Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-500-965/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-03-19
Bylos Nr.: e2A-500-965/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-08-3-03089-2025-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Milda Skersienė, Erika Tamošaitienė
Atsakovas: A. J., L. J.
Ieškovas: I. V., V. V.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-500-965/2026Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03089-2025-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.6.10.5.1; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.21; 3.3.1.19.4 (S)

KLAIPĖDOS apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės ir Erikos Tamošaitienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. V. ir V. V. ieškinį atsakovams A. J. ir L. J. dėl sutartinės atsakomybės taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai I. V. ir V. V. (toliau – ir ieškovai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovų A. J. ir L. J. (toliau – ir atsakovai) solidariai 13 000,00 Eur avansą, 13 000,00 Eur baudą ir atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad šalys 2025 m. balandžio 7 d. sudarė Preliminariąją namo su žemės sklypu pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2025 m. gegužės 16 d. sudaryti su ieškovais notarinę pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – preliminarioji sutartis).

3. Teigia, jog iš pradžių šalių bendradarbiavimas vyko sklandžiai, tačiau vėliau netikėtai iš notarų biuro gavo laišką, kad dokumentai dėl turto pirkimo–pardavimo stabdomi. Atsakovai negalėjo tinkamai argumentuoti, dėl kokių priežasčių sandoris sustabdytas. Nurodo, jog kalbėjosi su atsakovų atstovu E. J. (E. J.), jis talkino atsakovams sudarant sutartį ir su juo susitarė, kad perkamo turto kaina bus sumažinta nuo 230 000,00 Eur iki 223 000,00 Eur, o terminas pagrindinei sutarčiai bus pratęstas iki 2025 m. birželio 21 d. 2025 m. gegužės 21 d. E. J. (E. J.) šalims išsiuntė bendrą laišką su parengtu preliminariosios sutarties priedo projektu, jame buvo nurodyta sumažinta kaina ir pratęstas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti. Atsakovai atsiuntė elektroninį laišką, jame buvo pridėtas atsakovų pasirašytas preliminariosios sutarties priedas, tačiau su pradine 230 000,00 Eur turto kaina. Ieškovai kainos pakeisti nebesutiko, todėl preliminariąją sutartį su atsakovais nutraukė dėl atsakovų kaltės.

4. Ieškovai gegužės 28 d. pateikė atsakovams pretenziją, joje nurodė, jog atsakovai atliko esminį sutarties pažeidimą, vengė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, todėl prašė ieškovams grąžinti sumokėtą 13 000,00 Eur avansą ir sumokėti tokio paties dydžio baudą. Nurodo, jog atsakovai, neinformavę ieškovų, 2025 m. gegužės 29 d. pateikė pranešimą, jog užsakė naują notarinį sandorio tvirtinimą.

Atsiliepimas

5. Atsakovai 2025 m. birželio 1 d. pateikė atsakymą į ieškovų pretenziją, nurodydami, jog sutarties sąlygų laikėsi, pripažino, kad laiku nepateikė dokumentų notarui, tačiau tai lėmė objektyvios priežastys, apie kurias ieškovai buvo informuoti. Teigia, jog 2025 m. birželio 3 d. pateikė atsakovams atsakymą, nurodydami, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, dėl kokių priežasčių nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Taip pat atsakovai nederino su ieškovais naujo pagrindinės sutarties pasirašymo termino.

6. Teigia, jog, atsižvelgdami į tai, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės, prašo atsakovams taikyti civilinę atsakomybę, preliminariojoje sutartyje nustatyta tvarka, t. y. atsakovai turi grąžinti ieškovų sumokėtą 13 000,00 Eur avansą ir papildomai sumokėti avanso dydžio baudą.

7. Atsakovai atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko ir prašė atmesti. Patvirtino, jog iš pradžių šalys bendradarbiavo geranoriškai, tačiau vėliau įvyko nenumatytos aplinkybės, apie kurias ieškovai buvo informuoti, todėl nebuvo nesudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis.

8. Teigia, jog ieškovai nederinę su atsakovais per atsakovų pasirinktą brokerį E. J. (E. J.) atsiuntė vienašalį preliminariosios sutarties kainos pakeitimą ją sumažinant iki 223 000,00 Eur, su tuo atsakovai nesutiko. Atsakovai pateikė ieškovams pranešimą, nurodydami 2025 m. gegužės 30 d. atvykti pas notarą dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo. Sutartu laiku ieškovai į Vilniaus miesto 36-ąjį notarų biurą neatvyko.

9. Atsakovų teigimu, patys ieškovai elgėsi nesąžiningai, neturėdami pakankamai lėšų turto pirkimui (kadangi nepateikė dokumentų apie paskolas, kreditus), neketino sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties.

10. Teigia, kad atsakovai įvykdė savo prievolę, ne kartą ragino ieškovus atvykti pas notarą įforminti turto pirkimo–pardavimo sutarties, bet ieškovai to nepadarė. Atsakovų įsitikinimu, preliminariosios sutarties 3.5. punkte nurodyta bauda yra neproporcingai didelė, kadangi ieškovai neatliko jokių veiksmų ir nepatyrė nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Panevėžio apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovams solidariai iš atsakovų 13 000,00 Eur avansą, 13 000,00 Eur baudą, taip pat ieškovui V. V. iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis priteisė po 1 042,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisė iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis po 23,79 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei. Esminiai teismo argumentai ir išvados:

1.1. Nurodė, jog abi bylos šalys nesutaria, kuri iš jų yra kalta dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė notarinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, todėl nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kurios šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą.

1.2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į atsakovų teismo posėdžio metu duotus paaiškinus, kurių metu atsakovas patvirtino, jog nustatytu terminu pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl „asmeninių priežasčių“, konstatavo, jog abu atsakovai, ieškovams nepranešę ir nedetalizavę priežasčių, dėl ko nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, elgėsi nesąžiningai.

