- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-04
- Bylos Nr.
- 2-210-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00224-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- Pakruojo ūkininkų
- Trečiasis asmuo
- R. V., A. V., A. P.
- Kategorijos
- 3.1.19pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.1Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-875-569/2015 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys R. V., A. V., A. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo 2008 m. birželio 28 d. laidavimo sutartį Nr. 08-00265, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą visų skolininkų atžvilgiu antstolės V. Š. vedamoje vykdomojoje byloje Nr. 0071/14/01056/2, pradėtoje pagal 2014 m. lapkričio 11 d. Šiaulių apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu iš ieškovo solidariai priteista 128 867,17 Lt skolos ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ginčija laidavimo sutartį, dėl kurios ir kilo ieškovo solidari atsakomybė, nagrinėjamoje byloje priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos aukščiau minėto sprendimo vykdymui. Jei teismas pripažintų ginčijamą laidavimo sutartį negaliojančia, atsirastų poreikis grąžinti antstolio išieškotas sumas, patiriant papildomas išlaidas ir nepatogumus. Ieškovas nurodo, kad jam yra daroma didžiulė žala, ieškovo pagrindinis šaltinis yra darbo užmokestis, o antstolė į jį yra nukreipusi išieškojimą. Iš ieškovo darbo užmokesčio kiekvieną mėnesį yra atskaitoma 420 Eur suma, be to, antstolė yra kreipusis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo. Todėl byloje patenkinus ieškinį, parduoto turto grąžinimas būtų neįmanomas, o išreikalavimas iš sąžiningų įgijėjų nerealus. Turto vertės grąžinimas iš esmės neatkurtų ieškovo ir jo šeimos patirtos žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas nurodė, kad CPK numatyti atvejai, kada teismas gali sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, t. y. išieškojimas, vykdant teismo sprendimą, gali būti stabdomas, kai paduodamas skundas dėl teismo antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti vykdymo veiksmus (CPK 510 str. 3 d.), sustabdyti įsiteisėjusio teismo spendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas iki kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 str.), sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 str. 2 d.). CPK 625 straipsnio 1 dalis numato vykdymo veiksmų atidėjimą, vykdomosios bylos sustabdymą, vykdomojo dokumento grąžinimą, o 626 ir 627 straipsnių nuostatos įtvirtina privalomuosius ir fakultatyvius vykdomosios bylos ir vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 str.), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Teismas sutiko, kad nesustabdžius pradėtų priverstinio skolos išieškojimo veiksmų iki šio ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išieškojimo veiksmai gali būti iš dalies įvykdyti arba pabaigti įvykdžius vykdomąjį dokumentą (CPK 587 str. 8 p., 632 str. 1 d. 1 p.), tačiau pažymėjo, kad tokiu atveju ieškovas turėtų ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą išieškotojui dėl išieškotų lėšų susigrąžinimo. Todėl teisinės galimybės ginti savo interesus ir teises ieškovas neprarastų. Teismo vertinimu, kol nenuginčyta 2008 m. birželio 28 d. laidavimo sutartis Nr.08-00265, Pakruojo ūkininkų kredito unijos reikalavimo teisė pagal Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą yra galiojanti ir vykdytina, vykdymo sustabdymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą. Todėl ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai
Ieškovas A. P. (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos tam, kad nepatektum į tokią situaciją, jog vėliau reikėtų reikšti reikalavimą ginčo teisenos tvarka dėl išieškotų lėšų susigrąžinimo. Atsakovė yra verslo subjektas ir tikėtina, jog ateityje gali tapti nemoki. Lietuvos bankas atsakovei yra taikęs įvairius apribojimus, todėl išieškotų lėšų susigrąžinimas būtų neįmanomas.
Atsiliepimas
Atsakovė Pakruojo ūkininkų kredito unija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti bei pripažinti apelianto piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, paskiriant 5 792 Eur baudą, 50 proc. šios baudos skiriant atsakovei. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Net ir tuo atveju, jei byloje būtų priimtas apeliantui palankus sprendimas, jo priėmimas dar nebūtų pagrindas nevykdyti įsiteisėjusį Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą, juolab, visų skolininkų atžvilgiu. Sustabdžius Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo vykdymą, būtų paneigti atsakovės teisėti interesai ir paties teismo sprendimo privalomumas. Atskirojo skundo teiginiai apie galimą atsakovės nemokumą yra deklaratyvi apelianto nuomonė, neturinti jokio faktinio pagrindo. Ieškinio dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareiškimas po to, kai šios sutarties pagrindu iš apelianto skola priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu, vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis vertintinas ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokio prašymo pateikimas, taip pat ir atskirojo skundo pateikimas rodo, kad apeliantas sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys R. V., A. V. ir A. P. atsiliepimuose į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą tenkinti. Nurodo, kad su apelianto argumentais visiškai sutinka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Pastebėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Kaip minėta, jos taikomos tada, 1) kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir 2) kai yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abiejų sąlygų egzistavimą. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar asmens prašyme nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vykdymo sustabdymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, todėl prašymo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, inter alia ieškinio reikalavimus bei apelianto prašyme bei atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, sprendžia, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, negali civilinės bylos nagrinėti iš esmės, tačiau, kaip minėta, vis tik turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, nes tokių priemonių taikymas, esant pagrįstų abejonių dėl asmeniui palankaus teismo sprendimo priėmimo, nėra galimas. Kita vertus, šioje proceso stadijoje atliktas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės metu bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip nei tai padaryta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Nagrinėjamu atveju paminėtu aspektu įvertintina, kad tiek Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendime, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas, 2014 m. spalio 29 d. nutartimi palikdamas nepakeistą sprendimą, kuriuo iš apelianto priteista Pakruojo ūkininkų kredito unijai solidariai su kitais skolininkais 128 867,17 Lt skola, nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių toje byloje negalėtų vadovautis nagrinėjamoje byloje ginčijama laidavimo sutartimi. Tokia aplinkybė šioje proceso stadijoje kelia tam tikrų abejonių dėl apelianto pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir iš esmės jau vien tai reikštų vienos iš būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nebuvimą. Kita vertus, kaip minėta, tam tikra palankaus apeliantui teismo sprendimo priėmimo galimybė nėra atmestina visiškai. Todėl apeliacinės instancijos teismas vis tik pasisako ir dėl antrosios sąlygos – teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų vertinimo.
Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas išdėstytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurios 10 punkte numatyta apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės rūšis - išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Taigi, apeliantas prašo sustabdyti išieškojimą visų skolininkų atžvilgiu pagal vykdomąjį raštą, išduotą įsiteisėjusio Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo pagrindu, pagal kurį nuspręsta išieškoti Pakruojo ūkininkų kredito unijai solidariai iš R. V., A. P. ir A. P. 128 867,17 Lt skolos ir 5 procentų procesines palūkanas. Šios skolos ir procesinių palūkanų priteisimo iš apelianto pagrindas yra nagrinėjamoje byloje apelianto ginčijama laidavimo sutartis.
Visų pirma, sutiktina su atsakovės argumentu, kad net jei byloje ir būtų priimtas apeliantui palankus sprendimas, toks sprendimas savaime dar nebūtų pagrindas nevykdyti įsiteisėjusio Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo (juolab visų skolininkų atžvilgiu, nes ginčijama laidavimo sutartis yra susijusi tik su apeliantu, tuo tarpu veikti kitų asmenų interesais jam įgalinimai nėra suteikti). Antra, prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė su šioje byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais tiesiogiai nėra susijusi ir neturės įtakos šioje byloje priimto galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes reikalavimas dėl pripažinimo (sutarties negaliojančia) nereikalauja priverstinio vykdymo. Trečia, atsakovas yra kredito unija. Todėl apskritai nėra jokio pagrindo manyti, kad atgręžtinio reikalavimo patenkinimo galimybėms, turint galvoje iš apelianto dalimis išieškomas santykinai nedideles sumas, kiltų kokios nors grėsmės, o jo teiginiai dėl atsakovo nemokumo yra deklaratyvūs.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Dėl baudos skyrimo
Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Byloje nėra duomenų, neabejotinai patvirtinančių aplinkybę, jog apeliantas pateikė akivaizdžiai nepagrįstus procesinius dokumentus, tiek ieškinio, tiek prašymo bei atskirojo skundo pareiškimas šiuo atveju laikytina savo teisių gynimu, kas negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip akivaizdus apelianto piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių klausimo nagrinėjimas nestabdo bylos iš esmės nagrinėjimo, todėl šioje proceso stadijoje nėra pagrindo teiginiams, kad apeliantas sąmoningai veikia prieš greitą bylos išsprendimą. Todėl prašymas dėl CPK 95 straipsnio taikymo ir baudos skyrimo netenkintinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinti.