Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 545 - 252 - 2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-112-902-2015 pagal ieškovo H. P. ieškinį atsakovei A. M., trečiajam asmeniui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritoriniam skyriui dėl trukdymų pašalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 str.), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013). Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Vertinant aukščiau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įrodinėjimo klausimu, pažymėtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu įpareigojo atsakovą H. P. per vienerius metus nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti jo perstatytos ir pertvarkytos gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalies (2011-05-02 statinio kadastrinių matavimų byloje nurodytų patalpų „1-14“, „1-15“ ir dalies patalpos, pažymėtos „1-9“) projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus LR Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti šią statybą leidžiantį dokumentą arba išardyti nurodytą savavališkai perstatytą ir pertvarkytą statinio dalį ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovui per nustatytą terminą neįvykdžius įpareigojimo, nurodė leisti ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos išardyti nurodytą savavališkai perstatytą ir pertvarkytą statinio dalį ir sutvarkyti statybvietę atsakovo lėšomis. Tuo tarpu skundžiamu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu teismas leido ieškovui H. P. be atsakovės A. M. sutikimo atlikti minėto gyvenamojo namo dalies rekonstrukciją jau pagal paruoštą M. D. 2014-04-04 gyvenamojo namo ir ūkinio pastato rekonstrukcijos projektą, gauti visus reikiamus tam statybos dokumentus ir atliktą rekonstrukciją įteisinti. Tokiu būdu, kaip pagrįstai nurodo ir apeliantė, pirmosios instancijos teismas iš esmės ignoruoja prieš tai priimtą ir įsiteisėjusį teismo sprendimą ir sukuria tokią situaciją, kad anksčiau priimtas sprendimas lieka neįvykdytas, o ieškovui suteikta teisė atlikti ir įteisinti kitą rekonstrukciją, t. y. pagal M. D. paruoštą projektą. Akcentuotina tai, kad tokio, kaip M. D. projekto, byloje apskritai nėra. Lieka neaiški ir niekuo nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija (2014-10-17 teismo posėdis) dėl ieškovo pateikto M. D. 2014-04-04 gyvenamojo namo ir ūkinio pastato rekonstrukcijos projekto neprijungimo, kai šiuo atveju, ieškinys grindžiamas būtent šiuo rekonstrukcijos projektu. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas neprijungė civilinės bylos Nr. 2-59-828/2013 (pateikta ir prijungta tik apeliacinės instancijos teismui pareikalavus), atitinkamai ir neanalizavo minėto Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-22 sprendimo, nesiaiškino, kurias konkrečiai patalpas ieškovas turėjo įteisinti ir kurioms savavališkai pastatytoms patalpoms turėjo parengti projektą ir jas įteisinti arba nugriauti. Teismo sprendimu yra nurodytos konkrečios savavališkai pastatytos patalpos.

A. M. H. P. skirtame 2013-01-14 rašte nurodyta, jog ji iš principo neprieštarautų, kad ieškovas atliktų jam priklausančio statinio dalies rekonstrukcijos darbus, tačiau nurodė, jog prieš duodama sutikimą pageidauja susipažinti su rekonstrukcijos projektu, nori žinoti jo rekonstrukcijos mastą, kad galėtų įvertinti rekonstrukcijos įtaką savo nuosavybei. Apeliantė akcentuoja, jog jos siekis yra, kad projektas atitiktų 2011-05-02 kadastrinių matavimų bylos duomenis, t. y. rekonstrukcija apimtų tik ieškovui priklausančią namo dalį ir neapsunkintų atsakovės nuosavybės teise valdomos namo dalies naudojimo, jeigu pagal jį atsakovės patalpos „1-8“ lauko siena liktų neužstatyta, taip, kaip buvo užfiksuojant atliktą savavališką statybą; tuo tarpu, šiuo atveju rytinis pastato fasadas suprojektuotas ne taip, kaip užfiksuota 2011-05-02 kadastrinių matavimų byloje, pagal kurią teismas buvo leidęs įteisinti jau atliktą savavališką statybą. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, byloje nebuvo pateiktas M. D. rekonstrukcijos projektas, t. y. ieškovas nei atsakovei, nei teismui nepateikė paruošto rekonstrukcijos projekto, kuriame būtų išdėstyti aiškūs statybos sprendiniai, patalpų paskirtys, užstatymo plotai ir pan., dėl kurių būtų galima sutikti ar nesutikti, kritiškai vertintini ieškovo argumentai dėl atsakovės atsisakymo duoti sutikimą ir taip užbaigti dokumentų ruošimą ir įforminti atliktus darbus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilines bylas, susijusias su statinių rekonstrukcijomis, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai bendraturtis siekia įgyvendinti savo, kaip galimo statytojo, teisę, kiti bendraturčiai galėtų ginčyti ne teisę kaip tokią, bet tik jos įgyvendinimo būdą ir sąlygas. Tačiau tam, kad kiti bendraturčiai apskritai galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbus (rekonstrukciją) inicijuojančio bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jų teisėms, statytojas jiems turi savo siekius atskleisti. Pagal įstatymą reikalingas pateikti bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo pateikimas. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad, ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo orientacinį laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo A. G. parodymus, nurodė, jog teisme liudytoju apklaustas A. G. paaiškino, kad atsakovei visgi yra galimybė į namą atsivesti dujas ir esant užstatytai lauko sienai, nes išvesti ventiliacijos kaminėlį galima („1-8“ patalpoje yra langas, galima statyti katilą, o racionaliau būtų šalia katilinės – „1-7“, kur (virtuvėje) gali būti įvestas vamzdis, perkeltas per išorinę sieną („1-1“, „1-2“ į išorę į „1-8“ patalpą), viskas būtų atsakovės sklypo dalyje ir per jai priklausančio pastato sienos dalyje, tokiu būdu naudotis ieškovui priklausančiu žemės sklypu nereikės). Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs 2015-01-12 teismo posėdžio protokolą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino A. G. parodymus, t. y. jo paaiškinimai skiriasi nuo sprendime išdėstytų paaiškinimų. Be to, liko iš esmės neįvertinti G. Š. parodymai, sprendime apsiribota tik pasisakymu, kad pastarasis nepaneigė A. G. teiginių, tik akcentavo sudėtingą priėjimą prie lauko sienos dėl užstatytos tvoros, stoginės. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą, liudytojo G. Š. parodymai teismo taip pat nurodyti netikslūs. Liudytojas aiškiai atsakė į ieškovo atstovo klausimą, kad jis nuvykęs pagal atsakovės prašymą pažiūrėti kur ir kokius darbus turės atlikti, pamatė, kad siena yra užstatyta ir prie jos jis prieiti negali, t.y. liudytojas nurodė, kad atsakovė pagal parengtą projektą dujų įsivesti neturi galimybių per 1-8 patalpos sieną. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog sprendime visiškai nepasisakyta dėl atsakovės pateiktų nuotraukų, kurios rodo, kad ieškovas yra pasistatęs dar vieną patalpą, apie kurios egzistavimą 2013-03-22 sprendime nekalbama. Teismas neatsižvelgė į faktinę situaciją, kai tuo tarpu atsakovė akcentuoja, kad šiai dienai atlikta pastato rekonstrukcija neatitinka 2011 m. užfiksuotos padėties; tai iš dalies patvirtina paties ieškovo teismui pateiktas Gyvenamojo namo fasadų brėžinys iš Gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto, atlikto 2014-04-04, kuriame rytinis pastato fasadas suprojektuotas visai kitaip, nei parodyta 2011-05-02 kadastro byloje, t. y. vietoj kadastro byloje pažymėtų durų rekonstrukcijos projekte nubraižytas langas, o durys patalpoje „1-9“ patrauktos į dešinę dar padidinant patalpos „1-9“ plotą ir taip užstatant beveik visą atsakovės namo dalies patalpos „1-8“ laukinę sieną. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė dėl ieškovo atliktų jam priklausančio statinio dalies rekonstrukcijos darbų (pagal 2011-05-02 kadastrinių matavimų bylą) neprieštarauja, tačiau pateiktos nuotraukos jau rodo papildomus priestatus, pirmosios instancijos teismas turėjo, jei jau pats to neatliko, įpareigoti trečiąjį asmenį Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorinį skyrių nuvažiuoti į vietą apžiūrai ir pateikti išvadą ar ieškovas tinkamai vykdo 2013-03-22 teismo sprendimą, kuris priimtas būtent trečiojo asmens pareikšto ieškinio pagrindu.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė ir neištyrė faktinių aplinkybių, susijusių su prašymu teismo leisti ieškovui be atsakovės sutikimo atlikti gyvenamojo namo dalies rekonstrukciją, gauti visus reikiamus tam statybos dokumentus ir atliktą rekonstrukciją įteisinti, be to, likus neaiškiai ieškovo pozicijai dėl faktinio reikalavimo, t. y. ar ieškovas H. P. siekia įteisinti projektą, kuris sudarytas pagal 2011-05-02 kadastrinių matavimų duomenis, ar M. D. 2014-04-04 gyvenamojo namo ir ūkinio pastato rekonstrukcijos projektą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo, bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 str.).

Pagal CPK 329 str. 1 d., 330 str., procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir jų nenagrinėja.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.