Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3571-656/2014 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos, atsiradusios dėl teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Trečiasis asmuo J. V. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012 konstatavo, jog Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą ieškovės tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities viršininkui parinkus teisių atkūrimo būdą – už 15 ha žemės išmokėti 18 585 Lt kompensaciją pinigais. Ieškovės brolis J. V. M. nei Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-4237, nei 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 52/11965 nenuginčijo, minėti administraciniai aktai įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinti ir šiuo metu yra galiojantys. Tokia išvada buvo padaryta remiantis res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013 dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti administracinį sprendimą atstatyti (atkurti) nuosavybės teises į ginčo žemę, konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. valdytą žemę yra atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka, numatant atlyginimą pinigais už valstybės išperkamą žemę. Minėta teismo išvada buvo patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013. Minėtuose teismų sprendimuose taip pat buvo konstatuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas, todėl pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš naujo šios aplinkybės nebesvarstytinos. Teismas pažymėjo, jog nors ieškovės reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo kitose bylose pareikštų reikalavimų, tačiau faktinės aplinkybės dėl ginčo dalyko iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant anksčiau įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą tų aplinkybių vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, CPK 18 straipsnio reikalavimai, Konstitucinio teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjui J. V. M. į M. M. žemę (duomenys neskelbtini). Minėtu administraciniu aktu pareiškėjui J. V. M. nuosavybės teisės buvo atkurtos ne grąžinant žemę natūra, o kompensuojant pinigais. Nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-123-422/2013 buvo nustatyta, kad J. V. M. Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendime Nr. 52/11965 nurodyta kompensacija neišmokėta dėl jo paties veiksmų (dėl nepateikimo nuosavybės teises atkuriančiai institucijai asmeninės sąskaitos duomenų). Teismas nusprendė, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, veikė teisėtai, kadangi ieškovė nenurodė CPK 65 ir 66 straipsniuose nurodytų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejones dėl teisėjų veikimo neteisėtumo. Ieškovė teisėjų netinkamą veikimą grindžia vien tik priimtais jai nepalankiais sprendimais; ieškovė taip pat nepateikė duomenų, kad nagrinėjant bylas būtų taikyta drausminė teisėjų atsakomybė ar priimta atskiroji nutartis, o teisėjo kaltė gali būti konstatuota jam padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Taigi, ieškovei nepateikus įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad valstybė, kaip atsakovas, veikė ne taip, kaip privalėjo veikti, negali būti konstatuota, jog teismai, nagrinėdami bylas, atliko neteisėtus veiksmus (CPK 185 str.), o savo teiginius dėl tokių veiksmų neteisėtumo privalėjo įrodyti ieškovė (CPK 12, 178 str.). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas nusprendė, kad negalima daryti išvados, jog teismų sprendimai buvo priimti remiantis neteisėtais veiksmais, todėl aplinkybė, kad dėl teismų ir teisėjų neteisėtų veiksmų atlikimo ieškovei atsirado žala, negali būti konstatuota.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Akivaizdžiai neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus penkiolika metų nesvarstant prašymo grąžinti išlikusią M. M. žemę, Kauno apygardos administracinio teismo teisėjai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai procesiniuose sprendimuose pripažindami teisėtais, atliko tyčinius neteisėtus veiksmus. Teismai žinojo, kad nebuvo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje nustatytų pagrindų valstybei išpirkti M. M. žemę, tačiau nepagrįstai pripažino, jog M. M. žemė valstybės išperkama, tuo padarydami tyčinius neteisėtus veiksmus. Nors teismai nustatė, kad M. M. žemė iki šiol negrąžinta ir už žemę neatlyginta, tačiau nepagrįstai pripažino, kad į žemę atkurtos nuosavybės teisės pilna apimtimi.

