Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Larisos Šimanskienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vystymo kompanija“ (teisių perėmėja Vilniaus miesto savivaldybė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12011-534/2020 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, valstybinės žemės atlaisvinimo, tretieji asmenys: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Namų Liejyklos g. 6, 4 ir 4B Vilniuje savininkų bendrija, A. M., K. K., K. K., V. B., UAB „NT startas“, uždaroji akcinė bendrovė „DV17“, V. M., akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

21. Šioje byloje, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1643-258/2020 (Nr. e2A-442-580/2022) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo tenkino iš dalies. Teismas nutarė, pakeitus sprendimą, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti Žemės sklypą, pašalinant ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sutvarkant šį žemės sklypą ir pateikiant duomenis VĮ Registrų centrui, kad minėtas ūkinis pastatas, daiktinės teisės ir visi juridiniai faktai, susiję su ūkiniu pastatu, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Taip pat įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę teisės aktų nustatyta tvarka įforminti toliau nurodytų nekilnojamųjų daiktų – ūkio pastatų – žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą ir išregistruoti šiuos pastatus iš Nekilnojamojo turto registro: pastatas-ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas-ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kitą apeliacinio skundo dalį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 20 d. nutartimi pripažino, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybinėje žemėje be jokio teisinio pagrindo, pastatas yra netinkamas naudoti pagal savo tiesioginę paskirtį ir yra nenaudojamas, avarinės būklės, kuri gali kelti pavojų aplinkiniams, todėl laikė, kad reikalavimas dėl pastato nugriovimo ir išregistravimo yra tenkintinas. Dalį pastatų teismas pripažino sunykusiais, o dėl 4 pastatų, unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikino, nustatęs, kad yra išlikę pastatai.

23. Be to, pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2A-1643-258/2020 (Nr. e2A-442-580/2022) nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme iškelta civilinė byla Nr. e2-13358-1044/2020 (Nr. e2-238-1044/2022), kurioje ginčijama UAB „Start Vilnius“ (po 2018 m. įvykusio UAB „Start Vilnius“ reorganizavimo, ši įmonė buvo prijungta prie atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) nuosavybės teisių į visus tris ūkio pastatus, kurie yra šios bylos ginčo objektas, įgijimo teisėtumas. Teismas padarė išvadą, jog tarp šių bylų egzistuoja tiesioginis prejudicinis ryšys. Pripažinus perleidimo sandorius į ginčo pastatus neteisėtais ir pritaikius restituciją, šioje byloje ieškovės reikalavimai negalėtų būti tenkinami dėl netinkamo atsakovo. Todėl nagrinėjamą civilinę bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ apeliacinį skundą sustabdė CPK 163 straipsnio 3 dalies pagrindu, iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-13358-1044/2020. Minėtoje civilinėje byloje ieškovai A. B., S. D., N. R., A. M., A. M., G. R., R. B., R. R., I. G., R. Š., L. Ž., V. P., A. A. G. M. ir R. M. (civilinės bylos Nr. e2-238-1044/2022) prašė pripažinti negaliojančiais ab initio: 1) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-09-10 sprendimo „Dėl įstatinio kapitalo didinimo“ Nr. 1-1978“ dalį dėl Liejyklos g. 4, Vilniuje, esančių statinių: ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo UAB „Start Vilnius“; 2) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-09-10 sprendimo pagrindu sudarytos 2014-09-12 akcijų pasirašymo sutarties dalį dėl tų pačių 5 statinių perleidimo UAB „Start Vilnius“; 3) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto savivaldybės 2014-09-14 akto (sąrašo) dalį dėl tų pačių 5 statinių perdavimo UAB „Start Vilnius“; 4) pripažinti negaliojančia 2018-08-14 priėmimo–perdavimo akto dalį, kuria tie patys 5 statiniai perduoti UAB „Vilniaus vystymo kompanija“; 5) taikyti vienašalę restituciją, priteisiant Vilniaus miesto savivaldybei iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ tuos pačius 5 statinius; 6) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2018-02-26 įsakymą Nr. 49VĮ-267-(14.92.2.).

26. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-238-1044/2022, įpareigojo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei nekilnojamuosius daiktus: ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

27. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pirmosios instancijos teismui civilinėje byloje Nr. e2-12011-534/2020 (Nr. e2VP-27823-534/2022) 2022 m. lapkričio 17 d. pateikė prašymą dėl proceso šalies pakeitimo. Kartu su prašymu pateikė Nekilnojamojo turto registro 2022 m. spalio 20 d. išrašo duomenis, kurie patvirtinta, kad nuosavybės teisė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-238-1044/2022, pagrindu išregistruota atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ į ūkio pastatus: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir įregistruota Vilniaus miesto savivaldybei. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-12011-534/2020 (Nr. e2VP-27823-534/2022) Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl proceso šalies pakeitimo tenkino ir pakeitė civilinėje byloje Nr. e2-12011-534/2020 atsakovę UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ jos teisių perėmėja Vilniaus miesto savivaldybe.

