Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį 40 parų areštu.

G. K., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį 45 parų areštu.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis subendrintos, jas iš dalies sudedant ir G. K. paskirta galutinė subendrinta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas nuteistojo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. spalio 18 d. 04.15 val. iki 2018 m. spalio 18 d. 15.18 val.

Bausmę paskirta atlikti areštinėje.

Bausmės pradžia G. K. skaičiuotina nuo jo sulaikymo dienos.

G. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti – naikintina.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - revolverį „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) saugomą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariate, nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti ginklų fondui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. K. nuteistas už tai, kad 2018 m. spalio 18 d. apie 03.20 val., (duomenys neskelbtini) esančio namo kambaryje, kilusio šeimyninio konflikto metu, mušė ir kitaip smurtavo prieš savo sugyventinę I. Z., t. y. šeimos narį, tyčia suėmęs nukentėjusios pečius rankomis sudavė jai ne mažiau tris smūgius kakta į galvos sritį, tuo sukėlė šeimos nariui fizinį skausmą bei tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2. Be to, jis nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. liepos 1 d., (duomenys neskelbtini) neregistravęs įstatymo numatyta tvarka, t. y. neturėdamas leidimo, iki 2018 m. spalio 18 d. apie 04.30 val. neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą - 6 mm kalibro „(duomenys neskelbtini)“ revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), kol šį ginklą paėmė policijos pareigūnai bei tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

3. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinimas G. K. pasitvirtino, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą ir įrodyta teismo ištirtų įrodymų visuma.

4. Nuteistojo G. K. gynėjas advokatas Nerijus Plėdys skundžia Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir prašo G. K. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, o to nepadarius, nuteistajam paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, taip pat pažeidė baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindus. Apeliaciniame skunde advokatas tvirtina, kad teismas kaltinamojo parodymus atmetė jo pozicijos tinkamai neištyręs ir neįvertinęs, tik deklaratyviais pagrindais. Nuteistojo parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, jie nebuvo paneigti kitais bylos duomenimis. Taigi, toks deklaratyvus jų atmetimas ir kritiškas vertinimas teismų praktikoje pripažįstamas esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 529/2014). Apeliantas nurodo, kad dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį G. K. pateikė išsamią poziciją. Jis paaiškino, kad nukentėjusiosios atžvilgiu smurto nenaudojo, kad ji susižeidė galimai tuo metu, kai nualpo ir nukrito ant grindų. Aplinkybė, kad nukentėjusioji iš tiesų įvykio metu nualpo ir nukrito, dėl ko ji buvo nuvežta į gydymo įstaigą, yra neginčytinai nustatyta bylos duomenimis. Skunde pažymima, kad visi kiti bylos įrodymai, išskyrus nukentėjusiosios parodymus, patvirtino tik patį jos sužeidimo (sumuštos lūpos) faktą, bet ne sužeidimo atsiradimo aplinkybes. Nukentėjusiosios parodymai, kuriais teismas grindė G. K. kaltinimą, buvo nenuoseklūs, jos pozicija dėl jos atžvilgiu vykdyto smurto kardinaliai ir ne kartą keitėsi. Vienos apklausos metu ji nurodė, kad nuteistasis prieš ją panaudojo fizinį smurtą, kitos apklausos metu nurodė visiškai priešingai - nuteistasis prieš ją fizinio smurto nenaudojo, o taip ji pasakiusi dėl to, kad ji išsigando, jie buvo susipykę. Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji parodymus pakeitė ir jau nurodė, kad nuteistasis jos atžvilgiu smurtavo, tačiau baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji I. Z. dar kartą patvirtino, jog G. K. jos atžvilgiu nesmurtavo. Nepaisant viso to, pirmosios instancijos teismas tokio nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo priežasčių nesiaiškino ir niekaip nuosprendyje neaptarė, tačiau tokiems nenuosekliems parodymams be jokio pagrindo suteikė išskirtinę reikšmę.

