- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-05
- Bylos Nr.
- 2S-525-881/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- BUAB „Vevira“
- Suinteresuotas asmuo
- I. R.
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- I. R., D. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo BUAB „Vevira“ ir suinteresuoto asmens I. R. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. A2-20280-608/2015 pagal pareiškėjo BUAB „Vevira“ prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. (UAB „Vevira“ teisių ir pareigų perėmėjo) ieškinį atsakovams I. R. ir D. R. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, kuria pareiškėjo prašymas netenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas BUAB „Vevira“ kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2006 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams I. R. ir D. R. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, o atnaujinus procesą, netenkinti V. P. prašymo pakeisti ieškovą byloje bei ieškovu byloje laikyti UAB „Vevira“. Nurodė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo UAB „Vevira“ ieškinį atsakovams I. R. ir D. R. dėl skolos priteisimo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įvyko ieškovo teisių perėmimas, ieškovą UAB „Vevira“ pakeičiant V. P.. Šalies pakeitimo pagrindas – tarp UAB „Vevira“ ir V. P. 2010 m. kovo 31 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis. Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nuteistas BUAB „Vevira“ direktorius R. S. už nusikaltimus, padarytus prieš bankrutuojančios įmonės kreditorius bei valstybės finansinę sistemą. Pastarasis, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, veikdamas neteisėtai ir nusikalstamai, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Tęsdamas nusikalstamą veiklą, 2010 m. kovo 31 d. uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ vardu pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį dėl atsakovų šioje civilinėje byloje I. R. ir D. R. skolos perleidimo naujam kreditoriui V. P.. Teismo nuosprendžiu veiksmai, sudarant minėtą sandorį, pripažinti nusikalstama veika. Kadangi civilinė byla buvo išnagrinėta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, teismui nebuvo žinomos aplinkybės, kad sandoris, kurio pagrindu buvo pakeistas ieškovas, sudarytas neteisėtai ir nusikalstamai. Civilinio proceso kodekso 363 straipsnyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas gali būti atnaujintas įstatyme nustatytais pagrindais, t. y. kai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, ar įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų veikos (CPK 366 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Šiuo atveju pareiškėjui ir teismui nebuvo žinoma, kad sudaromas sandoris yra nusikalstama veika, ir tik nuosprendžiu buvo nustatyta, kad sandoris, pagal kurį V. P. įgijo reikalavimo teisę išieškoti iš I. R. ir D. R. skolą, yra nusikalstamos veikos pasekmė. Pareiškėjo teigimu, teismas negalėjo neteisėto ir nusikalstamo sandorio pagrindu pakeisti ieškovą nauju ieškovu bei skolą priteisti V. P., todėl privalėjo netenkinti V. P. prašymo dėl ieškovo pakeitimo. Pažymėjo, kad bankroto byloje siekiama patenkinti kreditorių ir viešą interesą, teisingai ir sąžiningai paskirstant tarp kreditorių bankrutuojančiai įmonei priklausančias pinigines lėšas, materialųjį ir kitą turtą. Tuo tarpu civilinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, bankrutuojančios įmonės turtas buvo paskirstytas pažeidžiant kreditorių interesų pusiausvyrą bei įmonių bankroto įstatyme įtvirtintą viešo intereso principą – turtas iš skolininkų D. R. ir I. R. priteistas tik vienam iš kreditorių, tuo pažeidžiant kitų kreditorių interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.
Teismas nurodė, kad pagrindą atnaujinti procesą sudaro tik tokia naujai paaiškėjusi aplinkybė, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, nėra pasisakyta dėl UAB „Vevira“ ir V. P. 2010 m. kovo 31 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo, taip pat šios sutarties galiojimas nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, minėta sutartis yra galiojanti ir sukuria jos šalims šioje sutartyje numatytas teises bei pareigas. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, matyti, kad I. R. ir D. R. skola, į kurią reikalavimo teisė perleista uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ ir V. P. 2010 m. kovo 31 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi V. P., yra įskaityta į minėtoje baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio sumą ir priteista iš R. S. uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ naudai. Minėtu nuosprendžiu taip pat nėra konstatuota, kad V. P. neteisėtai įgijo reikalavimo teisę į atsakovus I. R. ir D. R.. Priešinga, minėtu teismo nuosprendžiu konstatuota, jog V. P. suteikė paskolą uždarajai akcinei bendrovei „Vevira“, kuri ir buvo grąžinta, sudarant minėtą reikalavimo perleidimo sutartį. Aplinkybė, jog UAB „Vevira“ skola V. P. yra grąžinta, pažeidžiant kitų UAB „Vevira“ kreditorių reikalavimo teisę, įvertinta tenkinant minėtoje baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį ir tokiu būdu kompensuojant šiuos nuostolius. Taigi, anot teismo, minėtas teismo nuosprendis nesąlygoja naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą laikyti UAB „Vevira“ ir V. P. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia ir atsisakyti teismui šios sutarties pagrindu pakeisti ieškovą uždarąją akcinę bendrovę „Vevira“ jos teisių perėmėju V. P. bei priteisti skolą iš atsakovų I. R. ir D. R. uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ naudai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas BUAB „Vevira“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Priešingai nei sprendė teismas, 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartis nėra galiojanti ir nesukuria šalims joje numatytų teisių ir pareigų, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatuota, kad sudarant minėtą sutartį viena iš šalių veikė nusikalstamai ir įvykdė priešingas įstatymui veikas. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, turėjo savo iniciatyva minėtą reikalavimo perleidimo sutartį laikyti niekine ir negaliojančia, nepaisant to, kad ji atskirame procese nėra nuginčyta (CK 1.78 str. 4 d., 6.226 str. 2 d.). Sandoriui, kurio prieštaravimas įstatymui konstatuotas nuosprendžiu, nuginčijimas nereikalingas, nes pagal įstatymą jis laikomas niekiniu. Taigi reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti.
