Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-59-467/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-02-12
Bylos Nr.: e2-59-467/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00175-2025-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Alma Urbanavičienė
Atsakovas: viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės
Ieškovas: Vaistinės „Esra“

Kategorijos

3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2-59-467/2026Teisminio proceso Nr.

2-58-3-00175-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.3.2.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. vasario 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės Vaistinės „Esra“, uždarosios akcinės bendrovės ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Respublikinei Šiaulių ligoninei dėl vienašalio patalpų nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Vaistinė „Esra“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) Respublikinei Šiaulių ligoninei (toliau – ir atsakovė, ir Šiaulių ligoninė) dėl vienašalio patalpų nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

2. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) sustabdyti atsakovės sprendimo vienašališkai nutraukti Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. V12-75(3.33), įformintą 2025 m. spalio 1 d. Šiaulių ligoninės raštu Nr. S-3779, galiojimą; 2) uždrausti atsakovei atlikti bet kokius veiksmus, galinčius apriboti ir (ar) apsunkinti ieškovės Vaistinės „Esra“, UAB teisę pagal Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. V12-75(3.33) naudotis nuomojamomis patalpomis, įskaitant, bet neapsiribojant, uždrausti atsakovei Šiaulių ligoninei reikšti ieškovei Vaistinei „Esra“, UAB reikalavimus atlaisvinti šį turtą.

3. Ieškovės teigimu, šiuo atveju egzistuoja visos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikytinos laikinosios apsaugos priemonės. Pažymi, kad tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, t. y. vienos iš sutarties šalių sprendimo vienašališkai nutraukti sutartį laikinas galiojimo sustabdymas, kol bus išnagrinėta teisminė byla, kurioje ginčijamas tokio sprendimo teisėtumas, yra pripažįstamos ir taikomos Lietuvos teismų praktikoje. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-224-544/2023.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Šiaulių apygardos teismas 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškovės Vaistinės „Esra“, UAB prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąją apsaugos priemonę – iki teismo galutinio sprendimo priėmimo byloje: 1) sustabdė atsakovės Šiaulių ligoninės sprendimo vienašališkai nutraukti Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. V12-75(3.33), priimto 2025 m. spalio 1 d. Šiaulių ligoninės raštu Nr. S-3779, galiojimą; 2) uždraudė atsakovei Šiaulių ligoninei atlikti bet kokius veiksmus, galinčius apriboti ir (ar) apsunkinti ieškovės teisę pagal Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. V12-75(3.33) naudotis nuomojamomis patalpomis, įskaitant, bet neapsiribojant, uždraudė atsakovei reikšti ieškovei reikalavimus atlaisvinti šį turtą.

5. Teismas, susipažinęs su ieškovės ieškiniu ir jo priedais, nusprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškovės ieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, pateikė rašytinius įrodymus, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindė, t. y. egzistuoja pirma sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Šalies argumentai

6. Teismas nustatė, kad ieškovė kreipėsi į teismą pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu nuo jo priėmimo momento atsakovės sprendimą vienašališkai nutraukti sutartį nuo 2025 m. lapkričio 3 d., vykdant ieškovės nuomojamų patalpų nuomos viešojo konkurso procedūras. Nagrinėjamu atveju aktualus esamos padėties išsaugojimas (užfiksavimas) iki teismas išspręs kilusį tarp šalių ginčą. Riziką, kad esama padėtis, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų pasikeisti, pagrindžia atsakovės siekis nutraukti vienašališkai nuomos sutartį su ieškove, vykdant ieškovės nuomojamų patalpų nuomos viešojo konkurso procedūras. Todėl ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti būtina išsaugoti sutarties vykdymą iki bylos nagrinėjimo pabaigos, o tokį tikslą pasiekti galima pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas nurodė, kad šiame pradiniame bylos proceso etape nėra pagrindo padaryti išvadą, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeis atsakovės teises. Teismas taip pat neįžvelgė šalių interesų derinimo taisyklės pažeidimo. Teismas įvertino, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas labiausiai atitinka šalių interesų pusiausvyrą, nes jos gali sukelti mažiau neigiamų padarinių, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

8. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, į CPK 144 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, jei tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas ir nesėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovė VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, o jų nepanaikinimo atveju – pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminą, jį nustatant – iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025 įsiteisėjimo dienos arba įsiteisėjimo sprendimo (nutarties) panaikinti civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (jei būtų tenkintas atskirasis skundas civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia viešąjį interesą. Šiaulių ligoninės organizuojamas viešasis konkursas susijęs su jos vykdoma veikla – tinkamu ir savalaikiu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. Šiaulių ligoninė iš patalpų nuomos planuoja gauti daugiau lėšų nei gauna dabar iš ieškovės, kuri už nuomą moka 2019 m. liepos 30 d. susitarimu nustatytą kainą, kuri praėjus daugiau kaip 6 metams, nebeatitinka nekilnojamojo turto nuomos kainų. Apeliantė tikisi sąžiningos konkurencijos ir pasiūlytos didesnės nuomos kainos.

9.2. Pagal ieškovės 2025 m. spalio 15 d. ieškinį Šiaulių apygardos teisme pradėta civilinė byla Nr. e2-498-856/2025 (dabar Nr. e2-203-856/2026) ir joje 2025 m. spalio 15 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki teismo sprendimo toje byloje įsiteisėjimo sustabdytos konkurso procedūros. Pastarojoje byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktas atskirasis skundas, kuris nėra išnagrinėtas. Minimos laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos iki teismo sprendimo toje byloje įsiteisėjimo, tačiau šiuo metu niekas negali nurodyti, kada įsiteisės sprendimas ir koks jis bus. Yra tikimybė, kad jau pirmosios instancijos teismo sprendimas minimoje byloje bus palankus atsakovei, t. y. ieškovės ieškinys bus atmestas ir toks sprendimas nebūtų neskundžiamas, o jei būtų skundžiamas, tai įsigaliotų nuo apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) priėmimo dienos. Tiek vienu, tiek kitu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos ir atsakovė galėtų tęsti viešojo nuomos konkurso procedūras. Atsižvelgiant į galimus įsiteisėjusio sprendimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo variantus minėtoje civilinėje byloje, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galios trumpiau nei šioje civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o tai nėra teisinga, nes atsakovei palankaus sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025 atveju viešasis konkursas būtų tęsiamas ir bet kokiu atveju būtų nustatytas laimėtojas bei su juo turėtų būti pasirašyta nuomos sutartis, o ieškovė privalėtų atlaisvinti ginčo patalpas.

9.3. Priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025, nebetektų prasmės civilinė byla Nr. e2-517-650/2025. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civilinėje byloje Nr. e2-517-650/2025 ir ypač iki teismo sprendimo toje byloje įsiteisėjimo, kenkia viešajam interesui – civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025 priėmus galutinį sprendimą arba panaikinus laikinąsias apsaugos priemones greičiau nei iki įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje, atsakovė negalės ekonomiškai, racionaliai, teisėtai ir tinkamai naudoti jai patikėtą valstybės turtą ir dėl to nukentės ligoninės pacientai, kaip pagrindiniai naudos gavėjai iš ligoninės veiklos.

9.4. Šioje civilinėje byloje neteisingai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė patirs finansinių ir organizacinių nuostolių dėl uždelstų procedūrų ir neefektyvaus patalpų panaudojimo, tai prieštarauja įstatyme imperatyviai nurodytiems principams dėl valstybės materialiojo turto naudojimo.

9.5. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi išimtinai tik ieškovės argumentais ir pateiktais dokumentais. Tačiau ieškovė nepateikė visų dokumentų ir nenurodė visų susijusių aplinkybių, sąmoningai jas nutylėdama arba interpretuodama palankiai sau.

9.6. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesuderinamas su procesinio ekonomiškumo principu.