1.3. Teismas nelaikė svarbia priežastimi atsakovo nurodytą aplinkybę dėl jo telefono paėmimo, sukliudžiusią nustatytu terminu – iki 2025 m. gegužės 16 d. – sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi apie šią aplinkybę atsakovai ieškovų neinformavo. Pabrėžė, jog patys atsakovai tarpusavyje nebandė veikti tokiu būdu (jiems bendradarbiaujant), kad nustatytu terminu pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis būtų sudaryta. Nurodė, kad atsakovai taip pat galėjo įgalioti kitą asmenį, jog pastarasis veiktų atsakovo ar abiejų atsakovų vardu surenkant reikiamus dokumentus, kad iki numatyto termino būtų sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis.

1.4. Teismas sutiko su ieškovais, kad iki 2025 m. gegužės 16 d. atsakovai nebūtų galėję sudaryti pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties ir dėl kitų, nuo atsakovų valios priklausančių priežasčių – atsakovai neinformavo ieškovų apie skolinius įsipareigojimus bendrijai dėl parduodamo turto.

1.5. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų argumentus, kad dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo yra kalti ieškovai, kadangi atsakovai nepateikė teismui jokių duomenų, jog jie ragino ieškovus iki 2025 m. gegužės 16 d. sudaryti minėtą pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas nustatė, jog atsakovai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad ieškovai galbūt neturėjo pakankamai lėšų įsigyti būstą už atsakovų nurodytą kainą, turėjo problemų su banku dėl paskolos išdavimo ir kita, todėl vengė sudaryti pagrindinę sutartį.

1.6. Teismas padarė išvadą, jog, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai iki 2025 m. gegužės 16 d. vengė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, todėl ieškovai pagrįstai nutraukė bendradarbiavimą su atsakovais ir paprašė atsakovų grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtą 13 000,00 Eur avansą ir tokio paties dydžio baudą.

1.7. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovų nesutikimo su 13 000,00 Eur dydžio bauda jiems argumentuojant, kad tokiu būdu ieškovai nepagrįstai praturtėtų, nurodė, jog baudos dydis buvo aiškiai aptartas preliminariosios sutarties 3.5 punkte, todėl, teismo įsitikinimu, atsakovai nepagrįstai ginčija ir atsisako ieškovams sumokėti avanso dydžio baudą. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo ieškovams solidariai iš atsakovų nepriteisti 13 000,00 Eur baudos ar ją sumažinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu atsakovas A. J. (toliau – apeliantas, atsakovas) prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog abu atsakovai elgėsi nesąžiningai, todėl pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovų kaltės.

1.2. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog, pagal preliminariosios sutarties 2.3 punktą, šalys susitarė, kad ieškovai mokėjimus atsakovams atliks į sąskaitą, nurodytą sutartyje, o tuo atveju, jeigu įsigyjamo turto kaina bus apmokama pasitelkiant kreditą, ieškovai įsipareigoja pateikti pardavėjui duomenis apie kredito sutartį ar kredito įstaigos garantinį raštą dėl kredito suteikimo. Teigia, jog ieškovai elgėsi nesąžiningai ir, neketindami sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties (neturėdami ar turėdami nepakankami lėšų), pateikė atsakovams 2025 m. gegužės 28 d. pretenziją, jog nutraukia sutartį ir reikalauja grąžinti sumokėtą avansą ir baudą. Tokiu būdu ieškovai nevykdė preliminariosios sutarties sąlygų ir nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį.

1.3. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl ieškovų paaiškinimus priima, o atsakovų atmeta. Apelianto teigimu, teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovai per brokerį E. J. (E. J.) vienašališkai, nederinę to su atsakovais, sumažino preliminariosios sutarties kainą nuo 230 000,00 Eur iki 223 000,00 Eur. Taip pat nevertino atsakovų pateikto notarinio liudijimo, jog ieškovai neatvyko į kitą notarų biurą pasirašyti notarinės sutarties.

1.4. Teigia, jog ieškovams nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, jų sumokėtas avansas neturi būti grąžinamas.

Žemesnės instancijos teismas

1.5. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovų išsakytą poziciją dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.70 straipsnio taikymo. Ieškovai patys neatvyko pas notarą ir nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties ir elgiasi nesąžiningai, siekdami praturtėti atsakovų sąskaita. Net ir esant iš dalies pagrįstam ieškiniui, teismas privalėjo konstatuoti abiejų šalių kaltę ir ieškinį atmesti arba sumažinti priteistiną pinigų sumą.

1.6. Teismo sprendimas yra be pakankamų motyvų. Taip pat pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, o būtent dėl brokerio E. J. (E. J.), todėl ne tik neatskleista bylos esmė, bet tai yra ir absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

13. Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog būtent atsakovų veiksmai ir neveikimas buvo kliūtis sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovai ne tik nepateikė notarui visų privalomų dokumentų per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, bet ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų šiai kliūčiai pašalinti.

2.2. Teismas pagrįstai atmetė atsakovų teiginius, jog pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų kaltės, kadangi šie teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais. Būtent atsakovai iki pagrindinės sutarties sudarymo termino 2025 m. gegužės 16 d. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kurie patvirtintų jų ketinimą sudaryti pagrindinę sutartį.

2.3. Teigia, jog atsakovai neįrodė, kad ieškovai neturėjo finansinių galimybių įsigyti ginčo objektą. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ieškovai būtų atsisakę sudaryti sutartį dėl lėšų trūkumo, nebūtų gavę finansavimo ar tokias aplinkybes būtų nurodę atsakovams.

Atsiliepimas

2.4. Atsakovų nurodytas faktas, jog ieškovai vėlesne data neatvyko pas notarą sudaryti sutartį, neturi teisinės reikšmės, vertinant atsakomybę už preliminariosios sutarties pažeidimą, kadangi iki numatytos datos (2025 m. gegužės 16 d.) pirminis pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminas jau buvo praleistas.

