- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-01
- Bylos Nr.
- e2-852-178/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00650-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- M. Z.
- Atsakovas
- R. Z.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo M. Z. (M. Z.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3880-431/2017 atsisakyti priimti ieškovo M. Z. (M. Z.) ieškinį atsakovui R. Z. (R. Z.) dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas M. Z. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. Z. 100 000 GPB (svarų sterlingų) be palūkanų.Nurodė, kad 2013 m. liepos 17 d. paskolino atsakovui 100 000 svarų sterlingų. Nors mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodyta „dovana“, tačiau iš tikrųjų tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Žinoma atsakovo gyvenamoji vieta Edinburge, Škotijoje. Nėra duomenų, ar jis ten gyvena nuolat ar laikinai. Atsakovas yra Lietuvos Respublikos pilietis. Ieškovas nurodė, kad byla teisminga Vilniaus apygardos teismui pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau –Reglamentas Nr. 44/2001), kurio 5 straipsnio 1 punkto a) papunktis numato, jog valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose. Kadangi prievolės įvykdymo vieta yra numatyta Lietuvoje (CK 6.52 str. 4 p.), ieškinys teismingas Lietuvos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad ieškinys neteismingas Vilniaus apygardos teismui.Teismo nuomone, nagrinėjamam atvejui taikytinos nuo 2015 m. sausio 10 d. įsigaliojusio Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012), kuris pakeitė Reglamentą Nr. 44/2001, nuostatos. Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į jų pilietybę. Pagal CPK 30 straipsnio 9 dalį ieškovas turi teisę pasirinkti teismą pagal sutarties įvykdymo vietą. Tačiau nagrinėjamu atveju sutartis tarp šalių nebuvo pasirašyta ir tokios jos sąlygos kaip sutarties įvykdymo vieta, nesant rašytinio susitarimo, nėra preziumuotinos, o turi būti pagrįstos. Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas sprendė ieškinį atsisakyti priimti kaip neteismingą. Teismas ieškovui nurodė, kad ieškinys gali būti paduotas pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas M. Z. (toliau ir – apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Šiuo atveju ieškovo prašymui išspręsti taikytinos ne Reglamento Nr. 1215/2012, o Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas šio reglamento taikymo taisykles, spręstina, kad šis teisės aktas taikytinas sutartims, kurios buvo sudarytos po šio reglamento įsigaliojimo, t. y. po 2015 m. sausio 10 d. Kadangi paskolos sutartis sudaryta 2013 m. liepos 17 d., ieškovo prašymui išspręsti taikytinas Reglamentas Nr. 44/2001.Byloje nėra duomenų, kad atsakovas nuolat gyvena Anglijoje, ieškovui apie tai nežinoma. Kadangi ieškinys pateiktas dėl santykių, atsiradusių iš paskolos sutarties, kuri buvo sudaryta atsakovui gyvenant Lietuvoje, lėšos skolininkui perduotos per Lietuvos bankus ir prievolės įvykdymo vieta yra numatyta Lietuvoje (CK 6.52 str. 4 p.), atsakovas yra Lietuvos pilietis, ieškinys, nepaisant atsakovo faktinės gyvenamosios vietos užsienyje, yra teismingas Lietuvos teismui pagal kreditoriaus gyvenamąją vietą (Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a) papunktis). Nagrinėjamu atveju sutartis tarp šalių nebuvo pasirašyta ir tokios jos sąlygos kaip sutarties įvykdymo vieta nėra preziumuotinos, tačiau įrodinėjamos žodinio nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas peršoko per teisminio nagrinėjimo stadiją ir jau nagrinėja bylą, konstatuoja tokios sąlygos nebuvimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.) nenustatyta.Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą tam teismui, teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Atskirasis skundas tenkintinas.
