56 promilių girtumą, pripažino, jog alkoholį – alų – gėrė prieš porą valandų (1 t., b. l. 71-73). Taigi, M. N., neigdamas, jog alkoholį vartojo prieš kelias valandas, klaidino policijos pareigūnus, siekė išvengti gresiančios atsakomybės. Be to, M. N. parodė, kad jis, nuvažiavęs į parduotuvę, apsipirko, pirko dovanų maišelį (1 t., b. l. 101-102, 194), tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, jog automobilio apžiūros metu dovanų maišelis nebuvo rastas, o ant galinės automobilio sėdynės buvo rastos dvi alaus skardinės (1 t., b. l. 9-23). Nors šios aplinkybės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi, tačiau jos leidžia pagrįstai manyti, kad M. N. paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių yra nenuoširdūs. Nusikalstamos veikos padarymo metu M. N. buvo vedęs, su sutuoktine augina tris nepilnamečius vaikus (1 t., b. l. 146, 160, 162), dirbo ir šiuo metu tebedirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ mechaniku, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (1 t., b. l. 81, 139). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie M. N. matyti, jog nors jis Lietuvos Respublikoje teistas nebuvo, tačiau 2011-07-22 jis buvo baustas Jungtinėje Karalystėje už teisės pažeidimus, susijusius su KET pažeidimais (1 t., b. l. 86-88). Nors skunde M. N. teigia, kad jis administracine tvarka nebaustas, tačiau iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie M. N. registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir primtus sprendimus už 5 metus matyti, jog M. N. per minėtą laikotarpį administracine tvarka buvo baustas du kartus: 2022-11-07 pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 416 straipsnio 2 dalį 6 Eur bauda, kurią sumokėjo 2022-12-06, ir 2023-10-06 pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį 30 Eur bauda, kurią sumokėjo 2023-11-14 (1 t., b. l. 83-84; 2 t., b. l. 1-2). Taigi, iš šios pažymos apie M. N. baustumus matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo baustas administracine tvarka, turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už KET pažeidimą. Aplinkybės, jog M. N. neteistas, nėra baustas dėl sistemingo KET pažeidimų darymo, dirba, turi šeimą, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai manyti, kad M. N. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl, vadovaudamasis BK 40 straipsniu, pirmosios instancijos teismas M. N. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. N. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų, bei tai, jog padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, ir M. N. nustatytas girtumo laipsnis nežymiai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, nėra pagrindas M. N. iš viso netaikyti turto konfiskavimo. Taip pat pagal teismų praktiką kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018). Be to, pažymėtina, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes, M. N., būdamas neblaivus, automobilį vairavo nemažą atstumą, t. y. važiavo šventinę dieną, dienos metu, kai eismas yra intensyvesnis, važiavo (duomenys neskelbtini) miestelyje, iš namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), į parduotuvę ir grįžo iš jos. Svarbu pažymėti ir tai, kad iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos specialisto E. N. 2023-12-24 tarnybiniame pranešime nurodytų duomenų matyti, jog M. N. vairuotą automobilį jis su kolega D. G. sustabdė, nes M. N. vairuojamas automobilis „Audi Q5“ sukėlė įtarimų (1 t., b. l. 24), bendraujant su M. N., jautėsi sklindantis alkoholio kvapas, M. N. nors sugebėjo paeiti tiesia linija pėda po pėdos, tačiau pirštu nosies galą palietė iš antro karto (1 t., b. l. 24-25, 26), jam nustatytas girtumo laipsnis buvo didėjantis, nes pirmo pūtimo metu jam buvo nustatytas 1,56 promilių girtumas, o antro pūtimo metu, t. y. praėjus 18 minučių po pirmojo pūtimo, buvo nustatytas 1,61 promilių girtumas (1 t., b. l. 26). Šios byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nors M. N. elgesiu jokios realios žalos aplinkiniams ir nebuvo padaryta, tačiau apelianto veiksmai buvo pavojingi, kėlė realų pavojų ne tik paties M. N. sveikatai ir gyvybei, bet ir aplinkinių žmonių gyvybei, sveikatai bei jų turtui.

2. Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. N. už jo įvykdytą tyčinį nesunkų nusikaltimą paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – nusikalstamos veikos padarymo priemonės – automobilio – konfiskavimą.

3. Apeliaciniame skunde M. N. teigia, kad automobilis, kurį nuspręsta konfiskuoti, priklauso jo sutuoktinei A. N., nusprendus konfiskuoti transporto priemonę, kuri M. N. šeimoje yra vienintelė, nepatogumų patirtų ne tik jis, bet ir jo šeima (žmona, vaikai).

