Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2008-10-28 · Civilinė byla Nr. 3K-3-540/2008

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-28
Bylos Nr.
3K-3-540/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Antanas Simniškis, Pranas Žeimys, Dangutė Ambrasienė
Atsakovas
UAB „Gilius ir Ko“
Ieškovas
BUAB „Utvilsta“
Trečiasis asmuo
UAB „BĄ investiciniai projektai“
Civilinė byla Nr. 3K-3-540/2008 Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Gilius ir Ko“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Utvilsta“ ieškinį atsakovui UAB „Gilius ir Ko“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pinigų sumos priteisimo; trečiasis asmuo – UAB „BĄ investiciniai projektai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2006 m. rugpjūčio 11 d. ieškovas UAB „Utvilsta“ ir atsakovas UAB „Gilius ir Ko“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovas sutartyje aptartomis sąlygomis ir tvarka neatlygintinai perleido atsakovui savo 160 904,79 Lt reikalavimą trečiajam asmeniui UAB „BĄ investiciniai projektai“ pagal 2004 m. lapkričio 29 d. statybos rangos sutartį Nr. A272-4, o atsakovas atsisakė savo turimo reikalavimo gauti 160 904,79 Lt iš ieškovo už darbus, atliktus objekte (duomenys neskelbtini), pagal 2005 m. liepos 22 d. statybos rangos sutartį Nr. U.5.07.11. Ieškovo BUAB „Utvilsta“ bankroto administratoriaus, pareiškusio šioje byloje ieškinį, teigimu, 2006 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes UAB „Utvilsta“ šios sutarties neprivalėjo sudaryti, sandoris pažeidžia kreditorių teises ir atsakovas UAB „Gilius ir Ko“ apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Administratoriaus manymu, atsakovo UAB „Gilius ir Ko“ nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 4 punktas), nes reikalavimas perleistas neatlygintinai, be to, įvykdymo, kurį pagal sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė smarkiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Nurodydamas, kad UAB „Utvilsta“, būdama skolinga darbuotojams ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, ginčo sandoriu pažeidė ir Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatas, kad tuo atveju, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai lėšų, mokėjimai vykdomi šiame įstatyme nustatyta eilės tvarka, administratorius taip pat tvirtino, jog reikalavimo teisės perleidimo sandoris pripažintinas negaliojančiu ir pagal CK 1.80, 1.81 straipsnius. Be to, administratorius teigė, kad neatlygintinis reikalavimo perleidimas prieštarauja UAB „Utvilsta“ veiklos tikslui – pelno siekimui, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu ir CK 1.82 straipsnio pagrindu. Pažymėdamas, kad po reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo atsakovas iš trečiojo asmens UAB „BĄ investiciniai projektai“ gavo 80 000 Lt, ir šią sumą vertindamas kaip atsakovo nepagrįstai gautas lėšas, administratorius taip pat laikė, kad pagal CK 6.237 straipsnį asmuo, kuris be teisėto pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis neturėjo ir negalėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita buvo tai įgyta. Remdamasis CK 1.80, 1.81, 1.82, 6.66, 6.237, 6.240 straipsniais, ieškovo įmonės bankroto administratorius prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovo ir atsakovo 2006 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimo perleidimo sandorį bei priteisti ieškovui iš atsakovo 80 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento UAB „Utvilsta“ ir UAB „Gilius ir Ko“ 2006 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimo perleidimo sandorį, priteisė ieškovui BUAB „Utvilsta“ iš atsakovo UAB „Gilius ir Ko“ 80 000 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2005 m. liepos 22 d. ieškovas UAB „Utvilsta“ (rangovas), vykdydamas jo ir trečiojo asmens UAB „BĄ investiciniai projektai“ (užsakovo) 2004 m. lapkričio 29 d. statybos rangos sutartį dėl darbų objekte (duomenys neskelbtini), sudarė subrangos sutartį su atsakovu UAB „Gilius ir Ko“ dėl aikštelės vėdinimo sistemos montavimo darbų. Ieškovas nemokėjo atsakovui atlyginimo už pagal rangos sutartį atliktus darbus, todėl 2006 m. gegužės 18 d. atsakovas kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, prašydamas priimti teismo įsakymą dėl 144 814,31 Lt skolos už atliktus parkingo vėdinimo sistemos montavimo darbus, 1852,73 Lt delspinigių ir 983,34 Lt žyminio mokesčio priteisimo. Kartu atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šį prašymą motyvuodamas tuo, kad prievolių įvykdymas neužtikrintas, skolos suma didelė ir ilgą laiką neapmokama, skolininkas nerodo jokių ketinimų įvykdyti prievolę. Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gegužės 23 d. teismo įsakymu priteisė UAB „Gilius ir Ko“ iš UAB „Utvilsta“ nurodytas sumas ir tos pačios dienos nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones. Antstolė N. Š., vykdydama nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2006 m. gegužės 29 d. turto aprašu aprašė ieškovo UAB „Utvilsta“ nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje, o 2006 m. birželio 6 d. patvarkymu, turėdama duomenų, kad generalinis rangovas UAB „Utvilsta“ turi gauti lėšų iš užsakovų UAB „Baltijos ąžuolas“ ir UAB „BĄ investiciniai projektai“, iš kurių bus galima išieškoti iš UAB „Utvilsta“ priteistas sumas, sustabdė 403 060,33 Lt sumos, priklausančios UAB „Utvilsta“, išmokėjimą iš užsakovų UAB „Baltijos ąžuolas“ bei UAB „BĄ investiciniai projektai“ ieškovui UAB „Utvilsta“ ir kitiems tretiesiems asmenims UAB „Utvilsta“ nurodymu. 2006 m. rugpjūčio 11 d. UAB „Utvilsta“ ir UAB „Gilius ir Ko“ sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią, atsakovui UAB „Gilius ir Ko“ garantavus, kad, pasirašius reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir gavus apmokėjimą, besąlygiškai ir negrįžtamai atsisako savo 160 904,79 Lt reikalavimo ieškovui UAB „Utvilsta“, šis perleido atsakovui savo 160 904,79 Lt reikalavimo teises į trečiąjį asmenį UAB „BĄ investiciniai projektai“. Šios sutarties pagrindu ir UAB „Utvilsta“ 2006 m. rugsėjo 27 d. prašymu 2006 m. spalio 12 d. UAB „BĄ investiciniai projektai“ sumokėjo UAB „Gilius ir Ko“ 80 000 Lt sumą. Tą pačią dieną, t. y. 2006 m. spalio 12-ąją, Panevėžio apygardos teismas iškėlė UAB „Utvilsta“ bankroto bylą. Šioje nutartyje nurodyta, kad įmonės turto vertė, 2006 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, buvo 4 970 841 Lt, o įsiskolinimas kreditoriams – 7 200 901 Lt, įskaitant 97 988 Lt darbo užmokesčio skolą; 2006 m. rugpjūčio 30 d. UAB „Utvilsta“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo 40 614 Lt.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktą bankroto administratorius turi teisę pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos įmonės negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Teismas laikė, kad nagrinėjamoje byloje pagal ieškinio pobūdį ir turinį yra pareikštas actio Pauliana ieškinys, kuriuo siekiama apginti BUAB „Utvilsta“ kreditorių interesus. Teismas pripažino, kad ginčijamu sandoriu ieškovas UAB „Utvilsta“ atsiskaitė su atsakovu, neturinčiu pirmumo teisės, ir taip pažeidė ieškovo, taip pat kreditorių, kurių reikalavimai turi būti tenkinami pirmiausia, teises. Teismo vertinimu, atsakovas, sudarydamas ginčijamą reikalavimo teisės perleidimo sutartį, turėjo žinoti ir greičiausiai žinojo, kad UAB „Utvilsta“ yra faktiškai nemoki, nes atsakovo naudai buvo priimtas Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 23 d. teismo įsakymas dėl sumų išieškojimo iš UAB „Utvilsta“, skola nebuvo išieškota, UAB „Utvilsta“ turtas ir lėšos buvo areštuotos ne tik atsakovo interesais, bet ir pagal kitų kreditorių reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kad turto areštas buvo taikytas ir atsakovo UAB „Gilius ir Ko“ prašymu, teismas darė išvadą, jog sutarties sudarymo dieną ne tik ieškovas UAB „Utvilsta“, bet ir atsakovas UAB „Gilius ir Ko“ buvo nesąžiningi (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Be to, teismo nuomone, nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad antstolės patvarkymu buvo sustabdytas lėšų mokėjimas kitiems asmenims UAB „Utvilsta“ nurodymu, tuo tarpu 2006 m. spalio 12 d. trečiasis asmuo UAB „BĄ investiciniai projektai“ sumokėjo atsakovui UAB „Gilius ir Ko“ 80 000 Lt, remdamasis būtent UAB „Utvilsta“ 2006 m. rugsėjo 27 d. nurodymu, kuris išduotas reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu. Dėl to, teismo vertinimu, nekyla jokių abejonių dėl atsakovo UAB „Gilius ir Ko“ nesąžiningumo. Teismas nepripažino, kad sandoris neatlygintinis, kaip nurodyta sutartyje, nes už reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį įgijimą atsakovas atsisakė savo reikalavimo teisės ieškovui, nereiškė ieškovui jokių turtinių reikalavimų, nebesikreipė dėl teismo įsakymu priteistų sumų išieškojimo iš UAB „Utvilsta“. Atsakovo UAB „Gilius ir Ko“ į bylą pateiktus įrodymus teismas vertino kaip patvirtinančius, kad trečiasis asmuo ir atsakovas, turėdami antstolės N. Š. 2006 m. birželio 6 d. patvarkymą sustabdyti lėšų išmokėjimą, žinodami, kad yra priimtas teismo įsakymas dėl skolos išieškojimo iš UAB „Utvilsta“ atsakovui UAB „Gilius ir Ko“, tarėsi, kaip atsakovui perimti UAB „Utvilsta“ reikalavimo teises, nes elektroniniame pokalbyje UAB „BĄ investiciniai projektai“ siūlė atsakovui, kad šis atsisakytų ieškinio UAB „Utvilsta“, taip pat prašė atsakovo pateikti patvirtinimą, kad neturės pretenzijų dėl objekto. Teismo nuomone, tai buvo daroma tik tam, kad UAB „Utvilsta“ nebegalėtų iš trečiojo asmens reikalauti sumų už UAB „Gilius ir Ko“ atliktus darbus, į kurias pretendavo atsakovas UAB „Gilius ir Ko“, žinodamas, jog jam UAB „Utvilsta“ nebegali sumokėti, nes turi kitų kreditorių, kurių reikalavimai tenkintini pirmąja eile. Teismas pažymėjo, kad darbų perdavimo-priėmimo aktas, 2006 m. birželio 14 d. surašytas atsakovo UAB „Gilius ir Ko“ ir pasirašytas ne tik UAB „BĄ investiciniai projektai“ , bet ir UAB „Utvilsta“, patvirtina tik tai, jog darbų rezultatas pagal 2005 m. liepos 22 d. rangos sutartį perduotas generaliniam užsakovui (trečiajam asmeniui UAB „BĄ investiciniai projektai“), atitinka norminių aktų reikalavimus ir yra tinkamas naudoti, jo pagrindu jokia PVM sąskaita-faktūra ar kitas mokėjimo dokumentas neišrašytas, nes atliktų darbų aktus 160 904,79 Lt sumai iki 2006 m. balandžio 10 d. pasirašė ieškovas ir atsakovas. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad ginčijamas sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.5, 1.81 straipsniai), imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalis 3 punktas, Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnis). Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pripažino ieškinį tenkintinu. Laikydamas, kad atsakovas UAB „Gilius ir Ko“ nuginčyto sandorio pagrindu gavo iš trečiojo asmens 80 000 Lt, kurių neturėjo teisės gauti, teismas sprendė, jog ši suma priteistina ieškovui BUAB „Utvilsta“, kurios kreditorių interesais pareikštas šis ieškinys. Kartu teismas pažymėjo, kad taikant restituciją atsižvelgiama į tai, jog sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis), todėl atsakovas UAB „Gilius ir Ko“, turintis reikalavimo teisę ieškovui pagal Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 23 d. teismo įsakymą, turi teisę Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka būti įtrauktas į kreditorių sąrašą UAB „Utvilsta“ bankroto byloje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvadas, jog ieškiniu ginčijamu sandoriu UAB „Utvilsta“ atsiskaitė su UAB „Gilius ir Ko“, neturinčia pirmumo teisės, ir taip pažeidė UAB „Utvilsta“, kartu ir kreditorių, kurių reikalavimai turi būti tenkinami pirmiausia, teises, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas turėjo žinoti ir greičiausiai žinojo, jog UAB „Utvilsta“ yra faktiškai nemoki 2006 m. rugpjūčio 11 d., bei kad UAB „Utvilsta“ ir UAB „Gilius ir Ko“, sudarydamos ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningos, patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Teisėjų kolegija, įvertinusi UAB „Utvilsta“ 2006 m. rugsėjo 1 d. balanso duomenis bei pateiktus į bylą įrodymus, laikė, kad įmonės finansinė padėtis, įmonės atsiskaitymo su kreditoriais bei mokumo galimybės negalėjo iš esmės pasikeisti nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento 2006 m. rugpjūčio 11 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d., t. y. per 20 dienų. Aplinkybė, kad UAB „Gilius ir Ko“ 2006 m. gegužės 22 d. padavė Panevėžio apygardos teismui pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš UAB „Utvilsta“, ir antstolės N. Šiugždaitės 2006 m. birželio 6 d. patvarkymas sustabdyti lėšų išmokėjimą, išsiųstas UAB „Gilius ir Ko“ bei kitiems kreditoriams, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog atsakovas UAB „Gilius ir Ko“ iki ginčijamo sandorio sudarymo bei sudarymo momentu žinojo arba turėjo žinoti, kad UAB „Utvilsta“ neatsiskaito ir negali atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovui UAB „Gilius ir Ko“, kaip verslu užsiimančiam juridiniam asmeniui, taikytini didesni reikalavimai dėl ūkinės veiklos vykdymo bei sandorių sudarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės ir pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kitų UAB „Utvilsta“ kreditorių teisės, ginčijamo sandorio šalys tai žinojo arba turėjo žinoti ir, sudarydamos sandorį, buvo nesąžiningos. Atkreipusi dėmesį į tai, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas likus dviem mėnesiams iki UAB „Utvilsta“ bankroto bylos iškėlimo ir kad UAB „Utvilsta“ nemokumas bei sąlygos iškelti šiai bendrovei bankroto bylą atsirado jau anksčiau, nes kreditoriai 2006 m. liepos 18 d. bei 2006 m. liepos 26 d. raštais pranešė UAB „Utvilsta“ vadovui dėl kreipimosi į teismą iškelti bankroto bylą, jei UAB „Utvilsta“ neatsiskaitys su kreditoriais, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Laikydama, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčijamo sandorio pagrindu ir UAB „Utvilsta“ prašymu trečiasis asmuo UAB „BĄ investiciniai projektai“ 2006 m. spalio 12 d. sumokėjo atsakovui UAB „Gilius ir Ko“ 80 000 Lt sumą, teisėjų kolegija pripažino pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti ieškovui iš atsakovo 80 000 Lt (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčijamas sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, imperatyviosioms įstatymo normoms, tačiau nesutiko su išvada dėl sandorio prieštaros Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, nes ginčijamo sandorio sudarymo momentu dar nebuvo iškelta bankroto byla UAB „Utvilsta“. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė ir apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai, kuria padaryta nurodyta išvada, panaikinti ar pakeisti. Apeliacinio skundo argumento, kad Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 23 d. teismo įsakymas dėl skolos išieškojimo UAB „Gilius ir Ko“ iš UAB „Utvilsta“ buvo vėliau panaikintas, ir kitų argumentų teisėjų kolegija taip pat nepripažino pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Gilius ir Ko“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, nenustatę visų CK 6.66 straipsniui taikyti būtinų sąlygų, nepagrįstai ginčo šalių teisiniams santykiams taikė šį CK straipsnį ir jo pagrindu pripažino ginčijamą reikalavimo perleidimo sandorį negaliojančiu. CK 6.66 straipsniui taikyti nepakanka vien pažeidimo, t. y. nustatytos atsiskaitymo tvarkos, suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, nesilaikymo, konstatavimo. Teismai šioje byloje turėjo aiškintis, tačiau nesiaiškino, ar ieškovas, sudaręs ginčijamą reikalavimo perleidimo sandorį, neteko realios galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir įvykdyti kitų sutartinių įsipareigojimų. Kasatoriaus teigimu, dėl ginčo sandorio sudarymo ieškovo prievolių įvykdymo galimybės nepakito, 160 904,97 Lt suma yra pakankamai maža, palyginus ją su bendra objekto kaina, kuri siekė 13 mln. Lt, ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2006 m. rugpjūčio 11 d., o bankroto byla ieškovo bendrovei iškelta tik 2006 m. spalio 12 d. Taigi ginčo sandorio sudarymo dieną nebuvo jokių kliūčių šiam sandoriui sudaryti ir juo nebuvo pažeisti ieškovo bendrovės, kuri pripažinta nemokia tik 2006 m. rugsėjo 1 d., kreditorių interesai, nes ne dėl šio sandorio ieškovo bendrovė tapo nemoki. Be to, teismai, ieškovo kreditorių interesų pažeidimą, kuris yra būtina sąlyga actio Pauliana nuostatoms taikyti, laikydami nulemtu aplinkybės, kad ieškovas, būdamas nemokus, ginčo sandoriu suteikė pirmenybę atsiskaityti su atsakovu, savo išvadas nepagrįstai grindė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo pažeidimu, nes šio įstatymo nuostatos taikytinos tik tokiam mokėjimų eilės tvarkos nustatymui, kai šalys tarpusavio prievoles vykdo atsiskaitydamos grynaisiais pinigais arba bankiniais pavedimais. Nesant byloje jokių duomenų apie tai, kad ieškovas ir atsakovas ginčijamo sandorio pagrindu vykdė tarpusavio atsiskaitymus grynaisiais pinigais arba bankiniais pavedimais, negalimas nurodyto įstatymo nuostatų taikymas ginčo šalių santykiams.

2. Atsakovo nesąžiningumas, t. y. jo žinojimas ar turėjimas žinoti apie ieškovo nemokumą, turi būti sistemiškai aiškinamas ir vertinamas kartu su Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, kurioje įtvirtinta įmonės nemokumo sąvoka ir nustatytos konkrečios sąlygos įmonės nemokumui konstatuoti, ir tik tada daroma išvada apie atsakovo nesąžiningumą, t. y. jo žinojimą, kad ginčo sandorio sudarymo metu egzistuoja visos sąlygos ieškovo nemokumui pripažinti. Kadangi jokių aplinkybių, patvirtinančių atsakovo žinojimą apie ieškovo įmonės nemokumą Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, byloje nebuvo nustatyta, tai teismai netinkamai taikė CK 6.67 straipsnį ir Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalį. Nenustačius atsakovo nesąžiningumo, t. y. vienos iš actio Pauliana sąlygų, nebuvo galimas ieškovo reikalavimo tenkinimas CK 6.66 straipsnio pagrindu.

3. Bylą nagrinėję teismai, tenkindami ieškinį CK 1.81 straipsnio pagrindu, t. y. pripažindami negaliojančiu ginčo sandorį kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei, savo išvadas grindė tik ieškovo argumentais ir visiškai neatsižvelgė į atsakovo argumentus, taip pažeisdami CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Teismai taip pat neišanalizavo visų reikšmingų bylai aplinkybių (t. y. kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo bendrovė buvo veikianti įmonė, sudariusi rangos sutartį 13 mln. Lt sumai, todėl jos mokumas nekėlė jokių abejonių, taip pat kitų aplinkybių, patvirtinančių, kad ginčo sandoris neturėjo jokios įtakos ieškovo įmonės mokumui), neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų (atsakovo ir trečiojo asmens 2006 m. birželio 19 d. elektroninio susirašinėjimo dokumentų, darbų atidavimo-priėmimo akto, patvirtinančių, kad buvo susiklostę faktiniai atsakovo ir trečiojo asmens statybos rangos santykiai, todėl atsakovas nesiekė išieškojimo iš ieškovo, nes sąžiningai tikėjosi, kad atliktus darbus apmokės trečiasis asmuo) ir taip pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Nurodyti pažeidimai lėmė nepagrįstas teismų išvadas dėl atsakovo nesąžiningumo ir ginčo sandorio įtakos ieškovo įmonės mokumui. Be to, teismai, savo išvadas grįsdami tik prielaidomis, spėjimais ir samprotavimais, tinkamai nemotyvavo priimtų procesinių sprendimų, taip pažeisdami CPK 265 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį.

4. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad atsakovas iki ginčo sandorio sudarymo ir jo sudarymo momentu, t. y. 2006 m. rugpjūčio 11 d., žinojo arba turėjo žinoti, jog ieškovas neatsiskaito ir negali atsiskaityti su kreditoriais, ieškovo įmonės mokumą vertino, remdamiesi antstolės N. Šiugždatės 2006 m. birželio 6 d. pažyma dėl skolininko turtinės padėties ir patvarkymu sustabdyti lėšų išmokėjimą, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą ieškovo įmonės ir jos kreditorių tarpusavio reikalavimų įskaitymas tapo negalimas tik įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutarčiai iškelti ieškovo įmonei bankroto bylą, ir taip netinkamai taikė nurodytą Įmonių bankroto įstatymo nuostatą.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas šioje byloje pateikto kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde keliami actio Pauliana reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

Dėl actio Pauliana reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas actio Pauliana institutą ir CK 6.66 straipsnį, nutartyse ne kartą konstatavo, kad actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ su BUAB „Rimeda“, AB „Lietuvos taupomasis bankas“, bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Automašinų verslo centras“ su UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2004; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Disca Baltic“ su UAB „Panevėžio balsas“, bylos Nr. 3K-3-420/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas su UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr.3K-3-17/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Spaudos magnatai“ su UAB „Sekundės redakcija“, bylos Nr. 3K-3-176/2008; ir kt.). Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar buvo pažeistos konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu kreditoriaus teisės ir interesai, turi būti vertinama pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes. Bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad skolininkas (ieškovas), būdamas nemokus, perleido atsakovui savo 160 904,79 Lt reikalavimą trečiajam asmeniui UAB „BĄ investiciniai projektai“, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas šio sandorio sudaryti neprivalėjo, juo buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių (atsakovui) ir taip buvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės ir interesai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse, pasisakydamas dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, yra konstatavęs, kad civilinėje byloje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 4.26 straipsnio 3 dalis), kuris reiškia, kad kiekvienas įgijėjas laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti nesąžiningumo, jeigu įstatyme nepreziumuojamas konkretaus subjekto nesąžiningumas. Tokia nesąžiningumo prezumpcija actio Pauliana atveju yra CK 6.67 straipsnyje nustatytais atvejais. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai yra nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. su J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Šiuo atveju kasacinis teismas sprendžia, kad negali būti laikomas sąžiningu toks įgijėjas, kuris perima iš skolininko 160 904,79 Lt reikalavimą trečiajam asmeniui, žinodamas, kad skolininkas (ieškovas) reikalavimo perleidimo metu yra nemokus (atsakovo reikalavimui įvykdyti ir jo iniciatyva yra areštuotas skolininko turtas; trečiasis asmuo ir atsakovas, turėdami antstolės patvarkymą sustabdyti lėšų ieškovui išmokėjimą, elektroniniame pokalbyje tarėsi, kaip atsakovui perimti ieškovo reikalavimo teises ir kt.). Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurių yra saistomas kasacinis teismas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), patvirtina reikalavimo teisės įgijėjo (atsakovo) nesąžiningumą pirmiau nurodytų teisinių argumentų pagrindu, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas CK 6.66 straipsnio 1 dalies taikymo teisėtumas, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai, nepažeisdami CPK 185 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, įvertino visus įrodymus, kuriais vadovavosi priimdami procesinius sprendimus dėl ieškovo reikalavimų patenkinimo.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas ŽeimysDangutė AmbrasienėAntanas Simniškis