- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-72-487/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31535-2019-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Virginija Liudvinavičienė, Agnė Tikniūtė
- Nukentėjusysis
- R. Ž.
- Nuteistasis
- E. M., R. M., A. I.
- Advokatai
- Giedrius Bučinskas, Loreta Guižauskienė, Algimantas Smolskas, Viktoras Firsovas, Snieguolė Vilutienė
- Kategorijos
- 1.1.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Virginijos Liudvinavičienės ir Agnės Tikniūtės,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas, Liutauro Rudzevičiaus, nuteistojo R. M., nuteistojo E. M. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:
- pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;
- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir E. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas E. M. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. spalio 21 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.
R. M. pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:
- pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas R. M. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. spalio 21 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.
A. I. pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:
- pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 92 straipsniu, A. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, taikant BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą auklėjamojo pobūdžio priemonę – elgesio apribojimą: bausmės vykdymo atidėjimo metu nenaudoti psichiką veikiančių kvaišinančių (narkotinių, psichotropinių medžiagų ir/ar alkoholio) medžiagų. Taip pat nustatyti BK 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti įpareigojimai – nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, išskyrus jei išėjimas susijęs su mokslu ar darbu, bei tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.
Iš E. M., R. M. ir A. I., o A. I. neturint lėšų, iš jo tėvų Ž. I. ir I. M., solidariai priteista nukentėjusiojo R. Ž., atstovaujamo globėjos A. Ž., naudai 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. M., R. M. ir A. I. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2019 m. liepos 24 d., laikotarpiu nuo 01.49 val. iki 03.12 val., veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, bendrais veiksmais atimdami galimybę priešintis, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios, panaudojant nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą oralinio ir kitokio fizinio sąlyčio būdais prieš nukentėjusiojo valią:
1.1. jie, 2019 m. liepos 24 d., apie 01.20 val., pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiojo būsena dėl protinės negalios, E. M. nurodžius nenustatytam taksi automobilio vairuotojui nuvežti E. M., R. M., A. I. ir nukentėjusįjį R. Ž. prie (duomenys neskelbtini), kur E. M. nurodė nukentėjusiajam eiti su jais (E. M., R. M. ir A. I.), į netoliese esančią miško laukymę, tokiu būdu, tamsiu paros metu, nukentėjusiajam, turinčiam protinę negalią, esant vienam su trimis vyriškiais, nuošalioje vietoje – miške, atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis bendrininkų E. M. R. M. ir A. I. veiksmams.
1.2. Miško laukymėje, E. M., R. M. ir A. I. panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą: E. M. nukentėjusiajam sudavė smūgį, nuo kurio jis nukrito ant žemės, tęsė smurto naudojimą suduodant nukentėjusiajam smūgius į įvairias kūno vietas su pagaliu, A. I. sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe sudavė buteliu nukentėjusiajam per galvą bei užgesino į jo kaktą cigaretę, daužė plytomis, R. M. sudavė nukentėjusiajam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis. Tokiais bendrais veiksmais, viso ne mažiau nei 19 trauminių poveikių pasėkoje, bendrininkai E. M., R. M. ir A. I. R. Ž. padarė: muštinę žaizdą kaktos kairėje, odos nubrozdinimus kaktos dešinės pusės, viršugalvio, kairio skruosto, abiejų dilbių, kairio riešo, abiejų plaštakų, nugaros krūtininės dalies dešinės pusės, dešinio kelio sąnario, kairės šlaunies srityse, odos nudegimą kaktos kairėje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokų, kairės akies apatinio voko, nugaros krūtininės dalies dešinės pusės, juosmens dešinės pusės, dešinio klubo, kairės šlaunies srityse, kairio viršutinio žandikaulio priekinės sienelės impresinį ir kairės akiduobės apatinės sienelės lūžius.
1.3. Tęsiant nusikalstamus veiksmus, naudojantis bejėgiška nukentėjusiojo būsena dėl protinės negalios, atėmus galimybę priešintis nuošalioje vietoje – miške, bendrais veiksmais naudojant fizinį smurtą, E. M. pasakė nukentėjusiajam R. Ž. „dabar man čiulpsi“, apnuogino savo lytinį organą ir įkišo jį nukentėjusiajam į burną, taip jį seksualiai prievartavo oraliniu būdu, taip pat numovus nukentėjusiajam kelnes, E. M. įkišo pagalį į jo išeinamąją angą, tęsiant bendrus veiksmus, A. I. taip pat kišo pagalį į nukentėjusiojo išeinamąją angą, tokiu būdu, tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiuoju R. Ž. prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu.
2. Taip pat, E. M., R. M. ir A. I. 2019 m. liepos 24 d., laikotarpiu nuo 01.49 val. iki 03.12 val., veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tyčia, bendrais veiksmais atimant galimybę priešintis, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios, panaudojant nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą:
2.1. E. M. 2019 m. liepos 24 d., apie 01.20 val., nurodė nenustatytam taksi automobilio vairuotojui nuvežti E. M., R. M., A. I. ir nukentėjusįjį R. Ž. prie (duomenys neskelbtini), kur nurodė nukentėjusiajam eiti su bendrininkais E. M., R. M. ir A. I., į netoliese esančią miško laukymę. Tokiu būdu, tamsiu paros metu, nukentėjusiajam, turinčiam protinę negalią, esant vienam su trimis vyriškiais, nuošalioje vietoje – miške, atėmė galimybę priešintis bendrininkų E. M. R. M. ir A. I. veiksmams.
2.2. Miško laukymėje bendrininkai E. M., R. M. ir A. I. panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą: E. M. nukentėjusiajam sudavė smūgį, nuo kurio jis nukrito ant žemės, tęsė smurto naudojimą suduodant nukentėjusiajam smūgius į įvairias kūno vietas pagaliu, kojomis, rankomis, A. I. sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe sudavė buteliu nukentėjusiajam per galvą bei užgesino į jo kaktą cigaretę, daužė plytų gabalais, R. M. sudavė nukentėjusiajam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis, tokiais bendrais veiksmais, viso ne mažiau nei 19 trauminių poveikių pasėkoje, E. M. su bendrininkais R. Ž. padarė: muštinę žaizdą kaktos kairėje, odos nubrozdinimus kaktos dešinės pusės, viršugalvio, kairio skruosto, abiejų dilbių, kairio riešo, abiejų plaštakų, nugaros krūtininės dalies dešinės pusės, dešinio kelio sąnario, kairės šlaunies srityse, odos nudegimą kaktos kairėje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokų, kairės akies apatinio voko, nugaros krūtininės dalies dešinės pusės, juosmens dešinės pusės, dešinio klubo, kairės šlaunies srityse, kairio viršutinio žandikaulio priekinės sienelės impresinį ir kairės akiduobės apatinės sienelės lūžius.
2.3. Tęsiant bendrus nusikalstamus veiksmus, R. M. iš nukentėjusiojo paėmė tiksliai nenustatytą kiekį grynųjų pinigų, bet ne mažiau nei 10 Eur ir padavė E. M., tokiu būdu, E. M., R. M. ir A. I., veikdami bendrininkų grupe, atėmę galimybę priešintis ir panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam R. Ž. priklausantį turtą – grynuosius pinigus.
3. E. M., R. M. ir A. I. 2019 m. liepos 24 d. laikotarpiu nuo 01.49 val. iki 03.12 val., veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tyčia, bendrais veiksmais atimdami galimybę priešintis, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios, panaudojant nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, savo ir kitų asmenų – bendrininkų naudai vertė nukentėjusįjį R. Ž. atlikti turtinio pobūdžio veiksmus bei perduoti turtą:
3.1. E. M. 2019 m. liepos 24 d., apie 01.20 val., nurodė nenustatytam taksi automobilio vairuotojui nuvežti jį, R. M., A. I. ir nukentėjusįjį R. Ž. prie (duomenys neskelbtini), kur nurodė nukentėjusiajam eiti su jais (E. M. ir bendrininkais R. M. ir A. I.), į netoliese esančią miško laukymę.
3.2. Miško laukymėje, E. M. bei jo bendrininkai panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą: E. M. nukentėjusiajam sudavė smūgį, nuo kurio jis nukrito ant žemės, tęsė smurto naudojimą suduodant nukentėjusiajam smūgius į įvairias kūno vietas su pagaliu, A. I. sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe sudavė buteliu nukentėjusiajam per galvą bei užgesino į jo kaktą cigaretę, daužė plytomis, R. M. sudavė nukentėjusiajam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis, tokiais bendrais veiksmais, viso ne mažiau nei 19 trauminių poveikių pasėkoje, E. M. su bendrininkais R. Ž. padarė: muštinę žaizdą kaktos kairėje, odos nubrozdinimus kaktos dešinės pusės, viršugalvio, kairio skruosto, abiejų dilbių, kairio riešo, abiejų plaštakų, nugaros krūtininės dalies dešinės pusės, dešinio kelio sąnario, kairės šlaunies srityse, odos nudegimą kaktos kairėje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokų, kairės akies apatinio voko, nugaros krūtininės dalies dešinės pusės, juosmens dešinės pusės, dešinio klubo, kairės šlaunies srityse, kairio viršutinio žandikaulio priekinės sienelės impresinį ir kairės akiduobės apatinės sienelės lūžius.
3.3. Naudojant fizinį smurtą, E. M., R. M. ir A. I., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai reikalavo iš nukentėjusiojo atlikti turtinio pobūdžio veiksmus: kitą dieną nueiti į banką, paimti paskolą – 1 000 Eur ir šį turtą kitą dieną nurodytoje vietoje Vilniaus mieste perduoti E. M. nurodytam „draugui“, kuris perduotų šiuos pinigus E. M..
II. Apeliacinių skundų argumentai
4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde prašoma Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti dalyje:
- E. M. ir R. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti, jog nusikaltimus padarė asmeniui, kuris dėl savo protinės negalios buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas);
- A. I. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinti, jog nusikaltimus jis padarė tyčiodamasis iš nukentėjusiojo neįgalaus asmens ir asmeniui, kuris dėl savo protinės negalios buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktai);
- panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. I. pritaikytas BK 92 straipsnis ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, taikant BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą auklėjamojo pobūdžio priemonę – elgesio apribojimą: bausmės vykdymo atidėjimo metu nenaudoti psichiką veikiančių kvaišinančių (narkotinių, psichotropinių medžiagų ir/ar alkoholio) medžiagų; taip pat nustatant BK 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti įpareigojimai: nuo 23 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, išskyrus jei išėjimas susijęs su mokslu ar darbu; tęsti darbą, arba registruotis Užimtumo tarnyboje, ar mokytis, ir A. I., pripažintam kaltu pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, skirti laisvės atėmimo 3 metams bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes ir bausmę, paskirtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu, subendrinti daliniu bausmių sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. I. skirti laisvės atėmimą 4 metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
- Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
4.1. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinta ir nepripažinta visų trijų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veika padaryta asmeniui, kuris dėl savo protinės negalios buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
4.2. Grįsdamas šią aplinkybę, prokuroras svarbiu laiko pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad nukentėjusiojo R. Ž. negalia buvo įrodyta byloje surinktais įrodymais ir abejonių nekėlė. Antai, 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendime (t. 1, b. 1. 97-101) buvo nustatyta, jog R. Ž. nuo vaikystės yra neįgalus, serga įgimta silpnaprotyste – vidutiniu protiniu atsilikimu su elgesio sutrikimais, reikalaujančiais dėmesio ar gydymo; taip pat jam diagnozuotas adaptacijos sutrikimas; perdėtas seksualinis potraukis. Šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad tiki A. Ž. aiškinimais, kad jos sūnaus negalia yra vizualiai išreikšta (matoma). Tokiu būdu vertinant, kad visi kaltinamieji matė ir suprato, jog R. Ž. yra neįgalus, kad jis nesugeba jiems priešintis, ir tuo tyčia naudojosi. Pasak prokuroro, šios aplinkybės įrodo, kad visi trys kaltinamieji nusikalstamus veiksmus atliko prieš asmenį, kuris dėl savo protinės negalios yra bejėgiškos būklės.
4.3. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje, taip pat nurodė, kad psichikos negalią turintis nukentėjusysis, nakties metu trijų nepažįstamų vyrų nuvežtas į nepažįstamą mišką, negalėjo tinkamai pasipriešinti trijų asmenų vartojamam prieš jį smurtui ir apsiginti, taigi nuteistiesiems pagrįstai yra inkriminuojamas nukentėjusiojo bejėgiškos būklės požymis. Tačiau teismas, individualizuodamas bausmes, nė vienam iš nuteistųjų nepripažino minėtos aplinkybės jų atsakomybę sunkinančia, taip pat detaliau dėl šios aplinkybės, turinčios ypatingą reikšmę bausmės individualizavimui, nepasisakė. Tokiu būdu vertinama, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl, keičiant nuosprendį, minėta aplinkybė pripažintina E. M., R. M. ir A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
4.4. Prokuroro nuomone, be teismo pripažintų dviejų nuteistojo A. I. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, egzistuoja ir dar dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Bylos duomenimis įrodyta ne tik, kad nuteistasis A. I. nusikaltimus padarė veikiant bendrininkų grupe, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui, bet ir veikos padarytos, tyčiojantis iš nukentėjusio neįgalaus asmens, ir veikiant prieš nukentėjusįjį, kuris dėl savo protinės negalios buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6 ir 9 punktai). Gi, teismas nepasisakė dėl visų šių aplinkybių ir pernelyg sureikšmino faktą, kad A. I. nusikalto, būdamas nepilnametis.