10.1. Tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas priklauso tretiesiems asmenims, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis). Pagal teismų praktiką, taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią pinigų sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y., kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir, kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančių daiktų, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Teisinis reguliavimas, kai visiškai nebūtų išieškoma konfiskuotinos transporto priemonės vertė, būtų ydingas ir sudarytų prielaidas kaltininkams sąmoningai daryti nusikalstamas veikas naudojant kitiems asmenims priklausantį turtą, žinant, jog jis nebus konfiskuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, Nr. 2K-315-303/2018 ir kt.). Tokiu teisiniu reguliavimu užtikrinamos ir teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai. Pažymėtina, kad asmenys, kurie padarė nusikalstamą veiką, vairuodami jiems priklausančią transporto priemonę, būtų baudžiami griežčiau nei tie, kurie vairavo tretiesiems asmenims priklausančias transporto priemones (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).

10.2. Automobilis, kurį apsvaigęs nuo alkoholio vairavo M. N., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. Iš bylos matyti, kad automobilis „Audi Q5“, kurį nusikalstamos veikos padarymo metu vairavo apeliantas, nuosavybės teise priklauso jo sutuoktinei A. N., šio automobilio valdytoja taip pat yra A. N. (1 t., b. l. 60-63), ir ši transporto priemonė dar ikiteisminio tyrimo metu buvo grąžinta automobilio valdytojai (1 t., b. l. 53-56, 57-58). Nors apeliantas teigia, jog automobilis yra jo sutuoktinės, ir kaip liudytoja apklausta A. N. patvirtino, kad ji minėtą automobilį įsigijo už savo sutaupytus pinigus, tuo automobiliu ji naudojasi veždama vaikus į mokyklą bei savo vykdomoje darbinėje veikloje (1 t., b. l. 33-34, 194-195), tačiau iš paties M. N. duotų paaiškinimų matyti, jog jis žmonos automobiliu galėjo naudotis be apribojimų, ilgų kelionių metu pavažiuodavo šeimos automobiliu. Pažymėtina, kad nors M. N. teigia, jog jis šeimos automobiliu naudodavosi labai retai, nes visada turėdavo darbo automobilį, kuriuo grįždamas iš darbo nuvažiuodavo į parduotuvę, tačiau, kaip matyti iš įvykio aplinkybių, M. N., norėdamas nuvažiuoti į parduotuvę, pasinaudojo ne savo darbo transporto priemone, o savo žmonos automobiliu, kurį pasiėmė apie tai nepranešęs sutuoktinei ir važiavimo su ja nesuderinęs, o tai tik patvirtina, kad žmonos automobiliu M. N. galėjo disponuoti ir savo nuožiūra.

10.3. Taip pat iš bylos matyti, kad automobilis „Audi Q5“ buvo įgytas Mariaus ir A. N. santuokos metu, nors automobilis registruotas tik A. N. vardu, tačiau duomenų, jog M. N. ir A. N. būtų sudarę povedybinę sutartį, pagal kurią vieno sutuoktinio vardu įgytas turtas yra to sutuoktinio asmeninė nuosavybė, nėra. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų ar vieno iš sutuoktinių vardu, yra pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog būtų pasibaigusi automobilio „Audi Q5“ bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.100 straipsnis). Dėl to automobilis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams, t. y. tiek M. N., tiek ir jo sutuoktinei A. N.. Tačiau pagal teismų praktiką, jeigu asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, kaip įrankį ar priemonę panaudoja turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ ar „trečiuoju asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą ar 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205-628/2018, 2K-81-676/2019, 2K-168-511/2020, 2K-283-942/2020 ir kt., Šiaulių apygardos teismo 2017-05-29 nutartis ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-09013-17, Šiaulių apygardos teismo 2021-03-09 nutartis ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-02672-21), todėl, sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo, neturi reikšmės ta aplinkybė, ar sutuoktinis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, jog toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Taigi, vien tai, kad automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso A. N., nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju turi būti konfiskuojama pinigų suma, o ne konfiskuota nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemonė.

10.4. Apeliaciniame skunde M. N. cituoja kasacinio teismo praktiką, pagal kurią nusprendus konfiskuoti transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą, priteisiama suma yra mažesnė nei konfiskuotinos transporto priemonės vertė. Kadangi apeliantas skundu prašo iš viso iš jo nekonfiskuoti transporto priemonės ir ją grąžinti jo sutuoktinei, tai konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkančios sumos dydžio klausimas nespręstinas. Tačiau pažymėtina, jog pagal VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažymą transporto priemonės „Audi Q5“, pagamintos 2009 metais, tokios komplektacijos, kokią nusikalstamos veikos padarymo metu vairavo M. N., vertė yra 8 413,50 Eur (be PVM) arba 10 650 Eur (su PVM) (1 t., b. l. 67). Taigi, tokia automobilio vertė nėra labai didelė, jog galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl dalies konfiskuotinos transporto priemonės vertės sumos priteisimo.