4.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra specialisto išvados dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų ir nenustatytas joks sveikatos sutrikdymo mastas, dėl ko nuteistajam buvo inkriminuotas tik fizinio skausmo sukėlimas. Pagal teismų praktiką tokios kategorijos bylose reikšmingos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės įprastai yra nustatinėjamos remiantis parodymais, kadangi jokių objektyvių faktinių duomenų byloje paprastai nebūna. Tokiais atvejais ypatingą reikšmę turi parodymų patikimumas ir prieš tai minėtas in dubio pro reo reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 194-222/2018). Skundo autoriaus vertinimu, atsižvelgiant į tai, pagrįstai teigtina, kad bylos duomenų visuma nesudaro pagrindo konstatavimui, jog G. K. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir in dubio pro reo reikalavimu byloje esantys prieštaravimai ir abejonės neleidžia konstatuoti jo kaltės. Dėl to šioje dalyje nuosprendis turi būti panaikintas, kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

4.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš esmės tie patys motyvai taikytini ginčijant ir G. K. nuteisimą pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tik šiuo atžvilgiu pirmosios instancijos teismo motyvų deklaratyvumas yra dar akivaizdesnis. Nuteistasis aplinkybes, susijusias su šaunamuoju ginklu itin išsamiai paaiškino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, nurodydamas, jog prieš maždaug dešimt metų parduotuvėje pirko minėtą ginklą savo motinos J. K. sugyventiniui A. L., nežino kur pastarasis ginklą padėjo ir daugiau ginklo niekada nėra matęs. Šias aplinkybes apklausiama teisme patvirtino ir liudytoja J. K. Jokių tai neigiančių duomenų byloje nustatyta nebuvo. Tačiau teismas G. K. nuteisimą grindė tik tuo, kad namas, kuriame buvo rastas ginklas, menamai yra faktinė jo gyvenamoji vieta, o ginklas rastas pakankamai naudojamoje vietoje – spintelėje, kas neva patvirtina nuteistojo tiesioginę tyčią laikant ginklą, t. y. jis suprato, kad savo gyvenamojoje vietoje laiko ginklą, kuriam reikalingas leidimas. Apeliacinio skundo autorius su tokia išvada nesutinka ir teigia, kad byloje esantys neginčytinai įrodymai patvirtina, jog faktiškai ginklas net nepriklausė nuteistajam. Nuteistasis paaiškino, kad minėtas namas priklauso ne jam, be to, pirmas namo aukštas, kur buvo rastas ginklas, yra daugiau bendras, ten yra ne tik jam priklausančių daiktų, dalis namo yra išnuomota įmonei. Tokius nuteistojo ir jo motinos parodymus iš dalies patvirtino net ir nukentėjusiąja pripažinta I. Z.

4.4. Apeliacinio skundo autorius nesutinka ir su G. K. parinkta bausme. Jo nuomone, teismas, paskirdamas anksčiau nei karto neteistam asmeniui su faktiniu laisvės atėmimu susijusią bausmę – areštą, nepakankamai individualizavo bausmės skyrimą, tuo pažeidė pamatinius bausmės teisingumo ir individualizavimo skyrimo principus. Skunde nurodoma, kad nuteistasis yra įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, joje nuolat vykdoma intensyvi ūkinė-komercinė veikla. Nuteistajam atėmus laisvę, jis netektų galimybės tinkamai organizuoti įmonės veiklą, kas lemtų šios veiklos sutrikdymą, pajamų praradimą ir galimą darbuotojų atleidimą. G. K. pats organizuoja visą įmonės ir ūkio veiklą, todėl jo laisvės atėmimas sukeltų itin didelius neigiamus finansinius padarinius ne tik jam pačiam, bet ir visai ūkinei-komercinei veiklai. Pažymi, kad nuteistasis turi du nepilnamečius vaikus, neįgalią mamą, kuriems yra reikalinga nuolatinė priežiūra ir aprūpinimas, todėl tokios griežtos, su laisvės atėmimu susijusios bausmės paskyrimas, pakenktų ne tik nuteistojo ir jo įmonės interesams, bet tuo pačiu būtų atimta galimybė rūpintis savo mažamečiais vaikais, kas neigiamai paveiktų jų vystymąsi, psichologinę būklę bei materialinį aprūpinimą, taip pat ir priežiūros reikalaujančią neįgalią motiną. Dėl to, apelianto įsitikinimu, teismui atsisakius nuteistąjį išteisinti, jam skirtinos bausmės forma turėtų būti pakeista į su faktiniu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę: baudą, viešuosius darbus, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu atidedant bausmės vykdymą.

5. Atsiliepimų į nuteistojo G. K. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio apeliacinį skundą negauta.

6. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis G. K. ir jo gynėjas advokatas Nerijus Plėdys prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė R. R. prašė apeliacinį skundą atmesti.

7. Nuteistojo G. K. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio apeliacinis skundas atmetamas.

8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu iš esmės yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu G. K. veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, požymiai ir prašo jį išteisinti, nes nukentėjusiosios I. Z. atžvilgiu nesmurtavo ir nuteistojo namuose rastas šaunamasis ginklas yra ne jo.

9. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nuteisė G. K. už tai, jog jis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio yra matyti, jog, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl G. K. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

10. Nuteistasis G. K. neigia padaręs nusikalstamas veikas, nurodo, jog jis nukentėjusiosios I. Z. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, kad jo namuose rastas ginklas priklauso ne jam. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad G. K. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies

11. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, spaudimu, tempimu, kitokiu smurtavimu), alternatyviais padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota šios nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis).

12. Tai, kad G. K. nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, patvirtina nukentėjusiosios I. Z. pirminiai parodymai, kad 2018 m. spalio 17 d. apie 22.00 val. G. K. ją pasikvietė į svetainę, o jai atėjus, jis čiupo nukentėjusiajai už plaukų bei jėga pasodino prie stalo ir nurodė su juo sėdėti iki 8.00 val. ryto. Kiek pasėdėjus su vyru prie stalo, nukentėjusiajai pasidarė silpna, ji atsistojo ir pradėjus eiti nualpo. Atsigavusi, prieš save nukentėjusioji pamatė greitosios medicinos pagalbos medikus. Su medikais nuvykus į priėmimo skyrių rimtų sužalojimų nustatyta nebuvo. Nukentėjusiajai iš priėmimo skyriaus grįžus namo, sugyventinį G. K. ji rado tebesėdintį prie to paties stalo. G. K. pamatęs, kad nukentėjusioji dedasi daiktus, nes ji norėjo išeiti iš namų, atsistojo nuo stalo ir paėmęs už pečių laikė nukentėjusiąją ir iš savo kaktos nemažiau kaip tris kartus trenkė nukentėjusiajai į lūpą, skruostą, nosį, dėl to nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Taip pat nukentėjusioji nurodė, kad anksčiau smurto sugyventinis jos atžvilgiu nebuvo vartojęs, tai buvo pirmas kartas, kai išgeria paprastai agresyvus nebūna, tačiau įvykio dieną jai grasino ginklu bei nurodė, kad paskandins, sudegins tėvų namus, todėl buvo labai įbauginta ir kreipėsi į policiją (1 tomas, b. l. 6). Nukentėjusioji savo parašu patvirtinto, kad apklausos protokolas yra surašytas teisingai. Taip pat nukentėjusioji G. K. smurtavimo prieš ją faktą patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisme. Ji parodė, kad G. K. stvėrė ją už plaukų ir pasodino į kėdę, pasakė „sėdėk...“. Ji sėdėjo, tačiau jai pasidarė silpna ir ji nualpo. Tada jai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir ji buvo išvežta į priimamąjį. Jai buvo sulašintos lašelinės ir ji buvo išleista namo. Sugrįžus nukentėjusiajai namo, G. K. ją vėl griebė už pečių ir kirto kelis smūgius į kaktą, nosį, veidą ir dar sakė „aš tave paskandinsiu“. Buvo nosis sutinusi ir lūpa prakirsta iš vidaus. Ar kur kitur buvo sužalojimų, nepamena, gal ant rankų buvo (t. 2, b. l. 16-17). Liudytojas J. R. parodė, kad 2018 m. spalio 17 d. apie 22-23 val. jam paskambino dukra I. Z., kuri prašė atvažiuoti, nes jai yra labai blogai ir kad ji išsikvietė greitąją. Kai atvyko