4.5. Pasisakydamas dėl A. I. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nustatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punkte pripažinimo, prokuroras pažymi, kad buvo nustatyta, jog nuteistasis sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe sudavė buteliu nukentėjusiajam per galvą bei ciniškai užgesino į jo kaktą cigaretę, daužė jį plytomis. Taip pat tęsiant bendrus veiksmus, A. I. kišo pagalį į nukentėjusiojo išeinamąją angą, tokiu būdu, tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiuoju R. Ž. prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu. Pasak prokuroro, akivaizdu, kad tokiais veiksmais, buvo siekiama pažeminti nukentėjusiojo garbę ir orumą, sukelti jam daug dvasinių ar papildomų fizinių kančių. Nekyla abejonių, kad byloje nustatytas nuteistųjų, tarp jų ir A. I., elgesys: intensyvus smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu pasireiškęs daugybiniais smūgiais, įvairių priemonių vartojimas sužalojimams padaryti (rankomis, kojomis, pagaliu, plytomis, butelių, pridegta cigarete), lytinės aistros tenkinimas su neįgaliuoju nukentėjusiuoju, kišant pagalį į išeinamąją angą yra akivaizdus tyčiojimasis iš nukentėjusiojo R. Ž., todėl, keičiant nuosprendį, šios aplinkybės pripažintina A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
4.6. Taip pat prokuroro nuomone, skirdamas bausmę A. I., teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas bei paskyrė neteisingą bausmę. Teismo nuomone, nepilnamečio A. I. resocializacija yra galima be realaus laisvės atėmimo, ir tam pakanka jam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Tačiau, apelianto tvirtinama, kad šiuo atveju, teismas nepagrįstai sureikšmino nuteistojo A. I. amžių ir išgyvenimus dėl tėvų šeiminių ryšių nutrūkimo, neatsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, veiksmų intensyvumą, visas jo atsakomybę sunkinančias bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes, ir taip nepagrįstai atidėjo paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
4.7. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad A. I. padarė tris baigtus, tyčinius nusikaltimus, o būtent, vieną apysunkį nusikaltimą (BK 180 straipsnio 1 dalis), už kurį įstatymas numato arešto ir laisvės atėmimo iki 6 metų bausmes, ir du sunkius nusikaltimus (BK 150 straipsnio 2 dalis, 181 straipsnio 2 dalis), už kuriuos numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki 8 metų. Visos veikos padarytos tiesiogine tyčia. A. I. veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, nuteistasis veikė aktyviai, intensyviai, jis tiek pats atliko, tiek matė ir suprato bendrininkų nukentėjusiojo atžvilgiu atliekamus išskirtinai žeminančius veiksmus, prie jų prisidėjo. Akcentuojama ir tai, kad nuteistasis mušė neįgalų nukentėjusįjį ne tik rankomis ir kojomis, bet ir naudojo pagalį, plytas, ciniškai gesino į veidą cigaretę. Taigi, nukentėjusiojo atžvilgiu jis veikė ciniškai, itin žiauriai, žalodamas jį iš esmės be priežasties ir visiškai negalvojo apie padarinius, kuriuos sukelia jo neteisėti veiksmai. Jo atsakomybę sunkina net keturios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6 ir 9 punktuose. Be šių aplinkybių, prokuroro vertinimu turi būti atsižvelgta ir į tai, kad nuteistieji (tuo pačiu ir A. I.) nepakankamai neigiamai vertino savo elgesį, bandė savo veiksmus pateisinti, jų atgaila dėl pasekmių nėra nuoširdi, o atsiprašymas – formalus. Vertinant A. I. asmenybę charakterizuojančius duomenis, nustatyta, kad jis tiek nusikaltimo padarymo metu, tiek ir priimant nuosprendį buvo nepilnametis, duomenų dėl jo socialinės brandos neatitikimo amžiui byloje nėra. Jis yra daug kartų baustas administracine tvarka, psichiatrijos ligoninėse negydytas, į priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas, dirba. Taip pat, būdamas nepilnametis, jau 4 kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, tarp jų ir susijusius su smurto prieš asmenį panaudojimu. Nusikaltimus, už kuriuos nuteistas šioje byloje, padarė, praėjus vos dviem mėnesiams po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 27 d. teismo baudžiamojo įsakymo dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, priėmimo. Taigi, matyti, kad A. I. veikos palaipsniui tapo vis sunkesnės. Pasak prokuroro, šios aplinkybės rodo vis didėjantį A. I. pavojingumo laipsnį, todėl šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo paskyrimo. Šiuo konkrečiu atveju nuteistojo A. I. asmenybę apibūdinantys duomenys ir jo amžius nenusveria kitų byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių svarbos. Bylos aplinkybės, padarytų nusikaltimų pobūdis neduoda pakankamo pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti, atidedant nuteistajam A. I. paskirtos bausmės vykdymą. Ypatingu ciniškumu bei žiaurumu išsiskiria padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 2 dalyje, todėl A. I., prokuroro nuomone, už šią veiką, turėtų būti paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Keičiant nuosprendį jo atžvilgiu, BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu galutinė subendrinta bausmė skirtina laisvės atėmimas 4 metams.
4.8. Apibendrindamas apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, prokuroras nurodo, kad nors nuteistiesiems E. M. ir R. M. buvo paskirta teisinga bausmė, įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad veika padaryta asmeniui, kuris dėl savo protinės negalios buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taip pat A. I. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintinos ne tik BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktuose numatytos aplinkybės, bet ir tos, kurios numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktuose. Be to, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės ir nuteistąjį A. I. apibūdinantys duomenys sudaro pagrindą, tinkamai pritaikius įstatymą, skirti jam galutinę subendrintą 4 metų realaus terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Prokuroro nuomone, tik reali terminuota laisvės atėmimo bausmė atitiktų padarytų nusikaltimų pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, negalimumą kitais būdais pakeisti jo nusikalstamų polinkių ir kitus svarbius aspektus. Šiuo atveju bausmės atidėjimas laikytinas neadekvačiu ir neproporcingu A. I. padarytai veikai.
5. Nuteistojo R. M. apeliaciniame skunde prašoma Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, pakeisti ir dėl šių nusikalstamų veikų jį išteisinti. Taip pat prašoma peržiūrėti jam paskirtą bausmę.
5.1. Apeliantas skunde nurodo, kad jam skirta bausmė yra per griežta. Aplinkybių, susijusių su BK 180 straipsnio 1 dalyje padaryta veika, jis neneigia ir teisme jas pripažino, dėl savo veiksmų gailisi, tačiau teigia, kad dėl nukentėjusiojo seksualinio ir turto prievartavimo buvo nuteistas nepagrįstai, kadangi šių nusikaltimų pastarojo atžvilgiu nepadarė. Nukentėjusiojo parodymus šioje dalyje siūlo vertinti, kaip duotus asmens, turinčio psichinę negalią ir dėl to linkusio išsigalvoti nebūtus dalykus.
5.2. Apeliaciniame skunde išdėstydamas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nuteistasis esminiais faktais nurodo tai, kad, būnant bare, prie staliuko, nukentėjusiajam bendraujant su E. M. ir A. I., jis (R. M.) pats buvo labai retai, tuo pačiu nurodė ir tai, kad nukentėjusysis priėjo pats. Jokių nukentėjusiojo psichikos ar bendravimo sutrikimų nepastebėjo. Bendravimo metu atsakydamas į klausimą, ar jis turi merginą, nukentėjusysis parodė, kad turi lytinius santykius su mama ir dvylikamete seserimi, nors tokio amžiaus sesers, kaip paaiškėjo teisminio bylos proceso metu, jis neturėjo. Davė jam paskambinti mamai ir pranešti jai, kur yra. Nusprendus vykti namo, kartu buvę E. M. ir A. I. nurodė vyksią kartu. Atvykus taksi, į jį kartu su jais įlipo ir nukentėjusysis, nors jam, priešingai nei teigia pastarasis, niekas nesiūlė vykti kartu. Važiuojant taksi, anot apelianto, jam nebuvo žinoma, kad nevažiuojama namo, nes ne jis nurodė taksistui kur vykti. Atvykus prie (duomenys neskelbtini), išlipę iš taksi automobilio, visi nuėjo į šalia bazės buvusio miško aikštę. Eidami gėrė alų. E. M. pasiteiravus, ar nukentėjusysis iš tiesų tvirkina savo šeimos narius, bei jam atsakius teigiamai, jis (R. M.) pamatė, kad E. M. muša nukentėjusįjį. Kas nukentėjusiajam sudavė pirmas – nematė. Jis (R. M.) pats nukentėjusiajam sudavė 3–6 smūgius. Matė, kaip A. I. pagaliu nukentėjusiajam trankė į įvairias kūno vietas, spyrė į pilvo sritį, po ko nukentėjusysis pasituštino. Nukentėjusiajam nusimovus kelnes, A. I. pagalį išvoliojo išmatose ir liepė nukentėjusiajam jį laižyti. Taip pat matė nukentėjusiajam iš kaktos bėgantį kraują, dėl to jam ant rankų pylė alų ir liepė praustis. Tvirtino, kad nukentėjusiajam daugiau nieko nedarė. Parodžius nukentėjusiajam kryptį, kaip išeiti iš miško, jis (R. M.) kartu su E. M. ėjo toliau, o A. I. su nukentėjusiuoju kažką kalbėjo. Anot apelianto, galimai prašė paimti paskolą ir atnešti pinigus. Kitą dieną jam paskambinęs E. M. pasakė, jog A. I., nuvažiavęs su draugu pas nukentėjusįjį pinigų, jų negavo – draugą pagavo policininkai, o pats A. I. pabėgo. Vėliau paaiškėjo, kad dėl šių aplinkybių A. I. E. M. melavo.
5.3. Apelianto aiškinimu, po įvykio jis visą laiką dirbo, niekur nesislapstė, nemanė, jog už tai jam gali grėsti griežta bausmė. Susipažinęs su jam pareikšto įtarimo turiniu, neįsivaizdavo, kad gali būti nukentėjusiojo melagingai apkaltintas dėl jo prievartavimo. Tvirtina nurodęs visą tiesą apie savo paties veiksmus, tačiau nukentėjusiojo atžvilgiu prievartinio (seksualinio ir turto) pobūdžio veiksmų neatliko. Taip pat nurodo nematęs, kad E. M. kištų nukentėjusiajam pagalį į analinę angą. Tokiais jo parodymais bylos tyrimo metu nebuvo tikima, pareigūnai jį vadino melagiu, tačiau jis galėjo būti patikrintas poligrafu, bet tai atlikta nebuvo.
5.4. Pasak apelianto, nukentėjusiojo parodymai yra melas ir šmeižtas, ką patvirtina eksperto ir DNR išvados. Apeliaciniame skunde išdėstydamas vertinimus dėl paties nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių ir veiksmų – jo vykimo į kiną, pavėlavimo į seansą, mobilaus ryšio telefono neturėjimo, nukentėjusiojo atvykimo į barą, nukentėjusiojo parodymų nesutapimo su jo motinos parodymais dėl lankymosi bare, taip pat to, kad atvykusiems policijos pareigūnams ir greitosios pagalbos medikams nukentėjusysis neužsiminė apie tai, kad jis neva buvo dar ir prievartaujamas, apeliantas nurodo, kad prievartavimo aplinkybė buvo sugalvota vėliau, siekiant tokiu būdu gauti kuo daugiau pinigų. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats nukentėjusysis pareiškime buvo nurodęs, jog prievartaujamas buvo su prezervatyvu, kuris po akto buvo numestas kažkur šalia. Tačiau atliekant įvykio vietos, kurios nukentėjusysis iš pradžių net nesugebėjo jos parodyti, apžiūrą, joks panaudotas prezervatyvas ar kokie nors kiti įkalčiai nebuvo surasti.
5.5. Apeliantas nesutinka ir su tuo, kad nukentėjusiajam buvo atimta galimybė priešintis. Nukentėjusiojo judėjimo laisvė niekaip nebuvo varžoma. Jis nebuvo nei prispaustas, nei surištas, nei kažkaip kitaip varžomas, kad nebūtų galėjęs priešintis, pabėgti, be to, lipti į taksi automobilį jo niekas nevertė. Nors nukentėjusysis teigia, kad ant jo buvo šlapinamasi, atlikus tyrimą, šį faktą patvirtinančių duomenų taip pat nebuvo rasta.
5.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jam, R. M. paskirta bausmė yra per griežta, nes nukentėjusiojo niekas neprievartavo, pats nukentėjusysis dėl šio fakto davė melagingus parodymus, nes, kaip buvo nustatyta, yra linkęs išsigalvoti įvairius nebūtus dalykus, o byloje galimai tam, kad prisiteistų nemažą pinigų sumą.
5.7. Anot apelianto, kaltinamųjų nurodomas aplinkybes teismas ignoravo, o didesnę įrodomą reikšmę suteikė valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės pateiktiems argumentams.
5.8. Apeliantas kelia klausimą, kodėl A. I. buvo skirta žymiai švelnesnė bausmė, nors, kaip nustatyta iš parodymų, jis daugiausiai smurtavo prieš nukentėjusįjį. Be to, jis anksčiau ne kartą buvo teistas. Tuo tarpu jis, R. M., iki šio įvykio teistas nebuvo, nėra agresyvus, pačiame įvykyje savo veiksmais dalyvavo mažiausiai. Nors E. M. kaltinamas nukentėjusiojo atžvilgiu atlikęs seksualinio prievartavimo veiksmus, tačiau, pasak apelianto, mažai tikėtina, kad toks žmogus, kaip E. M., juo labiau turintis sutuoktinę ir vaiką, tai darytų. O jis, R. M., pats dalyvavo įvykyje ir matė, kad jokia seksualinė prievarta nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo naudojama.