10.5. Nors skunde M. N. teigia, kad transporto priemonė, kurią nuspręsta konfiskuoti, yra jo sutuoktinės nuosavybė, konfiskavus automobilį, nukentės jo šeimos poreikiai, nes automobiliu jo vaikai yra vežami į ugdymo įstaigas, sutuoktinė juo naudojasi vykdydama savo darbinę veiklą, tačiau šios aplinkybės – šeimyniniai poreikiai, A. N. darbinė veikla, kurią ji vykdo nuo 2021-11-09 (1 t., b. l. 199), egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl apie jas M. N. privalėjo pagalvoti prieš pasielgdamas neatsakingai, t. y., prieš tai, kai neblaivus sėdo vairuoti šeimos automobilį.

10.6. Taigi, apelianto teiginiai, kad jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų nepatogumų, yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo formuojamoje praktikoje tokio pobūdžio bylose yra nurodęs, kad asmenybę apibūdinantys duomenys, šeimos narių interesai ar automobilio vertė negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų (kasacinės nutartys Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, jog jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams, ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-135-697/2018, 2K-185-489/2018, 2K-186-942/2018, 2K-205-628/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-67-942/2019). Pastebėtina, kad šioje situacijoje visuomenės ir M. N. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei iš jo nebūtų konfiskuota nusikalstamos veikos padarymo priemonė, nes taip būtų formuojamas asmens nebaudžiamumas bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, taip neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių tikslo bei sudarant sąlygas pakartotiniam asmens nusikalstamumui.

10.7. Nors apeliantas teigia, kad jis gali prarasti darbą ir 2024-01-09 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame pranešime nurodyta, jog M. N. įmonėje užima mechaniko pareigas, kurios glaudžiai susijusios su transporto priemonių vairavimu, nes įmonės pagrindinė veikla yra CAT technikos pardavimas, remontas ir atsarginių dalių pardavimas, kad M. N. kiekvieną dieną turi vykti su specialiai įrengtu serviso autobusu pas klientus remontuoti jų technikos, todėl jam visada reikalinga specialioji teisė vairuoti transporto priemones, jos praradimas net ir trumpam laikui neigiamai paveiks jo galimybes atlikti savo pareigas (1 t., b. l. 139), tačiau aukštesnysis teismas sprendžia, jog M. N. darbas tiesiogiai nėra susijęs su jam skirta baudžiamojo poveikio priemone – automobilio konfiskavimu, tai susiję su kita jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – su draudimu naudotis specialiąja teise (teise vairuoti transporto priemones), kurios M. N. apeliaciniu skundu neginčija.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, apeliantui nustatytą girtumo laipsnį (1,56 promilės), jo asmenybę, turimus finansinius įsipareigojimus bankui (kas mėnesį už 87 000 Eur būsto paskolą moka po 350 Eur (1 t., b. l. 147), konfiskuotino automobilio vertę (8 413,50 Eur (be PVM) arba 10 650 Eur (su PVM)), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų darymui, visuomenės interesą iškeldamas aukščiau nusikalstamą veiką padariusio asmens ar jo šeimos interesų, pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju turi būti konfiskuojama nusikalstamos veikos padarymo priemonė, o ne jos vertę atitinkanti pinigų suma. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuojama, kad M. N. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas yra proporcinga (adekvati) jo padaryto nusikaltimo pavojingumui, nevaržo asmens labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, ir paskirta laikantis teisminės praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog M. N. teisė vairuoti transporto priemones atimta trumpesniam terminui nei vidutinis šios poveikio priemonės taikymo terminas – dvejiems metams, kai šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis yra treji metai. Pažymėtina ir tai, kad M. N. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taigi, jis nepatyrė padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, jam nebuvo paskirta bausmė ir jis išvengs teistumo. Tokioje situacijoje paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (specialiosios teisės atėmimas ir turto konfiskavimas), netaikant baudžiamosios atsakomybės ir neskiriant bausmės, negali būti laikomos neproporcingomis priemonėmis. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra pavyzdžių, kai už šio nusikaltimo padarymą yra pateisinamas ir trijų baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas – be šių minėtų poveikio priemonių skiriant ir piniginio pobūdžio priemonę, pvz. įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-136-699/2018), todėl M. N. paskirtos poveikio priemonės, įvertinant šiuo konkrečiu atveju nustatytas aplinkybes, laikytinos adekvačiomis jo padarytiems nusikalstamiems veiksmams. Taigi, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą – BK 67 straipsnio 2 dalį – taikė tinkamai.

5. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. N. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo - yra teisėta ir pagrįsta, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 18 d. nuosprendžio.