Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-647-372/2019

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-11-26
Bylos Nr.: e2A-647-372/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-04878-2018-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Valantienė, Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė
Ieškovas: I. A.
Atsakovas: R. V.

Kategorijos

2.3.7Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos (partnerystė)

Civilinė byla Nr. e2A-647-372/2019 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04878-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.7.; 2.3.5.2.1.; 2.4.2.13.; 2.6.37.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-223-1028/2019 pagal ieškovės I. A. patikslintą ieškinį atsakovui R. V. dėl išlaikymo vaikui priteisimo bei turto atidalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. I. I. A kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui R. V., teismo prašė: 1) priteisti iš R. V. išlaikymą nepilnametei dukrai E. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki jos pilnametystės kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kurių dydis po 300 Eur kas mėnesį; vaikui priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskirti vaiko motiną I. A.; 2) priteisti iš R. V. išlaikymo nepilnametei dukrai įsiskolinimą 3 600 Eur; vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskirti vaiko motiną I. A.; 3) nustatyti, kad 2015 m. vasario 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu I. A. įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registruoto atsakovo R. V. vardu, ir atidalinti I. A. priklausančią 1/2 dalį buto iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovo R. V. 6 062 Eur piniginę kompensaciją I. A. bei pripažįstant R. V. nuosavybės teisę į I. A. priklausančią 1/2 dalį buto; 4) nustatyti, kad automobilis „O. I.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)) priklauso R. V. ir I. A. bendrosios dalinės nuosavybės teise, kiekvienam po 1/2 dalį, ir atidalinti I. A. priklausančią 1/2 dalį automobilio iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovo R. V. 3 225 Eur piniginę kompensaciją I. A. bei pripažįstant R. V. nuosavybės teisę į I. A. priklausančią 1/2 dalį automobilio; 5) atidalinti ieškovei I. A. priklausančią 1/2 dalį 0,0935 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovo R. V. 6 250 Eur piniginę kompensaciją I. A. bei pripažįstant R. V. nuosavybės teisę į I. A. priklausančią 1/2 dalį; 6) priteisti iš atsakovo R. V. ieškovei I. A. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalių dukros E. V. išlaikymui kas mėnesį būtinos ne mažesnės kaip 600 Eur dydžio išlaidos vaiko poreikių tenkinimui (maistui, rūbams, mokymosi, lavinimo priemonėms, laisvalaikio praleidimui, lėšų būsto išlaikymui ir kt.). Ieškovė nurodė, jog dukra mokosi (duomenys neskelbtini), po pamokų lanko (duomenys neskelbtini), dėl ko, be įprastinių kiekvienam vaikui daiktų, reikalingos papildomos lėšos šiems užsiėmimams (rūbams, treniruotėms, pasirodymams, varžyboms). Ieškovė pažymėjo, jog užsiėmimai sportinių šokių klube kainuoja 220 Eur (mėnesinis mokestis bei individualios mokamos pamokos); dukra su sportinių šokių kolektyvu arba jos pora vyksta į koncertus, šokių varžybas, kurie vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, vienai tokiai išvykai Lietuvoje reikalingos ne mažiau kaip 70 Eur išlaidos, užsienyje – 100 Eur ir daugiau; kiekvienam pasirodymui daroma profesionali šukuosena (apie 15 Eur), kurią per mėnesį tenka daryti 3-4 kartus; po kiekvieno pasirodymo ar varžybų sukneles reikia išvalyti (apie 40 Eur kas mėnesį). Ieškovė nurodė, kad dukros akys yra nusilpusios, todėl kartą per metus (esant galimybei ir porą kartų) reikalingas gydymas sanatorijoje (duomenys neskelbtini), reikalingi akiniai; dukros sąkandis yra netaisyklingas, bus reikalingas gydymas, kuris pareikalaus nemažų išlaidų (tai priklausys nuo paskirto gydymo būdo); Šiauliuose šios srities specialistų trūksta, todėl gydymas numatomas Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), tai bus susiję su papildomomis kelionių išlaidomis. Ieškovė nurodė, jog dukrai gyvenant su ja, ieškovei neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatine priežiūra, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu. Ieškovė prašė iš atsakovo priteisti periodinėmis išmokomis po 300 Eur kas mėnesį išlaikymą dukrai nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d.

3. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovas dukros išlaikymui reikalingų lėšų neskiria nuo 2017 m. birželio mėn., per tą laiką ieškovei pervedė tik keturis kartus po 150 Eur, todėl iš jo priteistinas išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. 3 600 Eur (14 mėn. x 300 Eur = 600 Eur).

4. Ieškovė nurodė, jog su atsakovu kartu gyveno vienuolika metų, vedė bendrą ūkį, abiejų turimas lėšas leido bendroms reikmėms, buityje naudojo asmeninius daiktus bei įsigytus už bendras lėšas. Iš pradžių šalys gyveno nuomojamame bute, susilaukė dukros, pradėjo galvoti apie savą būstą. Ketindami statyti namą, 2010 m. gruodžio 13 d. po 1/2 dalį įsigijo 0,0935 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 2015 m. vasario 26 d. įsigijo butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį įregistravo atsakovo vardu, darė remontą, pirko naujų buičiai reikalingų daiktų. Ieškovė pažymėjo, kad kartu įsigytas turtas buvo sukurtas bendra šalių veikla, bendriems poreikiams, todėl pagal teismų praktiką šalių santykiai atitiko jungtinės veiklos sutartį. Įsigyjant kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jų tikslas buvo įgyti tokį turtą bendrosios nuosavybės teise bendram gyvenimui, bendriems faktinės šeimos poreikiams, todėl ieškovei pripažintina nuosavybės dalis į 1/2 dalį šio turto ir atitinkamai šis turtas padalintinas.

5. Ieškovė nurodė, jog sklypą dalinti natūra būtų nepraktiška, ekonomiškai nuostolinga, nes padalinti sklypai būtų labai maži, nepatrauklūs statybai, neturėtų paklausos rinkoje; iširus šalių santykiams, ieškovė nebeturi ketinimų statyti namą, todėl prašė jai priklausančią sklypo dalį atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, ją natūrą priteisiant atsakovui, o ieškovei – 6 250 Eur kompensaciją.

6. Ieškovė nurodė, jog pirko butą, nes namo statyboms pradėti dar neturėjo reikiamo kapitalo; apgalvojo, kad pradiniam įnašui trūkstamų lėšų paskolins atsakovo pusseserė (vėliau skolą grąžino bendromis lėšomis), pasiims paskolą, o nuomai išleidžiamus pinigus panaudos paskolos dengimui. Buto pirkimo ir paskolos dokumentus šalys formino tik atsakovo vardu, nes taip buvo paprastesnis dokumentų tvarkymas; perkant butą aptarė, kad jokių ginčų ateityje nekils. Įsigytas butas bendromis šalių lėšomis buvo pagerintas, į jį investuotos bendros šalių lėšos; gyvenant bute mokesčius mokėjo tiek ieškovė, tiek atsakovas; ieškovė buvo daugiabučio namo savininkų bendrijos narė. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė prašė butą pripažinti bendrąja daline nuosavybe – po 1/2 dalį, ir kartu išspręsti atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą. Ieškovė nurodė, jog bute negyvena ir negyventų, ten gyvena atsakovas su nauja šeima, todėl ieškovės dalis priteistina atsakovui, ir, atsižvelgiant į buto rinkos kainą ir negrąžintos paskolos likutį, iš atsakovo ieškovei priteistina kompensacija – 6 062 Eur.

