Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Indera“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Indera“ ieškinį atsakovui A. G. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

6.10. Ieškovė nurodo, kad nesutinka su atsakovui A. G. iš ieškovės UAB „Indera“ priteista 2 169,58 Eur suma neatskaičius mokesčių, netesybomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

8. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl darbo ginčo iš esmės išnagrinėjimo teisme atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai yra skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

11. Nustatyta, kad ieškovė UAB „Indera“ ir atsakovas (darbuotojas) A. G. 2023 m. kovo 27 d. sudarė darbo sutartį, kurios 1.2. punkte numatyta, jog atsakovas priimamas dirbti pas ieškovę į apdailininko – fasadininko – pagalbinio darbuotojo pareigas, 1.3. punkte numatyta, kad atsakovui mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, kuris mokamas darbuotojo prašymu vieną kartą per mėnesį per 15 darbo dienų už praėjusį mėnesį. Sudaryta darbo sutartis terminuota, 7 mėnesių laikotarpiui, šios darbo sutarties 7 punkte numatyta, kad darbuotojas pradeda dirbti 2023 m. kovo 28 d.

12. Iš ieškovės pateiktų darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelių su atsakovu nustatyta, kad 2023 m. kovo mėn. iš viso priskaičiuotas 146,09 Eur darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, išmokama 79,25 Eur suma, už 2023 m. balandžio mėn. iš viso priskaičiuotas 840,00 Eur darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, išmokama 425,60 Eur suma, už 2023 m. gegužės mėn. iš viso priskaičiuotas 840,00 Eur darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, išmokama 425,60 Eur suma, už 2023 m. birželio mėn. iš viso priskaičiuota 144,46 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, atskaičius mokesčius, išmokama 78,37 Eur suma. Atsakovas pateikė prašymą ieškovei nuo 2023 m. birželio 1 d. atleisti iš užimamų pareigų.

13. Iš ieškovės pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2023 m. gegužės 19 d. mokėjimo nurodymu į G. V. banko sąskaitą pervesta 500,00 Eur suma, 2023 m. gegužės 30 d. mokėjimo nurodymu į G. V. banko sąskaitą pervesta 600,00 Eur suma.

14. Iš 2023 m. rugsėjo 28 d. pažymos apie A. G. vidutinį darbo užmokestį nustatyta, kad atsakovo 1 mėnesio vidutinis darbo užmokestis 857,32 Eur, 1 darbo dienos vidutinis darbo užmokestis – 40,58 Eur, 1 darbo valandos vidutinis darbo užmokestis – 5,07 Eur.

15. Iš ieškovės pateikto 2023 m. gruodžio 8 d. aiškinamojo rašto matyti, kad UAB „Indera“ dirbę darbuotojai A. G., M. B., G. V., O. E. atliko tarpblokinių siūlių hermetizavimo darbus viešbučių paskirties pastate (su gyvenamosiomis patalpomis) ir daugiabučiame gyvenamajame pastate, adresu (duomenys neskelbtini). Darbai buvo atlikti nekokybiškai, dėl to užsakovas pateikė raštišką pretenziją dėl darbų defektų ir pareikalavo juos ištaisyti.

16. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2023 m. liepos 26 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-12225/2023 A. G. prašymas tenkintas iš dalies, pripažinta, kad A. G. draudžiamosios pajamos UAB „Indera“ 2023 m. gegužės mėn. sudarė 2 293,29 Eur, 2023 m. birželio mėn. sudarė 345,84 Eur, nutarta išieškoti A. G. iš UAB „Indera“ 2 293,29 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2023 m. gegužės mėn., 345,84 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2023 m. birželio mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 2 293,29 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybas.

17. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad ieškovė atsakovo atleidimo dieną atsiskaitė su atsakovu, t. y. išmokėjo visą priklausantį darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog negalima daryti išvados, kad atsakovas atliko pagalbinio darbuotojo funkcijas, kadangi darbuotojams, kurių darbas nepriskiriamas nekvalifikuotam darbui, privaloma mokėti didesnį nei minimalusis darbo užmokestis, todėl darė išvadą, kad ieškovė ir atsakovas sudarydami darbo sutartį susitarė dėl didesnio nei minimalus darbo užmokestis.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo

18. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad byloje nėra ginčo, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2023 m. kovo 27 d. buvo sudaryta darbo sutartis, tačiau dėl darbo sutarties turinio šalys pateikė skirtingus vertinimus ir paaiškinimus dėl to, kas buvo susitarta. Pažymi, kad darbuotojas A. G. profesinės kvalifikacijos statybų srityje neturėjo, darbo sutartimi įsipareigojo atlikti nekvalifikuoto (pagalbinio) darbininko funkciją.

20. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis negu šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Minimalusis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikacinių įgūdžių ar profesinių gebėjimų reikalavimai (DK 141 straipsnio 2 dalis).

21. Minėta, kad ieškovė UAB „Indera“ ir atsakovas (darbuotojas) A. G. 2023 m. kovo 27 d. sudarė darbo sutartį, kurios 1.2. punkte numatyta, jog atsakovas priimamas dirbti pas ieškovę į apdailininko – fasadininko – pagalbinio darbuotojo pareigas, 1.3. punkte numatyta, kad atsakovui mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, kuris mokamas darbuotojo prašymu, vieną kartą per mėnesį per 15 darbo dienų už praėjusį mėnesį. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovas vykdė pagalbinio nekvalifikuoto (pagalbinio) darbininko funkciją, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti su šia apeliantės pozicija. Pati ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad su kitais darbuotojais – A. Č., G. V. ir M. B. buvo sudarytos identiškos darbo sutartys, t. y. apdailininko – fasadininko – pagalbinio darbuotojo, tačiau paminėtina, kad vertinant atsakovo įdarbinimą kaip pagalbinio darbuotojo (ieškovės dėstoma pozicija) iš esmės atsakovas kaip pagalbinis darbuotojas turėjo statybos objekte dirbti kartu su tam tikros specialybės darbuotojais, tačiau ieškovė pati šias aplinkybes paneigė, nurodydama, kad visi asmenys buvo įdarbinti identiškomis darbo sutartimis kaip pagalbiniai darbuotojai, o ieškovė nenurodė (ir nepateikė atitinkamų įrodymų), su kuriais specialistais atsakovas dirbo nurodytame statybos objekte. Vertintina ir tai, kad ieškovės pateiktame 2023 m. gruodžio 8 d. aiškinamajame rašte nurodyta, kad UAB „Indera“ dirbę darbuotojai A. G., M. B., G. V., O. E. atliko tarpblokinių siūlių hermetizavimo darbus viešbučių paskirties pastate (su gyvenamosiomis patalpomis) ir daugiabučiame gyvenamajame pastate, adresu Kareivių g. 2D, Vilnius, tačiau minėti darbai buvo atlikti nekokybiškai, tai iš esmės tik patvirtina faktą, kad kitų objekte dirbančių atitinkamai kvalifikuotų asmenų, kurie dirbtų kaip kvalifikuoti apdailininkai – fasadininkai, nebuvo, visus apdailos darbus atliko atsakovas, G. V., M. B. ir O. E.. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas dirbo pagalbiniu darbuotoju, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jam negalėjo būti nustatytas minimalusis darbo užmokestis (DK 141 straipsnio 2 dalis).

22. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovė ir atsakovas sudarydami darbo sutartį susitarė dėl didesnio nei minimalus darbo užmokestis, t. y. kad už vieną darbo valandą bus mokamas 8 Eur dydžio darbo užmokestis, atskaičius mokesčius. Apeliantė, nesutikdama su tokiu vertinimu, nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino susirašinėjimo su M. J., kadangi darbo užmokesčio dydį UAB „Indera“ darbuotojams nustato įmonės direktorius, o ne UAB „Indera“ atstovas M. J.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

