Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutarties pagal prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui M. Z. iki ieškinio pateikimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

5. Tarnyba pateikė išvadą, 2021 m. balandžio 19 d. informaciją apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, 2021 m. balandžio 19 d. Vaiko laikino apgyvendinimo aktą, 2021 m. balandžio 22 d. Vaiko situacijos vertinimo anketą bei papildomai pateikė 2021 m. gegužės 11 d. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktą. Išvadoje nurodyta, jog Tarnyboje iki 2021 m. kovo mėn. nebuvo gaunama pakartotinių tėvų ir / ar trečiųjų asmenų pranešimų apie galimus nepilnamečio A. Z. teisių pažeidimus. Tarnyboje 2021 m. kovo 29 d. buvo gautas ieškovės skundas, kuriame motina teigė, kad tėvas netinkamai rūpinasi sūnumi, naudoja psichologinį smurtą vaiko atžvilgiu, kliudo vaiko santykiams su motina, o 2021 m. balandžio 1 d. gautas policijos pranešimas dėl namuose tarp vaiko ir tėvo kilusio konflikto. Nurodė, kad, atlikus vaiko situacijos vertinimą (2021 m. balandžio 22 d. anketa Nr. 1VSV-897), buvo nustatyta, kad vaikas šeimoje galimai patiria fizinį ir psichologinį smurtą, išsako nenorintis likti gyventi su tėvu, jo bijo, taip pat specialistai pastebėjo vaiko tėvo agresiją, nebendradarbiavimą, artimo ryšio tarp sūnaus ir tėvo nebuvimą, akivaizdų tėvų tarpusavio priešiškumą, vaikas patiria mokymosi ir elgesio sunkumų mokykloje, dažnai praleidžia pamokas, vaikas greitai susierzina, tada pasireiškia neigiamos emocijos, kurios kartais perauga į konfliktus su kitais vaikais, į fizinės jėgos panaudojimą. Pažymėjo, jog berniukas turi specialiųjų ugdymosi poreikių, kurių tinkamas tenkinimas nėra deramai užtikrinamas (rekomenduojama specialioji pedagoginė pagalba, tačiau lankėsi kelis kartus, buvo rekomenduojama psichologinė pagalba, tačiau tėtis nesikreipė). Dėl nurodytų rizikos veiksnių buvo nustatytas vaiko apsaugos poreikis ir nuspręsta taikyti vaiko laikinosios priežiūros priemonę apgyvendinant vaiką laikinai prižiūrinčio asmens gyvenamoje vietoje. Bendraudamas su Tarnybos specialistais, 2021 m. balandžio 9 d. Aistis atrodė liūdnas, tačiau kalbėjo noriai, kartais susigraudindavo. Berniukas teigė, kad santykiai su mama „gerai, su tėvu negerai, nesirūpina manimi“, „visą laiką sako paruošk pamokas ir pamokose būti, o taip nei mes bendraujam, nei jis rūpinasi manimi“. Nurodė, jog vaikas pasakojo, kad norėtų kažkur nuvykti kartu, tėvas „visą laiką telefone, arba prie kompo sėdi, dirba“. Berniuko teigimu, jis turi savo kambarį, teigė, kad drabužius perka ieškovė. Vaikas pasakojo, kad dažnai prašo tėvo nuvažiuoti pas močiutę, tėvas atsikalbinėja, sakydamas, kad karantinas, neleidžia susitikti. Nori gyventi su mama, su tėvu jokio ryšio neturi, taip pat vaikas nurodė, kad Klaipėdoje nedaug draugų turi, taipogi mokyklą lanko Vilniuje (dabar nuotoliniu būdu). Vaikas teigė, kad tėvas jį augina dėl pinigų, nekalbina, niekur nevažiuoja, nebendrauja, drabužių neperka. Teigė, kad laisvalaikį ir laisvą laiką praleidžia su draugais, tėvas nedraudžia. Vaikas paprašė verkdamas, kad Tarnybos specialistai nesakytų tėvui, kad su juo kalbėjo nes „tėvas pradės rėkti“. Su vaiku taip pat kalbėtasi 2021 m. balandžio 16 d., vaiko tėvo gyvenamojoje vietoje (už durų stovėjo vaiko tėvas, klausėsi pokalbio), todėl vaikas buvo išgąsdintas, bet specialistams sakė, kad „viskas gerai, nieks nemuša“, tačiau tyliai paklausus, ar nieko nepasikeitė nuo praeito pokalbio, vaikas linktelėjo galva, kad viskas taip pat blogai.

