Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-899-431/2017 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliantės pareiškimo priėmimo

2017 m. spalio 19 d. teisme buvo gautas apeliantės pareiškimas, kuriame išdėstyti rašytiniai paaiškinimai.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) draudžia papildyti apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (CPK 323 str.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės pateiktą pareiškimą atsisakytina priimti.

Dėl nagrinėjamo ginčo dalyko

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Ieškinio elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas – apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui tinkamai pasirengti nagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313/2016; kt.).Ieškovė A. O. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 4 500 000 Eur turtinę ir 150 000 Eur neturtinę žalą. Ieškovė A. O. M. prašė taikyti valstybės civilinę teisinę atsakomybę už, jos nuomone, neteisėtus administracinių teismų teisėjų priimtus sprendimus, kuriais buvo konstatuotas pareigūnų, dalyvavusių nuosavybės teisės atkūrime į jos tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, veiksmų teisėtumas. Apeliantė nesutinka su administracinių teismų padarytomis išvadomis, teigia, kad teismai privalėjo nustatyti, kad nuosavybės į tėvo žemę atkūrimo procesas buvo neteisėtas ir pažeidžiantis jos nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.Apeliantė nurodė, kad ji teismui buvo įvardijusi konkrečius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų, nagrinėjusių administracines bylas Nr. A-440-261/2016 ir Nr. P-73-552/2016, neteisėtus veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neįvertino ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tiek pirmosios instancijos teismas administracinėje byloje Nr. I-5811-463/2015, tiek apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai nurodė, kad ieškovė kreipėsi į teismą visai dėl ko kito – dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. žemę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai, nagrinėję apeliacine tvarka ieškovės administracinę bylą Nr. A-440-261/2016, bei teisėjai, nagrinėję ieškovės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P-73-552/2016, padarė neteisėtus veiksmus, dėl kurių jie yra kalti ir dėl kurių atsirado žala. Ieškovės teigimu, nežiūrint į tai, kad skundo reikalavimo pagrįstumą ji įrodė, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu atmetė ieškovės skundo reikalavimą, o teisėjai, nagrinėdami bylą apeliacine tvarka, privalėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą ir panaikinti jį kaip neteisingą ir neteisėtą, tačiau paliko jį nepakeistą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi buvo nutarta atmesti ieškovės prašymą atnaujinti procesą minėtose bylose. Nagrinėjant bylą dėl proceso atnaujinimo teisėjai taip pat padarė neteisėtus veiksmus, dėl kurių jie yra kalti ir dėl kurių atsirado žala. Jeigu teisėjai būtų įvertinę, kad atsisakymas grąžinti M. M. žemę kaip nusikaltimu tremiant į Sibirą išlikusį užgrobtą turtą pagrįstas melu, t. y. akivaizdžiai melagingais tvirtinimais, kad tremiant į Sibirą M. M. buvo bežemis ir, kad į M. M. žemę jau atkurtos nuosavybės teisės, jie būtų atnaujinę procesą ir užkirtę kelią vykdyti teisingumą remiantis melu. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, ar ieškinio argumentai bei prie jo pridėti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai, nagrinėdami administracinę bylą Nr. I-5811-463/2015 (pirmoji instancija), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai, nagrinėję apeliacine tvarka ieškovės administracinę bylą Nr. A-440-261/2016, bei teisėjai, nagrinėję ieškovės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P-73-552/2016, padarė neteisėtus veiksmus (CK 6.272 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, taip pat remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.Teisėjų kolegija, išanalizavusi ieškinio bei skundžiamo sprendimo turinius, laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ieškovės nurodytų argumentų. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nurodė, kad ieškovė jokių kitų teisėjų neteisėtų veiksmų, išskyrus, ieškovės manymu, administracinėse bylose netinkamai įvertintus įrodymus bei priimtus neteisingus procesinius sprendimus, nenurodė. Pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas, kad byla dėl nuosavybės atkūrimo jau negali būti nagrinėjama iš naujo, atitinkamai nebegali būti iš naujo nustatinėjamos administracinio ginčo išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės ar teisiniai santykiai (CPK 279 str. 4 d., Konstitucijos 109 str.), sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog teisėjai, priimdami procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. I-5811-463/2015, Nr. A-440-261/2016 ir Nr. P-73-552/2016, padarė aiškias teisės aiškinimo ar taikymo klaidas.Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai, priimdami nutartis administracinėse bylose padarė neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti pažeidimai, neva padaryti bylą nagrinėjusių administracinio teismo teisėjų, labiau susiję su nuosavybės atkūrimo procesu, o ne su teismo ar teisėjo konkrečiais veiksmais (ieškovė nurodė, kad nors žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, bet valstybės pareigūnų visi veiksmai teismo pripažinti teisėtais; pripažinta, kad atkurtos nuosavybės teisės į žemę, bet ji teisių į ją neįgijo; ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-440-261/2016, nustatė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka suformuotą praktiką iš esmės panašiose bylose bei anksčiau išnagrinėtas bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-73-552/2016, konstatavo, kad minėta apeliacinės instancijos teismo nutartis yra motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, atitinkamų teisės aktų nuostatomis; pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu vertino kaip formalų, pagrįstą jos subjektyvia nuomone ir prielaidomis dėl administracinių teismų praktikos formavimo krypties, todėl jį atmetė kaip nepagrįstą. Taigi ieškovės minėtose administracinėse bylose priimtose nutartyse iš esmės akcentuojama aplinkybė, kad teismai jau nagrinėjo bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę teisėtumo, tačiau skundai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais buvo atmesti. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė minėtą aplinkybę bei tai, kad neturi pagrindo paneigti administracinių teismų išvadų.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ieškinio argumentus, todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas sprendė ne dėl ieškinyje nurodytų administracinių teismų teisėjų veiksmų.