2. Tai, kad V. P. nebuvo nuteistas baudžiamojoje byloje ar kitaip nuosprendyje nebuvo įvertintos jo veikos, įtakos ginčo sandorio įvertinimui neturi. Kita vertus, nuosprendžiu konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad V. P., sudarydamas sandorį, buvo nesąžiningas. Jis žinojo apie BUAB „Vevira“ nemokumą iki sandorio sudarymo. Be to, nuosprendyje V. P. veiksmai nebuvo ir negalėjo būti vertinami atskirai, nes jam nebuvo pareikšti įtarimai ir jis nebuvo teisiamas. Taigi V. P. veiksmai pagal įstatymą pripažintini neteisėtais ir nesąžiningais.
3. Byloje nėra duomenų, kad V. P. buvo suteikęs BUAB „Vevira“ paskolą. Nuosprendžiu konstatuota, kad paskolą suteikė R. S., kuris savo reikalavimo teisę už tokią pat sumą perleido V. P.. Faktiškai, siekdami pridengti ginčo sandorio akivaizdų nesąžiningumą, V. P. ir R. S. atliko sutarčių ir reikalavimų perleidimų manipuliacijas. Teismas šiuos faktus galėjo konstatuoti prijungęs prie bylos baudžiamąją bylą, tačiau tokio pareiškėjo prašymo netenkino, o išvadas darė nežinodamas baudžiamosios bylos medžiagos.
4. Žalos atlyginimo iš skolininko priteisimas nereiškia, kad nuostoliai iš tikrųjų yra atlyginti. CK normos, įtvirtinančios teisių gynimo būdus, neapriboja šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, imtis kitų gynybos priemonių. Pareiškėjo veiksmai negali būti apriboti tuo, kad iš R. S. yra priteistas žalos atlyginimas, nes vykdomasis dokumentas neįvykdytas, skolininkas nemokus ir realiai nuostolių atlyginimas neįvyko.
5. Teismas neįvertino ir kitų pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų argumentų. Proceso atnaujinimui buvo nurodyti du pagrindai – naujai paaiškėjusi aplinkybė ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos dalyvaujančių byloje ir kitų asmenų veikos. Teikdamas procesinį prašymą dėl šalies pakeitimo, V. P. elgėsi nesąžiningai, naudojo niekinį ir negaliojantį sandorį, elgėsi pažeisdamas kitų kreditorių interesus ir įmonės teises. Nesąžiningos proceso šalies teisės negali būti ginamos, todėl po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pagrindu atnaujinti procesą byloje tapo ir neteisėtas bei nesąžiningas procesinių teisių įgyvendinimas.
Suinteresuotas asmuo I. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas sprendė ne proceso atnaujinimo byloje klausimą, bet faktiškai nagrinėjo bylą iš esmės, vertindamas, ar yra pagrindo pakeisti V. P. pirminiu ieškovu, bei klausdamas, kieno naudai turi būti patenkintas ieškinys. Tuo teismas išėjo už savo kompetencijos ribų.
