Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. A., V. L. ir T. V. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį devyneriems metams laisvės atėmimo, 150 straipsnio 3 dalį - dešimčiai metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų;

V. L. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį devyneriems metams laisvės atėmimo, 150 straipsnio 3 dalį - septyneriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas devyneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šios bausmės dalies pridėjus visą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 1 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų septynioms dienoms;

T. V. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį šešeriems metams laisvės atėmimo, 150 straipsnio 3 dalį – septyneriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams.

Priteista solidariai iš V. A., V. L., T. V. 20 000 Lt nukentėjusiajai V. V. neturtinei žalai atlyginti.

Nuspręsta išieškoti iš nuteistųjų 1400 Lt advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusios ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartis, kuria atmesti nuteistųjų V. A., V. L. ir T. V. apeliaciniai skundai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A., V. L. ir T. V. nuteisti už tai, kad 2009 m. kovo 23 d., laikotarpiu nuo 21 val. iki 2009 m. kovo 24 d. 1 val., Panevėžyje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, V. L. ir T. V. – ir nuo psichotropinių medžiagų, veikdami bendrininkų grupe kartu su asmenimis, dėl kurių byla atskirta, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją nepilnametę V. V., panaudodami fizinį ir psichinį smurtą, atimdami jai valią priešintis, lytiškai santykiavo ir tenkino su ja lytinę aistrą prieš jos valią, t. y. neišleido V. V. iš užrakinto buto, vertė vartoti psichotropines medžiagas ir gerti alkoholį, taip palauždami valią priešintis, naudojo psichinį smurtą; asmeniui, dėl kurio byla atskirta, grasinant nepykdyti ir liepus lytiškai santykiauti su kiekvienu, nes kitaip blogai baigsis ir nebus išleista iš buto, sukėlė nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, taip atėmė galimybę priešintis; V. L. nusivedė nukentėjusiąją į miegamojo kambarį ir ten nurengęs ją, rankos dilbiu smaugdamas ir spausdamas nukentėjusiąją prie lovos, lytiškai santykiavo su V. V. prieš jos valią; po to, nukentėjusiajai apsirengus ir nuėjus į kitą kambarį, V. A. demonstravo savo lytinį organą bendrininkų ir V. V. akivaizdoje, kalbėjo apie oralinį santykiavimo būdą; asmuo, dėl kurio byla atskirta, naudojo fizinį smurtą – lenkė nukentėjusiosios galvą prie V. A. lytinio organo ir, suduodamas ranka jai per galvą, vertė nukentėjusiąją tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu; V. A. nutempė V. V. už plaukų į miegamąjį ir nurengęs, tampydamas už plaukų, vertė tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu bei pasikėsino išžaginti; po to miegamajame T. V., V. A. ir asmeniui, dėl kurio byla atskirta, tampant V. V. už plaukų, pagrasinus tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, t. y. išmušti dantis, V. A. kartu su T. V. tenkino lytinę aistrą su V. V. prieš jos valią oraliniu būdu ne mažiau kaip 5 kartus; po to T. V. atnešus V. V. atsigerti sidro su psichotropine medžiaga, nukentėjusioji, išgėrusi šio gėrimo, dėl psichotropinės medžiagos poveikio užmigo.

Nuteistasis V. A. kasaciniu skundu prašo įvertinti išdėstytus argumentus, išnagrinėti visą baudžiamosios bylos medžiagą ir pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartį dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Taip pat prašo įpareigoti ekspertus ištirti prie skundo pridėtas nuotraukas, atsakant į klausimus dėl šių nuotraukų padarymo laiko ir jose užfiksuotos nukentėjusiosios V. V..

Kasatorius taip pat nurodo, kad jam buvo paskirta aiškiai neteisinga per griežta bausmė, prieštaraujanti teismų praktikai ir BK bendrosios dalies normų reikalavimams. Nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai spręsti, kad T. V. antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki šių veikų padarymo, todėl galima teigti, kad nusikalstamos veikos, nors tai ir sunkūs tyčiniai nusikaltimai, buvo padarytos atsitiktinai. Netgi teismo nustatytomis aplinkybėmis, kasatoriaus kaip bendrininko veiksmai buvo antraeiliai. Skirdamas bausmes už atskiras T. V. inkriminuotas veikas (iš sutapties), teismas pažeidė ir baudžiamojo įstatymo reikalavimą skiriant bausmę visų pirma atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laispnį (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes už mažiau pavojingą nusikalstamą veiką (BK 150 straipsnio 3 dalis) paskyrė griežtesnę bausmę, nei už pavojingesnę veiką (BK 149 straipsnio 3 dalis).

