- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-09
- Bylos Nr.
- 2S-148-440/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-08562-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Atsakovas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- I. R., D. R.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-11311-1051/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ ieškinį atsakovui V. P., tretiesiems asmenims I. R. ir D. R. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo sustabdymą vykdymo procese – teisėtumo ir pagrįstumo.Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Vevira“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria pradinė kreditorė BUAB „Vevira“ perleido reikalavimo teisę naujajam kreditoriui V. P. į I. R. ir D. R. 20 931,74 Lt (6 062,25 Eur) skolą, niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, taikyti restituciją (b. l. 43–49). Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti teismo sprendimo ir vykdomojo rašto išduoto civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009 vykdymą. Nurodė, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra niekinė, nes abu sandorį sudarę asmenys (t. y. BUAB „Vevira“ direktorius R. S. ir atsakovas V. P.) buvo nesąžiningi, taigi atsakovas V. P. neteisėtai įgijo teisę reikalauti, kad tretieji asmenys įvykdytų piniginę prievolę. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus mieto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009 V. P. skola iš I. R. ir D. R., kad šio sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas yra perduotas antstoliui vykdyti priverstinį skolos išieškojimą, todėl prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir apriboti atsakovo teisę gauti niekiniu sandoriu įgytos prievolės įvykdymą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2016 m lapkričio 24 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b. l. 85–86). Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta teismo galimybė sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, tačiau ši teismo teisė nėra absoliuti. Procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, jog nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-306-593/2009 yra įsiteisėjęs, jo pagrindu išduotas vykdomasis raštas, tačiau dėl minėto sprendimo nėra inicijuotas proceso atnaujinimas byloje. Teismas pažymėjo, kad net teismui šioje byloje priėmus ieškovui palankų sprendimą, nebus tiesioginio teisinio poveikio sprendimui kitoje byloje, nes sprendimo vykdymo atgręžimas taikomas tik tais atvejais, kai po sprendimo įvykdymo yra panaikinamas arba pakeičiamas sprendimas ar nutartis (CPK 373 straipsnis), todėl atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė BUAB „Vevira“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 100–102). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas padarė esminius procesinio įstatymo aiškinimo ir taikymo pažeidimus, kadangi spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą be pagrindo taikė teisės normas, susijusias su sprendimo vykdymo atgręžimu. Nes nagrinėjamu atveju teismo sprendimas, kurio vykdymą prašoma sustabdyti, dar nėra įvykdytas.Nutartis nemotyvuota, nes teismas nenurodė aplinkybių sudarančių pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Tuo tarpu, jei šioje byloje nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tai ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju jis nesukels realių pasekmių, t. y. skola iš skolininkų bus išieškota, todėl ieškovė turės inicijuoti kitą bylą reikalaujant iš atsakovo pinigų, kuriuos jis neteisėtai gavo iš trečiųjų asmenų įvykdžius teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009.Nepagrįsti teismo argumentai, kad sprendimas šioje byloje neturės tiesioginės poveikio išnagrinėtai bylai, nes tenkinus ieškinį atsiras pagrindas kreiptis į sprendimą priėmusį teismą dėl proceso atnaujinimo.Pažymi, kad ši civilinė byla yra susijusiu su viešo intereso ginimu, nes ieškinys pareikštas dėl sandorio, kuriuo atsakovas kaltais veiksmais sumažino bankrutavusios įmonės mokumą ir galimybes vykdyti prievoles kreditoriams. Bankroto byla ieškovei iškelta 2010 m. balandžio 21 d., t. y. iškart po ginčijamo sandorio sudarymo. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 pripažinta, kad BUAB „Vevira“ direktorius R. S. sukėlė turtinę žalą įmonės kreditoriams, nes sudarydamas 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartimis sumažino V. P. skolą įmonei.Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas V. P. prašo palikti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį nepakeistą (b. l. 105–109). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, nurodyti 8.2. punkte, nes skola iš trečiųjų asmenų priteista dar 2006 m., tačiau iki šiol skolininkai nesumokėjo nė cento. Nors teismo sprendimo vykdymas perduotas antstoliui, tačiau skola nėra išieškota, nes skolininkai neturi turto. Be to, teismo posėdyje trečiasis asmuo I. R. pripažino, kad nemokėjo skolos, nes reikalavimo teisę turėjo netinkamas asmuo – atsakovas.Nepagrįstai teigiama, kad atsakovas kaltais veiksmais sumažino bankrutavusios įmonės mokumą, nes atsakovas neturėjo įgaliojimų veikti įmonės vardu, jis buvo tik įmonės kreditorius.Teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, o ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Nors pagrindinis įrodymas, pagrindžiantis ieškinio reikalavimų pagrįstumą, yra nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, tačiau jis neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, nes baudžiamojoje byloje nebuvo analizuojamos aplinkybės, susijusios su reikalavimo perleidimo sutarties sudarymu. Šią aplinkybę konstatavo Lietuvos apeliacinio teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-527-180/2016, taip pat Vilniaus apylinkės teismas atsisakydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009 bei Vilniaus apygardos teismas, kuris paliko pirmos instancijos teismo nutartį nepakeistą. Be to, ieškinio tenkinimas reikštų dvigubą žalos atlyginimą, nes baudžiamojoje byloje tenkintas civilinis ieškinys dėl žalos, atsiradusios neteisėtai sudarant sandorius, atlyginimo bankrutuojančiai įmonei.