7. Ieškovė pažymėjo, kad šalys, gyvendamos kartu ir vesdamos bendrą ūkį, už bendras lėšas 2017 m. gegužės 16 d. įsigijo automobilį „O. I.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)) už 6 450 Eur, kuris taip pat pripažintinas bendrąja daline šalių nuosavybe po 1/2 dalį. Automobilis buvo įregistruotas atsakovo vardu ir liko jo žinioje, todėl ieškovei priteistina kompensacija – 3 225 Eur.

Atsiliepimas

8. A. R. V. atsiliepime į ieškovės patikslintą ieškinį prašė ieškovės I. A. patikslintą ieškinį atmesti bei priteisti atsakovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės patikslintame ieškinyje nuodytas vaikui reikalingo išlaikymo dydis yra žymiai užaukštintas bei neatitinkantis realių vaiko poreikių, kuriuos atsakovas, aktyviai dalyvaudamas vaiko lavinime, puikiai žino. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė tikslios vaiko poreikių paskaičiavimo lentelės bei juos pagrindžiančių įrodymų, be to – nurodė itin dideles išlaidas mergaitės užklasinei veiklai, t. y. sportiniams šokiams. Atsakovo teigimu, dukros užsiėmimai sportinių šokių klube mėnesiui kainuoja 45 Eur, o ne 220 Eur, kaip kad teigia ieškovė; viena naujų sportinių batelių pora kainuoja 70 Eur, tačiau su tokiais bateliais vaikas šoka net kelis metus; vienos šokių suknelės kaina 120 Eur, o ne 500 Eur (dažnai galima nusipirkti ir dėvėtą suknelę ar ją pasisiūti); šukuosena pasirodymui kainuoja 8 Eur, o ne 15 Eur. Atsakovo teigimu, ieškovė sąmoningai klaidina teismą, nurodydama didesnius dukros poreikius jos užklasinei veiklai, nei jie yra iš tikrųjų.

9. Atsakovas akcentavo, kad LR sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 529 „Dėl Kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašo (C sąrašo) patvirtinimo“ įtvirtina, jog akinių lęšiai vaikams kompensuojami 100 procentų pagal gydytojų receptus ne dažniau kaip kartą per 1 metus, todėl ieškovės teiginiai apie reikalingas išlaidas dukros akiniams yra nepagrįsti; viešai prieinamame (duomenys neskelbtini) interneto svetainėje skelbiama, kad atvykti į (duomenys neskelbtini) galima su gydytojo nukreipimu ir tokiu atveju reabilitaciją apmoka Teritorinės ligonių kasos, taigi, jei šalių dukra iš tikrųjų turi problemų su akimis, visos jos gydymo bei reabilitacijos paslaugos yra nemokamos. Atsakovas pažymėjo, kad vaikų ortodontinių anomalijų gydymo kompensavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. sausio 11 d. įsakymas Nr. 17 „Dėl ortodontinio aparato ir breketų sistemos bazinių kainų bei ligų ir ortodontinių anomalijų, kurioms gydyti naudojami kompensuojamieji ortodontiniai aparatai ir breketų sistemos, sąrašų patvirtinimo“, kuriame nustatyta, kad ortodontinių anomalijų gydymas, naudojant nuimamus ir profilaktinius ortodontinius aparatus (plokšteles) ir breketų sistemas, iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų kompensuojamas vaikams iki 16 m., taigi, ieškovės teiginiai apie ketinimus dukrą gydyti privačiai (tiek akis, tiek dantis), kai analogiškos paslaugos yra kompensuojamos valstybės lėšomis viešose gydymo įstaigose, rodo ieškovės siekį dirbtinai užaukštinti vaiko poreikių dydžius. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ieškovė apie tai, kad dukrai yra numatomas brangiai kainuojantis dantų gydymas akcentuoja dar nuo 2018 m. liepos mėnesio, tačiau net ir praėjus devyniems mėnesiams, šis gydymas dar nėra pradėtas, ir nežinia kada, ar iš viso bus pradėtas bei kiek kainuos.

10. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2018 m. balandžio mėnesio dukros išlaikymui į ieškovės sąskaitą kiekvieną mėnesį perveda po 150 Eur. Prieš mokslo metus, atsakovas papildomai dukros suruošimui į mokyklą skyrė dar 100 Eur. Atsakovo nuomone, toks išlaikymo dydis yra proporcingas šalių dukros poreikių dydžiui bei abiejų šalių turtinei padėčiai, todėl sutiko ir toliau dukrai teikti 150 Eur dydžio išlaikymą kiekvieną mėnesį. Pažymėjo, kad iš valstybės gaunamos lėšos (50 Eur) taip pat turi būti įvertintos, skaičiuojant vaiko poreikių tenkinimui reikalingą išlaikymo sumą.

11. Atsakovo vertinimu, ieškovės reikalavimas priteisti įsiskolinimą vaiko išlaikymui yra nepagrįstas. Nurodė, kad šalys apsipykusios atskirai apsigyveno 2017 m. liepos gale, pagyvenę atskirai porą mėnesių, 2017 m. spalio mėnesį vėl susitaikė ir apsigyveno kartu pas ieškovės tėvus; šalių santykiai galutinai nutrūko 2017 m. gruodžio mėnesį, todėl teigti, jog atsakovas neteikė dukrai išlaikymo, ieškovė neturi jokio teisinio pagrindo. Nuo 2017 m. sausio, vasario, kovo mėnesiais atsakovas prie vaiko išlaikymo prisidėjo kiekvieną savaitę dukrai duodamas panašiai po 40-50 Eur, o 2017 m. balandžio mėnesį paprašė ieškovės nurodyti banko sąskaitos numerį tam, kad dukrai teikiamą išlaikymą galėtų pervesti per banką.

Atsiliepimas

12. Atsakovas nurodė, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį valdo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vertė yra 695 Eur (o ne 12 500 Eur, kaip teigia ieškovė). Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių argumentų, kodėl minėtas žemės sklypas šalims negali būti atidalintas natūra, kadangi pagal šio nekilnojamojo turto pobūdį, jokių kliūčių turto atidalinimui natūra nėra, todėl ieškovės reikalavimas dėl turto atidalinimo, priteisiant jai iš atsakovo piniginę kompensaciją, nėra pagrįstas ir negali būti tenkintinas.

13. Atsakovas nurodė, jog butą jis įsigijo 2015 m. vasario 26 d.; jo įsigijimui 2015 m. vasario 24 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią paėmė 29 750 Eur kreditą. Atsakovas dalį pinigų buto pirkimui (2 000 Eur) pasiskolino iš savo pusseserės, o likusią sumą padengė asmeniškai paimtu kreditu; butą įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Atsakovas akcentavo, kad skolą pusseserei vėliau pats asmeniškai grąžino. Atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimu asmeninės nuosavybės teise paveldėjo 1/2 dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šį paveldėtą turtą atsakovas 2017 m. vasario 13 d. pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė už 8 000 Eur, o gautą sumą panaudojo buto kredito anksčiau laiko dengimui. Atsakovas pažymėjo, kad siūlė ieškovei kartu pirkti ir minėtą butą, lygiomis dalimis prisidedant prie turto įsigijimo, kartu paimant paskolą jo įsigijimui, tokiu būdu sukuriant jų abiejų bendrąją dalinę nuosavybę, kaip kad jau buvo darę prieš tai įsigydami žemės sklypą, tačiau ieškovė atsisakė, sakė, kad nenori, motyvavo, kad neketina ten gyventi (ieškovė bute niekada net nebuvo registruota). Atsakovas akcentavo, kad šalys, įsigydamos turtą, visą laiką tarėsi, kuris turtas bus įgyjamas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o kuris bus įgyjamas asmeninės nuosavybės teise. Atsakovas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė ne tik, kad neprisidėjo prie turto įsigijimo, kredito dengimo, turto išlaikymo ar jo remonto (pagerinimo), bet priešingai – ilgą laiką buvo visiškai išlaikoma atsakovo (ieškovė laikotarpiu nuo 2015 metų spalio mėnesio iki 2016 metų spalio niekur nedirbo). Atsakovas taip pat akcentavo, kad ieškovė teismo prašo pripažinti jai nuosavybę į 1/2 dalį buto, tačiau neprašo pripažinti jos ir bendraskole pagal kredito sutartį, kuri buvo sudaryta šio turto įsigijimui ir kuri nėra įvykdyta. Atsakovo vertinimu, ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti jai iš atsakovo 6 062 Eur piniginę kompensaciją yra visiškai nepagrįstas.