į dukros namus, greitoji medicinos pagalba jau buvo atvykusi. Dukrą rado atlošusia galva sėdinčią ant sofos, o jos sugyventinis G. K. sėdėjo truputį toliau nuo jos. Jis buvo labai stipriai girtas, tokį matė pirmą kartą. Jo akys atrodė net perverstos, atrodė, kad jis labai dėl kažko pyko, jis atrodė sužvėrėjęs. Dukra liudytojui sakė, kad G. K. ją stipriai sugriebė už plaukų ir ar trenkė galva į stalą, ar netrenkė ji neatsimenanti, nes ji neatsimena, ar nuo smūgio nualpo, ar dėl stipraus išgąsčio, tačiau jau ligoninėje dukra skundėsi, kad jai skauda pusę galvos. Priėmimo skyriuje dukra išbuvo apie 3-4 valandas ir buvo išleista į namus. Iš ligoninės dukra paprašė užvežti ją į namus. Ji ketino pasiimti kelis daiktus ir važiuoti su liudytoju, arba jeigu G. K. bus nurimęs ir miegos, tai likti savo namuose. Išleidęs dukrą prie jos namų, dar pastovėjo kokias tris minutes ir pagalvojęs, kad viskas gerai, važiavo į savo namus. Liudytojui neprivažiavus savo namų, nukentėjusioji paskambino jam į mobilų telefoną ir šaukė „tėti, gelbėk mane, nes mane nušaus arba paskandys.“ Tuomet liudytojas apsisuko ir važiavo atgal, važiuodamas sutiko bėgančią nuo savo namų dukrą. Įsėdusi į automobilį, dukra labai drebėjo, buvo stipriai išsigandusi, verkė. Jos maikė priekyje buvo kruvina. Dukros apatinė lūpa buvo patinusi, ant rankos matėsi nubrozdinta oda ir bėgo kraujas. Dukra liudytojui pasakojo, kad tik jai grįžus į namus, ją G. K. čiupęs pakėlė ir savo galva sudavė jai smūgį į veidą, po to sučiupęs ją už rankos, tempė ją skandinti (t. 1, b. l. 72-73). Šiuos parodymus liudytojas apklausiamas pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino (t. 2, b. l. 22). Iš bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo ir jo stenogramos taip pat matyti, kad pranešėja, paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, nurodė, kad G. K. stipriai ją mušė (t. 1, b. l. 47). Liudytojas – policijos pareigūnas R. M., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad 2018 m. spalio 17-18 d. jis dirbo kartu su kolega A. B. Pamena, jog apie 3.30 val. iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo gavo nurodymą vykti į šeimyninį konfliktą, vykusį (duomenys neskelbtini), tačiau tikslaus adreso neatsimena. Pamena, kad visai prie kito namo jų laukė su savo tėvu nukentėjusioji, kuri skundėsi, jog girtas vyras ją mušė. Kartu su nukentėjusiąja nuėjo į jos namus, ten rado virtuvėje sėdintį G. K. Jis buvo neblaivus, nes nesugebėjo net rišliai paaiškinti įvykio aplinkybių, kirtosi jo kalba, judėjo jau stipriai svirduliuodamas į šonus. Nukentėjusioji parodė sužalojimus. Pamena, kad matėsi raudonos žymės ant abiejų rankų virš riešų. Taip pat pamena, kad moteris aiškino, jog G. K. jai su galva trenkė į jos veidą bei tąsė už plaukų (t. 1, b. l. 75-76). Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas parodė, kad iš budėtojo gavus pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje ir nuvykus į įvykio vietą, lauke sutiko pranešėją, kuri buvo labai susijaudinusi ir buvo sunku suvokti, ką kalba, tačiau ji pasakojo, kad prieš ją smurtavo sugyventinis G. K. Iš pradžių ant moters sužalojimų nematė, nes buvo tamsu, tačiau atėjus į namus, šviesoje matėsi, jog nukentėjusiosios lūpa yra prakirsta ir ant dilbių matėsi mėlynės. Nukentėjusioji jiems paaiškino, kad G. K., stipriai jai suėmęs už dilbių, ją pasodino virtuvėje ir liepė sėdėti, neišleido, taip pat grasino, trenkė iš galvos tiesiai jai į kaktos sritį. Pagal faktą pareigūnai matė, kad smurtas akivaizdžiai buvo naudotas (t. 2, b. l. 19-21). Taigi priešingai nei nurodoma apelianto skunde, jog G. K. neatliko jokių veiksmų nukentėjusiosios I. Z. atžvilgiu, aukščiau išdėstyti duomenys patvirtina, kad G. K. savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, t. y. kad jis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

