- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-12
- Bylos Nr.
- P-73-552/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05477-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- J. V. M.
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. O. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. V. M. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. O. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-3097 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą lygiomis dalimis grąžinti pareiškėjai ir jos broliui J. V. M. nuosavybės teisėmis jų tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno rajone.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. V. M. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydamas tenkinti pareiškėjos skundą ir grąžinti užgrobtą tėvo M. M. žemę.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėja A. O. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje P-73-552/2016 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu bei ginčo santykių kvalifikavimu. Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.). Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja siekia, jog būtų atkurtos nuosavybės teisės, remiantis Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų ir vėliau 1997 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu. Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, priėmė 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-3097 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas patikrino atsakovo sprendimą ir pagrįstai pripažino, jog šiuo atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas.
Teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismas, spręsdamas bylas, privalo paisyti įstatymų leidėjo valios. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal esamą teisinį reguliavimą, kurio pagrindu pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, negali būti atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir šias priežastis teismas sprendime nurodė, kurių keisti, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad byloje yra įrodyta, jog M. M. valdyta žemė buvo nacionalizuota tuo pačiu pagrindu, dėl kurio ir yra atkuriamos nuosavybės teisės, remiantis minėtais teisės aktais. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos skunde nurodomi kiti nuosavybės teisių atkūrimo pagrindai, kurie nenumatyti minėtuose teisės aktuose, todėl kitaip vertinti pareiškėjos prašymą nei yra nustatyta 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, negalima.
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką iš esmės panašiose bylose bei anksčiau išnagrinėtas bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
III.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos A. O. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-440-261/2016.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašo atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, kadangi, jos manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra motyvuota. Pareiškėja pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, kadangi sprendime neteisingai nustatyta, jog tremiant jos keturių asmenų šeimą 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą, jos tėvas M. M. buvo bežemis, todėl jo žemė nebuvo užgrobta nusikalstamais veiksmais. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat neteisingai nurodyta, kad į išlikusią žemę jau yra atkurtos nuosavybės teisės jos broliui J. V. M.. Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodydama, kad valstybės pareigūnai neteisėtai priėmė administracinį sprendimą atkurti jos broliui nuosavybės teises į tėvo žemę, kai jau M. M. žemę buvo neteisėtai atidavę naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Nesvarstę prašymo grąžinti M. M. žemę, valstybės pareigūnai ją laikė valstybine ir įtraukė į valstybinės žemės, skirtos naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai, planą. Šį planą 2003 m. gegužės 16 d. įsakymu patvirtino Kauno apskrities viršininkas ir M. M. žemė kaip bevardė valstybinė žemė buvo įregistruota Registrų centre. Pareiškėja daro išvadą, kad teismas neteisingai nurodo, jog M. M. žemė Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 paskirta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Pareiškėjos teigimu, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kadangi vienoda teismų praktika negali būti formuojama, remiantis neteisingais faktais pagrįstais teismo sprendimais. Pareiškėja A. O. M. taip pat pateikė Lietuvos ypatingojo archyvo 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažymą Nr. P2-2581.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 3 dalį, administracinių bylų, kurių proceso atnaujinimas pradėtas ir nebaigtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, proceso atnaujinimas vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.
Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (pvz., 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).
Taigi, proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–134/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).
Pareiškėja, šiuo atveju prašydama atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-440-261/2016, prašymą grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu – nutartis yra be motyvų, 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu – yra akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, ir 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Dėl pirmojo proceso atnaujinimo pagrindo pažymėtina, jog aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011).
Įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-440-261/2016, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėta apeliacinės instancijos teismo nutartis yra motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo motyvais, pati savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria buvo užbaigta prašoma atnaujinti byla, motyvuojamosios dalies aiškiai matyti, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, priimdama šią nutartį.
Taip pat pastebėtina, jog pareiškėja visiškai nepagrindė bei nenurodė argumentų dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto, t. y. kad yra akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, pagrindu. Pareiškėja nenurodė jokio akivaizdaus materialiosios teisės normų taikymo pažeidimo, tačiau prašymą iš esmės grindžia tuo, jog nagrinėjamoje byloje netinkamai buvo vertintos faktinės aplinkybės. Taigi pareiškėjos nurodomos aplinkybės tiesiogiai susijusios su faktinių aplinkybių vertinimu ir šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo.
Pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-121/2013, 2016 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-38-261/2016). Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos aplinkybės užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylos proceso atnaujinimui.
Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P662-54/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011 ir kt.). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P143-127/2011, P602-71/2012 ir kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011 ir kt.).
Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P146-2/2010, P520-15/2013 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė nei vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant panašioms faktinėms aplinkybėmis būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu vertintinas kaip formalus, pagrįstas jos subjektyvia nuomone ir prielaidomis dėl administracinių teismų praktikos formavimo krypties, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip minėta, pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo keliami klausimai iš esmės yra susiję su įrodymų bei faktinių aplinkybių vertinimu, o tokie motyvai negali būti pagrindu atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkinamas ir atnaujinti procesą atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. O. M. prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-440-261/2016 pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. V. M. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.