Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal minėto ieškovo ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pagal 2007-07-19 ir 2007-09-17 kredito sutartis atsakovas AB Ūkio bankas suteikė VšĮ ,,Lauviluka“ bendrą 160 000 Lt kreditą. Kredito grąžinimo užtikrinimui skolininkas VšĮ ,,Lauviluka“ 2007-07-19 ir 2007-09-14 išdavė vekselius, už kuriuos laidavo ieškovas. VšĮ ,,Lauviluka“ kredito pagal kredito sutartis pilnai negrąžino. 2009-04-21 išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl skolos išieškojimo iš vekselio davėjo (skolininko) ir vekselio laiduotojo (ieškovo). Panevėžio apygardos teismo 2010-06-19 nutartimi iškelta VšĮ ,,Lauviluka“ bankroto byla, įmonės bankroto byloje patvirtintas 94 371,92 Lt (27 332 Eur) AB Ūkio bankas finansinis reikalavimas. 2015-07-01 priimtas sprendimas dėl minėtos įmonės pabaigos, 2015-08-06 įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Ieškovo V. Š. nuomone, likvidavus skolininką VšĮ ,,Lauviluka“ baigėsi ir jo prievolė AB Ūkio bankui. Kadangi laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinta prievolė, ieškovas pateiktu ieškiniu prašė jo laidavimą pripažinti pasibaigusiu nuo 2015-08-06, o netenkinus šio reikalavimo – pripažinti, kad ieškovo įsiskolinimas pagal vekselius sumažėjo 15 639 Eur suma, kadangi atsakovas AB Ūkio bankas perėmė nuosavybės teises į įkeistą butą už 15 639 Eur (54 000 Lt) sumą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad ieškovo laidavimas pagal 2007-09-14 vekselį sumažėjo 15 639,48 Eur suma, o kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas AB Ūkio bankas skolos išieškojimo veiksmų iš ieškovo (laiduotojo) ėmėsi iki skolininko VšĮ „Lauviluka“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, kai bankrutuojant pagrindiniam skolininkui reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo ir jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, nors tokios bylos nagrinėjimo metu pagrindinis skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą teisminės gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; 2012-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti ieškovo, kaip laiduotojo, prievolę pasibaigusia. Teismas nustatė, kad AB Ūkio bankui perėmus 54 000 Lt (15 639,48 Eur) vertės įkeistą butą, šia suma sumažėjo pagrindinio skolininko įsiskolinimas AB Ūkio bankui. Kadangi laiduotojas negali laiduoti didesne apimtimi negu skolininkas, teismas tenkino ieškinio reikalavimą pripažinti, kad ieškovo laidavimas sumažėjo 15 639,48 Eur suma.

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl laidavimo pripažinimo pasibaugusiu, ir šį reikalavimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas rėmėsi tokiais kasacinio teismo procesiniais sprendimais, kurie buvo priimti neanalogiškose bylose. Apeliantas laidavo be sąlygos, kad laidavimas galioja iki skolininkas VšĮ ,,Lauviluka“ visiškai įvykdys savo prievoles. Tarp apelianto ir AB Ūkio banko nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšto susitarimo, kad laidavimas galioja iki visiško skolininko prievolės įvykdymo. Kasacinis teismas savo nutartyse pripažįsta teisę kreditoriui reikalauti prievolės įvykdymo iš laiduotojo jau išregistravus pagrindinį skolininką tik jeigu kreditorius iki skolininką išregistruojant pareiškia laiduotojui ieškinį teisme. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto atstovo prašymą priimti sprendimą atsakovui už akių. Atsakovas į teismo posėdį neatvyko, pareiškimas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant nebuvo gautas. Nors atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį ir tripliką, bet juose tik išdėstė savo poziciją, jokių įrodymų nepateikė, todėl teismas galėjo priimti sprendimą už akių. Įstatymas nenustato iki kada šalis turi teisę reikšti tokį prašymą, todėl laikytina, kad prašyti priimti sprendimą už akių galima bet kada, iki baigiamųjų kalbų pradžios. Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovas nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės

Apeliantas (laiduotojas) nepagrįstai teigia, kad jo, kaip laiduotojo, prievolė baigėsi pasibaigus pagrindiniam skolininkui VšĮ ,,Lauviluka“ (2015-08-06 išregistravus įmonę iš Juridinių asmenų registro). Tokią poziciją apeliantas grindė CK 6.87 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Nagrinėjamu atveju apeliantas laidavimu užtikrino vekselių apmokėjimus (b. l. 23-24). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-07-15 nutartyje Nr. 3K-7-278/2011 nurodė, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme. Vekselių laidavimo santykiams taikomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ir ĮPVĮ; 1 str.). Vekselio laidavimo ir CK reglamentuoto laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, esmė nėra tapati. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė ir kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje išaiškino, kad ši taisyklė taikytina ir tiems atvejams, kai laidavimu užtikrinta prievolė pasibaigia dėl paprastojo vekselio davėjo – juridinio asmens likvidavimo. Dėl nurodytų aplinkybių apelianto argumentai, kad jo laidavimo prievolė baigėsi išregistravus vekselio davėją VšĮ ,,Lauviluka“, neatitinka įstatyminio reglamentavimo ir teismų praktikos, todėl yra neteisinga.

Dėl sprendimo už akių priėmimo

Byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta 2016-09-01 vykusiame teismo posėdyje, į kurį atsakovo atstovai neatvyko, prašymo nagrinėti bylą nedalyvaujant nepateikė. Apelianto atstovas bylos nagrinėjimo metu pateikė prašymą priimti sprendimą už akių, kurio teismas netenkino. Pagal 285 straipsnio 2 dalį sprendimas už akių priimamas tik tais atvejais, kai byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai. Šiuo atveju atsakovas pateikė atsiliepimą į apelianto ieškinį bei dubliką, juose išdėstė savo poziciją. Apeliantas nurodo, kad atsakovas tik išdėstė savo teisinę poziciją nurodytuose procesiniuose dokumentuose, tačiau nepateikė jokių įrodymų, todėl sprendimo priėmimas už akių yra galimas. Su tokia pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad pasibaigus pagrindiniam skolininkui baigėsi ir apelianto, kaip laiduotojo, atsakomybė. Atsakovas, nesutikdamas su ieškinio reikalavimais, atsikirtimus grindė tuo, kad išieškojimo veiksmus iš apelianto pradėjo tuo metu, kai pagrindinis skolininkas dar nebuvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. Tai, kad atsakovas prie savo procesinių dokumentų nepridėjo papildomai jokių rašytinių įrodymų, nereiškia, kad byloje pateikti tik vienos iš šalių įrodymai. Šalių paaiškinimai taip pat yra įrodinėjimo priemonė, o šiuo atveju pats ginčo pobūdis lemia, kad atsakovo įrodymai yra jo teisiniai argumentai, kuriais jis grindžia savo atsikirtimus apie apelianto prievolės nepasibaigimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantas nepagrįstai teigia, kad byloje pateikti tik vienos iš šalių įrodymai. Esant pateiktiems abiejų šalių įrodymams, teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (CPK 285 str. 2 d.). Remiantis išdėstytu, pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.