28. Remiantis LITEKO duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-442-580/2022 atnaujino bylos nagrinėjimą pagal UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, konstatavęs, kad išnyko bylos sustabdymo pagrindas, kadangi Šiaulių apygardos teismas byloje Nr. e2A-390-372/2022 paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės 2022 m. kovo 22 d. sprendimą.

31. Taigi šiuo atveju ginčas kyla dėl ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos ieškinio reikalavimų atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei (UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ teisių perėmėjai) dėl 2 pastatų-ūkio pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos prašo įforminti žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą ir išregistruoti šiuos pastatus iš Nekilnojamojo turto registro, o ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prašo pašalinti, savo lėšomis atlaisvinti Žemės sklypą ir pateikti duomenis VĮ Registrų centrui.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

32. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

34. Trečiasis asmuo Namų Liejyklos g. 6, 4 ir 4B Vilniuje savininkų bendrija 2023 m. gruodžio 13 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos faktus, įrodančius ginčo statinių neegzistavimą, t. y. pateikė Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo interesų gynimo skyriaus 2016 m. gruodžio 9 d. ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, akcijų pasirašymo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, viešo konkurso rezultatų dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teikdamas šiuos įrodymus trečiasis asmuo nurodo, kad minėtame dokumente yra aiškiai nurodyti faktiniai duomenys dėl ginčo statinių neegzistavimo nuo 2006 m.

35. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

36. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybę, be kita ko, siejanti su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020).

38. Pasisakydamas dėl CPK 314 normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/213). Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo rodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galbūt galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020).

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtą kasacinę teismo praktiką, pažymi, kad trečiojo asmens pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo interesų gynimo skyriaus 2016 m. gruodžio 9 d. ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, akcijų pasirašymo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, viešo konkurso rezultatų dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, šiuo nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Ieškinys yra procesinis dokumentas, civilinėje byloje dalyvaujančio asmens (ieškovo) rašytinis pareiškimas teismui dėl ginčo išsprendimo ginčo teisenos bylose (CPK 135 straipsnis). Be to minėtas ieškinys buvo pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismui su prašymu jį pridėti prie civilinės bylos Nr. 2-22505-905/2016, taigi jame išdėstyti klausimai ir reikalavimai ir kartu su ieškiniu pateikti įrodymai buvo nagrinėjami ir dėl jų pasisakyta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje. Trečiojo asmens pateikti nauji įrodymai nėra susiję su šios apeliacijos objektu, šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje neatitinka CPK 180 straipsnyje įtvirtintų sąsajumo reikalavimų, be to, nepateikta jokių duomenų, kodėl minėti dokumentai negalėjo būti pateikti anksčiau, todėl pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti ir vertinti.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ginčo esmės

41. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis Liejyklos g. 4, Vilniuje, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir jį patikėjimo teise valdo ieškovė. Žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, žemės naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos bei susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos.

43. CK 4.98 straipsnyje, kuriame įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys, nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarką negu nustatyta CPK 178 straipsnyje, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos; atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014, 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-403/2018 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020). Pagal kasacinio teismo praktiką, daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019). Priešingai, jeigu ieškovas įrodo, kad jis yra turto savininkas ir kad jo, kaip turto savininko, teisės yra pažeistos, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktuose keliamus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo įrodyti, kaip konkrečiai yra pažeidžiamos jos kaip Žemės sklypo savininkės teisės dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių trijų ginčo statinių, kurie pastatyti ginčo Žemės sklype.

45. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Pagal Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 69 punktą daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės ar ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis daiktas.

46. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl teisės normų, reglamentuojančių pastato ir daiktinių teisių į jį išregistravimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad nei CK, nei Nekilnojamojo turto registro įstatymas, nei Nekilnojamojo turto registro nuostatai nepateikia buvusio (nekilnojamojo) daikto išnykimo sampratos. Atsižvelgdamas į kituose teisės aktuose įtvirtintų tapačių arba labiausiai susijusių sąvokų turinį, šiuo klausimu kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. Todėl, sprendžiant ginčą dėl statinio ir daiktinių teisių į jį išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina tai, ar ginčo statinys yra išnykęs – t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas (jei nugriautas – ar statinio ar jo dalių griovimo darbai atlikti ne statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu). Konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą (išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu), statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas. Ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017).

