- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-10
- Bylos Nr.
- I-5811-463/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05477-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Liudmila Zaborovska
- Trečiasis asmuo
- J. V. M.
- Pareiškėjas
- A. O. M.
- Kategorijos
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant atsakovės atstovei Aurelijai Gruzdytei, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. V. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. skundą Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui J. V. M. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. O. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014-12-09 sprendimą Nr. ISS-(7.5)-3097 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir įpareigoti Tarnybą per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis grąžinti pareiškėjai ir jos broliui J. V. M. jų tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (b. l. 1–3).
Pareiškėja skunde nurodė, kad kreipėsi į Tarnybą su prašymu grąžinti jai ir jos broliui J. V. M. jų tėvo M. M. turėtą žemę. Pažymėjo, kad teismas niekada nenagrinėjo M. M. žemės grąžinimo klausimo kaip nusikalstamais veiksmais tremiant į Sibirą užgrobto turto. Pasak pareiškėjos, ji nurodė Tarnybai, kad M. M. žemė iki 1948-05-22, t. y. iki ištrėmimo į Sibirą, nebuvo nacionalizuota, atsakovė šių teiginių nepaneigė. Šeima buvo ištremta į Sibirą dėl to, kad M. M. buvo buožinio 15 ha ūkio savininkas. Tarnybos argumentas, kad pareiškėjos tėvas minėtos žemės savininku buvo tik iki 1940-07-22 yra neteisingas ir prieštaraujantis Lietuvos istoriniams faktams. Pareiškėjos šeima buvo ištremta į Sibirą dar nesukūrus kolūkio jos tėvo turėtos žemės vietoje.
Atsiliepimas
Pareiškėja teismui pateikė dubliką į Tarnybos atsiliepimą ir papildomai paaiškino, kad turėta M. M. žemė daugiau kaip 20 metų yra užgrobta, negrąžinta ir už ją neatlyginta. Pasak pareiškėjos, žemė turėjo būti grąžinta ne tik remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų“ (toliau ir – Atstatymo įstatymas), bet ir kaip nusikalstamais veiksmais likęs užgrobtas turtas. Būtent šiuo pagrindu pareiškėja kreipėsi į teismą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad neteisingai atsakovė teigia, jog M. M. žemė grąžinta jos broliui. Žemė privalėjo būti grąžinta iki 1992-01-28, kadangi J. V. M. prašymas buvo paduotas 1991-10-28. M. M. turėtą žemę sovietiniais metais valdė Lietuvos veterinarijos akademijos mokomasis bandymų ūkis. Nors ir Kauno apskrities viršininko administracija 2006-10-26 sprendimu formaliai tenkino brolio prašymą ir atkūrė nuosavybės teises, tačiau žemė broliui negrąžinta, nuosavybės teisės neįregistruotos, kompensacija neišmokėta. Taigi, priimtas sprendimas neįvykdytas. Nebuvo pagrindo išpirkti M. M. žemę, todėl ji negalėjo būti kompensuota pinigais. Be to, nepagrįstai M. M. žemė Kauno apskrities viršininko 2013-05-16 įsakymu buvo suteikta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Pareiškėja tvirtina, kad pareigūnai užgrobė jos tėvo žemę. Nesutiko su Tarnybos vertinimu, kad ji nėra pretendentė į M. M. žemę. Brolis kreipėsi į Tarnybą su prašymu grąžinti žemę, nes ruošėsi ūkininkauti, joks teisės aktas nereikalauja, kad kiekvienas pretendentas asmeniškai kreiptųsi su prašymu grąžinti žemę. Tarp pareiškėjos ir jos brolio ginčų nėra. Jie žemę valdytų lygiomis dalimis.
Pabrėžė, kad Tarnyba melagingai teigia, jog žemė atkurta jos broliui J. V. M., kadangi žemė jam negrąžinta, todėl, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 109 straipsnio 1 dalimi, prašo apie tai pranešti prokurorui (b. l. 54–60).
Pareiškėjai apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėja 2015-03-20 teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 68–69).