5.9. Taip pat apeliaciniame skunde R. M. nurodo, kad jis tiek buvusio darbdavio, tiek jam būnant Pravieniškių pataisos namuose yra charakterizuojamas teigiamai, nėra gavęs nei vienos nuobaudos, ar kažkaip kitaip nusikaltęs. Jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, nepadarė. Tai, kad iš nukentėjusiojo buvo reikalaujami pinigai, apelianto tvirtinimu, jis sužinojo tik kitą dieną.
5.10. Apeliantas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykio metu jis atliko mažiausiai veiksmų prieš nukentėjusįjį, kai A. I. mušė jį su pagaliu, R. M. liepė liautis, nes jam buvo gaila nukentėjusiojo. Skiriant tokio dydžio bausmę, jam nebuvo suteiktas šansas pasitaisyti. Jo pasiuntimas į įkalinimo įstaigą atims galimybę iš karto atlyginti žalą nukentėjusiajam, o, atlikus laisvės atėmimo bausmę ir išėjus iš įkalinimo įstaigos, jis dar turėtų atlikti ir piniginę bausmę. Tokiu būdu teigia, kad buvimas įkalinimo įstaigoje apeliantą gali tik sugadinti, po įkalinimo jis liks su skolomis ir neturės kur gyventi.
6. Nuteistojo E. M. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko apeliaciniame skunde prašoma Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti ir E. M. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį išteisinti, pripažįstant jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalį. Taip pat sušvelninti paskirtą bausmę ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.
6.1. Nesutinkant su nuosprendžio dalimi dėl E. M. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, paskirta bausme ir priteistu neturtinės žalos dydžiu, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, neteisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas, nuteisdamas E. M. už veikas, kurių jis nepadarė. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, nes E. M. dėl veikos, kurią padarė, iš esmės prisipažino, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo (įstatyminės atstovės). Nuosprendžiu buvo netinkamai įvertinta ir neturtinė žala, t. y. E. M. nepadarius tam tikrų nusikalstamų veikų, nukentėjusiojo naudai turėjo būti priteista mažesnė neturtinė žala.
6.2. Pažymima, jog E. M. neneigė vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau jo seksualiai neprievartavo ir to nesiekė. Dėl smurto prieš nukentėjusįjį kaltę pripažino, gailėjosi bei atsiprašė. Tačiau, skundžiamu nuosprendžiu jis nepagrįstai buvo nuteistas už tai, kad tariamai nukentėjusiajam į burną įkišo savo lytinį organą, taip pat įkišo pagalį į jo išeinamąją angą. Tas aplinkybes pats E. M., kaip ir kiti nuteistieji, kategoriškai neigė. Tuo tarpu teismas, darydamas nepagrįstą išvadą, rėmėsi išskirtinai tik nukentėjusiojo parodymais, ką jis tariamai pasakojo savo įstatyminei atstovei. Neigiant tokius nukentėjusiojo parodymus, atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į baudžiamojoje byloje pateiktą 2018 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, taip pat paties pirmosios instancijos teismo pažymėtą aplinkybę, jog R. Ž. yra neįgalus, serga įgimta silpnaprotyste, jam diagnozuotas perdėtas seksualinis potraukis. Todėl apeliantas mano, kad teismas, siekdamas tinkamai, objektyviai ir visapusiškai įvertinti įrodymus bei nustatyti tiesą byloje, privalėjo imtis veiksmų, nustatant psichologinę ir psichiatrinę nukentėjusiojo būklę, t. y. paskiriant nukentėjusiajam psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, kuri nustatytų: nukentėjusiojo individualius psichologinius ypatumus, emocinę būklę ir jo gebėjimą adekvačiai suvokti bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, bei nukentėjusiojo gebėjimą dalyvauti procese, duoti adekvačius parodymus. Šiuo aspektu pažymima, kad teismo nuosprendžiu nustatyta tariamai E. M. padaryta veika – lytinio organo kišimas nukentėjusiajam į burną, pagrįsta nevisapusiškai ir neobjektyviai ištirtais įrodymais, pasiremiant psichiškai neįgalaus asmens parodymais, kai tuo tarpu jo galimybė adekvačiai vertinti situaciją, duoti adekvačius parodymus nebuvo tirta. tai reiškia, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duoti parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, pažymint, jog bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis net nebuvo apklaustas.
6.3. Aplinkybės, kad E. M. nuosprendyje nurodytu metu nukentėjusiajam bedė pagalį į sėdmenis, galbūt ir galėjo pataikyti į analinę angą, neneigiamos, tačiau šis E. M. veiksmas niekaip nesusijęs su seksualiniu prievartavimu. Pagal BK 150 straipsnio normos esmę akivaizdu, jog kaltininkas tokiais pavojingais veiksmais siekia tenkinti lytinę aistrą. Kaip buvo nurodyta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio proceso metu, toks E. M. veiksmas nebuvo susijęs su jo lytinės aistros tenkinimu. Šis smurtinis veiksmas prieš nukentėjusįjį buvo atliktas, siekiant jį pamokyti dėl pastarojo elgesio savo sesers ir motinos atžvilgiu (po jo pasakojimų apie lytinius santykiavimus), o ne tenkinti savo lytinę aistrą. Todėl E. M. veiksmuose nėra BK 150 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių. Teismo nuosprendžiu taip pat nenustatyta, jog šiuos veiksmus (dėl pagalio bedimo į nukentėjusiojo sėdmenis) jis atliko, siekdamas tenkinti arba tenkindamas lytinę aistrą. Nenustačius tokių aplinkybių, nebuvo jokio pagrindo šiuos veiksmus vertinti, kaip atitinkančius BK 150 straipsnio normą. Todėl už šią nusikalstamą veiką E. M. buvo nuteistas nepagrįstai.
6.4. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, jog E. M. padarė ir kitas dvi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. BK 180 straipsnio 1 dalyje, BK 181 straipsnio 2 dalyje, už kurias buvo nuteistas. Vartodamas smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, jis neturėjo tikslo užvaldyti ar pagrobti nukentėjusiajam priklausantį turtą (pinigus). Kaip minėta, smurtą naudojo tik dėl nukentėjusiojo papasakotų aplinkybių (elgesio su motinai ir seserimi), norint jam parodyti, kad taip elgtis negalima. Smurtas nebuvo susijęs su siekiu užvaldyti arba pagrobti nukentėjusiojo pinigus ar palaužti jo pasipriešinimą, siekiant tą turtą užvaldyti (pagrobti). R. M. parodymais nustatyta, kad jis pats nusprendė paimti iš nukentėjusiojo piniginės pinigus ir juos paėmė. Dėl tokių veiksmų, t. y. dėl nukentėjusiojo turto pagrobimo, ar prievartavimo, nei iki smurto naudojimo, nei jo metu, nei jį panaudojus, E. M. su R. M., ar A. I. nesitarė nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais. BK 180 straipsnio 1 dalyje, BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų padarymas yra R. M. bei A. I. vykdytojų ekscesai, už kuriuos E. M. neturi atsakyti.
6.5. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas E. M. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį, netinkamai kvalifikavo E. M. veiką. Apelianto teigimu, E. M. veika, nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą, turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalį (atitinkamą punktą). E. M. prisipažįsta dėl pavartoto fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu bei dėl to kilusių pasekmių ir nuoširdžiai gailisi. Todėl, anot apelianto, skundžiamas nuosprendis keistinas, E. M. išteisinant iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų bei pripažįstant kaltu padarius veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies normoje.
6.6. Vertinant E. M. paskirtos bausmės dydį, nurodoma, kad nuteistajam nuo pat pradžių prisipažinus dėl savo nusikalstamų veiksmų, naudojus smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, dėl to gailintis ir atsiprašius nukentėjusiojo, teismas turėjo tai įvertinti kaip atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei paskirti švelnesnę bausmę. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 150 straipsnio 2 dalyje ir BK 180 straipsnio 1 dalyje, BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, todėl, remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, teismas turėjo taikyti bausmių apėmimo, o ne dalinio bausmių sudėjimo būdą. Apelianto nuomone, skundžiamame nuosprendyje nebuvo nurodyti ir E. M. pridedamų bausmių dalių parinkimo motyvai.
6.7. Taip pat, apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš E. M. ir kitų nuteistųjų nukentėjusiajam priteista 8 000 Eur suma yra per didelė. Priteisiant tokio dydžio neturtinę žalą, neįvertinta paties nukentėjusiojo (jo įstatyminės atstovės) neatsargaus elgesio aplinkybė (žinant, jog jis yra neįgalus, išleisti be priežiūros), alkoholio vartojimas. Tuo pačiu nebuvo įvertinta ir E. M. turtinė padėtis, t. y. tai, jog jis neturi jokio turto ir neturi iš ko sumokėti tokią sumą. Todėl mano, kad priteistos neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas iki 2 000 – 3 000 Eur.
6.8. Todėl skunde teigiama, jog skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu, o yra visi pagrindai jį keisti. E. M. dėl jam inkriminuotų veikų išteisintinas bei pripažintinas kaltu dėl veikos, numatytos BK 138 straipsnį 2 dalies atitinkamo punkto, bausmę paskiriant sankcijoje numatytose ribose, atsižvelgiant į švelninančias bei sunkinančias aplinkybes.
6.9. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad byloje tikslinga atlikti įrodymų tyrimą, t. y. apklausti teisme nukentėjusįjį R. Ž., bei spręsti klausimą dėl psichiatrinės-psichologinės ekspertizės jam skyrimo, siekiant nustatyti jo gebėjimą adekvačiai suvokti bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti apie tai parodymus.
III. Atsiliepimo į prokuroro apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai
7. Atsiliepime į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą nuteistojo A. I. gynėja advokatė Snieguolė Vilutienė prašo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
7.1. Atsiliepime nesutinkama su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas detaliau nepasisakė dėl A. I. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nuteistojo gynėjos nuomone, priešingai nei nurodoma, pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Nuosprendyje buvo nurodytos įrodytomis pripažintinų nusikalstamų veikų aplinkybės, įrodymai, veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados, taip pat bausmės skyrimo motyvai, tuo pačiu ir lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.
7.2. Teismas kiekvieną nusikalstamą veiką aprašė atskirai, nurodė kvalifikuojančias aplinkybes, detalizavo kiekvieno nuteistojo vaidmenį, nurodė įrodymus, kuriais rėmėsi bei padarė apibendrinančias išvadas. Įrodymai, kuriais teismas grindė sunkinančių aplinkybių buvimą A. I. padarytose nusikalstamose veikose, yra išdėstyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, aprašant kiekvieną epizodą ir padarant išvadas (nuosprendžio 20, 25 psl.). Tokiu būdu, prokuroras apeliaciniame skunde neteisingai nurodė, kad nuosprendyje nėra pasisakyta dėl A. I. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde vartojamas terminas– detaliau nepasisakė – yra teisiškai neargumentuotas ir nesuprantamas.
7.3. Faktiškai prokuroras nesutinka su nuosprendyje nurodytų sunkinančių aplinkybių skaičiumi ir A. I. paskirta bausme, nors tiesiogiai apeliaciniame skunde ir nenurodo, kad bausmė yra per švelni.
7.4. Dėl sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte, pasinaudojimo bejėgiška nukentėjusiojo būkle nurodoma, kad nuosprendyje kvalifikuojant nusikalstamas veikas yra nurodytos teismo išvados – kaltinamųjų atliktų nusikalstamų veiksmų teisinis vertinimas pagal patikrintus teisme įrodymus (nuosprendžio 25 lape). Teismas įvertino, kad kaltinamieji, be kitų veikų, tyčia, bendrais veiksmais atimant galimybę priešintis, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios, panaudojant nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą oralinio ir kitokio fizinio sąlyčio būdais prieš nukentėjusiojo valią.
7.5. Šiuo aspektu gynėjos atkreipiamas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog nusikalstama veika padaryta pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios, teismo įvertinta kaip kvalifikuojanti, t. y. atitinkanti minėto nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymį. Tačiau šią aplinkybę įvertinus kaip kvalifikuojančią, ji negali būti pripažįstama ir sunkinančia asmens atsakomybę aplinkybe, nes tai reikštų, jog kaltojo asmens pavojingumui įvertinti ta pati aplinkybė būtų panaudota dukart ir nepagrįstai sunkins jo padėtį (BK 60 straipsnio 2 dalis).
7.6. Keliamos abejonės ir dėl šios aplinkybės (kad nusikalstama veika padaryta pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios) buvimo fakto. Pažymima, kad kaltininkas turi suvokti, jog auka yra bejėgiškos būklėje. Tuo tarpu A. I. (ir nė vienas kitas iš nuteistųjų) nepripažino, jog suprato, kad nukentėjusysis turi protinę negalią. Pagal nustatytas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir šioje byloje ištirtus įrodymus matyti tai, kad nukentėjusysis R. Ž. buvo išoriškai fiziškai sveikas, aktyvus, vartojo alkoholį, buvo atvykęs vienas į kavinę ir bendravo su kitais asmenimis, jis buvo viešoje vietoje be lydinčio asmens, visiškai savarankiškas, laisvai kalbėjo, naudojosi pinigais. Priešingai nei teigia nukentėjusiojo motina A. Ž., minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad jo protinė negalia nėra tokia akivaizdi, kad bet kuris kitas asmuo iškart tai matytų ir galėtų įvertinti nukentėjusiojo protinių sugebėjimų ribotumą. Teismas be jokių įrodymų nusprendė, kad kaltinamieji suprato nukentėjusiojo protinę negalią. Teismas tokią išvadą padarė, vien tik vertindamas neetišką kaltinamųjų elgesį, tačiau tai tėra prielaida – teismo nuomonė (nuosprendžio 26 psl.), o ne įsitikinimas, kuris turėtų būti grįstas įrodomąja medžiaga.