Dėl reikalavimų išregistruoti pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš Nekilnojamojo turto registro

47. Ieškovė patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė įpareigoti atsakovę teisės aktų nustatyta tvarka įforminti ūkio pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą ir išregistruoti šiuos pastatus iš Nekilnojamojo turto registro. Šį ieškinio reikalavimą grindė tuo, kad pastatai yra sunykę, t. y. neegzistuoja, todėl privalo būti išregistruoti. Pirmosios instancijos teismas tenkino šį ieškinio reikalavimą, nurodydamas, kad iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų – šalių susirašinėjimo medžiagos, nuotraukų, patikrinimo vietoje aktų, Statybos inspekcijos atlikto faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto, vietos fiksacijos nuotraukose nustatyta, kad ieškovės prašomi išregistruoti statiniai neišlikę. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė (UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ teisių perėmėja) apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodo, kad, darydamas išvadą, kad ūkio pastatai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), laikytini neišlikusiais ir išregistruotini, teismas netinkamai taikė materialines teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos, numatančios, kada statinys laikomas išnykusiu. Pažymėtina, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Jos vertinimu nekilnojamojo daikto savininkas, įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę daryti turimam daiktui fizinį poveikį – jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti jo paskirtį, taip pat nugriauti. Vien faktas, kad ieškovė nesutiko duoti leidimo naudotis žemės sklypu, turint tikslą tinkamai įgyvendinti savo kaip savininkų teises į priklausantį nekilnojamąjį turtą (jį remontuoti, rekonstruoti ar atlikti kitus būtinus veiksmus), nesudaro pagrindo iš esmės paneigti savininko teisės į jam priklausantį turtą. Atsakovės vertinimu pirmosios instancijos teismas apskritai nesiaiškino fakto dėl ginčo pastatų pamatų likučių egzistavimo/neegzistavimo, toks teismo vertinimas, jog pastatai yra visiškai išnykę net negalėjo būti padarytas, kadangi byloje ieškovas nebuvo pateikęs jokių šias aplinkybes galinčių patvirtinti įrodymų.

48. Taip pat pažymėtina, kad kasaciniame skunde, kurio pagrindu civilinė byla gražinta nagrinėti iš naujo, atsakovė akcentavo, kad ginčo pastatai ir nuosavybės teisės į juos yra įregistruoti, pastatų registro duomenys nėra nuginčyti, todėl nors pastatai šiuo metu nėra visu pajėgumu eksploatuojami, nuosavybės teisė į šiuos pastatus nėra pasibaigusi, todėl turi būti ginama. Byloje nebuvo ginčo, kad visi trys statiniai tuometės jų savininkės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nuosavybe tapo teisėtai, kad statiniai žemės sklype atsirado ir stovėjo teisėtai. Savivaldybės teisė ginčo ūkio pastatus naudoti, remontuoti ar rekonstruoti, sunykusius statinius laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos atkurti yra nepagrįstai paneigta. Atsakovės vertinimu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė apibendrintas išvadas dėl ginčo ūkio pastatų būklės, nevertino kiekvieno pastato atskirai ir nenustatė, ar byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo ūkio pastatai iš tiesų yra išnykę ar yra išlikusios jų konstrukcijos, leidžiančios daryti priešingas išvadas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ūkio pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), egzistavimą ir paneigia ieškovės poziciją, neva jie yra išnykę ir išregistruotini, tačiau šie įrodymai nebuvo įvertinti ir kt. Taigi atsižvelgiant į minėtuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus atsakovės argumentus, vertintina, kad jie iš esmės yra tapatūs ankstesnės savininkės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ apeliaciniame skunde dėstomiems argumentams, kuriuos atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė palaikė.

49. Remiantis CK 4.254 straipsnio 9 punktu, viešame registre turi būti registruojamas buvusio daikto išnykimo faktas. Nekilnojamojo turto registro nuostatų 71 punktas nustato, kad nekilnojamasis daiktas, kuriam griauti reikia statybą leidžiančio dokumento, išregistruojamas, kai pateikiama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie statinio nugriovimą arba statinių naudojimo priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto nustatytos formos pažyma, kuri patvirtina nekilnojamojo daikto žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą. Nekilnojamasis daiktas, kuriam griauti nereikia statybą leidžiančio dokumento, išregistruojamas, kai pateikiamoje nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje užfiksuotas jo nugriovimo ar žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktas. Remiantis nuostatų 72 punktu registro įrašai apie nekilnojamąjį daiktą pažymimi kaip archyviniai ir neterminuotai saugomi Registro duomenų bazės archyve. STR 1.01.08:2002 7 punkte nustatomos šios statinio statybos rūšys: naujo statinio statyba, statinio rekonstravimas, statinio remontas (kapitalinis remontas ir paprastasis remontas), statinio griovimas. Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, naujo statinio statyba – statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Pagal STR 1.01.08:2002 8 punktą, naujo statinio statybos tikslai yra: 8.5. atstatyti buvusį (visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį. Statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, jei jo konstrukcijų nelikę arba likę tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų) (aktuali redakcija nuo 2018-06-21 iki 2023-07-27).

