- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-25
- Bylos Nr.
- e2-499-560/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00132-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- Juozui E, J. E. P.
- Atsakovas
- A. B.
- Kategorijos
- 2.6.29Paskola
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. E. P. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. bylos 1 t., b. l. 1-6), kurį patikslinęs (3 t., b. l. 75-80) teismo prašė priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 2 192 084,84 Eur skolą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų skaičiuojamas nuo prievolės neįvykdymo dienos iki bylos iškėlimo teisme dienos, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog 2007-02-05 ieškovas J. E. P. atsakovui Danijos Karalystės piliečiui A. B. bankiniu pavedimu pervedė 16 339 955 Danijos kronų (7 568 830,56 Lt), kas atitinka 2 192 084,84 Eur. Atsakovas paskolos sumą žadėjo naudoti nekilnojamo turto įsigijimui ir pinigus ieškovui grąžinti iki 2007 metų rugsėjo, tačiau iki šiol to nepadarė. Ieškovą ir atsakovą iki 2008 m. siejo glaudūs santykiai. 2007 m. atsakovas, siekdamas gauti turtinės naudos iš verslo partnerio, aktyviai darė spaudimą dėl ginčo paskolos sutarties sudarymo, ragino greičiau pervesti jam pinigus, grasino nevykdyti finansinių įsipareigojimų ieškovui ir negražinti nekilnojamo turto. Atsakovas žadėjo įforminti paskolos sutartį notarine tvarka, tačiau gavęs pinigus dėl įvairių priežasčių vis nukeldavo susitikimus pas notarą, o po kelių mėnesių visam laikui dingo iš Lietuvos. Taigi, šalys paskolos sutarties dėl 16 339 955 Danijos kronų neįformino notarine tvarka tik dėl atsakovo kaltės.
3. Per kratas ieškovo namuose buvo paimti ir iki šiol nėra grąžinti dokumentai, todėl ieškovas teismui gali pateikti tik rašytinės paskolos sutarties vertimą. Ieškovas ne kartą kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, Valstybinę mokesčių inspekciją ir kt. institucijas, dėl paimtų dokumentų grąžinimo, tačiau pavyko gauti tik paskolos sutarties lietuvišką vertimą. Atsakovas neginčija paskolos sutarties pagrindu 2007-02-05 gautų pinigų fakto ir nėra jokių duomenų apie 16 339 955 Danijos kronų grąžinimą ieškovui, tokiu būdu atsakovas gautus pinigus pasiliko sau ir iki šiol ieškovui jų negrąžino.
4. Ieškovas, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo įpareigojimą pateikti paskolos sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo originalą bei pateikti paaiškinimus dėl pavedimo, 2017-02-06 rašytiniuose paaiškinimuose nurodė (1 t., b. l. 72-74), kad rašytinė sutartis tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta, nes šalis siejo ypatingu asmeniniu pasitikėjimu pagrįsti verslo santykiai, atsakovas turėjo daug ryšių su užsienio partneriais, dėl to ieškovas pervesdavo atsakovui tam tikrą pinigų sumą meno vertybėms, nekilnojamajam turtui ir kitokiam turtui įsigyti ar parduoti. Tarp šalių susiklostę verslo santykiai buvo dinamiški, grindžiami asmeniniu pasitikėjimu, todėl šalys ne visada laikydavosi formalių sandorių formai taikomų reikalavimų. Artimesnius, nei tarp verslininkų įprastus santykius, patvirtina tai, kad atsakovas 2004-07-15 testamentu visą turtą paliko ieškovui. Didelį pasitikėjimą rodo ir 2006-11-06 išduotas ieškovo įgaliojimas atsakovui pirkti ir parduoti įvairius nekilnojamojo turto objektus Sankt-Peterburge ir Leningrado srityje už ieškovo pinigus, taip pat 2005-09-07 atsakovo įgaliojimas ieškovui, kuriuo jam suteikiama teisė atstovauti atsakovą.