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Faktinės aplinkybės.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismas 2009 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009, kuriuo solidariai iš I. R. ir D. R. priteista 20 931,74 Lt skolos, 2 145,80 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo 23 077,54 Lt priteistos sumos nuo bylos iškėlimo – 2008 m. kovo 7 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo BUAB „Vevira“ naudai; taip pat lygiomis dalimis iš I. R. ir D. R. priteista 1 692,33 Lt bylinėjimosi išlaidų BUAB „Vevira“ naudai (b. l. 76-78). 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pradinė kreditorė BUAB „Vevira“ perleido reikalavimo teisę naujajam kreditoriui V. P. į I. R. ir D. R. 20 931,74 Lt (6 062,25 Eur) skolą (b. l. 50-52).Pastebėtina, kad klausimas dėl 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties, pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento jau buvo nagrinėtas teismuose. Tuomet Šiaulių apygardos teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-418-368/2011 ieškinį tenkino, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, t. y. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1585/2011 atmetė ieškinį. Teismas nurodė, kad BUAB „Vevira“ reikalavimo teisė dėl 20 931,74 Lt nėra nuginčyta materialinio pobūdžio argumentais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.107 straipsnio 1 dalis) ir galėjo būti perleista. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-527-180/2016, kuriuo konstatavo, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti proceso civilinėje byloje Nr. 2-418-368/2011 dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.Vilniaus apygardos teismas kaip apeliacinės instancijos teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-547-585/2012 paliko Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą nepakeistą. Teismas pažymėjo, kad atsakovui I. R. nenuginčijus reikalavimo perleidimo sutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1585/2011, materialiniame teisiniame santykyje pasikeitė kreditorius, ieškovei BUAB „Vevira“ perleidus reikalavimą V. P. ir esant naujojo kreditoriaus prašymui, teismas patvirtino procesinį teisių perėmimą.Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009 pagrindu, V. P. išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš skolininkų I. R. ir D. R.. Šio vykdomojo dokumento pagrindu antstolio A. N. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos išieškojimo iš skolininkų I. R. ir D. R. išieškotojui V. P., tačiau skola iki šiol nėra išieškota (b. l. 82).Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 R. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, BUAB „Vevira“ civilinis ieškinys patenkintas bei iš nuteistojo priteista 275 116,66 Eur suma turtinei žalai atlyginti (b. l. 53-73). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-20280-608/2015 atmestas BUAB „Vevira“ prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009 atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nustatytas aplinkybes. Nutartis įsiteisėjo, kai Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 5 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-525-881/2016, kuria pirmos instancijos teismo nutartis palikta nepakeista.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kita sąlyga, būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abi sąlygas, o nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Pažymėtina, kad diskrecijos teisę nuspręsti, ar asmens prašyme nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, turi tik teismas.Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurios 10 punkte numatyta apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės rūšis – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – gali būti taikoma, kai, prasidėjus vykdymo procesui, skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas, kai trečiasis asmuo ginčija tarp kitų asmenų sudarytą sandorį, kurio pagrindu priimto teismo ar arbitražo sprendimo vykdymo procesas jau prasidėjo; ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma ir tais atvejais, kai vykdomąjį dokumentą ar sandorį ginčija ne skolininkas, o kitas suinteresuotas asmuo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2013; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, negali civilinės bylos nagrinėti iš esmės, tačiau, kaip minėta, vis tik turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, nes tokių priemonių taikymas, esant pagrįstų abejonių dėl asmeniui palankaus teismo sprendimo priėmimo, nėra galimas. Kita vertus, šioje proceso stadijoje atliktas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės metu bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip nei vertinta preliminariai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Nagrinėjamu atveju paminėtu aspektu vertintina, kad tiek Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-547-585/2012, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1585/2011, nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių teismas negalėtų nagrinėjamoje byloje vadovautis ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi. Tokia aplinkybė šioje proceso stadijoje kelia tam tikrų abejonių dėl apelianto pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir iš esmės jau vien tai reikštų vienos iš būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nebuvimą. Kita vertus, kaip minėta, tam tikra palankaus apeliantui teismo sprendimo priėmimo galimybė nėra atmestina visiškai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210-178/2016). Todėl apeliacinės instancijos teismas vis tik pasisako ir dėl antrosios sąlygos – galimų, pasak apeliantės, teismo sprendimo įvykdymo sunkumų. Visų pirma pažymėtina, kad ieškinio pareiškimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises bet kuriuo atveju nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su CPK 18 straipsnyje įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu, todėl ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015; 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, nėra absoliuti. CPK yra numatyti atvejai, kada teismas gali sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Pavyzdžiui, išieškojimas gali būti sustabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti vykdymo veiksmus (CPK 510 straipsnio 8 dalis), sustabdyti įsiteisėjusio teismo spendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas iki kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 straipsnio 1 dalis), sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 straipsnio 2 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra nei vieno iš minėtų pagrindų, kad būtų galima sustabdyti išieškojimo vykdymą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas reikalavimo perleidimo sandoris, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog šis sandoris yra neteisėtas, nes šis faktas turi būti konstatuotas įsiteisėjusiu galutiniu sprendimu. Taigi kol įstatymo nustatyta tvarka reikalavimo perleidimo sandorio teisėtumas nėra nuginčytas, teismo sprendimas yra privalomai vykdytinas. Kadangi kitais, t. y. įstatyme nenumatytais atvejais, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo vykdymo laikinas uždraudimas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-614-464/2015; 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015).Antra, sutiktina su atsakovo argumentu, kad net jei nagrinėjamoje byloje ir būtų priimtas apeliantei palankus sprendimas, toks sprendimas savaime dar nebūtų pagrindas nevykdyti įsiteisėjusio Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009. Apeliantės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindžiamas sprendimo įvykdymo atgręžimo apsunkinta tikimybe, nes, apeliantės teigimu, ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų dėl skolos išieškojimo ir sprendimo vykdymo atgręžimo, tai suponuotų naujus teisinius ginčus. Vertinant šią aplinkybę, t. y. galimus naujus teisinius ginčus, galinčius atsirasti panaikinus ar pakeitus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009, teismas privalo įvertinti sprendimo vykdymo atgręžimo galimybę numatytą CPK 373 straipsnyje, todėl nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, nurodyti teismo nutarties 8.1 punkte. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė nepateikė teismui įrodymų, iš kokio konkrečiai trečiųjų asmenų turto išieškojimas yra realiai vykdomas, taip pat nepateikė įrodymų, kad nesustabdžius pradėtų priverstinio skolos išieškojimo veiksmų iki šio ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išieškojimo veiksmai gali būti pabaigti. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad įpareigojus šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios pagal panaikintą ar pakeistą teismo sprendimą (CPK 373 straipsnis) kiltų kokios nors grėsmės, kad apeliantės teisės liktų neapgintos ar jų apgynimas būtų ženkliai apsunkintas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-940-178/2016). Ypač turint omenyje, kad vykdomoji byla užvesta 2012 m., tačiau skola (ar jos dalis) iki šiol nėra išieškota. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės argumentai, susiję su galimais teismo sprendimo vykdymo sunkumais yra nepagrįsti, todėl nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad bankroto bylos yra susijusios su viešojo intereso apsauga. Tačiau teismo pareiga imtis veiksmų siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą, savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose bylose, kuriose dalyvauja bankrutuojantis asmuo, dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visose bylose, kuriose bylos šalimi yra bankrutuojantis asmuo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išeiti už prašymo ribų, teismui imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, kadangi baudžiamojoje byloje buvo tenkintas BUAB „Vevira“ civilinis ieškinys dėl įmonės vadovo nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teises normas, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir vykdymo veiksmų nesustabdė. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.