50. Esant konkrečiai situacijai teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas buvusio (nekilnojamojo) daikto išnykimo sampratą aiškindamas Statybos įstatymo ir poįstatyminių statybą reglamentuojančių teisės aktų normas civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 nurodė, kad išnykęs – t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas – statinys negali būti remontuojamas ar rekonstruojamas, nes nebėra remonto ar rekonstrukcijos objekto. Toks išnykęs statinys gali būti atkurtas (atstatytas) naujo statinio statybos būdu. Naujo statinio ar jo dalies (nebaigto statinio) pastatymas yra savarankiškas pagrindas suformuoti naują nekilnojamąjį daiktą ir įregistruoti jį bei daiktines teises į jį viešame registre. Tuo atveju, jei statinys nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, jis gali būti visiškai ar iš dalies atkurtas dviem būdais (dviem statybos rūšimis): 1) rekonstrukcija; 2) kapitaliniu remontu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad duomenys apie turtą viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jų nustatymo funkciją. Todėl visiškai sugriuvusio, sunaikinto ar nugriauto statinio teisinė registracija negali suteikti kokių nors papildomų teisių jo savininku viešame registre nurodytam asmeniui. Tokio statinio registracijos panaikinimas savaime negali pažeisti tokio statinio savininko nuosavybės teisių (nes už tai atsakingas arba pats savininkas, arba tretieji asmenys, dėl kurių veiksmų (neveikimo) statinys išnyko), tik užtikrina, kad viešame registre nebūtų tikrovės neatitinkančių duomenų.

51. Taigi minėtoje byloje Kasacinis teismas suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017).( šios nutarties 46 punktas).

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl minėtų pastatų žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) fakto nustatymo detaliau dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegija išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio 2020 m. gegužės 27 d. garso įrašą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu nesiaiškino, kokios yra faktinės aplinkybės dėl kiekvieno ginčo ūkio pastato, priimdamas sprendimą neanalizavo byloje esančių faktinių aplinkybių dėl konkrečių ūkio pastatų būklės ir kt.

53. Pirmosios instancijos teismo vertinimu atsakovai teismui nepateikė įrodymų, kad statiniai, dėl kurių išnykimo vyksta ginčas, egzistuoja natūra – nepateiktos nuotraukos, jų būklės specialisto įvertinimas. Teismas akcentavo, kad atsakovų atsikirtimų, kad įgijo teisėtai statinius, ieškovas nekvestionuoja. Atsakovai nepateikė įrodymų dėl ginčo nekilnojamojo turto objektų buvimo vietos, kurios atsakovai negali nurodyti, kaip ir fizinės būklės, funkcinės paskirties. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atliktų kompetentingų institucijų patikrinimų ir ginčo pastatų vietų fotonuotraukų sisteminis vertinimas, statinių išsidėstymo planų vertinimas liudija, kad ginčo pastatų vietose vizualiai matomų pastatų ir pamatų nėra. Teismas apibendrintai nurodė, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų – šalių susirašinėjimo, nuotraukų, patikrinimo vietoje aktų, statybos inspekcijos atlikto faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto, vietos fiksacijos nuotraukų – nustatė, kad ieškovo prašomi išregistruoti statiniai neišlikę. Teismo vertinimu atsakovės nepateikė įrodymų, kad statiniai egzistuoja natūra. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovų atsikirtimas, kad jie turi teisę atkurti statinį, teismas atmeta, nes be žemės sklypo savininko sutikimo statybos darbai negali būti vykdomi, žemės sklypai statinių naudojimui atsakovams neišnuomoti. Vilniaus senamiestyje atkurti ūkinės paskirties statinius neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų. Akcentavo, kad ieškovas, kaip patikėjimo teisę valdantis valstybinės žemės sklypą, yra atsakovus raštu informavęs, kad atsisako sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį atsakovų išnykusiems statiniams atkurti ar griūnantiems statiniams naudoti. Teismo vertinimu atsakovų nekilnojamojo turto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre valstybei priklausančiame žemės sklype pažeidžia žemės savininko nuosavybės teisę, nes neaišku kokiu pagrindu ant valstybei priklausančios žemės yra registruotas neegzistuojantis turtas, kas apsunkina žemės savininko nuosavybės teisę - valdyti, naudoti, disponuoti žemės sklypu ir kt.

54. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nenustatęs kiekvieno pastato būklės atskirai, neįvertino esminių faktinių aplinkybių dėl konkrečių pastatų, ar pastatai yra sunykę, ar yra išlikusios pastatų konstrukcijos, nenurodė, kokiais byloje esančiais įrodymais remiantis yra padarytos konkrečios išvados. Todėl atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl pirmiau paminėtų pastatų žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktų nustatymo būtina įvertinti byloje esančius duomenis, faktines aplinkybes, kurie patvirtintų arba paneigtų teismo padarytas išvadas.

55. Kaip minėta, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė (UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ teisių perėmėja) pateiktuose procesiniuose dokumentuose argumentuodama savo poziciją dėl ginčo statinių žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) fakto nustatymo iš esmės rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 suformuota praktika. Kasaciniame skunde taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 pateiktų išaiškinimų, jog tik konstatavus nekilnojamojo daikto išnykimo faktą konstatuotinas teisinis pagrindas išregistruoti daiktą iš Nekilnojamojo turto registro.

56. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas Vilniaus miesto savivaldybės pateiktą kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-916/2023 2023 m. spalio 11 d. nutartyje nurodė, kad atsakovės nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 kasacinis teismas sprendė dėl teisių ir faktinių pastato ir daiktinių teisų į jį išregistravimo pagrindų, ieškovei prašant teismo įpareigoti atsakovus savo lėšomis nugriauti pastatus ir išregistruoti juos iš Nekilnojamojo turto registro. Nurodytoje byloje, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje buvo aktualus teisės klausimas dėl buvusio daikto išnykimo fakto, kaip teisinio pagrindo fiksuoti buvusio nekilnojamojo daikto išnykimą. Todėl teisėjų kolegija vertino, kad nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-404-969/2017 aplinkybės, kurių pagrindu pastarojoje byloje kasacinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė dėl buvusio nekilnojamojo daikto išnykimo sampratos, turi esminių panašumų, o tai turi reikšmės formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, todėl nusprendė, kad minėta nurodytoje nutartyje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė gali būti vertinama kaip teismo precedentas nagrinėjamoje byloje. Pritardama kasacinio skundo argumentams kasacinio teismo teisėjų kolegija akcentavo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika analogiškose bylose, pažeidė teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, o tai galėjo turėti įtakos priimant neteisingą sprendimą dėl statinių pašalinimo iš ieškovės valdomos žemės ir jų išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro.

57. Taigi iš Nekilnojamojo turto registro 2022 m. spalio 20 d. išrašo matyti, kad pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis yra pagalbinis ūkis pastatas, statybos pabaigos metai – 1955 m., sienos – medis su karkasu, užstatymo plotas – 28 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 proc., atkūrimo sąnaudos – 1 830 Eur. Pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis yra pagalbinis ūkinis pastatas, statybos pabaigos metai – 1955 m., sienos – medis su karkasu, užstatymo plotas – 18 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 proc., atkūrimo sąnaudos – 1 376 Eur. Iš į bylą pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento sudaryto 2017 m. kovo 28 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. A32-509/17(2.1.15-UK9) matyti, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 18 kv. m, yra be pamatų, medinių lentų sienos vietomis išardytos, dalis sienų apkalta korodavusia metalo skarda, medinės lentos, medinis karkasas paveiktas puvinio, stogo danga susidėvėjusi, angos neužsandarintos, pastate sukrautos atliekos, patenka pašaliniai asmenys, pastatas nenaudojamas. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. kovo mėnesio rašte Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriui nurodoma, kad Liejyklos g. 4, Vilniuje, 2017 m. kovo 27 ir 29 d. buvo atliktas pagalbinio ūkio statinių patikrinimas, statinių vizualinė apžiūra ir fotofiksacija, surašytas 2017 m. kovo 30 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. (23.17)- FAK-780. Minėtame akte nurodoma, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra avarinės būklės, medinis, naudojamas, o ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra sunykęs, medinės liekanos. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 gegužės 8 d. faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. FAK-1114 nurodoma, kad statiniai 2311/ž ir 2411/ž faktiškai egzistuoja (t. 3, b. l. 88–96). Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. gegužės 29 d. nutarime Nr. 2.1.5-43 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones dėl pareiškimo dalies argumentų ir taikyti viešojo intereso gynimo priemonę nustatyta, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra avarinės būklės, medinis, naudojamas, ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra sunykęs, medinės liekanos, neatitinka esminių statinio reikalavimų. Ieškovės kartu su ieškiniu į bylą pateikti VĮ Registrų centro statinių išdėstymo planuose statiniai 2311/ž ir 2411/ž nurodomi (pažymėti) (t. 1, b. l. 14–17, 27, 37.).