2.5. Teigia, jog apeliantas nepagrįstai ginčija 13 000,00 Eur baudos dydį, kadangi ši suma buvo aiškiai nurodyta preliminariojoje sutartyje. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad netesybos akivaizdžiai per didelės ar neproporcingos. Vien abstraktūs teiginiai apie „nesąžiningą dydį“ neatitinka CK 6.73 straipsnio taikymo sąlygų ir pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti.

2.6. Nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, jog teismas nagrinėjo išimtinai ginčo šalių tarpusavio teisinius santykius, kylančius iš jų sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, todėl aplinkybė, kad teismas sprendime paminėjo tam tikrus trečiųjų asmenų veiksmus ar vaidmenį (notaro, brokerio ar kitų asmenų), savaime nereiškia, jog teismas nusprendė dėl šių asmenų teisių ar pareigų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos ir ribų

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškovų ieškinys patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

17. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo priimti naujus įrodymus – susirašinėjimo elektroniniu paštu ir per programėlę „Viber“ medžiagą. Teigia, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kadangi teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų. Nurodo, kad pateikti nauji įrodymai – tai jo ir brokerio E. J. (E. J.) susirašinėjimas, jis patvirtina, jog atsakovas teikė brokeriui sandoriui sudaryti reikalingus dokumentus.

18. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su naujų įrodymų priėmimu, nurodydami, jog apeliantas turėjo visas galimybes dokumentus pateikti pirmosios instancijos teismui.

19. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Aptariama teisės norma įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis; taip pat tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Žemesnės instancijos teismas

21. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų priėmimo, atkreipia dėmesį į tai, jog visus prašomus priimti įrodymus A. J. turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui. Kaip matyti, prašomi priimti įrodymai – apelianto susirašinėjimas elektroniniu laišku su E. J. (E. J.) (taip nurodo apeliantas) ir per kitą programą (apelianto teigimu, per „Viber“), vyko 2025 m. balandžio 6 d.–balandžio 8 d., taip pat vienas susirašinėjimas vyko ir 2025 m. gegužės 27 d. Civilinė byla pirmosios instancijos teisme užvesta 2025 m. birželio 20 d., o bylos nagrinėjimas baigtas 2025 m. lapkričio 3 d. priėmus skundžiamą sprendimą. Todėl visus pateiktus naujus įrodymus apeliantas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi apie jų buvimą A. J. buvo žinoma.

22. Nesutiktina su apelianto teigimu, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, kadangi naujais įrodymais jis siekia įrodyti, jog dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo yra kalti ieškovai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog A. J. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu laikosi pozicijos, kad dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo yra kalti ieškovai, todėl, įrodinėdamas šį faktą, prašomus priimti naujus įrodymus apeliantas turėjo teikti pirmosios instancijos teismui. Dėl nurodytų priežasčių apelianto prašomus priimti naujus įrodymus atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

23. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai ir atsakovai 2025 m. balandžio 7 d. sudarė Preliminariąją namo su žemės sklypu pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir preliminarioji sutartis), pagal kurią atsakovai įsipareigojo parduoti 0,0800 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo turtas) ir ne vėliau kaip iki 2025 m. gegužės 16 d. sudaryti su ieškovais notarinę pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį (preliminariosios sutarties 1.1, 1.2, 1.2.1–1.2.3, 1.3 punktai). Preliminariosios sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, kad ginčo turto kaina – 230 000,00 Eur. Pagal preliminariosios sutarties 2.2.1 punktą, pasirašius šią sutartį, ieškovai įsipareigojo sumokėti L. J. 5 000,00 Eur, o A. J. – 8 000,00 Eur, kurie bus įskaitomi į perkamo ginčo turto kainą.

24. Ieškovė I. V. (elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini)) 2025 m. balandžio 30 d. iš notarų biuro (elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini)) gavo elektroninį laišką, kuriame nurodyta, jog vieno iš savininko prašymu (A.), dokumentai pardavimui buvo sustabdyti, dėl detalesnės informacijos nurodė kreiptis į turto savininkus.

25. Ieškovai su E. J. (E. J.) derino preliminariosios sutarties pakeitimą ir 2025 m. gegužės 21 d. buvo parengtas priedas Nr. 1 prie 2025 m. balandžio 7 d. preliminariosios sutarties, jos 2.1 punktu ginčo turto kaina sumažinta iki 223 000,00 Eur, o pagrindinės sutarties sudarymo terminas pratęstas iki 2025 m. birželio 21 d. 2025 m. gegužės 22 d. ieškovė I. V. atsakovams ir E. J. (E. J.) elektroniniu paštu išsiuntė ieškovų pasirašytą preliminariosios sutarties priedą Nr. 1, nurodydama, jog laukia iki 2025 m. gegužės 23 d. 12.00 val. pasirašyto atsakovų priedo Nr. 1. Atsakovas A. J. nusiuntė ieškovams pasirašytą preliminariosios sutarties priedą Nr. 1, tačiau jame ginčo turto kaina pakeista į pradinę – 230 000,00 Eur.

26. Ieškovai su 2025 m. gegužės 28 d. pretenzija kreipėsi į atsakovus, nurodydami, jog atsakovai atliko esminį sutarties pažeidimą, kadangi iki numatyto termino vengė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, todėl prašė ieškovams grąžinti jų sumokėtą 13 000,00 Eur avansą ir sumokėti tokio paties dydžio baudą.

27. 2025 m. gegužės 29 d. atsakovai informavo ieškovus, kad 2025 m. gegužės 30 d. 10.30 val. visi turi būti pas notarę Jolantą Dubinienę, adresu Raugyklos g. 15A, Vilnius.

28. Iš Vilniaus miesto 36-ojo notaro biuro notarės Jolantos Dubinienės 2025 m. gegužės 30 d. liudijimo matyti, kad pirkėjai I. V. ir V. V. 2025 m. gegužės 30 d. 10.30 val. neatvyko pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties.

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

29. Apeliantas vieną iš skundžiamo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų nurodo aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų, t. y. dėl brokerio E. J. (E. J.), teisių ir pareigų. Teigia, jog dėl to buvo ne tik neatskleista bylos esmė, bet tai yra ir absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Žemesnės instancijos teismas

30. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas aptariamą teisės normą, yra nurodęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021 ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2012).

31. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl E. J. (E. J.) teisių ir pareigų, yra reikšminga nustatyti, ar skundžiamu sprendimu buvo modifikuota E. J. (E. J.) teisinė padėtis. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčas yra kildinamas dėl to, kas yra atsakingas už preliminariosios sutarties pažeidimą, t. y. kuri iš šalių yra kalta, kad iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino nebuvo sudaryta pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat kvestionuojamas iš atsakovų priteistos baudos dydis. Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčiusi situacija lemia, kad civilinės bylos išnagrinėjimo rezultatas buvo tiesiogiai ir konkrečiai susijęs išimtinai tik su ginčo šalimis – ieškovais ir atsakovais. Būtent ginčo šalims skundžiamo teismo sprendimo išnagrinėjimo rezultatas sukelia atitinkamas pasekmes, sukuriant bylos šalims konkrečias teises ir pareigas, t. y. teismo sprendimu modifikuojama jų teisinė padėtis. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, jog E. J. (E. J.) tik tarpininkavo šalims dėl ginčo turto pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tačiau tai nereiškia, jog byloje priimtas skundžiamas procesinis sprendimas modifikavo E. J. (E. J.) teisinę padėtį – sukūrė, pakeitė ar panaikino konkrečias jo teises ar pareigas. E. J. (E. J.) nebuvo preliminariosios sutarties šalimi, taip pat neturėjo būti ir ketinamos sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, todėl šioje civilinėje byloje priimamas procesinis sprendimas įtakos turės būtent ginčo šalių – ieškovų ir atsakovų – teisėms ir pareigoms.

32. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, egzistavimo, nes nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Skundžiamas teismo sprendimas neturi įtakos E. J. (E. J.) teisinei padėčiai, kadangi jame nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos ar panaikintos kokios nors jo teisės ar pareigos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų ir skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo

33. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia dviem esminiais aspektais. Pirma, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovų kaltės. Atsakovo manymu, pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovų kaltės, kadangi: i) jie elgėsi nesąžiningai ir neturėjo pakankamai lėšų pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, todėl ji nebuvo sudaryta, nepateikė atsakovams duomenų apie kredito sutartį ar kredito įstaigos garantinį raštą dėl kredito suteikimo, pagal preliminariosios sutarties 2.3 punktą; ii) ieškovai per brokerį E. J. (E. J.) vienašališkai, nederinę su atsakovais, sumažino preliminariosios sutarties kainą nuo 230 000,00 Eur iki 223 000,00 Eur; iii) ieškovai 2025 m. gegužės 30 d. neatvyko į kitą notarų biurą pasirašyti notarinės sutarties. Antras esminis nesutikimo su teismo sprendimu argumentas yra tai, jog, apelianto manymu, ieškovai siekia praturtėti atsakovų sąskaita, todėl, net ir esant iš dalies pagrįstam ieškiniui, teismas privalėjo konstatuoti abiejų šalių kaltę ir ieškinį atmesti arba sumažinti priteistiną pinigų sumą.

Žemesnės instancijos teismas

34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad dėl pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo yra kalti atsakovai ir, ar pagrįstai tuo pagrindu priteisė iš atsakovų 13 000,00 Eur avansą bei 13 000,00 Eur baudą.

35. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021). Preliminariajai sutarčiai, be kita ko, yra būdinga tai, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).

36. Iš bylos medžiagos jau nustatyta, kad 2025 m. balandžio 7 d. šalys sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovai už 230 000,00 Eur įsipareigojo parduoti 0,0800 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovams (preliminariosios sutarties 1.1, 1.2, 1.2.1–1.2.3, 2.1 punktai). Pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2025 m. gegužės 16 d. (preliminariosios sutarties 1.3 punktas). Pagal preliminariosios sutarties 2.2.1 punktą, pasirašius šią sutartį ieškovai įsipareigojo sumokėti L. J. 5 000,00 Eur, o A. J. – 8 000,00 Eur, kurie bus įskaitomi į perkamo ginčo turto kainą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas V. V. į atsakovės L. J. banko sąskaitą 2025 m. balandžio 8 d. pervedė 5 000,00 Eur, o atsakovui A. J. – 8 000,00 Eur.

37. Preliminariosios sutarties 2.4 punktu šalys susitarė, jog pirkėjas (ieškovai), jeigu ginčo turto kaina apmokama pasitelkiant kreditą (paskolą), įsipareigoja ne vėliau kaip notarinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną pardavėjui (atsakovams) pateikti duomenis apie kredito (paskolos) sutartį arba kredito įstaigos garantinį raštą dėl kredito (paskolos) suteikimo. Pirkėjas (ieškovai) ne vėliau kaip iki balandžio 30 d. įsipareigoja pateikti šioje sutartyje nurodytam notarų biurui arba šalių susitarimu kitam pasirinktam notarų biurui visus su pirkėjo (ieškovų) asmeniu susijusius dokumentus, būtinus, kad notaras galėtų patvirtinti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį (preliminariosios sutarties 3.2 punktas). O pagal preliminariosios sutarties 3.3 punktą, pardavėjas (atsakovai) įsipareigojo iki balandžio 30 d. pateikti šioje sutartyje nurodytam notarų biurui arba šalių susitarimu kitam pasirinktam notarų biurui galiojančią valstybės įmonės Registrų centro išduotą pažymą sandoriui ir visus kitus dokumentus, būtinus, kad notaras galėtų patvirtinti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį.

38. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovai (I. V.), vykdydami preliminariosios sutarties 3.2 punktą, 2025 m. balandžio 15 d. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė notarei ieškovų asmeninius duomenis, pridėjo asmens tapatybės kortelių nuotraukas ir preliminariąją sutartį. Tuo tarpu duomenų, jog atsakovai iki 2025 m. balandžio 30 d. būtų pateikę notarų biurui dokumentus, reikalingus pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui, ir tokiu būdu įvykdę įsipareigojimą pagal preliminariosios sutarties 3.3 punktą, byloje nėra. Šią aplinkybę patvirtina ne tik byloje esantis 2025 m. balandžio 30 d. elektroninis laiškas iš notarų biuro (duomenys neskelbtini), adresuotas ieškovei I. V., kuriame nurodyta, jog vieno iš savininko (A.) prašymu, dokumentai pardavimui buvo sustabdyti, bet ir vėlesnis 2025 m. gegužės 26 d. atsakymas į ieškovės paklausimą, jame nurodant, jog iki 2025 m. gegužės 17 d. ginčo turto savininkai nepateikė jokių dokumentų pirkimo–pardavimo sutarties rengimui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias nustatytas faktines bylos aplinkybes, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadai, jog dėl pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo iki 2025 m. gegužės 16 d. yra kalti atsakovai. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai būtų informavę ieškovus, kad iki nustatyto termino pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nepavyks sudaryti. Tai, jog atsakovas A. J. paprašė notarų biurą sustabdyti dokumentų rengimą pagrindinės sutarties sudarymui, nepašalina atsakovų kaltės ir iš to kylančios atsakomybės dėl pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Atsakovai neinformavo ieškovų apie dokumentų rengimo sustabdymą pagrindinės sutarties sudarymui, priešingai, atsakovai užėmė pasyvią poziciją ir ieškovai apie sustabdytą dokumentų rengimą sužinojo tik iš notarų biuro. Atsakovai taip pat nepranešė ieškovams, kad dėl susiklosčiusių atitinkamų aplinkybių iki 2025 m. gegužės 16 d. pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties nepavyks sudaryti.

39. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė svarbia priežastimi atsakovo telefono paėmimo aplinkybę, kliudžiusią nustatytu terminu iki 2025 m. gegužės 16 d. sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas pateikė 2025 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros raštą „Dėl ikiteisminio tyrimo dokumentų kopijų“ Nr. IBPS-S-452863-25, jame nurodyta, kad 2025 m. balandžio 12 d. iš atsakovo A. J. buvo paimtas mobilusis telefonas „Samsung“ ir mobilusis telefonas „Iphone16“. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog telefonų iš atsakovo paėmimo aplinkybės negalima laikyti svarbia priežastimi nesudaryti pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Visų pirma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovai apie šią aplinkybę informuoti nebuvo. Dar daugiau, preliminariosios sutarties šalimi buvo ne tik atsakovas A. J., bet ir atsakovė L. J., todėl ji taip pat turėjo pareigą elgtis aktyviai ir imtis atitinkamų veiksmų, siekiant užtikrinti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, bendradarbiauti ne tik su atsakovu A. J., bet ir su ieškovais, informuojant juos apie galbūt kilusius sunkumus nustatytu terminu sudaryti pagrindinę ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Pabrėžtina, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino, kad dėl jo kaltės dėl to, jog buvo paimti mobilieji telefonai, jis neturėjo galimybės laiku notarui pateikti reikalingų dokumentų ir pranešti apie tai ieškovams. Patvirtino, jog atsakovė turėjo galimybę tvarkyti dokumentus, tačiau tokios iniciatyvos nerodė. Atsakovės L. J. teismo posėdžio nurodyta aplinkybė, kad ji nesutiko, kad ginčo turtą padėtų parduoti E. J. (E. J.), todėl daugiau į ginčo turto pardavimo aplinkybes nesikišo ir jomis nesidomėjo, tik pagrindžia atsakovų nepakankamą rūpestingumą, atsakingumą, nepakankamą bendradarbiavimą su ieškovais, sprendžiant iškilusius sunkumus dėl pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių atsakovų pastangas pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą, iš karto paaiškėjus aplinkybėms dėl atsakovo mobiliųjų įrenginių paėmimo.

Žemesnės instancijos teismas

40. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, nors iš apelianto buvo paimti du mobilieji telefonai, tačiau ši aplinkybė nesukliudė jam vėliau, 2025 m. gegužės mėn. (tikslios datos nematyti), tačiau jau pasibaigus pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties terminui 2025 m. gegužės 16 d., elektroniniu paštu išsiųsti ieškovams 2025 m. gegužės 21 d. pasirašytą preliminariosios sutarties priedą Nr. 1. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog laikotarpiu po preliminariosios sutarties sudarymo 2025 m. balandžio 7 d. iki nustatyto termino sudaryti pagrindinę ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį 2025 m. gegužės 16 d. atsakovai būtų ėmęsi aktyvių veiksmų, bendradarbiavę su ieškovais, nurodę negalėjimo iki nustatyto laiko sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį priežastis. Dėl nurodytų aplinkybių pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms, jog atsakovai yra atsakingi, kad nustatytu terminu pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

41. Nesutiktina su apelianto argumentu, jog ieškovai yra kalti, kad nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, kadangi ieškovai pažeidė preliminariosios sutarties 2.4 punktą ir nepateikė atsakovams duomenų apie kredito (paskolos) sutartį ar kredito įstaigos garantinį raštą dėl paskolos (kredito) suteikimo.

42. Preliminariosios sutarties 2.4 punktu šalys susitarė, kad: „Pirkėjas, jeigu Nekilnojamojo turto kaina apmokama pasitelkiant kreditą (paskolą), įsipareigoja ne vėliau kaip Notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną Pardavėjui pateikti duomenis apie kredito (paskolos) sutartį arba kredito įstaigos garantinį raštą dėl kredito (paskolos) suteikimo.“

Žemesnės instancijos teismas

43. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nurodyti apelianto argumentai nepagrįsti jokiais įrodymais, o yra tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, tokiu būdu bandant sukurti savo gynybinę poziciją ir mėginant perkelti ieškovams atsakomybę dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovai neįrodė, jog ieškovai neturėjo finansinių galimybių įsigyti ginčo turtą ir vengė atvykti sudaryti pagrindinę sutartį.

44. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas). Papildomai pasisakant dėl apelianto nurodyto argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovai įsipareigojo atsakovams pateikti duomenis apie kredito (paskolos) suteikimą ar kredito įstaigos garantinį laišką tik tuo atveju, jeigu ginčo turtas bus įsigyjamas pasitelkiant kreditą (paskolą). Tuo tarpu byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovams ketinant įsigyti ginčo turtą, buvo reikalinga kreiptis į kredito įstaigą dėl paskolos (kredito) suteikimo, ir jie dėl kredito (paskolos) kreipėsi. Nesant tokių įrodymų, negali būti nusprendžiama, kad ieškovai pažeidė minėtą preliminariosios sutarties 2.4 punktą. Dar daugiau, esant reikalui, aptariamus duomenis ieškovai turėjo pateikti ne vėliau kaip iki 2025 m. gegužės 16 d., tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovai dar 2025 m. balandžio 30 d. iš notarų biuro gavo informaciją, jog, atsakovo A. J. prašymu, dokumentų rengimas pagrindinės sutarties sudarymui sustabdytas, todėl, net ir esant minėtai preliminariosios sutarties 2.4 punkto sąlygai, ieškovai nebeturėjo pareigos pateikti aptariamus dokumentus.

45. Apeliantas ieškovų kaltę dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo taip pat grindžia aplinkybėmis, jog ieškovai per brokerį E. J. (E. J.) vienašališkai, nederinę su atsakovais, sumažino ginčo turto kainą nuo 230 000,00 Eur iki 223 000,00 Eur, taip pat ieškovai 2025 m. gegužės 30 d. neatvyko į kitą notarų biurą pasirašyti notarinės sutarties.

46. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalių ir E. J. (E. J.) susirašinėjimas dėl preliminariosios sutarties priedo Nr. 1 pasirašymo, juo pakeičiant preliminariosios sutarties sąlygas dėl ginčo turto kainos ir pagrindinės sutarties termino pratęsimo, vyko jau pasibaigus preliminariosios sutarties 1.3 punkte nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui (2025 m. gegužės 16 d). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad iki termino sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimo 2025 m. gegužės 16 d. šalys tarėsi pratęsti terminą pagrindinei ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Šie veiksmai buvo atliekami pasibaigus terminui sudaryti pagrindinę sutartį. CK 6.165 straipsnio 5 dalis aiškiai nustato, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog aplinkybės, kad ieškovai 2025 m. gegužės 30 d. neatvyko į kitą notarų biurą pasirašyti pagrindinę sutartį, taip pat vienašališkai pakeitė ginčo turto kainą, sudaro pagrindą konstatuoti ieškovų kaltę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pranešimą apie kitą pagrindinės sutarties sudarymo laiką ir notarą (2025 m. gegužės 30 d.) ieškovai gavo 2025 m. gegužės 29 d. Šalių ir E. J. (E. J.) susirašinėjimas dėl preliminariosios sutarties priedo Nr. 1 pasirašymo vyko 2025 m. gegužės 22 d., 2025 m. gegužės 26 d., t. y. jau pasibaigus pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminui 2025 m. gegužės 16 d., todėl tolimesni šalių veiksmai nebeturi įtakos sprendžiant klausimą, kuri iš šalių yra atsakinga dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Tokie veiksmai labiau atitinka naujas derybas dėl turto įsigijimo kitomis sąlygomis nei derybas pratęsti jau pasibaigusios preliminariosios sutarties terminą. Šiam ginčo klausimui esminę įtaką ir reikšmę turėjo šalių veiksmai / neveikimas iki termino sudaryti pagrindinę ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį dienos.

47. Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja ir tuo pagrindu, jog teismas nevertino visų atsakovų pateiktų įrodymų, nemotyvavo, kodėl ieškovų paaiškinimus priima, o atsakovų atmeta, netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visetą.

48. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių apeliacinio skundo argumentų, kiek tai susiję su atsakovų kalte dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, atkreipia dėmesį, jog naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

49. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, nenustatė aplinkybių, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovų kaltę dėl pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, būtų netinkamai įvertinęs bylos medžiagą ar neteisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes. Tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl kiekvieno įrodymo atskirai, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog tokiu būdu buvo netinkamai atliktas įrodymų vertinimas. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio ir bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl atsakomybės už pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą padarė remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, o tai, kad apeliantas atitinkamus įrodymus vertina kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog įrodymų vertinimas buvo atliktas netinkamai.

50. Dar daugiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tuo atveju, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, neturi pagrindo pritarti apelianto argumentams dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų vertinimo ar nepakankamo sprendimo motyvavimo, kiek tai susiję su nustatyta atsakovų atsakomybe dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė ir pasisakė dėl esminių aspektų, nusprendžiant, kuri iš šalių yra atsakinga, kad iki nustatyto termino nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis.

51. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog iki 2025 m. gegužės 16 d. pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovų kaltės, teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovų solidariai priteisė 13 000,00 Eur avansą ir 13 000,00 Eur baudą.

52. Preliminariosios sutarties 3.5 punkte nustatyta: „Jeigu Pardavėjas pažeidžia šios Sutarties sąlygas, vengia ar nepagrįstai atsisako sudaryti su Pirkėju Notarinės pirkimo-pardavimo sutarties, tai jis įsipareigoja grąžinti sumokėtas Sutarties 2.2. p. numatytas pinigų sumas bei sumokėti avanso dydžio baudą, Pirkėjo sumokėtą Pardavėjui pagal 2.2. punktą, kas atitinka iš anksto Šalių įvertintus minimalius Pirkėjo nuostolius dėl to, kad nebuvo sudaryta Notarinė pirkimo-pardavimo sutartis.“

53. Apeliantas, atsikirsdamas į ieškovų ieškinį, teigė, jog preliminariojoje sutartyje nurodyta bauda yra neproporcingai didelė, kadangi ieškovai neatliko jokių veiksmų ir nepatyrė nuostolių. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad ieškovai siekia praturtėti atsakovų sąskaita ir pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį atmesti arba sumažinti priteistinų pinigų sumą.

