Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Andriaus Ignoto, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ievroka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ievroka“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano grožio pagrindai“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 14 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo nusprendė ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Ievroka“, atstovaujamai nemokumo administratorės UAB „Tamtamas“, ieškinį tenkinti – priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Mano grožio pagrindai“ 14 000 Eur skolą (už atsakovei parduotą transporto priemonę), 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6,15 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti iš atsakovės valstybei 332,92 Eur bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovė UAB „Mano grožio pagrindai“ pateikė teismui pareiškimą, kuriame prašė peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. sprendimą už akių, jį panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nurodant, jog atsakovė 8 200,18 Eur sumą sumokėjo tiesiogiai lizingo bendrovei SIA „Unicredit Leasing“ Lietuvos filialui, o 6 599,82 Eur – tiesiogiai ieškovei, t. y. kad yra visiškai atsiskaičiusi pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas 2022 m. kovo 8 d. nutartimi tenkino atsakovės UAB „Mano grožio pagrindai“ pareiškimą – panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 14 d. sprendimą už akių ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės.

3. 2022 m. balandžio 11 d. teisme gautas ieškovės BUAB „Ievroka“ patikslintas ieškinys, kurį teismas atsisakė priimti 2022 m. balandžio 12 d. nutartimi.

4. Ieškovė kreipėsi į teismą su nauju ieškiniu atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“, prašydama: 1) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2020 m. balandžio 14 d. ieškovės ir atsakovės atliktą priešpriešinių piniginių sumų įskaitymą 8 200 Eur sumai; 2) taikyti restituciją ir atstatyti pirmiau nurodytų sandorių šalis į pradinę padėtį – priteisti ieškovei iš atsakovės 14 000 Eur sumą; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Minėtas ieškinys pateiktas civilinėje byloje Nr. e2-13362-1080/2022.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas, pavaduojantis teismo pirmininką, 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinę bylą Nr. e2-8112-1099/2022 sujungė su civiline byla Nr. e2-13362-1080/2022, suteikiant bylai vieną Nr. e2-8112-1099/2022.

6. Ieškovė patikslintame ieškinyje, dublike ir atsiliepime į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1398-864/2021, jai iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Tamtamas“. Pažymėjo, kad 2021 m. gegužės 13 d. paklausimu ieškovės atstovas kreipėsi į VĮ „Regitra“ dėl ieškovės Finansinio lizingo sutarties pagrindu naudoto automobilio Lexus (duomenys neskelbtini), o VĮ „Regitra“ ieškovei pateikė 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią sužinota, jog minėtas automobilis buvo parduotas už 14 000 Eur atsakovei. Ieškovės vertinimu, reali tuometinė automobilio rinkos kaina nėra žinoma, tačiau ieškovė duomenų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove už įsigytą automobilį ar kad atsakovės prievolė atsiskaityti būtų pasibaigusi kitais pagrindais, neturėjo/neturi.

7. Ieškovė nurodė, kad kreipėsi į atsakovę su 2021 m. gegužės 31 d. pretenzija, prašydama pateikti duomenis apie atsiskaitymą už automobilį, tačiau atsakovė į pretenziją neatsakė, jokių duomenų apie atsiskaitymą nepateikė, tik šios bylos nagrinėjimo metu pateikė duomenis, kad 2020 m. balandžio 10 d. apmokėjo už ieškovę lizingo bendrovei SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui 8 200,18 Eur, o ieškovei 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderiu tariamai sumokėjo 6 599,82 Eur. Taip pat nurodė, kad 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta naudojant VĮ „Regitra“ pateikiamą pirkimo-pardavimo sutarties standartinę formą, joje pinigų sumokėjimo faktas nenurodytas, taip pat nėra jokių sąlygų dėl parduodamo daikto kainos sumokėjimo, t. y. minėtoje sutartyje šalys atskirai neaptarė dėl pinigų sumokėjimo terminų, konkrečios atsiskaitymo datos ir pan. Pabrėžė, kad atsakovė su ieškove pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį dalinai atsiskaitė atlikdama priešpriešinių vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą: 1) atsakovė 2020 m. balandžio 10 d. už ieškovę sumokėjo (ieškovė tuo metu neturėjo lėšų ir jau buvo nepajėgi vykdyti atsiskaitymų) lizingo bendrovei SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui 8 200,18 Eur ir tapo ieškovės kreditore minėtai sumai; 2) 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovė tapo ieškovės skolininke (14 000 Eur sumai), nes turėjo sumokėti ieškovei už įsigytą transporto priemonę; 3) atsakovė, pateikdama 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderį 6 599,82 Eur sumai ir grįsdama atsiskaitymo už įsigytą transporto priemonę faktą, patvirtina, kad 8 200 Eur sumai buvo atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas.

8. Ieškovės vertinimu, neaišku kaip ir kokiu pagrindu atsakovė kasos išlaidų orderio išrašymo dieną galėjo būti įsitikinus, jog 2020 m. balandžio 14 d. bus sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat, jei tai buvo atsiskaitymas pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, tai mokėtina suma turėjo sudaryti 5 800 Eur (14 000 Eur - 8 200 Eur), todėl nėra aišku, kodėl atsakovė susieja kasos išlaidų orderyje nurodytą 6 599,82 Eur apmokėjimą su galutiniu atsiskaitymu pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodė, kad atsakovės kasos išlaidų orderyje nurodomas atsiskaitymo pagrindas nėra aiškus (nurodytas pagrindas – SF), taip pat nėra aišku, kas kasos išlaidų orderyje pasirašė už ieškovę (tuo metu, kai buvo išrašytas kasos išlaidų orderis, ieškovės vadovo pareigas ėjo V. B., tačiau jo parašas skiriasi nuo kasos išlaidų orderyje esančio parašo; kasos išlaidų orderio gavėjo ir kasininko eilutėse pasirašiusiųjų asmenų parašai sutampa); nenurodyti duomenys asmens, kuriam buvo išmokami pinigai pagal minėtą kasos išlaidų orderį.

9. Ieškovės nuomone, 2020 m. balandžio 14 d., kai tarp šalių buvo atliktas įskaitymas 8 200 Eur sumai, ji jau turėjo pradelstų įsipareigojimų, tame tarpe ir aukštesnės eilės, negu atsakovė, kreditoriams, o atliktu įskaitymu atsakovei, kaip antros eilės kreditorei, buvo suteiktas prioritetas prieš kitus, įskaitant ir aukštesnės eilės ieškovės kreditorius, taip pažeidžiant ieškovės kreditorių interesus. Pažymėjo, kad minėtas įskaitymas aiškiai nuostolingas ieškovei ir prieštarauja jos veiklos tikslui gauti pelną, derinant bendrovės akcininkų ir darbuotojų interesus, nes atlikus įskaitymą ieškovė atitinkamai sumažino iš atsakovės gaunamą apmokėjimą už parduotą transporto priemonę. Ieškovės nuomone, byloje ginčijamas įskaitymas pripažintinas negaliojančiu esant actio Pauliana ir CK 1.82 straipsnio taikymo sąlygoms.