Šalies argumentai
5. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, jog „kol kas negali pateikti paskolos sutarties originalo“, todėl prašė teismą pakeisti teisinį ieškinio pagrindą, šalių tarpusavio teisinius santykius kvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.237 straipsnį (nepagrįstas praturtėjimas). CK 6.237 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu įgijo tai, ko ji negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita buvo įgyta. CK 6.237 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pirmoje straipsnio dalyje įtvirtinta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Šiuo atveju ginčo suma buvo perduota atsakovui, pinigų gavimo faktą patvirtina byloje esantis 2010-10-05 AB SEB banko patvirtinimas dėl tarptautinio mokėjimo atlikimo. Ieškovo turto sumažėjimas akivaizdžiai matosi banko pavedime, taip pat yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Atsakovo praturtėjimo pagrindu buvo paskolos sutartis, tačiau vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 2 dalimi pareiga grąžinti nepagrįstai įgytą turtą atsiranda ir tada, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Atsakovas ginčo sumos iki šios dienos nėra grąžinęs ieškovui. Ieškovas nebuvo prisiėmęs nuostolių rizikos ir pagrįstai tikėjosi atgauti paskolintus pinigus, kitu atveju nebūtų atlikęs pavedimo. Kadangi rašytinės paskolos sutarties originalas iš ieškovo buvo paimtas kratos metu ir iki šiol nėra grąžintas, pateikti originalios sutarties jis neturi galimybės, dėl to ieškovas neturi kitos galimybės atgauti nepagrįstai atsakovui perduotas lėšas.
6. Nurodo, jog byla yra teisminga Vilniaus apygardos teismui. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, tai pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Paskolos sutarties sudarymo metu tiek ieškovas, tiek atsakovas gyveno Lietuvoje, tiek ieškovas, tiek atsakovas paskolos sudarymo metu gyveno ir vykdė verslą Lietuvoje, todėl pati paskolos sutarčiai būdingiausia Lietuvos Respublikos teisė.
7. Atsakovas pateikė atsiliepimus į ieškinį (2 t., b. l. 42-46) ir patikslintą ieškinį (3 t., b. l. 103-110), kuriais prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovas nepateikė nei paskolos sutarties, nei įrodymo, patvirtinančio paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, t. y. ieškovas įstatymo leistinomis priemonėmis neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo ir tai patvirtina, jog ieškovo reikalavimas yra išgalvotas, neturintis faktinio ir teisinio pagrindo. Pasisakant dėl ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių atsakovas pažymi, jog ieškovas proceso eigoje ne kartą keitė faktines aplinkybes procesiniuose dokumentuose, taip pat nurodo aplinkybes, kurių egzistavimo nepagrindžia leistinais įrodymais ir jų patikrinti nėra galimybių. Taip aplinkybė, jog atsakovas paskolos sumą žadėjo naudoti nekilnojamojo turto įsigijimui, niekuo nepagrįsta. Priešingai, atsakovas neigia, jog skolinosi iš ieškovo pinigus, todėl negalėjo žadėti, kad paskola bus naudojama nekilnojamojo turto įsigijimui. Prieštaringas ir niekuo nepagrįstas ieškovo aiškinimas, jog 2007 m. atsakovas, siekdamas gauti turtinės naudos iš verslo partnerio, aktyviai darė spaudimą dėl ginčo paskolos sutarties sudarymo, ragino greičiau pervesti jam pinigus, grasino nevykdyti finansinių įsipareigojimų ieškovui ir negrąžinti nekilnojamojo turto. Šis teiginys nepagrįstas jokiais objektyviais įrydymais. Aiškindamas aplinkybę dėl ko negali pateikti paskolos sutarties, ieškovas nurodo, jog nekartą kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarybą, Valstybinę mokesčių inspekciją, tačiau nesuprantama, kodėl šiose institucijose turėtų būti tarp ieškovo ir atsakovo pasirašyta paskolos sutartis. Ieškovas nutylėjo faktą, jog 2008-02-14 dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kreipėsi į Kopenhagos miesto teismą ir Kopenhagos miesto teismas 2008-02-26 išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą. Kadangi yra priimtas Kopenhagos miesto teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tai ši byla turėtų būti nutraukta.