14. Atsakovas nurodė, kad ieškovė, prašydama pripažinti automobilį bendrąją daline nuosavybe, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad prisidėjo prie šio automobilio įsigijimo ir nepagrindė, kokia konkrečiai pinigų suma ji prisidėjo. Atsakovas paaiškino, kad automobilį jis įsigijo iš skolintų lėšų (asmeniškai pasiskolinęs pinigų iš savo pusseserės), o skolą grąžino pats asmeniškai. Atsakovas pabrėžė, kad automobilis buvo įgytas 2017 m. birželio 3 d., o ieškovė, kaip pati nurodė procesiniuose dokumentuose, su atsakovu negyvena jau nuo 2017 m. birželio 1 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, teismas nusprendė: 1) priteisti iš atsakovo R. V. išlaikymą po 250 Eur kiekvieną mėnesį nepilnametei dukrai E. V., išmokas priteisiant nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; 2) priteisti iš atsakovo R. V. 400 Eur išlaikymo nepilnametei dukrai E. V. įsiskolinimą; 3) E. V. priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskirti vaiko motiną I. A.; 4) likusios ieškinio dalies netenkinti. Teismas nusprendė priteisti iš ieškovės I. A. atsakovui R. V. 371 Eur išlaidų advokatui; priteisti iš atsakovo R. V. 83 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai; grąžinti ieškovei I. A. 135,75 Eur permokėto žyminio mokesčio.

16. Teismas nurodė, jog byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės (atsakovas gali teikti šiek tiek didesnį išlaikymą vaikui nei įprastai, kadangi jo pajamos yra nemažos, o jo įsipareigojimai skirti jo paties asmeninio gyvenimo patogumui susikurti), tačiau pažymėjo, kad atsakovas negali būti verčiamas dengti neproporcingo dydžio ne pirmo būtinumo išlaidas, jeigu joms nepritaria, o pagrindinių vaiko poreikių tenkinimas negali būti visiškai perkeltas ant atsakovo pečių. Teismas sprendė, jog yra pagrindas priteisti iš atsakovo 250 Eur išlaikymą vaikui, kuris atitinka atsakovo gaunamas pajamas, turimas išlaidas; teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad iki vaiko pilnametystės liko tik šiek tiek daugiau nei 6 metai, o valstybė vaikui kas mėnesį moka vadinamus vaiko pinigus.

17. Teismas nurodė, kad daryti vienareikšmišką išvadą dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio ir jo skaičiavimo momento sudėtinga, kadangi šalių pozicija šiuo klausimu skirtinga, dėl šių priežasčių teismas, spręsdamas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, vadovavosi byloje esančiais duomenimis ir vaiko interesais. Teismas nurodė, kad atsakovas išlaikymą jau turėjo teikti nuo 2017 m. birželio 1 d. (atėmus pusantro mėnesio rudenį, kada šalys gyveno kartu), kas sudarytų 12,5 mėnesio laikotarpį. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovas išlaikymą vaikui teikė, tačiau ne daugiau kaip 150 Eur per mėnesį; teismas skaičiavo, kad atsakovas kiekvieną mėnesį turėjo teikti 250 Eur išlaikymą, o teikė tik 150 Eur, todėl yra skaičiuotinas 100 Eur įsiskolinimas už mėnesį (už 12,5 mėnesio laikotarpį tai sudaro 1 250 Eur). Teismas pabrėžė, kad nuo 2017-06-01 iki 2018-08-01 atsakovas ieškovei į banko sąskaitą pervedė 850 Eur vaiko išlaikymui, todėl sprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 400 Eur išlaikymo įsiskolinimo suma.

18. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog ieškovei jos žemės sklypo dalis nereikalinga, todėl ji reikalauja atidalinti sklypą taip, kad jos dalis atitektų atsakovui mainais į kompensaciją; atsakovui žemės sklypas irgi nereikalingas, kadangi namo jame statyti jis nebeketina. Teismas vertino, kad esant tokiai situacijai, nėra jokių kliūčių, dėl kurių šalys negalėtų parduoti žemės sklypo ir pasidalinti gautus pinigus. Teismas pažymėjo, kad vienas iš atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų ir yra bendro daikto pardavimas, pasidalijant proporcingai pagal turimą dalį už daiktą gautus pinigus. Teismas akcentavo, kad tenkinus ieškovės reikalavimą, atsakovas faktiškai būtų priverstas nupirkti ieškovės dalį, kuri jam nereikalinga, už pakankamai didelę sumą pinigų ir toks turto atidalinimo būdas būtų palankus ieškovei, bet visiškai neatitiktų atsakovo interesų (atsakovas turi ne vieną kreditorinį įsipareigojimą, jam taip pat atsiranda pakankamai didelės apimties kasmėnesinė prievolė išlaikyti vaiką); be to – realiai nėra žinoma, kokia žemės sklypo vertė, todėl tenkinus ieškovės reikalavimą, iš atsakovo galėtų būti priteista neteisingo dydžio kompensacija, o šalims sklypą pardavus bendrai, jo vertė paaiškėtų visiškai objektyviai. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad šioje situacijoje nėra bendraturčių (šalių) nesutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo, o tokio nesutarimo nesant, nėra pagrindo atitinkamus klausimus spręsti teismo tvarka. Teismas vertintino, kad ieškovė nėra išnaudojusi visų galimybių suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo su atsakovu, nepakankamai aktyviai ieškojo priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, dėl ko faktiškai siekia savo interesų apsaugos atsakovo teisių suvaržymo sąskaita, o jos siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas nėra priimtiniausias nagrinėjamoje situacijoje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl žemės sklypo atidalinimo netenkintinas.

19. Teismas pažymėjo, kad šalys nebuvo sudariusios santuokos, todėl bendro gyvenimo laikotarpiu jų įgytas turtas automatiškai netampa bendru; spręsdamas šalių turto padalijimo klausimus, teismas vadovavosi jungtinės veiklos sutarties nuostatomis. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl buto yra nepagrįstas, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad išlaidos, susijusios su buto įsigijimu ir paskolos dengimu, buvo padengtos iš atsakovo asmeninių lėšų; be to – butas buvo pirktas ir įregistruotas kaip asmeninė atsakovo nuosavybė. Teismas konstatavo, jog ieškovė piniginiu įnašu prie ginčo buto įsigijimo neprisidėjo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įsigyjant butą, šalių buvo sutarta, kad ieškovės dalis bus 1/2, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog prisidėjo prie buto pagerinimo (buičiai reikalingų daiktų pirkimas nėra toks veiksmas, kuris turėtų būti laikomas įnašu įsigyjant butą; buto mokesčių mokėjimas yra viena iš pragyvenimo išlaidų rūšių). Teismas sprendė, kad ieškovė savo įnašo, įsigyjant ginčo butą, nepadarė, todėl nebuvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė – atsakovas butą įgijo asmenine nuosavybe, dėl ko ieškovės reikalavimas dėl buto atidalinimo negali būti tenkinamas.

20. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad automobilį atsakovas įsigijo 2017 m. birželio 3 d. (ieškovė su atsakovu kartu nebegyveno nuo 2017 m. birželio 1 d.), todėl sprendė, kad ginčo automobilis buvo įgytas jau nutrūkus šalių jungtinės veiklos sutarčiai, jeigu ji buvo. Teismas nurodė, kad atsakovas automobilio paskolą, kuri sudarė beveik visą jo kainą, grąžino pats asmeniškai, ir tą daryti pradėjo jau seniai nutrūkus šalių bendram gyvenimui. Teismas akcentavo, kad nėra aišku, kodėl ieškovė reikalauja pripažinti automobilį kaip įgytą bendrąja daline nuosavybe, nes pagal faktines bylos aplinkybes ji prie skolos už automobilį grąžinimo visiškai neprisidėjo ir neprisideda. Teismas darė išvadą, kad ieškovė neatliko jokio įnašo įsigyjant automobilį, dėl kurio būtų galima laikyti ją esant automobilio bendrasavininke. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl automobilio negali būti tenkinamas.

21. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 18 d. buvo priimta nutartis, kuria nutarta ištaisyti aritmetines klaidas, padarytas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendime (civilinėje byloje Nr. e2-223-1028/2019) ir iš naujo išdėstyti rezoliucinę dalį taip: „ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) išlaikymą po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt Eur) kiekvieną mėnesį nepilnametei dukrai E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) išmokas priteisiant nuo 2018-08-01 iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Priteisti iš atsakovo R. V. 1150,00 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt Eur) išlaikymo nepilnametei dukrai E. V. įsiskolinimą. E. V. priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskirti vaiko motiną I. A., a. k. (duomenys neskelbtini) Likusios ieškinio dalies netenkinti. Priteisti iš ieškovės I. A. atsakovui R. V. 296,60 Eur (du šimtus devyniasdešimt šešis Eur 60 ct) išlaidų advokatui. Priteisti iš atsakovo R. V. 94,00 Eur (devyniasdešimt keturis Eur) žyminio mokesčio valstybės naudai. Grąžinti ieškovei I. A. 135,75 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis Eur 75 ct) permokėto žyminio mokesčio. Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.“ Teismas nurodė, jog ši nutartis yra neatskiriama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-223-1028/2019 dalis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

22. Ieškovė (apeliantė) I. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą ir 2019 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-223-1028/2019 ir priimti naują sprendimą – ieškovės I. A. patikslintą ieškinį tenkinti: 1) priteisti iš R. V. išlaikymą nepilnametei dukrai E. V. nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki jos pilnametystės kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kurių dydis po 300 Eur kas mėnesį; vaikui priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskirti vaiko motiną I. A.; 2) priteisti iš R. V. išlaikymo nepilnametei dukrai įsiskolinimą 3 600 Eur; vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskirti vaiko motiną I. A.; 3) nustatyti, kad 2015 m. vasario 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu I. A. įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), registruoto atsakovo R. V. vardu, ir atidalinti I. A. priklausančią 1/2 dalį buto iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovo R. V. 6 062 Eur piniginę kompensaciją I. A. bei pripažįstant R. V. nuosavybės teisę į I. A. priklausančią 1/2 dalį buto; 4) nustatyti, kad automobilis „O. I.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)) priklauso R. V. ir I. A. bendrosios dalinės nuosavybės teise, kiekvienam po dalį, ir atidalinti I. A. priklausančią 1/2 dalį automobilio iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovo R. V. 3 225 Eur piniginę kompensaciją I. A. bei pripažįstant R. V. nuosavybės teisę į I. A. priklausančią 1/2 dalį automobilio; 5) atidalinti ieškovei I. A. priklausančią 1/2 dalį 0,0935 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovo R. V. 6 250 Eur piniginę kompensaciją I. A. bei pripažįstant R. V. nuosavybės teisę į I. A. priklausančią 1/2 dalį; 6) priteisti iš atsakovo R. V. ieškovei I. A. bylinėjimosi išlaidas, jos patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

23. Ieškovė (apeliantė) nurodė, kad byloje priimtas 2019 m. birželio 17 d. pirmosios instancijos teismo sprendimas ir 2019 m. birželio 18 d. nutartis naikintini, kadangi teismas netinkamai įvertino ginčo sprendimui reikšmingas aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, ir tai turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui. Ieškovė (apeliantė) prašė priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimus tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo yra netinkami bei neatitinka prioritetinių vaiko interesų. Ieškovė pateikė pakankamai rašytinių įrodymų apie dukros išlaikymui patiriamas išlaidas, viršijančias būtinų vaiko poreikių patenkinimą. Atsakovas privalo dukrai užtikrinti tokį išlaikymą, koks jai yra būtinas ir prie kokio dukra buvo pripratusi, o tėvų bendro gyvenimo nutraukimas negali turėti neigiamo poveikio jų dukros poreikių tenkinimui. Yra būtinas dukros gyvenimo sąlygų (įskaitant ir jos sportinių šokių užsiėmimus) tęstinumas, juolab, kad dukra vertinama kaip perspektyvi šokėja, dukrai augant išlaidos šokiams didėja, o visų reikalingų daiktų įsigijimui ieškovė ieško optimaliausių variantų ir neperka brangiausių. Teismas pripažino, kad atsakovas turi galimybes teikti vaikui didesnį išlaikymą, nei įprasta, todėl argumentas, kad dukros šokių užsiėmimai gali būti mažiau intensyvūs ir dėl to patirtos mažesnės išlaidos, pažeidžia šalių dukros interesus, kuri ir taip išgyvena dėl tėvų santykių staigaus iširimo. Ieškovė nereikalauja jokių neprotingai didelių išlaidų, kurios nebūtų būtinai reikalingos šalių dukrai, ar kurių nebūdavo šalims gyvenant kartu.

23.2. Teismas netinkamai paskaičiavo išlaikymo įsiskolinimo sumą, kadangi sprendė, kad nuo 2017 m. birželio 1 d., kai šalys pradėjo gyventi atskirai, iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., nuo kada teismo sprendimu priteisiamas dukrai išlaikymas, atsakovas teikė ne daugiau kaip 150 Eur išlaikymą per mėnesį. Tai visiškai nepagrįsta išvada – tai, kokią sumą atsakovas sutiko mokėti dukros išlaikymui ir kokią realiai mokėjo šalims pradėjus gyventi atskirai, yra du skirtingi dalykai. Išlaikymo mokėjimas yra fakto klausimas ir atsakovas byloje neįrodė, kad jis visą laiką nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. dukros išlaikymui kas mėnesį skyrė po 150 Eur. Atsakovas nurodė, kad šalims pradėjus gyventi atskirai, jis ieškovei duodavo 30-40 Eur per savaitę, veždavo vaiką į šokius, nupirkdavo maisto, bet jokių tai patvirtinančių įrodymų, ieškovei neigiant tokius faktus, nepateikė. Atsakovas dukros išlaikymui nuo 2018 m. balandžio mėn. iki 2018 m., rugpjūčio mėn. mokėjo po 150 Eur (2018 m. balandžio 25 d., gegužės 7 d., birželio 5 d., liepos 4 d., iš viso 600 Eur), todėl pripažinus, kad atsakovas dukros išlaikymui turi skirti 300 Eur, išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. yra 3 600 Eur (14 mėn. po 300 Eur, atėmus 600 Eur). Dar 250 Eur atsakovas pervedė 2018 m. rugpjūčio 3 d. t. y. po 2018 m. rugpjūčio 1 d., iki kurios skaičiuojamas įsiskolinimas. Nepaisant to, kad mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad tai išlaikymas už 2018 m. liepos mėn. ir 100 Eur papildomai pasiruošimui mokslo metams, ši suma negali būti išminusuojama iš išlaikymo įsiskolinimo sumos, ji įskaičiuotina į nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. dukrai priteistą išlaikymą. Teismas nepagrįstai iš išlaikymo įsiskolinimo atėmė išlaikymo už pusantro mėnesio sumą dėl to, kad atsakovas nurodė, jog po išsiskyrimo šalys dar gyveno kartu. Teismas nepagrįstai besąlygiškai pasirėmė atsakovo parodymais (atkreiptinas dėmesys, kad tuomet, kai sprendžiamas nuosavybės teisių į automobilį klausimas, atsakovas pripažįsta, kad šalys kartu negyveno nuo 2017 m. birželio, o kai sprendžiamas išlaikymo dukrai įsiskolinimo klausimas, tuomet bendro gyvenimo laiką ilgina). Ieškovė su dukra nuo 2017 m. birželio mėn. gyveno pas savo tėvus bute, atsakovas su ieškove ir dukra čia negyveno, tik retkarčiais apsilankydavo.