6. Papildomai nurodė, jog Tarnybos specialistams 2021 m. balandžio 19 d. vežant vaiką pas senelę, kurios namuose jam nustatyta laikinoji priežiūra, berniukas atrodė patenkintas ir laimingas, mielai išėjo iš tėvo gyvenamosios vietos su pareigūnais, teigdamas, kad džiaugiasi, kad tai įvyko taip greitai. Teigė, kad žino, kur šiuo metu yra mama, žino ir sutinka vykti pas senelę, lauks, kada mama grįš iš ligoninės, teigė, kad kalbėjo su mama telefonu, išsakė manantis, kad mamos sveikata pablogėjo „dėl nervų“. Tarnyba pažymėjo, kad vaiko situacijos vertinimo metu su motina buvo bendrauta tik nuotolinio ryšio priemonėmis, nes moteris buvo gydoma ligoninėje. Dėl šios priežasties apsilankyti moters namuose bei ištirti jos gyvenimo ir buities sąlygas negalėjo ir Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Klaipėdos mieste specialistai. Bendravimas su tėvu vaiko situacijos vertinimo metu buvo sudėtingas, telefonu kviečiamas atvykti į Tarnybą, atvykti atsisakė, lankantis namuose, neleido Tarnybos specialistams įeiti į gyvenamąją vietą, kalbėdamas žiūrėjo į grindis, kalbėjo įžūliai, nemandagiai. Pavykus tėvą įkalbėti leisti pasikalbėti su vaiku, stovėjo už durų ir klausėsi pokalbio, dėl to vaikas nesijautė saugiai, o priėmus sprendimą taikyti vaiko lakiosios priežiūros priemonę ir atvykus paimti vaiką 2021 m. balandžio 19 d., 10.00 val. tėvo gyvenamojoje vietoje, tėvas sakė, kad vaiko neduos, nuolat kalbėjo telefonu su moterimi, galimai jo advokate, kuri jam įsakmiai nurodinėjo vaiko Tarnybos specialistams neduoti. Siekdami išvengti didesnio konflikto, Tarnybos specialistai į pagalbą rimčiai užtikrinti išsikvietė policijos pareigūnus.

7. Tarnyba nustatė vaiko apsaugos poreikį ir ieškovės sūnui pritaikė vaiko laikinosios priežiūros priemonę, kreipėsi į VO „Gelbėkit vaikus“, teikiančią atvejo vadybos paslaugas atsakovo ir vaiko gyvenamosios vietos seniūniją dėl atvejo vadybininko paskyrimo ir sudarė mobiliąją komandą intensyviai pagalbai į krizę patekusiai šeimai teikti. Pažymėjo, kad priemonės parinkimo metu Tarnybai buvo žinoma, jog motina ieškovė yra ligoninėje, tačiau moteris ketino netrukus išeiti iš gydymo įstaigos ir atvykti į Vilnių, drauge su vaiku gyventi laikinai prižiūrinčio asmens namuose, ir tik vėliau paaiškėjo, kad moteris turi tęsti gydymą reabilitacijoje, todėl faktiškai vaikas pas laikinai prižiūrintį asmenį bus vienas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) nuostatomis, Tarnybos mobilioji komanda 2021 m. gegužės 15 d. Tarnybos Vilniaus skyriaus vedėjui pateikė motyvuotą siūlymą Nr. 1TSD-1897 tęsti laikinosios priežiūros priemonės ieškovės vaikui taikymą.