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–16).
Tarnyba nurodė, kad skundžiamu 2014-12-09 raštu Nr. 1SS-(7.5)-3097 atsakė į pareiškėjos 2014-12-01 prašymą. Skundžiamas atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
Nurodė, kad pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Prašymą atkruti nuosavybės teises pateikė jos brolis, kuris ir yra vienintelis pretendentas į šią žemę.
Nurodė, kad ginčijamame rašte paaiškino, kokiu pagrindu žemė, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, buvo priskirta Lietuvos veterinarijos akademijai. Be to, nurodė, kad pareiškėjos broliui atkurtos nuosavybės teisė į visą jam priklausančią buvusio savininko M. M. valdytą žemę, t. y. 15 ha atlyginant pinigais. Sprendimas yra nerealizuotas, nes J. V. M. nepateikė sąskaitos, į kurią turėtų būti pervesti pinigai. Pareiškėja kreipiasi su prašymais grąžinti tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, kai jos broliui nuosavybės teisės 2006-10-26 sprendimu į šią žemę jau atkurtos atlyginant pinigais. Teigė, kad nėra teisinio pagrindo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į tą patį buvusio savininko turtą. Pabrėžė, kad faktas apie 1940-07-22 įvykdytą žemės nacionalizavimą yra visiems žinomas ir jo įrodinėti nereikia.
Atsakovu prašo laikyti Tarnybą, o ne jos pavaduotoją E. Z. Č..
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes.
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. V. M. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydamas tenkinti pareiškėjos skundą ir grąžinti užgrobtą tėvo M. M. žemę (b. l. 71–72). Paaiškinimuose nurodė, kad jo tėvo žemė buvo užgrobta du kartus. Žemė turėjo būti grąžinta 1992 m., kai J. V. M. 1911-10-28 pateikė prašymą grąžinti žemę, kur jis ruošėsi ūkininkauti. Nepagrįstai jo tėvui priklausančią žemę perdavė Lietuvos veterinarijos akademijai. J. V. M. prašymas buvo išnagrinėtas 2006-10-26. Jis teigia, kad buvo apgautas, nes nuosavybės teisių į atkurtą žemę negalėjo įregistruoti valstybės įmonės Registrų centre. Nepagrįstai M. M. žemę valstybė išpirko ir neteisėtai valstybė ją valdo. Nesutiko su atsakovės teiginiais, kad J. V. M. tėvas, kai buvo tremiamas į Sibirą, žemės neturėjo, nes žemė 1940 m. buvo nacionalizuota. Teigė, kad jo šeimos žemė nebuvo nacionalizuota. Ginčo su pareiškėja dėl žemės nėra ir jie abu tyri vienodas teisę į jų tėvo M. M. nuosavybės teise valdytą žemę.
Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje palaikė paaiškinimuose išdėstytą poziciją ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2014-12-01 prašymu kreipėsi į Tarnybą, kuriame prašė „priimti administracinį sprendimą nuosavybės teisėmis grąžinti M. M. 15 ha žemės (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis M. M. įpėdiniams – jo vaikams A. O. M. ir J. V. M.“ (b. l. 7–8).
Tarnyba 2014-12-09 raštu Nr. 1SS-(7.5.)-3097, atsakydama į pareiškėjos 2014-12-01 prašymą, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo atkurti pareiškėjai nuosavybės teisės dalį buvusio savininko M. M. valdytos žemės. Tarnyba šiame rašte pareiškėjai paaiškino, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į M. M. (pareiškėjos tėvo) iki visuotinio žemės nacionalizavimo (1940-07-22) pagal dabartinį teritorinį-administracinį suskirstymą, esančią (duomenys neskelbtini), tuometei Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-10-28 pateikė J. V. M., t. y. pareiškėjos brolis, ir nurodė, kad „pageidauja individualiai ūkininkauti 15 ha žemės plote nuo 1996 m.“. Savo išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo grąžinti žemę natūra J. V. M. iki teisės aktais nustatyto termino, t. y. iki 2003-04-01 nepakeitė. Be to, šiame rašte pareiškėjai priminta, kad Tarnybos 2012-09-27 raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1812 ir 2014-06-20 raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 ji yra informuota apie tai, kad Lietuvos veterinarijos akademijai (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) priskirtas bendras 815 ha žemės plotas, į kurį patenka buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos visas 15 ha valdytos žemės plotas. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą tokia žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama (b. l. 4–6).
Pareiškėja teismo prašo šį raštą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31 Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
J. V. M. U. apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-10-28 pateikė prašymą grąžinti M. M., J. vardu turėtą 15 ha žemę (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pretendentas pageidauja individualiai ūkininkauti 15 ha žemės plote nuo 1996 m. (b. l. 28, 29).
Šiuo atveju pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Sutiktina su Tarnybos išvada, kad J. V. M. yra vienintelis pretendentas į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos pagal dabartinį teritorinį administracinį suskirstymą, esančią (duomenys neskelbtini), 15 ha valdytą žemę. Nei šioje byloje, nei prijungtose Kauno apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. I-123-422/2013 ir Nr. I-25-402/2012 nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja irgi yra pretendentė į M. M. žemę. Minėtose prijungtose bylose nuosavybės teisių atkūrimo klausimai yra išsamiai išanalizuoti ir pareiškėjai žinomi.
Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, atlyginant pinigais už 15 ha žemės (b. l. 32–33). J. V. M. priklausanti išmokėti 32 367 Lt kompensacija yra paskirta: Kauno apskrities viršininko 2006-12-19 įsakymu Nr. 02-05-13928 (1703 Lt), 2007-04-03 įsakymu Nr. 02-05-3324 (11 801 Lt), 2007-12-21 įsakymu Nr. 02-05-13704 (2 606 Lt), 2008-12-10 įsakymu Nr. 02-05-13709 (14 168 Lt) ir Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-04-21 įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1026 (2 089 Lt, b. l. 34–36, 37–39, 40–42, 43–45, 46–49).
Pažymėtina, kad Tarnyba 2012-09-27 raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1812 ir 2014-06-20 raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 pareiškėjai pranešė apie jos broliui J. V. M. atkurtas nuosavybės teises į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, atlyginant pinigais ir apie priklausančią išmokėti 32 367 Lt kompensaciją, kuri neišmokėta, nes nepateikta asmeninės banko ar kitos kredito įstaigos sąskaita, į kurią turėtų būti pervestos šios pinigų sumos. Tai, kad kompensacija neišmokėta J. V. M. neturi reikšmės, vertinant ginčijamą Tarnybos raštą.
Šioje byloje esminė aplinkybė, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimas J. V. M. yra pripažintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-12-07 sprendimu (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009), kuris paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-16 nutartimi (administracinė byla Nr. A261-1636/2010). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu teismo sprendimu. Minėtuose teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, akcentuojant, kad žemės sklypo perdavimo teisėtumas patikrintas ir nustatytas Konstitucinio Teismo 2008-05-20 nutarimu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgus į pareiškėjos skundo argumentus ir įvertinus tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), teisėtumas yra neginčytinai nustatytas, o pareiškėja nėra įgaliota ginti pastarojo teisių bei tai, kad ji nėra pretendentė į M. M. žemę, negali būti tenkinamas pareiškėjos reikalavimas grąžinti jai ir jos broliui nuosavybės teises į jų tėvo M. M. valdytą žemę. Pareiškėja iš esmės kelia klausimus dėl buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytos 15 ha žemės grąžinimo po to, kai jos broliui J. V. M. nuosavybės teisės į šią žemę yra atkurtos už ją atlyginant pinigais. Taigi, sprendimas šiuo klausimu yra galutinis, negali būti iš naujo vertinamas ir į buvusio savininko tą patį nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, atsižvelgus į faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo pareiškėjai atkurti nuosavybės teises.
Pareiškėja skunde teigia, kad jai Tarnyba atsakyme neatsakė, kodėl jos tėvo M. M. žemę atsisako grąžinti kaip išlikusį nusikalstamais veiksmais užgrobtą turtą. Šie pareiškėjos skundo argumentai yra nepagrįsti, nes Tarnyba detaliai rašte paaiškino apie žemės nusavinimą, teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, kad tokie pareiškėjos argumentai negali būti laikomi pagrįstais, šiuo atveju tai tik pareiškėjos pateikta nuomonė. Be to, kaip minėta, nuosavybės teisės pareiškėjai galėjo būti atkuriamos tik pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Pareiškėjos teiginys, kad nusikalstamais veiksmais buvo užgrobta jos tėvo žemė yra niekuo nepagrįstas. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal tokius pareiškėjos teiginius negali būti pradėtas. Šioje byloje vertinamas Tarnybos skundžiamo rašto teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėja nesutinka su atsakovės teiginiu, kad M. M. žemė būtų buvusi nacionalizuota iki pareiškėjos šeimos trėmimo į Sibirą.
Įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2012-02-02 sprendime administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 (prijungta administracinė byla Nr. I-25-402/2012, b. l. 113–120) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 (prijungta administracinė byla Nr. I-25-402/2012, b. l. 172–182) buvo įvertinta ir pasisakyta, kad visa Lietuvos žemė (taip pat ir žemė, esanti (duomenys neskelbtini) buvo nacionalizuota Liaudies Seimo priimta 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo valstybės nuosavybe. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 punkte nustatė, kad „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. Pripažindama nuosavybės atstatymą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Būtent šiuo pagrindu ir buvo priimtas 1991 m. birželio 18 d. įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti Lietuvos piliečių neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat nustatė, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. 1994 m. gegužės 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma.
Taigi, anksčiau minėtais teisės aktais įstatymų leidėjas įtvirtino privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą ir skelbdamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatą, kartu įtvirtino ir jos realizavimą, taikant ne visiškos, tačiau ribotos restitucijos principą. Teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, tuo atveju yra taikomas visiško atlyginimo principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatuota, kad nei valstybės pareigūnai, nei valstybės institucijos neturi pareigos savo iniciatyva nagrinėti žemės grąžinimo piliečiams klausimo, nesant pačių piliečių pateiktų prašymų, todėl pareiškėjai neišreiškus savo valios atkurti nuosavybės teises į jos tėvui priklausiusią žemę ar jos dalį įstatymų nustatyta tvarka, nėra pagrindo konstatuoti ir valstybės institucijų ar tarnautojų neteisėto neveikimo, t. y. valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta, teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl M. M. žemės užgrobimo, nuosavybės teisių neatkūrimo, valstybės pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Šiai bylai res judicata teisinę galią turi minėtoje byloje nustatyti faktai ir iš naujo nevertinami ir dėl jų kitaip negali būti pasisakoma. Taigi, apie 1940-07-22 įvykdytą žemės nacionalizavimą anksčiau nustatytų aplinkybių įsiteisėjusiu sprendimu iš naujo nereikia įrodinėti.
Dėl pareiškėjos teiginio, kad atsakovu turi būti Tarnybos vadovas E. Z. Č., pažymėtina, kad Tarnybos direktoriaus pavaduotojas E. Z. Č., vadovaudamasis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos darbo reglamentu, patvirtintu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011-05-03 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-86 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos darbo reglamento patvirtinimo“, 25 punktu (Tarnybos direktoriaus 2012-07-01 įsakymo redakcija Nr. 1P-(1.3.)-234) pagal jam suteiktus įgaliojimus pasirašė pareiškėjai pateiktą Tarnybos 2014-12-09 raštą Nr. 1SS-(7.5)-3097. Taigi, šioje byloje Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, yra tinkamas atsakovas byloje.
Įvertinus Tarnybos skundžiamo rašto turinį, darytina išvada, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas, rašte detaliai atsakyta į pareiškėjos skundo argumentus, nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas. Skundžiamas raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkintas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas įpareigoti Tarnybą per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis grąžinti pareiškėjai ir jos broliui J. V. M. jų tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjos O. A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.