2. 2015 m. sausio 9 d. teismo nuosprendis turi prejudicinę galią bei įrodo, kad priimant sprendimą civilinėje byloje, vertinant reikalavimo perleidimo sutartį ir V. P. prašymą pakeisti šalį, jį pripažįstant ieškovu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo žinoma, kad sandoris dėl reikalavimo perleidimo sudarytas įvykdant nusikaltimą, dėl to jis neatitinka sąžiningumo, racionalumo ir teisingumo principų bei negali būti pagrindas keisti ieškovą nauju. Teismo nuosprendis sudarė pagrindą atnaujinti procesą kaip aktas, nustatęs naujai paaiškėjusias aplinkybes, susijusias su sandorio šalių nesąžiningumu ir sandorio negaliojimu dėl jo prieštaravimo įstatymui (CPK 336 str. 1 d. 2 p.), taip pat kaip aktas, nustatęs civiliniame procese dalyvavusio asmens padarytą nusikaltimą, teikiant teismui dokumentą (reikalavimo perleidimo sutartį), kuris buvo sudarytas pastarajam vykdant nusikaltimą (CPK 366 str. 1 d. 4 p.).
3. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėjęs prašomą atnaujinti bylą, remdamasis ginčo sutartimi pakeitė ieškovą, nurodydamas, kad BUAB „Vevira“ ieškovo teisės perkeliamos ir skola priteisiama V. P. pagal nenuginčytą reikalavimo perleidimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad tokiam pagrindui paaiškėjus, procesas byloje gali būti atnaujintas. 2015 m. sausio 9 d. nuosprendyje aiškiai nustatyta, kad veikos, sudarant nuosprendyje paminėtus sandorius, yra neteisėtos ir nusikalstamos. Taigi nustatyta, kad ir sandoriai prieštarauja įstatymui, yra neteisėti ir niekiniai.
4. Teismas negalėjo įvertinti teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių kitaip, t. y. nepaisant nuosprendžio, pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį galiojančia ar reikalaujančia panaikinimo kitoje byloje. Be to, Šiaulių apygardos teisme sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens ieškinį dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia. Pastarojoje byloje nuginčijus sutartį, tai būtų savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje.
5. Kaip ieškovo kreditorius ir galimai skolininkas šioje byloje suinteresuotas asmuo sutinka, kad padėtis būtų atstatyta į teisėtą, buvusią iki teisės pažeidimo padėtį.
6. 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu vienareikšmiškai nustatyta, kad 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartis yra neteisėta, niekinė ir negaliojanti, todėl įstatyminės apsaugos, kurią pirmosios instancijos teismas mano esant, nėra ir negali būti.
7. Civilinio ieškinio patenkinimas baudžiamojoje byloje netapatus žalos atlyginimui ir neatima teisės naudoti kitų teisėtų gynybos būdų.
8. Teismas neįvertino, kad prašymas atnaujinti procesą sietinas su procesinės teisės įgyvendinimo teisėtumu. Pagal CPK 48 straipsnio nuostatas, teismas negali keisti šalies kita tais atvejais, kai tam nėra pagrindo. Šiuo atveju nuosprendžiu nustatyta, kad pagrindas, kuriuo remiantis buvo pakeista šalis, yra nusikalstama veika, todėl ši aplinkybė patvirtina, kad pagrindo keisti ieškovą nėra ir nebuvo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į suinteresuoto asmens I. R. atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo V. P. prašo skundą atmesti, skirti apeliantui 3 000 Eur baudą, 50 proc. šios sumos priteisiant suinteresuotam asmeniui V. P.. Nurodo, kad baudžiamojoje byloje priimtame teismo nuosprendyje nėra pasisakyta dėl teisių perleidimo sutarties, jos galiojimas nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl ji yra galiojanti ir sukuria šalims joje numatytas teises bei pareigas. Be to, teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės dėl R. S. nusikalstamų veiksmų pačios savaime negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Teismo nuosprendyje nustatyti faktai nėra susiję su atskirajame skunde įrodinėjamomis aplinkybėmis. Pagal kasacinio teismo praktiką, proceso atnaujinimas skirtas atnaujinti ne bet kokį procesinį veiksmą, peržiūrėti ne bet kokį procesinį sprendimą, o tik galutinį sprendimą, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės, ir po bylos išnagrinėjimo paaiškėja naujų aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Apie 2010 m. kovo 31 d. pasirašytą reikalavimo perleidimo sutartį buvo žinoma tiek bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme, tiek Lietuvos apeliaciniame teisme, tiek Vilniaus miesto apylinkės teisme. Lietuvos apeliacinis teismas minėtą sutartį paliko galioti. Ieškovo siekis pripažinti teisių perleidimo sutartį negaliojančia yra susijęs su procesiniais klausimais, tačiau ne su byloje išnagrinėtu materialiuoju reikalavimu – ši aplinkybė neturi esminės reikšmės bylai. Apeliantas veikia nesąžiningai, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, gaišina teismo ir kitų suinteresuotų asmenų laiką ir darbą, versdamas patirti papildomų išlaidų ir siekdamas tik asmeninės naudos norėdamas išvengti teismo sprendimo vykdymo.