13. Nuteistasis teigia nukentėjusiosios atžvilgiu smurto nevartojęs ir nurodė, kad galimai ji susižeidė tuo metu, kai nualpo ir nukrito ant grindų, tačiau teisėjų kolegija tokį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji po nualpimo, greitosios medicinos pagalbos medikų buvo pristatyta į priėmimo skyrių ir jai tuo metu sužalojimų nebuvo nustatyta, ką patvirtina ir pačios nukentėjusiosios pirminiai parodymai (t. 1, b. l. 5-6) bei byloje esantys medicininiai dokumentai (t. 1, b. l. 50-51). Be to, ginčijamas ir nukentėjusiosios parodymų nuoseklumas. Atkreiptinas dėmesys, kad iš karto po įvykio asmenų emocijos paprastai būna nuoširdžios, nes per trumpą laiką, kol atvyksta policija, nespėjama sukurti įvairių gynybinių versijų. Todėl analizuojamu atveju svarbūs yra ne tik pirminiai pačios nukentėjusiosios parodymai, bet ir į įvykio vietą atvykusių pareigūnų parodymai, kurie užfiksuoja pirminius paaiškinimus, stebi asmenų savijautą, jų reakcijas ir pan. Liudytojas – policijos pareigūnas R. M. parodė, kad prisimena kaip atvykus į iškvietimą, nukentėjusioji parodė sužalojimus, jis pamena, kad pas moterį buvo raudonos žymės ant abiejų rankų virš riešų. Taip pat liudytojas pamena, jog nukentėjusioji aiškino, kad G. K. jai su galva trenkė į jos veidą bei tąsė už plaukų, tačiau nepamena, ar nuo šių sužalojimų matė žymes pas moterį. Jei matė, tai tai turėjo būti pažymėjęs tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 75-76), o tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (t.1, b. l. 31-34) yra fiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai rankų ir veido srityse. Tai, kad nukentėjusiosios parodymai proceso metu keitėsi, nepaneigia nuteistojo G. K. smurto vartojimo nukentėjusiosios atžvilgiu fakto. Kaip jau minėta, pirminiai parodymai paprastai būna teisingi, dėl to, jog nėra spėjama kelti įvairių versijų, taip pat kaltinamieji nespėja paveikti nukentėjusiųjų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmuosius nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad G. K. jos atžvilgiu vartojo smurtą, laikė teisingais ir jais vadovavosi, grįsdamas nuteistojo kaltę, juolab, kad tokius savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisme. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausiama nukentėjusioji nurodė priešingai, t. y. kad G. K. jos atžvilgiu nevartojo smurto, galėjo lemti ir tai, jog ji, kaip nurodo apklausiama pirmosios instancijos teisme, norėjo gyventi su nuteistuoju, nes ji su juo turi dukrą, norėjo, jog šeima būtų, tačiau iš jo kaip iš vyro jokios pagarbos nesulaukė.

14. Kaip nepagrįstas atmestinas ir apelianto teiginys, kad byloje nėra specialisto išvados dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, patvirtinančios buvusį sumušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Apygardos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiosios I. Z., J. R., įvykio vietoje buvusio policijos pareigūno R. M. parodymai, Bendrojo pagalbos centro pateikto pokalbio stenograma bei pats garso įrašas neabejotinai patvirtina, kad G. K., smurtaudamas sugyventinės atžvilgiu, veikdamas tiesiogine tyčia, tempdamas nukentėjusiąją už plaukų, suduodamas savo kakta nukentėjusiajai į veidą, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti, kad nukentėjusiajai fizinis skausmas iš tiesų buvo sukeltas. Kartu pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo veiksmus pripažino tyčiniais. Nagrinėjamu atveju teigti, jog G. K., būdamas suaugęs vyras ir neturintis jokių adaptacijos ar psichikos sutrikimų, nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nėra pagrindo. Temdamas nukentėjusiąją už plaukų, suduodamas savo kakta nukentėjusiajai į veido sritį, nuteistasis negalėjo tikėtis, jog tokiais savo veiksmais nesukels nukentėjusiajai atitinkamų sužalojimų. Šiuo atveju G. K. veikė neapibrėžta tyčia – nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Būtent tai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo subjektyvinę pusę, t. y. suvokimas, kad daromi veiksmai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai, numatymas, kad veika sukels asmeniui atitinkamus sveikatos sutrikdymus ir abejingumas galimiems padariniams.

15. Daroma išvada, kad nuteistojo nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl prašymas išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atmetamas.

Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis nepripažįsta ir kitos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą.

17. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Taigi, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 straipsnis) pasireiškia keliais arba vienu iš nurodytų alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu neturint reikiamo leidimo. Kiekvieno iš jų pakanka baudžiamajai atsakomybei kilti. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų įgijimas – tai neturint reikiamo leidimo jų pirkimas, neatlygintinis gavimas, įgijimas už skolas, mainais už kitą daiktą ir panašiai. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje.

18. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kuriai formalių nusikalstamų veikų sudėčių atveju yra būdingi šie požymiai: 1) pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; 2) norėjimas veikti. Pirmasis požymis apibūdina intelektualųjį tiesioginės tyčios elementą, o antrasis – valinį. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas yra požymių, nusakančių nusikalstamų veikų objektą ir objektyviąją pusę, suvokimas, kurio apimtis nustatoma konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Norėjimas veikti, kai pažeidimo pavojingumą ir priešingumą teisei lemia veikimas, yra sąmoningas asmens valios nukreipimas (esant galimybei nenukreipti valios) nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo. Neveikimo atveju norėjimas veikti yra sąmoningas asmens valios nenukreipimas (esant galimybei nukreipti valią) vykdyti įstatymų nustatytas pareigas, kai pavojingumą ir priešingumą teisei lemia neveikimas.

19. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalies nuostatas G. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. liepos 1 d., (duomenys neskelbtini), neregistravęs įstatymo numatyta tvarka, t. y. neturėdamas leidimo, iki 2018 m. spalio 18 d. apie 04.30 val. neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą - 6 mm kalibro „(duomenys neskelbtini)“ revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), kol šį ginklą paėmė policijos pareigūnai.

20. Ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo kaltės dėl jam inkriminuoto ir BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo G. K. nepripažino. Teigė, jog jo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), rastas ir paimtas šaunamasis ginklas - 6 mm kalibro „(duomenys neskelbtini)“ revolveris Nr. (duomenys neskelbtini) jam nepriklauso. Nurodė, kad tą ginklą pirko motinos sugyventinio A. L. prašymu. Ginklą pirko parduotuvėje ir jam padavė, o kur tas ginklas tiksliai buvo vėliau nežinojo. Tokios pat pozicijos nuteistasis laikėsi ir savo apeliaciniame skunde bei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo versiją, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, apylinkės teismas nusprendė traktuoti, kaip jo užimtą gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį ir kaltinamojo parodymais nesivadovavo. Tokiam įrodymų vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

21. Nuteistasis G. K. ginčija, jog jam nepriklauso 6 mm kalibro „(duomenys neskelbtini)“ revolveris Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau byloje yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas, iš kurio matyti, kad šį revolverį įsigijo būtent nuteistasis G. K. (t. 1, b. l. 69). Taip pat šį faktą nuteistasis yra patvirtinęs ir savo parašu (t. 1, b. l. 70). Nors nuteistojo versiją apie tai, kad šis šaunamasis ginklas buvo įgytas A. L. prašymu ir jam perduotas, patvirtina liudytoja J. K., tačiau šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai, nes ši liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi dėl to, kad G. K. yra jos sūnus, o A. L. apklausti nėra galimybės, nes jis yra miręs. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo versiją, byloje nėra.

22. Įvertinusi visumą aukščiau išdėstytų nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų, susijungiančių į nuoseklią bei logišką grandinę, teisėjų kolegija nemato jokio objektyvaus pagrindo abejoti name, esančiame (duomenys neskelbtini), rasto šaunamojo ginklo - 6 mm kalibro „(duomenys neskelbtini)“ revolverio Nr. (duomenys neskelbtini) priklausymu ne kokiam tai kitam asmeniui, o būtent nuteistajam, nepaisant to, jog ant jo žmogaus biologinių pėdsakų ir nenustatyta.