10. Atsakovė UAB „Mano grožio pagrindai“ atsiliepime į patikslintą ieškinį su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, taip pat prašė paskirti ieškovės bankroto administratorei baudą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnį už akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį.

11. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį, triplike ir pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paaiškino, kad atsiskaitydama pagal tarp šalių sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėjo už ieškovę lizingo davėjai SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui 8 200,18 Eur ir 6 599,82 Eur tiesiogiai ieškovei, todėl visiškai atsiskaitė su ieškove pagal minėtą 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad iš ieškovės ieškinio visiškai neaišku, kokio materialinio teisinio rezultato ji siekia, nes ieškovė prašo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 8 200 Eur vertės įskaitymo sandorį, tačiau restituciją prašo taikyti 14 000 Eur vertės turtui ir priteisti tokio dydžio sumą iš atsakovės, teigdama, kad tokia restitucija grąžintų šalis į prieš ginčijamą sandorį buvusią padėtį.

12. Atsakovė sutiko su ieškovė, kad pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė ieškovei privalėjo sumokėti 14 000 Eur, tačiau faktiškai sumokėjo 14 800 Eur, nurodė, kad tai galimai įvyko dėl klaidos, kadangi skirtingu metu buvo daromi du mokėjimai skirtingiems ūkio subjektams ir atsakovė, padariusi aritmetinę klaidą, permokėjo ieškovei 800 Eur. Pažymėjo, kad ieškovės pateikiamas sutarčių aiškinimas akivaizdžiai neatitinka sutarčių aiškinimo taisyklių.

13. Paaiškino, kad tarp šalių buvo įvykdytas gerokai sudėtingesnis ir daugiapakopis sandoris, o ieškovės ginčijamas įskaitymas tebuvo tik šio sandorio dalis, pabaigusi viso sandorio įvykdymą, o įvykdyti būtent tokį daugiapakopį sandorį, o ne vien tik paprastą įskaitymą, ir buvo tikrieji šalių ketinimai bei šalių valia. Atsakovė taip pat paaiškino, kad šalys buvo sutarusios, jog atsakovė sumokės už ieškovę 8 200,18 Eur tiesiogiai lizingo bendrovei SIA „Unicredit Leasing“ Lietuvos filialui, po ko automobilio nuosavybės teisė pereis ieškovei; kai atsakovė sumokės tiesiogiai ieškovei kainų skirtumą 5 800 Eur (dėl aritmetinės klaidos sumokėta 6 599,82 Eur), jai ieškovė perleis automobilį pagal 2020 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir sandorio pabaigoje šalys atliks įskaitymą. Pažymėjo, kad jeigu šalys nebūtų atlikusios nors vieno iš šių veiksmų, nebūtų galima įvykdyti ir ieškovės ginčijamo įskaitymo, kaip visų šių veiksmų pabaigimo, kas reiškia, jog visus šiuos šalių atliktus veiksmus, priešingai ieškovės siūlomam vertinimui, būtina vertinti visumoje kaip vieną sandorį, t. y. šalys dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sutarė dar tada, kai ieškovė net nebuvo transporto priemonės savininkė (turėjo tik automobilio valdymo ir naudojimo teisę), o automobilis priklausė SIA „Unicredit Leasing“ Lietuvos filialui (todėl ir piniginės lėšos šiam automobiliui įsigyti (kainų skirtumas) buvo išmokėtas iš įmonės kasos iš anksto, t. y. 2020 m. balandžio 10 d.).

14. Nurodė, kad jeigu ieškovė nebūtų įsipareigojusi perleisti jai automobilio už iš anksto sutartą 14 000 Eur kainą, atsakovė nebūtų sumokėjusi už ieškovę visų lizingo įmokų, kadangi tokie atsakovės veiksmai būtų ne tik nelogiški, bet ir prieštarautų jos veiklos tikslams, atitinkamai nebūtų įvykdytas ir ginčijamas įskaitymas.

15. Atsakovė paaiškino, jog automobilio Lexus (duomenys neskelbtini) išlaikymas (degalai, remontai, lizingo įmokos) kainuoja pakankamai brangiai, o jai tokio prabangaus automobilio nebereikia, todėl ieškovė ir siūlė parduoti šį automobilį, o iš kainų skirtumo, taip pat kito lizingo pagrindu, rengėsi nusipirkti kitą, paprastesnį ir taupesnį automobilį.

16. Taip pat paaiškino, kad kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra jokių ieškovės direktoriaus V. B. parašų, jame pasirašė tik atsakovės vadovė, kuri yra/buvo ir įmonės kasininkė, t. y. pinigines lėšas iš kasos išmokėjo ir juos gavo vienas ir tas pats asmuo – atsakovės direktorė, kuri KIO pasirašė ir kaip kasininkė, ir kaip pinigus gavęs asmuo (todėl kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nurodyti jokie gavėjos duomenys, yra tik A. B. parašas, patvirtinantis piniginių lėšų gavimą). Nurodė, kad piniginių lėšų sumokėjimą ieškovei patvirtina ne KIO, bet 2020 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderio kvitas Serija IVRK Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pasirašytas ieškovės vadovo.

17. Akcentavo, kad jei atsakovė nebūtų sumokėjusi už ieškovę lizingo davėjai visos lizingo sutartyje numatytos kainos, ieškovė būtų iš esmės pažeidusi lizingo sutartį ir nesumokėjusi visų lizingo įmokų, todėl lizingo davėja būtų nutraukusi lizingo sutartį, tokiu atveju ieškovė būtų privalėjusi grąžinti lizingo davėjai transporto priemonę Lexus (duomenys neskelbtini) ir dar atlyginti nuostolius, o ieškovė nebūtų gavusi iš atsakovės ir 5 800 Eur kainų skirtumo, tai reiškia, kad visas sandoris ieškovei buvo pelningas – iš šio sandorio ieškovė gavo 5 800 Eur pajamų, kurių nebūtų gavusi, jeigu nebūtų šio sandorio, todėl jis visiškai atitiko jos veiklos tikslus.

18. Pažymėjo, kad įskaitymas nebuvo vykdomas nei grynaisiais pinigais, nei negrynaisiais pinigais, todėl CK 6.930¹ straipsnis ginčo teisinio santykio net nereglamentuoja, be kita ko, faktinis sandoris nebuvo vien tik įskaitymas, jis buvo gerokai sudėtingesnis ir daugialypis, o įskaitymas buvo tik šio sandorio pabaigimas. Taip pat pabrėžė, kad ieškovė nenurodė nei vieno kreditoriaus, kurio interesus pažeidė visas sandoris ir tik deklaratyviai teigia, kad viso sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo susidūrusi su mokumo problemomis nors ginčo sandoris buvo vykdomas 2020 m. balandžio mėnesį, o bankroto byla ieškovei buvo iškelta ir jos nemokumas konstatuotas tik 2021 m. vasario 15 d.

