Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ievroka“, kuriai atstovauja nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Tamtamas“, atstovui advokatui Artūrui Jaskelevičiui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano grožio pagrindai“ atstovui advokato padėjėjui Kęstučiui Petrauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ievroka“, kuriai atstovauja nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Tamtamas“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano grožio pagrindai“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje iš esmės ginčas kilo dėl tarp šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties tinkamo/netinkamo vykdymo, priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymo nuginčijimo ir restitucijos taikymo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 14 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo nusprendė ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Ievroka“, kuriai atstovauja nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tamtamas“, ieškinį tenkinti – priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Mano grožio pagrindai“ 14 000 Eur skolą (už atsakovei parduotą transporto priemonę), 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6,15 Eur bylinėjimosi išlaidas; taip pat priteisti iš atsakovės valstybei 332,92 Eur bylinėjimosi išlaidas.

3. Atsakovė UAB „Mano grožio pagrindai“ pateikė teismui pareiškimą, kuriame prašė peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. sprendimą už akių, jį panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nurodant, jog atsakovė 8 200,18 Eur sumą sumokėjo tiesiogiai lizingo bendrovei SIA „Unicredit Leasing“ Lietuvos filialui, o 6 599,82 Eur – tiesiogiai ieškovei, t. y. kad yra visiškai atsiskaičiusi pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį.

4. Teismas 2022 m. kovo 8 d. nutartimi tenkino atsakovės UAB „Mano grožio pagrindai“ pareiškimą – panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. sprendimą už akių ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės.

5. Teisme 2022 m. balandžio 11 d. gautas ieškovės BUAB „Ievroka“ patikslintas ieškinys (DOK-63448), kurį teismas atsisakė priimti 2022 m. balandžio 12 d. nutartimi.

6. Ieškovė kreipėsi į teismą su nauju ieškiniu (CBP-8857) atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“, kuriuo prašo: 1) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2020 m. balandžio 14 d. ieškovės ir atsakovės atliktą priešpriešinių piniginių sumų įskaitymą 8 200 Eur sumai; 2) taikyti restituciją ir atstatyti pirmiau nurodytų sandorių šalis į pradinę padėtį – priteisti ieškovei iš atsakovės 14 000 Eur sumą; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Minėtas ieškinys pateiktas civilinėje byloje Nr. e2-13362-1080/2022.

7. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas, pavaduojantis teismo pirmininką, 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinę bylą Nr. e2-8112-1099/2022 sujungė su civiline byla Nr. e2-13362-1080/2022, suteikiant bylai vieną Nr. e2-8112-1099/2022, ir paskyrė ją nagrinėti teisėjui Pavelui Liubkevičiui (Pavel Liubkevič).

8. Ieškovė patikslintame ieškinyje (CBP-8857, DOK-63448), dublike ir atsiliepime į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1398-864/2021, jai iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Tamtamas“. Kadangi nemokumo administratorei nebuvo/nėra perduoti ieškovės dokumentai, turtas, taip pat visa informacija apie jos veiklą, ji kreipėsi į ieškovės bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu paskirti baudą vadovui dėl turto ir dokumentų neperdavimo; tuo pagrindu Vilniaus apygardos teismas yra paskyręs baudą bei apribojęs paskutinio ieškovės vadovo I. L. teisę eiti vadovo pareigas.

9. Pažymi, kad 2021 m. gegužės 13 d. paklausimu ieškovės atstovas kreipėsi į VĮ „Regitra“ dėl ieškovės Finansinio lizingo sutarties pagrindu naudoto automobilio Lexus IS300h. Atsakydama į paklausimą, VĮ „Regitra“ ieškovei pateikė 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią minėtas automobilis buvo parduotas už 14 000 Eur atsakovei. Ieškovės vertinimu, reali tuometinė automobilio rinkos kaina nėra žinoma, tačiau ieškovė duomenų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove už įsigytą automobilį ar kad atsakovės prievolė atsiskaityti būtų pasibaigusi kitais pagrindais, neturėjo/neturi.

10. Anot ieškovės, ji kreipėsi į atsakovę su 2021 m. gegužės 31 d. pretenzija, prašydama pateikti duomenis apie atsiskaitymą už automobilį, tačiau atsakovė į pretenziją neatsakė, jokių duomenų apie atsiskaitymą nepateikė. Teigia, kad atsakovė tik šios bylos nagrinėjimo metu pateikė duomenis, kad 2020 m. balandžio 10 d. apmokėjo už ieškovę lizingo bendrovei SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui 8 200,18 Eur, o ieškovei 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderiu tariamai sumokėjo 6 599,82 Eur. Kita vertus, ieškovė ginčija minėto kasos išlaidų orderio išrašymo aplinkybes bei mano, kad šis dokumentas nepatvirtina atsiskaitymo su ieškove pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį fakto.

11. Be to, ieškovė nurodo, kad 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta naudojant VĮ „Regitra“ pateikiamą pirkimo-pardavimo sutarties standartinę formą, joje pinigų sumokėjimo faktas nenurodytas, taip pat nėra jokių sąlygų dėl parduodamo daikto kainos sumokėjimo, t. y. minėtoje sutartyje šalys atskirai neaptarė dėl pinigų sumokėjimo terminų, konkrečios atsiskaitymo datos ir pan.

12. Pabrėžia, kad pateikiami įrodymai iš esmės patvirtina, jog atsakovė su ieškove pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį dalinai atsiskaitė atlikdama priešpriešinių vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą: 1) atsakovė 2020 m. balandžio 10 d. už ieškovę sumokėjo (ieškovė tuo metu neturėjo lėšų ir jau buvo nepajėgi vykdyti atsiskaitymų) lizingo bendrovei SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui 8 200,18 Eur ir tapo ieškovės kreditore minėtai sumai; 2) 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovė tapo ieškovės skolininke (14 000 Eur sumai), nes turėjo sumokėti ieškovei už įsigytą transporto priemonę; 3) atsakovė, pateikdama 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderį 6 599,82 Eur sumai ir grįsdama atsiskaitymo už įsigytą transporto priemonę faktą, patvirtina, kad 8 200 Eur sumai buvo atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas.

13. Ieškovė nesutinka su atsakovės byloje pateiktu 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderiu 6 599,82 Eur sumai ir jo pasirašymo aplinkybėmis. Ieškovės vertinimu, neaišku kaip ir kokiu pagrindu atsakovė kasos išlaidų orderio išrašymo dieną galėjo būti įsitikinus, jog 2020 m. balandžio 14 d. bus sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis. Antra, jei tai buvo atsiskaitymas pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, tai mokėtina suma turėjo sudaryti 5 800 Eur (14 000 Eur - 8 200 Eur), todėl nėra aišku, kodėl atsakovė susieja kasos išlaidų orderyje nurodytą 6 599,82 Eur apmokėjimą su galutiniu atsiskaitymu pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Trečia, atsakovės kasos išlaidų orderyje nurodomas atsiskaitymo pagrindas nėra aiškus (nurodytas pagrindas – SF). Galiausiai, nėra aišku, kas kasos išlaidų orderyje pasirašė už ieškovę (tuo metu, kai buvo išrašytas kasos išlaidų orderis, ieškovės vadovo pareigas ėjo V. B., tačiau jo parašas skiriasi nuo kasos išlaidų orderyje esančio parašo; kasos išlaidų orderio gavėjo ir kasininko eilutėse pasirašiusiųjų asmenų parašai sutampa); be to, nenurodyti duomenys asmens, kuriam buvo išmokami pinigai pagal minėtą kasos išlaidų orderį.