Šalies argumentai
8. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodo, jog keičia teisinį ieškinio pagrindą šalių turtinius santykius kvalifikuojant pagal 6.237 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje ieškovo ieškinio dalykas suformuluotas kaip prašymas priteisti iš atsakovo jam paskolintą pinigų sumą, kurios šis negrąžino, o kaip ieškinio faktinis pagrindas išdėstytos aplinkybės, patvirtinančios pinigų pervedimo faktą, paaiškinančios pasirinktą sandorio formą, apibūdinančios ginčo šalis siejusius teisinius santykius ir kitas su paskolos sutarties sudarymu susijusias aplinkybes. Ieškovas tokios teisinės pozicijos laikėsi tiek pareikšdamas ieškinį, tiek pateikdamas kitus procesinius dokumentus, tiek nagrinėjant bylą, pabrėžė paskolos sutartinių teisinių santykių su atsakovu faktą, iš jo kildino savo reikalavimo teisę ir atsakovo pareigą sumokėti skolą. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, jog pateikti originalios sutarties jis neturi galimybės, dėl to ieškovas neturi kitos galimybės atgauti nepagrįstai atsakovui perduotų lėšų. Ieškovas nurodo du teisinius pagrindus - prievolė kylanti iš paskolos sandorio ir prievolė kylanti dėl nepagrįsto praturtėjimo. Teisinį ieškinio pagrindą ieškovas pakeitė nekeisdamas faktinių ieškinio aplinkybių, t. y. įrodinėdamas, jog buvo sudaryta paskolos sutartis. Tačiau paskolos sandoris ir kito asmens nepagrįstas praturtėjimas įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes savo esme tai skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, jiems konstatuoti būtina įvertinti konkrečias atitinkamų teisės normų taikymo sąlygas, nustatyti šių sąlygų buvimą patvirtinančias aplinkybes. Ieškovas ieškinyje, kuriame ir suformuojamas bylos nagrinėjimo dalykas, teigė, kad jį su atsakovu siejo sutartiniai paskolos santykiai, ir teikė šį argumentą patvirtinančius duomenis (konkrečiai apibrėžė ieškinio faktinį pagrindą). Byloje nėra pateikta kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti kitokias (priešingas) išvadas, todėl teismui nekyla pareiga vertinti, ar pinigai galėjo būti perduoti vykdant bet kokį kitą civilinės teisės reguliuojamą sandorį, juolab ar jie perduoti nesant jokio teisinio pagrindo. Ieškovas neįrodinėjo savo teiginio dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, nepateikė jį patvirtinančių duomenų (priešingai, laikėsi pozicijos, kad ginčo šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu perduoti pinigai turėtų būti priteisti Ieškovui), nėra pagrindo šalių santykius kvalifikuoti kitu teisiniu pagrindu.
9. Nurodo, jog byla nėra teisminga Vilniaus apygardos teismui. Teisme yra pareikštas Lietuvos Respublikos piliečio ieškinys priteisti skolą iš Danijos Karalystėje gyvenančio Danijos Karalystės piliečio. Ieškovas, pateikdamas ieškinį, suklaidino teismą, nurodydamas žinomai neteisingą informaciją apie atsakovo gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini). Ieškovas tiksliai žino, jog A. B. nurodytu adresu negyvena. Nuo 2008 metų procesiniuose dokumentuose, kreipimuose į įvairias institucijas tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Danijos Karalystėje ieškovas nurodydavo, jog atsakovas A. B. gyvena Danijos Karalystėje.
10. Ieškovas pateiktame dublike (2 t., b. l. 76-83) išdėstė argumentus dėl ginčo teismingumo (nurodė, kad ginčas turi būti nagrinėjamas pagal sutarties įvykdymo vietą, t. y. Lietuvoje) ir patvirtino, kad reiškiamą reikalavimą įrodinės tik 2007-02-05 atliktu pinigų pavedimu. Šiame procesiniame dokumente ieškovas paminėjo, kad esą buvo sudaryta ir rašytinė šalių paskolos sutartis, kurią 2009-03-24 ieškovo namuose atliekamos kratos metu esą paėmė pareigūnai.