19. Atsakovės nuomone, vien faktinė aplinkybė, kad 2020 m. balandžio 10 d. PVM sąskaita faktūra serija IVR Nr. (duomenys neskelbtini) galimai nebuvo deklaruota, neturi jokios reikšmės sprendžiant šį teisinį ginčą, kadangi sandorį pagrindžia 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, o PVM sąskaita faktūra yra tik buhalterinės apskaitos dokumentas, o ne sandoris.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 4 d. sprendimu ieškovės BUAB „Ievroka“ ieškinio atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“ netenkino, priteisė iš ieškovės bankroto proceso administravimui skirtų lėšų atsakovei 845 Eur bylinėjimosi išlaidų.

21. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad tarp šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri iš esmės buvo šabloninė, nebuvo nurodyta konkretaus atsiskaitymo būdo/tvarkos už parduodamą automobilį, tvarka ir būdas buvo nurodyti ieškovės dar iki 2020 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išrašytoje ieškovės 2020 m. balandžio 10 d. sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodyta, jog prekių (paslaugų tiekėja) ieškovė (ieškovės vardu dokumentą elektroniniu parašu pasirašė V. B.) pardavė prekių (paslaugų) pirkėjai – atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“, automobilį Lexus (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 14 800 Eur; PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta mokėjimo už automobilį instrukcija: 8 200,18 Eur turi būti pervesti SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui; likusią sumą – 6 599,82 Eur, pervesti ieškovei arba sumokėti grynais pinigais atvykus į įmonę, todėl sprendė, kad nors ši sąskaita faktūra buvo išrašyta dar iki minėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau faktiškai ji yra besąlygiškai susijusi su nurodyta pirkimo-pardavimo sutartimi. Nurodė, kad labiausiai tikėtina, jog sąskaita buvo išrašyta anksčiau sutarties sudarymo, nes ginčo transporto priemonė sąskaitos išrašymo metu dar net nepriklausė ieškovei, todėl buvo siekiama iš pradžių galutinai atsiskaityti su lizingo bendrove, ieškovei įgyti ginčo transporto priemonę nuosavybės teisėmis, o tik tada ją parduoti atsakovei.

22. Teismo vertinimu, atsakovė tinkamai vykdė tarp šalių sutartą ir pačios ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytą pirkimo-pardavimo vykdymo tvarką, t. y. už ginčo transporto priemonės įsigijimą dalį mokėtinos sumos pervedė trečiajam asmeniui – šiuo atveju lizingo bendrovei, kaip kad buvo nurodžiusi pati ieškovė sąskaitoje faktūroje, todėl padarė išvadą, kad ši aplinkybė nekeičia tarp šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sandorio esmės ir aplinkybės, jog atsakovė tinkamai atsiskaitė su ieškove nurodytoje pirkimo-pardavimo sutarties dalyje (8 200,18 Eur).

23. Teismas, įvertinęs 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderį orderį, byloje pateiktų atsakovės kasos knygos išrašus, atsakovės paaiškinimus, sprendė, kad pagal minėtą orderį jame nurodyta suma (6 599,82 Eur) atsakovės buvo išduota atsakovės vadovei A. B.. Teismo vertinimu, 2020 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderio kvitas iš esmės patvirtina atsakovės poziciją, kad atsakovės vadovė, pagal aukščiau nurodytą kasos išlaidų orderį gavusi iš atsakovės 6 599,82 Eur sumą, šią sumą pagal kasos pajamų orderio kvitą perdavė ieškovės vadovui, tokiu būdu sumokėdama likusią sumą pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį ir įvykdydama galutinį atsiskaitymą už ginčo transporto priemonės įsigijimą; be to, tokia sumokėjimo tvarka buvo nurodyta ir pačios ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje. Teismas sprendė, kad vien aplinkybė, jog šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje ir ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodomos sumos skiriasi (atitinkamai 14 000 Eur ir 14 800 Eur), nesudaro esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi byloje nebuvo ginčijama reali pirkimo-pardavimo kaina, todėl padarė išvadą, jog atsakovė visiškai atsiskaitė už įsigytą ginčo transporto priemonę.

24. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė, ginčydama įskaitymą, neįrodė, jog įskaitymas būtų ieškovei ekonomiškai nenaudingas, pažymėjo, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis neprieštaravo įmonės veiklos tikslams, o ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo. Pabrėžė, kad atsakovė iš esmės šiuo atveju tik vykdė tarp šalių sutartą ir pačios ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytą pirkimo-pardavimo vykdymo tvarką, t. y. už ginčo transporto priemonės įsigijimą dalį mokėtinos sumos pervedė trečiajam asmeniui – šiuo atveju lizingo bendrovei, kaip kad buvo nurodžiusi pati ieškovė sąskaitoje faktūroje, nes minėta ginčo transporto priemonė iki atsakovės apmokėjimo (už ieškovę) faktiškai net nepriklausė ieškovei – buvo valdoma lizingo sutarties pagrindu, kas reiškia, jog atsakovei nesumokėjus už ieškovę lizingo bendrovei, ieškovė net negalėtų sudaryti minėtos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, nes minėtos sutarties sudarymo metu neturėjo sąskaitoje lėšų, todėl nebūtų galėjusi vykdyti lizingo sutarties įsipareigojimų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės sumokėjimas už ieškovę lizingo bendrovei ir šios sumos įskaitymas į mokėtiną sumą už įsigyjamą transporto priemonę, buvo finansiškai naudingas ieškovei, todėl netenkino ieškovės reikalavimo įskaitymą pripažinti negaliojančiu, kaip prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams.

25. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė vienos iš actio Pauliana sąlygų, t. y. kad ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio – įskaitymo. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Ievroka“ įsiteisėjo 2021 m. vasario 23 d., o ginčijamas įskaitymas atliktas vėliausiai 2020 m. balandžio 14 d., t. y. iki bankroto bylos iškėlimo, kas reiškia, jog įskaitymas atitiko sutarties šalių valią bei neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai nepažeidė kitų kreditorių interesų. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2020 m. balandžio 10-14 d. ieškovė jeigu ir turėjo kitų pradelstų kreditorių reikalavimų, jų buvo nedaug ir jie nebuvo žymūs – buvo atsiradusi skola UAB ,,TELE2“ (už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d.) ir vienam iš darbuotojų (V. Ž.), kiti kreditorių reikalavimai, bent jau tų, kurių reikalavimai patvirtinti ieškovės bankroto byloje, atsirado vėliau nei 2020 m. balandžio 10-14 d.

26. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturi pagrindo pritarti ieškovės pozicijai, kad ginčijamo įskaitymo šalys – ieškovė ir atsakovė, turėjo žinoti ar žinojo, jog ginčijamas įskaitymas pažeidžia kreditorių teises, nes ginčijamo įskaitymo atlikimo metu ieškovė jeigu ir turėjo, tai nežymių kreditorinių įsipareigojimų, apie kuriuos atsakovė negalėjo žinoti; skolų Valstybinei mokesčių inspekcijai ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (kurias atsakovė galėtų matyti iš viešos erdvės duomenų) tuo metu nebuvo, duomenų apie taikytus turto areštus byloje taip pat nepateikta. Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė jokių CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijos pagrindų, kurie patvirtintų šalių nesąžiningus veiksmus, o pati ieškovė tokių veiksmų neįrodė.

27. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė bent keturių actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, t. y. neįrodė, jog ginčijamas įskaitymas pažeidė kreditorių teises; kad ieškovė neprivalėjo atlikti ginčijamo įskaitymo, bei kad ginčijamo įskaitymo šalys buvo nesąžiningos, todėl ieškovės reikalavimo dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu netenkino. Atsižvelgdamas į tai netenkino ir kitų ieškovės išvestinių reikalavimų dėl restitucijos taikymo bei 14 000 Eur sumos priteisimo bei procesinių palūkanų priteisimo.

28. Teismas, spręsdamas dėl baudos skyrimo, nurodė, kad nors ieškovės ieškinys buvo atmestas, nėra pakankamo pagrindo ieškovės veiksmus vertinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t. y. teikiant akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, taip pat nenustatė ir kitų išskirtinių aplinkybių, kurios leistų teikti, kad piktnaudžiavimo procesu požymių buvo kituose ieškovės veiksmuose, todėl prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

29. Ieškovė BUAB „Ievroka“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti.

30. Nurodo, kad nebuvo pagrindo aiškinti 2020 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, nes jos pakankamai aiškios, išdėstytos pagal VĮ Regitra naudojamą šabloninį sutarties tekstą, sutartyje nėra jokių sąlygų dėl mokėjimų trečiajam asmeniui, nėra pardavėjo patvirtinimo, kad jis atsiskaitymą pagal sutartį gavo. Taip pat nurodo, kad vien PVM sąskaita faktūra šalių santykių nepatvirtina, ir reikia tikrinti ir vertinti šalių susitarimą, taip PVM sąskaitos faktūros įrodomoji reikšmė vertinama teismų praktikoje, nes sąskaita yra išrašoma mokestiniais tikslais, be kita ko, PVM sąskaita faktūra pateikta tik su atsiliepimu į ieškinį nebuvo deklaruota.

31. Paaiškina, kad 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderio duomenys yra suklastoti, nes objektyviai neįmanoma į tuo metu išduotą dokumentą įrašyti po 4 sukurto dokumento duomenų, be to, pati atsakovė nurodė, jog orderiu atsiskaitė tiesiogiai su ieškove, o atsiliepime į ieškinį jau teigė, kad su ieškove atsiskaitė jau pagal 2020 m. bandžio 14 d. kasos pajamų orderio kvitą. Pažymi, kad dviejų atsakovės byloje pateiktų kasos dokumentų, t. y. 2020 m. bandžio 10 d., ir 2020 m. balandžio 14 d., sudarymą reglamentuoja skirtingi teisės aktai, dėl ko jie turi ir skirtingą teisės aktais nustatytą formą.

32. Ieškovės nuomone, įskaitymų ginčijimas teismų praktikoje yra dažnas, ir taikomas šalies pažeistų teisių gynimo būdas, todėl teismo vertinimas, kad įskaitymo išskyrimas netikslingas, negali leisti daryti išvados, kad ieškovė negali ginčyti įskaitymo. Paaiškina, kad pagal byloje pareikštą ieškinį ieškovė ginčijo šalių atliktą įskaitymą, ginčas kilo ne dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o būtent dėl įskaitymo, be kita ko, ieškinio reikalavimas dėl PVM sąskaitos faktūros pripažinimo negaliojančia negali būti reiškiamas, nes tokio reikalavimo išsprendimas nesukuria pasekmių.

33. Atkreipia dėmesį į atsakovės byloje pateiktą 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderį 6 599,82 Eur sumai, dėl galimo orderio aktyvumo, bei surašymo aplinkybių, nes neaišku, kaip ir kokiu pagrindu atsakovė galėjo būti įsitikinusi orderio išrašymo metu 2020 m. balandžio 10 d., kad būtent 2020 m. balandžio 14 d. bus sudarytas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris. Paaiškina, kad jei pateiktas 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 6 599,82 Eur sumai yra atsiskaitymas pagal pirkimo-pardavimo sutartį, tai mokėtina suma turėjo sudaryti 5 800 Eur, t. y. Pirkimo-pardavimo kaina 14 000 – 8 200 Eur sumokėti lizingui 2020 m. bandžio 10 d.=5 800 Eur, todėl neaišku, kaip atsakovė susieja orderyje nurodytą 6 599,82 Eur apmokėjimą pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat, neaišku, kas pasirašė eilutėje „gavėjo parašas“, nes eilutėje „gavėjo parašas“ ir eilutėje „išdavė kasininkas“ pasirašiusiųjų asmenų parašai sutampa.

34. Pasisakydama dėl actio Pauliana sąlygų ieškovė nurodo, kad 2020 m. balandžio 14 d. kada tarp šalių buvo atliktas įskaitymas 8 200 Eur sumai UAB „Ievroka“ jau turėjo pradelstų įsipareigojimų, tame tarpe ir aukštesnės eilės kreditoriams, todėl atliktas įskaitymas pažeidė bendrovės kreditorių interesus, ir yra ieškovės ginčijimas teismo keliu, taip pat, atliktas įskaitymas ieškovei buvo nenaudingas, nes ieškovė negavo atsiskaitymo iš atsakovės, buvo pažeista kitų kreditorių teisė gauti atsiskaitymą iš ieškovės. Pažymi, kad ginčijamas susitarimas prieštarauja ieškovės veiklos tikslui gauti pelno, derinant bendrovės akcininkų ir darbuotojų interesus, nes atlikus užskaitymą ieškovė atitinkamai sumažino iš atsakovės gaunamą apmokėjimą už parduotą transporto priemonę, kas tik patvirtina, jog ginčijamas užskaitymas turi būti pripažintas aiškiai nenaudingu ieškovei, prieštaraujančiu ieškovės veiklos tikslams ir iškreipiančiu sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, dėl ko viena sutarties šalis turėjo nepagrįstų turtinių praradimų.

35. Paaiškina, kad atliekant tarpusavio mokėtinų sumų įskaitymą buvo nesilaikyta paritas creditorum principo, užtikrinančio, kad skolininkui turinčiam eilę kreditorių, tačiau jau susidūrus su apmokėjimo problemomis, jis privalo visus savo kreditorius traktuoti vienodai, šiuo atveju, UAB „Ievroka“, susidūrusi su mokumo problemomis, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“, t. y. ginčijamo dvišalio susitarimo įskaityti tarpusavio reikalavimus pagrindu buvo padengta atsakovės UAB „Mano grožio pagrindai“ skola ieškovei UAB „Ievroka“ pagal pirkimo-pardavimo sutartį, ir padengtas ieškovės UAB „Ievroka“ įsiskolinimas atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“, kuris susidarė atsakovei už ieškovę atlikus apmokėjimą lizingui 8 200 Eur sumai. Pažymi, kad ginčijamas užskaitymo sandoris sukūręs atsakovei turtinę naudą prieš kitus tos pačios eilės kreditorius tik papildomai rodo UAB „Ievroka“ pirmesnės eilės kreditorių teisių pažeidimus, ir patvirtina ieškovės argumentus, kad įmonė ir jos kreditoriai iš ginčijamo sandorio neturėjo jokios naudos.