7.7. Esant abejonėms, jos turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Turi būti vertinama, kad nėra įrodyta, jog kaltinamieji suprato, jog atlieka nusikalstamus veiksmus prieš neįgalų dėl protinės negalios asmenį. Prokuroro nurodyta aplinkybė – bejėgiška būklė negali būti sutapatinta su objektyvia nukentėjusio asmens protinės negalios būkle. Vien tik protinės negalios faktas negali būti pakankamu pagrindu nuspręsti, kad nukentėjęs asmuo buvo bejėgiškos būklės ir dėl to negalėjo pasipriešinti prieš jį atliekamiems veiksmams. Turi būti išanalizuota ir įvertinta pati situacija, nustatyta, kuo pasireiškė bejėgiškumo būklė, o gal tai buvo nepasipriešinimo faktas, pasireiškęs dėl kitos priežasties.
7.8. Gynėjos nuomone, šio įvykio aplinkybėmis nebūtų pasipriešinęs ir kitas asmuo, neturintis tokio protinio sutrikimo kaip nukentėjusysis R. Ž.. Tas faktas, kad šioje byloje tirto įvykio metu nukentėjusysis faktiškai nepasipriešino trijų asmenų jo atžvilgiu naudotai prievartai ir smurtui, neleidžia daryti išvados, kad jis buvo bejėgiškos būklės. Iš nukentėjusiojo R. Ž. apklausos protokolų matyti, kad jis puikiai suprato jo atžvilgiu atliekamų veiksmų neteisėtą ir nusikalstamą pobūdį, išreiškė savo valią priešindamasis žodžiu – atvykus į mišką prašė jo nemušti. Nors tuo metu smurtas jo atžvilgiu dar nebuvo vartojamas, jis nepasipriešino veiksmais tik todėl, kad bijojo. Neabejotina, kad nukentėjusysis suprato jo atžvilgiu atliekamų veiksmų esmę ir pobūdį, o kaltinamieji matė ir suprato, kad nukentėjusysis suvokia, ko jį atsivežė mišką ir ką jie ketina jam padaryti, ir ramino nukentėjusįjį, įtikinėdami, kad jo nemuš. Ne protinė negalia sutrukdė nukentėjusiajam gintis ir priešintis nuo smurtaujančių asmenų, o jaučiama grėsmė ir baimė. Atsižvelgiant į faktinę situaciją, nukentėjusiojo baimė turėjo realų pagrindą ir nebuvo nulemta jo protinės negalios, todėl nelaikytina psichiniu bejėgiškumu. Tokiu būdu daroma išvada, kad nors nukentėjusysis R. Ž. ir turėjo protinę negalią, tačiau teisine prasme dėl to jis nebuvo bejėgiškos būklės, kuria būtų galėję pasinaudoti kaltininkai.
7.9. Remiantis išdėstytu, taip pat pažymima, kad teismui vertinant nusikaltimo sudėtį be pagrindo A. I. buvo inkriminuotas BK 150 straipsnio 2 dalies numatytas veiką kvalifikuojantis požymis „tas, kas tenkino lytinę aistrą pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle“. Pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios yra be pagrindo teismo pripažinta kaip kvalifikuojanti aplinkybė pripažįstant A. I. (ir kitus kaltinamuosius) kaltu pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, nes šio kvalifikuojančio požymio buvimas nėra įrodytas pakankamais įrodymais. Analogiškais motyvais ši aplinkybė – pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios – nėra įrodyta ir kaip sunkinanti nuteistojo A. I. atsakomybę.
7.10. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kaltinamojo akto aprašomojoje dalyje, grafoje „Įtariamojo atsakomybę sunkinančios, lengvinančios aplinkybės“ netgi ir nebuvo nurodyta A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veikos padarytos asmeniui, kuris dėl savo protinės negalios buvo bejėgiškos būklės. Kaltinamajame akte nenurodžius to, A. I. nežinojo, kad jis gali būti nuteistas, jog nusikaltimą padarė esant tokiai sunkinančiai aplinkybei, todėl teismui prižinus šią aplinkybę sunkinančia jo atsakomybę, būtų pažeista jo teisė į gynybą.
7.11. Dėl sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punkte (veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo), atsiliepime nurodoma, kad prokuroro įsitikinimu, intensyvus smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu, pasireiškęs daugybiniais smūgiais, įvairių priemonių vartojimas sužalojimams padaryti (rankomis, kojomis, pagaliu, plytomis, buteliu, pridegta cigarete), lytinės aistros tenkinimas su neįgaliu nukentėjusiuoju, kišant pagalį į išeinamąją angą yra akivaizdus tyčiojimasis iš nukentėjusiojo R. Ž., todėl ši aplinkybė pripažintina sunkinančia.
Šalies argumentai
7.12. Šioje dalyje taip pat nesutinkama su prokuroro apeliaciniu skundu. Pasak nuteistojo gynėjos, prokuroras neteisingai nurodo, kad nuteistajam A. I. buvo pareikštas kaltinimas, jog nusikalstamas veikas jis padarė tyčiojantis iš nukentėjusiojo. Nei viename kaltinime nebuvo nurodyta aplinkybė, kad A. I. nusikaltimus padarė tyčiojantis iš nukentėjusiojo. Nei teisinėje veikų kvalifikacijoje, nei nusikalstamų veikų aprašyme pareiškiant kaltinimą nebuvo paminėta, kad A. I. nusikalstamas veikas padarė tyčiojantis iš nukentėjusiojo ir tuo pačiu nebuvo nurodyta, kuo pasireiškė tyčiojimosi pobūdis. Sąvoka „tyčiojantis“ iš viso nebuvo suformuluota kaltinime. Šiuo aspektu pažymima ir tai, kad nesant kaltinime nurodytų konkrečių aplinkybių, kurias prokuroras vertina kaip tyčiojimąsi iš nukentėjusiojo asmens, buvo suvaržyta kaltinamojo teisė į gynybą.
7.13. Nors kaltinamojo akto aprašomojoje dalyje, grafoje „Įtariamojo atsakomybę sunkinančios, lengvinančios aplinkybės“ viena iš trijų nurodytų A. I. atsakomybę sunkinančių aplinkybių yra nurodyta ir aplinkybė, kad veikos padarytos tyčiojantis iš nukentėjusiojo asmens, tačiau jos nurodymas vien tik šioje grafoje, nekonkretizuojant pačiame kaltinime, nenurodant, kuo tai pasireiškė kaltinamojo veiksmuose prieš nukentėjusįjį asmenį, suvaržė kaltinamojo teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo – nuo jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės.
7.14. Atkreipiamas dėmesys, kad kiekvienas asmuo gali skirtingai suvokti tokios sunkinančios aplinkybės turinį. Tai matyti ir iš vėlesnių baudžiamosios bylos procesinių dokumentų. Nors prokuroras kaltinime A. I. nebuvo inkriminavęs tyčiojimosi iš nukentėjusiojo asmens, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad intensyvus smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu, pasireiškęs daugybiniais smūgiais, įvairių priemonių vartojimas sužalojimams padaryti (rankomis, kojomis, pagaliu, plytomis, buteliu, pridegta cigarete), lytinės aistros tenkinimas su neįgaliu nukentėjusiuoju, kišant pagalį į išeinamąją angą yra akivaizdus tyčiojimasis iš nukentėjusiojo. Vienok, teismas visai kitokiuose veiksmuose įžvelgė galimai buvus pasityčiojimo elgesį. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio (nuosprendžio 26 psl.), teismas vertino, kad kaltinamųjų veiksmai buvo neetiški ir provokuojantys, tikslu pasityčioti, pasijuokti tuo metu, kai pažinties pradžioje nukentėjusiojo klausinėjo apie jo seksualinę patirtį.
7.15. Iš to nuteistojo gynėja daro išvadą, kad A. I. tinkamai nebuvo pareikštas kaltinimas, jog nusikalstamas veikas jis padarė tyčiojantis iš nukentėjusiojo asmens. Taip pat laikoma, kad teismas pagrįstai nevertino ir nepripažino sunkinančia A. I. atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punkte.
7.16. Dėl aplinkybės, kad nusikaltimas padarytas būnant nepilnamečiu, reikšmės ir BK bendrosios dalies nuostatų taikymo bei teisingumo principo, nuteistojo gynėja nurodo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. I. buvo 16 metų, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai vertino kaltinamojo amžių kaip itin reikšmingą aplinkybę, atsižvelgė į nepilnamečio psichologinius ypatumus, įtakojusius jo nusikalstamą elgesį, išgyvenimus dėl tėvų šeimyninių ryšių nutraukimo.
7.17. Paauglystės amžiuje asmenims dėl nepilnos socialinės brandos yra būdingas gana dažnai visuomenei nepriimtinas elgesys, siekiant savęs įtvirtinimo ir pripažinimo, ir tuo neretai pasinaudoja suaugę asmenys, juos įtraukdami į nusikalstamas veikas, manipuliuodami tokiais nesubrendusiais asmenimis.
7.18. Pažymima, kad bendrininkų grupėje A. I. buvo vienintelis nepilnametis asmuo. Kiti du bendrininkai žymiai vyresni (27 metų ir 25 metų), su gyvenimo ir kriminaline patirtimi asmenys ir būtent jie inicijavo nusikaltimą bei nulėmė visą įvykių eigą. Nusikalstamų veikų aplinkybės patvirtina, kad A. I. vykdė tai, ką liepė vyresnieji arba darė tokius veiksmus, kaip ir jie, sekdamas jų pavyzdžiu. Jis nebuvo nei iniciatorius, nei pagrindinis vykdytojas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis R. Ž. detaliai ir vaizdžiai papasakojo, kaip atrodė E. M. ir R. M., juos atpažino, papasakojo jų veiksmus, o A. I. nei atpažinti, nei detaliau pasakyti jo veiksmų negalėjo, todėl vertinama, kad gerai jo neįsidėmėjo dėl menkesnio jo aktyvumo nusikaltime. Be to, nukentėjusysis R. Ž. nurodė daugiausia nusikalstamų veiksmų padarius ne A. I., o kitus du asmenis.
7.19. Nuosprendyje aiškiai ir detaliai nurodyta, kokiais motyvais teismas paskyrė A. I. būtent tokią bausmę, ir visi teismo motyvai yra pagrįsti bylos nagrinėjimo metu surinktais įrodymais ir taikytinais įstatymais. Priešingai nei nurodo prokuroras savo apeliaciniame skunde, teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, veiksmų intensyvumą, visas jo atsakomybę sunkinančias bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes, ir pagrįstai atidėjo terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
7.20. Vertinama, kad prokuroro apeliaciniu skundu siekiama nepagrįstai pasunkinti nuteistojo A. I. padėtį tuo aspektu, kad prašoma pripažinti daugiau jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių (keturias), negu yra nurodyta kaltinamajame akte (trys) ir tokiu pagrindu nepagrįstai prašoma griežtinti bausmę. Be to, dėl vienos kaltinamajame akte nurodytos sunkinančios aplinkybės - „veikos padarytos tyčiojantis iš nukentėjusiojo asmens“ – nebuvo pateiktas kaltinimas A. I., todėl jis negali būti pripažintas dėl to kaltu ir nuteistas. Kita sunkinanti aplinkybė – pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios– pagal kaltinimą yra kvalifikuojanti aplinkybė ir negali būti laikoma sunkinančia atsakomybe. Dėl likusių kitų dviejų sunkinančių aplinkybių (veikos padarytos bendrininkų grupėje ir būnant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), nuteistasis A. I. prisipažino.
7.21. Nuteistojo gynėjos atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis A. I. buvo atviras ir nuoširdus, aiškindamas ikiteisminio tyrimo metu apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, gailėjosi nusikaltęs. Nors teisme jis atsisakė duoti parodymus, prašė remtis jo anksčiau duotais paaiškinimais, tačiau tai padarė iš gerų paskatų – siekdamas patvirtinti savo ankstesnius parodymus ir neįsivelti į ginčus su buvusiais bendrininkais. Visiškai be pagrindo teismas jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nevertino lengvinančia jo atsakomybę aplinkybe, nors A. I. neišsisukinėjo nuo atsakomybės ir nekaltino nei kitų bendrininkų, nei nukentėjusiojo dėl tų veiksmų, kuriuos jis pats atliko.
7.22. Nuteistasis A. I. kritiškai vertina savo padarytas nusikalstamas veikas ir siekia pasitaisymo. Jis yra bręstanti asmenybė, besiformuojanti tinkamose tam sąlygose, gyvena su vienu iš tėvų. Šiuo metu jo priežiūra yra daug griežtesnė, dirba, gyvena su tėvu ir stengiasi savo tinkamu elgesiu įgyti gerą vardą visuomenėje, kuo greičiau planuoja atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, priteistą teismo nuosprendžiu.
7.23. Teisingumo principo taikymas nereiškia, kad visiems bendrininkams turi būti paskirta tos pačios rūšies ar to paties dydžio bausmė. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik, kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius. Bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti jos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.
Atsiliepimas
8. Teismo posėdžio metu nuteistieji E. M. ir R. M. bei jų gynėjai prašė nuteistojo R. M. ir nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, pastarieji bei nuteistasis A. I. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji bei nukentėjusiojo įstatyminė atstovė A. Ž. ir nukentėjusiojo atstovė advokatė L. Guižauskienė bei prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. M. ir nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Nuteistojo R. M. ir nuteistojo E. M. gynėjo advokato G. Bučinsko bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas, L. Rudzevičiaus apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
10. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apeliantų prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo sprendimo aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-107-746/2015, Nr. 2K-572-139/2015, Nr. 2K-10-976/2016 ir kt.).
Dėl nuteistojo R. M. ir nuteistojo E. M. gynėjo skundų argumentų
- Dėl nuteistųjų R. M. ir E. M. veikų kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, BK 181 straipsnio 2 dalį bei nuteistojo E. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei jo nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalį
11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su pateiktų apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos duomenimis, iš naujo įvertinusi pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, kurio metu buvo ištirti iš (duomenys neskelbtini) gauti duomenys apie nukentėjusiojo R. Ž. sveikatos būklę, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė bei įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnių reikalavimų, ir jais remdamasis nustatė R. M. ir E. M. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes. Teismas, kvalifikuodamas R. M. ir E. M. nusikalstamus veiksmus pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.
12. Teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų praktikoje šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame teismo baigiamajame akte: teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-471-507/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-28-489/2016 ir kt.). Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, Nr. 2K-96-697/2017, Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-67-699/2018, Nr. 2K-309-495/2019 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje tirdamas ir nuosprendyje vertindamas byloje esančius įrodymus, paminėtų taisyklių nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
13. BK 150 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas su bendrininkų grupe tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. M. ir E. M., veikdami bendrininkų grupe kartu su A. I., naudojantis bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios, atėmus galimybę priešintis nuošalioje vietoje – miške, bendrais veiksmais naudojant fizinį smurtą, E. M. pasakė nukentėjusiajam R. Ž. „dabar man čiulpsi“, apnuogino savo lytinį organą ir įkišo jį nukentėjusiajam į burną, taip jį seksualiai prievartavo oraliniu būdu, taip pat numovus nukentėjusiajam kelnes, E. M. įkišo pagalį į jo išeinamąją angą, tęsiant bendrus veiksmus, A. I. taip pat kišo pagalį į nukentėjusiojo išeinamąją angą, tokiu būdu, tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiuoju R. Ž. prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu.
15. Apeliantai skunduose laikosi pozicijos, kad byloje surinkti įrodymai nepakankamai pagrįsti, jog R. M. ir E. M. prieš nukentėjusįjį padarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytus nusikalstamus veiksmus. Apeliantai tvirtina, kad pareikšti kaltinimai paremti tik psichiškai neįgalaus nukentėjusiojo R. Ž. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir nepatikimi. Šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.
16. Iš baudžiamojoje byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad pirminė informacija apie prieš Ž. Ž. 2019 m. liepos 24 d. naktį padarytas nusikalstamas veikas, buvo gauta 2019 m. liepos 25 d. Nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą A. Ž. pareiškime nurodyta, kad jos sūnus R. Ž. naktį miške buvo sumuštas trijų vyrų, kurie mušė su pagaliais, vienas iš jų į kaktą gesino cigaretę, taip pat išnaudojo oraliniu būdu, trenkė buteliu per galvą, grasino susidorojimu, jei kreipsis į policiją. Atsigavęs sūnus nuėjo iki degalinės, kur paprašė pagalbos ir buvo išvežtas į ligoninę (t. 1, b. l. 8). Iš 2019 m. rugsėjo 26 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog atliekant ikiteisminį tyrimą buvo bendrauta su nukentėjusiuoju R. Ž., kuris buvo atvykęs su savo atstove pagal įstatymą, mama A. Ž., pateikusia sprendimą dėl sūnaus pripažinimo neveiksniu dėl protinės negalios. Apklausta kaip liudytoja A. Ž. savo vardu parašė pareiškimą ir papasakojo viską, ką jai nurodė jos sūnus R. Ž., kuris nebuvo apklaustas kaip liudytojas, nes jo pasakojimas buvo nerišlus, neišsamus, jis buvo labai susijaudinęs ir pavargęs (t. 1, b. l. 95-101). Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. spalio 16 d. atliktoje apklausoje nukentėjusysis R. Ž. parodė, kad 2019 m. vasarą apie 21.30 val. nuvažiavo į prekybos centrą „Akropolis“, norėjo nueiti į kiną, pavėlavo ir nusprendė nuvažiuoti į miestą, nuėjo į barą „(duomenys neskelbtini)“ išgerti alaus, ramiai sėdėjo, turėjo su savimi 35 Eur, gėrė alų, paskui prie jo priėjo trys vyrai, kalbino jį, apie pusę pirmos nakties jis skambino savo mamai, telefoną davė tamsiaplaukis vyras, kuriai pranešė, kad viskas gerai, kad dar pabus bare. Vėliau jie visi susitarė taksi nuvažiuoti į naktinį klubą. Taksi automobiliu jie atvažiavo iki miško, einant mišku, jam spyrė koja į pilvo sritį ir jis nugriuvo, po ko jį gulintį nurengė, aukštesnis vyras nuėmė jo kelnes, savo lytinį organą kišo jam į užpakalį, kiti daužė pagaliais, kad nesipriešintų, privertė atsiklaupti. Tas pats aukštas vyras privertė jį čiulpti jo lytinį organą, tada visi trys pradėjo ant jo šlapintis, jis iš baimės pasituštino, po ko jie pagalį kišo jam į užpakalį, tada pagalį išvoliojo jo išmatose ir pradėjo kišti jam į burną pasakę: „ryk ir įsivaizduok, kad čia tavo šokoladas“. Pagalį į burną kišo aukštesnis, o kiti du toliau jį daužė pagaliais į kojas, nugarą, galvą, paskui tamsiaplaukis paėmė plytą, kuria trenkė per ranką, tada mažesnis draugas paėmė tuščią butelį, kuriuo trenkė jam per pakaušį, jis prarado sąmonę. Vėliau jie dar jo paklausė, ar jis atsimena jų vardus, jis (R. Ž.) pasakė, kad truputį atsimena, po ko trečias stambesnis draugas sudavė į kairį skruostą. Tamsiaplaukis pasakė „jeigu tu nori likti gyvas ir sveikas, tada tu turėsi pasidaryti asmens dokumentą ir paimti paskolą“ ir atvežti į (duomenys neskelbtini). Galiausiai po visko per mišką ėjo tiesiai, nuėjo iki „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, paprašė, kad iškviestų policiją. Pareigūnui pradėjus klausinėti apie tą įvykį, jis bijojo, negalėjo nė žodžio ištarti. Be to, nukentėjusysis papildė, kad miške mušimo metu mažesnis vyras paėmė iš jo piniginę su 14 Eur ir 85 centais. Aukštesnis vyras vilkėjo mėlynus džinsinius šortus, sportinius juodus batus, juodą megztinį, kitas – džemperį ir šortus, trečias – su auskaru, buvo putlus, vilkėjo marškinius ir šortus. Pastarasis jam trenkė į kairį skruostą, klausė, ar pamena jų vardus. Tamsiaplaukis užgesino į kaktą cigaretę tuomet, kai jį mušė, ir galiausiai pasakė jam: „kentėk suka“. Aukštesnis parodė kelią, kur jam išeiti iš miško (t. 1, b. l. 137-139). Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu nukentėjusysis R. Ž. atpažino E. M., kaip asmenį, kuris spyrė jam koja į šoną, nuo ko jis nugriuvo. Liepė jam čiulpti lytinį organą, po ko ištraukė lytinį organą iš kelnių, liepė jam klauptis ir čiulpti. Jis, jo bijodamas, atsiklaupė ant kelių ir čiulpė lytinį organą. Vėliau visi trys įvykyje dalyvavę asmenys, jį mušė kojomis ir pagaliais (t. 1, b. l. 123-126). Nukentėjusysis taip pat atpažino R. M., kaip asmenį, kuris jį mušė miške, veikdamas kartu su kitais dviem vyrais. Spardė kojomis, daužė pagaliais, kiek sudavė smūgių, pasakyti negalėjo, atpažino pagal veido bruožus (t. 1, b. l. 127-130). Iš esmės tokias pat aplinkybes nukentėjusysis parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 131-133).
17. Prieš pateikiant išsamesnį nukentėjusiojo parodymų vertinimą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylų specifika yra ta, kad paprastai tokių veiksmų liudytojų nebūna arba jų nebūna daug. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose būna nukentėjusiojo asmens parodymai, teismo medicinos specialistų, psichiatrijos, psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), ir išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai. Todėl vien tik formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas, suradus juose neesminių prieštaravimų, tokio pobūdžio (seksualinio) baudžiamosiose bylose negali būti pateisinamas. Siekiant nustatyti tokių parodymų patikimumą ir objektyvumą, būtina juos įvertinti atidžiai, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos asmens parodymuose, galėtų būti ir turėtų būti aiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl patirto šoko, streso, gėdos ir kitų aplinkybių. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad tai jokiu būdu nėra pakankamas pagrindas visais atvejais netikėti seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymais.
18. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šių jo parodymų nepripažinti tinkamais įrodymais vien tik dėl jam diagnozuotos protinės negalios (nukentėjusysis serga įgimta silpnaprotyste – vidutiniu protiniu atsilikimu su elgesio sutrikimais) ar dėl to, kad jo parodymai nesutampa su nuteistųjų parodymais ir jų keliama versija, kad jie nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 2 dalyje, nepadarė. Šiame kontekste atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistieji ginčijo jiems inkriminuotą aptariamos nusikalstamos veikos požymį – nukentėjusiojo bejėgišką būklę dėl jo protinės negalios, tvirtindami, jog nukentėjusysis atrodė normaliai, durnas nepasirodė (E. M. parodymai), kad pas nukentėjusįjį nebuvo jokių išskirtinių požymių, todėl negalėjo suprasti, kad jis protiškai atsilikęs ar panašiai (R. M. parodymai), tai yra nuteistieji R. Ž. vertino kaip visiškai normalų ir adekvatų žmogų. Tuo tarpu tiek nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme keliant versijas dėl pastarojo parodymų patikimumo ir tvirtinant, kad nukentėjusysis meluoja, abejojama jo psichine būkle ir sugebėjimu adekvačiai suvokti bylai reikšmingas aplinkybes bei gebėjimu dalyvauti procese ir duoti parodymus. Tokia prieštaringa apeliantų pozicija vertintina kaip nuteistųjų gynybos versija, siekiant sumenkinti savo veiksmus dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Tuo tarpu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų objektyvumu ir teisingumu. Nagrinėjamu atveju svarbūs asmenų, bendravusių su nukentėjusiuoju iš karto po įvykio, parodymai. Liudytojas R. K., dirbęs naktį degalinėje ,,(duomenys neskelbtini)”, į kurią atėjo nukentėjusysis prašyti pagalbos, parodė, kad nukentėjusysis atėjo šlapiais ir purvinais drabužiais, sumuštu veidu, sakė, kad buvo stipriai sumuštas, mušė labai stipriai per galvą, paprašė iškviesti policijos pareigūnus. Liudytojas taip pat parodė, jog vaikinas (R. Ž.) buvo labai susijaudinęs, šoko būsenos. Liudytojas policijos pareigūnas M. D. parodė, kad, atvykus pagal iškvietimą į degalinę, nukentėjusysis buvo labai susijaudinęs, susinervinęs, sunkiai kalbėjo, sakė, kad buvo miške, kad jį mušė vyrai, kad jie iš jo piniginės paėmė 12 Eur ir dar reikalavo 1 000 Eur, kad jis iš miško išėjo pats, kur buvo miškas, pasakyti negalėjo, sunkiai orientavosi aplinkoje, sakė, kad tie vyrai ant jo šlapinosi, pylė ant galvos alų. Dėl didelio susijaudinimo jokių jį užpuolusių vyrų požymių nukentėjusysis pasakyti negalėjo, ant vaikino veido matėsi kraujosruvos, nubrozdinimai, drabužiai buvo purvini, šlapi. Kadangi vaikinas buvo susijaudinęs, jo daugiau nieko neklausinėjo. Taigi, nukentėjusysis R. Ž. nuo pat pradžių minėtiems asmenims papasakojo esmines įvykio aplinkybes, tai yra, kad buvo miške sumuštas vyrų, paimti pinigai ir iš jo reikalauti dar 1 000 Eur. Pastebėtina, jog dėl buvusios nukentėjusiojo būsenos (susijaudinęs, šoke, sunkios orientacijos aplinkoje), minėti asmenys apie įvykio aplinkybes daug jo neklausinėjo, be to, normalu, kad esant tokioje būsenoje visiškai nepažįstamiems asmenims nukentėjusysis visų įvykio detalių, ypač susijusių su intymia jam padaryta skriauda – seksualiniu prievartavimu, nepasakojo.
19. Tuo tarpu apie patirtą seksualinę prievartą, kad buvo išnaudotas oraliniu būdu, nukentėjusysis kitą dieną papasakojo mamai A. Ž., kuri savo vardu parašė pareiškimą policijai ir papasakojo viską, ką jai nurodė jos sūnus R. Ž.. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą parodė, jog sūnus jai sakė, kad jį mušė plytomis per ranką, kad užgesino cigaretę į kaktą, o jo paklausus, ką jis (R. Ž.) darė – pasakė, kad kai jie išlipę iš taksi ėjo, mintyse pradėjo melstis, prašė nemušti, jam pasakė „tylėk padla“. Sūnus taip pat sakė, kad mušant vienas pagalys sulūžo, tai paėmė kitą, storesnį, sakė, kad pylė ant rankų alų ir liepė veidą prausti. Apie baisiausią dalyką – lytinio organo kišimą į burną ir pagalių kišimą, mamai gal buvo gėda sakyti, apie šias aplinkybes ji sužinojo pas tyrėją apklausoje. A. Ž. taip pat parodė, kad jai sūnus pasakojo apie pinigų atėmimą, dažniausiai minėjo tamsiaplaukį vyrą, sakė, kad liepė atiduoti pinigus kiek turi piniginėje, o po to reikalavo kitą dieną nueiti į banką paimti 1 000 Eur paskolą ir pinigus atnešti į Minsko plentą per perduoti kažkokiam žmogui, kuris jį pažįsta.
