Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-551-357/2016 pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovei Panevėžio kredito unijai dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog jos reikalavimo patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomu arba pasunkėtų. Teismas neteisingai įvertino pareikštų reikalavimų pobūdį ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumą, galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų iš esmės įtvirtintas status quo stabilumas. Atsakovės teisė išsiieškoti skolą nėra susijusi su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Atsakovė, neįvertinusi kredito išdavimui reikšmingų aplinkybių, veikė neapdairiai ir neprofesionaliai, todėl jai tenka su tuo susiję neigiami padariniai, t. y. uždraudimas išieškoti iš apeliantės turto iki bus išnagrinėta ši byla. Prašomos laikinosios apsaugos priemonės būtų adekvačios ir atitiktų šalių interesų pusiausvyros, ekonomiškumo ir proporcingumo principus.Apeliantė tikėtinai pagrindė savo reikalavimus, nes ieškinyje aiškiai suformuluotas jo pagrindas ir dalykas, išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodyti įrodymai, kuriais grindžiami reikalavimai. Be to, apeliantė turi teisę pareikštą ieškinį tikslinti. Vykdymo procesas dėl skolos išieškojimo pagal ginčijamą laidavimo sutartį inicijuotas atsakovės pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5442-940/2014 išduotą vykdomąjį raštą ir 2016 m. vasario 17 d. pradėtas priverstinis piniginių lėšų išieškojimas, antstolės B. P. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0171/16/00462, areštuotos apeliantės sąskaitos ir turtas. Todėl egzistuoja reali grėsmė, jog ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų dėl iš apeliantės išieškoto turto (ar jo dalies) grąžinimo.Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir antstolei darant išskaitas iš apeliantės vienintelių pajamų – darbo užmokesčio, taip pat inicijavus areštuoto vienintelio gyvenamojo būsto realizavimo procedūrą, ieškinio tenkinimo atveju būtų nepagrįstai pažeisti apeliantės teisėti interesai į gyvenamąjį būstą, į pinigines lėšas būtiniausiems poreikiams tenkinti. Vykdant vykdymo veiksmus, gali būti realizuotas apeliantės turtas, todėl sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje yra ekonomiška ir proporcinga siekiamiems tikslams. Nesustabdžius vykdymo proceso ir vėliau priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, vykęs priverstinis išieškojimas iš apeliantės turto galėtų būti traktuojamas kaip žalos jai padarymas. Tai suponuotų naujus teisinius procesus, neišvengiant rizikos, kad tam tikras turtas natūra gali būti ir negrąžintas (CPK 760 str. 3 d.). Priėmus apeliantei nepalankų sprendimą, atsakovė vėl galėtų inicijuoti išieškojimą iš apeliantės pajamų ir turto, kuris yra areštuotas. Be to, vyksta išieškojimas iš kito laiduotojo A. D., kuris pripažino ir neginčija laidavimo, todėl egzistuoja reali galimybė išsiieškoti skolą iš solidaraus skolininko net ir teismui priėmus nepalankų sprendimą atsakovės atžvilgiu.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad turi būti taikomos tokios priemonės, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, o bylos nagrinėjimo metu būtu užtikrinta ta pati padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-325-464/2015; 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-522-381/2015).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Jos taikomos tada, kai 1) prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir 2) yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abiejų sąlygų egzistavimą. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar asmens prašyme nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurios 10 punkte numatyta apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės rūšis - išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Apeliantė prašo sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį raštą, išduotą įsiteisėjusios Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties pagrindu. Pastarosios nutarties pagrindas yra nagrinėjamoje byloje apeliantės ginčijamos laidavimo sutartys. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė neįrodė, jog jos reikalavimo patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas taptu neįmanomu arba pasunkėtų, todėl prašymo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, inter alia ieškinio reikalavimus bei atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, sprendžia, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.

Kaip jau minėta, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai prima facie įvertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamoje nutartyje, sprendžiant taikyti ar ne laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio tikėtino nepagrįstumo (prima facie) klausimas nebuvo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindas, todėl esminę reikšmę turi antrosios sąlygos - teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų - įvertinimas.

Visų pirma pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises bet kuriuo atveju nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Juo labiau tai pasakytina apie išieškojimo vykdymo procese sustabdymą. Priešingu atveju būtų sumenkinta įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principo reikšmė (CPK 18 str.). Todėl tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė taikytina tik pateikus pakankamai įtikinamų duomenų išvadai, jog asmeniui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šiuo atveju prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė su šioje byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais tiesiogiai net nėra susijusi ir neturės įtakos šioje byloje priimto apeliantei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes reikalavimas dėl pripažinimo (sutarties negaliojančia) nereikalauja priverstinio vykdymo. Antra, apeliantė skunde nurodo, kad antstolis areštavo hipotekos lakštu įkeistą nekilnojamąjį turtą – vienintelį butą, 20 metų senumo lengvąjį automobilį, kreditinę sąskaitą bei sąskaitą, į kurią pervedamas darbo užmokestis. Tačiau ji nepateikė teismui aiškių įrodymų, iš kokio konkrečiai apeliantės turto – be darbo užmokesčio - išieškojimas yra realiai vykdomas. Nors ji nurodo paskutinio jos būsto realizavimo grėsmę, tačiau nepateikia įrodymų, kad yra atliekami vykdymo veiksmai, nukreipti į būsto realizavimą. Tuo tarpu iš VĮ Centrinės hipotekos įstaigos duomenų matyti, jog jai priklausantis vienintelis butas yra įkeistas kreditoriui AB Swedbank, todėl galimybės nukreipti išieškojimą į šį turtą bent jau šiuo metu yra ribotos. Trečia, apeliantės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindžiamas sprendimo įvykdymo atgręžimo apsunkinta tikimybe, nes, apeliantės teigimu, ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų dėl realizuoto turto grąžinimo bei tai suponuotų naujus teisinius ginčus. Tačiau šie argumentai nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes išieškojimas vykdomas kredito unijos naudai. Todėl vien dėl šio subjekto specifikos (turtinės padėties) nėra jokio pagrindo manyti, kad atgręžtinio piniginio reikalavimo (CPK 373 str.) patenkinimo galimybėms kiltų kokios nors grėsmės ir atgręžimo atveju apeliantės teisės liktų neapgintos ar jų apgynimas bent jau būtų ženkliai apsunkintas, juolab, dėl santykinai nedidelės kredito unijai sumos. Tuo tarpu dėl būsto realizavimo pagal išduotą vykdomąjį raštą menkos tikimybės jau yra paminėta, o ir realiai kilus tokiai grėsmei apeliantei, pateikus tokios grėsmės įrodymus, neužkirstas kelias kreiptis į teismą pakartotinai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.