Žemesnės instancijos teismas

54. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovai yra kalti dėl pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, todėl nusprendė, jog yra pagrindas taikyti preliminariosios sutarties 3.5 punktą ir priteisti iš atsakovų solidariai 13 000,00 Eur avansą ir 13 000,00 Eur baudą.

Dėl avanso priteisimo

55. Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį, pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pavyzdžiui, pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018).

56. Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020, 23 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad ieškinys dėl avanso grąžinimo galėtų būti atmestas tik atsakovui įrodžius, jog ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018).

57. Ginčo, kad ieškovai 2025 m. balandžio 8 d. sumokėjo atsakovams 13 000,00 Eur dydžio avansą (atsakovei sumokėti 5 000,00 Eur, o atsakovui – 8 000,00 Eur), byloje nėra. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo yra kalti atsakovai, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nepritarti skundžiamo teismo sprendimo išvadai, kad atsakovai turi pareigą grąžinti ieškovams jų sumokėtą 13 000,00 Eur avansą.

Dėl baudos (netesybų) priteisimo

58. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl 13 000,00 Eur baudos priteisimo konstatavo, kad nors atsakovai nesutinka su baudos dydžiu, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog baudos dydis yra numatytas preliminariosios sutarties 3.5 punkte kaip minimalūs ieškovų nuostoliai, nusprendė, kad nėra pagrindo baudos nepriteisti ar ją sumažinti.

59. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, skundžiamo teismo sprendimo argumentus, kiek tai susiję su 13 000,00 Eur baudos priteisimu, apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas aplinkybes, su aptariama pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

60. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

61. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalys netesybas nustato siekdamos keleto tikslų. Pirmiausia, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą šalims dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005) ir negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023, 19 punktas).

62. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Taigi, nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai. Mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023, 20, 21 punktai).

63. Netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Žemiausioji netesybų mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Tai reiškia, kad mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023).

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovų kaltę dėl pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, tačiau, atsižvelgdama į tai, jog atsakovai išreiškė prieštaravimus ir nesutikimą su prašomos priteisti baudos (netesybų) dydžiu, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ir vertinti, ar prašomas priteisti baudos dydis (nors jis ir buvo aptartas preliminariojoje sutartyje) nėra aiškiai per didelis, siūlyti ieškovams pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius patirtų nuostolių dydį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-866/2002).

65. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs 2025 m. spalio 2 d. teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad ieškovų atstovas, pasisakydamas dėl prašomų priteisti nuostolių (baudos) dydžio, nurodė, jog šiuo atveju taikytina sutartinė atsakomybė, todėl iš esmės nuostolių dydžio įrodinėti nereikia ir jokių papildomų įrodymų neteikia. Taip pat pabrėžė, jog galėtų būti kalbama ir apie kainų skirtumo priteisimą (kaip nuostolius), kadangi šiuo metu už tokią pačią kainą panašaus būsto įsigyti nebūtų galima. Nurodė, kad buvo tariamasi ir su rangovais dėl galutinio ketinamo įsigyti ginčo turto įrengimo ir kt. (garso įrašo 10.10–12.30 minutė). Atsakovas A. J. 2025 m. spalio 23 d. teismo posėdžio metu, sakydamas baigiamąją kalbą, nurodė, jog laiku nesudarius pagrindinės sutarties kompensacija galėtų būti minimali, bet ne tokio dydžio, kurio prašo ieškovai (garso įrašo 12.40–12.59 minutė). Kaip jau minėta šios nutarties 53 punkte, atsiliepimu į ieškinį atsakovai kvestionavo prašomos priteisti baudos dydį, nurodydami, kad ji yra neprotingai didelė, kadangi ieškovai neatliko jokių veiksmų ir nepatyrė jokių nuostolių, todėl nepagrįstai praturtėtų atsakovų sąskaita. Tuo tarpu, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl 13 000,00 Eur baudos priteisimo solidariai iš atsakovų, iš esmės nepasisakė ir nevertino atsakovų argumentų dėl nesutikimo su baudos dydžiu, kaip neproporcingai per didelio, o apsiribojo tik formaliu pasakymu, jog nėra teisinio pagrindo baudos nepriteisti ar jos dydį sumažinti, kadangi jos dydis aptartas preliminariojoje sutartyje.

66. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip minėta šios nutarties 61–63 punktuose, pagal ginčui aktualią kasacinio teismą praktiką, tais atvejais, kai skolininkas ginčija netesybų dydį, kaip neprotingą ir akivaizdžiai per didelį, teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą, yra suteikiama netesybų kontrolės funkcija – jis gali netesybas sumažinti iki protingos sumos. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas to nevertino. Esant situacijai, kai yra ginčijamas netesybų dydis, nors jis ir yra aptartas šalių sutartyje, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą siūlyti ieškovams pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius prašomų priteisti netesybų dydį, t. y. duomenis, patvirtinančius ieškovų patirtus realius nuostolius, tam, kad galėtų įvertinti, ar prašomos priteisti netesybos mažintinos ir, jei mažintinos, tai iki kurios ribos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga ir išklausęs teismo posėdžių garsų įrašus, nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas šią pareigą būtų įgyvendinęs. Nors šiuo atveju, atsižvelgiant į šalių kilusio ginčo pobūdį, teismo vaidmuo nėra aktyvus, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad prašomų priteisti netesybų dydis yra ginčijamas, turėjo pasinaudoti CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims (ieškovams) pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius pagal preliminariąją sutartį prašomos priteisti baudos dydį, juo labiau, kad ieškovų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad galėtų juos pateikti, tačiau to nedaro, kadangi baudos dydis yra nustatytas preliminariojoje sutartyje, todėl jo įrodinėti nereikia.

67. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog, pagal kasacinio teismo praktiką sprendžiant dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo pasekmių, pripažįstama nukentėjusiosios šalies teisė reikalauti iš nesąžiningos šalies dalyvavimui ikisutartiniuose santykiuose ir pasirengimui sudaryti pagrindinę sutartį realiai patirtų išlaidų, kitaip tariant, derybų išlaidų atlyginimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021 42 punktą). Taip pat kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.165 straipsnio 4 dalį, yra nurodęs, kad, pažeidus ikisutartines prievoles, galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, jog nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo (realiai) turėtos išlaidos, bet ir prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Dar daugiau, kasacinis teismas yra pripažinęs ir nesąžiningos šalies gautos naudos (CK 6.249 straipsnio 2 dalis) priteisimo nukentėjusiai šaliai galimybę. Tačiau šia galimybe galima pasinaudoti tik išimtiniais atvejais, kai ieškovo patirto nuostolio nėra galimybės apskaičiuoti, remiantis kitais kasacinio teismo praktikoje išplėtotais nuostolių apskaičiavimo būdais, arba kai nesąžiningos šalies neteisėtais veiksmais yra pažeidžiamas ne tik tinkamo sutarties vykdymo interesas, bet ir aukštesnės teisinės vertybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-148-1075/2025).

68. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, skundžiamo teismo sprendimo turinį, taip pat apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nagrinėjamu atveju aktualią kasacinio teismo praktiką, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas priteisti solidariai iš atsakovų 13 000,00 Eur baudą, atsakovams ginčijant jos dydį, turėjo imtis priemonių tinkamai paskirstyti šalims įrodinėjimo pareigą – šiuo atveju, pasiūlyti ieškovams teikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius prašomos priteisti baudos dydį. Tinkamai nepaskirsčius įrodinėjimo pareigos, nebuvo atskleista civilinės bylos esmė dėl 13 000,00 Eur baudos dydžio priteisimo, todėl dėl šios dalies galėjo būti priimtas neteisingas teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neatsakė ir tinkamai nemotyvavo vieno esminio atsakovų argumento – nesutikimo su prašomos priteisti baudos dydžiu, jo išsamiai neanalizavo ir nepateikė jo vertinimo – nevertino konkrečios prievolės pobūdžio, padaryto pažeidimo, jo padarinių, skolininkų elgesio, prievolės sumos ir pan., apsiribodamas pasakymu, jog ginčijamas baudos dydis buvo nurodytas šalių preliminariojoje sutartyje. Ir to pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai padaryti negalėjo, kadangi civilinėje byloje nebuvo jokių įrodymų, susijusių su prašomos priteisti baudos dydžiu.

Dėl bylos procesinės baigties

69. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas solidariai iš atsakovų 13 000,00 Eur baudą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, sprendžiant klausimą dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo pasekmių, taip pat netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą – nepasiūlė ieškovams teikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius prašomos priteisti baudos dydį, todėl šioje dalyje neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog civilinėje byloje ieškovų patirtų nuostolių dydžiui nustatyti siūlytina vadovautis objektyviuoju nuostolių apskaičiavimo metodu, šalims pateikiant papildomus įrodymus.

70. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ir fakto klausimus, tačiau šioje byloje dėl neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama naujais aspektais.

71. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tirtinų įrodymų, nustatinėtinų ir vertintinų faktinių ir teisinių aplinkybių apimtį ir pobūdį, konstatuoja, jog, pagal byloje pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teisme iš esmės išnagrinėti ieškinio reikalavimo dalyje dėl 13 000,00 Eur baudos priteisimo nėra galimybės. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją, o šalys prarastų galimybę nustatytus faktus ginčyti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis).

72. Atsižvelgdamas į šias ir anksčiau išdėstytas aplinkybes ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad yra pagrindas atsakovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovų priteistas 13 000,00 Eur sumokėtas avansas palikti nepakeistą, o sprendimo dalį, kuria iš atsakovų priteista 13 000,00 Eur bauda ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos panaikinti ir šias bylos dalis perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

73. Nustačius teisinį pagrindą bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai šioje bylos proceso stadijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas priėmimo

74. Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2026 m. vasario 11 d. nutartimi civilinė byla pagal atsakovo apeliacinį skundą teisėjų kolegijai buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2026 m. vasario 26 d. 10.30 val. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2026 m. vasario 26 d. nutartimi nutarė teismo procesinį sprendimą priimti ir paskelbti 2026 m. kovo 19 d. 13.00 val. Aptariama nutartis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO registruota 2026 m. vasario 26 d. ir teisėjų kolegijos pasirašyta atitinkamai 11.39 val., 11.44. val. ir 11.47 val.

75. Klaipėdos apygardos teisme 2026 m. vasario 26 d. 15.51 val. gautas ir užregistruotas ieškovų atstovo prašymas priteisti 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidas (DOK-2378).

76. CPK 302 straipsnis numato, jog apeliaciniam procesui taikomos šio Kodekso bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios šiame skyriuje nurodytoms taisyklėms. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

77. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovų atstovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme gautas po tai, kai civilinė byla buvo išnagrinėta teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka ir teismui išėjus į sprendimo priėmimo kambarį priimti procesinio sprendimo (CPK 251 straipsnis, 257 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių ieškovų atstovo prašymą atsisakytina priimti. Atkreiptinas ieškovų dėmesys, jog, atsižvelgiant į tai, kad dėl dalies reikalavimų civilinė byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas bus sprendžiamas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo gali būti pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

78. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 586,00 Eur žyminį mokestį.

79. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad civilinės bylos dalis dėl 13 000,00 Eur baudos iš atsakovų priteisimo grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės, vadovaujantis CPK 93 ir 96 straipsnių taisyklėmis, atsižvelgiant į šalių visų proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų A. J. ir L. J. priteista 13 000,00 Eur (trylika tūkstančių eurų 00 ct) bauda, bylinėjimosi bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, panaikinti ir šią civilinės bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti ieškovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjai Marius DobrovolskisMilda SkersienėErika Tamošaitienė