23. Atsižvelgiant į išdėstytą teisėjų kolegija daro neabejotiną išvadą, kad ne kas kitas, o būtent G. K., neturėdamas leidimo, name, esančiame (duomenys neskelbtini) laikė 6 mm kalibro „(duomenys neskelbtini)“ revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio dalys priskiriamos C kategorijos šaunamajam ginklui iki kol 2018 m. spalio 18 d. apie 04.30 val. jį rado ir paėmė policijos pareigūnai. Apygardos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog G. K. veikė tiesiogine tyčia. Akivaizdu, jog apeliantas puikiai suvokė, jog laiko šaunamąjį ginklą ir tai daro neteisėtai, bei tokių savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, kadangi nesiėmė jokių priemonių apie tai informuoti policijos pareigūnus. Tokia apelianto veika atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, todėl pripažįstama, jog G. K. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pripažintas ir nuteistas visiškai pagrįstai. Tenkinti nuteistojo prašymą ir jį pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl G. K. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio apeliacinis skundas dalyje dėl BK 253 straipsnio 1 dalies atmetamas.

Dėl bausmės

24. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai individualizavo G. K. bausmę, todėl pažeidė bausmių skyrimo taisykles ir pamatinius bausmių skyrimo principus, nevertino esminių individualizuojančių aplinkybių, sudarančių pagrindą skirti nuteistajam G. K. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

25. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. K. bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, ar neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nėra pagrindo. Nuteistasis G. K. nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi ir prašo skirti su laisvės atėmimo nesusijusią bausmę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, nustatant parinktos bausmės rūšies dydį už kiekvieną nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį – padarytas vienas nesunkus nusikaltimas ir vienas apysunkis nusikaltimas, kaltės formą – nusikalstamos veikos padarytos veikiant tyčia, G. K. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebūvimą. Nuteistojo G. K. padaryta BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra nesunkus nusikaltimas, o BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – apysunkis nusikaltimas. BK 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už nusikaltimą yra nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto.

27. Vertinant nuteistojo asmenybę, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuteistasis ne kartą yra baustas administracine tvarka, teistumas išnykęs. Aukštesniojo teismo nuomone, informacija apie padarytus administracinės teisės pažeidimus/administracinius nusižengimus bei ankstesni teistumai, nepaisant to, kad teistumas yra išnykęs, rodo, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą skyrė 40 parų arešto bausmę, ir už BK 253 straipsnio 1 dalyje padarymą skyrė 45 paras arešto, t. y. mažiau už sankcijų vidurkius. Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi subendrintos, jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta 60 parų arešto bausmė. Apeliaciniame skunde prašoma nuteistajam neskirti su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir tai motyvuojama tuo, kad to nepadarius, nuteistasis netektų galimybės tinkamai organizuoti savo įmonės veiklos, kas lemtų šios veiklos sutrikdymą, pajamų praradimą ir galimą darbuotojų atleidimą. Be to, nuteistajam atėmus laisvę, būtų atimta galimybė rūpintis ne tik savo neįgalia mama, bet ir savo mažamečiais vaikais, kas neigiamai paveiktų jų vystymąsi, psichologinę būklę bei materialinį aprūpinimą. Apygardos teismas sutinka, kad nuteistajam paskyrus arešto bausmę, apeliantas patirs tam tikrus nepatogumus, suvaržymus, tačiau pabrėžtina tai, kad nuteistojo tikslai ir gerovė negali būti iškeliama aukščiau teisingumo. G. K., atlikdamas neteisėtus veiksmus, juolab būdamas praeityje teistu, turėjo įvertinti kilsiančius padarinius. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei įmonės veikla, nei rūpinimasis mažametėmis dukromis bei neįgalia motina, nesustabdė nuteistojo nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Pabrėžtina ir tai, kad nuteistasis su smurtinio pobūdžio nusikalstamomis veikomis susiduria ne pirmą kartą – 2013 m. teistas dėl pasipriešinimo valstybės pareigūnams, šioje byloje nagrinėjamu skundžiamu nuosprendžiu nuteistas dėl smurto panaudojimo sugyventinės atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirtos bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis bausmėmis, jos subendrintos nepažeidžiant bendrinimo taisyklių, todėl nėra teisinio pagrindo jas keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

28. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. K. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. K. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.