3. CPK 265, 270 straipsniuose numatyta, kad priimdamas sprendimą, teismas nurodo, kokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kokios nenustatytos. Teismas sprendime privalėjo nurodyti: kodėl administracinėse bylose teismų padaryta išvada, kad į ieškovės tėvo žemę yra pilna apimtimi atkurtos nuosavybės teisės, kai pats teismas nustatė faktus, jog žemė negrąžinta ir už žemę neatlyginta, yra teisėta; kodėl M. M. žemės nuosavybės teisės neįregistruotos VĮ Registrų centre; kada ir kokiu pagrindu valstybė tapo M. M. žemės savininke; koks įstatymas leido M. M. žemę išpirkti; koks įstatymas leido penkiolika metų nesvarstyti paduoto prašymo grąžinti M. M. žemę. Teismas sprendime privalėjo pasakyti, kodėl ieškovės nurodytus neteisėtus administracinio teismo veiksmus laiko teisėtais.

4. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą priimti sprendimą už akių, patenkinant ieškinį. CPK 142 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atsakovui be pateisinamos priežasties nepateikus atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę priimti sprendimą už akių. Atsakovo pateiktas raštas negali būti laikomas atsiliepimu į ieškinį, nes jame pažeisti CPK 142 straipsnio 2 dalies 1-3 punktų reikalavimai.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad ieškovei nepateikus įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad valstybė, kaip atstovas, veikė ne taip, kaip privalėjo veikti, negali būti konstatuota, jog teismai, nagrinėdami bylas, atliko neteisėtus veiksmus. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Teisėjo ar teismo kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Teisėjo ar teismo kaltės buvimą turėjo įrodyti ieškovė, tačiau tokių įrodymų nebuvo pateikta. Nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys pagrįstai buvo atmestas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apelianto (šiuo atveju – ieškovės) apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos, padarytos teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais nagrinėjant administracines bylas, atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį. Pagal minėtą įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos dispozicijos darytina išvada, kad šioje normoje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuomet, kai veiksmai atlikti vykdant teisingumą. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Apeliantė teigia, kad žala atsirado dėl Kauno apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų, nagrinėjusių Kauno apygardos administraciniame teisme ieškovės inicijuotas administracines bylas Nr. I-25-402/2012 ir Nr. I-123-422/2013, neteisėtų tyčinių veiksmų, pasireiškusių tuo, jog akivaizdžiai neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus nagrinėjant prašymą grąžinti išlikusią ieškovės tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), šių teismų teisėjai priimtuose procesiniuose sprendimuose pripažino teisėtais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus ieškovės nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje iš esmės reiškiamas nesutikimas su administracinėse bylose teismų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su apeliantės tėvui M. M. priklausiusios žemės grąžinimo procedūromis, teisiniu vertinimu, o teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais įvardijami administracinių bylų išnagrinėjimo procesiniai rezultatai, lėmę A. O. M. skundų tose bylose atmetimą.

Pagal Konstituciją ir ją įgyvendinančius įstatymus bendrosios kompetencijos teismų ir specializuotų teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas atliekamas instancine tvarka: bendrosios kompetencijos teismų sistemoje žemesnės pakopos teismo priimtas sprendimas skundžiamas aukštesnės pakopos bendrosios kompetencijos teismui. Analogiška sprendimų apskundimo tvarka yra ir administracinių teismų sistemoje: apygardų administracinių teismų sprendimai skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Tokia tvarka atitinka Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Nei CPK, nei kiti įstatymai nesuteikia bendrosios kompetencijos teismui įgaliojimų tikrinti administracinių teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumą ir (ar) pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012, pareiškėja A. O. M. pasinaudojo įstatymo suteikiama teise skųsti priimtą teismo sprendimą instancine tvarka ir padavė dėl šio teismo sprendimo apeliacinį skundą (b. l. 78-85). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi A. O. M. apeliacinį skundą atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 67-77). Taip pat nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013, A. O. M. padavė dėl šio teismo sprendimo apeliacinį skundą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl nuosavybės teisės į M. M. žemę atkūrimo priimtų individualių administracinių aktų teisėtumas yra išspręstas įsiteisėjusiais administracinių teismų procesiniais sprendimais. Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas. Būtinybę laikytis res judicata principo yra įtvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis principas yra vienas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą).