Žemesnės instancijos teismas

23.3. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 17 d. sprendime netinkamai sprendė dėl ieškovės reikalavimo butą, registruotą atsakovo vardu, ir automobilį, taip pat registruotą atsakovo vardu, pripažinti bendrąja daline nuosavybe; susikoncentravo į šalių piniginį indėlį, įsigyjant šį turtą, o ne į faktines šalių bendro gyvenimo aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Netinkamai išsprendus bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo klausimą, netinkamai išspręstas ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas.

23.4. Ieškovė ilgą laiką iki santykių iširimo taip pat naudojosi butu, kur kartu augino vaiką, atliko remonto darbus, įgijo baldus, kuriais kartu naudojosi visa faktinė šeima, t. y. šalys pakankamai ilgą laiką gyveno kaip šeima ir siekė turėti bendrą turtą šeimos poreikiams, o ne kiekvienam individualiai. Visos šalių pajamos buvo bendros ir naudojamos bendrai. Teismas sprendime be jokio pagrindo nurodė, kad ieškovė bet kokias savo turimas pinigų sumas reguliariai persivesdavo į kitą savo sąskaitą, tokiu būdu jas taupydamasi, o visi bendrieji visos šeimos poreikiai, turto išlaikymo, jo remonto, kredito dengimo įmokos, maisto, pragyvenimo, komunalinių mokesčių ir daiktų įsigijimo buvo dengiamos iš atsakovo gaunamo darbo užmokesčio. Ieškovė visas gautas pajamas išleisdavo šeimos poreikiams, ieškovė rūpinosi buitimi, dukra, o atsakovas – šeimos išlaikymu. Dėl tokio šalių pasirinkto šeimos gyvenimo modelio ieškovė negali būti laikoma mažiau prisidėjusia prie bendro turto sukūrimo. Šioje byloje nustatytos aplinkybės apie šalių bendrą gyvenimą yra pakankamas pagrindas išvadai, jog ginčo šalys 13 metų trukusio bendro gyvenimo metu, auginančios bendrą vaiką, siekė sukurti turtinius santykius ir išlaikyti teisinius padarinius, būdingus asmenims, gyvenantiems santuokoje, abu save laikė įgyto turto bendraturčiais. Nors šalys anksčiau žemės sklypą pirko dalimis, perkant butą aptarė, kad jokių ginčų ateityje nekils, šalys planavo ilgą ir laimingą gyvenimą kartu. Įsigytas butas bendromis šalių lėšomis buvo pagerintas, į jį investuotos bendros šalių lėšos, gyvenant bute mokesčius mokėjo tiek ieškovė, tiek atsakovas, ieškovė buvo namo savininkų bendrijos narė. Perkant automobilį „O. I.“, buvo panaudotos ir lėšos, gautos pardavus šalių anksčiau turėtą automobilį. Ieškovę ir atsakovą ilgą laiką siejo šeiminiai ryšiai, ieškovė savo darbu bei lėšomis taip pat prisidėjo prie bendros veiklos ir bendro turto sukūrimo, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, ginčo turtas (butas ir automobilis) buvo sukurtas bendra šalių veikla. Nustačius, kad butas ir automobilis buvo įgytas kaip bendras turtas, nustačius valią įgyti bendrą turtą, ieškovei pripažintina nuosavybės dalis į 1/2 dalį buto ir 1/2 dalį automobilio. Teismo argumentai, kad atsakovas savo vardu ėmė paskolą buto įsigijimui, paskolos grąžinimui panaudojo lėšas, gautas pardavus paveldėtą butą, šiuo atveju nėra reikšmingos, nes atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovė neprašo kompensacijos už 1/2 dalį buto, ji prašo jai kompensuoti 1/2 dalį bendrų šalių lėšų, investuotų į buto pirkimą ir pagerinimą, o būtent 6 062 Eur. Automobilio įsigijimui šalys turėjo dalį savo bendrų lėšų ir dalį pasiskolino iš atsakovo pusseserė, kuriai skola buvo grąžinta pardavus šalių anksčiau turėtą automobilį, todėl ieškovei priklauso pusės automobilio „O. I.“ vertės kompensacija – 3 225 Eur. Teismas nepagrįstai 6 000 Eur paskolą automobilio įsigijimui vertino kaip įrodytą faktą, nes leistinų ir patikimų įrodymų byloje nėra. Ieškovė tiksliai nežino, kiek buvo pasiskolinta automobilio pirkimui, bet tikrai ne 6 000 Eur (jokia rašytinė paskolos sutartis nebuvo surašyta ir 6 000 Eur gavimą patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė). Santaupų automobiliui šalys turėjo, o skolos grąžinimui turėjo pakakti už parduotą automobilį „O. V.“ gautų lėšų.

23.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišsprendė atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimo. Atsakovas nepareiškė savo reikalavimų dėl atidalijimo būdo, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytą žemės sklypo rinkos kainą, neprašė atlikti turto vertinimo, todėl teismui nebuvo pagrindo netaikyti ieškovės prašomo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo – jai priteisiant kompensaciją, o atsakovui turtą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šalys pateikė visus turimus įrodymus ir argumentus, teismas juos ištyrė, tačiau priėmė nepagrįstą sprendimą ir nutartį dėl apsirikimo ištaisymo.

Atsiliepimas

24. Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą ir 2019 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistus. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino abiejų šalių turtinę padėtį bei konstatavo, kad iš atsakovo priteistinas 250 Eur išlaikymas vaikui, atitinka atsakovo gaunamas pajamas, turimas išlaidas; teismas taip pat įvertino ir tą aplinkybę, kad valstybė vaikui kas mėnesį moka vadinamus vaiko pinigus, kurie sudaro apie 50 Eur per mėnesį. Pažymėjo, kad ieškovė viso bylos teisminio nagrinėjimo metu taip ir nepateikė tikslios vaiko poreikių paskaičiavimo lentelės bei juos pagrindžiančių įrodymų; savo ieškinio reikalavimus grįsdama abstrakčiomis išlaidomis, kurios tariamai yra patiriamos mergaitės užklasinei veiklai, ieškovė sąmoningai klaidina teismą, nurodydama didesnius dukros poreikius, nei jie yra iš tikrųjų. Atsakovo vertinimu, jis negali būti verčiamas dengti neproporcingo dydžio ne pirmo būtinumo išlaidų, jei joms nepritaria. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo ir išlaikymo įsiskolinimo dydžio paskaičiavimą. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė, apeliaciniame skunde nenurodydama jokių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, tiesiog pateikia savo nuomonę siekdama, kad teismai byloje esančias aplinkybes vertintų taip, kaip jai yra palankiau.