36. Akcentuoja, kad ieškovė įrodė actio Pauliana taikymo sąlygas, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir buvo nesąžiningas, nes žinojo, jog neturint pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, turėjo laikytis CK 6.930-1 numatytos prievolės ir nustatytos mokėjimo eilės tvarkos, tačiau šios įstatyme nustatytos imperatyviosios pareigos nevykdė. Pabrėžia, kad nebuvo pareigos atlikti tarpusavio mokėtinų sumų įskaitymą, nes tokio sandorio sudarymas turi būti vertinamas pagal UAB „Ievroka“ buvusią faktinę mokumo problemų būklę, taigi atsiskaitant su vienu kreditoriumi turėjo būti paisoma kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami, o pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas ir pažeidžia kitų kreditorių teises.

37. Ieškovės nuomone, vien atsakovės atliktas apmokėjimas už ieškovę lizingui, parodo aiškų ir suprantamą atsakovės žinojimą aplinkybių apie UAB „Ievroka“ nesugebėjimą vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, tačiau atsakovė nepaisė kvalifikuotam subjektui taikomų atidumo ir rūpestingumo standartų, o tai vertintina kaip sąžiningumo imperatyvo sutartiniuose santykiuose nepaisymas. Pažymi, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama, jog sudaromu sandoriu nebūtų pažeidžiami kitų kreditorių interesai, kad buvo pakankamai atidi ir domėjosi ieškove, kaip ginčijamo sandorio šalimi, atsižvelgiant į tai egzistuoja pagrindas konstatuoti actio Pauliana taikymo sąlygos - ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo - egzistavimą ir CK 6.66 straipsnio nuostatų pažeidimą.

38. Atsakovė UAB „Mano grožio pagrindai“ pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės reikalavimus, išdėstytus apeliaciniame skunde, pilnai atmesti, taip pat priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39. Nurodo, kad pati ieškovė pripažino, jog su lizingo bendrove buvo atsiskaityta, be to, lizingo bendrovė tikrai nebūtų perleidusi ieškovės nuosavybėn transporto priemonės, jeigu su ja nebūtų pilnai atsiskaityta, tai yra nebūtų sumokėtos visos lizingo įmokos.

40. Taip pat nurodo, kad 2020 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje, Serija IVR Nr. (duomenys neskelbtini), nėra išskirtas joks PVM, kas reiškia, kad jokia PVM mokestinė prievolė apmokestinamajam asmeniui (UAB ,,Ievroka“) neatsirado, todėl PVM sąskaita faktūra ir neturėjo būti niekur deklaruojama. Pažymi, kad PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, tačiau šiuo atveju 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina tarp šalių susiklosčiusius pirkimo pardavimo santykius, kuriuos susiklosčius ir patvirtina minėta 2020 m. balandžio 10 d. PVM sąskaita faktūra, t. y. kad UAB „Ievroka“ pardavė, o UAB „Mano grožio pagrindai“ nupirko transporto priemonę.

41. Pažymi, kad ieškovė nebuvo pateikusi kasos pajamų orderio, ketino nuslėpti piniginių lėšų gavimo į ieškovės kasą faktą, todėl atsakovei iškilo būtinybė tik vėliau pateikti pačios ieškovės išrašytą 2020 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderio kvitą.

42. Paaiškina, kad ieškovė nepagristai teigia, jog dviejų atsakovės byloje pateiktų dokumentų, t. y. 2020 m. balandžio 10 d. d. ir 2020 m. balandžio 14 d. d. sudarymą reglamentuoja skirtingi teises aktai, nes kasos pajamų ir kasos išlaidų orderių įforminimas ir grynųjų pinigų apskaitos reglamentavimas yra pateiktas viename ir tame pačiame teisės akte – LR Vyriausybes 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintose ,,Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse“. Taip pat, kadangi direktorė A. B. yra ūkio subjekto darbuotoja, tai Kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra privaloma, todėl ir nurodyti jokie gavėjo duomenys ir yra tik A. B. parašas, patvirtinantis piniginių lėšų gavimą.

43. Atsakovė paaiškina, kad transporto priemonė 2020 m. balandžio 10 d. d. PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu dar nepriklausė apeliantei, bet priklausė lizingo bendrovei SIA ,,Unicredit Leasing“ Lietuvos filialui, todėl apeliantė jai svetimos transporto priemonės negalėjo perleisti (parduoti) atsakovei ir prieš perleidžiant transporto priemonę, tai yra sudarant 2020 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, tarp apeliantės ir atsakovės turėjo būti ir buvo sudarytas žodinės formos susitarimas dėl viso transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorio įvykdymo, kuris apėmė ne tik transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, bet ir apmokėjimą už ją, t. y. atsakovė sumokėjo už ieškovę 8 200,18 Eur tiesiogiai lizingo bendrovei SIA ,,Unicredit Leasing" Lietuvos filialui, po ko automobilio nuosavybės teisė perėjo ieškovei, po ko ieškovė perleido atsakovei automobilį pagal 2020 m. balandžio l4 d. pirkimo-pardavimo sutarti, po ko atsakovė sumokėjo tiesiogiai ieškovei kainų skirtumą 5 800 Eur (kaip minėta, dėl aritmetinės klaidos sumokėjo 6 599,82 Eur), po ko šalys atliko įskaitymą, kaip visą sandorį užbaigiančią jo dalį. Akcentuoja, kad visi duomenys tiek apie patį sandorį, tiek apie sandorį patvirtinančius dokumentus (kasos pajamų orderį, kasos išlaidų orderį, PVM sąskaitą faktūrą, pirkimo-pardavimo sutartį) šalims buvo žinomi dar prieš sudarant sandorį ir dar prieš įforminant šiuos dokumentus.

44. Pabrėžia, kad atlikti įskaitymą šalis įpareigojo netgi įstatymas, kadangi jeigu sandorio pabaigoje nebūtų atliktas įskaitymas, tai toks sandoris akivaizdžiai prieštarautų atsakovės, tai yra UAB ,,Mano grožio pagrindai“, veiklos tikslams ir būtų laikomas negaliojančiu, kadangi atsakovė būtų be jokio teisinio pagrindo sumokėjus už apeliantę 8 200,18 Eur tiesiogiai lizingo bendrovei SIA ,,Unicredit Leasing“ Lietuvos filialui ir tokiu būdu būtų išvaistytas atsakovės turtas.