Dėl garbės ir orumo gynybos

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas (Konstitucijos 21 str.). Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 str.). Asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo gynimas reglamentuojamas CK 2.24 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006).Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisėja L. G. paskleidė duomenis, žeminančius apeliantės garbę ir orumą bei neatitinkančius tikrovės, kadangi skundžiamame sprendime konstatavo, jog A. O. M., siekia dar kartą dėl to paties bylinėtis iš naujo.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, išnaudojusi visas procesines priemones instancine tvarka patikrinti administracinėje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, inicijuodama naują (šią) civilinę bylą, iš esmės siekia dar kartą dėl to paties bylinėtis iš naujo. Šias aplinkybes patvirtina jau minėti administracinių teismų procesiniai sprendimai bei civilinėse bylose priimti procesiniai sprendimai.Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti (CPK 179 str. 3 d.), kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3571-656/2014, ieškovės A. O. M. ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teismo, nagrinėjusio administracines bylas Nr. I-25-402/2012 ir Nr. I-123-422/2013, neteisėtų veiksmų, atlyginimo atsakovei Lietuvos Respublikai, trečiasis asmuo J. V. M., atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-301-330/2015, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, priimtoje 2015 m. kovo 10 d. nutartyje, kuria Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1491-173/2014 paliktas nepakeistas, motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad: „ <...> jokių kitų teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų ir kaltės, lemiančios žalos apeliantams padarymą, išskyrus jau aptartus veiksmus – apeliantų vertinimu, neteisingai išnagrinėtą ankstesnę bylą ir nepatenkintą ankstesnį jų reikalavimą dėl žalos atlyginimo – apeliantai savo procesiniuose dokumentuose nenurodo. Vadinasi, apeliantai, išnaudoję visas procesines priemones instancine tvarka patikrinti administracinėje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, naujos bylos inicijavimu iš esmės siekė dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo“. Taip pat minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, jog: „Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad trečiasis asmuo A. O. M., remdamasi analogiškais reikalavimais ir juos pagrindžiančiais argumentais, Vilniaus apygardos teisme taip pat inicijavo naują civilinę bylą atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu (c. b. Nr. 2-3571-656/2014), kurioje trečiasis asmuo – J. V. M. Toks apeliantų elgesys, kuomet jie reiškia ieškinius pakartotinai, keldami vis tuos pačius klausimus, kaip ir kitose jų iniciatyva pradėtuose teisminiuose procesuose, nesuderinamas su CPK 5 straipsnyje įtvirtintu asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos instituto paskirtimi ir net sudaro prielaidas įžvelgti piktnaudžiavimo šia teise apraiškų“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015, kuria Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį paliko nepakeistą, konstatavo: „nuosavybės atkūrimo proceso teisingumas jau buvo įvertintas administracinių teismų ir dėl ieškovo teisių į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tada, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės; vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu egzistavimas nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., mutatis mutandis 2007 m. sausio 18 d. sprendimą, priimtą byloje Kot prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03, § 24; 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, § 51–52, ir kt.). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo galėtų pateisinti primygtinis socialinis poreikis, susijęs su esminėmis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, rimtais teisminio proceso pažeidimais, piktnaudžiavimu valdžia ir pan. (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06, § 29)“.Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-249-798/2017, kuria Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4168-803/2016 paliko nepakeistą, konstatavo, kad Lietuvos apeliacinis teismo civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015 teisėjai pagrįstai ir teisėtai nustatė tikrovę atitikusius faktus – A. O. M. Vilniaus apygardos teisme buvo inicijavusi civilinę bylą Nr. 2-3571-656/2014 dėl žalos atlyginimo (CK 6.272 str. 2 d.) atsakovei Lietuvos Respublikai.Atsižvelgiant į išnagrinėtų bylų kiekį bei jų pobūdį, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, teisėja L. G. paskleidė duomenis, žeminančius apeliantės garbę ir orumą bei neatitinkančius tikrovės, nes, teisėjų kolegijos, vertinimu skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog ieškovė A. O. M., inicijuodama šią civilinę bylą siekia dar kartą dėl to paties bylinėtis iš naujo.

