- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-03
- Bylos Nr.
- 2A-1585/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Konstantinas Gurinas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- I. R.
- Atsakovas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- D. R.
- Advokatai
- Dalia Skerstonaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. ir atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-418-368/2011 pagal ieškovo I. R. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vevira“ ir V. P. (tretysis asmuo D. R.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas, ar UAB „Vevira“ galėjo perleisti reikalavimo teisę, kurią kildina iš fakto, jog pervedė ieškovo advokatų kontorai lėšas, už kurias siekė nupirkti reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį, tačiau reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo sudaryta, o sumokėtų pinigų BUAB „Vevira“ neatgavo.
Šalies argumentai
Ieškovas I. R. ieškiniu prašė pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp V. P. ir BUAB „Vevira“ niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Ieškovas nurodė, kad 2010-04-21 Šiaulių apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Vevira“. Ieškovas 2010 m gegužės mėn. gavo pranešimą, kad UAB „Vevira“ 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į ieškovą dėl 20 931,74 Lt V. P. ir pastarasis reikalauja skolą grąžinti.
2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento, nes jokių skolinių įsipareigojimų nei ieškovas, nei jo sutuoktinė D. R. atsakovams neturi. Priešingai, atsakovas BUAB „Vevira“ neatsiskaitė už ieškovo advokatų kontoros suteiktas teisines paslaugas. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas V. P. niekaip nebuvo susijęs su kito atsakovo UAB „Vevira“ veikla ir pastaroji negalėjo būti skolinga V. P..
Atsiliepimas
Atsakovai prašė ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad UAB „Vevira“ 2006-02-10 mokėjimo nurodymu Nr. 490 sumokėjo į ieškovo advokatų kontoros „Rhetor R&R“ sąskaitą 20 931,74 Lt, siekiant įsigyti advokatų kontoros „Rhetor R&R“ turimą reikalavimo teisę į tuo metu bankrutuojančią UAB „Revi“. Tačiau ieškovas atsisakė sudaryti reikalavimo teisių perleidimo sutartį su UAB „Vevira“ bei atsisakė grąžinti minėtą 20 931,74 Lt sumą ir taip tapo UAB „Vevira“ skolininku.
Be to, 2007-04-18 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi advokatų kontora „Rhetor R&R“ pardavė 20 931,74 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą bankrutuojančios UAB „Revi“ bankroto byloje kitam asmeniui – R. S., kuris tapo naujuoju UAB „Revi“ kreditoriumi, sumokėjęs ieškovui 20 931,74 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011-06-30 sprendimu ieškinį patenkino visiškai - pripažino niekine ir negaliojančia 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartį, kuria atsakovas UAB „Vevira“ perleido kitam atsakovui V. P. reikalavimo teisę į 20 931,74 Lt dydžio skolą ieškovui I. R. nuo šios sutarties sudarymo momento.
Sprendimą teismas grindė tokiais svarbiausiais motyvais.
Pagal bylos duomenis 2007-04-18 reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovo I. R. atstovaujama advokatų kontora „Rhetor R&R“ perleido R. S. 20 931,74 Lt dydžio turimą reikalavimo teisę į tuo metu bankrutuojančią UAB „Revi“ (R. S. kreditorinis reikalavimas (jį patikslinus) į bankrutuojančios UAB „Revi“ kreditorių sąrašą buvo įtrauktas Vilniaus apygardos teismo 2007-11-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-441-45/07).
Nors atsakovas UAB „Vevira“ 2006-02-10 mokėjimo nurodymu Nr. 490 sumokėjo į ieškovo advokatų kontoros „Rhetor R&R“ sąskaitą 20 931,74 Lt, siekiant įsigyti advokatų kontoros „Rhetor R&R“ turimą tokio pat dydžio reikalavimo teisę į tuo metu bankrutuojančią UAB „Revi“, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad ieškovas I. R. automatiškai tapo atsakovo UAB „Vevira“ skolininku, o pastaroji įmonė įgijo teisę sudaryti ginčo sandorį su kokiu nors asmeniu, tame tarpe ir su atsakovu V. P.. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie ieškovo prisiimtus skolinius įsipareigojimus UAB „Vevira“.
Ieškovui kategoriškai neigiant skolinius įsipareigojimus atsakovams, o šiems laikantis nuostatos, kad ieškovas iš UAB „Vevira“ yra be pagrindo įgijęs turto už 20 931,74 Lt, atsakovas UAB „Vevira“ turėjo teisę reikalauti iš ieškovo be pagrindo įgyto turto įstatymų nustatyta tvarka, t. y. remiantis CK 6.237 straipsniu ar kitais pagrindais, o ne sudaryti ginčo sandorį dėl reikalavimo teisės perleidimo (pradinis kreditorius UAB „Vevira“ pats privalėjo turėti reikalavimo teisę skolininkui, t. y. ieškovui I. R. prieš ją perleisdamas naujajam kreditoriui V. P. (CK 6.101 str., 6.104 str.)).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai
Atsakovas V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-06-30 Šiaulių apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-418-368/2011 ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo apelianto naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skundą grindžia šiais svarbiausiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. UAB „Vevira“, siekdama atgauti sumokėtus pinigus, kuriuos sumokėjo siekdama įsigyti reikalavimo teisę į BAUB „Revi”, dar 2006 metais dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą dėl 20 931,74 Lt kaip be pagrindo įgyto turto ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo iš advokatų kontoros „Rhetor R&R“. Teismas 2006-12-01 galutiniu sprendimu priteisė nurodyta sumą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007-07-26 nutartimi išaiškino, jog sprendimas privalo būti vykdomas nukreipiant išieškojimą tik į advokatų kontorą „Rhetor R&R“, bet ne į kitus subjektus. Kadangi išieškojimas iš juridinio asmens neturinčios advokatų kontoros nėra galimas, antstolis nebevykdė teismo sprendimo dėl sumų išieškojimo iš advokatų kontoros „Rhetor R&R“. Esant tokiai situacijai, UAB „Vevira“ atskiru ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo iš solidarių skolininkų sutuoktinių I. ir D. R.. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009-05-12 sprendimu iš I. R. ir D. R. solidariai priteisė be pagrindo įgytą 20 931,74 Lt sumą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2010-09-21 nutartimi šį sprendimą panaikino ir bylą nutraukė, konstatavus teisinį šalių tapatumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-04-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 164/2011 konstatavo, jog 2010-09-21 Vilniaus apygardos teismo nutartis yra nepagrįsta (šalys nėra tapačios) ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui. Byla po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-11 nutarties Vilniaus apygardos teisme dar nebuvo nagrinėjama.
2010-03-31, t.y. bylos eigoje V. P. ir UAB „Vevira“ pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Vevira“ perleidžia savo reikalavimo teisę V. P. į skolininkus I. ir D. R..
2. Apygardos teismas neįvertino BUAB „Vevira“ pateikto mokėjimo nurodymo ieškovo valdomai advokatų kontorai, kuris visiškai pagrindžia tą faktą, jog ieškovas be teisėto pagrindo gavo iš atsakovo 20 931,74 Lt sumą.
3. Teismas savo nutartyje įtvirtina ydingą praktiką, kadangi savo sprendime konstatavo, jog prievolei atsirasti tarp šalių reikalingas teismo sprendimas, o tai reiškia, jog būtina inicijuoti ginčo teiseną, net sudarius sutartį, norint įgyti reikalavimo teisę į skolininką. Toks aiškinimas prieštarauja LR CK 6.2 straipsniui, kuris numato, jog prievolė atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.
4. Faktą, kad už „Rhetor R&R“ advokatų kontoros prievoles atsako advokatai patvirtina ir Advokatūros 26 straipsnio 1 ir 2 dalys, iš kurių seka, kad advokatai veikia individualiai ir teisinių santykių subjektai yra jie patys. Advokatų kontora nėra savarankiškas teisinių santykių subjektas, neturi juridinio asmens statuso, todėl remiantis LR CK 2.33 straipsniu negali įgyti teisių ir pareigų, o tai reiškia, jog atsakomybė už kontoros vardu prisiimtas prievoles tenka pačiam advokatui (Advokatūros įstatymo 26 str.).
Žemesnės instancijos teismas
5. LR CK 6.101 straipsnio 1 dalis bei 6.102 straipsnis, reglamentuojantys reikalavimo perleidimo draudimus, nenumato jokio draudimo perleisti prievolę, atsiradusią iš be pagrindo įgyto turto. Įstatymas nedraudžia perleisti reikalavimo teisės, kurios nėra pripažinęs teismas, o netgi priešingai - LR CK numato tokius sandorius, kuriais galima perleisti reikalavimą netgi į tokį skolininką, kuris ginčija savo įsipareigojimus.
6. Skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas.
Šalies argumentai
Atsakovas BUAB „Vevira” apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Ieškovo teiginiai, kuriais jis grindžia ieškinį, neatitinka tikrovės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui yra pateiktas 2006-02-10 mokėjimo nurodymas Nr. 490, iš kurio matyti, kad ieškovo buvusiai advokatų kontorai „Rhetor R&R“ atsakovas BUAB „Vevira“ sumokėjo 20 931,74 Lt, siekiant įsigyti advokatų kontoros „Rhetor R&R“ turimą reikalavimo teisę į tuo metu bankrutuojančią UAB „Revi“, tačiau ieškovas, nesilaikydamas susitarimo, šį reikalavimą už tą pačią sumą pardavė kitam asmeniui - R. S., todėl liko skolingas BUAB „Vevira“ 20 931,74 Lt.
Niekuo nepagrįstas ir ieškovo teiginys, kad UAB „Vevira“ neatsiskaitė už ieškovo advokatų kontoros suteiktas teisines paslaugas. Šiam teiginiui pagrįsti ieškovas nepateikė jokių įrodymų, niekada jokių teisinių paslaugų ieškovo advokatų kontora BUAB „Vevira“ neteikė. Šis klausimas buvo nagrinėjamas BUAB „Vevira“ bankroto byloje ir kaip nepagrįstas atmestas.
Šalies argumentai
Ieškovo teiginys, kad atsakovas V. P. nebuvo susijęs su kito atsakovo UAB „Vevira“ veikla ir pastaroji negalėjo būti skolinga V. P., taip pat nepagrįstas įrodymais.
2. Nepagrįstas teismo teiginys, kad aplinkybė, jog atsakovas UAB „Vevira“ sumokėjo į ieškovo advokatų kontoros „Rhetor R&R“ sąskaitą 20 931,74 Lt, siekiant įsigyti advokatų kontoros „Rhetor R&R“ turimą tokio pat dydžio reikalavimo teisę į tuo metu bankrutuojančią UAB „Revi“, nereiškia, jog ieškovas I. R. automatiškai tapo atsakovo UAB „ Vevira“ skolininku.
Atsiliepimas
Atsakovas V. P. atsiliepimu į atsakovo BUAB „Vevira” apeliacinį skundą, prašo jį tenkinti, nurodo, kad sutinka su skunde išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje keliamas reikalavimo teisės perleidimo sandorio teisėtumo klausimas, t.y. ieškiniu prašoma pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp V. P. ir UAB „Vevira“ niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
UAB „Vevira“ 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į ieškovą I. R. ir D. R. dėl 20 931,74 Lt. Šią sumą UAB „Vevira“ 2006-02-10 pervedė į advokatų kontoros „Rhetor R&R“ sąskaitą, siekdamas už šią sumą įgyti reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį UAB „Revi“ (kaip mokėjimo paskirtis nurodyta – už UAB „Revi“ pagal kreditorių ir finansinių reikalavimų sąrašą (2005-06-14 d.)), tačiau reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo sudaryta, o sumokėtų pinigų BUAB „Vevira“ neatgavo.
Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui (CK 6.101 str. 1 d.), išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, yra išaiškinęs, kad vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę, reikalavimo perleidimo formą (perleidimo pagrindą); 3) patį reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; kt.).
CK 6.102 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodytas draudimas reiškia, jog kreditorius gali perleisti tik turimą ir galiojantį reikalavimą, nes tik toks gali būti įgyvendintas, t. y. patenkintas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008).
Byloje nustatyta, kad UAB „Vevira“ 2006-02-10 pervedė į advokatų kontoros „Rhetor R&R“ sąskaitą 20 931,74 Lt (mokėjimo nurodymas Nr. 490). Dėl šio pinigų pervedimo fakto byloje tarp šalių nėra ginčo, tačiau UAB „Vevira“ teigimu, ši suma turi būti grąžinta kaip be pagrindo įgyta, o ieškovo teigimu, ši suma įskaityta už UAB „Vevira“ įsiskolinimą advokatų kontorai „Rhetor R&R“. UAB „Vevira“ neigia įsiskolinimo minėtai advokatų kontorai egzistavimą.
Teisėjų kolegija, įvertinus byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog UAB „Vevira“ įsiskolinimo faktas advokatų kontorai neįrodytas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, įrodančių, jog advokatų kontora „Rhetor R&R“ teikė paslaugas UAB „Vevira“, už kurias neatsiskaityta. Be to, BUAB „Vevira“ bankroto byloje jau nagrinėtas ieškovo 34 098,74 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo (skola buvo kildinama iš neatsiskaitymo už teisines paslaugas) patvirtinimo klausimas ir Šiaulių apygardos teismas 2010-09-09 nutartimi civilinėje byloje B2-837-71/2010 šį reikalavimą atmetė kaip neįrodytą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje įrodyta, jog advokatų kontora iš UAB „Vevira“ gavo 20 931,74 Lt, to, ką už šias lėšas ketino gauti, negavo, pagrindas šias lėšas įskaityti neįrodytas, todėl UAB „Vevira“ reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo metu turėjo reikalavimo teisę 20 931,74 Lt sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu sprendimu apygardos teismas sprendė, kad išdėstytos aplinkybės nereiškia, jog I. R. automatiškai tapo atsakovo UAB „Vevira“ skolininku. Apygardos teismo vertinimu, UAB „Vevira“ turėjo teisę reikalauti iš ieškovo be pagrindo įgyto turto įstatymų nustatyta tvarka, t.y. remiantis CK 6.237 straipsniu ar kitais pagrindais. Teisėjų kolegija pažymi, kad galiojantys teisės aktai nedraudžia perleisti teisės reikalauti turto CK 6.237 straipsnio pagrindu, kas ir buvo padaryta ginčijamu sandoriu.
Pažymėtina ir tai, kad UAB „Vevira“ teisė atgauti į advokatų kontoros „Rhetor R&R“ sąskaitą pervestus 20 931,74 Lt yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo 2006-12-01 galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3861-612/2006, kurį Vilniaus apygardos teismas 2007-04-06 civilinėje byloje Nr. 2A-365/2007 paliko nepakeistą). Tai, kad minėtas Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo sprendimas nebuvo įvykdytas ir Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismas 2007-07-26 nutartimi nurodė, jog išieškojimas gali būti nukreiptas tik į advokatų kontorą „Rhetor R&R“ bet ne į advokatų profesinę bendriją „Rhetor R&R“ ar advokatą I. R., kadangi jie nebuvo atsakovais byloje, nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „Vevira“ perleido reikalavimo teisę į advokatų profesinės bendrijos „Rhetor R&R“ advokatus I. R. bei D. R., kurios neturi. Procesinio pobūdžio kliūtys, dėl kurių skola neišieškota priverstine tvarka vykdant Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo 2006-12-01 galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3861-612/2006 taip pat nesudaro pagrindo kitokiai išvadai.
Ieškovo argumentai, kad ginčijamas skolos perleidimo sandoris buvo sudarytas po bankroto bylos UAB „Vevire“ iškėlimo byloje neįrodytas (CPK 178 str.). Bylos išnagrinėjimui taip pat neturi reikšmės argumentas, kad UAB „Vevire“ bei skolos perėmėjas V. P. nebuvo susiję.
Šioje byloje nėra pagrindo vadovautis teismo posėdyje apeliaciniame teisme ieškovo nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis.
Ieškovo minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-540/2008 nagrinėta situacija, kai bankrutuojančios įmonės administratoriaus prašymu kaip pažeidžiantis kreditorių interesus buvo panaikintas reikalavimo perleidimo sandoris, kurį sudarė įmonė jau faktiškai būdama nemoki. Pažymėtina, kad ieškovas I. R., kaip jau minėta, nėra BUAB „Vevira“ kreditorius ir jo interesų 2010-03-31 reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidžia.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-591/2009, Nr. 3K-3-710/2002, Nr. 3K-3-242/2003 šioje byloje taip pat netaikytinos, kadangi priimtos bylose, kuriose faktinės aplinkybės nėra identiškos ir išaiškinimai neaktualūs nagrinėjamos bylos tinkamam išsprendimui.
Nepagrįstas ir ieškovo teismo posėdyje išsakytas argumentas, kad reikalavimo perleidimo momentas yra pranešimo įteikimas skolininkui. Reikalavimą perleidus cesijos sutartimi, jos šalims (reikalavimo perleidėjui ir perėmėjui) teisės ir pareigos atsiranda nuo sutarties sudarymo (CK 6.181 straipsnis) (taip aiškinama ir ieškovo minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-591/2009). Įstatyme nustatytas reikalavimas informuoti skolininką apie reikalavimo perleidimo faktą svarbus nustatant momentą, nuo kada reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką, o ne nustatant pačios reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo momentą (CK 6.109 str. 1 d.), kuris šiuo atveju yra svarbus sprendžiant dėl sandorio teisėtumo (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p.).
Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog BUAB „Vevira“ reikalavimo teisė dėl 20 931,74 Lt nėra nuginčyta materialinio pobūdžio argumentais (CK 6.107 str. 1 d.) ir galėjo būti perleista.
Kadangi bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas, iš bylą apeliacine tvarka pralaimėjusios šalies (ieškovo) priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susidarę bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 str.).
Lietuvos apeliacinis teismas 2011-03-24 nutartimi pripažino, kad pagal ieškovo ieškinį susiklosčiusi faktinė situacija atitiko numatytą CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte, numatančiame, jog nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys bankroto bylose. Tokiose bylose nuo žyminio mokesčio atleidžiami ir apeliantai, tačiau pagal bylos duomenis apeliantas V. P. už apeliacinį skundą sumokėjo 137 Lt žyminio mokesčio. Ši suma ją sumokėjusio apelianto prašymu jam grąžintina (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 ir 4 d.).
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidarė 50,71 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme susidarė 4,05 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Šios išlaidos priteistinos iš bylą apeliacinės instancijos teisme pralaimėjusio ieškovo.
Pagal bylos duomenis atsakovas V. P. dėl teisinių paslaugų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo 1600 Lt išlaidų. Šios išlaidos priteistinos iš bylą apeliacinės instancijos teisme pralaimėjusio ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti.
Atsakovo V. P. prašymu grąžinti jam 137 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti atsakovui V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1600 Lt iš ieškovo I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) išlaidų už teisines paslaugas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš ieškovo I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 54,76 lt (penkiasdešimt keturis litus septyniasdešimt šešis centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.