8. Mobiliosios komandos siūlyme nurodyta, kad jos darbo metu, siekiant maksimaliai įvertinti susiklosčiusią situaciją, specialistės organizavo susitikimus su atsakovu, nepilnamečiu A. Z., laikinai prižiūrinčiu asmeniu. Bendravo su vaiko motina ieškove, 2021 m. balandžio 26 d. informavo, jog su specialistais susitikti negali, nes tęsia reabilitacinį gydymą Palangoje, tačiau sutiko elektroniniu paštu atsiųsti patvirtintą sutikimą priimti intensyvią mobiliosios komandos specialistų pagalbą šeimai. Pažymėjo, jog po gauto sutikimo, su ieškove buvo mėginta susisiekti telefonu, tačiau moteris neatsiliepdavo ir neperskambindavo. 2021 m. gegužės 11 d. ieškovė informavo, jog pasibaigus gydymui, yra pasiryžusi atvykti į Vilnių pas sūnų, nori spręsti esamą situaciją, pergyvena dėl vaiko saugumo, nori visapusiškai dalyvauti vaiko auklėjimo ir ugdymo procese. Tarnyba nurodė, jog tėvas sutiko priimti mobiliosios komandos specialistų pagalbą, aptarinėjo susidariusią situaciją šeimoje, santykius su sūnumi bei galimus problemos sprendimo būdus. Pokalbių metu su atsakovu pastebėta, jog vyras neįvertina situacijos rimtumo, neigia ir nelaiko teisinga Vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodomą informaciją. Vyras atkreipė dėmesį, jog policijos iškvietimų jo gyvenamuoju adresu buvo daug, tačiau nei vienas iškvietimas nepasitvirtino, ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti. Vyras teigė, jog niekada nenaudojo nei fizinio, nei psichologinio smurto sūnaus atžvilgiu bei pažymėjo, jog, jo manymu, ieškovė nuteikinėja sūnų jo atžvilgiu, siekdama jai naudingo tikslo, nes moteris nemoka išlaikymo vaikui, turi nemažą įsiskolinimą antstoliams. Mobiliosios komandos specialistai darbo metu pastebėjo, jog į klausimus, susijusius su vaiko, tėvo bei kartu gyvenančios senelės santykių, laisvalaikio praleidimo, papildomo užimtumo, vyras vengė atsakyti tiesiogiai, nukreipdavo kalbą apie vaiko motiną bei jos nesidomėjimą vaiku praeityje. Pastebėta, jog priimant sprendimus dėl mažamečio papildomo užimtumo, ugdymosi, auklėjimo proceso bei priimant kitus svarbius klausimus vaiko gyvenime, tėvas linkęs vadovautis savo nuožiūra, teigdamas, jog buvo mėginta kalbėtis su ieškove, tačiau dialogas neįvyksta. Atsakovas pažymėjo, jog praeityje yra baigęs Pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo mokymus. Tarnybos išvadoje nurodoma, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Tarnyba šiuo metu negali teismui pateikti išvados dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakyti ar yra kilusi būtinybė nedelsiant keisti teismo sprendimu nustatytą A. Z. gyvenamąją vietą. Akcentavo, kad vaikui nustatytas apsaugos poreikis ir taikyta laikinoji priežiūros priemonė savaime nereiškia, kad vaikas apskritai nebegali gyventi su tėvu. Priešingai, mobiliosios komandos specialistų teikiama intensyvi individuali konsultacinė ir (ar) kitokia psichologinė, socialinė pagalba į krizę patekusiai šeimai ir (ar) vaikui, siekiant padėti šeimai ir (ar) vaikui suvaldyti krizę, identifikuoti ir (iš)spręsti iškilusias problemas, kad tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų galėtų užtikrinti vaiko poreikių patenkinimą, sudaryti sąlygas vaikui vystytis ir gyventi saugioje aplinkoje. Be to, Tarnyba neturėjo galimybės apsilankyti motinos gyvenamoje vietoje ir ištirti jos aplinkos sąlygas, taip pat iki šiol praktiškai nevyko specialistų darbas su motina. Tarnybos nuomone, pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą tikslingiausia atidėti iki baigsis vaiko laikinoji priežiūra, apytikriai birželio pabaigoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatavo, jog vaiko gyvenamosios vietos klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir darė išvadą, kad ieškovės prašymas šioje byloje reiškia ne prašymą nustatyti vaiko laikiną gyvenamąją vietą, o prašymą pakeisti nustatytą vaiko gyvenamąją vietą. Pažymėjo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (keitimas) byloje nėra savitikslis, asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę bei pagrįsti, kad jų nepritaikius, bus pažeisti vaiko ar vieno iš tėvų interesai.

11. Iš byloje esančio medicinos dokumento išrašo nustatęs ieškovės sveikatos sutrikimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė duomenų apie savo gyvenamąją vietą bei ar turi galimybę sudaryti nepilnamečiui vaikui tinkamas gyvenimui ir vystymuisi sąlygas.

12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neturi pakankamai teisinio ir faktinio pagrindo, laikydamasis įstatymo nustatytų terminų, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, tenkinti ieškovės prašymo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.1. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi trijų metų senumo įrodymais, kurie neatitinka dabartinės situacijos, todėl pirmosios instancijos teismas suklydo, vertindamas naujai pateiktas bylos aplinkybes.