9.7. Šiaulių ligoninės pateiktos išsamios aplinkybės, patvirtintos teikiamais dokumentais, išsami teisės aktų analizė ir aktuali teismų praktika paneigia ieškovės ieškinio pagrįstumą, dėl ko būtų būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimas

10. Ieškovė Vaistinė „Esra“, UAB atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Atsakovės teiginiai, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra pažeidžiamas viešasis interesas, yra spekuliatyvūs ir subjektyvaus pobūdžio, nes atsakovė nepateikia įrodymų, pagrindžiančių, jog kitas potencialus atitinkamų patalpų nuomotojas už ginčo patalpų nuomą mokėtų didesnį nuomos mokestį, negu šiuo metu moka ieškovė, bei tai, kad viešąjį patalpų nuomos konkursą laimėtų kitas nuomininkas, o ne ieškovė.

10.2. Kaip nurodo atsakovė, visos konkurso procedūros šiuo metu yra sustabdytos dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025 (dabar Nr. e2-203-856/2026) pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi šioje civilinėje byloje panaikinus teismo nutartį, atsakovė negalėtų organizuoti (tęsti) viešojo konkurso procedūrų, kol nėra išnagrinėta kita civilinė byla Nr. e2-498-856/2025, kurioje sprendžiama dėl atsakovės paskelbto konkurso sąlygų teisėtumo, arba, mažiausiai, kol galioja pastarojoje civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tai, kad atsakovė yra pateikusi atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria pastarojoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, savaime nereiškia, jog šis atskirasis skundas bus tenkinamas ir atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė patiria nuostolius negauto pelno forma.

10.3. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas geriausiai užtikrina ginčo šalių interesų pusiausvyrą ir labiausiai atitinka proporcingumo bei ekonomiškumo principus, nes laikinosios apsaugos priemonės sudaro prielaidas ne tik ieškovei toliau naudotis nuomojamomis patalpomis, bet ir atsakovei iš ieškovės gauti pajamas už šių patalpų nuomą.

10.4. Jei laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos ir sutartis būtų laikoma pasibaigusia nuo rašte nurodytos datos (2025 m. lapkričio 3 d.), atsakovė bet kuriuo atveju patalpų negalėtų iš karto naujo konkurso būdu perduoti kitam nuomotojui, nes kitoje civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025 yra pritaikytos atitinkamo konkurso tolimesnį organizavimą uždraudžiančios laikinosios apsaugos priemonės. Taigi, apeliacinės instancijos teismui panaikinus pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, susiklostytų situacija, kai ieškovė būtų priversta atlaisvinti patalpas, tačiau jos dar neapibrėžtą laikotarpį nebūtų perduotos naujam nuomininkui. Tokia situacija neatitiktų nei ieškovės, nei atsakovės interesų ir, atitinkamai, viešojo intereso.

10.5. Jei atsakovė mano, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jai gali sukelti tariamų nuostolių, ji gali pasinaudoti CPK 146 straipsnyje nustatyta teise ir teismo prašyti įpareigoti ieškovę pateikti atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

10.6. Atsakovė neginčija fakto, kad pateikto ieškinio forma ir turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, t. y. ne tik suformuluotas ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai, bet ir pateikti įrodymai, kurie, ieškovės įsitikinimu, patvirtina jos nurodytas aplinkybes ir reikalavimus. Ieškovė turi teisę reikšti tokio pobūdžio reikalavimus, t. y. šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nebuvo ir nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė būtų pasirinkusi aiškiai neleistiną ar neįmanomą jos teisių gynybos būdą. Atsakovės argumentai ir pateikti įrodymai, susiję su šalių sudarytų susitarimų dėl nuomos turinio aiškinimu, taip pat nagrinėjamai bylai aktualaus teisinio reguliavimo dėl nuomos teisinių santykių aiškinimu ir taikymu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kuris negali būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.

10.7. Atsakovės argumentai dėl sutarties galiojimo termino yra susiję su civilinės bylos esme ir jų (ne)pagrįstumas nagrinėtinas tik civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo požiūriu šie argumentai nepatvirtina ieškinio reikalavimo prima facie (preliminariai, iš pirmo žvilgsnio) nepagrįstumo.

10.8. Teismas įvertino ieškovės ieškinio reikalavimus, jame nurodytas faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kurių teismui pakako įsitikinti ir nutarti, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Atsižvelgiant į tai, teismo nutartis yra tinkamai motyvuota ir pagrįsta.