14. Anot ieškovės, 2020 m. balandžio 14 d., kai tarp šalių buvo atliktas įskaitymas 8 200 Eur sumai, ji jau turėjo pradelstų įsipareigojimų, tame tarpe ir aukštesnės eilės, negu atsakovė, kreditoriams. Teigia, kad atliktu įskaitymu atsakovei, kaip antros eilės kreditorei, buvo suteiktas prioritetas prieš kitus, įskaitant ir aukštesnės eilės ieškovės kreditorius, taip pažeidžiant ieškovės kreditorių interesus. Aiškina, kad atliktas įskaitymas ieškovei buvo nenaudingas, nes ji negavo atsiskaitymo iš atsakovės, buvo pažeista kitų kreditorių teisė gauti atsiskaitymą iš ieškovės. Be to, šio ginčijamo įskaitymo šalys sudaryti neprivalėjo ir buvo nesąžiningos, nes žinojo, kad jis pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises. Taip pat pažymi, kad minėtas įskaitymas aiškiai nuostolingas ieškovei ir prieštarauja jos veiklos tikslui gauti pelną, derinant bendrovės akcininkų ir darbuotojų interesus, nes atlikus įskaitymą ieškovė atitinkamai sumažino iš atsakovės gaunamą apmokėjimą už parduotą transporto priemonę. Ieškovė mano, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp ginčijamo susitarimo sudarymo ir ieškovės neatsiskaitymo su kreditoriais. Ieškovės vertinimu, atsakovė, atliekant įskaitymą, buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčijamas įskaitymas prieštarauja ieškovės veiklos tikslams; atsakovė turėjo domėtis ieškovės turtine padėtimi.

15. Pažymi, kad jos reikalavimas taikyti ginčijamam sandoriui actio Pauliana teisines pasekmes grindžiamas tuo, jog ieškovei jau turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, įskaitymo sandoriu atsakovei nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė patenkinti savo kreditorinį reikalavimą, atliktas įskaitymas pablogino ieškovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovė teigia, kad esant mokumo problemoms, skolininkė privalo elgtis sąžiningai. Anot ieškovės, ji neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; ginčijamu įskaitymu buvo pakeista pirkėjo atsiskaitymo su pardavėju tvarka, tačiau tam nebuvo jokio pagrindo. Be to, ieškovei neturint pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, turėjo iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio kylančią prievolę laikytis šiame straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės tvarkos, tačiau šios įstatyme nustatytos imperatyviosios pareigos nevykdė. Teigia, jog nagrinėjamu atveju įrodytas tiek ieškovės, tiek atsakovės nesąžiningumas sudarant ginčijamą sandorį.

16. Taigi, ieškovės nuomone, byloje ginčijamas įskaitymas pripažintinas negaliojančiu esant actio Pauliana ir CK 1.82 straipsnio taikymo sąlygoms, taip pat ieškovė prašo taikyti restituciją ir grąžinti šalis į iki ginčijamo įskaitymo atlikimo pradinę padėtį, t. y. priteisti ieškovei iš atsakovės 14 000 Eur.

17. Anot ieškovės, kartu su 2022 m. vasario 15 d. pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė pateikė 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. KI071, kuris parengtas pagal 1994 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro raštą dėl kasos operacijų apskaitai naudojamų pirminių dokumentų ir registrų Nr. 49N, o su atsiliepimu į ieškinį pateikė visiškai kitą dokumentą, sudarytą kito teisės akto pagrindu, t. y. 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo Nr. 179 pagrindu. Taigi, atsakovės kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atsiliepimu į ieškinį pateikti orderiai dėl vieno ir to paties, t. y. apmokėjimo grynais pinigais ieškovei už parduotą transporto priemonę, kurie skiriasi ir pagal formą, ir pagal turinį. Ieškovės nuomone, reikėtų vadovautis kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateiktu kasos išlaidų orderiu, o ne kasos pajamų orderiu. Be to, nurodo, kad 2020 m. balandžio 10 d. PVM sąskaita faktūra nebuvo deklaruota, t. y. buvo surašyta be jokio turinio ir nedalyvavo privalomai mokestinėje apyvartoje.

18. Ieškovės atstovas teismo posėdžių metu iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją ir prašė patikslintą ieškinį tenkinti. Pakartotinai paaiškino, kad ieškovė neturi duomenų, o atsakovės į bylą pateikti kasos išlaidų ir pajamų orderiai nepatvirtina, jog atsakovė visiškai atsiskaitė už nupirktą transporto priemonę – kasos išlaidų orderyje ieškovės atstovai nepasirašė, o kasos pajamų orderis galimai buvo sukurtas ir pateiktas vėliau, tik jau šios bylos nagrinėjimo metu. Teigė, kad 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderiu negalėjo būti apmokėta 2020 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis (nesutampa datos); bet to, minėtas orderis neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad atsakovei už ieškovę sumokėjus lizingo bendrovei, iš esmės tarp šalių buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, kuris ieškovės yra ginčijimas, kadangi įskaitymo metu ieškovė jau turėjo kitų pradelstų kreditorinių reikalavimų, tokiu būdu suteikdama pirmenybę vienai iš kreditorių, t. y. šiuo atveju atsakovei. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu, iš esmės konstatavęs, jog bendrovė, labiausiai tikėtina, nemokia tapo 2020 m. pradžioje. Be to, anot atstovo, ginčijamas įskaitymas prieštarauja ir bendrovės tikslams (gauti pelną). Atkreipė dėmesį ir į tai, kad į bylą pateiktų atsakovės kasos knygos ištraukų duomenys skiriasi, todėl juos prašė vertinti kritiškai. Ieškovės atstovas nurodė, kad ginčijamas įskaitymas turėtų būti pripažintas negaliojančiu, taip pat laikyta neįrodyta aplinkybė, jog atsakovė sumokėjo likusią kainą už transporto priemonę ieškovei, todėl iš atsakovės turėtų būti priteista visa mokėtina suma – 14 000 Eur.

19. Atsakovė UAB „Mano grožio pagrindai“ atsiliepime į patikslintą ieškinį su patikslintu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti; be to, prašo paskirti ieškovės bankroto administratorei baudą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnį už akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį.

20. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį, triplike ir pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodo, kad atsiskaitydama pagal tarp šalių sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėjo už ieškovę lizingo davėjai SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui 8 200,18 Eur ir 6 599,82 Eur tiesiogiai ieškovei, todėl visiškai atsiskaitė su ieškove pagal minėtą 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį.

21. Pažymi, kad iš ieškovės ieškinio visiškai neaišku kokio materialinio teisinio rezultato ji siekia, nes ieškovė prašo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 8 200 Eur vertės įskaitymo sandorį, tačiau restituciją prašo taikyti 14 000 Eur vertės turtui ir priteisti tokio dydžio sumą iš atsakovės, teigdama, kad tokia restitucija grąžintų šalis į prieš ginčijamą sandorį buvusią padėtį.