14.3. Be to, nepagrįstai sutapatintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

14.5. Vaikas iš tiesų buvo perduotas ieškovei, tačiau, jai šiuo metu gydantis, vaikas laikinai perduotas ieškovės motinai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog vaikas nėra perduotas ieškovei, yra nepagrįsta.

15.2. Priešingai, nei teigia ieškovė, vaikui pavojaus nebuvo ir vaikui nustatytas apsaugos poreikis pagal vienos Tarnybos darbuotojos nuomonę nereiškia, kad vaikas nebegali gyventi su tėvu, t. y. atsakovu.

15.5. Atsakovas dėl Covid-19 susidariusios situacijos vieną kartą pasigamino alaus, tačiau tai nereiškia, kad jis yra pijokas. Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovas sukelia nesaugią aplinką vaikui, kad piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Priešingai, pati ieškovė yra piktnaudžiavusi alkoholiu, vaikas jai nešdavo į vonią alaus, už ką gaudavo atlygi eurais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pateikto įrodymo turinį, daro išvadą, jog šis naujai pateiktas įrodymas turi reikšmę pasisakant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taigi, ir skundžiamos nutarties pagrįstumo. Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, atsakovo prašymas dėl papildomo įrodymo prijungimo prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos tenkinamas.

Dėl bylos esmės.

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

21. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

22. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, kad nepilnamečio ieškovės ir atsakovo vaiko gyvenamoji vieta su atsakovu nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015, kuriuo teismas tenkino ieškovės ir atsakovo prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, santuoką nutraukė, patvirtino 2015 m. gegužės 3 d. sutartį, kurioje atsakovas kartu su ieškove sulygo, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su tėvu.

23. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3581-897/2018 netenkino ieškovės priešieškinio reikalavimo dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1305-340/2019 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

24. Iš Tarnybos į bylą pateiktų dokumentų nustatyta, kad šalių nepilnametis sūnus yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, lankė (duomenys neskelbtini) klasę Vilniaus (duomenys neskelbtini) progimnazijoje. Atsakovas, su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, gyvena su savo motina O. Z. jai priklausančiame 3 kambarių bute, esančiame adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bute vaikui skirtas atskiras kambarys.

25. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamos nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų taikyti ieškovės prašytas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmetė prašymą.

27. Atsakovas nesutikimą su ieškovės atskiruoju skundu grindžia iš esmės tuo, kad ieškovė nuteikinėja šalių nepilnametį sūnų prieš atsakovą, atskirojo skundo argumentai neatitinka tikrovės.

Dėl laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, keičiant vaiko šeimos aplinką, būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta, pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti, ar tėvai buvo pakankamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą ir ar vaikas buvo išklausytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017).

31. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neturi res judicata galios, todėl vėliau teismo tvarka vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama. Nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas supriešino teisės taikymo taisykles. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingą aplinkybę, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas išspręstas, o ne pateikė taisyklę, kuri reiškia, kad tokia tvarka negali būti keičiama.

32. Nagrinėjamos bylos atveju susiklostė tokia situacija, kuomet ieškovė iš esmės siekia pakeisti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą jos ir atsakovo nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi trijų metų senumo įrodymais, taip klaidingai įvertindamas byloje nurodytas naujas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atskirojo skundo argumentu nesutinka.

33. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

34. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

35. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).

36. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog savo teiginiams pagrįsti ieškovė iš esmės nepateikė reikalingų objektyvių įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs įsitikinti, jog iš tiesų yra atsiradęs pagrindas pakeisti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančias aplinkybes pateiktų įrodymų kontekste. Viena vertus, ieškovė kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pateikusi šiuos priedus, reikšmingus nagrinėjamam klausimui: 1) Tarnybos 2021 m. balandžio 19 d. vaiko laikino apgyvendinimo aktą Nr. 1VLA-262; 2) 2021 m. balandžio 20 d. medicinos dokumentų išrašą; 3) Palangos reabilitacinės ligoninės pažymą. Kita vertus, iš ieškovės pateiktų įrodymų nėra galimybės patvirtinti jos prašyme nurodytas aplinkybes, jog ieškovės ir atsakovo nepilnamečio vaiko aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų jo normaliam vystymuisi, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priešingai, iš byloje esančių duomenų neabejotinai patvirtinama aplinkybė, jog atsakovas sutiko priimti Tarnybos mobiliosios komandos specialistų pagalbą, su jais aptarė šeimoje susiklosčiusią situaciją, savo tarpusavio santykius su nepilnamečiu sūnumi bei galimus problemos sprendimo būdus. Duomenų, pagrindžiančių ieškovės nurodomą aplinkybę, jog atsakovas naudoja fizinį ir psichologinį smurtą prieš šalių nepilnametį sūnų, byloje nepateikta, atsakovo atžvilgiu nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas, jam nėra pareikšti įtarimai.

38. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė, kaip pati nurodžiusi, gydėsi Palangos reabilitacinėje ligoninėje. Iš 2021 m. balandžio 20 d. medicinos dokumentų išrašo matyti, jog ieškovei diagnozuotas smegenų infarktas dėl nepatikslinto smegenų arterijų užsikimšimo arba susiaurėjimo (4 punktas). Be to, iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti tikrosios ieškovės gyvenamosios vietos adreso, kurioje ji galėtų užtikrinti saugią ir normaliam savo ir atsakovo nepilnamečio sūnaus vystymuisi reikalingą aplinką. Kadangi ne tik atsakovas, bet ir ieškovė turi užtikrinti savo nepilnamečio vaiko materialų išlaikymą, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad taip pat byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovė gauna pajamas ar turi reikšmingo turto, iš kurio galėtų užtikrinti nepilnamečio sūnaus išlaikymą ir jo būtinųjų poreikių tenkinimą.

39. Nagrinėjamu atveju siekiant ieškovės ir atsakovo nepilnamečio vaiko šeimos aplinkos pakeitimo, turėtų būti nustatyta, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų jo normaliam vystymuisi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nepateikus įrodymų, pagrindžiančių ieškovės nurodytą atsakovo elgesį šalių nepilnamečio vaiko atžvilgiu, aplinka, kurioje vaikas šiuo metu gyvena, t. y. su savo tėvu atsakovu, laikytina tinkama jo vystymuisi ir nenustatyti pagrindai, siekiant nepilnamečio šalių sūnaus interesų užtikrinimo, jo dabartinės aplinkos keitimui. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaip teisingai iš esmės pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vaiko interesai nelygūs vaiko norams, kurie gali atsirasti dėl kitų asmenų neigiamos įtakos. Remiantis prejudiciniais faktais, nustatytais Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje e2-3581-897/2018, darytina išvada, jog šalių nepilnamečio sūnaus nuomonė apie savo tėvą atsakovą yra susiformavusi išskirtinai dėl ieškovės elgesio (žaislų pirkimas, nuolaidžiavimas ir kt.), kuriuo ieškovė neabejotinai siekė įgyti šalių nepilnamečio sūnaus palankumą. Pati ieškovė duomenų, paneigiančių jau nustatytus faktus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nepateikė. Taip pat iš esančių duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog ieškovės sveikatos būklė yra tinkama šalių nepilnamečio sūnaus auginimui, rūpinimuisi ir pozityvios aplinkos normaliam vystymuisi užtikrinti.

40. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė iš esmės prieštarauja pati sau. Tiek prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek atskirajame skunde ieškovė nurodžiusi, jog dėl savo sveikatos būklės negalėjo kreiptis į teismą su ieškiniu, kadangi gydėsi Palangos reabilitacinėje ligoninėje. Tuo pačiu ieškovė atskirajame skunde nurodo, jog šiuo metu jau nebesigydo ligoninėje, jos sveikatos būklė yra žymiai pagerėjusi, todėl ji pati gali ir geba pasirūpinti sūnumi, užtikrinti jam tinkamas buities ir gyvenimo sąlygas, sveikatos priežiūrą, ugdymą. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, jog ieškovė ieškinio, kurio patenkinimo atveju siekė laikinųjų apsaugos priemonių, kaip būsimo jai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo, ir kurio pateikimui pagrindinė kliūtis buvo jos gydymasis Palangos reabilitacinėje ligoninėje, nėra pateikusi.

41. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad yra išnykusios ir ieškovės deklaratyviai nurodytos aplinkybės dėl pavojaus šalių nepilnamečiam sūnui buvimo. Iš atsakovo į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą pateikto 2021 m. birželio 22 d. Vaiko laikinosios priežiūros nutraukimo akto Nr. 1LPN-143 matyti, kad išnyko priežastys, dėl kurių nustatytas šalių nepilnamečio sūnaus apsaugos poreikis, ir nebėra realaus pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei šeimoje.

Dėl laikino išlaikymo priteisimo.

42. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindų pakeisti šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą, apeliacinės instancijos teismas dėl laikino išlaikymo priteisimo nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties.

43. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

44. Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

45. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.