Atsiliepimas
11. Atsakovas triplike nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad lėšos buvo pervestos kaip paskola, nes atsakovas neįsipareigojo jų grąžinti, ieškovas nei viename procesiniame dokumente nepateikė jokių duomenų apie paskolos sutarties sudarymo laiką, vietą ir sąlygas. Nors ieškovas teigė, kad paskolos sutartis buvo paimta kratos jo bute metu, kratos protokole tokios aplinkybės nėra užfiksuotos. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas skirtingose institucijose skirtingai aiškina 16 339 955 Danijos kronų pervedimo aplinkybes – ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00050-08 metu ieškovas tvirtino, kad 2007 m. sausį jis kartu su sūnumi atvyko į Sankt Peterburgą, kur juos pasitiko A. (B.) ir jie nuėjo į ieškovo butą (duomenys neskelbtini), kur buvo sudėti už jo pinigus įgyti antikvariniai daiktai; po to nuvyko į (duomenys neskelbtini) kur užėjus į vieno namo butą jo šeimininkai padėkojo, kad ieškovas perka jų butą; parodė, kad sumokėta buvo skolintais iš A. N. skolintais pinigais, o šios skolos grąžinimui 2007 m. vasario mėn. į A. B. sąskaitą pervedė 7 568 830 Lt. Atsakovas neigia, kad jį su atsakovu siejo paskoliniai santykiai (2 t., b. l. 113-116).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
12. Atsižvelgiant į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, būtina išspręsti šalių ginčo teismingumo klausimą ir nustatyti bei įvertinti, kokiu pagrindu ir kokiu tikslu 2007-02-05 ieškovas pervedė atsakovui 16 339 955 Danijos kronų sumą, ir ar kyla (jeigu kyla, kokiu pagrindu) atsakovo prievolė grąžinti pervestą sumą ieškovui.
Dėl bylos teismingumo
13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 str. 2 d. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).
14. Atsakovas išreiškė poziciją, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėje ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 4 straipsnio 1 dalį, asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į tokių asmenų pilietybę. Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant Reglamento to paties skyriaus 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles. Reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų atžvilgiu visų pirma netaikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, apie kurias valstybės narės turi pranešti Komisijai pagal 76 straipsnio 1 dalies a punktą.
15. Atsakovas pažymėjo, kad jis yra Danijos Karalystės pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Danijos Karalystėje, todėl jo atžvilgiu Reglamento 2-7 skirsniuose nustatytos išimtys negali būti taikomos, o ginčų nagrinėjimas turėtų būti priskiriamas Danijos Karalystės teismų jurisdikcijai. Ieškovas sutikdamas, kad šio ginčo teismingumas turėtų būti sprendžiamas pagal Reglamento teisės normas, pažymėjo, jog atsakovas netinkamai kvalifikuoja tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir todėl klaidingai teigia, kad ginčas teismingas Danijos Karalystės teismui. Teigia, jog nagrinėjamo ginčo teismingumą apsprendžia prievolės įvykdymo vieta, o atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarties sudarymo metu tiek ieškovas, tiek atsakovas gyveno Lietuvoje, o kreditoriaus gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, čia ir turi būti įvykdyta prievolė, t. y. grąžinta paskola.
16. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos Reglamente. Šis teisės aktas pakeitė Reglamentą Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Reglamento 66 straipsnyje nustatyta, kad šis reglamentas yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015-01-10 ar vėliau. Nagrinėjamu atveju ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi 2017-01-19, t. y. po 2015-01-10. Kaip matyti iš Reglamento 66 straipsnio nuostatų, šio reglamento (naujos redakcijos) taikymas siejamas su teismo proceso pradžios momentu, todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos Reglamento 1215/2012 nuostatos.
17. Reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis Reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (lot. acta iure imperii). Šis Reglamentas netaikomas: fizinių asmenų statusui, teisnumui, veiksnumui; bankrotui; socialiniam draudimui; arbitražui; šeimos, giminystės, santuokos santykiams; testamentams ir paveldėjimui (Reglamento 1 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje kilęs ginčas dėl skolos priteisimo į išvardintą atvejų sąrašą, kuomet Reglamentas netaikomas, nepatenka. Reglamento 7 straipsnio 1 punkto a) papunktis numato, jog bylose, kylančiose iš sutarčių, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b) papunktyje yra apibrėžta prievolės įvykdymo vieta, kuri taikoma, jeigu nesusitarta kitaip, prekių pardavimo ir paslaugų teikimo atvejais. Ieškovas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, jog tarp jo ir ieškovo susiklostė paskolos sutartiniai santykiai, todėl šiuo atveju taikytina Reglamento 7 straipsnio 1 punkto c) papunkčio nuostata, jog jeigu b) punktas netaikomas, taikomas a) punktas, t. y. bylą galintis nagrinėti teismas nustatomas pagal prievolės įvykdymo vietos taisyklę.
18. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad dėl visų sutarčių, išskyrus prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sutartis, Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamentu Nr. 44/2001 siekė išsaugoti Teisingumo Teismo išvestus principus taikant Briuselio konvenciją, visų pirma kiek tai susiję su prievole, į kurią reikia atsižvelgti, ir su jos vykdymo vietos nustatymu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009-04-23 sprendimas byloje Falco Privatstiftung ir Thomas Rabitsch prieš G. W.-Lindhorst, C-533/07, 55 punktas). Prievolės įvykdymo vieta, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto, nustatytina pagal šiai prievolei taikytiną teisę remiantis teismo, į kurį kreiptasi, kolizinėmis normomis (žr., pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1976-10-06 sprendimo Industrie Tessili Italiana Como prieš Dunlop AG, C-12/76, 13 punktą; 1994-06-29 sprendimo Custom Made Commercial Ltd prieš Stawa Metallbau GmbH, C-288/92, 26 punktą).
19. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2008-06-17 reglamento Nr. 593/2008 (Reglamentas Roma I) 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nagrinėjamu atveju šalių sudarytai sutarčiai taikytina šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Ieškovo teigimu, paskolos sutarties sudarymo metu tiek ieškovas, tiek atsakovas gyveno Lietuvoje. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, tai pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Ieškovo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl ieškovui, pareiškus reikalavimą priteisti iš atsakovo paskolą, nesant duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl prievolės įvykdymo vietos, laikytina, kad prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvoje ir ieškinio pagrįstumo/nepagrįstumo klausimas jurisdikcijos taisyklių taikymo neįtakoja. Atitinkamą praktiką formuoja ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-852-178/2017). Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes sprendžia, jog šiuo atveju šalių sudarytai sutarčiai taikoma Lietuvos teisė ir jos pagrindu nustatytina prievolės įvykdymo vieta, reikšminga nusprendžiant dėl Lietuvos teismo specialiosios jurisdikcijos nagrinėti byloje keliamą ginčą.
Dėl paskolos sutarties sudarymo fakto
20. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovas J. E. P. 2007-02-05 Tarptautinio mokėjimo nurodymu pervedė atsakovui 16 339 955 Danijos kronų (2 t., b. l. 84), mokėjimo paskirtis nurodyta N43V77STP. Ieškovas pradiniame ieškinyje nurodė, jog šiuo mokėjimo nurodymu pinigai buvo paskolinti atsakovui, tačiau jis jų iki šiol ieškovui negrąžino. Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė pakeisti teisinį ieškinio pagrindą ir šalių tarpusavio teisinius santykius kvalifikuoti pagal CK 6.237 straipsnį (nepagrįstas praturtėjimas).
21. 2008-01-14 sąskaitos išrašas patvirtina, kad ieškovas 2007-02-05 pervedė atsakovui 16 339 955 Danijos kronų (1 t., b. l. 24). Dėl šios aplinkybės byloje nėra ginčo, tačiau šalys skirtingai aiškina 2007-02-05 pervestos sumos paskirtį ir šalių susitarimo turinį dėl šių pinigų panaudojimo bei tarpusavio įsipareigojimų – ieškovas teigia, kad tokiu būdu atsakovui buvo suteikta paskola, atsakovas – kad pinigai buvo pervesti atsiskaitymui už ieškovo vardu perkamą nekilnojamąjį turtą.
22. CK 6.870 straipsnio 1 dalis paskolos sutartį apibrėžia kaip sutartį, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui.
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPKXIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).
24. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.
25. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).