22. Atsakovė sutinka tik su vienu ieškovės argumentu, t. y. kad pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė ieškovei privalėjo sumokėti 14 000 Eur, tačiau faktiškai sumokėjo 14 800 Eur. Aiškina, kad tai galimai įvyko dėl klaidos, kadangi skirtingu metu buvo daromi du mokėjimai skirtingiems ūkio subjektams ir atsakovė, padariusi aritmetinę klaidą, permokėjo ieškovei 800 Eur. Kita vertus, anot atsakovės, ieškovė akivaizdžiai klaidina teismą ne tik dėl šalių sudarytų tarpusavio sandorių sudarymo aplinkybių, tačiau ir dėl pačių šalių sudarytų sandorių esmės ir, matomai tyčia, iškraipo tikruosius šalių ketinimus bei valią. Be to, ieškovės pateikiamas sutarčių aiškinimas akivaizdžiai neatitinka sutarčių aiškinimo taisyklių.

23. Anot atsakovės, ieškovė šioje byloje nepagrįstai siūlo nagrinėti ir vertinti tik atliktą 8 200 Eur įskaitymą, nes tarp šalių buvo įvykdytas gerokai sudėtingesnis ir daugiapakopis sandoris, o ieškovės ginčijamas įskaitymas tebuvo tik šio sandorio dalis, pabaigusi viso sandorio įvykdymą. Teigia, kad įvykdyti būtent tokį daugiapakopį sandorį, o ne vien tik paprastą įskaitymą, ir buvo tikrieji šalių ketinimai bei šalių valia.

24. Pažymi, kad šalys buvo sutarusios, jog atsakovė sumokės už ieškovę 8 200,18 Eur tiesiogiai lizingo bendrovei SIA „U. L.“ Lietuvos filialui, po ko automobilio nuosavybės teisė pereis ieškovei; kai atsakovė sumokės tiesiogiai ieškovei kainų skirtumą 5 800 Eur (dėl aritmetinės klaidos sumokėta 6 599,82 Eur), jai ieškovė perleis automobilį pagal 2020 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir sandorio pabaigoje šalys atliks įskaitymą. Aiškina, kad jeigu šalys nebūtų atlikusios nors vieno iš šių veiksmų, nebūtų galima įvykdyti ir ieškovės ginčijamo įskaitymo, kaip visų šių veiksmų pabaigimo. Taigi, atsakovės vertinimu, visus šiuos šalių atliktus veiksmus, priešingai ieškovės siūlomam vertinimui, būtina vertinti visumoje kaip vieną sandorį, t. y. šalys dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sutarė dar tada, kai ieškovė net nebuvo transporto priemonės savininkė (turėjo tik automobilio valdymo ir naudojimo teisę), o automobilis priklausė SIA „U. L.“ Lietuvos filialui (todėl ir piniginės lėšos šiam automobiliui įsigyti (kainų skirtumas) buvo išmokėtas iš įmonės kasos iš anksto, t. y. 2020 m. balandžio 10 d.).

25. Nurodo, kad jeigu ieškovė nebūtų įsipareigojusi perleisti jai automobilio už iš anksto sutartą 14 000 Eur kainą, atsakovė nebūtų sumokėjusi už ieškovę visų lizingo įmokų, kadangi tokie atsakovės veiksmai būtų ne tik nelogiški, bet ir prieštarautų jos veiklos tikslams, atitinkamai nebūtų įvykdytas ir ginčijamas įskaitymas.

26. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės argumentais, pažymi, kad domėjosi, kodėl ieškovė ketina perleisti lizinguojamą automobilį – atitinkamai ieškovė logiškai paaiškino, jog automobilio Lexus IS300h išlaikymas (degalai, remontai, lizingo įmokos) kainuoja pakankamai brangiai, o jai tokio prabangaus automobilio nebereikia, todėl ieškovė ir siūlė parduoti šį automobilį, o iš kainų skirtumo, taip pat kito lizingo pagrindu, rengėsi nusipirkti kitą, paprastesnį ir taupesnį automobilį; toks ieškovės paaiškinimas atsakovei pasirodė visiškai logiškas ir realistiškas, todėl atsakovei nekilo ir negalėjo kilti jokių abejonių dėl ginčo automobilio pardavimo motyvų ir tikslų.

27. Anot atsakovės, visiškai nepagrįstos ieškovės abejonės dėl kasos išlaidų orderyje Nr. KI071 (toliau – KIO) įrašytų duomenų teisingumo ir paties KIO tikrumo. Aiškina, kad kasos išlaidų orderyje Nr. KI071 nėra jokių ieškovės direktoriaus V. B. parašų, jame pasirašė tik atsakovės vadovė, kuri yra/buvo ir įmonės kasininkė, t. y. pinigines lėšas iš kasos išmokėjo ir juos gavo vienas ir tas pats asmuo – atsakovės direktorė, kuri KIO pasirašė ir kaip kasininkė, ir kaip pinigus gavęs asmuo (todėl kasos išlaidų orderyje Nr. KI071 nėra nurodyti jokie gavėjos duomenys, yra tik A. B. parašas, patvirtinantis piniginių lėšų gavimą). Nurodo, kad piniginių lėšų sumokėjimą ieškovei patvirtina ne KIO, bet 2020 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderio kvitas Serija IVRK Nr. 20200414-01, kuris pasirašytas ieškovės vadovo.

28. Atsakovė nesutinka su ieškovės aiškinimais, kad ieškovei ginčijamas sandoris buvo aiškiai nuostolingas ir prieštaravo jos veiklos tikslams. Pažymi, kad jei atsakovė nebūtų sumokėjusi už ieškovę lizingo davėjai visos lizingo sutartyje numatytos kainos, labai tikėtina, kad ieškovė būtų iš esmės pažeidusi lizingo sutartį ir nesumokėjusi visų lizingo įmokų, todėl lizingo davėja būtų nutraukusi lizingo sutartį. Tokiu atveju ieškovė būtų privalėjusi grąžinti lizingo davėjai transporto priemonę Lexus IS300h ir dar atlyginti nuostolius. Be to, ieškovė nebūtų gavusi iš atsakovės ir 5 800 Eur kainų skirtumo. Taigi, atsakovės vertinimu, visas sandoris ieškovei buvo pelningas – iš šio sandorio ieškovė gavo 5 800 Eur pajamų, kurių nebūtų gavusi, jeigu nebūtų šio sandorio, todėl jis visiškai atitiko jos veiklos tikslus.

29. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės argumentais, susijusiais su atsiskaitymų eiliškumu (reglamentuotu CK 6.930¹ straipsnyje), nurodo, kad įskaitymas nebuvo vykdomas nei grynaisiais pinigais, nei negrynaisiais pinigais, todėl CK 6.930¹ straipsnis ginčo teisinio santykio net nereglamentuoja. Nesutikdama su ieškovės argumentais, jog įskaitymas pažeidė kitų jos kreditorių interesus, atsakovė papildomai nurodo, kad faktinis sandoris nebuvo vien tik įskaitymas, jis, kaip minėta, buvo gerokai sudėtingesnis ir daugialypis, o įskaitymas buvo tik šio sandorio pabaigimas. Antra, ieškovė nenurodė nei vieno kreditoriaus, kurio interesus pažeidė visas sandoris. Trečia, ieškovė tik deklaratyviai teigia, kad viso sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo susidūrusi su mokumo problemomis; kita vertus, ginčo sandoris buvo vykdomas 2020 m. balandžio mėnesį, o bankroto byla ieškovei buvo iškelta ir jos nemokumas konstatuotas tik 2021 m. vasario 15 d.

30. Pažymi, kad ieškovė dar 2018 m. gegužės 9 d. sudarė lizingo sutartį, pagal kurią privalėjo sumokėti visas lizingo sutartyje nurodytas įmokas, todėl akivaizdu, jog ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Tai, kad ieškovė, atsakovė ir lizingo davėja sutarė pabaigti sandorį kitokiu būdu, negu numatyta lizingo sutartyje, t. y. kad atsakovė sumokės už ieškovę lizingo sutartyje nurodytas trūkstamas įmokas iš karto, neturi jokios įtakos ieškovės prievolei vykdyti lizingo sutartį.

31. Anot atsakovės, ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji nesidomėjo ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų kreditorių interesai. Aiškina, kad perkamas turtas buvo registruotas VĮ „Regitra“, todėl jeigu ieškovė būtų turėjusi kokių nors mokumo problemų, labai tikėtina, jog tam turtui būtų taikomi jo perleidimo apribojimai. Kadangi nagrinėjamu atveju jokių turto perleidimo apribojimų nebuvo taikoma, atsakovė neturėjo jokių abejonių, kad sandoris gali pažeisti kokių nors ieškovės kreditorių interesus. Be to, atsakovė jai prieinamomis priemonėmis pasitikrino, ar ieškovė neturi kokių nors kreditorių ir mokumo problemų – viešai prieinamame tinklalapyje www.rekvizitai.lt atsakovė pasitikrino ir sužinojo, kad sandorio sudarymo metu ieškovė jokių įsiskolinimų Sodrai neturi; nebuvo ir jokių neigiamų atsiliepimų apie ieškovę ir/ar jos veiklą; sandorio sudarymo metu pas ieškovę dirbo net 6 darbuotojai. Teigia, kad visos šios patikrintos ir sužinotos aplinkybės nesukėlė ir negalėjo sukelti atsakovei net menkiausios abejonės ieškovės patikimumu ir gera finansine padėtimi. Taigi, atsakovė ėmėsi jai prieinamų protingų priemonių ir aktyvių veiksmų siekiant sužinoti, ar sudaromas sandoris nepažeis kitų kreditorių interesų ir bus teisėtas įstatymų ir viešosios tvarkos reikalavimų laikymosi požiūriu, bei sudarydama šį sandorį buvo sąžininga.

32. Atsakovė nurodo, kad iš vyraujančios kasacinio teismo praktikos ir išaiškinimų akivaizdu, jog ieškovės, kaip bankrutuojančios įmonės, atstovai, pareikšdami šį nepagrįstą ieškinį actio Pauliana pagrindu, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, kadangi ginčijamas sandoris buvo sudarytas dar 2020 m. balandžio mėnesį, o bankroto byla ieškovei buvo iškelta tik 2021 m. vasario 15 d.

33. Anot atsakovės, vien faktinė aplinkybė, kad 2020 m. balandžio 10 d. PVM sąskaita faktūra serija IVR Nr. 20-0012 galimai nebuvo deklaruota, neturi jokios reikšmės sprendžiant šį teisinį ginčą, kadangi sandorį pagrindžia 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, o PVM sąskaita faktūra yra tik buhalterinės apskaitos dokumentas, o ne sandoris.

34. Teismo posėdžių metu atsakovės atstovai (advokato padėjėjas ir vadovė) su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pakartotinai paaiškino, kad tarp šalių sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis buvo daugialypis sandoris, pagal kurį dalis mokėtinos sumos už automobilį buvo pervesta lizingo bendrovei (už ieškovę), o likusi dalis (pagal kasos išlaidų ir pajamų orderius) sumokėta grynaisiais tiesiogiai ieškovės vadovui. Paaiškino, kad pagal kasos išlaidų orderį atsakovė išmokėjo bendrovės vadovei nurodytą sumą (ką patvirtina ir byloje pateiktos atsakovės kasos knygos ištraukos), kuri pagal kasos pajamų orderį ją perdavė ieškovės vadovui. Atsakovės atstovai nesutiko, kad nurodytas sandoris ir atliktas įskaitymas pažeidė ieškovės kitų kreditorių interesus ir teises, taip pat kad prieštaravo ieškovės veiklos tikslams; laikėsi pozicijos, jog visas nurodytas sandoris buvo naudingas ieškovei – ji nuosavybės teise įgijo automobilį, kurį perleidusi, dar gavo lėšų. Be to, teigė, kad minėto sandorio sudarymo metu ieškovė dar nebuvo nemoki (tai patvirtinančių duomenų ieškovė nepateikė); Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl ieškovės tyčinio bankroto dar nėra įsiteisėjusi, kadangi ji pačios ieškovės yra apskųsta; nurodė, jog 2020 m. pradžia iš esmės laikytina iki 2020 m. vidurio; kita vertus, teigė, jog vien tai, jog ieškovė sandorio sudarymo metu galimai turėjo kitų kreditorių, nedraudė sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties. Apibendrintai pažymėjo, kad ieškovės ieškinys iš esmės grindžiamas spėlionėmis ir deklaratyviais teiginiais, kurie nėra paremti jokiais įrodymais.

35. Atsakovės vadovė A. B. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad ginčo automobilį surado jos buvęs sutuoktinis, kuris iš esmės ir tvarkė visus pirkimo reikalus, ji automobilio net neapžiūrinėjo. Paaiškino, kad iš atsakovės kasos išsimokėjo kasos išlaidų orderyje nurodytą sumą, orderį pasirašė, ir visas lėšas perdavė galimai ieškovės vadovui (tiksliai negalėjo įvardinti), o likusi suma buvo pervesta lizingo bendrovei.

36. Trečiajam asmeniui V. B. procesiniai dokumentai įteikti 2022 m. rugpjūčio 19 d. CPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. viešo paskelbimo būdu. Trečiasis asmuo per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškovės ieškinį nepateikė.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

37. Iš byloje pateiktos rašytinės medžiagos, šalių paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1398-967/2021, ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Tamtamas“; nutartis įsiteisėjo 2021 m. vasario 23 d.

38. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1536-967/2021, patvirtintas BUAB „Ievroka“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai kreditorių finansinių reikalavimų sumai – 80 843,22 Eur (pirmos eilės kreditorė VSDFV Alytaus skyrius – 3 413,44 Eur, antros eilės kreditoriai: VMI – 25 819,38 Eur, UAB „Tele2“ – 4 369,24 Eur, UAB ,,Kesko Senukai Lithuania“ – 20 535,27 Eur, UAB ,,Finansų bitė verslui“ – 26 705,89 Eur).

39. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1536-967/2021, patvirtintas BUAB „Ievroka“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai kreditorių finansinių reikalavimų sumai – 82 842,76 Eur (pirmos eilės kreditorė VSDFV Alytaus skyrius – 3 413,44 Eur, antros eilės kreditoriai: VMI – 25 819,38 Eur, UAB „Tele2“ – 4 369,24 Eur, UAB ,,Kesko Senukai Lithuania“ – 20 535,27 Eur, UAB ,,Finansų bitė verslui“ – 26 705,89 Eur, UAB ,,Bitė Lietuva“ – 1 999,54 Eur).

40. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-590-967/2021, patvirtintas BUAB „Ievroka“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai kreditorių finansinių reikalavimų sumai – 84 567,76 Eur (pirmos eilės kreditorė VSDFV Alytaus skyrius – 3 413,44 Eur, antros eilės kreditoriai: VMI – 25 819,38 Eur, UAB „Tele2“ – 4 369,24 Eur, UAB ,,Kesko Senukai Lithuania“ – 20 535,27 Eur, UAB ,,Finansų bitė verslui“ – 26 705,89 Eur, UAB ,,Bitė Lietuva“ – 1 999,54 Eur, VSDFV Kauno skyrius – 1 725 Eur).

41. Juridinių asmenų registro išrašo duomenys patvirtina, kad V. B. ieškovės direktoriumi buvo paskirtas 2019 m. rugpjūčio 27 d., įgaliojimų pabaigos data – 2020 m. balandžio 17 d. (atleistas 2020 m. balandžio 17 d. BUAB „Ievroka“ vienintelio akcininko sprendimu). V. B. laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. iki 2020 m. balandžio 17 d. buvo ieškovės akcininkas; nustatyta, kad naujasis ieškovės akcininkas ir vadovas Y. L. 2020 m. balandžio 17 d. išdavė V. B. įgaliojimą veikti bendrovės vardu.

42. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė ir atsakovė 2020m. balandžio 14 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią automobilis Lexus IS300h, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo parduotas už 14 000 Eur atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“; sutartį pasirašė ieškovės ir atsakovės vadovai (atitinkamai V. B. ir A. B.).

43. Iš į bylą pateiktos 2020 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitos faktūros Serija IVR Nr. 20-0012 nustatyta, kad prekių (paslaugų tiekėja) ieškovė (ieškovės vardu dokumentą elektroniniu parašu pasirašė V. B.) pardavė prekių (paslaugų) pirkėjai – atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“, automobilį Lexus 300h, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 14 800 Eur. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta mokėjimo už automobilį instrukcija: 8 200,18 Eur turi būti pervesti SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui; likusią sumą – 6 599,82 Eur, pervesti ieškovei arba sumokėti grynais pinigais atvykus į įmonę.

44. Iš 2020 m. balandžio 10 d. mokėjimo nurodymo Nr. 619 nustatyta (ir ginčo dėl to byloje nekilo), kad atsakovė UAB „Mano grožio pagrindai“ pervedė lizingo bendrovei SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui 8 200,18 Eur (mokėjimo paskirtis: už BUAB „Ievroka“ Finansinio lizingo sutartį Nr. 707639/00-TO, lizinguojamas turtas: lengvasis automobilis Lexus IS300h, reg. Nr. (duomenys neskelbtini)

45. Į bylą pateiktas atsakovės UAB „Mano grožio pagrindai“ 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderis Nr. KIO71, kuriame nurodoma, kad atsakovė išdavė ieškovei 6 599,82 Eur pagal sąskaitą faktūrą (2020 m. balandžio 14 d.).

46. Iš į bylą pateiktos atsakovės kasos knygos ištraukos nustatyta, kad 2020 m. balandžio 10 d. 6 599,82 Eur išduota suma ieškovei, dokumento Nr. KIO71.

47. Į bylą taip pat pateiktas ieškovės 2020 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderio kvitas Serija IVRK Nr. 20200414-01, kuriame nurodoma, kad iš atsakovės direktorės A. B. priimta 6 599,82 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą IVR serija 20-0012; orderį pasirašė ir pinigus priėmė V. B.

48. Lizingo bendrovės SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo 2020 m. balandžio 14 d. pabaigos akte prie Finansinio lizingo sutarties Nr. 707639/00-TO nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė lizingo davėjai SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui atliko visus mokėjimus pagal 2018 m. gegužės 9 d. Finansinio lizingo sutartį Nr. 707639/00-TO, lizingo davėja minėtą lizingo sutartį laiko pasibaigusia. Minėtu aktu lizingo davėja perleido lizingo gavėjai (ieškovei) nuosavybės teisę į lengvąjį automobilį LEXUS IS300h.

49. Iš ieškovės banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. kovo 16 d. nustatyta, kad 2020 m. balandžio 9 d. ieškovė banko sąskaitoje turėjo 26,20 Eur.

50. Iš 2022 m. spalio 19 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.222 Mr) FR0687-487 nustatyta, kad ieškovė Gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registre transporto priemonės Lexus IS300H pirkimo-pardavimo sandorio neapskaitė ir PVM deklaracijoje nedeklaravo. Be kita ko, nurodyta, jog kadangi mokestiniam tyrimui nebuvo pateikti ieškovės apskaitos dokumentai, nėra galimybės nustatyti ar ieškovė buvo apskaičiusi automobilio įsigijimo ir pardavimo sandorius didžiosios knygos suvestiniuose registruose, ar teisingai apskaitė su sandoriu susijusias išlaidas ir pajamas.

51. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-2162-967/2022, pripažino BUAB „Ievroka“ bankrotą tyčiniu; taip pat pripažino, kad BUAB „IEVROKA“ tyčinį bankrotą sukėlė V. B. ir Y. L. veiksmai. Be kita ko, minėtoje nutartyje konstatuota, kad, labiausiai tikėtina, įmonė nemokia tapo 2020 m. pradžioje; nurodyta, jog 25 819,38 Eur VMI kreditorinis reikalavimas susidarė už 2019 metus, mokėjimo terminas – 2020 m. birželio 15 d.; VSDFV Alytaus skyriaus 3 413,44 Eur kreditorinis reikalavimas susidarė 2020 m. lapkričio 27 d.; 4 369,24 Eur kreditorinis reikalavimas UAB ,,TELE2“ susidarė už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. išrašytas sąskaitas; 20 535,27 Eur skola UAB ,,Kesko Senukai Lithuania“ susidarė pagal 2020 m. kovo 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 43244408130 (apmokėjimo terminas 2020 m. balandžio 23 d.) ir 2020 m. kovo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 43244408136 (apmokėjimo terminas 2020 m. balandžio 24 d.); 26 705,89 Eur skola UAB ,,Finansų bitė verslui“ susidarė pagal 2020 m. vasario 10 d. sudarytą Paskolos sutartį; 1 999,54 Eur skola UAB ,,Bitė Lietuva“ susidarė pagal PVM sąskaitas faktūras išrašytas už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. liepos 31 d.; VSDFV Kauno skyriaus 1 725 Eur kreditorinis reikalavimas susidarė 2022 m. rugsėjo 28 d. Nurodyta nutartis šio sprendimo priėmimo metu nėra įsiteisėjusi (yra apskųsta).

Ieškinys netenkintinas.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

52. Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderį, teigdama, jog minėtas dokumentas nepatvirtina atsiskaitymo su ieškove pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį fakto, o tarp šalių atliktas įskaitymas yra/buvo nuostolingas ieškovei ir prieštarauja jos veiklos tikslui gauti pelną, bei pažeidė/pažeidžia kitų ieškovės kreditorių teises ir interesus (atitinkamai ginčija jį actio Pauliana pagrindu).

Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo ir faktinio apmokėjimo/neapmokėjimo už transporto priemonę

53. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013). Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau, kaip pažymėta pirmiau, šalių nurodytas ieškinio ir priešieškinio, jei pareikštas, teisinis pagrindas teismui nėra privalomas.

54. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad tarp šalių susiklostė transporto priemonės pirkimo-pardavimo santykiai. Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis).

55. Byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė 2020 m. balandžio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 619 pervedė lizingo bendrovei SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui 8 200,18 Eur (mokėjimo paskirtis: už BUAB „Ievroka“ Finansinio lizingo sutartį Nr. 707639/00-TO, lizinguojamas turtas: lengvasis automobilis Lexus IS300h, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) Tačiau ieškovė šį mokėjimą ir vėliau vykusius šalių santykius iš esmės vertina kaip įskaitymą (ieškovei ir atsakovei tapus viena kitos kreditorėmis – ieškovei pardavus automobilį atsakovei, o atsakovei sumokėjus už ieškovę trečiajam asmeniui – lizingo bendrovei), kurį ginčija byloje, o atsakovė vertina kaip tarp šalių sudarytos pirkimo-pardavimo dalį, t. y. vykdant pirkimo-pardavimo sutartį, dalis mokėjimo buvo atlikta trečiajam asmeniui (lizingo bendrovei).

56. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

57. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

58. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017).

59. Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015).

60. Ginčo atveju tarp šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri iš esmės buvo šabloninė, nebuvo nurodyta konkretaus atsiskaitymo būdo/tvarkos už parduodamą automobilį. Kita vertus, ši tvarka ir būdas buvo nurodyti ieškovės dar iki 2020 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išrašytoje ieškovės 2020 m. balandžio 10 d. sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodyta, jog prekių (paslaugų tiekėja) ieškovė (ieškovės vardu dokumentą elektroniniu parašu pasirašė V. B.) pardavė prekių (paslaugų) pirkėjai – atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“, automobilį Lexus 300h, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 14 800 Eur; PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta mokėjimo už automobilį instrukcija: 8 200,18 Eur turi būti pervesti SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui; likusią sumą – 6 599,82 Eur, pervesti ieškovei arba sumokėti grynais pinigais atvykus į įmonę. Teismas sprendžia, kad nors ši sąskaita faktūra buvo išrašyta dar iki minėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau faktiškai ji yra besąlygiškai susijusi su nurodyta pirkimo-pardavimo sutartimi; labiausiai tikėtina, sąskaita buvo išrašyta anksčiau sutarties sudarymo, nes ginčo transporto priemonė sąskaitos išrašymo metu dar net nepriklausė ieškovei, todėl buvo siekiama iš pradžių galutinai atsiskaityti su lizingo bendrove, ieškovei įgyti ginčo transporto priemonę nuosavybės teisėmis, o tik tada ją parduoti atsakovei.

61. Taigi, visuma nustatytų aplinkybių iš esmės teikia pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, kad tarp šalių buvo įvykdytas kiek sudėtingesnis pirkimo-pardavimo sandoris, kurio tik dalimi buvo ieškovės ginčijamas įskaitymas, todėl visi šalių veiksmai – sąskaitos faktūros išrašymas, kasos išlaidų ir pajamų orderių išdavimas, atliktas mokėjimas trečiajam asmeniui – lizingo bendrovei, iš esmės bendrai vertintini kaip vientiso pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas ir jo vykdymas.

62. Apibendrintai, vertintina, kad atsakovė tinkamai vykdė tarp šalių sutartą ir pačios ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytą pirkimo-pardavimo vykdymo tvarką, t. y. už ginčo transporto priemonės įsigijimą dalį mokėtinos sumos pervedė trečiajam asmeniui – šiuo atveju lizingo bendrovei, kaip kad buvo nurodžiusi pati ieškovė sąskaitoje faktūroje. Kita vertus, darytina išvada, kad ši aplinkybė nekeičia tarp šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sandorio esmės ir aplinkybės, jog atsakovė tinkamai atsiskaitė su ieškove nurodytoje pirkimo-pardavimo sutarties dalyje (8 200,18 Eur).

63. Kaip minėta, ieškovė ginčija 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderį, teigdama, jog minėtas dokumentas nepatvirtina atsiskaitymo su ieškove pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį fakto.

64. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

65. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

66. Viena vertus, iš dalies pritartina ieškovės pozicijai, kad vien 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderis nepatvirtina atsiskaitymo (likusios jo dalies) su ieškove pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį fakto, kadangi pati atsakovė patvirtino, jog minėtame orderyje nėra ieškovės atstovų parašų. Teismas, įvertinęs minėtą orderį, byloje pateiktų atsakovės kasos knygos išrašus, atsakovės paaiškinimus, sprendžia, kad pagal minėtą orderį jame nurodyta suma (6 599,82 Eur) atsakovės buvo išduota atsakovės vadovei A. B.

67. Kita vertus, atsiskaitymą pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį šiuo atveju patvirtina atsakovės į bylą pateiktas ieškovės 2020 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderio kvitas, pagal kurį iš atsakovės direktorės A. B. priimta 6 599,82 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą IVR serija 20-0012; orderį pasirašė ir pinigus priėmė V. B. Teismo vertinimu, minėtas kasos pajamų orderio kvitas iš esmės patvirtina atsakovės poziciją, kad atsakovės vadovė, pagal aukščiau nurodytą kasos išlaidų orderį gavusi iš atsakovės 6 599,82 Eur sumą, šią sumą pagal kasos pajamų orderio kvitą perdavė ieškovės vadovui, tokiu būdu sumokėdama likusią sumą pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį ir įvykdydama galutinį atsiskaitymą už ginčo transporto priemonės įsigijimą; be to, tokia sumokėjimo tvarka, kaip minėta, buvo nurodyta ir pačios ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje.

68. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje ir ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodomos sumos skiriasi (atitinkamai 14 000 Eur ir 14 800 Eur), nesudaro esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi byloje nebuvo ginčijama reali pirkimo-pardavimo kaina, bei laikytina, jog atsakovė visiškai atsiskaitė už įsigytą ginčo transporto priemonę.

69. Be to, vien ieškovės nurodytos abejonės dėl kasos išlaidų ir pajamų orderių galimo neatitikimo teisės aktuose nustatytai jų formai ar sąskaitos faktūros nedeklaravimo mokesčių sistemoje, nesudaro pakankamo pagrindo jų nevertinti ar vertinti kritiškai, nes teismų praktikoje ne vieną kartą pasisakyta, jog prioritetas turėtų būti teikiamas ne dokumento formai, o jo turiniui ir/ar tikrajai šalių valiai.

Dėl juridinio asmens veiklos tikslams prieštaraujančio sandorio nuginčijimo

70. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atsakovė teigė, jog minėtas įskaitymas (8 200,18 Eur sumai) buvo aiškiai nuostolingas ieškovei ir prieštarauja jos veiklos tikslui gauti pelną (buvo aiškiai nenaudingas ieškovei), derinant bendrovės akcininkų ir darbuotojų interesus, nes atlikus įskaitymą ieškovė atitinkamai sumažino iš atsakovės gaunamą apmokėjimą už parduotą transporto priemonę.

71. Viena vertus, kaip jau buvo nurodyta aukščiau šiame sprendime (punkte 61), tarp šalių buvo įvykdytas kiek sudėtingesnis pirkimo-pardavimo sandoris, kurio tik dalimi buvo ieškovės ginčijamas įskaitymas, todėl visi šalių veiksmai – sąskaitos faktūros išrašymas, kasos išlaidų ir pajamų orderių išdavimas, atliktas mokėjimas trečiajam asmeniui – lizingo bendrovei, iš esmės bendrai vertintini kaip vientiso pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas ir jo vykdymas, todėl, teismo vertinimu, vien ginčijamo įskaitymo išskyrimas iš nurodyto sandorio yra/būtų netikslingas, nes visi šalių atlikti veiksmai turėtų būti vertinami kaip vieno pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas. Kita vertus, teismas, siekdamas pašalinti bet kokias ieškovės abejones, toliau pasisakys tiek dėl ginčijamo įskaitymo, tiek dėl visos pirkimo-pardavimo sutarties galimo prieštaravimo ieškovės veiklos tikslams.

72. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – viena vertus, siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas; kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekė užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, trečiųjų asmenų apsaugą, ir apribojo galimybę ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius motyvuojant tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens tikslams arba pažeidžia juridinių asmenų valdymo organų kompetenciją.

73. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (šio kodekso 2.74, 2.83-2.85 straipsniai).

74. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad, šiuolaikinei civilinei teisei plėtojantis civilinių santykių stabilumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, sutarties išsaugojimo (lot. favor contractus) principų linkme, galiojantys įstatymai trečiųjų sąžiningų asmenų interesų apsaugos naudai riboja galimybę nuginčyti juridinio asmens sandorius, sudarytus pažeidžiant jų teisnumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2011; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).

75. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse nurodoma, kad, siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017). Taigi, greta kitų aplinkybių CK 1.82 straipsnyje nurodytam sandorio negaliojimo pagrindui taikyti turi būti nustatytas sandorį ginčijančio asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimas.

76. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys pačiai civilinei apyvartai, kaip tokiai. Taigi, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.); taip pat kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti (pasidomėti) to juridinio asmens turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių paslaugos pagal sandorį yra už didesnę negu rinkos kainą, o sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016); sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi, nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas <...> savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).

77. Kiekvieno juridinio asmens tikslas yra užtikrinti šio juridinio asmens veiklos tęstinumą, racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno, tačiau tai nereiškia, kad bet kuris juridiniam asmeniui nuostolingas arba jo sudarytas neatlygintinis sandoris prieštarauja jo tikslams ir visais atvejais turi būti naikinamas, nes tai reikštų teisinio stabilumo nebuvimą ir paneigtų rinkos ekonomikos dėsnius. Bet koks juridinis asmuo savo veikloje prisiima tam tikrą riziką, taigi ir tam tikrų nuostolių atsiradimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).

78. Taigi, sandoris gali būti pripažintas prieštaraujančiu juridinio asmens tikslams, kai 1) jis akivaizdžiai nenaudingas ir žalingas įmonei ir 2) apie šią žalą buvo žinoma sandorio šalims, kurios sudarydamos sandorį veikė nesąžiningai. Nenaudingumas ir žala juridiniam asmeniui atsispindi vertinant ne tik konkretaus sandorio rezultatus, bet ir juridinio asmens turtinę padėtį, juridinio asmens vykdomą veiklą, kitus su ginčijamu sandoriu susijusius sandorius ir juridinio asmens veiksmus, galinčius atskleisti ginčijamo sandorio sudarymo tikslus ir aplinkybes. Sandorio šalių nesąžiningumą atspindi objektyvūs veiksniai, tokie, kaip, pavyzdžiui, sandorio šalių giminystės ryšiai, juridinio asmens valdymas ir (ar) kontrolė, bendra veikla ir vykdomi bendri projektai, ir subjektyvūs veiksniai, tokie kaip asmens žinios apie sandorio nenaudingumą juridiniam asmeniui ir siekis pasinaudoti turima informacija ir (ar) padėtimi savo asmeninei naudai gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje e3K-3-163-219/2019). Tai, ar sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas, žalingas privačiam juridiniam asmeniui, ar tokio sandorio palikimas galioti reiškia aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, vertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

79. Visų pirma, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė, šiuo pagrindu ginčydama įskaitymą, neįrodė (nepateikė jokio objektyvių paaiškinimų ir įrodymų), jog minėtas įskaitymas būtų ieškovei ekonomiškai nenaudingas. Teismas kritiškai vertina ieškovės argumentus, jog atlikus įskaitymą, ieškovė atitinkamai sumažino iš atsakovės gaunamą apmokėjimą už parduotą transporto priemonę, kadangi toks teiginys prieštarauja ne tik byloje nustatytoms aplinkybėms, bet ir paprastai logikai. Kaip jau minėta šiame sprendime, atsakovė iš esmės šiuo atveju tik vykdė tarp šalių sutartą ir pačios ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytą pirkimo-pardavimo vykdymo tvarką, t. y. už ginčo transporto priemonės įsigijimą dalį mokėtinos sumos pervedė trečiajam asmeniui – šiuo atveju lizingo bendrovei, kaip kad buvo nurodžiusi pati ieškovė sąskaitoje faktūroje, nes minėta ginčo transporto priemonė iki atsakovės apmokėjimo (už ieškovę) faktiškai net nepriklausė ieškovei – buvo valdoma lizingo sutarties pagrindu. Taigi, atsakovei nesumokėjus už ieškovę lizingo bendrovei (pabrėžtina, ką nurodė pati ieškovė), ieškovė net negalėtų sudaryti minėtos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties. Kaip nurodė pati ieškovė, ji minėtos sutarties sudarymo metu neturėjo sąskaitoje lėšų ir, anot ieškovės, jau buvo nemoki, atitinkamai nebūtų galėjusi toliau tinkamai vykdyti lizingo sutarties įsipareigojimų, dėl ko, labiausiai tikėtina, jai būtų pradėtos skaičiuoti netesybos, sutartis būtų nutraukta ir galiausiai ieškovė būtų turėjusi grąžinti lizingo bendrovei valdomą ginčo transporto priemonę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės sumokėjimas už ieškovę lizingo bendrovei ir šios sumos, kaip nurodo ieškovė, įskaitymas į mokėtiną sumą už įsigyjamą transporto priemonę, buvo finansiškai naudingas ieškovei, dėl to nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl nurodyto įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, kaip prieštaraujančio įmonės veiklos tikslams.

80. Be to, byloje nekilo ginčo (ieškovė neginčijo), jog ginčo transporto priemonė buvo parduota už per mažą kainą, t. y. už mažesnę nei rinkos ar jos faktinę kainą, todėl darytina išvada, jog ir transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis neprieštaravo įmonės veiklos tikslams, t. y. nebuvo nenaudinga ieškovei. Teismas pažymi ir tai, kad ieškovė šioje dalyje (tiek dėl įskaitymo, tiek dėl visos pirkimo-pardavimo sutarties) neįrodė atsakovės nesąžiningumo, t. y. kad atsakovė šiuo atveju veikė nesąžiningai (CPK 12, 178 straipsniai), kuri, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sudarė įprastinę transporto priemonės sutartį, kurią įvykdė pačios ieškovės nurodytomis sąlygomis, t. y. apmokėjo už ją ieškovės nurodyta tvarka – dalis sumokėta tiesiogiai ieškovės vadovui, kita dalis – ieškovės nurodytai lizingo (kas iš esmės yra įprasta tiek verslo, tiek privačių asmenų praktikoje).

81. Teismas papildomai pabrėžia, kad šiuo atveju pirkimo-pardavimo sutartį sudarė du juridiniai asmenys, todėl faktiškai tokie asmenys yra laisvi susitarti dėl įvairių sutarties sąlygų (be kita ko, ir dėl įskaitymo), jeigu tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir/ar jų veiklos tikslams. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau minėta, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-511/2011), tačiau nagrinėjamu atveju teismas tiek dėl atlikto įskaitymo, tiek dėl visos pirkimo pardavimo sutarties tokio akivaizdaus nenaudingumo neįžvelgia.

Dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu

82. Ieškovės iš esmės pagrindiniu reikalavimu šioje byloje suformuluotas reikalavimas pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2020 m. balandžio 14 d. ieškovės ir atsakovės atliktą priešpriešinių piniginių sumų įskaitymą 8 200 Eur sumai remiantis actio Pauliana pagrindu, kuris grindžiamas tuo, jog ieškovei jau turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, įskaitymo sandoriu atsakovei nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė patenkinti savo kreditorinį reikalavimą, atliktas įskaitymas pablogino ieškovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

83. Kaip jau minėta, teismo vertinimu, vien ginčijamo įskaitymo išskyrimas iš nurodyto sandorio yra/būtų netikslingas, nes visi šalių atlikti veiksmai turėtų būti vertinami kaip vieno pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas, kuris, kaip nustatyta šiame sprendime, buvo iš esmės naudingas bendrovei, atitinkamai nepažeidė ieškovės kreditorių interesų ir teisių. Kita vertus, teismas trumpai pasisakys ir dėl šių ieškovės argumentų.

84. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis – kompensavimas: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

85. Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.

86. Kasacinis teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

87. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, t. y. iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010).

88. Byloje nustatyta, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį (prieš tai buvo išrašyta ieškovės sąskaita faktūra), kurios pagrindu ieškovė pardavė, o atsakovė įgijo transporto priemonę, už kurią, kaip nustatyta šiame sprendime, atsiskaitė pačios ieškovės nurodyta tvarka, t. y. dalį sumos sumokėjo trečiajam asmeniui – lizingo bendrovei, o likusią dalį – tiesiogiai ieškovės vadovui. Taigi, ieškovės ginčijamo įskaitymo atlikimas buvo nulemtas sutartinių santykių bei faktinių aplinkybių ir, kaip nustatyta šiame sprendime, neprieštaravo įprastai verslo praktikai ir nebuvo nenaudingas ieškovei. Be to, ieškovė ginčija tik patį įskaitymą kaip sandorį, tačiau nebuvo prašoma pripažinti negaliojančia pačios pirkimo-pardavimo sutarties ir/ar sąskaitos faktūros, kuriose iš esmės ir buvo nustatyta apmokėjimo pagal pirkimo-pardavimo sutartį tvarka ir sąlygos bei netiesiogiai numatytas ginčijamas įskaitymas. Kaip minėta, toks susitarimas dėl įskaitymo, kuris, kaip minėta, buvo tik dalis pirkimo-pardavimo sutarties dalies, jos įvykdymo, atitiko sutarties šalių valią, susitarimas neprieštaravo įstatymui ir buvo naudingas ieškovei. Taigi, šiuo atveju, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė vienos iš actio Pauliana sąlygų, t. y. kad ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio – šiuo atveju įskaitymo.

89. Be to, ieškovė teigė, kad ginčijamas įskaitymas pažeidė kitų kreditorių teises ir interesus, nes ieškovė, anot ieškovės atstovo, būdama nemoki, ginčijamu įskaitymu suteikė pirmenybę kitam kreditoriui. Kasacinis teismas laikosi nuostatos, jog actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Ievroka“ įsiteisėjo 2021 m. vasario 23 d., o ginčijamas įskaitymas atliktas vėliausiai 2020 m. balandžio 14 d., t. y. iki bankroto bylos iškėlimo, ir įskaitymas atitiko sutarties šalių valią bei neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai nepažeidė kitų kreditorių interesų.

90. Viena vertus, Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-2162-967/2022, pripažinęs BUAB „Ievroka“ bankrotą tyčiniu, be kita ko, konstatavo, jog, labiausiai tikėtina, įmonė nemokia tapo 2020 m. pradžioje. Kita vertus, teismas nenurodė aiškios nemokumo atsiradimo datos, tuo tarpu 2020 m. pradžia iš esmės, kaip teisingai pažymėjo atsakovės atstovas, gali būti vertinama iki pat metų vidurio (birželio). Be to, minėta nutartis nėra įsiteisėjusi, todėl, bent jau šio sprendimo priėmimo metu, neturi prejudicinės galios. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog, kaip konstatavo Vilniaus apygardos teismas ir matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, 2020 m. balandžio 10-14 d. ieškovė jeigu ir turėjo kitų pradelstų kreditorių reikalavimų, jų buvo nedaug ir jie nebuvo žymūs – buvo atsiradusi skola UAB ,,TELE2“ (už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d.) ir vienam iš darbuotojų (V. Ž.); kiti kreditorių reikalavimai, bent jau tų, kurių reikalavimai patvirtinti ieškovės bankroto byloje, atsirado vėliau nei 2020 m. balandžio 10-14 d.

91. Teismas neturi pagrindo pritarti ieškovės pozicijai, kad ginčijamo įskaitymo šalys – ieškovė ir atsakovė, turėjo žinoti ar žinojo, jog ginčijamas įskaitymas pažeidžia kreditorių teises. Kaip minėta, ginčijamo įskaitymo atlikimo metu ieškovė jeigu ir turėjo, tai nežymių kreditorinių įsipareigojimų, apie kuriuos atsakovė negalėjo žinoti; skolų Valstybinei mokesčių inspekcijai ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (kurias atsakovė galėtų matyti iš viešos erdvės duomenų) tuo metu nebuvo; duomenų apie taikytus turto areštus byloje taip pat nepateikta. Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė jokių CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijos pagrindų, kurie patvirtintų šalių nesąžiningus veiksmus, o pati ieškovė tokių veiksmų, teismo vertinimu, neįrodė.

92. Taigi, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė bent keturių actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, t. y. neįrodė, jog ginčijamas įskaitymas pažeidė kreditorių teises; kad ieškovė neprivalėjo atlikti ginčijamo įskaitymo, bei kad ginčijamo įskaitymo šalys buvo nesąžiningos. Kaip minėta, nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu, todėl ieškovės reikalavimas dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu netenkinamas ir šioje dalyje.

93. Netenkinus pagrindinių ieškovės reikalavimų dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu (dėl prieštaravimo veiklos tikslams ir CK 6.66 straipsnio pagrindu) bei nustačius, jog atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi pagal šalių sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, netenkintini ir kiti ieškovės išvestiniai reikalavimai dėl restitucijos taikymo bei 14 000 Eur sumos priteisimo, bei procesinių palūkanų priteisimo.

94. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl baudos

95. Kaip minėta, atsakovė prašo skirti ieškovei baudą už akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį.

96. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus (nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį ir (ar) kitą procesinį dokumentą; arba sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą), gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

97. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės, numatytos CPK 95 straipsnyje, taikymą. Tam tikrais atvejais dalyvaujančio asmens elgesys gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Pastebėtina ir tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

98. Nors nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys šiuo sprendimu buvo atmestas, teismas neturi pakankamo pagrindo ieškovės veiksmus (teikiant ieškinį) vertinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t. y. teikiant akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį. Be to, teismas sprendžia, kad nenustatyta ir kitų išskirtinių aplinkybių, leidžiančių teigti, jog piktnaudžiavimo procesu požymių buvo kituose ieškovės veiksmuose. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, prašymas dėl baudos skyrimo ieškovei atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

99. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

100. Nagrinėjamu atveju ieškinio netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė jo patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos jam taip pat nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

101. Atsakovė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė byloje 845 (45 + 800) Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 45 Eur žyminis mokestis dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir 800 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

102. Teismo vertinimu, atsakovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai didelės ir reikėtų jas mažinti.

103. Ieškinio netenkinus, atsakovei iš ieškovės priteistina 845 Eur bylinėjimosi išlaidų; teismas pažymi, jog minėtos išlaidos priteistinos iš ieškovės bankroto proceso administravimui skirtų lėšų (CPK 93 straipsnio 1 dalis; JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 7 punkte).

104. Byloje iš viso patirta 55,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, tačiau ieškovei esant atleistai nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), šios išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų ir iš šalių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ievroka“, kuriai atstovauja nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Tamtamas“, ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano grožio pagrindai“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. B., netenkinti.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ievroka“, j. a. k. 171442089, bankroto proceso administravimui skirtų lėšų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano grožio pagrindai“, j. a. k. 303888420, 845 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.