25. Atsakovas nurodė, kad byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtina, kad šalys, įsigydamos turtą, visą laiką tarėsi, kuris turtas bus įgyjamas bendrosios dalinės nuosavybės teise, kas akivaizdžiai matosi iš žemės sklypo įsigijimo po 1/2 dalį, ir kuris bus įsigyjamas asmeninės nuosavybės teise, tai patvirtina buto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tik atsakovo vardu, banko kreditas, paimtas tik atsakovo vardu, piniginės lėšos 2 000 Eur, pradiniam buto įnašui pasiskolintos ir grąžintos irgi tik vieno atsakovo, kaip ir dalis banko kredito padengta iš atsakovo asmeninių lėšų – pardavus asmeniškai paveldėtą turtą. Atsakovas pabrėžė, kad ieškovė ne tik, kad neprisidėjo prie turto įsigijimo, kredito dengimo, turto išlaikymo ar jo remonto (pagerinimo), bet priešingai – ilgą laiką buvo visiškai išlaikoma atsakovo. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė tvirtą ir vienareikšmišką išvadą, konstatuodamas, kad ieškovė piniginiu įnašu prie ginčo buto įsigijimo neprisidėjo, jokių įrodymų, kurie pagrįstų ne tik jos prisidėjimą prie turto įgijimo, bet ir objektyviai liudytų apie įdėtus pagerinimus į turtą, nepateikė. Atsakovas nurodė, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl turto atidalinimo, priteisiant jai piniginę kompensaciją, turėjo pateikti įrodymus, kad sklypo negalima padalinti natūra, pagrįsti atidalinimo būdą, taikant piniginę kompensaciją. Be to, ieškovė savo reikalavimuose nurodė sklypo kainą, kurios absoliučiai jokiais įrodymais nepagrindė; prašydama pripažinti automobilį bendrąją daline nuosavybe, taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad prisidėjo prie automobilio įsigijimo ir kokia konkrečiai pinigų suma prisidėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

27. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti abiejų šalių prašymai pridėti prie bylos naujus, papildomus įrodymus. Ieškovė prašė pridėti prie bylos: (duomenys neskelbtini) pažymą, įrodančią, kad šalių dukra klubo nelanko, kadangi nebeturi šokių partnerio; (duomenys neskelbtini) pažymą, įrodančią, kad 2019 m. rugpjūčio mėn., siekiant palaikyti fizinę formą, šalių dukra lankė plaukimo pamokas, kurių kaina 95 Eur; (duomenys neskelbtini) pažymą, patvirtinančią, kad nuo 2019 m. spalio 1 d. šalių dukra yra šio klubo narė ir lanko sportinių šokių užsiėmimus; Šiaulių miesto ir rajono PK (duomenys neskelbtini) nutarimą atisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, liudijantį, kad atsakovas savivaliauja šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype; 2012 m. gruodžio 22 d. ieškovės turėto buto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtinančią, kad ir ieškovė, gyvendama kartu su atsakovu, turėjo pajamų ir jas panaudojo bendrame šalių ūkyje. Atsakovas prašė pridėti prie bylos (duomenys neskelbtini) pažymą apie tai, kad šalių dukra šio klubo nebelanko.

28. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalių teikiami rašytiniai įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje nagrinėjamais klausimais, gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, sprendžia, jog šalių pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

30. Remiantis civilinės bylos Nr. e2A-647-372/2019 duomenimis nustatyta, kad ieškovė I. A. ir atsakovas R. V. turi vaiką E. V. ((duomenys neskelbtini)). Šalims nuosavybės teise priklauso po 1/2 žemės sklypo (unikalus (duomenys neskelbtini)); pagal VĮ Registrų centras duomenis – šio sklypo vidutinė rinkos vertė – 695 Eur. A. R. V. vardu įregistruotas butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilis „O. I.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

31. Į bylą pateikta 2015 m. vasario 24 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp kredito davėjos (duomenys neskelbtini) ir kredito gavėjo R. V. dėl 29 750 Eur kredito, skirto būstui įsigyti; kredito grąžinimo data – 2040 m. vasario 15 d. 2015 m. vasario 7 d. mokėjimo nurodymas patvirtina apie atliktą 2 000 Eur mokėjimą (duomenys neskelbtini); 2017 m. kovo 6 d. mokėjimo nurodymas patvirtina apie 10 000 Eur mokėjimą (duomenys neskelbtini). Į bylą pateiktas (duomenys neskelbtini) paveldėjimo pagal testamentą liudijimas, iš kurio matyti, jog atsakovas paveldėjo 1/2 dalį buto-patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); šio nekilnojamojo turto pardavimą už atsakovui tekusią 8 000 Eur sumą patvirtina pateikta 2017 m. vasario 13 d. pirkimo-pardavimo sutartis. Byloje esantys duomenys apie atsakovo pajamas už laikotarpį nuo 2018 m. sausio iki 2018 m. liepos mėnesio liudija, kad atsakovas per šį laikotarpį gavo 8220,08 Eur pajamų (atskaičius mokesčius). Į bylą pateikti atsakovo gaunamą darbo užmokestį patvirtinantys duomenys; patirtas išlaidas liudijantys pavedimai.

32. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas mokėjo įmokas dukros išlaikymui: 2018 m. balandžio 25 d. mokėjimo nurodymas (150 Eur); 2018 m. gegužės 7 d. mokėjimo nurodymas (150 Eur); 2018 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymas (150 Eur); 2018 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymas (150 Eur); 2018 m. rugpjūčio 3 d. mokėjimo nurodymas (250 Eur, iš jų 100 Eur mokslo metų ruošai); 2018 m. rugsėjo 4 d. mokėjimo nurodymas (150 Eur).

33. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė už laikotarpį 2015-10 iki 2016-04 gavo 1446,32 Eur pajamų, kurias sudarė nedarbo draudimo išmokos; už laikotarpį nuo 2018-01 iki 2018-06 gavo 4298,89 Eur pajamų. Į bylą pateikti ieškovės banko sąskaitos išrašai; rašytiniai įrodymai, liudijantys apie išlaidas, susijusias su oftamologo, odontologo paslaugomis, vaiko sveikatos būklę patvirtinantys duomenys; įrodymai, susiję su nepilnamečio vaiko popamokine veikla, patiriamos išlaidos šių vaiko poreikių tenkinimui.

Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

34. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai CK 3.192 straipsnio 3 dalis).

35. Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

36. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

37. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969-2018).

38. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo, teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovei priklauso 1/2 žemės sklypo (unikalus (duomenys neskelbtini)); už laikotarpį nuo 2018-01 iki 2018-06 ieškovė gavo 4298,89 Eur pajamų; duomenų apie ieškovės finansinius įsipareigojimus byloje nėra. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui priklauso 1/2 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); automobilis „O. I.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)); atsakovas už laikotarpį nuo 2018 m. sausio iki 2018 m. liepos gavo 8220,08 Eur pajamų; atsakovas turi įsipareigojimų kredito įstaigoms, moka buto paskolą, dengia likusį įsiskolinimą už automobilį, moka už namo renovaciją. Šalys turi bendrą išlaikytinį – nepilnametį vaiką. Ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovo 300 Eur dydžio išlaikymą nepilnamečiui vaikui, atsakovas sutinka teikti 150 Eur dydžio išlaikymą. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, liudijantys apie patirtas išlaidas, susijusias su oftamologo, odontologo paslaugomis, t. y. išlaidas, patirtas tenkinant vaiko sveikatos poreikius; taip pat įrodymai, susiję su nepilnamečio vaiko popamokine veikla, nurodytos išlaidos, būtent šių vaiko poreikių tenkinimui; duomenų apie kitus vaiko poreikius, šių poreikių detalizacija ir būtinosios išlaidos šiems poreikiams tenkinti į nagrinėjamą bylą nepateikti.

40. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo dydžio priteisimo, vertino: 1) ieškovės ir atsakovo pajamas; nurodė, kad atsakovo pajamos yra stabilios, pakankamai nemažos, o ieškovės pajamos nedidelės, jas sudaro nedarbo socialinio draudimo išmoka, kuri yra svyruojanti; 2) šalims priklausantį turtą; nurodė, kad ieškovei priklauso 1/2 žemės sklypo, atsakovui – 1/2 žemės sklypo, butas, automobilis; 3) patiriamas išlaidas; nurodė, kad ieškovė duomenų apie savo finansinius įsipareigojimus nepateikė, atsakovas turi tam tikrų įsipareigojimų, kurie vertintini kaip protingi ir būtini kasdieniam gyvenimui, iš kurių didžiausias yra įsipareigojimas dėl būsto paskolos. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog galima vertinti, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su šalių turtine padėtimi ir turimus finansinius įsipareigojimus, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl šalių finansinės padėties; atsakovo turtinė padėtis nagrinėjamu atveju yra geresnė ir stabilesnė, todėl vertintina, kad atsakovas turi galimybę teikti didesnį nei 150 Eur išlaikymą nepilnamečiui vaikui. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovės galimybės gauti didesnes ir stabilias pajamas yra apribotos ar neįgyvendinamos.

41. Vertindamas nepilnamečio vaiko poreikius, teismas nurodė, kad ieškovės prašoma priteisti išlaikymo suma (300 Eur) daugiausia motyvuojama vaiko lankomu šokiu klubu (nurodoma, kad 220 Eur atsieina mėnesinis mokestis, individualios pamokos, taip pat kainuoja rūbai, jų valymas, šukuosenų darymas, patiriamos varžybų išlaidos). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išsamesnės vaiko poreikių detalizacijos, patiriamų išlaidų pagrindiniams būtiniems vaiko poreikiams tenkinti į nagrinėjamą bylą nepateikta. Byloje pateikti duomenys, patvirtinantys apie vaiko sveikatos poreikius (vaikui reikalinga akių priežiūra, dantų tvarkymas), tačiau šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šias išlaidas yra realu padengti iš teismo priteistos išlaikymo sumos, kadangi pateiktieji įrodymai nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju yra reikalingos itin didelės apimties išlaidos, susijusios su šalių vaiko akių bei dantų sveikata.

42. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas dėl išlaikymo dydžio šalių nepilnamečiui vaikui nustatymo, įvertino abiejų tėvų gaunamas pajamas, turtinę padėtį, įvertino nurodytus vaiko poreikius ir abiejų tėvų galimybes teikti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį, ir padarė pagrįstas išvadas (kad šiuo atveju iš atsakovo priteistinas 250 Eur dydžio išlaikymas, atitinkantis atsakovo gaunamas pajamas bei patiriamas išlaidas), su kuriomis teisėjų kolegija visiškai sutinka. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo dydis dabartinėje situacijoje yra proporcingas šalių vaiko poreikiams ir jo tėvų turtinei padėčiai bei užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlyga; ieškovės apeliaciniam teismui pateikti rašytiniai įrodymai, susiję su išlaidomis, tenkinant papildomus dukros poreikius, šių išvadų nepaneigia.

43. Teisė reikalauti išlaikymo teisme atsiranda, kai vaiko tėvas (motina) nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus; ieškinio pareiškime dėl išlaikymo priteisimo reikia nurodyti datą, nuo kurios prašoma jį priteisti. Teismas, priteisdamas išlaikymą, už laikotarpį, praėjusį nuo teisės į išlaikymą atsiradimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, iš skolininko priteisia įsiskolinimą. Išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis).

44. Ieškovė nurodė, kad išlaikymo atsakovas vaikui neteikia nuo 2017 m. birželio 1 d. Byloje esantys įrodymai (atsakovo pajamų naudojimas šeimos reikmėms, susitarimas darbe dėl galimybės vežti vaiką į šokių treniruotes darbo metu, vaiko ir tėvo artimas ryšys) patvirtina, kad atsakovas nuolat rūpinosi savo vaiku; 2018 m. balandžio – rugsėjo mėnesiais atsakovas mokėjo įmokas, skirtas dukros išlaikymui, bankiniais pavedimais. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovas rūpinosi savo vaiku ir nuo 2017 m. birželio 1 d. prisidėjo prie vaiko išlaikymo. Kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju daryti vienareikšmišką išvadą dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio yra sudėtinga, kadangi šalių pozicija šiuo klausimu skirtinga, yra būtina vadovautis tuo, kas nustatyta byloje ir prioritetą suteikti šalių vaiko interesams. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje nustatyta, kad atsakovas rūpinosi savo vaiku, rūpinosi jo poreikių tenkinimu, mokėjo įmokas, skirtas vaiko išlaikymui, ir po 2017 m. birželio 1 d. bei nurodė, kad sutinka teikti 150 Eur dydžio išlaikymą, todėl yra pagrindas spręsti, kad jo teiktas išlaikymas po 2017 m. birželio 1 d. buvo ne didesnis kaip 150 Eur per mėnesį. Atsižvelgdamas į priteistiną periodinį išlaikymą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju laikytina, jog atsakovas kiekvieną mėnesį turėjo teikti 250 Eur išlaikymą, o teikė tik 150 Eur, dėl ko skaičiuotinas 100 Eur įsiskolinimas per mėnesį, kurio bendra suma už 12,5 mėnesio laikotarpį (išminusavus laikotarpį, kai šalys bandė išsaugoti tarpusavio santykius) sudaro 1 150 Eur.

Dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto

45. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys santuokos nebuvo sudariusios, tačiau ilgą laiką gyveno kartu, susilaukė dukters. Šalims nuosavybės teise priklauso po 1/2 žemės sklypo (unikalus (duomenys neskelbtini)). A. R. V. vardu įregistruotas butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilis „O. I.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)).

46. Ieškovė ieškinyje prašė: 1) nustatyti, kad 2015 m. vasario 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ji įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto (unikalus (duomenys neskelbtini)), registruoto atsakovo R. V. vardu, ir atidalinti I. A. priklausančią 1/2 dalį buto iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovo R. V. 6 062 Eur piniginę kompensaciją I. A. bei pripažįstant R. V. nuosavybės teisę į I. A. priklausančią 1/2 dalį buto; 2) nustatyti, kad automobilis „O. I.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini)) priklauso R. V. ir I. A. bendrosios dalinės nuosavybės teise, kiekvienam po 1/2 dalį, ir atidalinti I. A. priklausančią 1/2 dalį automobilio iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovo R. V. 3 225 Eur piniginę kompensaciją I. A. bei pripažįstant R. V. nuosavybės teisę į I. A. priklausančią 1/2 dalį automobilio; 3) atidalinti ieškovei I. A. priklausančią 1/2 dalį 0,0935 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovo R. V. 6 250 Eur piniginę kompensaciją I. A. bei pripažįstant R. V. nuosavybės teisę į I. A. priklausančią 1/2 dalį.

47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015). Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ypač, jei jis ne epizodinis, trunka pakankamai ilgą laiką, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas, abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis ar savo darbu, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

48. CK 6.969 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017).

49. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016). Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).

50. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Teismų praktikoje pažymėta, jog nors rašytinį jungtinės veikos sutartis dažnai nebūna pasirašyta, tačiau tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtinamas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais). Jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Jeigu sugyventinių tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise, taip teismo ir turi būti konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).

51. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo vardu įregistruotas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini); butas įgytas 2015 m. vasario 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ir registruotas atsakovo vardu, nurodant, kad tai yra asmeninė nuosavybė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2015 m. vasario 24 d. atsakovas su (duomenys neskelbtini) sudarė kredito sutartį, pagal kurią jam buvo suteiktas 29 750 Eur kreditas butui įsigyti. Iš mokėjimo nurodymo matyti, kad atsakovas 2015 m. vasario 7 d. į savo sąskaitą pervedė 2 000 Eur (liudytoja R. K. (atsakovo pusseserė) nurodė, kad buvo paskolinusi atsakovui 2 000 Eur butui pirkti, kuriuos atsakovas vėliau grąžino). Iš byloje esančio paveldėjimo liudijimo nustatyta, kad atsakovas (duomenys neskelbtini) paveldėjo 1/2 dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Iš į bylą pateiktos pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad atsakovas 2017 m. vasario 13 d. pardavė paveldėto buto dalį, už kurią gavo 8 000 Eur. Į bylą pateiktas pavedimas patvirtina, kad atsakovas 2017 m. kovo 6 d. pervedė bankui 10 000 Eur kredito grąžinimui anksčiau laiko. Kaip patvirtina nurodyti duomenys, atsakovas 8 000 Eur už butą sumokėjo, pardavęs paveldėtą turtą; 2 000 Eur jam paskolino pusseserė, kuriai paskolą grąžino; 2 000 Eur bankui atsakovas pervedė iš savo banko sąskaitos; kas mėnesį paskolą už butą moka atsakovas. Vadinasi, 12 000 Eur suma, susijusi su buto įsigijimu ir paskolos dengimu, buvo sumokėta iš atsakovo lėšų.

52. Nustatyta, kad 2017 m. birželio 3 d. atsakovo vardu buvo įregistruotas automobilis, pirktas iš pasiskolintų lėšų (atsakovo pusseserė nurodė, kad 2017 m. birželio 2 d. atsakovas pasiskolino 6 000 Eur automobiliui pirkti; kad pinigus skolino asmeniškai jam; po pusės metų atsakovas dalį grąžino; 2017 m. lapkritį grąžino 2 000 Eur; 2018 m. atsakovas grąžino dar 2 000 Eur; skolingas liko 1 000 Eur) už 6 450 Eur sumą. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad faktiškai visą sumą, kuri buvo sumokėta už automobilį, atsakovas gavo kaip paskolą, kurią dalimis grąžino ir grąžina pats asmeniškai; duomenų apie tai, kad ieškovė prie skolos už automobilį grąžinimo taip pat prisidėjo ar prisideda, byloje nėra. Be to nustatyta, kad šalys atskirai gyvena nuo 2017 m. birželio 1 d., automobilis atsakovo vardu registruotas 2017 m. birželio 3 d.

53. Nustatyta, kad atsakovas nuo 2015 m. sausio 1 d. dirbo (duomenys neskelbtini), jo darbo užmokesčio dydis dažniausiai viršijo 1 000 Eur sumą; ieškovė 2015 m. spalio – 2016 m. balandžio mėnesiais nedirbo, jos gaunamos išmokos buvo minimalios, ieškovė pajamas faktiškai pradėjo gauti nuo 2016 m. lapkričio mėnesio iš darbo biržos, kaip darbo užmokestį.

54. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos duomenys patvirtina, kad už įsigytą butą bei automobilį atsakovas mokėjo iš asmeninių lėšų (tiek asmeniškai pasiskolintų, tiek gautų pardavus jam asmeniškai priklausiusį turtą); byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė, įsigyjant minėtą turtą, padarė atitinkamą savo įnašą ar turėjo finansinių galimybių tokį įnašą padaryti, kurio pagrindu būtų galima spręsti, kad nagrinėjamu atveju buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nustatytos aplinkybės (tiek butas, tiek automobilis registruoti atsakovo vardu; paskolos minėtam turtui įsigyti imtos atsakovo asmeniškai) nesudaro pagrindo išvadai, kad šalys abi bendrai dėjo pastangas, siekdamos įsigyti, valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Be to, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovė prisidėjo prie buto pagerinimo; buto remontas faktiškai buvo daromas jau po to, kai ieškovė nebegyveno su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai taip pat nepatvirtina fakto, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimai dėl minėto turto negali būti tenkinami, kadangi nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

55. Byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 13 d. šalys po 1/2 dalį įsigijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip aiškiai išreikšdamos valią šį sklypą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovė nurodė, jog jos žemės sklypo dalis jai nereikalinga, todėl reikalavo atidalinti sklypą taip, kad jos dalis atitektų atsakovui už kompensaciją; atsakovas nurodė, kad žemės sklypas jam irgi nereikalingas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog esant tokiai situacijai, nėra jokių kliūčių, dėl kurių šalys negalėtų parduoti žemės sklypo ir pasidalinti gautus pinigus.

56. CK 4.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK yra išskirtos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendroji jungtinė nuosavybės teisė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisei būdingas tas ypatumas, kad yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).

57. Pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y. kyla jų ginčas dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčo dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą (žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) byloje nėra.

58. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta bendroji daikto atidalijimo taisyklė – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant daiktą natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019).

59. Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybė įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014).

60. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip buvusio bendro daikto netektų abu bendraturčiai. Tais atvejais, kai teismas ištyręs realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją pripažįsta, kad toks atidalijimo būdas negalės būti įvykdomas, ieškinį dėl atidalijimo atmeta. Toks teismo sprendimas galėtų būti pagrindas bendraturčiams svarstyti, ar nėra racionalesnio bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdo, pavyzdžiui, bendro daikto pardavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-3-1).

61. Ieškovė reikalavo atidalinti jai priklausančią 1/2 dalį 0,0935 ha žemės sklypo iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovo 6 250 Eur piniginę kompensaciją bei pripažįstant atsakovui nuosavybės teisę į ieškovei priklausančią 1/2 dalį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nė viena iš šalių nesiekia įgyti visą žemės sklypą natūra. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tenkinus minėtą ieškovės reikalavimą, atsakovas faktiškai būtų priverstas nupirkti ieškovės dalį, kuri jam taip pat nereikalinga, už pakankamai didelę sumą pinigų, nors atsakovas turi ne vieną kreditorinį įsipareigojimą, kasmėnesinę prievolę išlaikyti vaiką, tad toks turto atidalinimo būdas būtų palankus ieškovei, bet visiškai neatitiktų atsakovo interesų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, reikšmingas priimant sprendimą dėl kompensacijos priteisimo (bylos šalių valią, jų poreikius dalijamam daiktui, atsakovo galimybes išmokėti kompensaciją, šalių nesutarimus dėl žemės sklypo vertės, galimybę žemės sklypą realizuoti), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju galimas racionalesnis bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdas – bendro daikto pardavimas ir gautų už jį lėšų pasidalijimas. Teismo vertinimu, šalys gali žemės sklypą parduoti, nei viena šalis juo nesinaudoja ir nebeketina naudotis, be to – byloje nustatyta, kad parduoti šį žemės sklypą jau buvo bandyta. Byloje nesant ginčo dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nėra išnaudojusi visų galimybių suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo su atsakovu, nepakankamai aktyviai ieškojo priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, kuriuo būtų užtikrinti abiejų bendraturčių teisės ir teisėti interesai, ir sutiktina, kad ieškovės reikalavimas dėl žemės sklypo atidalinimo netenkintinas pagrįstai.

62. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

63. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

64. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, spręstinas klausimas dėl atsakovo bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovas prašė teismo priteisti iš ieškovės išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Teismui pateikta 2019 m. rugpjūčio 6 d. sąskaita už teisines paslaugas, 2019 m. rugpjūčio 7 d. mokėjimo nurodymas, patvirtinantis 500 Eur dydžio sumos sumokėjimą advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą suruošimą.

65. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, pateikto procesinio dokumento turinį, apimtis, byloje nagrinėtus klausimus, minėtas rekomendacijas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, neviršija rekomendacijose nustatytą galimą šių išlaidų dydį, todėl atsakovo R. V. patirtos bylinėjimosi išlaidos (500 Eur) priteistinos iš ieškovės I. A. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

I. I. A. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės I. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Lina Muchtarovienė Birutė Simonaitienė Vilija Valantienė