10.9. Atsakovė neneigia, kad nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsakovė nesutikimą su teismo nutartimi grindžia kitais motyvais bei argumentais, susijusiais su viešojo intereso užtikrinimu, proporcingumo ir ekonomiškumo principų taikymu. Tai reiškia, kad atsakovė su teismo išvadomis, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, sutinka ir jų neginčija. Teismas tinkamai įvertino antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, todėl laikinąsias apsaugos priemones pritaikė pagrįstai.

10.10. Tuo atveju, jei šioje civilinėje byloje būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės ir atsakovės sprendimas vienašališkai nutraukti sutartį nebūtų laikinai sustabdytas, su ieškove sudaryta sutartis nuo 2025 m. lapkričio 3 d. būtų laikoma nutraukta. Tokiu atveju susiklostytų teisinė situacija, kai su sutarties termino pabaiga susieta sąlyga, t. y. sėkmingas viešojo konkurso dėl naujo nuomininko įvykdymas, dar nebūtų įvykusi, tačiau atsakovės sprendimo vienašališkai nutraukti sutartį pagrindu ieškovė bet kuriuo atveju privalėtų išsikraustyti iš nuomojamų patalpų. Jei vėliau teismas pripažintų, kad ieškovės sprendimas nutraukti sutartį buvo neteisėtas ir yra negaliojantis, ieškovei būtų padaryta žala, susijusi su neteisėtu ankstyvu sutarties pasibaigimu, išsikraustymo bei kitų patalpų nuomos kaštais. Susiklosčius tokiai situacijai, ieškovė būtų priversta ginti savo teises, inicijuoti teisminį ginčą, kuriame reikalautų su neteisėtu sutarties nutraukimo susijusios žalos atlyginimo.

10.11. Ieškovė pažymi, kad tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, t. y. vienos iš sutarties šalių sprendimo vienašališkai nutraukti sutartį laikinas galiojimo sustabdymas, kol bus išnagrinėta teisminė byla, kurioje ginčijamas tokio sprendimo teisėtumas, yra pripažįstamos ir taikomos Lietuvos teismų praktikoje. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-224-544/2023.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų

13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino, kad egzistuoja abi sąlygos, numatytos CPK 144 straipsnio 1 dalyje. Apeliantė kvestionuoja abi būtinąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, t. y. tiek preliminarų ieškinio pagrįstumą, tiek teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.

Dėl ieškovės ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo

15. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., tai yra tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-867-330/2022; 2025 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-950-370/2025 21 punktas).

16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad ne tik išsamių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2025 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-340-912/2025 33 punktas).

17. Iš ieškovės pareikšto ieškinio turinio matyti, kad ji suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovės manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Pažymėtina, kad ieškinio forma ir turinys atitinka CPK nustatytus reikalavimus. Nors apeliantė teigia, kad jos nurodytos aplinkybės, patvirtintos pateikiamais dokumentais, išsami teisės aktų analizė ir aktuali teismų praktika paneigia ieškovės ieškinio pagrįstumą, tačiau, kaip jau minėta, spręsdamas klausimą, ar ieškinys preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Todėl apeliantės argumentai ir teikiami įrodymai šioje proceso stadijoje nėra aktualūs ir apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas ir apeliantės atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

19. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).

20. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialiųjų vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės pagal savo tikslą skirstomos į keletą rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (liet. padėtis, kurią norima išlaikyti) išsaugojimą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014; 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).

21. Iš byloje pareikšto ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo ir jame išdėstytų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą.

22. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, jog galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

23. Nagrinėjamu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir laikinai nesustabdžius atsakovės sprendimo vienašališkai nutraukti sutartį, su ieškove sudaryta sutartis nuo 2025 m. lapkričio 3 d. būtų laikoma nutraukta. Taip pat nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ir laikinai nesustabdžius atsakovės sprendimo vienašališkai nutraukti sutartį galiojimo, sutarties terminui pasibaigus ieškovė būtų priversta atlaisvinti nuomotas patalpas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti būtina išsaugoti sutarties vykdymą iki bylos nagrinėjimo pabaigos, o tokį tikslą pasiekti galima pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi akivaizdu, jog netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis būtų sustabdytas atsakovės sprendimo vienašališkai nutraukti sutartį galiojimas, ieškovės ieškinio reikalavimų patenkinimo atveju būsimo teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Riziką, kad esama padėtis, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų pasikeisti, pagrindžia atsakovės siekis nutraukti vienašališkai nuomos sutartį su ieškove, vykdant ieškovės nuomojamų patalpų nuomos viešojo konkurso procedūras. Šiame kontekste pažymėtina, kad jei pirmosios instancijos teismas pripažintų, jog atsakovės sprendimas nutraukti sutartį buvo neteisėtas ir yra negaliojantis, ieškovei būtų padaryta žala, susijusi su nepagrįstu sutarties pasibaigimu, išsikraustymu bei kitų patalpų nuomos kaštais. Todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsirastų papildomi sunkumai, būtų pažeisti operatyvumo ir koncentruotumo principai, o ieškovė galbūt patirtų papildomus nuostolius. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, argumentų šiuo aspektu nenurodo.

24. Apeliantė teigia, kad ji iš ginčo patalpų nuomos planuoja gauti daugiau lėšų nei gauna dabar iš ieškovės, kuri už nuomą moka dar 2019 m. liepos 30 d. susitarimu nustatytą kainą, kuri šiuo metu nebeatitinka nekilnojamojo turto nuomos kainų, dėl to, sustabdžius atsakovės sprendimą vienašališkai nutraukti sutartį, naudą patiria tik ieškovė, tačiau nukenčia viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais, nes nėra pateikta įrodymų jiems pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Taigi apeliantės argumentai vertinami kaip deklaratyvaus pobūdžio ir subjektyvi nuomonė.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp ginčo šalių susiklosčiusi situacija šiuo metu yra laikinai sureguliuota ir priešingai nei teigia apeliantė, viešasis interesas nėra pažeidžiamas, kadangi, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos ir sutartis būtų laikoma pasibaigusia nuo rašte nurodytos datos (2025 m. lapkričio 3 d.), atsakovė patalpų negalėtų iš karto naujo konkurso būdu perduoti kitam nuomotojui, nes kitoje Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025 (dabar Nr. e2-203-856/2026) 2025 m. spalio 15 d, nutartimi buvo pritaikytos atitinkamo konkurso tolesnį organizavimą uždraudžiančios laikinosios apsaugos priemonės. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-38-467/2026 minėtą Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi nėra pagrindo nesutikti su ieškovės pozicija, kad apeliacinės instancijos teismui šioje byloje panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, susiklostytų situacija, kai ieškovė būtų priversta atlaisvinti patalpas, tačiau jos dar neapibrėžtą laikotarpį nebūtų perduotos naujam nuomininkui. Tokia situacija neatitiktų tiek byloje dalyvaujančių šalių, tiek viešojo intereso. Kitų duomenų byloje, kad pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeistas viešasis interesas, nėra.

26. Apeliantės teigimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra nesuderinamas su procesinio ekonomiškumo principu.

27. Teismų praktikoje yra ne kartą pabrėžta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiame pradiniame bylos proceso etape nėra pagrindo padaryti išvadą, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeis atsakovės teises ir (ar) šalių interesų derinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas labiausiai atitinka šalių interesų pusiausvyrą, nes jos gali sukelti mažiau neigiamų padarinių, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sudaro pagrindą tiek ieškovei toliau naudotis nuomojamomis patalpomis, tiek atsakovei iš ieškovės gauti pajamas už šių patalpų nuomą. Taigi ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neprieštarauja ekonomiškumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principams, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir atsakovės teisių bei teisėtų interesų nesuvaržys daugiau, nei būtina teisėtam tikslui (ieškovės reikalavimų galimam įvykdymui užtikrinti) pasiekti.

29. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, priešingai nei teigia apeliantė, ieškovė pagrindė, kad egzistuoja ir antroji būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė materialiojo reikalavimo patenkinimui. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė pagrindė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas pasunkėtų.