26. Nagrinėjamu atveju šalių teisinių santykių kvalifikavimą sunkina nenuosekli ir prieštaringa ieškovo pozicija. Kaip minėta, 2017-02-06 rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas nurodė, kad rašytinė paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, nes šalis siejo ypatingi asmeniniu pasitikėjimu grįsti verslo santykiai, esą atsakovas turėjo daug ryšių su užsienio partneriais, todėl ieškovas dažnai pervesdavo atsakovui tam tikras pinigų sumas meno vertybėms, nekilnojamam turtui ir kitokiam turtui įsigyti ar parduoti. Vėliau, 2017-07-04 pateiktame dublike ieškovas jau nurodė, kad šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, tik ji buvo iš ieškovo namų paimta 2009-03-24 atliekamos kratos metu. Patikslintame ieškinyje ieškovas jau prašė teismo pakeisti teisinį ieškinio pagrindą ir šalių tarpusavio santykius kvalifikuoti pagal CK 6.237 straipsnį, įpareigojant atsakovą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Po to, 2018-11-15 rašte teismui (3 t., b. l. 154-155) ieškovas nurodė, kad jam pavyko rasti 2007-02-02 paskolos sutarties anglišką variantą baudžiamosios bylos Nr. 01-2-0050-08 medžiagoje. Atsakovas tiek pateikiamuose procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad 2007-02-05 pervedimu iš ieškovo gauta 16 339 955 Danijos kronų suma buvo skirta atsiskaityti už ieškovui perkamą turtą (meno vertybes bei nekilnojamo turto objektus) ir jokiu būdu ji nebuvo pervesta atsakovui, kaip ieškovo jam suteikiama paskola, nes jokios paskolos sutarties ir jokio panašaus dokumento į paskolos sutartį jis nėra pasirašęs.
27. Minėta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau toks veiksmas gali būti atliktas įvairių teisinių santykių pagrindu, nesusijusių su paskolos suteikimu. Ieškovas, siekdamas įrodyti, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai santykiai, teismui pateikė įrodymus apie 2007-02-05 atliktą 16 339 955 Danijos kronų bankinį pervedimą atsakovui A. B. ir 2007-02-02 datuotos paskolos sutarties bei jos vertimo į lietuvių kalbą kopiją, kurios originalo į bylą nepateikė, nepaisydamas teismo įpareigojimo jį pateikti, todėl teismas žemiau pasisako apie kiekvieną pateiktą įrodinėjimo priemonę. Kaip jau buvo nurodyta, 2007-02-05 Tarptautinio mokėjimo nurodyme paskirties laukelyje yra nurodytas tik raidžių ir skaičių derinys (N43V77STP), tačiau jame jokių duomenų, kad pinigai atsakovui yra pervedami kaip paskola, nėra. Taigi ieškovas, pats užpildydamas aptariamą Tarptautinio mokėjimo nurodymą, nesuteikė jam turinio, leidžiančio spręsti, kad šalis siejo paskoliniai santykiai. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant, ar iš tiesų tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, nes tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, leidžiantys spręsti apie tokių teisinių santykių egzistavimą. Ieškovas, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, būdamas verslininku ir turėdamas didelę prekybos patirtį, o tai reiškia ir įvairių sandorių bei piniginių mokėjimų patirtį, be abejonės turėjo visas galimybes ir pareigą įvertinti, kokie duomenys turėtų būti nurodyti mokėjimo pavedime, jeigu juo siekiama įforminti paskolos suteikimą. Teismo vertinimu reikšminga ir tai, kad mokėjimo nurodymo paskirties langelyje nurodytas raidžių ir skaičių derinys pagal atitiktį su adresais gali būti šifruojamas ir siejamas su nekilnojamojo turto įsigijimu Sankt Peterburge, t. y. su aplinkybėmis, kurias egzistavus nurodė atsakovas ir kurias taip pat patvirtino ieškovas ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00050-08(1) metu.
28. Nors ieškovas, iš pradžių teigęs, jog jokios rašytinės paskolos sutarties su atsakovu nebuvo sudaręs, galiausiai teismui pateikė 2007-02-02 Paskolos sutarties ir jos vertimo kopijas. Atsakovui neigiant atitinkamos sutarties sudarymo faktą ir teismui pareikalavus iš ieškovo šios sutarties originalo, ieškovas sutarties originalo nepateikė, motyvuodamas tuo, kad nurodytą sutartį ieškovo namuose atliekamos kratos metu paėmė pareigūnai. Tačiau byloje esantis kartu su ieškovo dubliku pateiktas nurodytos kratos protokolas tokių aplinkybių nepatvirtina, nes jame yra nurodyti tik duomenys, jog iš ieškovo buto buvo paimtas segtuvas su dokumentais. Šis kratos protokolas reikšmingas tuo, jog jame užfiksuota, kad ieškovo miegamajame baltoje spintoje tarp drabužių antroje lentynoje rasti aštuoni vienetai A4 formato lapai su rankraštiniu užrašu apačioje A. B.. Ši aplinkybė yra svarbi todėl, kad atsakovas kategoriškai neigia 2007-02-02 Paskolos sutarties sudarymo faktą ir teigia, kad ji yra suklastota, kaip buvo suklastotas ir vekselis (dėl kurio ieškovo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 184 straipsnį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus; tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Taigi įrodinėjimo našta tenka pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai, o teismas gali skirti ekspertizę klastojimo faktui nustatyti, kai yra tokio abejotino tikrumo dokumento originalas. Kai nėra dokumento originalo, neįmanoma patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnį, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017).
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę, nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016).
30. Nagrinėjamu atveju susiklostė būtent tokia padėtis, jog į bylą aptariamos paskolos sutarties originalas nėra pateiktas, o atsakovas pareiškė, kad tokios sutarties niekada nepasirašinėjo ir ji yra suklastota. Tokiu būdu teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad žemiau išdėstytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo 2007-02-02 paskolos sutarties ir jos vertimo kopijos pripažinti tinkamu įrodymu, patvirtinančiu tarp šalių egzistavus paskolos teisinius santykius. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas ir į tai, jog galutine Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-19 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.2K-71-677/2016 nustatyta (4 t., b. l. 89-100), kad ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2012-11-28 nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas dėl sukčiavimo panaudojant suklastotą vekselį su atsakovo parašu. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad „Byloje neginčijamai nustatyta, kad J. E. P. gyvenamojoje vietoje 2009 m. kovo 24 d. buvo atlikta krata ir pareigūnai rado aštuonis A4 formato tuščius baltos spalvos popieriaus lapus su A. B. parašais. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad J. E. P. ėmėsi aktyvių veiksmų, įtraukdamas ir sutuoktinę G. P., šiems daiktiniams įrodymams sunaikinti. Ši aplinkybė patvirtina, kad <jis> šiuos įkalčius vertino kaip keliančius jam grėsmę būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tarp J. E. P. ir A. B. susiklostė tam tikri, neapibrėžto pobūdžio santykiai, susiję su asmeniniu bendravimu ir prekyba antikvarinėmis vertybėmis bei nekilnojamuoju turtu. Tačiau J. E. P. teiginiai, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę skoliniai santykiai dėl nukentėjusiojo dispozicijon esą perleisto turto, yra paneigti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais objektyviais faktiniais duomenimis“. Toje pačioje byloje priimtu Vilniaus apygardos teismo 2012-11-28 apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatuota, kad ieškovas ikiteisminio tyrimo metu buvo labai nenuoseklus: pradžioje aiškino, jog neva vekselį, dėl kurio klastojimo buvo vėliau nuteistas, surašė ne 2004-07-15, o 2007 metais kaip garantiją dėl 2007-02-02 paskolos, o duodamas parodymus teismui teigė, jog esą galvoje turėjo kitą vekselį (4 t., b.l. 69-78-88). Be to, iš byloje esančio pirmosios instancijos nuosprendžio turinio nustatyta, kad 2010-11-17 buvo atlikta ieškovo gyventojų turto ir pajamų deklaracijų analizė, kurios išvada patvirtina, kad ieškovas nėra deklaravęs paskolos atsakovui už 2007 metus. Nors ieškovas, siekdamas įrodyti, kad ginčo šalys 2007-02-02 sudarė paskolos sutartį, prašė bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytoją ir teismas šį prašymą patenkino, nustatytų aplinkybių kontekste teismas taiko CK 1.93 straipsnio 2 dalies taisyklę ir sprendžia, kad ieškovas, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo fakto, neturi teisės remtis liudytojo parodymais. Tokiu būdu, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė 2007-02-02 paskolos sutarties tarp jo ir atsakovo sudarymo fakto (CPK 178 straipsnis), todėl 2007-02-05 pervedimu ieškovo pervestą 16 339 955 Danijos kronų sumą atsakovui kvalifikuoti kaip paskolą ir priteisti šią sumą iš atsakovo ieškovo naudai nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo
31. Kaip minėta, ieškovas procesiniuose dokumentuose taip pat išreiškė poziciją, kad tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, jo reikalavimas turėtų būti tenkinamas CK 6.237 straipsnio pagrindu, vertinant, kad atsakovas praturtėjo nepagrįstai.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2014-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2012-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.).
33. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011). Be to, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokios kategorijos byloje ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinį pagrindą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).
34. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimą dėl 2 192 084,84 Eur sumos, kaip skolos, priteisimo iš atsakovo kildino iš sutartinių santykių, o prašymą pakeisti teisinį ieškinio pagrindą ir priteisti iš atsakovo reikalaujamą pinigų sumą pagal CK 6.237 straipsnio nuostatas pareiškė tik tuomet, kai teismas pareikalavo paskolos sutarties originalo. Nors tam, kad ieškinys būtų patenkintas, taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą, yra būtinas aukščiau išvardintų sąlygų visetas, ieškovas jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir be tų aplinkybių, kuriomis grindė šalių paskolinius santykius, jokių kitų faktinį patikslinto ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių nenurodė.
35. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (prie civilinės bylos pridėtos baudžiamosios bylos Nr. 01-2-0050-08 tome Nr. 9 esantys dokumentai) patvirtina ieškovo ir atsakovo tarpusavio atsiskaitymus perkant-parduodant antikvarines vertybes bei nekilnojamą turtą Danijoje bei Rusijos Federacijoje: 2010-07-05 Kopenhagos (Danijos Karalystė) policijos pranešimas ieškovui apie jo inicijuoto ikiteisminio tyrimo prieš atsakovą nutraukimo, atsakovo 2005-09-07 įgaliojimas ieškovui pirkti kilnojamą ir nekilnojamą turtą Lietuvoje, ieškovo 2006-11-06, 2007-12-17 įgaliojimai atsakovui pirkti nekilnojamą turtą Sankt-Peterburge ir Leningrado srityje, ieškovo 2006-11-13 įgaliojimas M. V. pirkti nekilnojamą turtą Sankt-Peterburge ir Leningrado srityje; nekilnojamo turto įgijimą ieškovo vardu Rusijos Federacijoje, Sankt-Peterburgo mieste patvirtina nuosavybės teisės liudijimai, buto Sankt-Peterburge, (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis, buto Sankt-Peterburge, (duomenys neskelbtini),pirkimo-pardavimo sutartis, buto Sankt-Peterburge, (duomenys neskelbtini)pirkimo-pardavimo sutartis, išrašas dėl nuosavybės teisės į butus Sankt-Peterburgo mieste suvaržymų. Be to, bylos medžiagoje yra atsakovo 2007-09-21 pareiškimas Sankt-Peterburgo notarinės apygardos notarei dėl atstovavimo Juozui E. P. perkant butą, esantį Sankt-Peterburge, (duomenys neskelbtini)jo 2007-09-21 pareiškimas Sankt-Peterburgo notarinės apygardos notarei dėl atstovavimo Juozui E. P. perkant butą, esantį Sankt-Peterburge(duomenys neskelbtini)Tokiu būdu teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas, įrodymais pagrįstas ir abiejų šalių pripažįstamas aplinkybes, kad ginčo šalis siejo ypatingu asmeniniu pasitikėjimu pagrįsti verslo santykiai, kad ieškovas dažnai pervesdavo atsakovui tam tikras pinigų sumas meno vertybėms, nekilnojamajam turtui ir kitokiam turtui įsigyti, ir kad atitinkamai gaudavo pinigų pervedimus iš atsakovo, sprendžia, kad nėra jokio pagrindo vieno selektyviai parinkto mokėjimo pavedimu pervestos atsakovui sumos pripažinti kaip pastarojo nepagrįstą praturtėjimą ieškovo sąskaita. Ieškovas nepateikė įrodymų apie viso ieškovo ir atsakovo bendradarbiavimo laikotarpiu atliktas operacijas ir įvykdytus sandorius, kurie leistų spręsti apie ieškovo reikalavimo pagrįstumą nagrinėjamu teisiniu pagrindu. Dėl šių priežasčių teismas sprendžia, jog ieškovo ir šis reikalavimas yra nepagrįstas, todėl tenkinti jo nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiuo atveju ieškinio netenkinus, iš ieškovo atsakovo naudai priteisiamos atsakovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR CPK 260 str., 268 str., 270 str., 307 str., teismas
nusprendžia:
Ieškovo J. E. P. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo J. E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo A. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) naudai 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.