45. Pažymi, kad byloje nėra jokių actio Pauliana sąlygų, o bankroto administratorė, ginčydama 2020 m. balandžio 14 d. įskaitymą, akivaizdžiai piktnaudžiauja savo teisėmis. Nurodo, kad priešingai ieškovės teiginiams, ieškovės kreditoriai turėjo galimybę didesne (mažiausiai 5 800 Eur) apimtimi patenkinti savo reikalavimus, dėl ko visas sandoris ne tik nepažeidė pačios ieškovės ir jos kreditorių interesų, bet buvo akivaizdžiai naudingas tiek ieškovei, tiek ir jos kreditoriams.

46. Atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovė, atsakovė ir lizingo davėjas sutarė pabaigti sandorį kitokiu būdu nei numatyta lizingo sutartyje, t. y. kad atsakovė sumokės už ieškovę lizingo sutartyje nurodytas trūkstamas lizingo įmokas iš karto, neturi jokios įtakos ieškovės prievolei vykdyti lizingo sutartį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

47. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

48. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl skolos priteisimo.

Byloje nustatytos esminės faktinės aplinkybės.

49. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1398-967/2021, ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Tamtamas“; nutartis įsiteisėjo 2021 m. vasario 23 d. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1536-967/2021, patvirtintas BUAB „Ievroka“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris buvo tikslinamas 2021 m. birželio 17 d., 2022 m. spalio 28 d. nutartimis. V. B. ieškovės direktoriumi buvo paskirtas (duomenys neskelbtini), įgaliojimų pabaigos data – (duomenys neskelbtini) (atleistas (duomenys neskelbtini) BUAB „Ievroka“ vienintelio akcininko sprendimu). V. B. laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. iki 2020 m. balandžio 17 d. buvo ieškovės akcininkas, o naujasis ieškovės akcininkas ir vadovas Y. L. 2020 m. balandžio 17 d. išdavė V. B. įgaliojimą veikti bendrovės vardu.

50. Taip pat nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2020 m. balandžio 14 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią automobilis Lexus (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotas už 14 000 Eur atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“, sutartį pasirašė ieškovės ir atsakovės vadovai (atitinkamai V. B. ir A. B.). Pagal 2020 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija IVR Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad prekių (paslaugų tiekėja) ieškovė (ieškovės vardu dokumentą elektroniniu parašu pasirašė V. B.) pardavė prekių (paslaugų) pirkėjai – atsakovei UAB „Mano grožio pagrindai“, automobilį Lexus (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 14 800 Eur, PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta mokėjimo už automobilį instrukcija: 8 200,18 Eur turi būti pervesti SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui; likusią sumą – 6 599,82 Eur, pervesti ieškovei arba sumokėti grynais pinigais atvykus į įmonę. Pagal 2020 m. balandžio 10 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad atsakovė UAB „Mano grožio pagrindai“ pervedė lizingo bendrovei SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui 8 200,18 Eur (mokėjimo paskirtis: už BUAB „Ievroka“ Finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), lizinguojamas turtas: lengvasis automobilis Lexus (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal atsakovės UAB „Mano grožio pagrindai“ 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovė išdavė ieškovei 6 599,82 Eur pagal sąskaitą faktūrą (2020 m. balandžio 14 d.). Pagal atsakovės kasos knygą, 2020 m. balandžio 10 d. 6 599,82 Eur išduota suma ieškovei, dokumento Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal ieškovės 2020 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderio kvitą Serija IVRK Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės direktorės A. B. priimta 6 599,82 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą IVR serija (duomenys neskelbtini); orderį pasirašė ir pinigus priėmė V. B.. Pagal Lizingo bendrovės SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo 2020 m. balandžio 14 d. pabaigos aktą prie Finansinio lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovė lizingo davėjai SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui atliko visus mokėjimus pagal 2018 m. gegužės 9 d. Finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), todėl lizingo davėja minėtą lizingo sutartį laiko pasibaigusia, taip pat, minėtu aktu lizingo davėja perleido lizingo gavėjai (ieškovei) nuosavybės teisę į lengvąjį automobilį LEXUS (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad 2020 m. balandžio 9 d. ieškovė banko sąskaitoje turėjo 26,20 Eur. Iš 2022 m. spalio 19 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovė gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registre transporto priemonės Lexus (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandorio neapskaitė ir PVM deklaracijoje nedeklaravo.

51. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-2162-967/2022, BUAB „Ievroka“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir jį sukėlė V. B. ir Y. L. veiksmai. Be kita ko, nutartyje konstatuota, kad, labiausiai tikėtina, įmonė nemokia tapo 2020 m. pradžioje, nurodyta, jog 25 819,38 Eur VMI kreditorinis reikalavimas susidarė už 2019 metus, mokėjimo terminas – 2020 m. birželio 15 d.; VSDFV Alytaus skyriaus 3 413,44 Eur kreditorinis reikalavimas susidarė 2020 m. lapkričio 27 d.; 4 369,24 Eur kreditorinis reikalavimas UAB ,,TELE2“ susidarė už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. išrašytas sąskaitas; 20 535,27 Eur skola UAB ,,Kesko Senukai Lithuania“ susidarė pagal 2020 m. kovo 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (apmokėjimo terminas 2020 m. balandžio 23 d.) ir 2020 m. kovo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (apmokėjimo terminas 2020 m. balandžio 24 d.); 26 705,89 Eur skola UAB ,,Finansų bitė verslui“ susidarė pagal 2020 m. vasario 10 d. sudarytą Paskolos sutartį; 1 999,54 Eur skola UAB ,,Bitė Lietuva“ susidarė pagal PVM sąskaitas faktūras išrašytas už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. liepos 31 d.; VSDFV Kauno skyriaus 1 725 Eur kreditorinis reikalavimas susidarė 2022 m. rugsėjo 28 d.

52. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, tarp šalių susiklostė transporto priemonės pirkimo-pardavimo santykiai. Byloje nekilo ginčo dėl to, jog atsakovė 2020 m. balandžio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 619 pervedė lizingo bendrovei SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui 8 200,18 Eur (mokėjimo paskirtis: už BUAB „Ievroka“ Finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), lizinguojamas turtas: lengvasis automobilis Lexus (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje ginčas kilo dėl tarp šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties tinkamo/netinkamo vykdymo, priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymo nuginčijimo ir restitucijos taikymo, t. y. ieškovė ginčijo 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderį, teikdama, jog jis nepatvirtina atsiskaitymo su ieškove pagal 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį fakto, o tarp šalių atliktas įskaitymas yra/buvo nuostolingas ieškovei, nes prieštarauja jos veiklos tikslui gauti pelną, bei pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises ir interesus. Kitaip tariant, ieškovė nurodytą mokėjimą ir vėliau vykusius šalių santykius iš esmės vertina kaip įskaitymą (ieškovei ir atsakovei tapus viena kitos kreditorėmis – ieškovei pardavus automobilį atsakovei, o atsakovei sumokėjus už ieškovę trečiajam asmeniui – lizingo bendrovei), kurį ginčija byloje, o atsakovė vertina kaip tarp šalių sudarytos pirkimo-pardavimo dalį, t. y. vykdant pirkimo-pardavimo sutartį, dalis mokėjimo buvo atlikta trečiajam asmeniui (lizingo bendrovei).

53. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, nurodydamas, jog atsakovė tinkamai vykdė tarp šalių sutartą ir pačios ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytą pirkimo-pardavimo vykdymo tvarką, t. y. atsakovė tinkamai atsiskaitė su ieškove nurodytoje pirkimo-pardavimo sutarties dalyje (8 200,18 Eur) bei visiškai atsiskaitė su ieškove už įsigytą ginčo transporto priemonę. Pažymėjo, kad ieškovė, ginčydama įskaitymą, neįrodė, jog įskaitymas būtų ieškovei ekonomiškai nenaudingas, nes transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis neprieštaravo įmonės veiklos tikslams, o ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo. Taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė bent keturių actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, t. y. neįrodė, jog ginčijamas įskaitymas pažeidė kreditorių teises, kad ieškovė neprivalėjo atlikti ginčijamo įskaitymo, bei kad ginčijamo įskaitymo šalys buvo nesąžiningos.

54. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.

Dėl ginčo esmės.

55. Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis).

56. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

57. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

58. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017).

59. Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015).

60. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog 2020 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nėra jokių sąlygų dėl mokėjimų trečiajam asmeniui, nėra pardavėjo patvirtinimo, kad jis atsiskaitymą pagal sutartį gavo, o vien PVM sąskaita faktūra šalių santykių nepatvirtina, ir reikia tikrinti ir vertinti šalių susitarimą, be kita ko, PVM sąskaita faktūra pateikta tik su atsiliepimu į ieškinį nebuvo deklaruota. Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

61. Kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis iš esmės yra šabloninė, kurioje nenurodytas konkretus atsiskaitymo būdas/tvarka už parduotą automobilį, nėra jokių sąlygų dėl mokėjimų trečiajam asmeniui, tačiau ši tvarka ir būdas buvo nurodyti ieškovės dar iki 2020 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išrašytoje ieškovės 2020 m. balandžio 10 d. sąskaitoje faktūroje, kurioje be fakto, kad ieškovė pardavė atsakovei automobilį, nurodyta mokėjimo už automobilį mokėjimo už automobilį instrukcija: 8 200,18 Eur turi būti pervesti SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui, t. y. trečiajam asmeniui, o likusią sumą – 6 599,82 Eur reikia pervesti ieškovei arba sumokėti grynais pinigais atvykus į įmonę. Vertinant tiek tarp šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, tiek PVM sąskaitą faktūrą, pritartina pirmos instancijos teismui, jog nors 2020 m. balandžio 10 d. sąskaita faktūra buvo išrašyta dar iki minėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau faktiškai ji yra besąlygiškai susijusi su nurodyta pirkimo-pardavimo sutartimi, atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįsti atmetami ieškovės argumentai, kad nenumatytos jokios sąlygos dėl mokėjimų trečiajam asmeniui. Be kita ko, visi šalių atlikti veiksmai – sąskaitos faktūros išrašymas, kasos išlaidų ir pajamų orderių išdavimas, atliktas mokėjimas trečiajam asmeniui – lizingo bendrovei, kaip teisingai buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo, šiuo atveju turėtų būti vertinami kaip vientisas pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas ir jo vykdymas, kuriam papildomai nebūtina gauti pardavėjo (trečiojo asmens) patvirtinimo, nes tai patvirtina šalių veiksmai. Taip pat, ieškovės argumentas, kad pateikta PVM sąskaita faktūra nebuvo deklaruota, vertintini kaip deklaratyvūs, nes 2020 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje nėra išskirtas joks PVM, kas leidžia daryti išvadą, jog jokia PVM mokestinė prievolė apmokestinamajam asmeniui (ieškovei BUAB ,,Ievroka“) neatsirado, todėl PVM sąskaita faktūra ir neturėjo būti niekur deklaruojama. Papildomai pažymėtina, kad PVM sąskaita faktūra nėra sutartis, nes tarp šalių susiklosčiusius pirkimo pardavimo santykius patvirtina 2020 m. balandžio 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, kurią papildo minėta 2020 m. balandžio 10 d. PVM sąskaita faktūra, t. y. kad ieškovė pardavė, o atsakovė nupirko aptariamą transporto priemonę.

62. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliaciniame skunde ieškovė nepagrįstai teigia, jog dviejų atsakovės byloje pateiktų dokumentų, t. y. 2020 m. balandžio 10 d. d. ir 2020 m. balandžio 14 d. d. sudarymą reglamentuoja skirtingi teises aktai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kasos pajamų ir kasos išlaidų orderių įforminimas ir grynųjų pinigų apskaita yra reglamentuojama vienu teisės aktu, t. y. LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintose „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse“, kurių 3 punkte nurodyta, kad pinigai į kasą paimami pagal kasos pajamų orderį, o priėmus pinigus išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas. Pažymėtina, jog ieškovė priėmusi į kasą iš atsakovės 6 599,82 Eur grynųjų pinigų, atsakovei 2020 m. balandžio 14 d. būtent ir išdavė kasos pajamų orderio kvitą pagal minėtą teisės aktą.

63. Apeliantė taip pat teigia, jog neaišku, kaip ir kokiu pagrindu atsakovė galėjo būti įsitikinusi orderio išrašymo metu 2020 m. balandžio 10 d., kad būtent 2020 m. balandžio 14 d. bus sudarytas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris ir paaiškina, kad jei pateiktas 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 6 599,82 Eur sumai yra atsiskaitymas pagal pirkimo-pardavimo sutartį, tai mokėtina suma turėjo sudaryti 5 800 Eur. Ieškovės teigimu, neaišku, kaip atsakovė susieja orderyje nurodytą 6 599,82 Eur apmokėjimą pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės argumentus laiko nepagrįstais.

64. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, parduota transporto priemonė 2020 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu dar nepriklausė apeliantei, nes priklausė trečiajam asmeniui, lizingo bendrovei SIA „Unicredit Leasing“ Lietuvos filialui, kas reiškia, jog apeliantė jai nepriklausančios transporto priemonės negalėjo perleisti (parduoti) atsakovei. CK 1.64 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išraiškos forma, kas reiškia, jog prieš perleidžiant transporto priemonę atsakovei, t. y. sudarant 2020 m. balandžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, tarp šalių turėjo būti sudarytas žodinės formos susitarimas dėl viso transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorio įvykdymo, kuris apima ne tik transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, bet ir apmokėjimą už jį, nes remiantis CK 6.305 straipsnio 1 dalimi, pagal pirkimo-pardavimo sutarties sampratą viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Šiuo atveju darytina išvada, kad apmokėjimas už prekę (daiktą) yra privaloma pirkimo-pardavimo sandorio dalis, be kurios sandoris negaliotų. Atsižvelgiant į tai, jog susitarimo sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį sudarymo metu transporto priemonė priklausė trečiajam asmeniui, o ne apeliantei, tai sumokėti likusią nesumokėtos lizingo įmokos dalį buvo būtina būtent lizingo bendrovei ir tik tada sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog atsakovė tinkamai vykdė tarp šalių sutartą ir pačios ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytą pirkimo-pardavimo vykdymo tvarką, t. y už ginčo transporto priemonės įsigijimą dalį mokėtinos sumos pervedė trečiajam asmeniui – šiuo atveju lizingo bendrovei, kaip kad buvo nurodžiusi pati ieškovė sąskaitoje faktūroje, o apeliantės pasvarstymus dėl orderio ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių atmeta. Pasisakant dėl atsakovės sumokėtos sumos pagal 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri pasak ieškovės turėjo būti kitokia, pažymėtina, kad iš byloje esančio 2020 m. balandžio 14 d. pajamų orderio kvito, pagal kurį iš atsakovės direktorės A. B. priimta 6 599,88 Eur suma pagal PVM sąskaitą faktūrą IVR serija (duomenys neskelbtini), orderį pasirašė ir pinigus priėmė ieškovės vadovas V. B., matyti, jog atsakovės vadovė 6 599,82 Eur sumą perdavė ieškovės vadovui tokiu būdu sumokėdama likusią sumą pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį ir įvykdė galutinį atsiskaitymą už ginčo transporto priemonės įsigijimą. Atkreiptinas dėmesys, jog šalys byloje neginčijo realios pirkimo-pardavimo kainos, todėl laikytina, kad atsakovė visiškai atsiskaitė už įsigytą ginčo transporto priemonę. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai dėl kitokios sumokėtos sumos nevertinami.

65. Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl apeliantės teiginio, jog 2020 m. balandžio 10 d. kasos išlaidų orderio duomenys yra suklastoti, nurodo, jog šiuo atveju teismas nėra įgaliotas tirti ir vertinti tiek orderio, tiek apeliantės nuomone vienodų parašų autentiškumo, nes tam reikalingos specialios žinios, t. y. ekspertizės skyrimas tam tikrų aplinkybių nustatymui. Remiantis tuo, apeliantės argumentais dėl suklastojimo laikytini neįrodytais ir deklaratyviais.

66. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog vien ginčijamo įskaitymo išskyrimas iš nurodyto sandorio būtų netikslingas, nes visi šalių atlikti veiksmai turėtų būti vertinami kaip vieno pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas. Apeliantės nuomone, pagal byloje pareikštą ieškinį ieškovė ginčijo būtent šalių atliktą įskaitymą, o ne pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimą negaliojančia. Ieškovės argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Primintina, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant i sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-421/2016). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad tarp šalių buvo sudarytas ir įvykdytas kiek sudėtingesnis pirkimo-pardavimo sandoris, kurio tik dalimi buvo ieškovės ginčijamas įskaitymas, kas reiškia, jog visi šalių veiksmai, aptarti šioje nutartyje, - sąskaitos faktūros išrašymas, kasos išlaidų ir pajamų orderių išdavimas, atliktas mokėjimas trečiajam asmeniui, vertintini kaip vientisas pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas ir jo vykdymas. Papildomai pažymėtina, jog įskaitymas, priešingai nei nurodo apeliantė, kaip viso sandorio dalis šiuo atveju yra jo užbaigimas, paskutinė sandorio dalis apibrėžianti sandorio esmę, ką teisingai ir nustatė pirmosios instancijos teismas, o šalys būtent dėl tokio sandorio buvo susitarę tiek žodžiu dar iki sandorio įvykdymo, tiek ir po paties sandorio sudarymo.

67. Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nurodo, jog ji įrodė actio Pauliana taikymo sąlygas, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir buvo nesąžiningas, pažeidė bendrovės kreditorių interesus, atliko įskaitymą nenaudingą ieškovei, nes ji negavo atsiskaitymo iš atsakovės, taip pat, ginčijamas susitarimas, ieškovės nuomone, prieštarauja jos veiklos tikslui gauti pelno, derinant bendrovės akcininkų ir darbuotojų interesus, nes atlikus užskaitymą ieškovė atitinkamai sumažino iš atsakovės gaunamą apmokėjimą už parduotą transporto priemonę.

68. Pažymėtina, jog Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis – kompensavimas: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

69. Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.

70. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovė neįrodė bent keturių actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų. Visų pirma, kaip nustatyta šioje nutartyje, šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, prieš tai buvo išrašyta ieškovės sąskaita faktūra, kurios pagrindu ieškovė pardavė, o atsakovė įgijo transporto priemonę, už kurią dalį sumos sumokėjo trečiajam asmeniui – lizingo bendrovei, o likusią dalį – tiesiogiai ieškovės vadovui, buvo atliktas įskaitymas, kuris buvo tik dalis pirkimo-pardavimo sutarties dalies, jos įvykdymo, atitiko sutarties šalių valią bei neprieštaravo įstatymui. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, kad ji neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Antra, kaip ir ieškinyje, taip ir apeliaciniame skunde ieškovė teigia, jog jos ginčijamas įskaitymas pažeidė kitų kreditorių teises ir interesus, nes ieškovė, būdama nemoki, ginčijamu įskaitymu suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, tačiau akcentuotina, jog ieškovei bankroto byla buvo iškelta 2021 m. vasario 15 d. (nutartis įsiteisėjo 2021 m. vasario 23 d.), o ginčijamas įskaitymas atliktas 2020 m. balandžio 14 d., t. y. iki bankroto bylos iškėlimo, kas reiškia, jog atliktas įskaitymas negalėjo prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms bei pažeisti kitų kreditorių interesų, nes buvo atliktas gerokai ankščiau nei įmonė buvo pripažinta nemokia. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog remiantis ieškovės bankroto bylos medžiaga, matyti, kad kitų pradelstų kreditorinių reikalavimų atlikto įskaitymo metu buvo nedaug, o kiti kreditorių reikalavimai, patvirtinti įmonės bankroto byloje, atsirado vėliau nei šalių sudarytas sandoris. Trečia, ieškovė nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijos pagrindų, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie atsakovės nesąžiningus veiksmus sudarant sandorį. Atsižvelgiant vien į tai, kas paminėta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų ir netenkino ieškovės reikalavimo dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas su tuo susijusius ieškovės argumentus atmeta.

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų bylos faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, jog ieškovės argumentai, kuriais ji remiasi prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti ieškovės reikalavimą dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu (dėl prieštaravimo veiklos tikslams ir CK 6.66 straipsnio pagrindu) pagrįstu ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.

Dėl bylos procesinės baigties.

72. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį iš esmės naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

73. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

74. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

75. Pažymėtina, jog netenkinus apeliacinio skundo apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovė UAB „Mano grožio pagrindai“ taip pat prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė patirtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos iš apeliantės.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės BUAB „Ievroka“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.