Dėl taikytino teisės akto, nustatant ginčo teismingumą
Byloje keliamas ginčas, ar pirmosios instancijos teismas ieškinio dėl skolos priteisimo iš atsakovo, Jungtinėje Karalystėje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio, teismingumą nustatinėjo pagrįstai vadovaudamasis naująja Reglamento Briuselis I redakcija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 str. 2 d. 2 p.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 21 punktą).Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Remiantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą.Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos Reglamente Nr. 1215/2012. Šis teisės aktas pakeitė Reglamentą Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.Reglamento 1215/2012 66 straipsnyje nustatyta, kad šis reglamentas yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau. Nagrinėjamu atveju ieškinys yra paduotas teismui 2017 m. kovo 27 d., taigi į teismą kreiptasi, kaip tai suprantama pagal Reglamento 1215/2012 32 straipsnio 1 dalies a punktą, po 2015 m. sausio 10 d. Kaip matyti iš Reglamento 1215/2012 66 straipsnio nuostatų, priešingai nei nurodo apeliantas, šio reglamento (naujos redakcijos) taikymas siejamas ne su sutarties, iš kurios kyla ginčas, sudarymo momentu, tačiau su teismo proceso pradžios momentu. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ginčo teisiniams santykiams taikytinos ne Reglamento 44/2001, o Reglamento 1215/2012 nuostatos. Reglamentas 1215/2012 taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Visų pirma šis reglamentas netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (lot. acta iure imperii). Šis reglamentas netaikomas: fizinių asmenų statusui, teisnumui, veiksnumui; bankrotui; socialiniam draudimui; arbitražui; šeimos, giminystės, santuokos santykiams; testamentams ir paveldėjimui (Reglamento 1215/2012 1 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje kilęs ginčas dėl skolos priteisimo į išvardytą atvejų, kuomet Reglamentas Nr. 1215/2012 netaikomas, sąrašą nepatenka.Kartu pažymėtina, kad byloje keliamą klausimą dėl ginčo teismingumo pagal prievolės įvykdymo vietą tiek Reglamentas 44/2001, tiek Reglamentas 1215/2012, iš esmės reglamentuoja vienodai. Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a) papunktis, numatantis, jog bylose, kylančiose iš sutarčių, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, atitinka Reglamento 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a) papunkčio nuostatą.
Dėl prievolės įvykdymo vietos
Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b) papunktyje yra apibrėžta prievolės įvykdymo vieta, kuri taikoma, jeigu nesusitarta kitaip, prekių pardavimo ir paslaugų teikimo atvejais. Apeliantas įrodinėja, jog tarp jo ir ieškovo susiklostė paskolos sutartiniai santykiai, todėl šiuo atveju taikytina Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto c) papunkčio nuostata, jog jeigu b punktas netaikomas, taikomas a) punktas, t. y. bylą galintis nagrinėti teismas nustatomas pagal prievolės įvykdymo vietos taisyklę. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad dėl visų sutarčių, išskyrus prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sutartis, Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamentu Nr. 44/2001 siekė išsaugoti Teisingumo Teismo išvestus principus taikant Briuselio konvenciją, visų pirma kiek tai susiję su prievole, į kurią reikia atsižvelgti, ir su jos vykdymo vietos nustatymu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Falco Privatstiftung ir Thomas Rabitsch prieš Gisela Weller-Lindhorst, C-533/07, 55 punktas).Prievolės įvykdymo vieta, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto, nustatytina pagal šiai prievolei taikytiną teisę remiantis teismo, į kurį kreiptasi, kolizinėmis normomis (žr., pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1976 m. spalio 6 d. sprendimo Industrie Tessili Italiana Como prieš Dunlop AG, C-12/76, 13 punktą? 1994 m. birželio 29 d. sprendimo Custom Made Commercial Ltd prieš Stawa Metallbau GmbH, C?288/92, 26 punktą).Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. birželio 17 d. reglamento Nr. 593/2008 (Reglamentas Roma I) 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nagrinėjamu atveju šalių sudarytai sutarčiai taikytina šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Apelianto teigimu, paskolos sutarties sudarymo metu tiek ieškovas, tiek atsakovas gyveno Lietuvoje. Todėl, įvertinus apelianto nurodomas faktines aplinkybes, šiuo atveju šalių sudarytai sutarčiai turėtų būti taikytina Lietuvos teisė ir jos pagrindu nustatytina prievolės įvykdymo vieta, reikšminga nusprendžiant dėl Lietuvos teismo specialiosios jurisdikcijos nagrinėti byloje keliamą ginčą.CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, tai pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.Apelianto (kreditoriaus) gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl laikytina, kad čia ir turi būti įvykdyta prievolė. Kitokio vertinimo nesuponuoja pirmosios instancijos teismo pažymėta aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju sutartis tarp šalių nebuvo pasirašyta ir tokios jos sąlygos kaip sutarties įvykdymo vieta, nesant rašytinio susitarimo, nėra preziumuotinos. Toks aiškinimas nepagrįstai paneigtų galimybę remtis Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a) papunktyje numatyta specialiosios jurisdikcijos taisykle visais atvejais, kai šalys nėra sudariusios rašytinio susitarimo. Apeliantui įrodinėjant, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartį, dėl kitokios prievolės įvykdymo vietos susitarusios nebuvo, šioje proceso stadijoje nėra jokio pagrindo spręsti esant kitą prievolės įvykdymo vietą nei numato įstatymas (CK 6.52 str. 2 d. 4 p.). Apeliantas iš esmės teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo stadijoje nepagrįstai ėmėsi nustatinėti aplinkybes, kurios galės ir turės būti įvertintos jau teisminio nagrinėjimo metu. Dėl nurodytų priežasčių spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą. Todėl skundžiama nutartis panaikintina. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo svarstyti pirmosios instancijos teismui (CPK 137 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir ieškovo M. Z. ieškinio priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.