Panevėžio apygardos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų nepažeidė. Teismas atliko įrodymų tyrimą, buvo ištirtos pirmosios instancijos teismo netirtos aplinkybės dėl pateiktų nuotraukų, apklausta nukentėjusioji, liudytojai ir nuteistieji. Klausimą dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo apeliacinės instancijos teismas išsprendė patikrindamas, analizuodamas ir vertindamas šiuos parodymus kartu su kitais ištirtais įrodymais. Bylos duomenimis paneigti ir nuteistųjų teiginiai, jog nukentėjusioji gali juos apkalbėti siekdama turtinės naudos ar bijodama motinos dėl ne namuose praleistos nakties. Iš teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos nutarties matyti, kad teismai nepažeidė BPK įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, nes vienų liudytojų parodymus pripažino teisingais ir jais grindė nuosprendį, o kitų atmetė ne todėl, kad pirmiesiems, dėl kokių nors priežasčių teikė privilegijų, o todėl, kad taip nusprendė pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas pats nustato kokia apimtimi tirti vienas ar kitas byloje nustatinėjamas aplinkybes. Panevėžio apygardos teismo sprendimas apsiriboti liudytojos ir nukentėjusios apklausa, aplinkybių ištyrimo išsamumui nepakenkė. Nagrinėjant bylą Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 44 straipsnio 7 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Susipažinus su teismo nuosprendžio motyvais nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad skiriant bausmę T. V. buvo neteisingai pritaikytos bausmių skyrimą reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išnagrinėjo nuteistojo T. V. apeliacinio skundo argumentus dėl švelnesnės bausmės skyrimo ir pagrįstai nerado teisinio pagrindo skirti švelnesnės bausmės.

Nuteistųjų V. A., V. L., T. V. kasaciniai skundai netenkinami.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir V. A., V. L., T. V. nuteisimo pagrįstumo

Nagrinėjamos bylos kontekste kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį įsitesėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba padaryta esminių BPK pažeidimų.

BPK 369 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netinkami pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. BPK 369 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Taigi kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka bei faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasaciniuose skunduose nuteistieji V. A., V. L., T. V. nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad byloje surinkti ir teismų ištirti įrodymai nepatvirtina jų kaltės. Pagrįsdami šiuos teiginius, kasatoriai kelia savo versijas, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti liudytojų parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų, ypač nukentėjusiosios parodymų, įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Tokie kasatorių argumentai neatitinka BPK 20 straipsnyje apibrėžtos įrodymų sampratos. Pagal šio straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės, svarbu tai, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios parodymai išžaginimo ir seksualinio prievartavimo byloje yra itin reikšmingi, taigi įrodymų liečiamumo prasme jie laikytini įrodymais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinimai V. A., V. L., T. V. padarius išžaginimą ir seksualinį prievartavimą faktiškai buvo grindžiami tuo, kad su nukentėjusiąja V. V. buvo lytiškai santykiaujama bei kitaip tenkinama lytinė aistra prieš jos valią naudojant psichinį ir fizinį smurtą. Būtent teismai, spręsdami klausimą, ar kasatorių veiksmuose yra išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymių, tyrė ir vertino, ar byloje esantys įrodymai patvirtina minėtas aplinkybes. Šiuo atveju byloje esantys tiek kasatorius teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai buvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje. Buvo išanalizuoti liudytojų, nukentėjusiosios, nuteistųjų parodymai, jie buvo gretinami tarpusavyje, lyginami su parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, akistatų protokolais, specialistų išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga. Teismai apie prievartinį lytinių santykių ir lytinės aistros tenkinimo pobūdį sprendė ne tik iš nukentėjusiosios parodymų, bet iš įrodymų visumos. Taigi nuteistųjų kasacinių skundų argumentai dėl teisminio bylos nagrinėjimo vienpusiškumo ir teismų šališkumo, patikint vien tik nukentėjusiosios parodymais ir nesiimant priemonių surinkti objektyvių buvusių lytinių santykių bei jų pobūdžio įrodymų, yra nepagrįsti. Kasacinės instancijos teismo kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad teismai įrodymus vertino netinkamai ir vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis ir pažeidė BPK inter alia 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų rinkimo bei vertinimo taisykles. Priešingai, iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad V. V. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo faktai nagrinėjamoje byloje nustatyti remiantis ne prielaidomis, o BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visi esminiai nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo, jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių bei nuteistųjų kaltės buvo aptarti ir motyvuotai paneigti. Į nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keltas abejones dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo argumentuotai atsakyta. Antai kasatoriai savo poziciją, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė BPK inter alia 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, BPK inter alia 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje numatytų kaltinamojo teisių, grindžia ir tuo, kad šis teismas išsamiai neištyrė V. A. pateiktų nuotraukų. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus byloje, atliko įrodymų tyrimą: papildomai apklausė liudytojus, kartu aiškinosi dėl nuteistojo V. A. pateiktų nuotraukų atsiradimo aplinkybių. Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendimo dėl įrodymų tyrimo ir jo apimties priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo prerogatyva. Tai nėra savitikslis dalykas ir toks tyrimas turi būti atliekamas, kai teismas nusprendžia, kad įrodymų tyrimas yra būtina prielaida teisingo sprendimo byloje priėmimui. Tačiau įrodymų tyrimas negali vykti nepagrįstai ilgai, kai jis praranda savo procesinę prasmę. Atsisakant atlikti ar tęsti įrodymų tyrimą, toks teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Būtent apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas toliau tęsti įrodymų tyrimą, dėl to argumentuotai pasisakė.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų V. A., V. L., T. V. apeliacinius skundus, pažeidė BPK inter alia 320 straipsnio 3 dalyje 324 straipsnio 6 dalyje nustatytas bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisykles ar nepaisė kasaciniuose skunduose nurodytuose BPK straipsniuose įtvirtintų kaltinamojo teisių. Deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiomis bylos aplinkybėmis yra ir kasatorių teiginiai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimo.

Nekelia abejonių ir tai, kad kasatorių veiksmai pagal teismų nustatytas aplinkybes buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip nepilnametės išžaginimas (BK 149 straipsnio 3 dalis) ir seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnio 3 dalis), padarytas veikiant bendrininkų grupe. Viena vertus, byloje nustatyta, kad V. A. nukentėjusiąją seksualiai išprievartavo, bet neišžagino dėl nuo jo valios nepriklausančių fiziologinių priežasčių, V. L. išžagino ir tiesiogiai seksualiai neprievartavo, T. V. seksualiai išprievartavo ir tiesiogiai neišžagino. Kita vertus, byloje nustatyta ir tai, kad kiekvienas iš kasatorių kartu su kitais prieš nukentėjusiąją naudojo fizinę ir psichinę prievartą, padėdami vienas kitam palaužti jos pasipriešinimą ir paeiliui atlikti lytinės prievartos veiksmus, ir tai reiškė, jog jų bendri veiksmai buvo nukreipti į prievartinį lytinių santykių atlikimą, kiekvienas iš jų suprato bendrai darantys nusikaltimus, numatytus BK 149 ir 150 straipsniuose. Antai teismų praktikoje pripažįstama, kad išžaginimo, seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ar netenkino lytinės aistros. Be to, jeigu daliai bendravykdytojų nepavyko nukentėjusiojo išžaginti ar išprievartauti dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, visų bendrininkų veika paprastai kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas.

Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptartas ir nuteistųjų veikas kvalifikuojančio požymio, kurį jie ginčija savo kasaciniuose skunduose,– nepilnamečio asmens išžaginimo ir seksualinio prievartavimo buvimas jų veiksmuose. Teismai išvadą, kad kasatoriai žinojo nukentėjusiąją esant nepilnamete, padarė ištyrę ir įvertinę nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, atsižvelgę į Všį Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro epikrizę, kurioje nurodoma, kad nukentėjusiosios išvaizda atitinka amžių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokia teismų padaryta išvada.

Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes, kvalifikuojant kasatorių veiksmus pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, buvo pažeistos baudžiamojo įstatymo nuostatos, nepaisoma iš kasaciniuose skunduose nurodytų BPK straipsnių, inter alia įtvirtinančių įrodymų rinkimo ir vertinimo nuostatas, bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisykles, kaltinamojo teises, kylančių reikalavimų.

Dėl bausmės paskyrimo

Nuteistasis T. V. kasaciniame skunde teigia, kad jam buvo paskirta aiškiai neteisinga per griežta bausmė, prieštaraujanti teismų praktikai ir BK bendrosios dalies normų reikalavimams.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais kasatoriaus argumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. V. bausmę, paisydamas iš BK 54 straipsnio kylančių reikalavimų, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikaltimų stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Antai šiuo atveju buvo įvertinta tai, kad kasatorius padarė sunkius nusikaltimus, šie nusikaltimai baigti, padaryti tiesiogine tyčia, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra kasatoriaus atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimų padarymas bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio. Taigi darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes T. V. bausmė buvo paskirta nepažeidžiant BK įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, ji nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja BK numatytiems bausmės tikslams. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje irgi pasisakė dėl T. V. paskirtos bausmės pagrįstumo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų V. A., V. L., T. V. kasacinius skundus atmesti.