20. Šiuos nukentėjusiojo parodymus iš dalies pagrindžia specialisto išvada, kurioje analogiškai nukentėjusiojo parodymams nustatyti jam padaryti sužalojimai – muštinė žaizda kaktos kairėje, odos nubrozdinimai kaktos dešinės pusės, viršugalvio, kairio skruosto, abiejų dilbių, kairio riešo, abiejų plaštakų, nugaros krūtininės dalies dešinės pusės, dešinio kelio sąnario, kairės šlaunies srityse, odos nudegimas kaktos kairėje, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokų, kairės akies apatinio voko, nugaros krūtininės dalies dešinės pusės, juosmens dešinės pusės, dešinio klubo, kairės šlaunies srityse, kairio viršutinio žandikaulio priekinės sienelės impresinis ir kairės akiduobės apatinės sienelės lūžiai, padaryti minėtas sritis paveikus kietais bukais daiktais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2019 m. liepos 24 d.) (t. 1, b. l. 165-170).
21. Be kita ko, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir pačių nuteistųjų parodymai. Teisiamojo posėdžio metu E. M. patvirtino, jog A. I. nusmaukus nukentėjusiojo kelnes, jis (E. M.), besdamas pagalį nukentėjusiajam į sėdmenis, galimai netyčia pagaliu pataikė į analinę angą, po ko nukentėjusysis pasituštino, jam (E. M.) pasidarė šlykštu ir jis atsitraukė į šoną. Nuteistieji E. M. ir R. M. taip pat tvirtino, kad po to pagalį paėmė ir nukentėjusiajam į analinę angą kišo A. I., o ištraukęs aplipusį išmatomis pagalį liepė nukentėjusiajam jį laižyti. Ir nors nuteistieji neigė prievartavę nukentėjusįjį oraliniu būdu, teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą ir išsamumą, kad tas pačias aplinkybes ir tikslią jų seką, tame tarpe ir lytinio organo kišimą į jo burną, R. Ž. nurodė, ir praėjus beveik trims mėnesiams po įvykio, neturi pagrindo spręsti, kad R. Ž. parodymai šioje dalyje neteisingi, ar juo labiau abejoti jo gebėjimu adekvačiai atpasakoti bylai reikšmingas aplinkybes. Vertinant ištirtus įrodymus, taip pat pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų suinteresuotas nuteistuosius apkalbėti ar juo labiau, kaip nurodoma R. M. skunde, tokiu būdu siekia gauti materialinę naudą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas R. Ž. parodymų patikimumą, BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė: teismo posėdyje ištyrė nukentėjusiojo pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus, apklausė netiesioginius liudytojus, ištyrė specialistų išvadas, kitus byloje surinktus įrodymus. Nors nuteistojo E. M. gynėjas skunde nurodo, jog nukentėjusysis nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, tačiau nenurodė, kokius konkrečius klausimus jam nori užduoti. Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusiojo R. Ž. būklė po įvykio stipriai pablogėjo. Šią aplinkybę patvirtina teisme gauti R. Ž. gydymosi (duomenys neskelbtini) duomenys, kad po patirtų įvykių nukentėjusiojo gydymas stacionarinėje gydymo įstaigoje padažnėjo – buvo gydytas jau du kartus, jam diagnozuota reakcija į stiprų stresą. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas nukentėjusiojo parodymus, nuteistųjų procesinių teisių nepažeidė ir užtikrino, jog protinę negalią turintis nukentėjusysis nebūtų traumuojamas, pakartotinai jį apklausiant apie byloje nagrinėjamus įvykius.
22. Nuteistojo gynėjo skunde nepagrįstai nurodoma, jog E. M. veiksmas – pagalio kišimas į analinę angą, niekaip nesusijęs su seksualiniu prievartavimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokie E. M. veiksmai pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip seksualinis prievartavimas, padarytas kitokio fizinio sąlyčio būdu. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama ne natūralaus vyro ir moters lytinio akto būdu, bet oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Kitokio fizinio sąlyčio būdas apima vyro ar moters lytinių organų dirginimą, lietimą lytiniu organu kito žmogaus kūną, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą ir pan. Konstatuojant buvus fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2007). Pažymėtina, kad kokių nors daiktų kišimas į išeinamąją angą ar makštį prieš nukentėjusiųjų valią pirmiausia traktuotinas kaip dideliu pavojingumu ir trauminio poveikio rizika pasižymintis žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimas, o ne vien tik veika, kuria kėsinamasi į žmogaus sveikatą, garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63/2008). Sprendžiant, ar fizinis sąlytis buvo susijęs su lytinės aistros tenkinimu, reikšmingos yra ir visos kitos įvykio aplinkybės. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis E. M. taip pat tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. Ši aplinkybė sustiprina išvadą, kad nuteistųjų veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip lytinės aistros tenkinimas, o ne vien tik kaip nukentėjusiojo žeminimas (nuteistojo E. M. nuomone – pamokymas dėl nukentėjusiojo netinkamo elgesio su motina ir seserimi). Kartu pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už seksualinį prievartavimą kyla neatsižvelgiant į tai, ar kaltininkui pavyko pajusti seksualinį pasitenkinimą ar malonumą. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo neturi būti privalomai nustatyti. Kita vertus, asmuo, pasirenkantis tokį veikimo būdą (nukentėjusiojo nurengimas prievarta, pagalio įkišimas į išeinamąją angą), neabejotinai suvokia seksualinį savo veiksmų pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50/2012). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes E. M. veika pagal BK 150 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai pritaikius įstatymą.
23. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje išžaginimo, padaryto bendrininkų grupe (BK 149 straipsnio 2 dalis), vykdytoju pripažįstamas toks asmuo, kuris: 1) naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju; 2) naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo; 3) nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai su juo santykiavo. Taigi nustačius kelių asmenų bendrą tyčią išžaginti žmogų, šios veikos vykdytoju pripažįstamas asmuo, visiškai ar tik iš dalies realizavęs šios nusikalstamos veikos sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-643/2012, 2K-348/2012, 2K-199/2013, 2K-129/2014). Tokie patys kriterijai taikomi pripažįstant bendravykdytojais ir dėl seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnio 2 dalyje).
24. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nuteistasis R. M. būtų tenkinęs savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju oraliniu bei kitokio fizinio sąlyčio būdais pats, tačiau konstatavo, kad tą darė kiti nusikaltimų bendrininkai E. M. bei A. I.. Pagal byloje nustatytas aplinkybes susitarimas seksualiai prievartauti buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, o būdai, kuriais padaryta ši veika – pasinaudojimu bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios ir atėmimu galimybės priešintis bendrininkų E. M., R. M. ir A. I. veiksmams, tai yra nukentėjusysis pastarųjų asmenų tamsiu paros metu buvo nuvežtas į nuošalią vietą – mišką, sumuštas, reikalaujama E. M. ,,čiulpti“, po ko E. M. įkišo savo apnuogintą lytinį organą nukentėjusiajam į burną, nuo jo prievarta numautos kelnės, po ko E. M. ir A. I. kišo pagalį į nukentėjusiojo analinę angą, leidžia spręsti, kad R. M. neprieštaravo nuteistųjų E. M. ir A. I. veiksmams, tenkinant lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdais, todėl turi atsakyti ne tik už savo tiesiogiai nukentėjusiajam atliktus veiksmus, bet ir už bendrininkų veiksmus. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes R. M. padaryta veika pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 150 straipsnio 2 dalį.
25. Apeliaciniuose skunduose nesutinkant su nuteistųjų R. M. ir E. M. nuteisimu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, o E. M. gynėjo apeliaciniame skunde ir su nuteisimu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, iš esmės nurodoma, jog nuteistieji turto prievartavimo (E. M. ir turto grobimo) veiksmų neatliko. Gynėjo skunde taip pat tvirtinama, jog BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymas yra R. M. ir A. I. vykdytojų ekscesai. Tokie apeliantų skundų argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.
26. Kaip minėta, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).
27. Iš bylos duomenų bei nukentėjusiojo R. Ž. paaiškinimų matyti, kad smurto naudojimo miške metu, iš jo piniginės buvo paimti grynieji pinigai, taip pat nukentėjusysis parodė, kad tamsiaplaukis vyras jam liepė nueiti į banką, paimti 1 000 Eur paskolą ir kitą dieną atvežti į (duomenys neskelbtini). Iš nuteistojo A. I. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos jis teisiamojo posėdžio metu patvirtino, matyti, jog einant į mišką, E. M. jam sakė, jog nukentėjusysis turi pinigų ir reikia jį sumušti. Byloje nustatytos įvykio aplinkybės patvirtina, jog tiek A. I., tiek R. M. šiam sumanymui neprieštaravo, priešingai – E. M. pradėjus nukentėjusįjį mušti, prisidėjo prie jo mušimo. Tiek E. M., tiek A. I. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pinigus iš nukentėjusiojo paėmė R. M., šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu pripažino ir pats R. M.. Ir nors nuteistojo gynėjo skunde akcentuojama, kad už tokio pobūdžio R. M. veiksmus E. M. atsakyti neturi, tačiau įvertinus paties E. M. sumanymą smurtauti prieš nukentėjusįjį bei tai, kad jis savo veiksmais sudarė sąlygas bendrininko (R. M.) veiksmams ir juos papildė, vertinti pastarojo veiksmus kaip bendrininkų susitarimo ribų peržengimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
28. Nagrinėjamoje byloje taip pat neabejotinai nustatyta, kad iš nukentėjusiojo buvo reikalaujama kitą dieną atnešti 1 000 Eur. Ir nors nuteistasis E. M. parodė, kad reikalavimą nukentėjusiajam kitą dieną atnešti 1 000 Eur išsakė A. I., o jis (E. M.) kitą dieną tiesiog teiravosi A. I. dėl 1 000 Eur, norėdamas, kad A. I. ,,nedarytų nesąmonių“, suvokdamas, kad tokie veiksmai yra nusikalstami, o R. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 1 000 Eur reikalavo A. I., teisiamojo posėdžio metu – kad paties reikalavimo jis negirdėjo, apie tai sužinojo iš bendrininkų vėliau, akivaizdu, jog nuteistieji žinojo apie po sumušimo nukentėjusiajam dar miške išsakytą reikalavimą kitą dieną perduoti 1 000 Eur. Taigi, šiuo atveju nustatytas būtinasis intelektualinio tyčinės kaltės momentas – nuteistųjų suvokimas, kad jie dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Jų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, sudarė sąlygas kito bendrininko veiksmams ir juos papildė. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad visi nuteistieji nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, to neneigė ir patys nuteistieji, po ko tiesiogiai ir atvirai nukentėjusiajam buvo išsakytas reikalavimas perduoti 1 000 Eur ir tokiam reikalavimui neprieštaravo. Tokiu būdu šie bendrininkai buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių ir veikė tiesiogine tyčia.
29. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes R. M. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota BK 181 straipsnio 2 dalį, E. M. – pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį.
30. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde prašymas nuteistojo E. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalį, iš esmės argumentuojamas tuo, jog nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotas veikas pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, tuo tarpu prisipažįsta naudojęs nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, todėl gynėjas mano, kad E. M. nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes – tai yra dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Toks gynėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.
31. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas yra išimtinė baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, kas ir buvo padaryta baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Šiame nuosprendyje teismas išsamiai pasisakė dėl nuteistojo E. M. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, pagrįstumo. Tuo tarpu vien tik nuteistojo manymas, kad jis nusikalstamų veikų nepadarė, negali būti pagrindas tenkinti apelianto prašymą ir nuteistojo E. M. veiksmus kvalifikuoti kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą.
32. Dėl viso to, kas pirmiau pasakyta, skundžiamo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymą, dėl kurio E. M. nusikalstamas veikas reikėtų perkvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų
33. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje įvertinęs nuteistiesiems inkriminuoto bejėgiškos nukentėjusiojo būklės požymio pagrįstumą, individualizuodamas nuteistiesiems skirtinas bausmes, dėl šios aplinkybės išsamiau nepasisakė ir nepagrįstai nė vienam iš nuteistųjų nepripažino jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad veikos padarytos asmeniui, kuris dėl savo protinės negalios buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tokie prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
34. BK 60 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Pagal BK 150 straipsnį atsako tas, kas tenkino savo lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Nagrinėjamoje byloje A. I., E. M. ir R. M. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais, kad veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, tyčia, bendrais veiksmais atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, pasinaudodami bejėgiška jo būkle dėl protinės negalios, panaudojant nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdais prieš nukentėjusiojo valią. Taigi bejėgiška būklė dėl nukentėjusiojo protinės negalios nuteistiesiems inkriminuota kaip jų nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, todėl nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 2 dalyje, padarymą pasinaudojant nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl protinės negalios pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nėra pagrindo. Tuo tarpu aptariant prokuroro prašymą dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio dalį, kurių nusikalstamos veikos sudėtyje nėra numatytas būtinasis veiką kvalifikuojantis požymis – bejėgiška būklė, svarbu pažymėti, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs tik du atvejus, kai teismas turi diskreciją spręsti, ar pripažinti asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai, 2 dalis). Kitais atvejais teismas turi galimybę spręsti tokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimą, esant tam tikroms alternatyvioms sąlygoms: 1) baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė nurodyta kaltinamajame akte; 2) nors ir nenurodyta, tačiau tokią aplinkybę atitinkantys faktai yra aprašyti kaltinamajame akte ar byloje nustatyta tvarka gautame rašytiniame prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami dėl asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo, turi nepažeisti kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, jo teisės į gynybą, o teismo sprendimas negali būti netikėtas asmeniui, kuriam tokios aplinkybės nustatomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15-489/2019, Nr. 2K-304-648/2019). Tais atvejais, kai atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenurodyta kaltinamajame akte, nėra aprašyta prie faktinių aplinkybių, o tik nurodoma baigiamojoje kalboje, tai teismas, pripažindamas tokią aplinkybę atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nesilaiko BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų ir pasunkina kaltinamojo (nuteistojo) teisinę padėtį (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375-1073/2018). Kaip matyti iš kaltinamojo akto, prokuroro prašoma pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarytos asmeniui, kuris dėl savo protinės negalios buvo bejėgiškos būklės, kaltinamajame akte nenurodyta. Tokią aplinkybę atitinkantys faktai nėra aprašyti ir kaltinamajame akte aprašant nusikalstamų veikų padarymo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir BK 181 straipsnio 2 dalį faktines aplinkybes, ši nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo nurodyta ir prokuroro baigiamojoje kalboje (t. 5, b. l. 35). Taigi, esant nurodytam, prokuroro prašymas pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe – veikos padarytos asmeniui, kuris dėl savo protinės būklės negalios buvo bejėgiškos būklės, negali būti tenkinamas ir šiuo aspektu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įrodytomis nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, aplinkybėmis pripažino ir tai, kad tiek turto prievartavimą, tiek svetimo turto pagrobimą nuteistieji padarė ir pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios. Tuo tarpu, kaip jau buvo pastebėta, tokią aplinkybę atitinkantys faktai kaltinamajame akte aprašyti nebuvo. Pastebėtina ir tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodytas analogiškas nesutapimas dėl nusikalstamų veikų pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį aprašymo su kaltinamajame akte esančiu, tai yra, kad E. M., R. M. ir A. I. yra kaltinami pagrobę svetimą turtą ir prievartavo turtą pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios (t. 4, b. l. 100-102). Teisėjų kolegija tokį nusikalstamų veikų aprašymą, nurodant perteklinį – bejėgiškos būklės požymį, kuris nebuvo aprašytas kaltinamajame akte, vertina kaip akivaizdžią rašymo apsirikimo klaidą. Akivaizdu, jog kaltinime aprašytas bejėgiškos būklės požymis dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 150 straipsnio 2 dalyje, automatiškai buvo perkeltas ir į kitų nusikalstamų veikų sudėtis, juo labiau, kad visos trys veikos buvo padarytos prieš tą patį asmenį. Ši klaida yra akivaizdi rašymo apsirikimo klaida, kuri nekeičia nuosprendžio esmės, todėl ištaisoma.
35. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nustatytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės yra šios: E. M., R. M. ir A. I. 2019 m. liepos 24 d., laikotarpiu nuo 01.49 val. iki 03.12 val., veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tyčia, bendrais veiksmais atimant galimybę priešintis, panaudojant nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o taip pat savo ir kitų asmenų – bendrininkų naudai vertė nukentėjusįjį R. Ž. atlikti turtinio pobūdžio veiksmus bei perduoti turtą.
36. Sutiktina su prokuroro skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybės – tyčiojimosi iš nukentėjusiojo R. Ž.. Pažymėtina, jog teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nagrinėdama byla paduotų apeliacinių skundų ribose, pasisako tik dėl nuteistojo A. I. atžvilgiu netaikytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepagrįstumo.
37. Bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis A. I. sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe sudavė buteliu per galvą ir užgesino cigaretę į nukentėjusiojo kaktą, daužė plytomis, po ko, tęsdamas bendrus veiksmus, kišo pagalį į nukentėjusiojo išeinamąją angą. Beje, pats pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje tokius bendrininkų veiksmus apibūdino kaip tyčiojimąsi iš nukentėjusiojo, tačiau nuosprendyje ši bausmės dydžiui reikšminga aplinkybė teisiškai neįvertinta. Maža to, nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nustatytos tik dvi nuteistojo A. I. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veika padaryta bendrininkų grupe ir būnant apsvaigus nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai).
38. Teismų praktikoje tyčiojimasis iš nukentėjusiojo konstatuojamas tada, kai kaltininkas atlieka veiksmus, iš esmės prieštaraujančius moralės bei dorovės principams, šiurkščia, ciniška forma. Tokiais veiksmais jis siekia pažeminti nukentėjusiojo garbę ir orumą, sukelti jam daug dvasinių ar papildomų fizinių kančių. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad aptariamas A. I. elgesys – smūgių nukentėjusiajam sudavimas ne tik rankomis, kojomis, bet ir naudojant plytas, ciniškai užgesinus cigaretę nukentėjusiajam į veidą, o pastarajam pasituštinus pagalio kišimas į išeinamąją angą yra akivaizdus tyčiojimasis iš R. Ž.. Akivaizdu ir tai, jog A. I., kaip, beje, ir kiti bendrininkai, matė ir suvokė nukentėjusiojo protinę negalią, ir būtent ši aplinkybė paskatino itin ciniškų nukentėjusiojo atžvilgiu veiksmų atlikimą tikslu jį pažeminti ir išsityčioti iš jo, sukelti papildomas dvasines ir fizines kančias. Todėl ši aplinkybė pripažintina A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
39. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas A. I. BK 92 straipsnio nuostatas ir atidėdamas jam paskirtos bausmės vykdymą, padarė BK bendrosios dalies įstatymo taikymo klaidą.
40. Skirdami bausmę nepilnamečiui, teismai, be bendrų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgia ir BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas bei į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. BK 80 straipsnyje numatyta nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis: 1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.
41. BK 92 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija Nr. XI–1861, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) įtvirtina, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Skiriant nepilnamečiui realią laisvės atėmimo bausmę turi būti įvertinta tai, ar tokia bausmė yra būtina, siekiant pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius, ar šiam tikslui pasiekti pakaktų ir laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui paskyrimo, atidedant jos vykdymą. Nesant tokiam būtinumui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo, proporcingumo imperatyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-489/2015). Be to, teismų praktikoje akcentuojama, kad sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo nepilnamečiui asmeniui, įvertintini ne tik byloje esantys duomenys, tiesiogiai apibūdinantys nuteistojo asmenybę iki nusikaltimo padarymo, tačiau ypač atkreiptinas dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas, ar pasikeitė nuteistojo elgesys po nusikaltimų padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).
42. Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui galimas tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju A. I. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumo laipsnis, jo veiksmai nusikalstamos veikos darymo metu, jo asmenybė, elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, ją darant, po nusikalstamos veikos padarymo, priešingai, negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, neleidžia susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui, kad bausmės tikslams, numatytiems BK 41 ir 80 straipsniuose, pasiekti konkrečiu atveju pakanka laisvės atėmimo bausmės A. I. paskyrimo, atidedant jos vykdymą.
43. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies apygardos teismas padarė išvadą, kad A. I. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo atsižvelgęs į tai, kad pastarasis yra labai jauno amžiaus, nebrandi asmenybė, išgyvenęs/ išgyvenantis dėl tėvų šeiminių ryšių nutrūkimo, savo suvokimo ribose, ieškantis savirealizacijos ir įsitvirtinimo, kad ir įstatymo neleistinomis ir visuomenėje toleruotinomis priemonėmis, jo tėvai deda aktyvias pastangas sūnaus tinkamai socializacijai (A. I. su tėvu persikėlė į kitą valstybę, kurioje kartu su tėvu gyvena ir dirba vienoje įmonėje). Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija nesutinka ir mano, kad prokuroro apeliacinio skundo argumentas panaikinti A. I. BK 92 straipsnyje bei 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytų nuostatų taikymą yra teisėtas ir pagrįstas.
44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, įvertinusi tai, kad A. I., būdamas nepilnametis, jau keturis kartus yra teistas už nusikaltimus nuosavybei, be to, nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus vos dviem mėnesiams po priimto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 27 d. baudžiamojo įsakymo, o iš Teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenų taip pat matyti, jog nuteistojo A. I. atžvilgiu 2020 m. sausio 17 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2019 m. balandžio 24 d., tai yra A. I. nusikalto nepraėjus ir mėnesiui po minėto baudžiamojo įsakymo priėmimo, kad daug kartų baustas administracine tvarka, kad byloje yra nustatytos ne dvi, o trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, iš kurių viena (tyčiojimasis iš nukentėjusiojo) parodo ne tik nusikalstamos veikos padarymo būdą, jos pavojingumą, bet ir neigiamas A. I. asmenines savybes, tai yra jo negailestingumą, beširdiškumą, kad šioje byloje nuteistas už apysunkio ir dviejų sunkių nusikaltimų padarymą, daro išvadą, kad šių aplinkybių visuma rodo apie A. I. nusikalstamus polinkius, nenorą laikytis visuomenėje nustatytų gyvenimo taisyklių, jo atžvilgiu taikytos administracinės nuobaudos nebuvo pakankamos, o ankstesni teistumai patvirtina, jog A. I. išvadų nepadarė, neįvertino savo nusikalstamo elgesio neigiamai bei neįvertino jam teismo parodyto geranoriškumo, priešingai – praėjus mėnesiui padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką, o dar po trijų mėnesių ir šias veikas už kurias buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Pažymėtina, jog nuteistasis A. I. su savo tėvu dirbo ir gyveno Norvegijoje ir anksčiau, tai yra iki aptariamų nusikalstamų veikų padarymo, taigi apygardos teismo akcentuotos aktyvios pastangos sūnaus tinkamai socializacijai nėra veiksmingos, priešingai – nuteistojo nusikalstamos veikos sunkėja. Todėl konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog nuteistajam A. I. atidėjus paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus pasiekti bausmės tikslai numatyti BK 41 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis A. I. yra labai jauno amžiaus (šiuo metu jam tik 18,6 metų), teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo paskirta galutinė subendrinta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, nėra teisinio pagrindo ją griežtinti. Tačiau panaikintinas BK 92 straipsnio ir 82 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei 87 straipsnio 2 dalies 1,2 punktų nuostatų taikymas.
Dėl nuteistojo R. M. paskirtos bausmės
45. Nesutikdamas su jam paskirta bausme, nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka dėl jo kaltumo pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir BK 181 straipsnio 2 dalį, taip pat nurodo, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu atliko mažiausiai veiksmų, tuo tarpu aktyviausiam nusikalstamos veikos dalyviui – A. I. paskirta žymiai švelnesnė bausmė. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta.
46. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
47. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodytus bausmės nuteistajam skyrimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir paskyrė bausmės paskirčiai neprieštaraujančią bausmę.
48. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padaryti tyčiniai apysunkis ir du sunkūs nusikaltimai (BK 11 straipsnio 5, 6 dalys), nustatytos dvi sunkinančios aplinkybės (nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe bei apsvaigus nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai)) ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Individualizuodamas bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir R. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis: nevedęs, iki nusikalstamų veikų padarymo dirbo, 2014 m. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktas), daugybę kartų baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 26 – 43), psichiatrijos ligoninėse negydytas, į priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas (t. 3, b. l. 46, 47). Pažymėtina, jog nors šiuo metu R. M. laikomas neteistu, tačiau ankstesnė patirtis, kuomet jis būdamas nepilnametis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės bei nuolatiniai administracinės teisės pažeidimai neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo jo nenorą laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad nusikalstamos veikos padarytos prieš neįgalų asmenį, atliekant išskirtinai žeminančius veiksmus bendrininkų grupe – tiek matant ir suprantant bendrininkų atliekamus veiksmus, tiek pačiam juos atliekant. Be to, apygardos teismas pagrįstai pažymėjo, jog nuteistasis R. M. nepakankamai kritiškai vertina savo elgesį bandydamas savo veiksmus pateisinti paties nukentėjusiojo netoleruotinais veiksmai bei alkoholio vartojimu, be to, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis toliau neigia seksualiai prievartavęs nukentėjusįjį bei prievartavęs pastarojo turtą, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad dėl savo veiksmų jis (R. M.) gailisi, teisėjų kolegijos vertinamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus paminėtas faktiniais bylos duomenimis nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiu yra mažesnės BK 150 straipsnio 2 dalies, 181 straipsnio 2 dalies, 180 straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytas bausmių vidurkis, yra teisingos ir atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Todėl teisinio pagrindo jas švelninti nėra. Byloje nėra nustatyta BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumos, sudarančios teismui pagrindą svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo R. M. klausimą, taip pat nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti teismui išvadą, kad baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytų bausmių paskyrimas šiam nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, jog apeliaciniame skunde minimam A. I. buvo taikytos BK 92 straipsnio nuostatos, numatančios bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui, todėl pastarajam paskirta bausmė, lyginant su R. M. paskirta bausme, yra žymiai mažesnė. Tuo tarpu R. M. nėra nustatyta sąlygų visuma, sudaranti pagrindą svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą.
49. Pažymėtina, kad kiekvienoje konkrečioje byloje kiekvienam nuteistajam bausmės rūšis ir dydis parenkami individualiai, įvertinus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo tai ir buvo padaryta, todėl teigti, kad BK bendrojoje dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės buvo taikytos netinkamai, nėra pagrindo. Sprendimas paskirti atitinkamą bausmės rūšį ir dydį skundžiamu nuosprendžiu pakankamai motyvuotas ir teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Nuteistajam taikomas poveikis yra adekvatus bei proporcingas jo įvykdytoms nusikalstamoms veikoms. Tuo pačiu pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikų pavojingumo, jų padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeistų humaniškumo principą, nes taip būtų sumenkinami nukentėjusiojo interesai, pažeidžiamas jo orumas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam R. M. paskyrė teisingą ir savo dydžiu proporcingą bausmę.