30. Esant tokioms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šioje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas labiau atitinka šalių interesų pusiausvyrą, gali sukelti mažesnes neigiamas pasekmes nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Taigi pagrindo teigti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai prieštarauja ekonomiškumo ir efektyvumo principams, nėra.

31. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi išimtinai tik ieškovės argumentais ir pateiktais dokumentais, tačiau tokie apeliantės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis.

Dėl alternatyvaus apeliantės prašymo

32. Parenkant ir taikant konkrečius suvaržymus, turi būti atsižvelgiama į proporcingumo, ekonomiškumo, taip pat į teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, kurie reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Todėl visais atvejais laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių pernelyg didelio pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1231-516/2021; 2025 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-770-553/2025). Teismas neturėtų taikyti perteklinių laikinųjų apsaugos priemonių, kurias taikyti nėra būtina sprendimo įvykdymui užtikrinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-781-912/2022).

33. Ieškovė ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) sustabdyti atsakovės sprendimo vienašališkai nutraukti Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. V12-75(3.33), įformintą 2025 m. spalio 1 d. Šiaulių ligoninės raštu Nr. S-3779, galiojimą; 2) uždrausti atsakovei atlikti bet kokius veiksmus, galinčius apriboti ir (ar) apsunkinti ieškovės Vaistinės „Esra“, UAB teisę pagal Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. V12-75(3.33) naudotis nuomojamomis patalpomis, įskaitant, bet neapsiribojant, uždrausti atsakovei Šiaulių ligoninei reikšti ieškovei Vaistinei „Esra“, UAB reikalavimus atlaisvinti šį turtą. Pirmosios instancijos teismas tokį ieškovės prašymą ir patenkino.

34. Apeliantė atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, o jų nepanaikinimo atveju – pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminą, jį nustatant – iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025 (dabar Nr. e2-203-856/2026) įsiteisėjimo dienos arba įsiteisėjimo sprendimo (nutarties) panaikinti minėtoje civilinėje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (jei būtų tenkintas atskirasis skundas civilinėje byloje Nr. e2-203-856/2026). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad panaikinti nagrinėjamoje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo dėl pirmiau aptartų motyvų, pasisako ir dėl alternatyvaus apeliantės prašymo – pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminą.

35. Apeliantės alternatyvus prašymas yra grindžiamas tuo, kad kitoje civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galimai galios trumpiau nei šioje civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir dėl to, civilinėje byloje Nr. e2-498-856/2025 priėmus galutinį sprendimą arba panaikinus laikinąsias apsaugos priemones greičiau nei iki įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje, atsakovė negalės ekonomiškai, racionaliai, teisėtai ir tinkamai naudoti jai patikėtą valstybės turtą ir taip nukentės ligoninės pacientai, kaip pagrindiniai naudos gavėjai iš ligoninės veiklos. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

36. Šiame kontekste pažymėtina, kad konkrečioje byloje teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, jog būtent konkrečioje byloje galutinio teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų negalimas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į laikinųjų apsaugos priemonių tikslą, ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal pareikštą ieškinį dėl vienašalio patalpų nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu iki teismo galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Taigi šiuo atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuvaržo apeliantės teisių daugiau, negu reikia norimam tikslui (ieškovės reikalavimų patenkinimo atveju užtikrinti) pasiekti. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra proporcinga susidariusioje situacijoje, užtikrinanti status quo išsaugojimą, nepažeidžianti šalių teisių ir pareigų, užkertanti kelią didesnės žalos kilimui ir atitinka įstatyme įtvirtintus tokio pobūdžio priemonių taikymo tikslus, ekonomiškumo ir proporcingumo principus.

37. Be to, kaip jau minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-38-467/2026 Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį paliko nepakeistą. Tai reiškia, kad toje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės liko galioti iki galutinio teismo sprendimo toje byloje įsiteisėjimo. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti apeliantės alternatyvų prašymą.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes ir išdėstytą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių byloje taikymo poreikio, tinkamai aiškino proceso normas ir nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų suformuotų įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, padaręs pagrįstą išvadą, kad šio instituto taikymui ieškovės nurodytų argumentų bei pateiktų duomenų pakanka. Nagrinėjamu atveju nustatytos abi būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Alma Urbanavičienė