58. Be to, į bylą pateiktame Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 1SS-1162-(8.5.) nurodoma, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra fiziškai pažeistas, ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra išlikęs, o į bylą pateiktame Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 gegužės 8 d. faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. FAK-1114 nurodoma, kad statiniai 2311/ž ir 2411/ž faktiškai egzistuoja. Teisėjų kolegijos vertinimu nurodytos faktinės aplinkybės dėl ginčo statinių iš esmės skirtingos.

59. Teisėjų kolegijai, įvertinusiai pirmiau nustatytas faktines aplinkybes dėl ūkio pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) fakto nustatymo kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar statiniai faktiškai neegzistuoja ir nėra išlikę, kadangi šiuo atveju iš pirmiau nustatytų faktinių aplinkybių negalima daryti neabejotinos išvados, kad minėti ūkio pastatai yra žuvę, t. y sugriuvę ar sunykę, dėl ko galėtų atsirasti teisinis pagrindas išregistruoti juos iš Nekilnojamojo turto registro. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvados, kad paminėti ieškovės prašomi išregistruoti statiniai neišlikę, nėra pagrįstos byloje ištirtais ir įvertintais faktiniais duomenimis, įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią civilinę bylą turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota teisės aiškinimo taisykle civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, kad statinys laikomas išnykęs – t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas – tik tuomet, kai jis negali būti remontuojamas ar rekonstruojamas, nes nebėra remonto ar rekonstrukcijos objekto, ir vertinti tai, ar ginčo statiniai yra išlikę, ar juos būtų galima rekonstruoti, kadangi atsakovė savo procesiniuose dokumentuose yra išreiškusi poziciją dėl ketinimo ginčo pastatus atstatyti, rekonstruoti ir kt. Pirmosios instancijos teismas nustatinėdamas ūkio pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą turėjo įvertinti, ar ginčo statinių konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos, tai yra visumą aplinkybių, kas iš esmės patvirtintų, jog ginčo statiniai yra visiškai sugriuvę, sunaikinti ar nugriauti, ir tik tokiu atveju būtų pagrindo išvadoms, kad statiniai yra išnykę, todėl jie ir daiktinės teisės į juos tuo pagrindu galėtų būti išregistruotos.

Dėl ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pašalinimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro

60. Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, šiuo metu jos teises perėmusią Vilniaus miesto savivaldybę pašalinti ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savo lėšomis atlaisvinti Žemės sklypą ir pateikti duomenis VĮ Registrų centrui. Šis ieškinio reikalavimas skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkintas visiškai. Atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pateiktame apeliaciniame skunde nurodoma, kuriam iš esmės pritarė ir Vilniaus miesto savivaldybė, kad tokiu būdu buvo paneigtos atsakovės nuosavybės teisės, suformuotas teisinėje valstybėje netoleruotinas precedentas, suteikiantis teisę žemės sklypo savininkui bet kada reikalauti pašalinti ant jam priklausančio žemės sklypo teisėtai pastatytus kitiems asmenims priklausančius statinius.

61. Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į nagrinėjamą bylą nuotraukų bendrai nustatė, kad atsakovėms priklausantys ūkio paskirties pastatai Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra griūnantys, jų savininkės atsakovės neinvestuoja į jų būklės gerinimą, stogai uždengti statybos atliekomis, o teisme atsakovės siekia įrodyti, kad yra naudojami, nors prieiga apaugusi žolėmis. Statinių teisinė registracija, pateikti statinių duomenys neatitinka statinių faktinės būklės, statiniai naudojami tik žemės sklypo vietai užimti ir apriboti ieškovės teisę disponuoti, naudotis, valdyti valstybės žemę. Žemės sklypas yra Vilniaus senamiesčio centre, nugriauti fiziškai ir funkciškai susidėvėjusius statinius, baisios išvaizdos ir būklės statinius turėtų būti atsakovių veiklos prioritetas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, vadovaudamasis CK 4.40 straipsnio, 4.37 straipsnio, 4.98 straipsnio, Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu, reikalavimą dėl ūkio pastato pašalinimo ir išregistravimo tenkino, konstatavęs, kad nurodyti statiniai stovi be žemės savininko valios, pažeidžia sklypo savininko nuosavybės teisę, yra fiziškai ir funkciškai susidėvėję, sulopyti panaudojant visokias atliekas, kurios nepriskiriamos prie statybinių medžiagų (nuotraukose teisių perėmėjai Vilniaus miesto savivaldybei) priklausančio medinio statinio stogas uždengtas vilkiko tento dalimi). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teismui nepateikti įrodymai, kad statiniai yra išlikę, nepateiktas statinių buvimo ant valstybinės žemės teisinis pagrindas nuo jų perdavimo atsakovams momento. Įrodymų, kad atsakovai kreipėsi dėl valstybinės žemės nuomos iki ieškovas pradėjo reikalauti atlikti teisnius veiksmus su išnykusiais statiniais, griuvėsiais, griuvenomis, nėra. Teismo vertinimu atsakovai nesikreipė į ieškovą CK 6.551 straipsnio pagrindu dėl valstybinės žemės nuomos, nepateikė įrodymų, kad teisėtai naudojasi valstybei priklausančiu žemės sklypu. Todėl ieškovas turi visas įstatymo leidėjo suteiktas teises pašalinti žemės sklypo savininko nuosavybės teisių pažeidimą. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad natūra statiniai egzistuotų, negalėjo nurodyti jų buvimo vietos, todėl teismo vertinimu įrodymai dėl statinių faktinės būklės, jų buvimo vietos žemės sklype nepateikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kas apeliacinės instancijos teismo nurodyta anksčiau, yra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nėra pagrįstos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

62. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pagrįsti atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas padarydamas apibendrintas išvadas dėl ginčo ūkio pastatų būklės, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertino kiekvieno pastato atskirai ir nenustatė, ar byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo ūkio pastatai iš tiesų yra išnykę, ar yra išlikusios jų konstrukcijos, leidžiančios daryti priešingas išvadas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl ūkio pastato pašalinimo ir išregistravimo, turėjo vadovautis kasacinio praktika, minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota teisės aiškinimo taisykle civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, kada statinys laikomas išnykęs. Turėjo nustatyti ir įvertinti konkrečias aplinkybes dėl pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) fakto.

63. Iš Nekilnojamojo turto registro 2022 m. spalio 20 d. išrašo matyti, kad pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis yra pagalbinio ūkio pastatas, statybos pabaigos metai – 1955 m., sienos – medis su karkasu, užstatymo plotas – 15 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 proc., atkūrimo sąnaudos – 1 022 Eur. Iš byloje pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento sudaryto 2017 m. kovo 28 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. A32-509/17(2.1.15-UK9) duomenų nustatyta, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 15 kv. m, yra medinio karkaso konstrukcijų, be pamatų, apkaltas medinėmis lentomis, stogas uždengtas žalia brezento medžiaga, apatinė medinė pastato dalis yra veikiama drėgmės, lentos pajuodusios, naudojamas, durys užrakintos. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. kovo mėnesio rašte Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriui nurodoma, kad Liejyklos g. 4, Vilniuje, 2017 m. kovo 27 ir 29 d. buvo atliktas pagalbinio ūkio statinių patikrinimas, statinių vizualinė apžiūra ir fotofiksacija, surašytame 2017 m. kovo 30 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (23.17)- FAK-780 nurodoma, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pagalbinio ūkio, medinis, naudojamas. Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. gegužės 29 d. nutarime Nr. 2.1.5-43 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones dėl pareiškimo dalies argumentų ir taikyti viešojo intereso gynimo priemonę nustatyta, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pagalbinio ūkio, medinis, naudojamas. Taigi, remiantis paminėtomis faktinėmis aplinkybėmis šiuo atveju nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), faktiškai neegzistuoja, kad yra pakankamas teisinis pagrindas konstatuoti minėto pastato žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą. Be to, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią civilinę bylą turi įvertinti atsakovės ketinimus ginčo pastatą rekonstruoti, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

64. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia, reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Nekilnojamojo daikto savininkas, įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę daryti turimam daiktui fizinį poveikį – jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti jo paskirtį, taip pat nugriauti. Tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir panašiai, ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014).

65. Vilniaus miesto savivaldybė yra teisėta visų trijų ginčo ūkinių pastatų savininkė todėl turi teises ir pareigas, kurias jai suteikia nuosavybės teisės turėjimas (CK 4.37 straipsnis). Be to, vienas iš statinio savininko nuosavybės įgyvendinimo būdų yra teisė atkurti statinį, kuris nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar sugriautas. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė, būdama teisėta pastatų savininkė, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę įgyvendinti savo, kaip nuosavybės teisės turėtojos, teises. Kasacinis teismas, aiškindamas Statybos įstatymo ir poįstatyminių statybą reglamentuojančių teisės aktų normas, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei statinys nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, jis gali būti visiškai ar iš dalies atkurtas dviem būdais (dviem statybos rūšimis): 1) rekonstrukcija; 2) kapitaliniu remontu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017).

67. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia privalomumą žemesnės instancijos teismui atsižvelgti į byloje ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016, 17 punktas; 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-701/2018, 38 punktas, 2023m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-165-943/2023 52,53 punktai).

68. Šioje byloje ieškovė ieškinio reikalavimus iš esmės grindė 2017 m., 2018 m. patikrinimo aktuose nustatytomis aplinkybėmis ir kt. Apeliacinės instancijos teismo minėta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-238-1044/2022, nusprendė tenkinti ieškinį iš dalies dėl 5 statinių perdavimo UAB „Start Vilnius“ ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ įpareigojimo grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 5 statinius. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kodėl restitucija natūra būtų neįmanoma, todėl sprendė, kad taikytina restitucija natūra, o šalys įpareigojamos grąžinti viena kitai visa, ką gavo pagal sandorius, t. y. penki ginčo ūkiniai pastatai grąžinami Vilniaus miesto savivaldybei, o iš Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ grąžintina 5830 vnt. akcijų. Minėtame teismo sprendime padarytos teismo išvados paneigia konkrečiu atveju nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad trys ginčo pastatai yra išnykę. Tačiau šiuo konkrečiu atveju iš byloje esančių faktinių duomenų visumos, teisėjų kolegija negali daryti neabejotinos išvados, kad pastatai faktiškai egzistuoja, ar, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra sunykę, faktiškai neegzistuojantys ir dėl to yra teisinis pagrindas išregistruoti juos ir daiktines teises į juos.

69. Taigi, atsižvelgus į byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, padarytas išvadas, vertinama, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami, kad jų pagrindu būtų galima padaryti neabejotinas išvadas dėl pastatų sunykimo, dėl Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės įgyvendinimo būdų, dėl teisės naudotis ieškovės valdomu ginčo Žemės sklypu, ant kurio pastatyti ginčo statiniai. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra prieštaringos, be to jų nepakanka pagrįsti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovė neteisėtai naudojasi valstybei priklausančiu žemės sklypu be jokio teisinio pagrindo, kad yra pažeidžiamos Žemės sklypo savininkės teisės. Iš dalies sutiktina su ieškove, kad atsakovai neteikė į bylą jokių ekspertizės aktų, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų ir kt. Taip pat sutiktina ir su atsakove, kad vertinant įrodymus pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovės prašomi išregistruoti statiniai neišlikę, nėra pagrįstos byloje ištirtais ir įvertintais faktiniais duomenimis, įrodymais.

70. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Byloje buvo vadovaujamasi 2017 m, 2018 m. nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (šios nutarties 44 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys įrodymai yra nepakankami, prieštaringi (šios nutarties 57, 58, 68, 69 punktai). Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, išsamiai neištyrė ir neįvertino visumos įrodymų, padarė išvadas remdamasis prieštaringais įrodymais, be to jų trūkstant. Teismo padarytos išvados nėra pagrįstos konkrečiai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais. Byloje reikalingi papildomi įrodymai, reikalinga įvertinti faktinę statinių būklę ir tik nustačius egzistuojančias bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes būtų galima konstatuoti trijų ginčo statinių išnykimo faktą arba padaryti priešingas išvadas.

71. Apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą, dėl kurio lieka neatskleista bylos esmė, jei toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika analogiškose bylose, pažeidė teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, o tai galėjo turėti įtakos priimant neteisingą sprendimą dėl statinių pašalinimo iš ieškovės valdomos žemės ir jų išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro.

72. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, papildomai tirtinų šioje byloje aplinkybių, kurios nebuvo ištirtos pirmosios instancijos teisme apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad esant nurodytoms aplinkybėms, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo turėtų vadovautis šioje byloje 2023 m. spalio 11 d. priimta Lietuvos Aukščiausiasis Teismo nutartimi Nr. e3K-3-160-916/2023, nustatyti faktines aplinkybes dėl ginčo pastatų ir įvertinti, ar minėti pastatai yra išnykę, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 suformuluota teisės aiškinimo taisykle, kada statinys laikomas išnykęs ir tik įvertinęs visumą įrodymų spręsti klausimą, ar egzistuoja teisinis pagrindas išregistruoti juos ir daiktines teises į juos.

Dėl bylos procesinės baigties

73. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika analogiškose bylose, pažeidė teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, o tai galėjo turėti įtakos priimant neteisingą sprendimą. Pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo dalis dėl ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareikštų reikalavimų atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei (UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ teisių perėmėjai) panaikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

74. Bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, šiuos klausimus turės išspręsti pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo dalį dėl ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareikštų reikalavimų dėl ūkio pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) fakto nustatymo, ūkio pastatų išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, pastato pašalinimo iš žemės sklypo ir civilinę bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti ieškovei, atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims.