- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-27
- Bylos Nr.
- e2A-90-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00144-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Konstantinas Gurinas, Artūras Driukas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,VISRUPA“
- Ieškovas
- LLP „Dynasty Technology“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Eurema“, Ž. A.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Artūro Driuko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,VISRUPA“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 3 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-977-538/2017 pagal ieškovo LLP „Dynasty Technology“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VISRUPA“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VISRUPA“ priešieškinį ieškovui LLP „Dynasty Technology“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Eurema“, Ž. A.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „VISRUPA“ 45 357,33 Eur skolą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. balandžio 28 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Eurema“ perleido naujajam kreditoriui-ieškovui finansinį reikalavimą pagal suderinimo aktą ir PVM sąskaitas faktūras, kurios įrodo, kad UAB „VISRUPA“ kreditorei UAB „Eurema“ už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. skolinga 45 357,33 Eur, todėl ieškovas nuo šios sutarties pasirašymo dienos įgijo teisę reikalauti iš skolininkės šios skolos. 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė raštu buvo informuota apie reikalavimo perleidimą, tačiau į įspėjimą nereagavo, skolos ieškovui nesumokėjo. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. kovo 14 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.Atsakovė pareiškė prieštaravimus, kuriuose prašė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti.Atsakovė taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti trečiojo asmens UAB „Eurema“, atsakovei UAB „VISRUPA“ 2014 m. lapkričio 28 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1400617 negaliojančia nuo jos išrašymo dienos; pripažinti sandorį, kurio pagrindu buvo išrašytą UAB „Eurema“ 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūra Nr. 1400617, negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos; pripažinti tarp UAB „Eurema“ ir LLP „DYNASTY TECHNOLOGY“ 2015 m. balandžio 28 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 28/04/15 negaliojančia nuo jos sudarymo dienos.Atsakovė nurodė, kad ji pirko iš UAB „Eurema“ kėbulų pagaminimo darbus. UAB „Eurema“ per 2014 m. pagamino ir perdavė atsakovei 18 kėbulų. Šį faktą patvirtina su 2016 m. liepos 5 d. prašymu pateiktos UAB „Eurema“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros. UAB „Eurema“ išrašydavo sąskaitas už konkrečiai pagamintus kėbulus, kurie susideda iš įvairių dalių, tačiau atsakovės direktoriaus pavaduotojas Ž. A. susitarė su UAB „Eurema“, jog pastaroji dar kartą išrašytų PVM sąskaitą faktūrą už detales, kurios buvo sudėtos į jau gerokai anksčiau perduotus pagamintus atsakovei kėbulus, tokiu būdu Ž. A. susitarė su UAB „Eurema“, jog atsakovė papildomai turėtų sumokėti pinigus už daiktus, kurie realiai jau buvo perduoti atsakovei anksčiau, kaip kėbulo dalys. Vėliau UAB „Eurema“ atitinkamas reikalavimo teises pagal šią PVM sąskaitą faktūrą perleido Ž. A. ofšorinei įmonei ieškovui „DYNASTY TECHNOLOGY“ LLP. Atsižvelgiant į tai, jog 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1400617 buvo išrašyta už jau anksčiau pagamintus ir parduotus gaminius (daiktus) laiko, kad ši sąskaita išrašyta nesant juridiniam faktui (sandoriui) ir dėl to prašo ją pripažinti negaliojančia. Šis susitarimas pripažintinas negaliojančiu ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, numatančiu, jog dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pripažinus tokį sandorį negaliojančiu, pripažintina negaliojančia ir PVM sąskaita faktūra, kuri buvo išrašyta šio sandorio pagrindu. Pripažinus atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą negaliojančia, pripažintina negaliojančia ir 2015 m. balandžio 28 d. reikalavimo perleidimo sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. balandžio 3 d. galutiniu sprendimu Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.Teismas nustatė, kad 2015 m. balandžio 28 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Eurema“ perleido naujajam kreditoriui ieškovui finansinį reikalavimą pagal 2015 m. sausio 7 d. suderinimo aktą ir PVM sąskaitas faktūras, kurios patvirtina, kad UAB „VISRUPA“ kreditorei UAB „Eurema“ už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. liko skolinga 45 357,33 Eur. Teismas, remdamasis reikalavimo perleidimo sutartimi, padarė išvadą, kad ieškovas nuo sutarties pasirašymo dienos įgijo teisę reikalauti iš skolininkės šios skolos. Teismas taip pat nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė raštu informuota apie reikalavimo perleidimą, tačiau atsakovė skolos ieškovui nesumokėjo, todėl sprendė, kad ji nuo šios datos 45 357,33 Eur prievolę, kylančią iš PVM sąskaitos faktūrų Nr. 1400581, 1400617 ir 2015 m. sausio 7 d. tarpusavio suderinimo akto, privalėjo vykdyti naujajam kreditoriui LLP „Dynasty Technology“, tačiau nurodytos prievolės neįvykdė.Teismas iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų nustatė, kad jas pasirašė trečiasis asmuo Ž. A., dirbęs pas atsakovę direktoriaus pavaduotoju, atsakovė pripažino, kad jis turėjo teisę pasirašyti PVM sąskaitas faktūras ir priimti prekes, ant sąskaitų faktūrų pasirašė, kad prekes gavo, konkrečiai nurodė, kokias prekes gavo. Taip pat trečiasis asmuo UAB „Eurema“ teismo posėdžio metu patvirtino, kad prekes Ž. A. paėmė. Teismas akcentavo, kad 2015 m. sausio 7 d. trečiojo asmens UAB „Eurema“ ir atsakovės UAB „VISRUPA“ vyr. buhalterės pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriame nurodyta, kad atsakovės skola yra 45 357,33 Eur.Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė ir tvirtina, kad Ž. A. susitarė su UAB „Eurema“, jog atsakovė papildomai turėtų sumokėti pinigus už daiktus, kurie realiai jau buvo perduoti atsakovei anksčiau, kaip kėbulo dalys, ir tai buvo piktavališkas susitarimas tarp trečiojo asmens UAB „Eurema“ ir Ž. A., tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178, 185 str.). Priešingai, trečiojo asmens UAB „Eurema“ atstovas patvirtino, kad lankstinių specifikacijoje nurodytos prekės buvo perduotos ir jas paėmė atsakovės darbuotojas Ž. A.. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad toks piktavališkas susitarimas buvo ir kad yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Teismo vertinimu, atsakovės nurodytos aplinkybės, kad trečiasis asmuo Ž. A. susijęs su ieškovu, nepaneigia aplinkybės, kad jis, kaip atsakovės atstovas, visas lankstinių specifikacijoje nurodytas prekes gavo, todėl sprendė, kad yra pagrindas iš atsakovės ieškovui priteisti 45 357,33 Eur bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Teismas, nustatęs ir pripažinęs, kad atsakovė prekes gavo ir turi pareigą už jas sumokėti ieškovui, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti trečiojo asmens UAB „Eurema“ atsakovei UAB „VISRUPA“ 2014 m. lapkričio 28 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1400617 negaliojančia nuo jos išrašymo dienos; pripažinti sandorį, kurio pagrindu buvo išrašytą UAB „Eurema“ 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūra Nr. 1400617, negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos; pripažinti UAB „Eurema“ ir „DYNASTY TECHNOLOGY“ LLP 2015 m. balandžio 28 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 28/04/15 negaliojančia nuo jos sudarymo dienos, todėl atsakovės priešieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „VISRUPA“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti; priteisti iš ieškovo ir trečiųjų asmenų visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo teisių perleidimą, bei nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, nes, tenkindamas ieškinį, pareikštą reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu, nenustatė, ar pradinis kreditorius turėjo reikalavimo teisę į atsakovę. Nenustačius ir neįvardijus, o ieškovui neįrodžius juridinio fakto, iš kurio kilo (galėjo kilti) prievolė, teismas negalėjo tenkinti ieškinio. Pažymėtina, kad nei iš PVM sąskaitų faktūrų, nei iš tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto civilinės prievolės neatsiranda.Teismas netinkamai nustatė, kokios aplinkybės turi būti įrodinėjamos šioje byloje, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Atsakovė neginčija ir pripažįsta faktinę aplinkybę, kad iš UAB „Eurema“ per 2014 metus įsigijo 18 kėbulų ir papildomai pirko vieno kėbulo surinkimo su papildomomis medžiagomis paslaugas. Visi šie kėbulai, išskyrus paskutinį, buvo eksportuoti į užsienį per kelias dienas nuo jų įsigijimo, todėl į juos papildomai niekas negalėjo būti sumontuota vėliau po jų perdavimo. Nors atsakovė neginčija, jog į dalį atitinkamų kėbulų, be kitų daugybės detalių, galėjo įeiti ir lankstinių specifikacijoje pagal 2014 m. lapkričio 28 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1400617 nurodytos detalės ir įvairių detalių komplektai, tačiau šios detalės yra neatskiriama kėbulų dalis ir jos buvo perduotos kartu su kėbulais. Šias aplinkybes patvirtino UAB „Eurema“ direktorius R. M. 2016 m. spalio 4 d. teismo posėdyje. Praėjus trim mėnesiams UAB „Eurema“ su atsakovės atstovu Ž. A. susitarė už šias izoterminių kėbulų dalis išrašyti antrą kartą dar vieną PVM sąskaitą faktūrą, į kurią vėliau reikalavimo teisę įgijo Ž. A.. Šis susitarimas negali būti vertinamas kaip teisėtas civilinis sandoris.Skirtingai nei nurodė teismas, Ž. A. neišvardino, kokias konkrečias prekes gavo pasirašydamas 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1400617. Šioje sąskaitoje faktūroje įvardinta prekė vienas komplektas lankstinių, tačiau atsakovė negavo realiai jokio lankstinių komplekto. Šis sandoris buvo sudarytas tik tam, kad Ž. A., būdamas atsakovės darbuotoju, įgytų reikalavimo teises į atsakovę. Vėlesni įvykiai patvirtina, kad reikalavimo teises Ž. A. įgijo į atsakovę per savo kontroliuojamą įmonę. Šios aplinkybės patvirtina buvus Ž. A. piktavališką susitarimą. Be to, piktavališką susitarimą įrodo, tai, jog PVM sąskaita faktūra Nr. 1400617 išrašyta „Excel“, o ne buhalterinės, programos pagalba.Aplinkybes, kad ieškovas yra kontroliuojamas trečiojo asmens Ž. A., patvirtina kartu su priešieškiniu pateikta daugybė Ž. A. ieškovo vardu pasirašytu įvairių raštų. Be to, ieškovas 2016 m. birželio 3 d. teismo posėdyje buvo įpareigotas teismo pateikti duomenis apie galutinius savo akcininkus (dalininkus, naudos gavėjus) fizinius asmenis, tačiau šios pareigos neįvykdė, o pateikė tik duomenis, kurie atsakovės jau buvo nurodyti prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo, t. y. įrodymus, jog ieškovo dalininkai yra dvi Dominikos Sandraugoje (Dominikos Respublikoje) registruotos ribotos atsakomybės bendrovės – DELTACOM LTD ir HOLDSTAR INC. Ieškovas nepateikė duomenų, kas yra šių dviejų įmonių savininkai (naudos gavėjai), nors teismas ir buvo įpareigojęs ieškovą tai padaryti.Teismas, konstatuodamas, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad trečiasis asmuo Ž. A. susitarė su UAB „Eurema“, jog atsakovė papildomai turėtų sumokėti pinigus už daiktus, kurie jau buvo perduoti atsakovei anksčiau kaip kėbulo dalys, ir tai buvo trečiųjų asmenų UAB „Eurema“ ir Ž. A. piktavališkas susitarimas, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. 2016 m. spalio 4 d. teismo posėdžio metu UAB „Eurema“ atstovas R. M. nurodė, jog visos 2014 m. lapkričio 28 d. sąskaitoje nurodytos prekės buvo sumontuotos į izoterminius kėbulus ir buvo perduotos kartu su izoterminiais kėbulais jų perdavimo momentu. UAB „Eurema“ atstovas R. M. į teisėjo patikslinamą klausimą, ar šie gaminiai buvo sudėti į kėbulus, atsakė: „Taip“. Trečiojo asmens UAB „Eurema“ atstovas R. M. taip pat nurodė, kad tai buvo kėbulų komplektuojančios detalės. Teismas turėjo padaryti išvadą, jog gaminiai buvo perduoti atsakovei kaip kėbulų komplektuojančios detalės kartu su kėbulais, nes priešingų įrodymų byloje nėra. Teismo posėdžio metu uždavus klausimą, kodėl jis sąskaitoje faktūroje nurodė vieną komplektą, nors parduotos detalės buvo skirtos daugeliui kėbulų, R. M. nurodė, jog taip nurodė Ž. A.. Nustačius faktą, kad detalės buvo perduotos kartu su kėbulais prieš kelis mėnesius, o vėliau šioms jau anksčiau perduotoms detalėms buvo išrašyta PVM sąskaitą faktūra, į kurią reikalavimo teises per savo kontroliuojamą įmonę įgijo pats atsakovės vardu sąskaitą faktūrą pasirašęs Ž. A., turėjo būti padaryta išvada, jog atitinkama sąskaita buvo išrašyta tik dėl piktavališko Ž. A. susitarimo su UAB „Eurema“. Pagal atsakovės priešieškinį pirmiausia turėjo atsakyti tretieji asmenys UAB „Eurema“ ir Ž. A. ir tik dėl reikalavimo pripažinti reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančia – ieškovas. Tačiau nei vienas iš šių trečiųjų asmenų (UAB „Eurema“ ir Ž. A.) jokių prieštaravimų nepareiškė, taip pripažindami (neginčydami) atsakovės priešieškinio. Be to, teismas buvo pripažinęs Ž. A. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, tačiau Ž. A. specialiai nedalyvavo nei viename teismo posėdyje, taip siekdamas nuslėpti visas aplinkybes susijusias su ginču, jog galėtų išsaugoti reikalavimo teises į atsakovę, kurias įgijo per savo kontroliuojamą juridinį asmenį – ieškovą. Dėl šių priežasčių teismas turėjo tenkinti atsakovės priešieškinį.Atsakovė iš UAB „Eurema“ įsigijo 18 izoterminių kėbulų. UAB „Eurema“ atstovas 2016 m. spalio 4 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad kartu su kėbulais buvo perduotos ir komplektuojančios kėbulų dalys, kurios vėliau buvo nurodytos 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitoje faktūroje. Taigi atsakovė įsigydama atitinkamus kėbulus įgijo nuosavybės teises ir į visas kėbulų komplektuojančias dalis, todėl tapo visų šių dalių savininkė (priešingu įrodymų byloje nėra). Vėlesnis UAB „Eurema“ ir Ž. A. susitarimas išrašyti PVM sąskaitą faktūrą šioms detalėms tokiu būdu dar kartą tariamai jas parduoti, reiškė, jog UAB „Eurema“ pardavė dar kartą dalis, kurių savininkė jau buvo atsakovė. UAB „Eurema“ pardavus jau ne jai priklausančias izoterminių kėbulų dalis, atitinkamas susitarimas pripažintinas negaliojančiu pagal savininko (atsakovės) ieškinį. Šis sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jis buvo sudarytas tik tam, kad atsakovės atstovas įgytų reikalavimo teisę į atsakovę, o atsakovė už tai nieko negautų.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas LLP „Dynasty Technology“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš apeliantės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas neištyrė perleisto reikalavimo atsiradimo juridinio fakto. Įstatyme nėra ir nesiekiama nurodyti visų galimų prievolių atsiradimo pagrindų, todėl įstatymo leidėjo pateikiamą sąvoką „kitokie juridiniai faktai“ aiškintina sistemiškai, siejant su CK 1.139 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatyme nenumatytų, tačiau jam neprieštaraujančių sandorių. Kadangi apeliantė su trečiuoju asmeniu UAB „Eurema“ vykdė aktyvią ūkinę komercinę veiklą, todėl galima teigti, kad tarp apeliantės ir trečiojo asmens UAB „Eurema“ buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, nes apeliantė buvo trečiojo asmens bendrovės parduodamos ir gaminamos produkcijos pirkėja. Be to, ir apeliantė pripažįsta, kad pirko iš trečiojo asmens UAB „Eurema“ kėbulų pagaminimo darbus, samdė, kad ši pagamintų kėbulus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės argumentus dėl reikalavimo perleidimo sutarties negaliojimo, nes trečiasis asmuo UAB „Eurema“ turėjo galiojančią teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti už atliktas paslaugas ir (ar) parduotas prekes (CK 6.314 str. 2, 5 d.) bei teisę perleisti šią reikalavimo teisę ieškovui (CK 6.101 str. 1 d.). Perleistas reikalavimas nėra neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 str. 3 d.), įstatymas nenustato sąlygos, kad kreditorius piniginį reikalavimą gali perleisti tik tokia pat veikla užsiimančiam asmeniui. Akivaizdu, kad apeliantės teiginiai dėl tikrosios trečiojo asmens UAB „Eurema“ – pradinės kreditorės valios sudarant reikalavimo perleidimo sutartį yra grįsti spėjimu, be to, pradinės kreditorės motyvai, tikslai, kurių ji siekia sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį, neturi jokios įtakos atsakovės pareigai grąžinti skolą.Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje esančių įrodymų visumą, kurie patvirtina, kad reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu UAB „Eurema“ perleido naujajam kreditoriui – ieškovui finansinį reikalavimą pagal 2015 m. sausio 7 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą ir dvi PVM sąskaitas faktūras: 2014 m. lapkričio 14 d. Nr. 1400581 ir 2014 m. lapkričio 28 d. Nr. 1400617, iš kurių duomenų matyti, kad apeliantė UAB „VISRUPA“ yra skolinga 45 357,33 Eur, todėl remiantis reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas nuo šios sutarties pasirašymo dienos įgijo teisę reikalauti iš skolininkės šios skolos. Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu buvo atliktas ne tik tarpusavio skolų suderinimas, bet ir paaiškintas skolos atsiradimo pagrindas, pagal kurį apeliantė patvirtino 45 357,33 Eur įsiskolinimą naujajam kreditoriui, pripažino skolą pagal minėtas sąskaitas faktūras, todėl teismas ir neprivalėjo tirti fakto egzistavimo, kai tą faktą pripažįsta abi šalys. Atsakovės teiginys, kad nei iš PVM sąskaitos faktūros, nei iš tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto civilinės prievolės neatsiranda yra nepagrįstas. Būtent šie dokumentai – PVM sąskaitos faktūros įrodo, kad prekės atsakovei buvo perduotos, o sudarytas 2015 m. sausio 7 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas įrodo atsakovės skolą ieškovui. Atsakovės argumentai, kad 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1400617, kuri buvo įtraukta į atsakovės buhalterinę apskaitą atsakovei negaunant jokių prekių, nepagrįsti įrodymais, melagingi. Be to, pažymėtina, kad atsakovė 2014 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 1400581 neginčija, taigi laikytina, jog atsakovė sudarytus sandorius patvirtino.Nors apeliantė ir tvirtina, jog iš trečiojo asmens UAB „Eurema“ pateiktos lankstinių specifikacijos pagal sąskaitą faktūrą Nr. 1400617, Ž. A. susitarė su UAB „Eurema“, jog atsakovė papildomai turėtų sumokėti pinigus už daiktus, kurie realiai jau buvo perduoti atsakovei anksčiau, kaip kėbulo dalys, ir tai buvo piktavališkas susitarimas tarp trečiojo asmens UAB „Eurema“ ir Ž. A., tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog toks piktavališkas susitarimas buvo ir kad yra pagrindas pripažinti jį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovės nurodytos aplinkybės, kad trečiasis asmuo Ž. A. susijęs su ieškovu, nepaneigia aplinkybės, kad jis, kaip atsakovės atstovas, visas lankstinių specifikacijoje nurodytas prekes gavo.Apeliantė neatskleidžia jokių piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sandorio sudarymo aplinkybių, apeliacinis skundas nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, todėl yra neįrodytas ir atmestinas kaip nepagrįstas. Ieškovo ir UAB „Eurema“ 2015 m. balandžio 28 d. sutartis yra teisėta. Pradinė kreditorė tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus, tačiau atsakovė savo sutartinių pareigų nevykdė – laiku neatsiskaitė už pradinės kreditorės suteiktas paslaugas. Dėl to reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, sudaryta tarp ieškovo ir pradinės kreditorės, ieškovas įgijo reikalavimo teisę į sutartimi perleistą įsiskolinimą. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Eurema“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių bei ieškovės reikalavimo pagrįstumo, padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, o ne vien išrašytas sąskaitas faktūras, kaip nepagrįstai nurodė apeliantė. Apeliantė ir trečiasis asmuo UAB „Eurema“ vykdė aktyvią ūkinę komercinę veiklą, tarp apeliantės ir trečiojo asmens UAB „Eurema“ buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, šios sutarties pagrindu apeliantė pirko iš trečiojo asmens kėbulų gaminimo darbus, tačiau nevisiškai atsiskaitė su trečiuoju asmeniu UAB „Eurema“.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia. Trečiasis asmuo UAB „Eurema“ turėjo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti atliktas paslaugas bei perduotas prekes bei teisę perleisti šią reikalavimo teisę ieškovui.Apeliantės argumentai nepagrįsti byloje esančiais įrodymais, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacijos dalyką šiuo atveju sudaro atsakovės iškelti materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolių atsiradimą, reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimą bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, trečiojo asmens neatvykimo į teismo posėdį pasekmių, aiškinimo bei taikymo klausimai. Teisėjų kolegija toliau aptaria ir vertina atsakovės UAB „VISRUPA“ apeliaciniame skunde pateiktus argumentus ir iškeltus klausimus, nenustačiusi poreikio peržengti apeliaciniame skunde apibrėžtų ribų (CPK 320 str.).
Dėl papildomų įrodymų priėmimo
Trečiasis asmuo UAB „Eurema“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2014 m. balandžio–lapkričio mėn. PVM sąskaitas faktūras.CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad prie trečiojo asmens UAB „Eurema“ atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėtos PVM sąskaitos faktūros galėjo būti pateiktos pirmosios instancijos teismui, todėl jas atsisako priimti.
Dėl atsakovės prievolės apmokėti skolą atsiradimo pagrindo
Civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš CK ir kituose įstatymuose nurodytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat nors įstatymuose nenustatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių (CK 1.136 str. 2 d. 1 p.). Sutartis yra dviejų asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, kurios tikslas – sukurti šalių tarpusavio teises ir pareigas. Sutarčiai egzistuoti pakanka šalių susitarimo, kuris gali būti išreikštas ir konkliudentiniais veiksmais, ir tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais sutarties galiojimui būtinas dar vienas elementas – šalių susitarimo forma (CK 6.159 str.). Sutarties sąvoka turi keletą reikšmių. Sutartimi dažniausiai įvardijamas rašytinis kelių šalių susitarimas. Tačiau net ir nesudaryta raštu, sutartis gali būti prievolės atsiradimo pagrindas (CK 6.2 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2013; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013; 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-706/2015; kt.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė UAB „VISRUPA“ iš trečiojo asmens UAB „Eurema“ pirko prekes, tačiau su trečiuoju asmeniu nevisiškai atsiskaitė. Teismo vertinimu, atsakovė neapmokėjo už jai trečiojo asmens UAB „Eurema“ patiektas prekes, kurių kaina - 45 357,33 Eur. Ieškovui perėmus trečiojo asmens reikalavimą į atsakovę, teismas konstatavo, kad atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovui minėtą sumą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės pareigą sumokėti ieškovui skolą kildino iš PVM sąskaitų faktūrų ir tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas skolą, konstatavo, kad PVM sąskaitos faktūros ir tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas pagrindžia ieškovo argumentus, kad trečiąjį asmenį ir atsakovę siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kad trečiasis asmuo patiekė atsakovei prekes, tačiau atsakovė už jas nevisiškai atsiskaitė. Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka.Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas skolą, nustatė prekių, už kurias išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. 1400581, Nr. 1400617, pardavimo atsakovei faktą. Šis faktas nustatytas leistinais įrodymais: PVM sąskaitomis faktūromis, tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu (CPK 177 str.). Pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams atsirasti pakanka, kad trečiasis asmuo pardavė prekes atsakovei, o atsakovė šias prekes pirko (CK 6.305 str. 1 d.). Taigi atsakovei kilo pareiga sumokėti šių prekių kainą (CK 6.305 str. 1 d., 6.314 str.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės prievolę apmokėti skolą kildino iš trečiojo asmens ir atsakovės pirkimo–pardavimo teisinių santykių, todėl laikytinas nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė sandorio, iš kurio kilo atsakovės prievolė sumokėti skolą.
Dėl įrodymų vertinimo
Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017).Nagrinėjamoje byloje apeliantė teigia, kad prekės, kurioms trečiasis asmuo 2014 m. lapkričio 28 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1400617, jau buvo perduotos anksčiau kartu su kėbulais, kaip šių kėbulų sudedamosios dalys, ir apeliantė už jas sumokėjo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti iš apeliantės šių prekių kainos. Ieškovas teigė, kad apeliantė savo argumentams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, be to, anot ieškovo, atsakovė pasirašė minėtą PVM sąskaitą faktūrą, taip pripažindama, jog prekės pagal šią sąskaitą faktūrą jai buvo patiektos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovės pareigą apmokėti už patiektas prekes. Atsakovė nurodė, kad PVM sąskaita faktūra Nr. 1400617 buvo pasirašyta dėl trečiųjų asmenų piktavališko susitarimo, ji pripažintina negaliojančia, nes atsakovės direktoriaus pavaduotojas Ž. A. susitarė su UAB „Eurema“, jog pastaroji dar kartą išrašytų PVM sąskaitą faktūrą už detales, kurios buvo sudėtos į jau gerokai anksčiau perduotus pagamintus atsakovei kėbulus.CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitaręs su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Šiame kontekste svarbu akcentuoti, kad sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014).Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 1.91 straipsnį, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, spręsdamas, kad atsakovė neįrodė, jog jos atstovas Ž. A. sudarė piktavališką susitarimą su UAB „Eurema“ atstovu R. M. ir dėl to buvo pasirašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 1400617. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodyta aplinkybė, jog trečiasis asmuo Ž. A. susijęs su ieškovu, pati savaime nesudaro pagrindo išvadai apie piktavališko susitarimo egzistavimą. Pažymėtina, kad atsakovės skolą už patiektas prekes įrodo ne tik PVM sąskaita faktūra Nr. 1400617, bet ir PVM sąskaita faktūra Nr. 1400581 (PVM sąskaitų faktūrų originalai, esantys elektroninės bylos popierinėje versijoje), UAB „VISRUPA“ išrašo iš gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registro, tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto, kuriame nurodyta, kad atsakovė skolinga būtent ieškiniu prašomą priteisti sumą, lankstinių specifikacijų, 2015 m. sausio 26 d. eksporto deklaracijų duomenys, iš kurių matyti, kad atsakovė, be kita ko, eksportavo izoterminių kėbulų dalis/izotermines vidines pertvaras (t. 1, b. l. 6–8, 56–59, 78-80, 137-139) bei trečiojo asmens UAB „Eurema“ atstovo R. M. paaiškinimai, kad UAB „Eurema“ patiekė prekes, tačiau atsakovė nevisiškai atsiskaitė (2016 m. spalio 4 d. teismo posėdžio, vykusio nuo 14.07 iki 15.03 val., garso įrašas nuo 38 min. 35 sek. iki 39 min. 17 sek.). Be to, aplinkybę, jog atsakovės ginčijama sąskaita faktūra Nr. 1400617 buvo įtraukta į buhalterinę apskaitą teismo posėdžio metu patvirtino ir apeliantės atstovas advokatas, kuris taip pat nurodė, jog UAB „VISRUPA“ balanso duomenys, anot apeliantės, paaiškėjus prekių trūkumui, nebuvo tikslinami (2016 m. spalio 4 d. teismo posėdžio, vykusio nuo 14.07 iki 15.03 val., garso įrašas nuo 20 min. 25 sek. iki 21 min. 40 sek.).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę ta šalis, kuri teigia tam tikrų įrodinėtinų aplinkybių egzistavimą, turi pateikti jas patvirtinančius įrodymus, o ne jas neigianti šalis (CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014). Dėl to pareiga įrodyti, jog ieškovas reikalauja apmokėti už prekę, kuri jau buvo parduota, tenka atsakovei. Apeliantė, teigdama, kad ieškovas reikalauja apmokėti dar kartą už prekę, už kurią jau buvo apmokėta, kad PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1400617 atsakovės atstovas Ž. A. ir trečiojo asmens UAB „Eurema“ atstovas pasirašė dėl piktavališko susitarimo, šios pareigos neįvykdė. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad piktavališką susitarimą įrodo, tai, jog PVM sąskaita faktūra Nr. 1400617 išrašyta programos „Excel“, o ne buhalterinės programos, pagalba, teisėjų kolegijos vertinimu, nepakanka minėtam atsakovės argumentui pagrįsti. Pažymėtina, kad atsakovė prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo nurodė, jog kreipėsi į Šiaulių apylinkės prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo į bylą pateiktos sąskaitos suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo, tačiau jokių įrodymų patvirtinančių šiuos argumentus nepateikė (CPK 178 str.). Apeliantės UAB „VISRUPA“ 2016 m. kovo 17 d. prašymas, adresuotas UAB „Eurema“, kuriame nurodyta, kad apeliantė ketina kreiptis į Šiaulių apylinkės prokuratūrą, nepagrindžia kreipimosi į prokuratūrą fakto, juolab, nepagrindžia ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar sąskaitos faktūros suklastojimo. Apeliantės tvirtinimas, kad trečiasis asmuo UAB „Eurema“ antrą kartą išrašė sąskaitą faktūrą už prekes, už kurias jau buvo išrašyta sąskaita faktūra, nepagrįstas įrodymais, o faktui, kad atsakovė liko skolinga už prekių tiekimą, pagrįsti ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, kurių, teisėjų kolegijos vertinimu, pakanka padaryti išvadą, kad atsakovė prekes gavo, tačiau už jas nevisiškai atsiskaitė (CPK 185 str., žr. šios nutarties 25, 28 p.). Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo teismo sprendimo turiniu, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, konstatuoja, kad išvados dėl prekių patiekimo ir jų kainos nesumokėjimo pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 1400617 ir Nr. 1400581, pagrįstos visapusišku ir objektyviu proceso metu įrodinėtų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje esančių įrodymų visumos įvertinimu. Apeliantės argumentai, kad teismas privalėjo remtis atsakovės įrodymais apie ieškovo ir trečiojo asmens Ž. A. sąsajumą ir konstatuoti piktavališką atsakovės atstovo ir trečiojo asmens UAB „Eurema“ atstovo susitarimą, neturi teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad apeliantė nenurodė ir neteigė, jog trečiojo asmens UAB „Eurema“ atstovas R. M. buvo susijęs su ieškovu ar trečiuoju asmeniu Ž. A.. Be to, piktavališko susitarimo atveju turi būti ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį (nagrinėjamu atveju plieno lankstinių pirkimo–pardavimo sandorį) pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma (žr. šios nutarties 27 p.). Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodinėjo UAB „Eurema“ atstovo R. M. kaltės, juolab, tyčios, nepagrindė jo suinteresuotumo sudaryti piktavališką susitarimą su atsakovės atstovu. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismo posėdžio metu trečiojo asmens UAB „Eurema“ atstovas R. M. nurodė, jog plieno lankstiniai buvo sumontuoti į izoterminius kėbulus ir buvo perduoti kartu su izoterminiais kėbulais jų perdavimo momentu, kuriems antrą kartą buvo išrašyta dar viena PVM sąskaita faktūra, nepagrįsti (CPK 185 str.). UAB „Eurema“ trečiojo asmens atstovas R. M. paaiškino, kad ginčo PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta, nes plieno lankstinių reikėjo papildomai (2016 m. spalio 4 d. teismo posėdžio, vykusio nuo 14.07 iki 15.03 val., garso įrašas nuo 35 min. 45 sek. iki 35 min. 36 min. 40 sek., nuo 46 min. 50 sek. iki 47 min. 10 sek.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, jog uždavus UAB „Eurema“ atstovui R. M. klausimą, kodėl jis sąskaitoje faktūroje nurodė vieną komplektą, nors parduotos detalės buvo skirtos daugeliui kėbulų, jis paaiškino, jog taip nurodė Ž. A., taip pat nepagrįsti, nes, išklausius teismo posėdžio įrašą, nenustatyta, kad R. M. teigė, jog Ž. A. nurodė, į ginčo sąskaitą faktūrą įrašyti vieną lankstinių komplektą. Į 2016 m. spalio 4 d. teismo posėdžio metu užduotą klausimą, kodėl jis sąskaitoje faktūroje nurodė vieną komplektą, R. M. paaiškino, kad Ž. A. nurodė, jog užtenka užrašyti tik metalo lankstiniai (2016 m. spalio 4 d. teismo posėdžio, vykusio nuo 14.07 iki 15.03 val., garso įrašas nuo 47 min. 36 sek. iki 47 min. 48 sek.). Taigi teismo posėdžio metu R. M. nenurodė, kad jis, būtent Ž. A. nurodymu, ginčo sąskaitoje nurodė vieną komplektą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ginčo sąskaitoje nurodytas vienas komplektas, nepagrindžia R. M. tyčios sudaryti piktavališką susitarimą (CPK 185 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kompleksiškai vertino visas byloje nustatytas aplinkybes, įrodymų visumą bei konstatavo, kad trečiasis asmuo UAB „Eurema“ patiekė prekes, nurodytas PVM sąskaitose faktūrose Nr. 1400617 ir 1400581, už kurias atsakovė neatsiskaitė. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo kaip teisiškai nepagrįstus ir konstatuoja, kad faktinės aplinkybės dėl neapmokėjimo už prekes įrodytos.
Dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties
Pripažinus kad atsakovę ir trečiąjį asmenį siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kad trečiasis asmuo atsakovei pardavė prekes, nurodytas PVM sąskaitose faktūrose Nr. 1400617 ir 1400581, taip pat konstatavus, kad ieškovas neįrodė atsakovės atstovo Ž. A. ir trečiojo asmens UAB „Eurema“ R. M. piktavališko susitarimo dėl antrą kartą sąskaitos faktūros išrašymo dėl prekių, kurioms jau buvo sąskaita faktūra išrašyta ir kurios jau buvo parduotos, apeliacinio skundo argumentai, kad reikalavimo perleidimo sutartis pripažintina negaliojančia, nes trečiasis asmuo atsakovei pardavė jau apeliantei nuosavybės teise priklausančius daiktus, atmestini. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad trečiasis asmuo UAB „Eurema“ turėjo galiojančią teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti už atliktas paslaugas ir (ar) parduotas prekes (CK 6.314 str. 2, 5 d.) bei teisę perleisti šią reikalavimo teisę ieškovui (CK 6.101 str. 1 d.). Atsakovei neginčijant, jog ji buvo informuota apie tai, jog trečiasis asmuo UAB „Eurema“ perleido ieškovui savo reikalavimą į atsakovės skolą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą pripažinti trečiojo asmens UAB „Eurema“ ir ieškovo LLP „DYNASTY TECHNOLOGY“ 2015 m. balandžio 28 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 28/04/15 niekine ir negaliojančia.
Dėl trečiojo asmens neatvykimo į teismo posėdį
Pagal CPK 247 straipsnio 2 dalį byla gali būti nagrinėjama trečiajam asmeniui neatvykus, jeigu duomenų apie neatvykimo priežastis nėra arba jeigu gautas prašymas nagrinėti bylą trečiajam asmeniui nedalyvaujant, arba jeigu teismas pripažįsta neatvykimo priežastis nesvarbiomis. Iš 2016 m. liepos 5 d. teismo posėdžio informacinės pažymos matyti, kad šio teismo posėdžio metu teismas nutarė pripažinti UAB „Eurema“ dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Ž. A., atidėti bylos nagrinėjimą. Į 2016 m. spalio 4 d. teismo posėdį atvyko ieškovo ir atsakovės atstovai, trečiojo asmens UAB „Eurema“ atstovas R. M.; žodine teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. 2016 m. lapkričio 11 d. teismo posėdyje dalyvavo atsakovės atstovas A. G., trečiojo asmens UAB „Eurema“ atstovas R. M., bylos nagrinėjimas atidėtas. 2016 m. gruodžio 9 d. teismo posėdyje dalyvavo atsakovės atstovas A. G., bylos nagrinėjimas atidėtas. 2017 m. vasario 10 d. teismo posėdyje taip pat dalyvavo tik atsakovės atstovas A. G., bylos nagrinėjimas atidėtas. 2017 m. kovo 14 d. teismo posėdyje dalyvaujant atsakovės atstovui A. G., byla išnagrinėta iš esmės, procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2017 m. balandžio 3 d. Pažymėtina, jog trečiojo asmens Ž. A. dalyvavimas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nebuvo pripažintas būtinu, be to, trečiasis asmuo Ž. A. nenurodė nedalyvavimo teismo posėdyje priežasčių.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą trečiajam asmeniui Ž. A. teismo posėdyje nedalyvaujant, nepadarė proceso teisės normų pažeidimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).Ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Eurema“, pateikę atsiliepimus į atsakovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl jos nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 3 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.