Ieškovei apeliaciniame skunde teigiant, jog valstybės pareigūnų veiksmai, nagrinėjant prašymą grąžinti išlikusią ieškovės tėvo žemę, buvę neteisėti, iš naujo keliami tie patys klausimai (dėl prašymo grąžinti M. M. žemę svarstymo uždelsimo, dėl žemės sklypo nuosavybės atkūrimo būdo ir kt.), į kuriuos atsakyta minėtais res judicata galią įgijusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais apeliantės skundai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pripažinti nepagrįstais. Kaip jau pažymėta, įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai, šalys nebegali kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiais teismo sprendimu ar nutartimi nustatytų faktų ar teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis, Konstitucijos 109 straipsnis). Taigi administracinėse bylose Nr. I-25-402/2012 ir Nr. I-123-422/2013 priimtų procesinių sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas nebegali būti tikrinamas ar kvestionuojamas nagrinėjant šią bylą dėl žalos atlyginimo.

Nors apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ieškinyje išdėstytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų dėl teisėjų padarytų neteisėtų veiksmų nagrinėjant administracines bylas, tačiau pažymėtina, kad jokių kitų teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, išskyrus, apeliantės manymu, administracinėse bylose netinkamai įvertintus įrodymus bei priimtus neteisingus procesinius sprendimus, ji nenurodė. Tačiau vien apeliantei nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad jos nurodytose administracinėse bylose buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad teisėjams dėl jų veiksmų, atliktų nagrinėjant administracines bylas Nr. I-25-402/2012 ir Nr. I-123-422/2013, būtų taikyta drausminė atsakomybė ar priimta atskiroji nutartis ir pan. Taigi niekaip nėra konstatuota, jog apeliantės nurodyti teismai (teisėjai), nagrinėjant minėtas administracines bylas būtų atlikę neteisėtus veiksmus (CPK 185 straipsnis).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės įvardintų teismų (teisėjų) neteisėti veiksmai, tuo labiau kalti neteisėti veiksmai nagrinėjant administracines bylas Nr. I-25-402/2012 ir Nr. I-123-422/2013, nėra įrodyti, nors savo teiginius dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo fakto privalėjo įrodyti būtent ieškovė (CPK 12, 178 str.). Apeliantė, nesutikdama su tokia teismo pozicija, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė CPK 265, 270 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio reikalavimus bei faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265, 270 straipsnių nuostatas. Priimtą procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, atsižvelgdamas į byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindą. Apeliantės skunde išdėstytos aplinkybės, kurios, apeliantės teigimu, teismo liko neįvertintos, yra iš esmės tos pačios išnagrinėtose administracinėse bylose jau ištirtos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, yra įvertintos tose bylose priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir negali būti vertinamos iš naujo šioje civilinėje byloje.

Atmestini skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą priimti sprendimą už akių, patenkinant ieškinį, nes atsakovo pateiktas raštas negalėjo būti laikomas atsiliepimu į ieškinį, kadangi pažeisti CPK 142 straipsnio 2 dalies 1-3 punktų reikalavimai. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, šio atsiliepimo priėmimas patvirtintas teisėjo rezoliucija (b. l. 44-45). Esant byloje pateiktam bei priimtam atsakovo atsiliepimui į ieškovės ieškinį, teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis CPK 142 straipsnio 4 dalimi ir priimti sprendimą už akių. Be to, net tuo atveju, kai yra visos CPK nustatytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi teisę nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio procesinio sprendimo nepriimti. Tai reiškia, kad teismas turi teisę, bet ne pareigą priimti sprendimą už akių.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nei procesinės, nei materialiosios teisės normų nepažeidė ir ieškinį atmesdamas teisingai išsprendė bylą. Skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, o absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra (CPK 329 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.