Atsiliepimu į pareiškėjo BUAB „Vevira“ atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo V. P. prašo skundą atmesti, skirti apeliantui 3 000 Eur baudą, 50 proc. šios sumos priteisiant suinteresuotam asmeniui V. P.. Nurodo iš esmės tuo pačius argumentus kaip ir atsiliepime į suinteresuoto asmens I. R. atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai atmetami.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje.
Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje buvo grindžiamas Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 ir jame konstatuotų aplinkybių vertinimu. Anot pareiškėjo, baudžiamojoje byloje pripažinta, kad buvęs pareiškėjo įmonės direktorius, sudarydamas 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kurios pagrindu vėliau civilinėje byloje pagal pareiškėjo ieškinį atsakovams I. R. ir D. R. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo pareiškėjas buvo pakeistas naujuoju ieškovu suinteresuotu asmeniu V. P., veikė nusikalstamai ir įvykdė priešingas įstatymui veikas. Todėl, anot pareiškėjo, 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, ir tą pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti savo iniciatyva.
Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti procesą civilinėje byloje, nes teismo nuosprendyje nėra pasisakyta dėl ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimo, pastaroji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka paaiškėjo, kad 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimo klausimas minėto 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžio ir jame nustatytų aplinkybių kontekste buvo nagrinėjamas Šiaulių apygardos teisme atnaujintoje civilinėje byloje Nr. A2-690-883/2015 pagal ieškovo I. R. ieškinį atsakovams BUAB „Vevira“ ir V. P. dėl 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Pagal ieškovo I. R. ir atsakovo BUAB „Vevira“ pateiktus prašymus atnaujinęs bylą, Šiaulių apygardos teismas 2015 m. lapkričio 27 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia bei taikė restituciją. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo V. P. apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovo I. R. ir atsakovo BUAB „Vevira“ prašymus dėl proceso atnaujinimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo panaikinimo atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, be kita ko, konstatavo, kad buvusio įmonės vadovo nuteisimas po apeliacinės instancijos teismo priimto ginčijamo spendimo už padarytą nusikalstamą veiką negali būti vertinama kaip egzistavusi, naujai paaiškėjusi aplinkybė ir pripažinta pagrindu atnaujinti procesą byloje; antra, 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartis paminėta tik vieną kartą nuosprendžio įžanginėje dalyje, t. y. tai, kad 2010 m. kovo 31 d. UAB ,,Vevira“ direktoriaus vardu R. S. pasirašė reikalavimo perleidimo sutartis dėl UAB ,,Vevira“ skolininkų: A. M., I. R. ir D. R., M. P. skolos kreditoriui UAB „Vevira“ perleidimo naujam kreditoriui V. P., bendrai 31 211,78 Lt sumai, tačiau daugiau duomenų apie ginčo sutarties sudarymo aplinkybes, kaltinamojo veiksmus, sudarant ginčo sutartį, nuosprendžio motyvuose nėra. Iš to Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad ginčo sutarties sudarymo aplinkybės nebuvo tirtos. Nuosprendis priimtas sutrumpinus įrodymų tyrimą BPK 273 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taigi nuosprendyje nesant duomenų apie ginčo sandorio sudarymą, vien ta aplinkybė, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nesudaro pagrindo baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio laikyti prejudiciniu nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 182, 185 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-527-180/2016).
Nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo motyvų kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. nutarties, kuria pareiškėjas BUAB „Vevira“ pakeistas jo teisių perėmėju V. P., priėmimo metu minėtas teismo nuosprendis taip pat neegzistavo, todėl buvusio įmonės vadovo nuteisimas po Vilniaus apygardos teismo nutarties priėmimo negali būti vertinama kaip egzistavusi, naujai paaiškėjusi aplinkybė ir pripažinta pagrindu atnaujinti procesą byloje. Be to, dėl jau išvardytų motyvų nėra pagrindo priimto nuosprendžio ir jame nustatytų aplinkybių laikyti prejudiciniais nagrinėjamoje civilinėje byloje arba konkrečiai šiuo atveju – patvirtinančiais esminės reikšmės bylai ar nustatančiais nusikalstamas dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų veikas, padarytas nagrinėjant prašomą atnaujinti bylą (CPK 366 str. 1 d.2, 4 p.). Analogišką išvadą dėl priimto teismo nuosprendžio įtakos prašomai atnaujinti civilinei bylai padarė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje teismo nutartyje.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo, tinkamai taikė proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pagrindų, nustatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Atsiliepimuose į atskiruosius skundus suinteresuotas asmuo V. P. prašė skirti apeliantams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tačiau teismas, atsižvelgdamas į išimtinį CPK 95 straipsnyje numatytos baudos taikymo pobūdį, pakankamo faktinio pagrindo tam nenustatė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.