Dėl sprendimo už akių priėmimo

Pagal CPK 285 straipsnio 2 dalį sprendimas už akių priimamas tik tais atvejais, kai byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-291-407/2017). Šiuo atveju atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliantės ieškinį bei jame išdėstė savo poziciją. Apeliantė nurodo, kad atsakovė nepateikė tinkamo atsiliepimo į ieškinį, todėl sprendimo priėmimas už akių yra galimas. Su tokia pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad administracinių teismų teisėjai, priimdami procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. I-5811-463/2015, Nr. A-440-261/2016 ir Nr. P-73-552/2016, atliko neteisėtus veiksmus, nes priėmė neteisingus ir nepagrįstus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę, todėl ieškovė prašė atlyginti šiais veiksmais padarytą jai turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovė, nesutikdama su ieškinio reikalavimais, atsikirtimus grindė tuo, kad ieškovė, remdamasi analogiškais reikalavimais bei pagrindžiančiais dokumentais, pakartotinai kelia tokius pačius klausimus, kaip ir kitose ieškovės ir jos brolio iniciatyva pradėtuose teisminiuose procesuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės ir jos brolio reikalavimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę ne kartą buvo teismų išnagrinėti ir atmesti, taip pat skundai buvo atmesti ir procesiniais administracinių teismų sprendimais, kuriais ieškovė grindžia šioje byloje pareikšto ieškinio reikalavimus. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį argumentus grindė teisiniais argumentais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti atsakovės pateikto atsiliepimo į ieškinį netinkamu, nes jis atitinka jam keliamus formos ir turinio reikalavimus (CPK 142 str. 2 d.). Pažymėtina, kad šalių paaiškinimai taip pat yra įrodinėjimo priemonė, be to, atsakovės nurodyti įrodymai yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Atsižvelgiant į tai, kad tiek atsakovė, tiek ieškovė nurodė įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (CPK 285 str. 2 d.).

Dėl teismo posėdžio protokolo

CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas – kai byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka. Nustačius vieną iš CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų pagrindų, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra teismo posėdžio protokolo, nors sprendime nurodyta, kad byla išnagrinėta žodinio proceso tvarka, todėl sprendimas yra absoliučiai negaliojantis.Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2017 m. vasario 8 d. vykęs žodinis pirmosios instancijos teismo posėdis buvo fiksuojamas garso įrašu. Teismo posėdžio garso įrašas laikomas teismo posėdžio protokolu ir yra sudedamoji bylos dalis (CPK 168 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliantės argumentas, kad skundžiamas sprendimas yra absoliučiai negaliojantis dėl protokolo nebuvimo.

Dėl teismo pasėdžio trukmės įtakos sprendimo teisėtumui

CPK 231 straipsnio 5 dalies yra įtvirtinta, kad tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, jog papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas CPK 232 straipsnyje nurodytos nutarties. Šiuo atveju bylos nagrinėjimas tęsiamas nuo nagrinėjimo teisme stadijos. Teismas turi įsitikinti, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nėra reikalingi. Priėjęs prie tokios išvados teismas turi teisę iš karto pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės. Bylos šalis, dėl priežasčių, kurių teismas nepripažįsta svarbiomis, neatvykusi į parengiamąjį teismo posėdį nustatytą dieną, prisiima riziką dėl to, kad teismas gali išnagrinėti bylą iš esmės jai nedalyvaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364-916/2015). Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, nes ją nagrinėjo tik 5 minutes. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas atliko parengiamuosius veiksmus, numatytus CPK 225–232 straipsniuose ir neatvykus nei vienai iš šalių bylą išnagrinėjo iš esmės. Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas parengiamuosius veiksmus, jau buvo susipažinęs su ieškiniu, jo argumentais, dalyku, atsiliepimo į ieškinį argumentais bei kitais bylai reikšmingais duomenimis, kurių pakako priimti sprendimą. Pažymėtina, kad į teismo posėdį neatvykus nei vienai bylos šaliai, nebuvo pagrindo pirmosios instancijos teismui atlikti veiksmų, numatytų CPK 235–236, 240–256 straipsniuose. Dėl to nors iš 2017 m. vasario 8 d. informacinės pažymos matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdis truko tik 5 minutes, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentu, jog teismas išnagrinėjo bylą netinkamai, nes vien teismo posėdžio trukmė, atsižvelgus į tai, kad šalys į jį neatvyko, bei skundžiamo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti, kad teismas bylos nenagrinėjo ar išnagrinėjo nevisapusiškai. Be to, pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 8 d. vykusiame teismo posėdyje, išnagrinėjęs bylą iš esmės, procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo 2017 m. vasario 21 d. 14 val. (CPK 269 str. 1 d.), taigi skyrė laiko baigiamojo akto (skundžiamo), kurio turinys atitinka jam keliamus reikalavimus (CPK 270 str.), surašymui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, faktiškai nenagrinėjęs bylos, priėmė teismo sprendimą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Nenustačius jokios nusikalstamos veikos požymių, netenkintinas apeliantės prašymas apie nusikaltimo požymius pranešti generaliniam prokurorui (CPK 300 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.