Dėl nuteistajam E. M. paskirtos bausmės
50. Nagrinėjamoje byloje nuteistajam E. M. paskirtos bausmės: pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas šešeriems metams, 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas ketveriems metams, 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas penkeriems metams. Paskirtos bausmės vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padaryti tyčiniai apysunkis ir du sunkūs nusikaltimai (BK 11 straipsnio 5, 6 dalys), nustatytos dvi sunkinančios aplinkybės (nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe bei apsvaigus nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai)) ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir E. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis: vedęs, iki nusikalstamų veikų padarymo nedirbo, teistas, tame tarpe nubaustas ir užsienyje (Lenkijos Respublikoje), daugybę kartų baustas administracine tvarka, psichiatrijos ligoninėse negydytas, į priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas (t. 3, b. l. 117-123, 133-139, 140146, 147, 151, 152). Įvertinęs nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į tai, jog E. M. vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo vienas iš pagrindinių, apygardos teismas nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu yra didesnės nei BK 150 straipsnio 2 dalies, 181 straipsnio 2 dalies, 180 straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytas bausmių vidurkis. Šiuo atveju nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog E. M. nuo pat pradžių prisipažinus dėl savo nusikalstamų veiksmų, naudojant nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą, dėl to gailintis ir atsiprašius nukentėjusiojo, šias aplinkybes apygardos teismas turėjo vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir paskirti švelnesnę bausmę.
51. Iš bylos duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo gynėjo teiginiai dėl E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), neturi jokio pagrindo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai, kritiškai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-77/2013, Nr. 2K-78/2014, Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K-381-507/2016). Be to, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2018). Nagrinėjamu atveju paminėtų momentų byloje nėra. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis E. M. ginčijo dalies nusikalstamų veikų padarymą arba neigė dalį faktinių aplinkybių. Antai E. M. neigė seksualiai prievartavęs nukentėjusįjį, dėl šios nusikalstamos veikos parodė, jog nukentėjusiajam kažką pasakius, jis (E. M.) jam pasakė ,,čiulpk b..., tai yra atsiknisk nuo manęs”, dėl plėšimo ir turto prievartavimo parodė, jog pinigus paėmė R. M., o 1 000 eurų liepė atnešti A. I.. Pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu E. M. neprisipažino visiškai, parodė, kad sudavęs nukentėjusiajam keletą smūgių, daugiau jo nelietė, ką darė kiti, nežino. Antrą kartą apklaustas E. M. kaltę pripažino iš dalies, tačiau kaip ir pirmos apklausos metu pripažino sudavęs tik kelis smūgius nukentėjusiajam. Be to, viso proceso metu nuteistasis E. M. savo veiksmus bandė pateisinti nukentėjusiojo netinkamu elgesiu, teigdamas, kad pastarąjį norėjo pamokyti, bei alkoholio vartojimu. Tokiu būdu jis menkina savo atliktus veiksmus ir siekia sušvelninti savo teisinę padėtį. Pažymėtina ir tai, jog E. M. nukentėjusiojo motinos atsiprašė ir apie galimybę atlyginti padarytą žalą pasisakė tik jam suteikto paskutinio žodžio metu (t. 5, b. l. 42). Taigi, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek šiame nuosprendyje išanalizuotų E. M. parodymų turinys patvirtina, kad jie neatitinka sąlygų, leidžiančių juos vertinti kaip prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl to, ką padaręs, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Šiuo atveju apygardos teismas pagrįstai nepripažino buvus nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdami bausmės klausimą, neatsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą.
52. E. M. gynėjas taip pat nesutinka su E. M. parinktu bausmių bendrinimo būdu, teigdamas, kad paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos, remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Pasak gynėjo, padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms nusikaltimų rūšims, todėl teismas turėjo bausmes apimti, o ne taikyti dalinį bausmių sudėjimą. Tokie nuteistojo gynėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
53. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatomis, bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną iš nusikalstamų veikų paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, teismai pripažįsta, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54/2009, Nr. 2K-474/2010 ir kt.).
54. Nuteistojo E. M. nusikalstamos veikos priskirtinos apysunkių (BK 180 straipsnio 1 dalis) ir sunkių (BK 150 straipsnio 2 dalis, 181 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų kategorijoms, todėl neatitinka aukščiau minėtos praktikos. Nors nusikalstamos veikos, už kurias E. M. buvo nuteistas, nurodytos skirtinguose Baudžiamojo kodekso specialios dalies skyriuose, nes kvalifikuotas seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnio 2 dalis) priskiriamas prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, o kvalifikuotas turto prievartavimas (BK 181 straipsnio 2 dalis) ir plėšimas (BK 180 straipsnio 1 dalis) priskiriami prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, tačiau pagal jų pavojingumą visuomenei, atsižvelgiant į šių nusikaltimų padarymo aplinkybes ir pobūdį, negalima teigti, kad viena veika yra mažiau pavojinga ar pavojingesnė už kitą. E. M. yra pripažintas kaltu padaręs apysunkį ir du sunkius nusikaltimus, iš kurių nė vienas nebuvo padarytas esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą bei nėra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, todėl priešingai nei savo skunde teigia nuteistojo gynėjas, bausmės vadovaujantis BK 63 straipsniu, gali būti bendrinamos taikant tiek visišką, tiek ir dalinį bausmių sudėjimo būdus. Pagrindo taikyti apėmimo būdą bendrinant bausmes E. M., nėra. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apygardos teismas taikė nuteistajam palankesnį dalinį bausmių sudėjimo būdą ir prie griežtesnės skundžiamu nuosprendžiu paskirtos pagal BK 150 straipsnio 2 dalį šešerių metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį švelnesnių už nusikalstamas veikas numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje paskirtų bausmių. Baudžiamajame įstatyme nenustatyta, kokia paskirtų švelnesnių bausmių dalis turi būti pridedama prie griežčiausios paskirtos bausmės taikant dalinio sudėjimo būdą. Bendrinant bausmes paprastai atsižvelgiama į BK VII skyriuje nustatytus minimalius atitinkamų bausmių rūšių dydžius, siekiant, kad už kelias nusikalstamas veikas nebūtų paskirta nepagrįstai švelni bausmė, tačiau konkretaus pridedamos švelnesnės bausmės dydžio parinkimas yra bausmes bendrinančio teismo diskrecija. Kaip jau buvo nurodyta, E. M. praeityje ne kartą teistas, šiuo atveju bausmės jam paskirtos net už tris tyčinius apysunkį ir sunkius nusikaltimus, kurie buvo baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Esant tokių aplinkybių visumai, vertinti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams – kaip aiškiai per griežtą ir dėl to ją švelninti nėra jokio pagrindo.
Dėl neturtinės žalos dydžio
55. R. M. apeliaciniame skunde neginčija nukentėjusiojo atstovaujamos globėjos A. Ž. naudai priteisto atlyginti neturtinės žalos dydžio. Tuo tarpu nuteistojo E. M. gynėjas skunde laikosi pozicijos, kad konkrečiu atveju neturtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas neteisingai. Anot gynėjo, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam 8 000 Eur, neįvertino paties nukentėjusiojo (jo įstatyminės atstovės) neatsargaus elgesio aplinkybė – žinodama, kad nukentėjusysis yra neįgalus, išleido jį be priežiūros, taip pat alkoholio vartojimas, taip pat neįvertino nuteistojo realios galimybės ją atlyginti. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti.
56. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-118/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesų labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Nustatant neturtinės žalos dydį svarbu įvertinti ir nukentėjusio asmens elgesį prieš patirtą nusikalstamą veiką, taip pat, kaip pakito nukentėjusiojo gyvenimas ir elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, kokie liko neigiami liekamieji reiškiniai.
57. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinio ieškinio neturtinės žalos atlyginimui dydžio klausimas buvo išspręstas, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pastebėtina, kad teisingam neturtinės žalos atlyginimui ir jos dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Antai, asmens sveikata, gyvybė, seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas yra vieni iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Todėl priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Surinktais ir ištirtais bylos įrodymais nustatyta, kad nuteistasis E. M., kartu su bendrininkais, sumušė nukentėjusįjį, kuris dėl savo protinės negalios ir prieš jį smurtaujančius tris asmenis negalėjo tinkamai pasipriešinti, su pastaruoju atliko seksualinio prievartavimo veiksmus, atitinkančius lytinės aistros tenkinimo oralinio ir kitokio fizinio sąlyčio būdu požymius bei kitus nusikalstamus veiksmus. Kaip šių E. M. ir jo bendrininkų veiksmų pasekmė, nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymo laipsnis. Nukentėjusysis dėl prieš jį atliktų neteisėtų smurtinio pobūdžio veiksmų neabejotinai patyrė fizinį skausmą, įvairius nepatogumus, stresą ir neigiamus išgyvenimus, kurie ne tik turi, tačiau ir gali turėti įtakos jo tolimesnei gyvenimo kokybei. Nukentėjusysis nepraėjus mėnesiui nuo nusikalstamų veiksmų prieš jį padarymą, buvo gydytas (duomenys neskelbtini), vėliau, tai yra nuo 2020-01-30 iki 2020-02-28 ten pat gydytas dar kartą. Pirminės apžiūros 2019-08-20 duomenys patvirtina, jog nuo įvykio nukentėjusysis į lauką eina tik su mama, jaučiasi nesaugus, bijo, sustiprėjo nerimas. Nukentėjusioji mama nurodė, jog jos sūnaus (R. Ž.) gyvenimas po šio įvykio pasikeitė – jis visą laiką gyvena baimėje, nenori gyventi, po įvykio padažnėjo sūnaus gydymas (duomenys neskelbtini) – gydytas jau du kartus. Pastebi sūnaus baimės jausmą, nervingumą. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, patirtų skriaudų, kaip neturtinės žalos, atlyginimo kompensuojamąją funkciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, o priteistas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas bei proporcingas padarytai žalai, suformuotai teismų praktikai analogiškose bylose neprieštarauja. Nurodytų aplinkybių kontekste taip pat pažymėtina, jog nuteistojo turtinė padėtis nėra vienintelis ir lemiamas kriterijus nustatant padarytos neturtinės žalos dydį. Nuteistasis yra jauno ir darbingo amžiaus, todėl po bausmės atlikimo sukūręs darbinius teisinius santykius, turės realias galimybes atlyginti priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiajam buvo ribojama judėjimo laisvė, tai yra dėl savo negalios jis negalėjo (jam nebuvo leidžiama) palikti namus be priežiūros, taigi apelianto skundo argumentas, jog neįvertintas pačios nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą neatsargus elgesys, yra visiškai nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad jokia asmens negalia negali būti priežastimi daryti prieš jį bet kokio pobūdžio nusikalstamas veikas, tuo tarpu bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad būtent nukentėjusiojo protinė negalia buvo priežastimi itin ciniškiems ir provokuojantiems nuteistųjų veiksmams tikslu nukentėjusįjį pažeminti, pasijuokti iš jo. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas dydis neturtinei žalai atlyginti yra teisingas, mažinti teismo priteistą sumą nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų atlyginimo
58. Nukentėjusiojo R. Ž. atstovė, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė prašymą priteisti iš nuteistųjų nukentėjusiajam atstovavimo apeliacinės instancijos teisme metu patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismui pateikė 2020 m. rugsėjo 16 d. pinigų priėmimo kvitą 300 Eur sumai už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (t. 6, b. l. 6).
59. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant BPK 106 straipsnio nuostatas apeliacinėje instancijoje, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-7-628/2020).
60. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nepriteisti iš nuteistųjų E. M. ir R. M. nukentėjusiojo R. Ž. atstovės pagal įstatymą A. Ž. patirtas išlaidas advokatės pagalbai apmokėti, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų E. M. ir R. M. apeliacinius skundus, kuriuose nuteistieji prašė juos išteisinti – atitinkamai R. M. prašė išteisinti dėl nusikalstamų veikų pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir BK 181 straipsnio 2 dalį padarymo, E. M. – dėl BK 150 straipsnio 2 dalies, 180 straipsnio 1 dalies ir 181 straipsnio 2 dalies padarymo, jo veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalį, bei pagal prokuroro apeliacinį skundą nuteistojo A. I. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais. Nukentėjusiojo atstovės nuosprendžio neskundė, tačiau nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais, todėl proceso išlaidas nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą patyrė išlaidas dėl pastarųjų inicijuoto apeliacinio proceso. Pažymėtina, jog, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies itin nedidele apimtimi, nekeičiant nusikalstamų veikų kvalifikacijos, nenustatyta ir aplinkybių, teikiančių pagrindą nuosprendį panaikinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, bylos apimtį ir sudėtingumą, advokatės suteiktų teisinių paslaugų pobūdį (bylą sudaro šeši tomai, nagrinėjamos trys nusikalstamos veikos, byla išnagrinėta dviejų posėdžių metu, posėdžiuose nukentėjusiojo atstovė dalyvavo, pasisakė baigiamosiose kalbose), sprendžia, kad nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą patirtos 300 Eur išlaidos apeliaciniame procese, kurios įrodytos (t. 6, b. l. 6), nėra akivaizdžiai per didelės, atitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus, todėl pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo.
Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti.
Pripažinti nuteistojo A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybę, kad nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 2 dalyje, padaryta tyčiojantis iš nukentėjusiojo (BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. I. BK 92 straipsnyje, BK 82 straipsnio 1 dalies 5 dalyje ir BK 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų nuostatų taikymo.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo A. I. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį.
Ištaisyti nuosprendyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą, iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinant kaltinimo dalį, kad E. M., R. M. ir A. I. nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, padarė pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios.
Priteisti iš E. M. ir R. M. po 150 Eur nukentėjusiajai ir nukentėjusiojo R. Ž. įstatyminei atstovei A. Ž. už nukentėjusiojo R. Ž. atstovės advokatės Loretos Guižauskienės suteiktas paslaugas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.