23. Vadovaujantis CPK 177 straipsniu, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis.

24. Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad su ieškove buvo tartasi dėl 1 500,00 Eur darbo užmokesčio. Darbinantis pas ieškovę tarėsi apie dažytojo darbą, tačiau atliko siūlių hermetizavimo darbus, darbo sutartį nutraukė dėl darbo užmokesčio nemokėjimo. Dirbo nuo kovo mėnesio, tačiau negavo didesnio susitarto atlyginimo, todėl nusprendė darbo sutartį nutraukti. Byloje kaip liudytojas apklaustas buvęs įmonės darbuotojas O. E. patvirtino, kad kartu su atsakovu ir kitais darbuotojais darbinosi pas ieškovę, tarėsi, kad bus mokamas 1 500,00 Eur darbo užmokestis. Minėtas liudytojas patvirtino faktą, kad susirašinėjo su M. J. (UAB „Indera“ direktoriaus sūnumi), kuris jam nurodė, kad už vieną darbo valandą bus mokamas 8 Eur dydžio darbo užmokestis. Patvirtino ir tai, kad atsakovas atliko siūlių hermetizavimo darbus, o specialistų, prižiūrinčių darbą, nebuvo. Kaip liudytojas apklaustas M. J. nurodė, kad atsakovas ir kartu su juo norėję įsidarbinti asmenys nemokėjo atlikti fasado ir apdailos darbų, todėl buvo nutarta leisti jiems mokytis ir tuo laikotarpiu mokėti minimalų darbo užmokestį, kad vėliau galėtų dirbti apdailininkais, brigadininkas A. Č. mokė darbuotojus. Paaiškino, kad trumpąją žinutę O. E. rašė asmeniškai dėl darbų kitame objekte.

25. Pirmiau aptartas M. J. ir O. E. susirašinėjimas iš esmės patvirtina tai, kad su darbuotojais buvo tariamasi dėl didesnio nei minimalaus darbo užmokesčio. Į klausimą – „kiek iš viso mūsų valandinis“, gautas M. J. atsakymas – 8 Eur. Taigi, M. J. aiškiai nurodė visų darbuotojų valandinio tarifo atlygį, teisėjų kolegija kitaip vertinti susirašinėjimo turinį, neturi pagrindo, kadangi jis vienareikšmis. Nors apeliantė pažymi, kad M. J. su O. E. bendravo dėl išimtinai jam ir kitiems su byla nesusijusiems asmenims, pasiūlyto vienkartinio papildomo darbo – pastolių apdengimo tinklu kitame objekte, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Visų pirma ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad su O. E. bendravo dėl išimtinai jam ir kitiems pasiūlyto vienkartinio papildomo darbo, be to, liudytojų teismo posėdyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad O. E. bendravo su M. J. ne dėl asmeniškai savo darbo užmokesčio ar darbo kitame objekte, o dėl visų kartu tame pačiame objekte dirbusių asmenų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą darė išvadą, kad ieškovė ir atsakovas sudarydami darbo sutartį susitarė dėl didesnio nei minimalus darbo užmokestis, t. y. kad už vieną darbo valandą bus mokamas 8 Eur dydžio darbo užmokestis, atskaičius mokesčius. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovės pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, nustatė, kad iš viso ieškovės atsakovui mokėtina darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas suma sudaro 3 094,40 Eur, atskaičius mokesčius, tačiau atsižvelgė į tai, kad 432,36 Eur suma atskaityta iš atsakovo darbo užmokesčio ir pervesta antstoliams, vykdantiems išieškojimą iš atsakovo pagal vykdomuosius raštus, į tai, kad šalys pripažįsta, jog 1 100,00 Eur sumą ieškovė sumokėjo atsakovui, šias pinigines lėšas pervesdama atsakovo prašymu į G. V. banko sąskaitą, todėl atsakovui iš ieškovės priteisė 1 562,04 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Apeliantė darbo laiko apskaitos žiniaraščių neginčijo, kitų skaičiavimų nepateikė, nenurodė nesutikimo motyvų dėl (ne)tinkamo darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiavimo, iš esmės apeliacinį skundą grindė tuo, kad buvo numatytas minimalus darbo užmokestis, todėl teisėjų kolegija, plačiau dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisako.

26. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, taip pat nurodo, kad atsakovas nepateikė kitos rašytinės darbo sutarties, kuria būtų nustatytas didesnis nei minimalus mėnesinis darbo užmokestis, todėl akivaizdu, jog teismas priėjo prie klaidingos išvados dėl sutarto darbo užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas dirbo pagalbiniu darbuotoju, todėl jam negalėjo būti nustatytas minimalusis darbo užmokestis (DK 141 straipsnio 2 dalis), sprendžia, kad tiek byloje apklausti liudytojai patvirtina minėtą faktinę aplinkybę, dėl ko buvo susitarta, pateikta susirašinėjimo medžiaga, paneigia sudarytos darbo sutarties tikrąsias nustatyto darbo užmokesčio sąlygas, ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovas patvirtino, jog nusprendė darbo sutartį nutraukti dėl negauto susitarto darbo užmokesčio, o ieškovės atstovo M. J. trumpoji žinutė patvirtina tokį susitarimą buvus, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė darbo užmokesčio dydį.

Dėl netesybų dydžio

27. Ieškovė apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš ieškovės atsakovui priteista 2 169,58 Eur neatskaičius mokesčių, netesybų suma. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 2 169,58 Eur netesybas, nurodė, kad toks dydis nustatytas įvertinus teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus bei tai, kad vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo priteisimas ieškovei reikštų pernelyg didelę disproporciją, nebūtų suderinamas su DK įtvirtintais darbo teisės principais.

28. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį – padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 147 straipsnio 2 dalies normos tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimas, 2) vėlavimas atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Šios teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį. Darbdavio ekonominė padėtis nėra pagrindas plačiai aiškinti šią teisės normą ir spręsti dėl joje nustatytos sankcijos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 18, 20 punktai).

30. Pagal kasacinio teismo praktiką darbuotojui priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti mažinama atsižvelgiant į trumpą darbo santykių trukmę, didelę priteistiną sumą, darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, faktą, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino ir sumokėjo kompensacijos dalį, darbdavio finansinę padėtį, priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; kt.). Kartu kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad aptartų ar kitų reikšmingų darbdavio naudai aplinkybių nustatymas savaime nereiškia pagrindo mažinti priteistiną išmoką. Priteistina išmoka gali būti mažinama tik išimtiniais atvejais, kai nustatomos išskirtinės aplinkybės, kurios rodo, kad priteistinos išmokos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir yra iš esmės neproporcingas darbdavio padarytam pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012). Teismas kiekvienu konkrečiu nagrinėjimo atveju nustatęs pagal aptartus kriterijus reikšmingas bylai faktines aplinkybes sprendžia, ar jos pažeidžia darbdavio padaryto pažeidimo ir darbuotojo pažeistų teisių proporcingumo principą ir sudaro teisinį pagrindą mažinti darbuotojui priteistiną išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; kt.).

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti su darbo santykiais susijusių mokėtinų darbo išmokų neatitikimai, kurių apeliantė nepaneigė, todėl teigti, kad 2 169,58 Eur netesybų dydis konkrečiu atveju būtų nepagrįstas, juo labiau, kad darbo užmokestis apskaičiuotas už 1 mėnesį, tai sudaro 2 169,58 Eur neatskaičius mokesčių, nepažeidžiant DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų maksimalų šešių mėnesių termino, nėra teisinio pagrindo. Aptariamu atveju teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo sumažinti atsakovo prašomą netesybų dydį, todėl pagrįstai atsakovui iš ieškovės priteisė 2 169,58 Eur netesybų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia netesybų suma užtikrins šalių interesų pusiausvyrą, kadangi, viena vertus, taps kompensacija atsakovui už jo su darbo santykiais susijusius praradimus, kita vertus, netaps neproporcingai didele finansine našta darbdaviui.

32. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog teismas neįvertino byloje esančių faktinių aplinkybių visumos, nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, t. y. nesivadovavo byloje ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl teigia, kad buvo pažeistas įrodymų vertinimas.

33. Apeliaciniu skundu apeliantė iš esmės tik kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus bei jų pagrindu padarytas išvadas, tačiau apeliantė nenurodo, kuo pasireiškė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas, sąsajumas ar kt.). Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, įrodymus interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, t. y. rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo nuspręsti, kad teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai, todėl pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

35. Bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, t. y. rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei siekė apeliantė, nesudaro pagrindo nuspręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, jų pakankamumą.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio panaikinti ir (ar) pakeisti ieškovės apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

40. Atsakovas nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.